2019-03-20 Nr. AB-7795-3-61-3-00865-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-348-552/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00865-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. K. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Š. V. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. K. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. kovo 16 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Teisingumo ministerija, atsakovas) 2017 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. (1.23.)7R-299 (toliau –Sprendimas); 2) įpareigoti Teisingumo ministeriją iš naujo išnagrinėti pareiškėjos skundą ir priimti sprendimą; 3) panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – VAGK) 2017 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 3R-64(AG-23/02-2017) (toliau – VAGK sprendimas).

2. Pareiškėja teigė, kad į Teisingumo ministeriją kreipėsi dėl netinkamos advokato Š. V. veiklos, tačiau Teisingumo ministerija skundžiamuoju klausimu savo nuomonės pareiškėjai nepateikė, nesiėmė jokių priemonių pareiškėjos skundo aplinkybėms ištirti. Anot pareiškėjos, teisingumo ministras turi teisę įvertinti skundžiamo advokato veiklą ir priimti sprendimą. Pareiškėjos 2017 m. gegužės 19 d. papildomuose paaiškinimuose nurodyta, kad terminas advokato Š. V. drausminei atsakomybei taikyti turėtų būti atnaujintas. Pareiškėjos manymu, minėtas advokatas ne tik nepadėjo apginti jos pažeistų teisių įrodinėjant savo teises į teisingą (pagal išdirbtus metus) paskaičiuotą pensiją bei į orią senatvę, bet trukdė jas įgyvendinti.

3. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjos skundą.

4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja skundu prašė Teisingumo ministerijos imtis priemonių ir įspėti advokatą Š. V. dėl netinkamos veiklos. Teisingumo ministerija skundžiamame sprendime nurodė, kad tokių įgaliojimų (duoti įspėjimus advokatams) neturi. Teisingumo ministerija atsiliepime taip pat paaiškino, kad Advokatų taryba 2015 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą nekelti drausmės bylos, todėl teisingumo ministras neturėjo pagrindo pakartotinai spręsti to paties klausimo, nes tai prieštarautų gero administravimo principui. Nurodė, kad pareiškėja, nesutikdama su Advokatų tarybos sprendimu, galėjo kreiptis į teismą, tačiau to nepadarė. Teisingumo ministerija abejojo, ar minėtam advokatui apskritai gali būti taikoma drausminė atsakomybė, t. y. ar nėra suėjusi drausminės atsakomybės taikymo senatis. Nurodė, kad pareiškėja į Teisingumo ministeriją kreipėsi praėjus net 13 mėnesių nuo Advokatų tarybos sprendimo priėmimo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Š. V. atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad yra nekaltas dėl to, kad pareiškėjai nesuteikė reikalingos informacijos. Neturint informacijos apie pareiškėjos darbo aplinkybes, neturint liudytojų, pareiškimas teismui negalėjo būti paruoštas. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja ir dabar nenurodė jokių konkrečių duomenų apie bylą, kurioje buvo priimtas vykdomasis raštas, kurio neva jis kažkur nenunešė. Mano, kad Teisingumo ministerija apskritai neprivalėjo reaguoti į pareiškėjos nepagrįstus raštus.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – teismas, pirmosios instancijos teismas) 2017 m. birželio 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

7. Remdamasis bylos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėja kreipėsi į Teisingumo ministeriją su 2017 m. sausio 4 d. skundu „Dėl advokato veiksmų“, kuriuo skundė advokato Š. V. veiksmus. Pareiškėja prašė Teisingumo ministerijos imtis priemonių bei įspėti advokatą. Pareiškėja nurodė Teisingumo ministerijai, kad dar 2015 m. rugsėjo 14 d. dėl minėto advokato veiksmų kreipėsi į Lietuvos advokatūrą, tačiau Advokatų taryba 2015 m. gruodžio 3 d. priėmė sprendimą minimam advokatui drausminės bylos nekelti. Pareiškėja Teisingumo ministerijai gana abstrakčiai paaiškino, kad advokatas Š. V. per 4 metus neparengė dokumentų teismui, neatstovavo pareiškėjos interesų ikiteisminio tyrimo organuose, atsisakė kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo, netinkamai bendravo su pareiškėja, neatsakinėjo į jos bei institucijų laiškus.

8. Skundžiamame sprendime Teisingumo ministerija pareiškėjai paaiškino, kad Lietuvos advokatūra nėra pavaldi Teisingumo ministerijai, todėl Teisingumo ministerija negali vertinti Advokatų tarybos priimtų sprendimų. Atsižvelgiant į tai, kad Advokatų taryba 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimu atsisakė kelti advokatui drausminę bylą, teisingumo ministras neturi pagrindo pakartotinai spręsti šio klausimo (dėl drausminės bylos iškėlimo advokatui Š. V.). Skundžiamame sprendime taip pat buvo paminėta, kad Teisingumo ministerija neturi įgaliojimų dėl advokatų imtis kokių nors priemonių (taikyti įspėjimą ar kt.). Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja kreipėsi į VAGK, nurodydama, jog Teisingumo ministerija nepagrįstai nesiėmė priemonių dėl minėto advokato veiklos ištyrimo. Pareiškėja prašė VAGK panaikinti skundžiamą sprendimą ir įpareigoti Teisingumo ministeriją ištirti pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes bei priimti sprendimą.

9. Teismas analizavo, kad skundžiamame sprendime Teisingumo ministerija nurodė, kad tuo pačiu klausimu atsakymą pareiškėjai yra pateikusi Advokatų taryba, priimdama 2015 m. gruodžio 3 d. sprendimą ir nusprendusi nekelti advokatui drausminės bylos. Teisingumo ministerija nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, teisingumo ministras neturi pagrindo pakartotinai spręsti klausimo dėl drausminės bylos iškėlimo advokatui Š. V.. Institucijų teisę nenagrinėti pakartotinių prašymų įtvirtina Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (toliau – Taisyklės) 12 punktas, nustatantis, kad prašymas, su kuriuo tas pats asmuo per vienerius metus kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, kurį institucija jau išnagrinėjo ir pateikė atsakymą, arba jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu sprendimą yra priėmęs teismas, pakartotinai nenagrinėjamas, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo užregistravimo institucijoje praneša asmeniui nenagrinėjimo priežastis.

10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo (toliau – Advokatūros įstatymas) 52 straipsnio nuostatą, numatančią Lietuvos advokatūros arba teisingumo ministro diskreciją iškelti advokatui drausmės bylą, pažymėjo, kad ši nuostata nereiškia, kad vieno iš šių subjektų kompetencija dėl tokių sprendimų priėmimo yra ribojama kito subjekto. Tiek teisingumo ministras, tiek ir Lietuvos advokatūra šiuos sprendimus priima individualiai ir savarankiškai. Be kita ko, teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja savo skundu (prašymu) siekė, kad advokatas dėl netinkamos veiklos būtų įspėtas. Pabrėžė, kad įspėjimas nėra viena iš Advokatūros įstatyme nustatytų drausminės nuobaudos rūšių, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad įspėjimas savo pobūdžiu yra labai artimas pastabai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja siekė advokato drausminės atsakomybės.

11. Įvertinęs ginčo reikalavimus ir argumentus, teismas patikrino skundžiamą sprendimą ir pripažino tam tikrus jo turinio trūkumus (nepateiktas aiškus ir išsamaus atsakymas į pareiškėjos keltus klausimus), tačiau šie trūkumai nėra pakankamas pagrindas jį panaikinti, nes teismas nenustatė, kad skundžiamu sprendimu kokiu nors būdu buvo pažeistos pareiškėjos teisės. Teismas taip pat nenustatė, kad Teisingumo ministerija būtų veikusi ne savo kompetencijos ribose. Teismas darė išvadą, kad pareiškėja skundu siekė apginti ne konkrečias savo galimai pažeistas teises, tačiau siekė advokato drausminės atsakomybės. Kaip teisingai nurodyta VAGK sprendime, sprendžiant atsakomybės klausimus, teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad asmenys, kurie siekia atsakomybės kitam asmeniui taikymo, nėra šio santykio subjektai ir todėl reikalavimo teisės neturi. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas gali apginti tik pažeistą teisę, todėl nesant konstatuoto pareiškėjos teisių pažeidimo, teismas skundo tenkinimo atveju pareiškėjos teisių apginti negalėtų, nes pareiškėjos teisių ir pareigų apimtis šiuo atveju iš esmės liktų nepasikeitusi.

III. 12. Pareiškėja L. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą, remdamasi šiais argumentais:

12.1. Teismas neįsigilino į skundo esmę, vadovavosi skundo forma, bet ne turiniu. Teismas nepasisakė, kad teisingumo ministras savo iniciatyva gali įpareigoti atitinkamus asmenis atlikti tyrimą dėl advokato veiklos, patikrinti skunde nurodytų aplinkybių teisingumą.

12.2. Teismas buvo šališkas, neatsižvelgė į pareiškėjos skundo argumentus ir pažeidė materialinės teisės normas, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą.

13. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimą grindžia iš esmės tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą akcentuodamas, kad skundžiamu Sprendimu Teisingumo ministerija neturėjo pagrindo pakartotinai spręsti klausimo dėl drausminės bylos iškėlimo advokatui Š. V., kai jau Lietuvos advokatūra priėmė sprendimą nekelti drausmės bylos. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėja galėjo pasirinkti kitą savo pažeistų teisių gynimo būdą kreipdamasi į bendrosios kompetencijos teismą dėl Lietuvos advokatūros sprendimo ar neveikimo. Nurodė, kad nagrinėjamu atveju būtų taikytina advokato drausminės atsakomybės taikymo senatis (pareiškėja į Teisingumo ministeriją kreipėsi praėjus 13 mėnesių nuo Lietuvos advokatūros sprendimo 2015 m. gruodžio 3 d.) pagal Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. 1R-137.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas ginčas dėl atsakovo Teisingumo ministerijos Sprendimo, kuriuo iš esmės atsisakyta iškelti drausmės bylą advokatui pagal Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 2 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, pripažinęs, jog Teisingumo ministerija teisėtai ir pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą.

16. Pareiškėja nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmos instancijos teismas neįsigilino į ginčo esmę, buvo šališkas ir formalus.

17. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

18. Dėl pareiškėjos argumentų, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas bylą buvo šališkas, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, ABTĮ 7 straipsnyje garantuojama asmens teisė į tinkamą procesą užtikrinama inter alia (be kita ko) tuo, kad šalių ginčą nagrinėja nepriklausomas ir nešališkas teismas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų teismą įgyvendinimą ABTĮ 44–45 straipsnių normose įtvirtintas nušalinimo institutas. Byloje dalyvaujantis asmuo, manantis, kad jo bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti neobjektyvus ir šališkas, remdamasis ABTĮ, gali teikti motyvuotą teisėjo nušalinimo pareiškimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nereiškė nušalinimų pirmosios instancijos teismui, taigi ABTĮ numatyta teise nepasinaudojo.

19. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog, kaip matyti iš pateikto apeliacinio skundo, pareiškėja teismo nešališkumą siejo su jos netenkinančiu priimtu teismo sprendimu, bei tuo, kad teismas neatsižvelgė į jos skundo argumentus. Pažymėtina, jog ABTĮ 56 straipsnyje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Ta aplinkybė, kad teismas, pareiškėjos nuomone, netinkamai įvertino tam tikras jos nurodytas aplinkybes, savaime neleidžia teigti, kad teismas buvo šališkas. Taigi vien tai, kad pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjos teisę į teisingą ir nešališką teismą ir byla buvo išnagrinėta šališkai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, aptarti pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

20. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Patikrinusi bylą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatyta tvarka, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai pagrindė ir motyvavo priimtą sprendimą, todėl nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, tik juos papildo.

21. Ginčo teisiniams santykiams aktualus teisinis reguliavimas, nustatytas Advokatūros įstatymo dešimtajame skirsnyje. Pažymėtina, kad Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad Advokatui gali būti keliama drausmės byla už Advokatūros įstatymo ir Lietuvos advokatų etikos kodekso reikalavimų bei advokato veiklos pažeidimus. Taigi, drausmės byla advokatui gali būti iškelta už veiklos ir etikos reikalavimų nesilaikymą. Jokių kitų atvejų, kuriais advokatui galėtų kilti drausminė profesinė atsakomybė, teisės aktai nenustato. Pažymėtina, kad nors Advokatūros įstatymo 52 straipsnio 3 dalis bei Advokatų drausmės bylų nagrinėjimo tvarkos aprašas numato, kad kiekvienas asmuo, kuris mano, kad jo teisės pažeistos, turi teisę kreiptis į Lietuvos advokatūrą dėl drausmės bylos iškėlimo, tačiau, Lietuvos advokatūros sprendimas nekelti drausmės bylos nėra skundžiamas teisingumo ministrui, o gali būti apskųstas bendrosios kompetencijos teismui. Kita vertus, nors Lietuvos advokatūros priimtas sprendimas neužkerta kelio teisingumo ministrui savo iniciatyva iškelti drausmės bylą, tačiau teisingumo ministras, vadovaudamasis viešojo administravimo principais, protingumo reikalavimais bei savo diskrecija, atsižvelgęs į konkrečias aplinkybes gali atsisakyti inicijuoti drausmės bylą. Iš bylos aplinkybių nustatyta, kad teisingumo ministras nagrinėjamu atveju nusprendė, jog nėra pagrindo inicijuoti trečiajam suinteresuotam asmeniui drausmės bylos. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, remdamasis aukščiau išdėstytu teisiniu reguliavimu.

22. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėja nagrinėjamu atveju realizavo savo teisę informuoti Teisingumo ministeriją apie, jos manymu, netinkamą advokato elgesį ir gauti atsakymą. Subjektinės teisės reikalauti, kad advokatui būtų taikoma drausminė atsakomybė, pareiškėja neturi, todėl Teisingumo ministerija, taip atsakydama pareiškėjai, nepažeidė jos teisių ar teisėtų interesų.

23. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines teisės normas, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėja nenurodo konkrečių materialinės teisės normų, o apeliacinės instancijos teismas ex officio nenustatė, kad kokios nors teisės normos būtų pažeistos ar netinkamai pritaikytos, taigi šie argumentai nepagrįsti.

24. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė