2022-06-28 Nr. BB-4574-1-20-2-00541-2010-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-177-628/2022

Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00541-2010-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.2.3;

1.1.12.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. birželio 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Pažarskio (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

dalyvaujant prokurorui Mindaugui Gyliui,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, J. R., jo gynėjui advokatui Daniui Svirinavičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Redos Berčiūnienės kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 18 d. nutarties, kuria Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokuroro Dariaus Dziegoraičio ir asmens, kuriam byla nutraukta suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, – J. R. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliaciniai skundai atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2021 m. liepos 20 d. nuosprendžiu baudžiamoji byla J. R., kuris buvo kaltinamas dėl nusikalstamų veikų, nurodytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija, galiojusi iki 2016 m. kovo 31 d.), nutraukta, suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui. Nukentėjusiojo Ž. K. atstovo pagal įstatymą – J. K. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokuroro, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, asmens, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, ir jo gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad J. R. suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminui negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl kaltinimų tuo, kad jis 2009 m. sausio 24 d. apie 23.40 val. prie baro „Vaišinta“, esančio Kaune, Islandijos pl. 133, veikdamas kartu su A. R., konflikto metu dėl chuliganiškų paskatų nustūmė nuo laiptų nepilnametį Ž. K. ir sudavė jam smūgius į įvairias kūno vietas rankomis ir kojomis, taip padarydamas odos nubrozdinimus, sumušimus, žaizdą, apatinio žandikaulio lūžimą ir sukeldamas Ž. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, viešoje vietoje lauke, prie baro „Vaišinta“ laiptų, veikdamas kartu su A. R., sudavė smūgius M. D., taip padarydamas šiam žaizdą, nubrozdinimus ir sukeldamas M. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, šiais veiksmais demonstravo nepagarbą baro lankytojams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

II. Kasacinio skundo argumentai

2. Kasaciniu skundu Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausioji prokurorė Reda Berčiūnienė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Įvertindami byloje surinktus įrodymus, bylą nagrinėję teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus. Darydami išvadą, kad ikiteisminio tyrimo institucijos, išskyrus kelis formalius veiksmus, neatliko jokių aktyvių ikiteisminio tyrimo veiksmų siekdamos informuoti J. R. apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, bylą nagrinėję teismai neatliko išsamios rašytinių įrodymų analizės. Neabejotinai nustatytas faktas, kad 2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi dėl J.

R. ekstradicijos dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, tačiau Norvegijos Karalystės Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi nustatyta, kad įvykdyti Lietuvos Respublikos piliečio J. R. ekstradiciją nėra sąlygų. Iš Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarties turinio matyti, kad J. R. pranešta apie jo baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublikoje dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytų nusikalstamų veikų, dėl jų J.

R. teismui davė paaiškinimus. Be to, 2009 m. birželio 8 d. pripažinus J. R. įtariamuoju, buvo paskelbta jo paieška. Pasislėpusio nuo ikiteisminio tyrimo J. R. paieška ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nutrūkusi, jos vykdymą sunkino tai, kad asmuo pasislėpė užsienio valstybėje, tačiau vyko nuolatinis susirašinėjimas su institucijomis, kurios gali fiksuoti asmens gyvenamąją ar buvimo vietą, socialinį draudimą, įsidarbinimą, judėjimą ir kitas aplinkybes. Bergeno apygardos teismui atmetus prašymą dėl ekstradicijos, buvo nuolat tikrinami visi įmanomi registrai, siekiant nustatyti J.

R. buvimo vietą. Bylą nagrinėję teismai netyrė aplinkybės, kad J. R. slapstėsi ne tik nuo ikiteisminio tyrimo, bet ir nuo neatliktos bausmės vykdymo kitoje baudžiamojoje byloje, kol buvo sulaikytas pagal Europos arešto orderį Ispanijos Karalystėje, nors tai patvirtinta byloje esantys įrodymai. Bylą nagrinėję teismai nevertino ir byloje nustatyto fakto, kad, sulaikius J. R. pagal Europos arešto orderį kitoje byloje ir pargabenus į Lietuvos Respubliką, buvo kreipiamasi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo ikiteisminio tyrimo metu J.

R. atsisakius būti persekiojamam už veikas, dėl kurių jis nebuvo išduotas pagal Europos arešto orderį. Ispanijos Karalystės Madrido 2-ojo centrinio tyrimo teismo nutartimi buvo leista persekioti J. R. už nusikalstamas veikas, nurodytas BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, už kurias jis nebuvo prašomas išduoti pagal Kauno apygardos teismo išduotą Europos arešto orderį. Pažymėtina, kad sulaikytas J. R. 2019 m. gruodžio 2 d. atsisakė liudyti ir pareiškė, jog nesutinka būti persekiojamas dėl kitų iki jo perdavimo pagal Europos arešto orderį padarytų nusikalstamų veikų, 2019 m. gruodžio 17 d.

J. R. surašė dokumentą, kuriame išreiškė savo valią, kad nesutinka būti persekiojamas, o tai patvirtino J. R. cinišką požiūrį į teisėsaugos institucijų veiklą ir asmeninę atsakomybę siekiant vilkinti procesą ir išvengti atsakomybės. Taigi apeliacinės instancijos teismo išvados byloje buvo padarytos neatsižvelgus į visas bylos aplinkybes, nurodytas prokuroro apeliaciniame skunde, padarius klaidų dėl įrodymų turinio, o tai suponuoja išvadą, kad buvo pažeistos BPK 20 straipsnio 5 dalies taisyklės dėl įrodymų vertinimo.

2.2. Pripažindami, kad dėl J. R. nusikalstamų veikų, ikiteisminio tyrimo metu kvalifikuotų pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą, suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas, bylą nagrinėję teismai netinkamai taikė BK 95 straipsnį. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą padarydami išvadą, kad J. R. po nusikalstamų veikų padarymo nepasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo, senaties eiga nesustojo, todėl gali būti taikoma BK 95 straipsnio 1 dalis.

BK 95 straipsnio prasme pasislėpimas – tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, kaltininko apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas.

Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-9/2011, 2K-7-371/2011, 2K-163-511/2018). J. R. buvo sulaikytas Norvegijos Karalystėje 2010 m. lapkričio 4 d. dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 5 d. nuosprendžio vykdymo. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi dėl J.

R. ekstradicijos dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, į Norvegijos Karalystės kompetentingas institucijas. Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis patvirtina, kad svarstant ekstradicijos prašymą J. R. buvo informuotas apie jo baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublikoje dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytų nusikalstamų veikų ir davė dėl jų paaiškinimus teismui, tačiau pirmosios instancijos teismas į šią aplinkybę neatsižvelgė, o apeliacinės instancijos teismas šios pirmosios instancijos teismo klaidos neištaisė.

Atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas atkartojo pirmosios instancijos teismo motyvus, tačiau tai negali būti vertinama kaip atsakymas į prokuroro apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Bylą nagrinėję teismai nevertino fakto, kad 2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prašymu Norvegijos Karalystės teisingumo ministerijos buvo prašoma išduoti J. R. Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms dėl nusikalstamų veikų, nurodytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, o tai vertintina kaip teisinės pagalbos prašymo atitikmuo.

Be to, toks pats prašymas buvo išsiųstas ir 2010 m. gegužės 3 d. dėl neatliktos bausmės dalies. Nors Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi atmestas prašymas dėl J. R. ekstradicijos, tačiau jam pranešta apie baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublikoje. Iš to akivaizdu, kad J. R. siekė išvengti ne tik baudžiamojo persekiojimo, bet ir bausmės vykdymo kitoje byloje, o dėl to bylą nagrinėję teismai nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas nevertino to, kad J. R. kaip įtariamajam 2009 m. birželio 8 d. buvo paskelbta paieška, kuri nebuvo nutrūkusi ikiteisminio tyrimo metu.

Dėl to darytina išvada, kad J. R. buvo žinoma apie tai, jog jis ieškomas Lietuvos Respublikoje, tačiau jis neparodė jokios iniciatyvos bendradarbiauti su Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijomis, negano to, toliau tendencingai slėpėsi nuo neatliktos bausmės vykdymo kitoje baudžiamojoje byloje, kol buvo sulaikytas Ispanijos Karalystėje pagal 2017 m. gegužės 8 d. išduotą Europos arešto orderį. Bylą nagrinėjusių teismų motyvas, kad Europos arešto orderis dėl šioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų išduotas tik 2020 m. gruodžio 22 d., o tai rodo prokuratūros neveikimą, prieštarauja bylos duomenims, kurių teismai neanalizavo ir neįvertino.

Tinkamai neįvertinta tai, kad, sulaikius J. R. ir pargabenus jį į Lietuvos Respubliką, buvo kreiptasi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl baudžiamojo persekiojimo ribų išplėtimo, siekiant J. R. persekioti už BK 284 straipsnio 1 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nurodytas nusikalstamas veikas, ir toks leidimas buvo duotas Ispanijos Karalystės Madrido 2-ojo centrinio tyrimo teismo nutartimi, kuri įsiteisėjo 2021 m. vasario 1 d. Pažymėtina ir tai, kad J. R. surašė dokumentą, kuriuo išreiškė valią, jog nesutinka būti persekiojamas už kitas iki jo išdavimo padarytas nusikalstamas veikas, o tai patvirtina cinišką J.

R. požiūrį į teisėsaugos institucijų veiklą ir asmeninę atsakomybę, siekiant vilkinti procesą ir išvengti atsakomybės. Šis valinis J. R. elgesio momentas nebuvo tiriamas ir vertinamas, nors byloje akivaizdu, kad asmens elgesys buvo tendencingas siekiant užvilkinti procesą, sulaukiant BK 95 straipsnyje nustatytų senaties terminų. Bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog J. R. išvyko į užsienį būtent siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, prieštarauja bylos duomenims. Prieš išvykdamas iš Lietuvos Respublikos J.

R. neatsiėmė Lietuvoje 2009 m. sausio 19 d. pagaminto jo asmens dokumento – Lietuvos Respublikos piliečio paso, į Norvegijos Karalystę išvyko netrukus po nusikalstamų veikų padarymo, neturėdamas nuolatinės darbo vietos užsienio šalyje. Svarbu ir tai, kad kai buvo atsisakyta J. R. išduoti Lietuvos Respublikai, jis nesiėmė iniciatyvos bendradarbiauti, jo kontaktai Lietuvos Respublikoje buvo nežinomi, sugrąžintas į Lietuvos Respubliką jis nesutiko būti persekiojamas dėl kitų nusikalstamų veikų, išskyrus tą, dėl kurios perduotas, o tai leidžia preziumuoti, kad bet koks J.

R. bendradarbiavimas su Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijomis buvo neįmanomas, kol J. R. nebuvo atsitiktinai sulaikytas Ispanijos Karalystėje. Visa tai, kas išdėstyta, rodo J. R. slapstymosi tendenciją, todėl teismai turėjo taikyti BK 95 straipsnio 3 dalyje nurodytas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino eigos taisykles ir pripažinti, kad, J. R. išvykus į Norvegijos Karalystę, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga sustojo, nes taip J. R. slapstėsi nuo baudžiamojo persekiojimo. Priešingas teismų sprendimas vertintinas kaip formuojantis ydingą teismų praktiką, nes sudaro sąlygas likti nusikaltimą padariusiam asmeniui nenubaustam po to, kai pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo institucijų atliekamo tyrimo ir nuo neatliktos bausmės vykdymo kitoje byloje.

J. R. asmens apibūdinimas atskleidžia, kad jis nelinkęs bendradarbiauti su teisėsaugos pareigūnais, dėjo visas pastangas vilkinti procesą, todėl bylos nutraukimas dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties yra visiškai nepagrįstas.

2.3. Apibendrindama kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis priimta netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, todėl nutarties dalis, kuria atsisakyta tenkinti prokuroro apeliacinį skundą, yra naikintina, o byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

3. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės R. Berčiūnienės kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių byloje ir BK 95 straipsnio taikymo

4. Nors kasaciniame skunde prokurorė nurodo, kad teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, padarė esminius Baudžiamojo proceso kodekso 20 straipsnio 5 dalies pažeidimus, o darydami išvadą, kad ikiteisminio tyrimo institucijos, išskyrus kelis formalius veiksmus, neatliko jokių aktyvių ikiteisminio tyrimo veiksmų siekdamos informuoti J. R. apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, bylą nagrinėję teismai neatliko išsamios rašytinių įrodymų analizės, šioms kasatorės išvadoms kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritaria.

5. Priešingai nei teigia prokurorė, kaip matyti iš abiejų instancijų teismų procesinių sprendimų, teismai išsamiai ir detaliai įvertino rašytinius bylos įrodymus, susijusius su J. R. išdavimo Lietuvos Respublikai aplinkybėmis. Prokurorės kasaciniame skunde nurodomi rašytiniai bylos dokumentai teismų procesiniuose sprendimuose išanalizuoti išsamiai.

6. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, teismas, kruopščiai ištyręs byloje esančius duomenis, jų pagrindu nustatė šias aplinkybes: ikiteisminis tyrimas Nr. 25-1-105-09 Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariate buvo pradėtas 2009 m. sausio 25 d.; šiame ikiteisminiame tyrime J. R. pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamos veikos, nustatytos BK 138 straipsnio 1 dalyje, Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2009 m. birželio 8 d. nutarimu; tą pačią dieną paskelbta jo paieška; Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010 m. gruodžio 1 d. nutarimu J. R. pripažintas įtariamuoju dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte; Kauno apylinkės prokuratūros 2010 m. gruodžio 3 d. nutarimu atskirtas ikiteisminis tyrimas J. R. atžvilgiu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir 284 straipsnio 1 dalį; Kauno apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 3 d. nutartimi įtariamajam J. R. skirta kardomoji priemonė – suėmimas.

7. Kaip matyti iš byloje nustatytų aplinkybių, paskelbus įtariamojo J. R. paiešką, ikiteisminio tyrimo įstaiga buvo informuota, kad jis yra išvykęs iš Lietuvos ir gyvena Norvegijoje, Bergeno mieste, kartu su I. S., kuri šiame mieste dirba (duomenys neskelbtini) ir bendrai augina kūdikį. Pranešime taip pat buvo nurodytas konkretus I. S. gyvenamosios vietos adresas ir konkretus (duomenys neskelbtini), kurioje ji dirba, pavadinimas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Tarptautinės teisės departamento 2010 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. (446/10)9R-3794 nustatyta, kad J. R. Norvegijos Karalystėje buvo sulaikytas 2010 m. lapkričio 4 d., tačiau jo sulaikymas buvo susijęs su Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-397/2007 paskirtos bausmės, kurios vykdymo atidėjimas buvo panaikintas, vykdymu, o ne su ikiteisminiu tyrimu, pradėtu dėl šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų. 2010 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra kreipėsi dėl J. R. ekstradicijos dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Norvegijos Karalystės Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartimi šį prašymą atsisakyta tenkinti. Norvegijos Karalystės Bergeno apygardos teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutarties turinys patvirtina, kad svarstant ekstradicijos prašymą Norvegijos Karalystėje J. R. buvo informuotas apie jo baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublikoje dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, ir jis dėl to davė paaiškinimus.

8. Byloje taip pat nustatyta, kad kai Norvegijos Karalystė atsisakė perduoti J. R. Lietuvos Respublikai, šis ir toliau legaliai gyveno Norvegijos Karalystėje, o jo gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms buvo žinoma. Ir tik 2020 m. balandžio 9 d. buvo kreiptasi dėl baudžiamojo persekiojimo ribų J. R. atžvilgiu išplėtimo, tai yra leidimo patraukti jį baudžiamojon atsakomybėn dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte. Iki tol ikiteisminio tyrimo institucijos neatliko jokių aktyvių ikiteisminio tyrimo veiksmų (išskyrus kelis formalius paklausimus šalies viduje dėl asmens paieškos).

9. Abiejų instancijų teismai vertino ir tą faktą, kad ikiteisminio tyrimo institucijos neprašė Norvegijos teisėsaugos institucijų teisinės pagalbos įteikiant J. R. pranešimą apie įtarimą ir jo apklausos, oficialiai informuojant jį apie atliekamą ikiteisminį tyrimą, nors tokios priemonės, remiantis susitarimu tarp Europos Sąjungos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės dėl tam tikrų 2000 m. gegužės 29 d. Konvencijos dėl Europos Sąjungos valstybių narių savitarpio pagalbos baudžiamosiose bylose ir jos 2001 m. protokolo nuostatų taikymo, buvo galimos.

10. Europos arešto orderis dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, J. R. atžvilgiu buvo išduotas tik 2020 m. gruodžio 22 d., tai yra jau po to, kai J. R. buvo sulaikytas Ispanijos Karalystėje pagal 2017 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro išduotą Europos arešto orderį dėl neatliktos Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-397/2007 jam paskirtos bausmės, dėl to jis dar 2019 m. lapkričio 28 d. buvo konvojuotas iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką, nors byloje yra duomenų apie tai, kad per visą tą laiką jis lankėsi ir kitose Europos Sąjungos šalyse, kur taip pat galėjo būti sulaikytas laiku išdavus Europos arešto orderį.

11. Išanalizavę šiuos duomenis, abiejų instancijų teismai padarė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog J. R. išvykimas į Norvegijos Karalystę buvo susijęs būtent su tuo, kad jis siekė pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo.

12. Nustatyta, kad iš Lietuvos J. R. išvyko ne vienas, o su savo sugyventine I. S., kuri Norvegijoje gavo (duomenys neskelbtini) darbą, oficialiai prisiregistravo. 2009 m. vasario 9 d., t. y. iš esmės iš karto po atvykimo į Norvegijos Karalystę, J. R. oficialiai ir legaliai užsiregistravo dalyvauti norvegų kalbos mokymo kursuose (duomenys neskelbtini) suaugusiųjų mokymo centre ir nuo tų pačių metų kovo 19 d. juos lankė. 2010 m. birželio 7 d. Lietuvos Respublikos ambasada Norvegijoje jam oficialiai pakeitė jo asmens dokumentą – Lietuvos Respublikos piliečio asmens pasą, o Norvegijos viešųjų kelių administracija 2011 m. lapkričio 7 d. oficialiai išdavė J. R. laikinąjį vairuotojo pažymėjimą. Norvegijos Karalystėje J. R. taip pat dirbo – nuo 2011 m. sausio mėn. dirbo (duomenys neskelbtini) atletų klube (duomenys neskelbtini) treneriu, nuo 2013 m. vasario mėn. iki 2014 m. spalio mėn. – treneriu (duomenys neskelbtini) klube. Nors prokurorė kaip argumentą, įrodantį tikslą slėptis, nurodo aplinkybę, kad prieš išvykdamas iš Lietuvos Respublikos J. R. neatsiėmė Lietuvoje 2009 m. sausio 19 d. pagaminto jo asmens dokumento – Lietuvos Respublikos piliečio paso, teisėjų kolegija pritaria abiejų instancijų teismų sprendimuose padarytoms išvadoms, kad vien ši aplinkybė išvadai apie asmens slėpimąsi nėra pakankama.

13. BPK 3 straipsnyje nustatytos aplinkybės, dėl kurių baudžiamasis procesas negalimas. Viena iš tokių aplinkybių, nustatyta BPK 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte, yra baudžiamosios atsakomybės senaties termino suėjimas. Tokie terminai, jų skaičiavimo taisyklės, senaties eigos sustojimo ir nutrūkimo pagrindai nustatyti ne baudžiamojo proceso įstatyme, o BK 95 straipsnyje. Dėl to, sprendžiant dėl baudžiamojo proceso nepradėjimo ar nutraukimo suėjus senaties terminui, visų pirma svarbu tinkamai aiškinti ir taikyti baudžiamąjį įstatymą (pvz., kasacinė byla Nr. 2K-P-100/2008). Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis BK 95 straipsnio prasme – tai tokia teisinė situacija, kai, suėjus baudžiamajame įstatyme nustatytam terminui ir esant kitoms baudžiamajame įstatyme nustatytoms sąlygoms, nusikalstamą veiką padaręs asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nusikalstamos veikos padarymo, jo trukmė priklauso nuo nusikalstamos veikos rūšies, sunkumo, baudžiamajame įstatyme nustatytos sankcijos. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai: a) suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo; c) nepadarė naujos nusikalstamos veikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-371/2011). Pagal BK 95 straipsnį, jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Šiame straipsnyje taip pat nustatyta, kad senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta ir prisipažįsta padaręs nusikaltimą.

14. Baudžiamasis įstatymas nenustato nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimo sąvokos, ji aiškinama kaip sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn: tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui, teismui; veiksmai, kurie pasunkina jo apklausą, kardomųjų priemonių skyrimą ir pan. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų arba suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas ir pan.; bet kurio vieno veiksmo padarymas gali būti vertinamas kaip kaltininko pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011). Pagal teismų praktiką pasislėpusiu nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo laikomas ir tas asmuo, kuris neturi jokio procesinio statuso konkrečioje byloje, o pasislėpė iš karto padaręs nusikalstamą veiką, ir nesvarbu, kad jam dar nebuvo pareikšti įtarimai ar kad jis nebuvo pripažintas kaltinamuoju (kasacinės bylos Nr. 2K-P-100/2008, 2K-332/2008, 2K-187/2011). Nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimas ne visada turi būti siejamas su tokio asmens paieškos paskelbimu. Tam tikri tokio asmens veiksmai, kuriais trukdoma nustatyti jo buvimo vietą, padaryti dar iki šio asmens paieškos paskelbimo, gali būti taip pat traktuojami kaip pasislėpimas nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (kasacinė byla Nr. 2K-7-371/2011).

15. Kaip jau minėta, abiejų instancijų teismai, remdamiesi išsamia bylos medžiagos analize, padarė vienodas išvadas, kad nenustatyta, jog J. R. slapstėsi nuo Lietuvos teisėsaugos institucijų.

16. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su šiomis išvadomis sutinka. Vien išvykimas iš Lietuvos Respublikos ir pasirinkto laiko išvykti sutapimas su ikiteisminio tyrimo pradžia, nenustačius, jog J. R. Norvegijos Karalystėje gyveno nedeklaravęs šio fakto, nuolat keitė savo gyvenamąsias vietas, gyveno be asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ar su suklastotu dokumentu, keitė savo išvaizdą, taip bandydamas sutrukdyti ikiteisminio tyrimo įstaigoms nustatyti jo buvimo vietą bei tapatybę, neleidžia daryti išvados apie tikslą slėptis nuo ikiteisminio tyrimo. Priešingai, byloje nustatyta, kad gyvendamas Norvegijos Karalystėje J. R. mokėsi, dirbo, turėjo šeimą, nuolatinę gyvenamąją vietą, kreipėsi į kompetentingas institucijas, prašydamas išduoti oficialius dokumentus (tarp jų ir asmens pasą), keliavo iš Norvegijos Karalystės į kitas šalis. Vien tai, kad po to, kai, svarstant J. R. ekstradicijos prašymą Norvegijos Karalystėje, jis buvo informuotas apie jo baudžiamąjį persekiojimą Lietuvos Respublikoje dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, o savo iniciatyva jis į ikiteisminio tyrimo įstaigą nesikreipė, jokiu būdu nepatvirtina prokurorės kasaciniame skunde daromos išvados, jog J. R. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo. Nors prokurorė kaip cinišką apibūdina sulaikytojo J. R. nesutikimą būti persekiojamam ir atsisakymą duoti parodymus, teisėjų kolegija pažymi, kad viena iš BPK 21 straipsnio 4 dalyje, 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įtariamojo ir kaltinamojo teisių yra teisė tylėti ir (ar) atsisakyti duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką.

17. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria teismų padarytoms išvadoms dėl ikiteisminio tyrimo institucijų neveiklumo, kai procesinių veiksmų neatlikimo ir senaties termino eigos sustojimo faktai grindžiami vien asmens paieškos paskelbimu, nors realiai Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijoms faktinė J. R. gyvenamoji vieta Norvegijos Karalystėje buvo žinoma. Kaip jau minėta, Europos arešto orderis dėl nusikalstamų veikų, nustatytų BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, J. R. atžvilgiu buvo išduotas tik 2020 m. gruodžio 22 d., tai yra jau po to, kai J. R. buvo sulaikytas Ispanijos Karalystėje pagal 2017 m. gegužės 8 d. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro išduotą Europos arešto orderį dėl neatliktos Kauno apygardos teismo 2007 m. gegužės 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-64-397/2007 jam paskirtos bausmės, dėl to jis dar 2019 m. lapkričio 28 d. buvo konvojuotas iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką.

18. J. R. buvo kaltinamas nusikalstamų veikų, nustatytų BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje, įvykdytų 2009 m. sausio 24 d., padarymu. Nusikalstamų veikų padarymo metu galiojusioje BK 95 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, jeigu praėję penkeri metai, kai padarytas neatsargus arba nesunkus tyčinis nusikaltimas, aštuoneri metai, kai padarytas apysunkis tyčinis nusikaltimas (BK redakcija iki 2009 m. birželio 29 d.). BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytas nusikaltimas yra apysunkis, BK 284 straipsnio 1 dalyje (BK redakcija iki 2016 m. kovo 31 d.) nustatytas nusikaltimas – nesunkus, taigi, BK 95 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai yra suėję.

19. Byloje nenustatytos BK 95 straipsnyje įtvirtintos senaties eigos sustojimo sąlygos, t. y. kad J. R. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo (BK 95 straipsnio 4 dalis); taip pat nėra duomenų, kad per laikotarpį nuo šioje byloje analizuojamų nusikalstamų veikų padarymo iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų suėjimo J. R. įvykdė naują tyčinę nusikalstamą veiką (BK 95 straipsnio 8 dalis).

20. Nurodytų aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad abiejų instancijų teismai tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, konstatuodami, kad nagrinėjamoje byloje yra suėjęs J. R. patraukimo baudžiamojon atsakomybėn (apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo) senaties terminas.

21. Apibendrindama visa, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiama Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. lapkričio 18 d. nutartis yra teisėta bei pagrįsta, ją naikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus vyriausiosios prokurorės Redos Berčiūnienės kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Artūras Pažarskis

Audronė Kartanienė

Sigita Jokimaitė