A-143-76-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-76/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00870-2011-3

Procesinio sprendimo kategorija 21; 15.2.3.2; 17.1; 70.1; 59 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

rašytinio proceso išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Marijampolės pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įpareigojimo grąžinti daiktus, neturtinės žalos atlyginimo, norminio akto dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – pareiškėjas, apeliantas) skundu (b. l. 7–8), kurį patikslino (b. l. 19–20, 25), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, įpareigoti atsakovą Marijampolės pataisos namus grąžinti jam du krepšius su asmeniniais daiktais, nurodytais Marijampolės pataisos namų 2011 m. rugsėjo 8 d. Nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58105, panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktus.

Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. jam atvykus į Marijampolės pataisos namus kratos metu iš jo buvo atimti asmeniniai daiktai: teisės aktai, mokomoji literatūra, filosofinės knygos, parfumerija, vitaminai, vaistai, maistas, avalynė, rūbai, patalynė, indai, šaukštai, ortopedinis diržas, raiščiai ir kiti daiktai, kurie neįtraukti į Bausmių vykdymo kodekse nurodytą draudžiamųjų daiktų sąrašą. Nurodė, jog kelis kartus kreipėsi dėl jų grąžinimo, tačiau paminėti daiktai buvo grąžinti tik 2012 m. vasario 12 d.

Daiktai buvo paimti remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto norma, ribojančia nuteistiesiems turėti daugiau kaip 30 kg svorio daiktų. Teigė, jog jam turint 30 kg sveriančių daiktų, negali pirkti maisto, gauti laiškų, banderolių, pašto siuntinių, būtiniausių reikmenų ar literatūros. Jam draudžiama daryti asmeninius užrašus, rašyti knygą, eilėraščius, gauti dokumentų kopijas, draudžiama kreiptis į administracinį teismą, sudaryti civilinius sandorius, t. y. pažeidžiamos jo teisės, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 92, 93, 95, 97, 99 straipsniuose, apribota jo teisė į teisminę gynybą, į religiją.

Marijampolės pataisos namų bibliotekoje nėra galiojančių teisės aktų ir jų komentarų, filosofijos ar mokslinės literatūros knygų, reikalingų saviauklai ir pažeistų teisių ir laisvių gynimui. Be to, knygos iš bibliotekos jam būnant kamerų tipo patalpoje nebuvo atnešamos laiku, tekdavo ilgai laukti. 2011 m. rugsėjo 8 d. kratos metu neteisėtai paimant knygas, buvo paimta ir dalis medžiagos, susijusios su jo iškeltomis administracinėmis bylomis. Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnis nustato visišką materialinį aprūpinimą.

Nurodė, jog jis atsisakė valdiškų daiktų ir naudoja asmeninius daiktus. Pareiškėjo teigimu, atimdama daiktus, Marijampolės pataisos namų administracija siekia jį susargdinti. Lietuvos Respublikos Seimo 1998 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. VIII-810 patvirtintų Teisinės sistemos reformos metmenų (naujos redakcijos) IV skyriaus (Bausmių vykdymo sistemos kūrimas) nuostatos draudžia nuteistiesiems nustatyti bereikalingus apribojimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2000 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. 184 patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 6.1 papunktis nustato būtinumą pataisos namų administracijai veikti pagal aukščiau nurodytą teisės aktą, todėl draudimas naudotis asmeniniais daiktais yra neteisėtas.

Kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktai prieštarauja Bausmių vykdymo kodeksui ir pažeidžia jo teises, jie turi būti panaikinti. Nurodė, jog dėl paimtų daiktų jis negali Europos Žmogaus Teisių Teismui išsiųsti papildomos informacijos, todėl reiškia reikalavimą patraukti Marijampolės pataisos namų direktorių apkaltos procesui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 109 straipsnio 1 dalį. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarimu išaiškino asmenų teisę kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, reikalaujant neturtinės žalos atlyginimo kaip satisfakcijos dėl patirtos žalos.

Dėl daiktų neteisėto paėmimo buvo užkirsta galimybė pilnavertiškai pasinaudoti teisės aktų garantuojamomis teisėmis, tai sudaro pagrindą prašomos neturtinės žalos priteisimui.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės pataisos namų, ir Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovai) atsiliepimu į skundą (b. l. 44–45, 73–74, 91–92) prašė atmesti skundą.

Atsakovai nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės pataisos namus atvyko 2011 m. rugsėjo 8 d. Jam atvykus etapu į pataisos namus buvo atlikta krata ir remiantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktu iš jo paimti daiktai, kurie viršijo 30 kg nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų bendrą svorį, surašant 2011 m. rugsėjo 8 d. kratos protokolą. 2011 m. rugsėjo 22 d. ir 2011 m. spalio 20 d. pareiškėjas buvo etapuojamas iš Marijampolės pataisos namų į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. 2011 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas buvo parvežtas į pataisos namus ir patalpintas į kamerų tipo patalpą atlikti jam paskirtą drausminę nuobaudą, bei jam buvo pristatyti du krepšiai su daiktais, kurie buvo laikomi atskiroje patalpoje šalia jo patalpos, nuteistasis daiktais galėjo naudotis. 2012 m. vasario 12 d. pareiškėjas atliko jam skirtą drausminę nuobaudą kameros tipo patalpose ir tą pačią dieną išeidamas iš uždarosios zonos pasiėmė visus savo asmeninius daiktus, laikytus kameroje bei uždarosios zonos daiktų saugojimo patalpoje, ir pasirašė nutarime dėl nuteistojo nubaudimo, kad visus daiktus gavo bei nepareiškė jokių pretenzijų. Marijampolės pataisos namai yra biudžetinė įstaiga, kuri vykdydama savo funkcijas privalo laikytis galiojančių teisės aktų, tarp jų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktų reikalavimų, todėl negali komentuoti, interpretuoti ar keisti galiojančių norminių aktų. Pataisos namų kompetencija yra užtikrinti visų paminėtų norminių aktų vykdymą. Marijampolės pataisos namai teisės aktų reikalavimų nepažeidė, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas, turi būti atmestas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu (b. l. 119–126) nutraukė administracinės bylos dalį dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktų teisėtumo; kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą; priteisė iš pareiškėjo 48,46 Lt į teismo specialią sąskaitą išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Teismas nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. Nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58105 nurodyti daiktai iš pareiškėjo paimti, vadovaujantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 15 d.) 57 punkte nurodyta nuostata, jog nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų ir reikmenų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų. Į bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. 2012 m. vasario 12 d. daiktai buvo grąžinti pareiškėjui. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl Marijampolės pataisos namų įpareigojimo grąžinti jam du krepšius su asmeniniais daiktais, nurodytais Marijampolės pataisos namų 2011 m. rugsėjo 8 d.

Nuteistojo asmens kratos protokole Nr. 58105, tapo nebeaktualus, nes daiktai jau yra grąžinti, todėl šį skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Vadovaudamasis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271, 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniais, teismas pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Marijampolės pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su jo teisių ir interesų pažeidimais dėl negalėjimo naudotis kratos protokole nurodytais daiktais, ypač dėl jo teisių apribojimo naudotis teisine, religine literatūra, knygomis, skirtomis saviauklai, nurodė, jog dėl to buvo pažeista teisė į teisminę gynybą, į religiją. Teismas atsižvelgė į Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkto nuostatas. Nustatė, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. pareiškėjo kratos ir daiktų patikrinimo metu iš jo buvo paimti asmeniniai daiktai, kurie viršijo leistiną turėti nuteistiesiems 30 kg svorį.

Patikrinimo metu pareiškėjui buvo leista pačiam nuspręsti, kuriems asmeniniams daiktams, įvertinant bendrą leistiną jų svorį, jis teikia prioritetą. Taigi pareiškėjas, žinodamas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte įtvirtintą nuostatą, turėjo galimybę pats nuspręsti, kuriuos daiktus, neviršijant bendro 30 kg jų svorio, jis nori turėti su savimi, todėl atsakovo neteisėtų veiksmų, kuriais būtų buvę tyčia siekiama riboti jo teises naudotis teisine ir kt. literatūra, pažeisti jo teisę į teisminę gynybą, į teisę praktikuoti religiją, teismas nenustatė.

Teismas taip pat nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo nuolatos etapuojamas į kitas institucijas. Nors pareiškėjui kratos metu paimti daiktai buvo grąžinti 2012 m. vasario 12 d., tačiau jau nuo 2011 m. lapkričio 15 d. jis turėjo galimybę paminėtais daiktais nekliudomai naudotis, ir jo teisė naudotis turima asmenine literatūra bei kratos protokole nurodytais daiktais buvo apribota palyginti trumpą laiką. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad būtų buvusi iš pareiškėjo paimta baudžiamosios bylos medžiaga. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo galimybę naudotis Marijampolės pataisos namų biblioteka ir susipažinti su teisės aktais bei kt. literatūra.

Įrodymų, paneigiančių pareiškėjo galimybę ginčo laikotarpiu susipažinti su pageidaujamais teisės aktais, byloje nėra. Nors pareiškėjas atsakovo veiksmų neteisėtumą sieja su asmeninių daiktų paėmimu 2011 m. rugsėjo 8 d. kratos protokolu, tačiau aplinkybių, susijusių su konkrečiais jo teisių ar turtinių interesų pažeidimais, skunduose nenurodė ir duomenų, kurie patvirtintų konkrečius jo teisių pažeidimo atvejus dėl negalėjimo naudotis asmeniniais daiktais, teismui nepateikė. Vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, teismas pabrėžė, kad asmens pažeista teisė teismo gali būti apginta tuo atveju, jei jis konkrečiai įvardija neteisėtus valdžios institucijos veiksmus (neveikimą) ir savo reikalavimą pagrindžia atitinkamais argumentais bei įrodymais.

Atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012. Nustatė, kad pareiškėjas konkrečių atsakovo pažeidimų nenurodė, o tik abstrakčiai įvardijo Bausmių vykdymo kodekso 92, 93, 95, 97, 99 straipsniuose numatytų jo teisių pažeidimus, išreikšdamas nesutikimą su Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktais, jo teigimu, prieštaraujančiais Bausmių vykdymo kodeksui. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teismine tvarka neginčijo Marijampolės pataisos namų ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos sprendimų, kuriais pareiškėjo skundai dėl jo prašymų grąžinti 2011 m. rugsėjo 8 d. kratos protokole nurodytus daiktus buvo atmesti.

Konkrečiu atveju konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumo, esant abstraktaus pobūdžio pareiškimams dėl pareiškėjo teisių pažeidimų, nėra pagrindo. Teismas konstatavo, kad byloje nesurinkta duomenų apie tai, jog dėl paminėtų daiktų paėmimo būtų pažeistos pareiškėjo teisės, numatytos Bausmių vykdymo kodekso 92, 93, 95, 97, 99 straipsniuose (teisė įsigyti maisto produktų, literatūros, gauti perduodamus siuntinius, dėvėti savo drabužius ar avalynę, teisė susirašinėti su kitais asmenimis), ar būtų apribotos jo teisės į teisminę gynybą, į religiją ir kt. jo skunde nurodytos teisės ir įstatymų saugomi interesai.

Teismas, be to, pažymėjo, jog net ir tuo atveju, jei atsakovo veiksmai dėl daiktų paėmimo būtų vertinami kaip neteisėti, pareiškėjas turi pareigą įrodyti neturtinės žalos atsiradimo pagrindą (CK 6.250 str. 1 d., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-95/2009). Teismas nenustatė aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Jie (paaiškinimai) turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais.

Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais būtų siekęs pareiškėją pažeminti, psichologiškai sugniuždyti. Nėra duomenų apie tai, kad dėl paimtų asmeninių daiktų pareiškėjas objektyviai būtų patyręs neigiamas emocijas ar nepatogumus (dėl paimtų drabužių kentęs šaltį ar pan.), kad objektyviai būtų buvę kaip nors suvaržytos jo teisės apskųsti bausmių vykdymo institucijos pareigūnų veiksmus, pažeista teisė kreiptis į nacionalinį teismą, į tarptautines teismines institucijas teisminės gynybos, praktikuoti jo išpažįstamą religiją ar būtų nustatyti jo turtinių teisių realizavimo pažeidimai, todėl, remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais, pareiškėjui neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo skundą dėl 500 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo teismas atmetė kaip nepagrįstą (CK 6.245–6.249 str.).

Teismas vadovavosi Bausmių vykdymo kodekso 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsniu, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punktu. Pažymėjo, kadangi perteklinis daiktų kiekis kamerose pablogina nuteistųjų laikymo sąlygas, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punktu (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 15 d.) ir buvo įtvirtinta nuostata, ribojanti nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų svorį iki 30 kilogramų. Būtinumą taikyti svorio apribojimus kamerose leidžiamiems laikyti daiktams ir korespondencijai dėl higienos reikalavimų ir dėl patalpų perpildymo yra konstatavęs ir Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius 2011 m. liepos 20 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-426.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas, be kita ko, prašo panaikinti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktus. Nustatė, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės yra centrinio valstybinio administravimo subjekto priimtas norminis aktas pagal ABTĮ 2 straipsnio 13 dalies prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I143-22/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo plenarinės sesijos 2003 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A5-63/2003).

Nors pareiškėjas reikalavimą formuluoja dėl taisyklių panaikinimo, teismo nuomone, jo suformuluotas reikalavimas yra būdingas prašymui ištirti norminio teisės akto teisėtumą. Vadovaudamasis ABTĮ 18 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 20 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teismas padarė išvadą, kad nėra įgaliotas tirti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro patvirtintų taisyklių, kurios pagal savo pobūdį yra centrinio administravimo subjekto priimtas norminis teisės aktas, teisėtumo, tačiau nustačius, jog nagrinėjamoje byloje turi būti taikomas norminis administracinis teisės aktas, dėl kurio atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui kreipiamasi, teismui yra suteikta teisė kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl jo ištyrimo (ABTĮ 112 str.).

Teismas akcentavo, kad 2011 m. rugsėjo 8 d. kratos protokolu paimti daiktai pareiškėjui yra grąžinti. Šiuo metu pareiškėjas bausmę atlieka paprastojoje grupėje ir pretenzijų atsakovui dėl negalėjimo naudotis tam tikrais daiktais neturi. Todėl, teismo nuomone, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nurodytų punktų taikymo klausimai byloje šiuo metu nebėra aktualūs, o pareiškėjo teisių į ateitį gynimo įstatymas nenumato (ABTĮ 5 str.). Be to, kreipiantis dėl norminio akto ištyrimo įstatymas (ABTĮ 111 str. 2 d.) įpareigoja pareiškėją tokio pobūdžio prašymą pagrįsti aiškiai ir konkrečiai suformuluotais teisiniais argumentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012).

Prašydamas panaikinti (ištirti) norminio administracinio teisės akto nuostatų teisėtumą, pareiškėjas abstrakčiai nurodė, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktai prieštarauja Bausmių vykdymo kodeksui, tačiau konkrečių teisės normų nenurodė. Teismo posėdžio metu įvardijo Bausmių vykdymo kodekso 92, 93, 95, 97, 99 straipsniuose nurodytas normas, tačiau, kuo konkrečiai pasireiškia Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktų prieštaravimas paminėtų straipsnių nuostatoms, teisinių argumentų neišdėstė.

Pažymėjo, kad pareiškėjui Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nutartyje buvo išaiškinta, jog prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti grindžiamas teisiniais motyvais. Tačiau pareiškėjas, šalindamas skundo trūkumus, tokia teismo suteikta teise nepasinaudojo, patikslinto skundo su konkrečiai suformuluotais teisiniais samprotavimais bei argumentais nepateikė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas tinkamai nesuformulavo prašymo pagrindo dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktų teisėtumo, todėl, nesant tyrimo dalyko, toks prašymas nenagrinėtinas administraciniame teisme, o tai yra pagrindas šią bylą nutraukti kaip nepriskirtiną Kauno apygardos administracinio teismo kompetencijai (ABTĮ 114 str. 1 d., 101 str. 1 p.).

Nagrinėdamas administracinę bylą, Marijampolės pataisos namų direktoriaus veiksmuose ir kitų šios institucijos pareigūnų veiksmuose nusikalstamos veikos požymių teismas nenustatė, todėl taikyti pareiškėjo prašomų ABTĮ 109 straipsnio nuostatų nebuvo pagrindo, o šį prašymą teismas atmetė. Teismas, be to, nurodė, kad į 2012 m. gegužės 15 d. teismo posėdį buvo kviestas ir kaip liudytojas apklaustas Marijampolės pataisos namų direktoriaus budintysis padėjėjas V. C., kuris pateikė teismui prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su jo dalyvavimu teismo posėdyje.

Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi patenkino jo prašymą – remdamasis pateiktais dokumentais, patvirtinančiais kelionės į teismą išlaidas, teismas nutarė iš teismo specialiosios sąskaitos šiam liudytojui išmokėti 48,46 Lt išlaidų, susijusių su jo dalyvavimu teismo posėdyje. Vadovaudamasis ABTĮ 43 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 43 straipsnio 7 dalimi, atsižvelgdamas į tai, kad priimtas sprendimas pareiškėjo nenaudai, liudytojui V. C. išmokėtą 48,46 Lt sumą teismas priteisė į teismo specialią sąskaitą iš pareiškėjo.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 131–130) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimas neatitinka tikrovės, nes teismo posėdžio metu pateikė visiškai kitokius paaiškinimus, todėl apeliacinis teismas turi nuodugniai ištirti garso įrašą. Teismo sprendimas yra šališkas, kadangi nepagrįstas įstatymais. Iš jo buvo paimti visi daiktai, grasinant panaudoti prievartą, jei pats neatsirinks asmeninių daiktų. Teismas nepagrįstai įtraukė į bylą asmenis kaip liudytojus. Teismo posėdyje nedalyvavo nei vienas civilis asmuo. Apskundė teismui valstybės įstaigą pagal Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalį. Teismo elgesiui turi įtakos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga vykdyti valstybės valdžią. Gindamasis nuo Lietuvos valstybėje sukurto teisinio nihilizmo, taiko Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 straipsnį, nustatantį veiksmingą teisinės sistemos gynybos priemonę. Pabrėžia, kad Bausmių vykdymo kodeksas nenustato apribojimų disponuoti asmeniniais daiktais. Teismas neįrodė įstatymais, jog skundžiamas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymas neprieštarauja įstatymams. Vietoje gynybos teismas jį nubaudė. Teismas įvertino jo turtinę padėtį, bet nepateikė jokių duomenų dėl išlaidų pagrįstumo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Iš pareiškėjo skundo matyti, kad jame yra pateikti du savarankiški reikalavimai: reikalavimas įpareigoti atsakovą Marijampolės pataisos namus grąžinti jam 2011 m. rugsėjo 8 d. iš jo paimtus (kaip viršijančius leistiną galimų su savimi turėti daiktų svorį) daiktus ir reikalavimas CK 6.250 straipsnio pagrindu priteisti iš šio atsakovo atstovaujamos Lietuvos valstybės 500 000 Lt neturtinės žalos. Šie pareiškėjo skundo reikalavimai yra tarpusavyje susiję ta prasme, kad paminėtas daiktų paėmimas pareiškėjo yra laikomas neteisėtu valstybės institucijos (Marijampolės pataisos namų) veiksmu, dėl kurio atsirado jo prašoma atlyginti neturtinė žala.

Pasisakydama dėl pirmojo iš aukščiau nurodytų pareiškėjo skundo reikalavimo be jo sąsajos su reikalavimu priteisti neturtinę žalą, kolegija pažymi, kad byloje neginčijamai yra nustatyta, kad visi iš pareiškėjo 2011 m. rugsėjo 8 d. paimti daiktai jam buvo grąžinti 2012 m. vasario 12 d. Tai pripažįsta pats pareiškėjas ir tai patvirtina byloje esantys atitinkami įrodymai. Esant tokiai faktinei situacijai, pareiškėjo reikalavimas grąžinti šiuos daiktus tampa beprasmis. Todėl ši pareiškėjo skundo dalis pirmosios instancijos teismo išspręsta teisingai.

Pasisakydama dėl antrojo pareiškėjo skundo reikalavimo, kolegija pažymi, kad CK 6.250 straipsnis yra viena iš civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų, kuri yra specialiai skirta neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymui (tuo pačiu ir tokios žalos dydžio nustatymui). Tačiau savaime ji nėra pakankamas teisinis pagrindas taikyti civilinės atsakomybės institutą, nes ši teisės norma (sprendžiant klausimą dėl valstybės deliktinės atsakomybės) taikytina tik kartu su kita valstybės deliktinę atsakomybę specialiai reglamentuojančia teisės norma – CK 6.271 straipsniu.

Pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį, valstybės (kuri yra atsakinga už valstybės valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytą žalą) civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (šiuo atveju Marijampolės pataisos namų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Skirtingai nuo CK 6.248 straipsnio, šiame straipsnyje akcentuojama, kad valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad kaltė kaip valstybės deliktinės atsakomybės sąlyga yra suponuojama, kai, nesvarbu, dėl kokios priežasties, valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Kaip jau buvo pasakyta aukščiau, atsakovo – Marijampolės pataisos namų - veiklos neteisėtumą pareiškėjas sieja su paminėtu, jo manymu, neteisėtu jam priklausančių daiktų paėmimu. Pažymėtina, kad šie daiktai buvo iš pareiškėjo paimti laikinajam saugojimui specialiai įrengtoje patalpoje. Taip pat pažymėtina, kad šių daiktų paėmimo metu (2011-09-08) pareiškėjui buvo suteikta teisė pasirinkti, kokius daiktus (kurių bendras svoris neviršija leistinų 30 kg) palikti su savimi, t. y. laikyti jo nuolatinio buvimo vietoje, o kokie daiktai, nors jam ir nesutikus su jų paėmimu, gali būti laikomi atskirai nuo jo gyvenamosios vietos.

Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas CK 6.271 straipsnio 4 dalies nuostatas, nagrinėjamoje byloje pirmiausia turi būti išaiškinta, ar aptariamas pareiškėjo daiktų paėmimas gali būti pripažintas neteisėtu valstybės institucijos veiksmu, t. y. ar toks daiktų paėmimas neprieštarauja teisės aktu, kuris yra skirtas reglamentuoti teisinius santykius dėl nuteistųjų teisės turėti su savimi tam tikrus asmeninio naudojimo daiktus. Šiame kontekste pažymėtina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės yra specialus Bausmių vykdymo kodekso ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 1703 „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso įgyvendinimo“ numatytas teisės aktas, skirtas reglamentuoti (nustatyti) nuteistiesiems privalomą laikytis vidinę pataisos įstaigų tvarką.

Pažymėtina, kad šios tvarkos privalėjo laikytis ir atsakovo Marijampolės pataisos namų pareigūnai. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 punkte (2011-01-31 įsakymo Nr. 1R-33 redakcija), be kita ko, yra nurodyta, kad nuteistiesiems leidžiamų turėti būtinų daiktų bendroji masė neturi viršyti 30 kilogramų <...>. Į nuteistiesiems leidžiamų turėti bendrą daiktų masę neįskaičiuojama baudžiamosios bylos medžiaga. Daiktai ir reikmenys, kuriuos draudžiama turėti nuteistiesiems ir kurie viršija šiame punkte nustatytą nuteistiesiems leidžiamų turėti daiktų bendrąją masę, paimami.

Kaip pasakyta aukščiau, toks šioje byloje ginčijamų santykių reglamentavimas yra privalomas ir atitinkamai pataisos įstaigai. Todėl CK 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo požiūriu pareiškėjo nurodytas jo daiktų paėmimas negali būti laikomas atsakovo Marijampolės pataisos namų pareigūnų neteisėtu veiksmu.

Administracinių bylų nagrinėjimo teismų praktikoje yra laikomasi pozicijos, kad ABTĮ taikymo požiūriu administracinės bylos šalies (šiuo atveju pareiškėjo) prašymas pripažinti byloje taikytiną norminio pobūdžio teisės normą prieštaraujančią įstatymui nelaikytinas skundo reikalavimu, todėl tokiam reikalavimui (o iš esmės prašymui ištirti atitinkamo norminio teisės akto teisėtumą) netaikytinos ABTĮ 86 straipsnio nuostatos dėl administracinės bylos nagrinėjimo apimties. Tokio pobūdžio prašymų, pateiktų teismui individualioje (bendra tvarka nagrinėjamoje administracinėje) byloje, išsprendimas reglamentuojamas pagal specialias ABTĮ 111 straipsnyje nustatytas taisykles arba individualia bylą nagrinėjantis teismas gali pats kreiptis į administracinį teismą dėl byloje taikytino norminio administracinio akto (tokio akto atskiros normos) teisėtumo ištyrimo. Pagal ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies 4 punktą, pareiškėjo individualioje administracinėje byloje prašymas ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, kuris nėra grindžiamas teisiniais motyvais, teismo gali būti atmestas. Todėl kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu pateiktais argumentais bei atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012 suformuluotas tokio pobūdžio kreipimosi individualioje administracinėje byloje nagrinėjimo taisykles, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo prašymas ištirti Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 57 ir 173 punktų teisėtumą ABTĮ 111 straipsnio 2 dalies taikymo požiūriu negali būti laikomas tinkamu prašymu.

Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis