2020-04-29 Nr. AB-8702-3-61-3-02493-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-1402-575/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02493-2018-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.4.1; 14.10

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Medžiotojų klubo „Migūnai“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Medžiotojų klubo „Migūnai“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Medžiotojų klubas „Migūnai“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Departamentas) 2018 m. birželio 22 d. sprendimą Nr. VR-17.5-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimu buvo patvirtintas 2018 m. gegužės 4 d. patikrinimo aktas Nr. VR-17.7-22 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriuo pareiškėjui buvo papildomai apskaičiuota 19 541,51 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą). Mokestis apskaičiuotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalimi, kai Departamentas konstatavo, kad pareiškėjas 2014 m. Lietuvos Respublikos valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos (toliau – ir VMI) iki teisės aktuose nustatytų terminų nepateikė Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimą deklaracijos (toliau – ir deklaracija) bei 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. neteisingai deklaravo IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Atsakovas netinkamai aiškino faktines aplinkybes ir taikė teisės normas.

3. Pareiškėjas dėl už 2014 m. mokestinį laikotarpį apskaičiuoto mokesčio paaiškino, kad tinkamai deklaravo gamtos išteklių kiekį (medžioklės plotų kategorija, mokesčio tarifas ir medžioklės plotų dydis yra deklaruoti teisingai); nei medžioklės plotų kategorijos langeliuose, nei mokesčio tarifo langeliuose, nei medžioklės plotų dydžio langeliuose klaidų nebuvo, todėl nėra pagrindo taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.

4. Pareiškėjas dėl už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. mokestinius laikotarpius apskaičiuoto mokesčio paaiškino, kad už paminėtus metus pildant deklaracijas buvo padarytos klaidos (Deklaracijos 14 langelio ketvirtoje eilutėje buvo įrašyta 1 052,7 ha, nors turėjo būti įrašyta 1 058,7 ha, dėl to susidarė 6 ha skirtumas), tačiau mokesčio dydis buvo apskaičiuotas ir sumokėtas teisingai. Pasak pareiškėjo, Departamentas, nurodydamas sumokėti mokestį, iš apskaičiuotos dalies turėjo išskaičiuoti jau sumokėtą sumą, nes priešingu atveju prieštaraujama Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatoms. Susiklosčiusi ginčo situacija yra neteisinga, nes pareiškėjas kaip mokesčių mokėtojas suklydo deklaruodamas miško plotą ir šis suklydimas neturėjo įtakos mokesčio apskaičiavimo teisingumui, mokestis buvo sumokėtas teisingai.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad teismas, atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga.

6. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad nors pareiškėjas teigia, kad pirmą kartą Deklaraciją už 2014 m. pateikė VMI dar 2015 m. sausio 16 d., o 2015 m. kovo 5 d. pateikė patikslintą Deklaraciją, tačiau bet kokiu atveju Departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, įgaliotas atlikti tik tam tikrus mokesčių administravimo veiksmus, t. y. patikrinti, ar teisingai apskaičiuotas, deklaruotas ar sumokėtas mokestis už valstybinius gamtos išteklius, o už nustatytą nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą baudą (sankciją). Visus duomenis apie visų tikrinamų subjektų teiktas deklaracijas Departamentas gauna iš VMI bazės. Jeigu tikrinamuoju laikotarpiu duomenų bazėje tikrinamosios deklaracijos nėra, Departamentas privalo taikyti sankciją.

8. Atsakovas nesutiko, kad pareiškėjas, deklaruodamas mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, padarė netyčinę klaidą, nes tokia klaida tęsėsi nuo 2015 m. iki 2017 m., t. y. iki kol Departamentas patikrino pareiškėją. Tai nelaikytina svarbia aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo sankcijos pritaikymo. Nors mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį arba deklaracijos nepateikimą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 31 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjui Departamentas 2013 m. balandžio 16 d. išdavė Leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius „Migūnų“ medžioklės plotų vienete, esančiame Vilniaus ir Šalčininkų rajono savivaldybės teritorijoje. Departamentas atliko planinį patikrinimą ir 2018 m. gegužės 4 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo buvo nustatyta, kad pareiškėjas VMI nepateikė Deklaracijos už 2014 m. iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeisdamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėjas už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, nei nustatyta Vilniaus apskrities Vilniaus rajono savivaldybės Medžioklės plotų pasiskirstymo pagal tinkamumą medžiojamiems gyvūnams gyventi ir veistis 2003 m. spalio 6 d. medžioklės plotų charakteristikoje (toliau – ir Charakteristika), tokiu būdu pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas, kuris apskaičiuojamas šio Įstatymo 3 priede nustatytus tarifus dauginant iš 10. Pareiškėjui buvo paskaičiuotas mokestis didesniu tarifu – 19 541,51 Eur. Pareiškėjas pateikė atsakovui 2018 m. gegužės 31 d. pastabas dėl Patikrinimo akto. Į pareiškėjo pateiktas pastabas buvo atsižvelgta priimant skundžiamą Sprendimą. Jame paaiškinta, kad pažeidimai buvo padaryti už 2014 m.; Sprendimo priėmimo dieną deklaracija už 2014 m. nėra priimta, todėl laikytina nepateikta; taip pat buvo paaiškinta, kodėl taikomos Įstatymo nuostatos ir paminėto Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta sankcija – už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį mokesčio tarifas dauginamas iš koeficiento 10. Skundžiamu Sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir juo paskaičiuota 19 541,51 Eur suma.

11. Teismas pabrėžė, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių byloje nėra. Nors pareiškėjas ir prašo panaikinti ginčijamą administracinį aktą, tačiau didžiąją skundo argumentų dalį sudaro argumentai, kad mokestis buvo paskaičiuotas per didelis ir koeficientas 10 taikytas nepagrįstai.

12. Teismas, įvertinęs MAĮ 15 straipsnio 1 dalyje, 16 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintą teisinį reglamentavimą, akcentavo, kad pareiškėjas nepagrįstai tapatina VMI ir Departamento kompetenciją MAĮ bei Įstatymo normų kontekste ir pareiškėjui turi būti tiesiogiai taikomos Įstatymo nuostatos, o taip pat šio Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytoji sankcija. Įstatymas nenumato galimybės atsakovui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtą baudą sumažinti. Atleidimas nuo baudos ar paskirtos baudos sumažinimas yra VMI instrumentas, numatytas MAĮ, o ne Įstatyme. Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad šioje ginčo situacijoje nėra pagrindo taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas.

13. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 punktu, 6 straipsnio 2 dalimi, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad nedeklaruotas gamtos išteklių kiekis (plotas) yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytą didesnį mokesčio tarifą.

14. Teismas nustatė, kad 2015 m. sausio 16 d. pareiškėjas pateikė VMI deklaraciją už 2014 m. mokestinį laikotarpį. Šiai deklaracijai buvo nustatyti trūkumai, todėl pareiškėjas 2015 m. kovo 5 d. pateikė patikslintą deklaraciją už 2014 m. Deklaracija už 2014 m. (nei pirminė, nei patikslinta) 2017 m. gruodžio 14 d. IKS sistemos duomenimis nėra priimtos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas visiškai nedeklaravo medžioklės ploto, numatyto atsakovo išduotame leidime, už 2014 m. Todėl Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjas VMI nepateikė deklaracijos už 2014 m. iki teisės aktuose nustatytų terminų, tuo pažeisdamas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis, yra teisėta ir pagrįsta.

15. Teismas iš deklaracijų už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. nustatė, kad pareiškėjas už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, nei nustatyta Charakteristikoje, t. y. deklaracijos 14 langelio ketvirtoje eilutėje buvo įrašyta 1 052,7 ha, nors turėjo būti įrašyta 1058,7 ha, dėl to susidarė 6 ha skirtumas. Teismas, sutikdamas su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas (kaip bet kuris kitas mokesčių mokėtojas) privalo pateikti teisingus ir tikslius duomenys, deklaruodamas mokesčius, pažymėjo, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nelaikytina juridiškai reikšminga, šalinanti pažeidimą arba kaip nors kitaip galinti įtakoti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžius, nustatytus Sprendime. Teismas pabrėžė, kad mokesčių surinkimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga, nes taip yra gaunama lėšų visos visuomenės poreikiams tenkinti. Nemokant mokesčių yra pažeidžiamas viešasis interesas, o subjektas, tiesiogiai ar netiesiogiai prisidedantis prie mokesčių nemokėjimo, mokesčių teisės prasme elgiasi nesąžiningai. Tokiu būdu pažeidžiamas mokesčių mokėtojų lygybės principas, nes mokesčių nemokantys subjektai konkurencine prasme atsiduria geresnėje padėtyje, nei juos mokantys. Teismas pritarė atsakovo išvadai, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį.

16. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė jokių aplinkybių, kurias teismas galėtų vertinti kaip itin svarbias ir įrodančias, kad paskirta sankcija yra neproporcinga padarytam pažeidimui.

17. Teismas darė išvadą, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos, jo veiksmai neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių jis buvo įsteigtas ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ginčijamą Sprendimą naikinti nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti visa apimtimi; ginčijamame Sprendime nurodytų pažeidimų konstatavimo atveju pakeisti skundžiamus teismo ir atsakovo sprendimus, sumažinant pareiškėjui pritaikytą sankciją, t. y. vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikant 100 procentų didesnį mokestį arba sankcijos netaikyti.

19. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Departamentas ir teismas, išvadą, jog pareiškėjas už 2014 m. nedeklaravo išgauto gamtos išteklių kiekio, padarė remdamiesi ne tuo, kad pareiškėjas nepateikė deklaracijos, o tuo, kad deklaracijos nerado VMI duomenų bazėje. Pareiškėjo teigimu, jis niekaip negali likti atsakingu dėl paties atsakovo duomenų bazių / informacinių sistemų trūkumų ar galimo neveiklumo. Įstatymas iš mokesčio mokėtojo nereikalauja, kad jis užtikrintų, kad jo pateiktos deklaracijos būtų tinkamai įtrauktos į VMI duomenų bazę ar kitą informacinę sistemą. Nurodytų aplinkybių kontekste teismas pernelyg siaurai aiškino MAĮ 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą Departamentui priskiriamą pareigą. Departamentas, atlikdamas patikrinimą bei nustatęs, kad informacinėje sistemoje deklaracijos nėra, turėjo bendradarbiauti su VMI, siekiant išsiaiškinti, kodėl deklaracijos nėra duomenų bazėje. Tokiu būdu Departamentas paviršutiniškai nustatė nedeklaravimo faktą ir formaliai pritaikė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją. Pareiškėjo vertinimu, nagrinėjamu atveju susiklostė situacija, kai jis buvo nubaustas ne už savo, kaip mokesčio mokėtojo, pareigu nevykdymą, o už viešojo administravimo subjekto pareigų nevykdymą. Teismas nepagristai prilygino deklaracijos „pateikimo“ sąvoka jos „priėmimui“ Įstatymo prasme.

20. Pareiškėjas pažymi, kad deklaracijų už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. trūkumai buvo nustatyti dėl aritmetinių veiksmų klaidos apskaičiuojant mokamą mokestį, o medžioklės plotų kategorija, mokesčio tarifas ir medžioklės plotų dydis yra deklaruoti teisingai, todėl nėra pagrindo išvadai, kad buvo deklaruotas mažesnis, nei išgautas gamtos išteklių kiekis, o tai reiškia, kad nėra pagrindo taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį.

21. Pareiškėjas akcentuoja, kad deklaruodamas gamtos išteklių kiekį ir apskaičiuodamas medžioklės plotus apsiriko tik 6 ha (rašymo apsirikimas), tačiau mokesčiai už atitinkamus metus buvo apskaičiuoti ir sumokėti tinkamai, t. y. prievolės dydis nepasikeitė. Šiuos aspektu yra reikšminga aplinkybė, jog pareiškėjas neturėjo tikslo nuslėpti dalį naudojamų medžioklės plotų ir dėl to turėti mokestinės naudos, nes mokestį mokėjo teisingai ir nesuklysdamas. Todėl bausti už technines klaidas, kurios neturėjo jokio realaus neigiamo faktinio poveikio atsakovui, yra visiškai neadekvatu ir neteisinga, todėl sankciją galima vertinti kaip atsakovo neteisėtą pasipelnymą pareiškėjo sąskaita.

22. Pareiškėjo teigimu, teismas neatsižvelgė į jo skunde nurodytus šiam ginčui aktualius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-804/2014, pagal kuriuos, be kita ko, teisėjų kolegija, nesant duomenų, kad pareiškėjas piktybiškai, tikslingai pateikė deklaracijas ne pagal reikalaujamus duomenis, tačiau apskaičiavo, deklaravo ir sumokėjo daugiau mokesčio, priėjo prie išvados, kad atsakovas pareiškėjui nepagrįstai pritaikė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje esančią sankciją. Pareiškėjo vertinimu, nurodytų aplinkybių kontekste teismo išvada, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 7 straipsnio 3 dalį nepagrįsta.

23. Pareiškėjas pabrėžė, kad teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 368 straipsnio 6 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad: pareiškėjas deklaraciją už 2014 m. pateikė laiku, sumokėjo apskaičiuotą mokestį; VMI nustačius deklaracijos trūkumus, pareiškėjas juos per porą dienų pašalino ir pateikė pakoreguotą deklaraciją, tą pačią dieną primokėdamas susidariusį mokesčio skirtumą; deklaracijose už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. padarė tik itin nežymią klaidą, deklaruodamas 6 ha mažesnį medžioklės plotą (1052,7 ha, nors turėjo būti įrašyta 1058,7 ha), tačiau ir net ir tokiu atveju mokestį kiekvienais metais apskaičiavo bei sumokėjo tinkamai; deklaravimo klaidą lėmė žmogiško pobūdžio apsirikimas, kurį pašalino, tik apie jį sužinojęs po Departamento atlikto patikrinimo, t. y. pareiškėjas visuomet siekė tinkamai vykdyti savo mokesčio mokėtojo prievoles ir laiku pateikdavo deklaracijas, iškart reaguodavo i VMI pastabas, jei tokiu sulaukdavo, nedelsdamas sumokėdavo mokesčius, nesiekė gauti jokios mokestinės naudos ir mokesčius už 2014–2017 m. mokestinį laikotarpį apskaičiavo bei sumokėjo tinkamai (reikiamo dydžio), valstybės biudžetas dėl pareiškėjo veiksmu nepatyrė visiškai jokios žalos, turėjo skirti pareiškėjui žymiai švelnesnę sankciją, nei Sprendimu paskirtoji.

24. Pareiškėjas pažymi, kad kadangi Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis nustato mokesčio dydį iš viso, o ne papildomai prie pagrindinių tarifų mokėtiną mokesčio sumą, Departamentas, nurodydamas sumokėti mokestį, iš apskaičiuotos dalies turėjo išskaičiuoti jau sumokėtą sumą (1 954,43 Eur). Kadangi Departamentas to nepadarė, pareiškėjas iš viso turėtų sumokėti mokesčio pagrindinį tarifą padauginus iš koeficiento 11, o ne iš 10.

25. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26. Atsakovas nesutinka, kad pareiškėjas, deklaruodamas mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius, padarė netyčinę klaidą, nes tokia klaida tęsėsi nuo 2015 m. iki 2017 m., t. y. iki kol Departamentas patikrino pareiškėją. Tai nelaikytina svarbia aplinkybe, atleidžiančia pareiškėją nuo sankcijos pritaikymo. Nors mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklių naudojimo deklaracija gali būti tikslinama, tai neatleidžia nuo pareigos teisingai deklaruoti mokestį, o mokesčio administratorius privalo taikyti mokesčio tarifą už mažesnį deklaruotą gamtos išteklių kiekį arba deklaracijos nepateikimą.

27. Atsakovas dėl apeliacinio skundo argumento, kad Departamentas, nurodydamas sumokėti mokestį, iš apskaičiuotos dalies turėjo išskaičiuoti jau sumokėtą sumą, pažymi, kad paskaičiavo mokėtiną mokestį didesniu tarifu (19 541,51 Eur) dauginant iš 10, t. y. būtent tokio dydžio mokestis pareiškėjo atveju turi būti mokėtinas pagal Įstatymą, o jau į sumokėtą mokesčio dalį privalo atsižvelgti VMI, kuri yra atsakinga už šio mokesčio surinkimo administravimą, t. y. jei pareiškėjas sumokėjo 1 954,43 Eur, turi informuoti VMI, kad šią sumą užskaitytų ir nebenukreiptų vykdymo priverstiniam išieškojimui.

28. Atsakovas dėl apeliaciniame skunde akcentuojamo sankcijos mažinimo nurodo, kad Įstatymas nenumato galimybės Departamentui, kaip viešojo administravimo subjektui, mokesčio mokėtoją atleisti nuo paskirtos baudos ar paskirtą baudą sumažinti.

29. Atsakovas laikosi pozicijos, kad priimdamas Sprendimą vadovavosi Įstatymu, patikrinimą atliko pagal materialinės ir procesinės teisės normas, t. y. veikė teisėtai ir pagal galiojančius teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. birželio 22 d. sprendimo Nr. VR-17.5-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtinta 19 541,51 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius (medžiojamų gyvūnų išteklių naudojimą) suma, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, padaręs išvadą, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų, neviršijo savo kompetencijos.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad teismas netinkamai vertino Deklaracijos pateikimo VMI aplinkybes. Pareiškėjo teigimu, Departamentas paviršutiniškai nustatė nedeklaravimo faktą ir formaliai pritaikė Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją. Pareiškėjo vertinimu, nors deklaruojant gamtos išteklių kiekį ir apskaičiuojant medžioklės plotus už 2015–2017 metus buvo padarytos klaidos, tačiau mokesčiai už nurodytus metus buvo apskaičiuoti ir sumokėti tinkamai. Pareiškėjo nuomone, pažeidimų konstatavimo atveju egzistuoja pagrindas sumažinti jam pritaikytą sankciją.

33. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimą neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

34. Įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, turintys leidimą naudoti medžiojamųjų gyvūnų išteklius medžioklės plotų vienete pagal Lietuvos Respublikos medžioklės įstatymą, išskyrus biologinio profilio mokslo ir mokymo įstaigas, vykdančias laukinės gyvūnijos, jos gyvenamosios aplinkos ir medžioklės mokslinius tyrimus. Šio įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 3 priede nustatytą mokesčio už medžiojamųjų gyvūnų išteklius tarifą pagal medžioklės plotų kategorijas, apskaičiuoja ir moka mokestį už per mokestinį laikotarpį mokesčio mokėtojui suteiktą (leistą) naudoti atitinkamos kategorijos medžioklės plotų dydį. Šio Įstatymo 4 dalyje nurodyta, jog mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10.

35. Bylos duomenis patvirtina, kad Departamentas 2018 m. gegužės 4 d. surašė Patikrinimo aktą, kuriuo buvo nustatyta, kad pareiškėjas VMI nepateikė deklaracijos už 2014 m. iki teisės aktuose nustatytų terminų (b. l. 45–49). Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo bylos medžiagos pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas 2015 m. sausio 16 d. pateikė VMI deklaraciją už 2014 m. mokestinį laikotarpį, tačiau šiai deklaracijai 2015 m. kovo 2 d. buvo nustatyti trūkumai (b. l. 9, 13).

36. Ginčui aktualios redakcijos VMI viršininko 2004 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. VA-135 „Dėl mokesčių deklaracijų pateikimo, jų pateikimo termino pratęsimo ir mokesčių mokėtojų laikino atleidimo nuo mokesčių deklaracijų ir (arba) kitų teisės aktuose nurodytų dokumentų pateikimo“ (Žin., 2004, Nr. 109-4117;2009, Nr. 39-1502) 16 punktas nustato, kad jeigu mokesčių mokėtojo pateikta deklaracija turėjo trūkumų, bet jie teisės aktų nustatyta tvarka buvo pašalinti, laikoma, kad ji buvo pateikta pirminės deklaracijos pateikimo dieną.

37. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo 2015 m. sausio 16 d. VMI pateiktos deklaracijos už 2014 m. trūkumai buvo pašalinti, t. y. pateikiant tinkamai užpildytą deklaracijos formą, todėl, vadovaujantis nurodyto VMI įsakymo 16 punktu, nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas deklaraciją pateikė pirminės deklaracijos pateikimo dieną ir ši deklaracija buvo registruota VMI duomenų bazėje kaip pateikta. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytu terminu nepateikė Deklaracijos ir tai yra pagrindas taikyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą sankciją.

38. Pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad už 2015 m., 2016 m. ir 2017 m. deklaravo mažesnius IV kategorijos medžioklės plotų dydžius nei nustatyta Charakteristikoje, t. y. įrašė 1 052,7 ha vietoje 1 058,7 ha, dėl to susidarė 6 ha skirtumas.

39. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliaciniame skunde akcentuojamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A525-804/2014 pateiktas vertinimas dėl Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos taikymo pagrįstumo nėra aktualus negarinėjamam atvejui, nes nurodytoje byloje pareiškėjas deklaravo daugiau medžioklės ploto bei mokesčio už juos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas deklaravo mažesnį medžioklės plotą, o tai yra pagrindas Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies kontekste taikyti didesnį mokesčių tarifą.

40. Nustatyta, kad skundžiamu Sprendimu Departamentas patvirtino Patikrinimo aktą ir juo didesniu tarifu paskaičiuota 19 541,51 Eur mokestį. Iš skundo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas skundžiamą Sprendimą ginčija ir paskaičiuoto mokesčio dydžio proporcingumo padarytam pažeidimui aspektu, remdamasis tuo, kad nepaisant deklaracijos už 2014 m. pateikimo aplinkybių ir 2015 m. 2016 m. ir 2017 m. deklaracijose padarytų rašymo apsirikimo klaidų, mokestį kiekvienais metais apskaičiuodavo ir sumokėdavo laiku ir teisingai, valstybės biudžetas dėl pareiškėjo veiksmų nepatyrė jokios žalos. Pareiškėjo vertinimu, jam turėjo būti skirta žymiai švelnesnė sankcija, nei Sprendimu paskirtoji, taikant 100 procentų didesnį mokestį arba ši sankcija apskritai neturėjo būti paskirta.

41. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo argumentais dėl sankcijos jam neskyrimo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pažeidimus, kurie suponuoja pagrindą Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytos sankcijos taikymui. Pažymėtina ir tai, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje neišskiriama tyčinė ar netyčinė kaltės forma, tik nustatyta, jog mokestis šiuo atveju apskaičiuojamas pagal šio įstatymo 1, 2, ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Tačiau vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas, įvertinęs visumą bylai reikšmingų aplinkybių, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, proporcingumo kriterijais gali svarstyti didesniu tarifu nustatyto mokesčio mažinimo galimybę (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-602/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1460-602/2018).

42. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją <...> pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija <...> asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).

43. Nagrinėjamu atveju vertinant pareiškėjui paskirtos sankcijos proporcingumą padarytam pažeidimui reikšminga aplinkybe yra tai, kad pareiškėjas, net ir nesant teisės aktais nustatytai terminais pateiktos Deklaracijos už 2014 m., bylos duomenimis mokestį už 2014 m. sumokėjo (b. l. 15, 18). Be to, deklaruodamas klaidingus medžioklės plotus už 2015, 2016 ir 2017 metus, mokesčius už privalomą nustatyti plotą sumokėdavo, todėl negalima teigti, kad pareiškėjo tikslas buvo nuslėpti mokėtinus mokesčius bei vertinti, kad imperatyvių reikalavimų aplinkosaugos srityje nevykdymas šiuo atveju laikytinas sąmoningu (b. l. 45–49). Bylos duomenis nesudaro pagrindo išvadai, kad buvo vengiama mokėti mokesčius ir buvo padaryta žala valstybės biudžetui.

44. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, yra pagrindas mažinti pareiškėjui paskirtos sankcijos dydį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Įstatymo numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka 3 500 Eur dydžio sankcijos.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas dėl apeliaciniame skunde akcentuojamos įmokėtos 1 954,43 Eur sumos turi teisę kreiptis į centrinį mokesčių administratorių, t. y. VMI, dėl šios sumos užskaitymo.

46. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, sumažinant pareiškėjui skundžiamu Sprendimu patvirtintą sankciją iki 3 500 Eur, kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Medžiotojų klubo „Migūnai“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. sprendimą pakeisti.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. birželio 22 d. sprendimu Nr. VR-17.5-43 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą mokestį už nedeklaruotus 2014–2017 metais naudotus medžioklės plotus sumažinti iki 3 500 Eur.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius