2020-06-10 Nr. AB-11843-3-61-3-03425-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-573-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03425-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 29.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Luminor Bank (teisių perėmėjas – Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl leidimo, sprendimų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) Luminor Bank (toliau – ir pareiškėjas, Bankas) 2017 m. spalio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti 2017 m. rugsėjo 29 m. Bankui išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) įrengti išorinę reklamą su priedu dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis; 2) panaikinti Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dėl prašymo AB DNB bankui išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis; 2) įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau – ir atsakovas, Administracija) skaičiuoti vietinę rinkliavą Bankui kaip už iškabas (remiantis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713 patvirtintų Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų (toliau – ir Rinkliavos nuostatai) 9.3 p.); 3) priteisti iš atsakovo 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d.; 4) priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų nuo 2 180,35 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. balandžio 10 d.; 5) priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų nuo 4 313,30 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki visiško vietinės rinkliavos permokos grąžinimo; 6) nutraukti bylą dalyje dėl reikalavimo pripažinti negaliojančiu Administracijos 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. A51-59613/17(2.3.2.1-TR3).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. rugpjūčio 25 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas išduoti 5 metams leidimą įrengti dvi iškabas su Banko logotipu (ženklu „Luminor“) ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Anksčiau ant šio pastato kabėjo dvi iškabos su ženklu „DNB“ (2015 m. rugsėjo 15 d. leidimas Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6), panaikintas 2017 m. rugsėjo 28 d. įsakymu Nr. A30-2654). Dėl ankstesniųjų iškabų jau buvo kilęs ginčas teisme su atsakovu, kuris jas laikė išorine reklama. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4227-561/2016 atmetė Banko skundą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-13-438/2018 tenkino Banko apeliacinį skundą.

3. Pareiškėjas manė, kad jis ant pastato įrengė iškabas, o ne reklamą, todėl vietinės rinkliavos dydis turėjo būti skaičiuojamas kaip už iškabas (ne 46 570 Eur, o (29 Eur + (87,82 kv. m – 25 kv. m) x 10 Eur) x 5 metai = 3 286 Eur). Iškaba atitinka tiek Vietinės rinkliavos nuostatuose, tiek Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintose Išorinės reklamos įrengimo tipinėse taisyklėse (toliau – ir Reklamos įrengimo taisyklės) įtvirtintus iškabos požymius: (i) įrengta ant juridinio asmens buveinės (didžiąją dalį pastato užima Bankas, jame įregistruota Banko buveinė); (ii) nurodytas paties asmens pavadinimas (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau nei 5 žodžiai), kuris šiuo atveju sutampa su prekės ženklu – logotipu „Luminor“). Iškaba neatitinka Lietuvos Respublikos reklamos įstatyme ir teismų praktikoje suformuotų reklamos požymių: (i) nėra skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla; (ii) nėra skleidžiama informacija, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis.

4. Pareiškėjas nesutiko su atsakovo argumentais, kuriais jis grindė savo poziciją, kad ženklas „DNB“ laikytinas išorine reklama. Dėl argumento, kad ženklas matomas iš toli, todėl galbūt atlieka ne informavimo apie Banko veiklos vietą funkciją, o skatina naudotis Banko paslaugomis, pareiškėjas pažymėjo, kad joks teisės aktas nenustato nei iškabos dydžio, nei jos tvirtinimo aukščio (Rinkliavos nuostatuose pagal iškabos dydį tik skaičiuojamas vietinės rinkliavos dydis), todėl nėra svarbu, iš kokio atstumo iškaba gali būti matoma, o teiginiai, kad iškaba gali skatinti naudotis Banko paslaugomis, jei ji matoma iš didesnio atstumo, niekuo nepagrįsti. Ginčo iškabų tikslas – informuoti, kad šiame pastate yra įsikūrusi pagrindinė Banko buveinė (taip daro ir kiti bankai) ir teikiamos Banko paslaugos. Dėl argumento, kad Bankas nuomoja tik dalį pastato ir asmenys gali klaidingai manyti, jog Bankas veikia visame pastate, pareiškėjas akcentavo, kad jis nuomojasi didesnę pastato dalį (12 aukštų iš 17), būtent šiame pastate bus Banko buveinė ir pagrindinė veiklos vieta, iškaba tvirtinama ant tų aukštų, kuriuose veiks tik Bankas. Remiantis tokiu atsakovo kriterijumi, jeigu viename pastate veikia kelios įmonės, jos išvis netenka galimybės kabinti savo iškabas ant pastato išorės. Be to, atsakovas siekia ne uždrausti pareiškėjui kabinti savo iškabą ant pastato, o papildomai jį apmokestinti, – neaišku, kaip papildomas apmokestinimas padės asmenims suvokti, kad pastate veikia ne tik Bankas.

5. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymima, jog vietinių rinkliavų teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomi mokestiniams teisiniams santykiams taikomi principai ir teismų išaiškinimai (2016 m. sausio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-100-575/2016), bei į tai, kad mokesčių teisiniai santykiai reglamentuojami vadovaujantis, be kita ko, apmokestinimo aiškumo principu (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 6 str.), todėl, atsakovui ginčo teisinių santykių aiškiai nesureglamentavus, visi neaiškumai ir abejonės turėtų būti traktuojami rinkliavos mokėtojo naudai. Pastebėjo, kad kitoje (duomenys neskelbtini) pusėje esantis AB „Swedbank“ už savo logotipą, pritvirtintą prie viršutinių pastato aukštų, rinkliavą moka kaip už iškabą (mokesčių mokėtojų lygybės principo pažeidimas).

6. Pareiškėjas įsitikinęs, kad net jo pakabinamą logotipą pripažinus atitinkančiu reklamos požymį, negali būti skaičiuojama maksimali vietinė rinkliava kaip už reklamą, tokią poziciją grindė išaiškinimais Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011. Tai, kad už iškabą, turinčią reklamos požymių, vietinė rinkliava turi būti skaičiuojama, nereiškia, jog tokia iškaba (t. y. iškaba, kuri turi ne tik informavimo funkciją, bet ir turi reklamos požymių, pvz., skatina naudotis Banko paslaugomis) gali būti pripažinta reklama ir už ją skaičiuojamas didžiausias įmanomas vietinės rinkliavos dydis.

7. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

8. Atsakovo įsitikinimu, kadangi Banko logotipas kabinamas ant pastato sienos išorėje, vadovaujantis Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, jis laikytinas išorine reklama, už kurios įrengimą mokėtina atitinkama vietinė rinkliava. Rinkliavos nuostatuose vietinės rinkliavos dydis diferencijuojamas atsižvelgiant į išorinės reklamos rūšį: iškaba, reklaminis kainos stovas, reklama. Reklama yra apibrėžta Reklamos įstatyme. Rinkliavos nuostatuose iškaba bei reklaminis kainų stovas siejami su informavimo funkcija, nustatant, kad šiose išorinės reklamos pateikimo formose nurodomi įmonės pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir t. t., o reklamos skiriamasis požymis – skatinimas įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Reklama nuo iškabos ir reklaminio kainų stovo skiriasi tuo, kad reklama siekiama skatinti įsigyti ar vartoti prekes ar paslaugas, o pastarosiomis išorinės reklamos priemonėmis – tik informuoti. Atsakovas, remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, pažymėjo, jog logotipas tam tikrais atvejais gali būti reklama, nes prekės ženklui priskiriama ne tik esminė prekių ženklo funkcija (užtikrinti vartotojams prekių ar paslaugų kilmę), bet ir kitos jo funkcijos, pavyzdžiui, garantuoti šių prekių ar paslaugų kokybę arba informavimo, investavimo ar reklamos funkcijos (2009 m. birželio 18 d. sprendimas L‘Oréal SA, Lanôme parfums et beauté & Cie SNC ir Laboratoire Garnier & Cie prieš Bellure NV, Malaika Investments Ltd ir Starion International Ltd, C-487/07, EU:C:2009:378). Mokslinėje literatūroje teigiama, kad žinomi prekių ženklai vartotojų sąmonėje yra savaime siejami su subjekto teikiamomis paslaugomis bei atitinkamu kokybės standartu, todėl vien prekinio ženklo vaizdinys gali pasitarnauti kaip reklama. Atsakovas manė, kad Banko logotipas laikytinas ir prekės ženklu, tai grindė Lietuvos Respublikos prekių ženklų įstatyme įtvirtintu prekės ženklo sąvokos apibrėžimu.

9. Atsakovas teigė, kad Rinkliavos nuostatų 8 ir 9 punktai suteikė jam teisę taikyti skirtingus rinkliavos dydžio tarifus skirtingoms išorinėms reklamoms, t. y. iškabai, kaip vienai iš išorinės reklamos rūšių, taikyti mažesnį tarifą, o ne iškabai, t. y. kitai reklamai (reklamai bendrai), kurios sąvokos aiškiai įtvirtintos Reklamos įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje – didesnį tarifą. Nuostatuose nėra apribojimų, draudžiančių atsakovui priimti sprendimą dėl vietinės rinkliavos dydžio nustatymo, įvertinus siekiamo įrengti išorinės reklamos įrenginio dydį kitų iškabų kontekste, vizualinį pateikimą ir pan., todėl nepagrįsta būtų apriboti jo teisę vadovautis Reklamos įstatymo nuostatomis tais atvejais, kai Rinkliavos nuostatai tam tikrų aktualių normų neįtvirtina. Atsakovas pabrėžė, kad pareiškėjas neturi teisės savo iniciatyva perskaičiuoti mokėtinos vietinės rinkliavos ir, dar daugiau, remdamasis savo paties skaičiavimais reikalauti kokių nors sumų priteisimo iš atsakovo, kadangi vietinės rinkliavos dydis siejamas išimtinai su leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimu, o nagrinėjamu atveju atsakovas yra išdavęs leidimą būtent reklamos, o ne iškabos įrengimui. 2017 m. rugsėjo 29 d. leidimu įrengti išorinę reklamą Nr. A635-1348/17 pareiškėjui buvo leista įrengti 87,82 kv. m. ploto išorinį reklamos įrenginį bei, atitinkamai, už tokio reklamos įrenginio įrengimą kilo pareiga sumokėti 46 570 Eur dydžio vietinę rinkliavą. Banko logotipai ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), savo reklaminę funkciją atlieka jau daugiau nei pusę metų, todėl pareiškėjas turėjo mokėti už tai vietinę rinkliavą.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo AB Luminor Bank skundą, t. y. panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 29 d. DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) įrengti išorinę reklamą su priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, bei Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. protokolinio sprendimo A16-670/17(2.1.43-TR-3) dėl prašymo išduoti DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, taip pat įpareigojo atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas ir grąžinti pareiškėjui 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d., priteisė pareiškėjui iš atsakovo 886,43 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti, nutraukė administracinės bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. A51-59613/17(2.3.2.1-TR3).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjas su 2016 m. rugpjūčio 25 d. paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą kreipėsi į Administracijos direktorių, prašydamas penkeriems metams išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Išorinės vaizdinės reklamos projekto aiškinamajame rašte Bankas nurodė, jog ant nurodyto pastato fasado įrengtos dvi šviečiančios iškabos „DNB“. Keičiantis Banko pavadinimui, numatoma dabar esančių iškabų vietoje įrengti dvi naujas iškabas „Luminor“, kurių vienos plotas – 43,9 kv. m.

12. Administracijos Ekonomikos ir investicijų departamento Verslo licencijavimo ir leidimų skyrius 2017 m. rugsėjo 11 d. raštu Nr. A51-59613/17(2.3.2.1-TR3) informavo pareiškėją, kad buvo svarstytas jo prašymas išduoti išorinę reklamą. Prie šio rašto pridėtame Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokole Nr. A16-670/17(2.1.43-TR3) nurodyta, jog, apsvarsčiusi Banko prašymą, Komisija nusprendė logotipus pastato viršutinėje dalyje vertinti kaip reklamos ploto įrengimą (87,82 kv. m) ne ant savivaldybės objektų ir siūlyti atsakovo direktoriaus įgaliotam asmeniui išduoti leidimą reklamai pastato viršutinėje dalyje penkeriems metams. Pažymėjo, kad leidimas bus išduotas sumokėjus Rinkliavos nuostatuose nustatytą 46 570 Eur vietinę rinkliavą.

13. Bankas Administracijos direktoriui ir Administracijos direktoriaus įgaliotam asmeniui 2017 m. rugsėjo 18 d. raštu nurodė, jog nesutinka su Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokolu Nr. A16-670/17(2.1.43-TR3), prašė panaikinti 2015 m. rugsėjo 15 d. išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) nuo naujo leidimo išdavimo dienos. Administracijos Turto departamento Licencijavimo ir leidimų skyrius 2017 m. rugsėjo 29 d. raštu Nr. A51-65197/17-(2.3.2.1-TR3) informavo Banką, kad panaikino leidimą įrengti ir eksploatuoti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6), ir nurodė iki 2017 m. spalio 15 d. sumokėti vietinę rinkliavą už leidimo išdavimą už 2017 m. III ketvirtį – 6 796 Eur.

14. Bankas, nesutikdamas su Administracijos sprendimu iškabas laikyti išorine reklama, o ne iškabomis, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, kuris 2016 m. birželio 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4227-561/2016 atmetė Banko skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs Banko apeliacinį skundą dėl pastarojo teismo sprendimo, pripažino, kad Banko iškabos turi būti vertinamos kaip išorinė reklama.

15. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir pažymėjo, jog iš Reklamos įstatyme įtvirtintų sąvokų apibrėžimų matyti, kad reklama yra informacija, be kita ko, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Objektas, nesantis reklama (kaip ji suprantama pagal Reklamos įstatymo 2 str. 8 d.), išvis nėra vietinės rinkliavos objektas. Pagal Rinkliavos nuostatuose įtvirtintą iškabos sąvoką, šioje išorinėje reklamoje gali būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iš sąvokoje vartojamo žodžių junginio „gali būti“ spręstina, kad minėtoje išorinėje reklamoje neprivalo būti nurodyti visi sąvokoje išvardyti elementai (pavadinimas, veiklos rūšis ir kt.). Darytina išvada, kad minėtoje išorinėje reklamoje (iškaboje) gali būti nurodytas bet kuris iš iškabos sąvokoje nurodytų leistinų nurodyti elementų. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą išorinei reklamai, kurioje būtų nurodytas tik jo prekės ženklas (logotipas).

16. Teismas akcentavo, jog pareiškėjo siekiama įsirengti išorinė reklama atitinka iškabos sąvoką, pateiktą Rinkliavos nuostatų 6 punkte, todėl atsakovas vietinės rinkliavos dydį nepagrįstai apskaičiavo vadovaudamasis Rinkliavos nuostatų 8 punktu. Vietinės rinkliavos dydį už reklamos leidimo išdavimą, įrengiant iškabą, nustato 9 punktas. Vadovaujantis Rinkliavų nuostatų 13 punktu, jei yra keli įrenginiai, tai reklamos plotas turi būti skaičiuojamas sumuojant visų įrenginių reklamos plotus. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas netinkamai vertino ginčo faktinę situaciją bei netinkamai aiškino išorinę reklamą reglamentuojančius teisės aktus, dėl ko 2017 m. rugsėjo 29 d. leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) priede „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ ir Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. protokolinio sprendimo A16-670/17(2.1.43-TR-3) 17 klausime netinkamai apskaičiuota pareiškėjui taikoma rinkliava už išorinės reklamos naudojimą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini). Minėtų leidimo ir protokolinio sprendimo dalys, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis, yra naikintinos.

17. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo vietinės rinkliavos permoką bei procesines palūkanas pagrįstumo, taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 15 d. raštu kreipėsi į atsakovą, prašydamas atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-13-438/2018 ir iki 2018 m. kovo 30 d. grąžinti Bankui 53 359 Eur dydžio permoką ir sumokėti 3 512,08 Eur palūkanas, iš viso – 57 871,08 Eur. Administracija raštu Nr. 14-150/2018 pareiškėjo prašymo dėl permokos grąžinimo netenkino, argumentuodama, kad minėtu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu atsakovui nustatytų pareigų turinys neapima retrospektyvių įpareigojimų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, aiškindamas 2018 m. vasario 14 d. sprendimą, pažymėjo, jog 2018 m. vasario 14 d. sprendimo dalis, kuria Administracija įpareigota vietinę rinkliavą skaičiuoti pareiškėjui vadovaudamasi Rinkliavos nuostatų 9 punktu, o reklamos plotą – Rinkliavos nuostatų 13 punktu bei šio punkto antrąja dalimi, galioja santykiams tarp Luminor Bank AB ir Administracijos, susiklosčiusiems skaičiuojant vietinę rinkliavą už laikotarpį nuo 2015 m. spalio 1 d. iki 2017 m. rugsėjo 30 d., t. y. retrospektyviai. Teismo vertinimu, Rinkliavų nuostatų 25 punkte pateiktas vietinės rinkliavos grąžinimo pagrindų sąrašas nėra baigtinis ir nedraudžia grąžinti vietinės rinkliavą jos permokos atveju. Be to, principas, jog iš neteisės negali atsirasti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur), neatleidžia atsakovo nuo pareigos grąžinti neteisėtai gautą sumą ir jis negali gauti naudos dėl to, kad neteisingai skaičiavo vietinės rinkliavos dydį už faktiškai pareiškėjo naudotą leidimą iškabai. Teismas, pripažinęs, kad atsakovo atsisakymas grąžinti vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą išdavimą permoką yra nepagrįstas, įpareigojo atsakovą grąžinti pareiškėjui 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permoką už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. balandžio 10 d.

18. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi ir 6.240 straipsnio 1 dalimi, priteisti iš atsakovo 5 proc. metinių palūkanų nuo 2 180,35 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2018 m. balandžio 10 d. bei 5 proc. metinių palūkanų nuo 4 313,30 Eur sumos už laikotarpį nuo 2018 m. balandžio 11 d. iki visiško vietinės rinkliavos permokos grąžinimo. Akcentavo, kad pareiškėjo nurodytos teisės normos nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams ir negali būti taikomos viešosios teisės nustatytiems privalomiems mokėjimams, o ginčo atveju nei Rinkliavų įstatymas, nei Rinkliavų nuostatai nenumato palūkanų priteisimo.

19. Teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo prašymą, nutraukė administracinės bylos dalį dėl skundo reikalavimo pripažinti negaliojančiu Administracijos 2017 m. rugsėjo 11 d. sprendimą Nr. A51-59613/17(2.3.2.1-TR3) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 50 str.) ir informavo, kad, bylą nutraukus šiuo pagrindu, neleidžiama vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

20. Teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už skundo ir prašymo sustabdyti administracinę bylą parengimą bei sumokėtą žyminį mokestį, atsižvelgdamas į tai, kad skundas iš dalies tenkintinas (patenkinti 5 iš 7 pareiškėjo pareikštų reikalavimų), nutarė priteisti jam iš atsakovo 886,43 Eur (1 241,50 Eur x 5 / 7).

III. 21. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 29 d. išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) dalies panaikinimo, Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. protokolinio sprendimo A16-670/17(2.1.43-TR-3) dalies panaikinimo, įpareigojimo skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui AB Luminor Bank kaip už iškabas, 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d. bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo pareiškėjui, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

22. Atsakovas mano, kad skundžiamu teismo sprendimu formuojama ydinga praktika, atsakovo kompetenciją leidimų išdavimo srityje apribojant iki absoliučiai formalaus leidimų išdavimo mechanizmo, be galimybės vertinti bendrą miesto vaizdą formuojančias bei vizualinę estetiką lemiančias įrengiamų reklaminių įrenginių ypatybes, o verslo subjektams suteikiant neribotą terpę per neįtikėtino dydžio, formaliai iškabos sąvoką atitinkančius, bet faktiškai reklamos funkciją atliekančius įrenginius skleisti reklamą apie save.

Teismas formaliai, siaurai aiškino galiojančias teisės normas, nepasisakė dėl ginčo įrenginių atliekamų reklamos funkcijų, todėl priėmė visuomeniniu požiūriu nepagrįstą sprendimą. Teismas, konstatuodamas, kad atsakovas netinkamai vertino ginčo faktinę situaciją bei netinkamai aiškino išorinę reklamą reglamentuojančius teisės aktus, todėl netinkamai apskaičiavo pareiškėjui taikytiną rinkliavą už išorinės reklamos naudojimą, neatsižvelgė į pareiškėjo įrengtų išorinės reklamos įrenginių atitiktį Reklamos įstatyme įtvirtintai reklamos sąvokai bei ignoravo teisės normas, suteikiančias atsakovui teisę nustatyti vietinės rinkliavos dydį už reklamos ploto įrengimą.

Atsakovas pakartotinai tvirtina, kad pareiškėjo įrengti du išorinės reklamos įrenginiai (logotipas „Luminor“) turi Reklamos įstatyme įtvirtintus reklamos požymius, kurie nebeleidžia šių įrenginių laikyti paprastomis iškabomis, t. y. pareiškėjo įrengti įrenginiai skatina įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis (Reklamos įstatymo 2 str. 7 ir 8 d.). Iš Rinkliavų nuostatų 6 punkte pateikto iškabos, kaip vienos iš reklamos rūšių, apibrėžimo matyti jos tikslas – informuoti vartotoją, pranešti apie konkrečioje vietoje teikiamas paslaugas.

Įvertinus šiose dviejose komunikacijos priemonėse, t. y. reklamos bendrai ir iškabos, kaip vienos iš reklamos rūšių, apibrėžimuose pateiktą informaciją apie skirtingus šių komunikacijos priemonių tikslus akivaizdu, jog šis tikslas yra siejamas su verslo subjekto turimu pageidavimu jo įmonės komunikacijos efektyvumui, jos sklaidos mastui, kuris būtent ir priklauso nuo to, kokią formą ši komunikacija turės. Vienoks rezultatas bus pasiektas įrengiant nedidelio dydžio, standartinės formos, įmantrių vizualizacijų neturinčią išorinę reklamą (iškabą), kuria verslo subjektas siekia tik informuoti savo potencialius vartotojus apie konkrečioje vietoje teikiamas paslaugas, kitoks komunikacijos sklaidos efektyvumo rezultatas bus tikėtinas įrengiant įspūdingo dydžio, apimančią kelis centrinėje miesto dalyje esančio pastato aukštus, tamsoje šviečiančią išorinę reklamą, reikalaujančią atitinkamų investicijų (įskaitant vietinės rinkliavos mokesčius) ir verslo subjekto laikomą būtina jo įvaizdžiui sustiprinti.

Šių dviejų skirtingų išorinės reklamos rūšių įrengimo rezultatas iš esmės skirtųsi: vienu atveju, įrenginys nebūtų matomas ar matomas tik minimaliai (esant greta pastato), antru atveju, įrenginys bus matomas didelei daliai Vilniaus miesto gyventojų. Atsakovas taip pat pastebi, kad pareiškėjo įrengti įrenginiai tiek dydžiu, tiek matomumu gerokai lenkia kitus ant to paties pastato įrengtus jame įsikūrusių įmonių logotipus. Tokiais dėmesį atkreipiančiais įrenginiais galbūt siekiama ne tik nurodyti, kad pastate veikia bankas, bet ir konkuruoti su kitais toje pačioje miesto dalyje esančiais komerciniais bankais, skatinti vartotojus pasirinkti būtent Banko teikiamas paslaugas.

Pastatas, ant kurio įrengti ginčo įrenginiai, yra centrinėje miesto dalyje, vienoje iš svarbių intensyvaus eismo gatvių, kuria įvažiuojama ir išvažiuojama iš miesto, taigi pastatas matomas ir miesto gyventojams, ir svečiams. Atsakovas pažymi neteigiantis, jog ant vieno pastato gali būti įrengiama tik vieno juridinio asmens išorinė reklama (iškaba), ir paaiškina, kad sprendimas nustatyti vietinę rinkliavą pareiškėjui už reklamos ploto įrengimą priimtas dėl to, kad ginčo įrenginiai neįsilieja į bendrą ant pastato esančių iškabų vaizdą, akivaizdžiai išsiskiria iš jų konteksto ir suponuoja pareiškėjo siekį savo įrenginiais pasiekti ne informavimo bet reklamos tikslus.

Atsakovas, pakartotinai remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teigia, jog vien pareiškėjo kaip žinomo ir pripažinto verslo subjekto (trečias didžiausias finansinių paslaugų teikėjas Baltijos bankininkystės rinkoje) logotipas (prekės ženklas) be jokios papildomos informacijos gali būti pripažintas reklama, ypač atsižvelgiant į ginčo įrenginių pateikimo formą (logotipas matomas itin plačiam subjektų ratui, įskaitant asmenis, kurie nesiekia identifikuoti Banko padalinio buveinės vietos). Nuolatinis Banko logotipo vaizdinys žmonių sąmonėje susiejamas su jo teikiamomis paslaugomis ir kokybės standartu, todėl atlieka reklamos funkciją.

Ginčo įrenginiai tikslingai demonstruoja, kad pareiškėjas turi galingą įvaizdžio kūrimo, komunikacijos ir reklamos strategiją, apimančią prekės ženklo vystymą rinkoje, todėl atsakovas abejoja, jog ginčo įrenginių įrengimu pareiškėjas siekia ne reklamuotis, o tik įprastai informuoti, kad jis veikia atitinkamame pastate.

23. Atsakovas tvirtina, kad Rinkliavų nuostatų 8 ir 9 punktai įtvirtina jo teisę taikyti skirtingus vietinės rinkliavos dydžio tarifus skirtingoms išorinės reklamos įrenginių rūšims. Šiuose nuostatuose nėra numatyti apribojimai, draudžiantys vietinės rinkliavos dydį nustatyti įvertinus siekiamo įrengti išorinės reklamos įrenginio dydį kitų iškabų kontekste, vizualinį pateikimą ir pan., todėl teismas nepagrįstai apribojo atsakovo teisę vadovautis Reklamos įstatymo nuostatomis tais atvejais, kai Rinkliavų nuostatuose nėra įtvirtintos aktualios sąvokos.

Šiuo atveju atsakovas Reklamos įstatymo nuostatas taikė kartu su Rinkliavų nuostatų normomis, įvertino prašomų įrengti išorinės reklamos įrenginių dydį, matomumą, įtaką bendram miesto vaizdui ir tikėtinam vartotojų pasirinkimui naudotis būtent pareiškėjo paslaugomis. Esminis veiksnys, lėmęs ginčijamus atsakovo sprendimus, buvo tai, kad įrenginiais ne informuojama apie pastate įsikūrusią įmonę, tačiau siekiama reklamuoti įmonę bei skatinti vartotojus pasirinkti būtent šios įmonės teikiamas paslaugas. Be to, atsakovo teigimu, teismas šiame kontekste neatsižvelgė į atsakovui suteiktos diskrecijos spręsti dėl vietinės rinkliavos dydžio nustatymo tikslą, t. y.

ši diskrecija neatsiejama nuo įstatymo nustatytų funkcijų vykdymo bei visuomeninių interesų užtikrinimo. Atsakovas, priimdamas sprendimą dėl išorinės reklamos leidimo išdavimo pareiškėjui, vertino abi Rinkliavos nuostatuose minimas išorinės reklamos formas (iškaba ir ne iškaba) bei jų apmokestinimo galimybes, t. y. atliko lyginamąjį vertinimą, kurio metu kompleksiškai ištyrė aktualius teisės aktus bei atidžiai išanalizavo reikšmingas faktines aplinkybes, kadangi, atsakovo įsitikinimu tik toks teisės normų taikymas atitinka bendruosius teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus bei viešąjį interesą.

Ignoruojant objektyvias reikšmingas aplinkybes, susijusias su išorinės reklamos įrengimo tikslu, atsakovą paverčiant tik automatiškai leidimus išdavinėjančia institucija, miesto vaizdas ilgainiui būtų sudarkytas, t. y. atsakovas verčiamas visus išorinės reklamos įrenginius traktuoti tik vienos rūšies – iškabos – ribose ir juos apmokestinti pagal Rinkliavų nuostatų 9 punktą (daug mažesne suma nei apmokestinamos kitos išorinės reklamos (ne iškabos)). Tokiu būdu nebeliks aplinkybės, šiuo metu galbūt sulaikančios verslo ir ūkio subjektus nuo neįtikėtino dydžio ir formos išorinių reklamų įrengimo ant pastatų Vilniaus mieste.

24. Atsakovas pažymi, kad teismas, įpareigodamas jį grąžinti vietinės rinkliavos permoką pareiškėjui – 4 313,30 Eur, nenurodė jokio konkretaus teisės aktuose įtvirtinto pagrindo, įtvirtinančio tokią atsakovo pareigą. Mano, kad Rinkliavų nuostatų 25 punkte pateiktas baigtinis sumokėtos vietinės rinkliavos grąžinimo atvejų sąrašas, jokie kiti sumokėtos vietinės rinkliavos grąžinimo atvejai nei šiuose nuostatuose, nei kituose teisės aktuose nėra įtvirtinti. Vadovaujantis viešosios teisės reguliavimo srityje taikomu principu, jog draudžiama viskas, kas nėra tiesiogiai leidžiama, atsakovas negali teisės aktų nuostatų taikyti plečiamai, tokį aiškinimą grįsdamas tik bendruoju teisės principu (šiuo atveju – teismo minėtu principu ex iniuria ius non oritur). Be to, teismui pritaikius teisės aktuose neegzistuojantį vietinės rinkliavos grąžinimo pagrindą, teismo sprendimu iš esmės buvo atliktas teisės akto papildymas, tokiu būdu teismui nepagrįstai perimant įstatymų leidėjo funkciją. Atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė nei įrodymų, patvirtinančių, jog jis iš tiesų yra sumokėjęs tam tikras vietinės rinkliavos sumas, nei Rinkliavų nuostatais pagrįstų detalių skaičiavimų apie už iškabą mokėtinos vietinės rinkliavos dydį, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl vietinės rinkliavos permokos grąžinimo. Teismas, tenkindamas pastarąjį skundo reikalavimą, net nevertino pareiškėjo nurodytų sumų pagrįstumo. Šiuo atveju pareiškėjas, vadovaujantis Rinkliavų nuostatų 9.3 papunkčiu, būtų turėjęs iš karto sumokėti 3 286 Eur dydžio vietinę rinkliavą už visą leidimo įrengti iškabą galiojimo laikotarpį, bet pagal 2017 m. rugsėjo 29 d. išduotą leidimą Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) pareiškėjas iki 2018 m. spalio 3 d. buvo sumokėjęs 6 962 Eur, todėl (teoriškai) susidariusi permoka būtų 3 676 Eur.

25. Pareiškėjas AB Luminor Bank atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą – 1 089 Eur, bei pridėti prie bylos naujus įrodymus – du mokėjimo pavedimus, patvirtinančius vietinės rinkliavos sumokėjimą.

26. Pareiškėjas pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas buvo priimtas taikant analogiškoje administracinėje byloje jau susiklosčiusią teismų praktiką, turinčią precedento galią šioje byloje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 išnagrinėjo tarp tų pačių šalių kilusį identišką ginčą dėl toje pačioje vietoje įrengtų ankstesnių iškabų (logotipo „DNB“). Šios iškabos 2017 metais buvo pakeistos nauju pareiškėjo prekių ženklu – „Luminor“, o naujųjų iškabų plotas net mažesnis už ankstesniųjų. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendime padarytas išvadas, teismas skundžiamame sprendime pagrįstai konstatavo, jog ginčo įrenginiai (logotipas „Luminor“) yra iškaba, ir vietinė rinkliava už šią iškabą turi būti skaičiuojama pagal Rinkliavų nuostatų 9 punktą, o ne 8 punktą. Atsakovas, nesutikdamas su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimu, buvo pateikęs prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, kurį grindė iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir pateiktieji šioje administracinėje byloje nagrinėjamame apeliaciniame skunde (I dalyje), tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartyje nurodė, kad atsakovo pateikiamas alternatyvus Rinkliavų nuostatų turinio aiškinimas nesudaro pagrindo atnaujinti procesą. Esant tokioms aplinkybėms, atsakovas nebegali kvestionuoti fakto, jog ginčo įrenginiai yra iškabos Rinkliavų nuostatų prasme ir už jų įrengimą apskaičiuotinas vietinės rinkliavos dydis, taikomas iškaboms.

27. Pareiškėjas nepritaria atsakovo pozicijai, jog tais atvejais, kai iškaba atlieka (gali atlikti) ir reklamos funkciją, ji turi būti apmokestinama kaip reklama. Pareiškėjas iš esmės remiasi jau anksčiau išdėstytais savo argumentais, be kita ko, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad ne bet kuri iškaba gali būti vietinės rinkliavos objektu, o tik ta, kuri priskiriama išorinei reklamai (2011 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-2267/2011), o net ir nustačius, kad ginčo iškaba turi ne tik informavimo funkciją, bet ir reklamos požymių, atsakovas tik įgyja teisę skaičiuoti vietinę rinkliavą kaip už iškabą, o ne laikyti tokią iškabą reklama ir skaičiuoti didžiausią galimą vietinės rinkliavos dydį.

Pareiškėjas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog du įrenginiai (logotipas „Luminor“) atitinka iškabos požymius, numatytus Rinkliavų nuostatuose ir Reklamos įrengimo taisyklėse. Pabrėžia, kad teisės aktai nereglamentuoja nei iškabos dydžio, nei jos įrengimo aukščio, o Rinkliavų nuostatuose už didesnes nei 25 kv. m iškabas tiesiog numatytas papildomas mokestis. Banko logotipe nėra jokios informacijos, kuri atliktų atsakovo minimą funkciją, t. y. skatintų žmones naudotis Banko paslaugomis. Bankas nuomojasi didesnę pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį (12 aukštų iš 17), būtent šiame pastate bus Banko buveinė ir pagrindinė veiklos vieta, iškaba tvirtinama ant tų aukštų, kuriuose veiks tik Bankas.

Pareiškėjo vertinimu, ginčo įrenginiai yra iškaboms įprasto dydžio, pavyzdžiui, ant greta įsikūrusio banko Swedbank pastato pakabintos analogiško dydžio iškabos, tačiau, nepaisant to, bankui Swedbank vietinė rinkliava apskaičiuota kaip už iškabą, o ne už reklamą. Atsakovas tokį diferencijavimą grindė tik tuo, kad Swedbank užima visą pastatą, ant kurio pakabinta jo iškaba, o ne dalį pastato, kaip yra pareiškėjo atveju. Atsakovas atsisakė pateikti pareiškėjui duomenis apie tai, kaip vietinė rinkliava skaičiuojama Swedbank.

Pareiškėjas teigia, jog tai, kad ginčo įrenginiai yra šviečiantys, taip pat nėra neįprasta, nes tamsiu paros metu (tai ypač aktualu žiemą) padeda interesantams pamatyti iškabą ir lengviau rasti Banko buveinę. Tai, kad Banko buveinė įsteigta centrinėje Vilniaus miesto dalyje, intensyvaus eismo gatvėje, nesudaro pagrindo uždrausti jam ant tokio pastato įrengti savo iškabą. Iškaba yra gerai matoma, todėl Banko klientai (ypač klientai, atvykę iš kitų Lietuvos miestų) greičiau ras jo buveinę ir turės mažiau nepatogumų.

Pareiškėjas neginčija atsakovo nurodytos aplinkybės, kad kitų pastate įsikūrusių įmonių logotipai ant pastato yra mažesni ir mažiau matomi nei Banko logotipas, tačiau akcentuoja, jog šios įmonės pačios pasirinko, kokio dydžio logotipą įrengti ant pastato. Banko logotipas ant pastato buvo įrengtas pirmas, todėl kitų įmonių logotipai turėjo būti derinami prie Banko logotipo, o ne atvirkščiai. Be to, Banko logotipas nėra daug didesnis už kitų įmonių ant pastato pakabintus logotipus, bet jis yra aukščiausiai, nes Bankas nuomojasi didesnę dalį pastato ploto.

Logotipai kabinami ant tų pastato aukštų sienų, kuriuose įsikūrusios įmonės. Pareiškėjo įsitikinimu, kadangi ginčo įrenginiai atitinka Rinkliavų nuostatuose įtvirtintus požymius, atsakovas neturėjo teisės savo nuožiūra, remdamasis tik jam žinomais ir jokiame teisės akte neįtvirtintais kriterijais, laikyti juos ne iškaba, o reklama, ir atitinkamai apmokestinti. Rinkliavų nuostatų 8 ir 9 punktų nuostatos skirtos ne nustatyti, ar išorinės reklamos įrenginys laikytinas iškaba, ar reklama, bet įtvirtinti skirtingo dydžio vietinės rinkliavos tarifus iškaboms ir kitoms reklamoms.

Atsakovas neturi diskrecijos teisės Rinkliavos nuostatus aiškinti tik jam priimtinu būdu, o apeliacinio skundo teiginiai, jog sprendimas dėl leidimo išdavimo buvo priimtas kompleksiškai įvertinus aktualius teisės aktus, atidžiai išanalizavus reikšmingas faktines aplinkybes ir pan., tėra tik atsakovo siekis išvengti atsakomybės.

28. Pareiškėjas pažymi, jog teismas skundžiamame sprendime aiškiai nurodė, kad atsakovo pareiga grąžinti vietinės rinkliavos permoką kyla iš atsakovo neteisėtų veiksmų, konstatuotų įsiteisėjusiu teismo sprendimu (t. y. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu), turinčiu prejudicinę galią nagrinėjamoje byloje, ir, vadovaujantis principu ex iniuria ius non oritur, atsakovas negali gauti naudos iš savo neteisėtų veiksmų. Tai, kad teismas šalia bendrojo teisės principo nenurodė Civilinio kodekso nuostatų (pareiškėjo nuomone, šiuo aspektu remtinasi Civilinio kodekso 6.237 str. 1, 2 d., 6.242 str. 1 d. ir 6.271 d.), tokio sprendimo nedaro savaime negaliojančiu ir neteisėtu. Atsakovo argumentai, kad Rinkliavų nuostatai nenumato tokio vietinės rinkliavos permokos grąžinimo atvejo, kuris yra nagrinėjamoje byloje, nepaneigia kitų permokos grąžinimo teisinių pagrindų. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas tik paskutiniojo teismo posėdžio metu suabejojo, ar pareiškėjas yra sumokėjęs vietinę rinkliavą, pareiškėjas tokią atsakovo taktiką laikė nesąžininga, juolab kad atsakovas pats administruoja ginčo vietinės rinkliavos surinkimą ir galėjo žinoti, ar pareiškėjas yra sumokėjęs vietinę rinkliavą. Pareiškėjas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikia mokėjimo nurodymus, patvirtinančius, jog jis yra sumokėjęs ginčo vietinę rinkliavą, ir paaiškina, kad anksčiau nebuvo būtinybės pateikti teismui šiuos įrodymus, nes atsakovas šių faktinių aplinkybių neginčijo. Atsakovas taip pat nebuvo išreiškęs nesutikimo su pareiškėjo apskaičiuotu vietinės rinkliavos permokų dydžiu, todėl teismas neturėjo pagrindo nesivadovauti pareiškėjo pateiktais skaičiavimais. Pareiškėjas pažymi, kad, įsiteisėjus teismo sprendimui, atsakovas galės perskaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui už laikotarpį nuo leidimo galiojimo pradžios (2017 m. spalio 1 d.) ir, esant poreikiui, pareikalauti sumokėti trūkstamą vietinės rinkliavos dalį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Luminor Bank AB (buvęs pavadinimas AB DNB bankas) logotipo ant pastato traktavimo kaip iškabos ar kaip reklamos vietinės rinkliavos nustatymo prasme, taip pat dėl pagrindo grąžinti pareiškėjui iš Administracijos 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permoką už laikotarpį nuo 2017-10-01 iki 2018-03-31.

30. Pareiškėjas prašė panaikinti 2017 m. rugsėjo 29 m. Bankui išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) įrengti išorinę reklamą su priedu dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis; taip pat panaikinti Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. sprendimo dėl prašymo AB DNB bankui išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją skaičiuoti vietinę rinkliavą Bankui kaip už iškabas.

31. Pirmosios instancijos teismas sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo AB Luminor Bank skundą, t. y. panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 29 d. DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) įrengti išorinę reklamą su priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, bei Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. protokolinio sprendimo A16-670/17(2.1.43-TR-3) dėl prašymo išduoti DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, taip pat įpareigojo atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas ir grąžinti pareiškėjui 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d.

32. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kad pareiškėjas su 2016 m. rugpjūčio 25 d. paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ir prašė penkeriems metams išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio adresu: (duomenys neskelbtini). Išorinės vaizdinės reklamos projekto aiškinamajame rašte Bankas nurodė, jog ant nurodyto pastato fasado įrengtos dvi šviečiančios iškabos „DNB“. Keičiantis Banko pavadinimui numatoma dabar esančių iškabų vietoje įrengti dvi naujas iškabas Luminor, kurių vienos plotą sudaro 43,9 kv. m. Iš Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. posėdžio protokolo Nr. A16-670/17(2.1.43-TR3) matyti, jog, apsvarsčiusi Banko prašymą, Komisija nusprendė logotipus pastato viršutinėje dalyje vertinti kaip reklamos ploto įrengimą (87,82 kv. m) ne ant savivaldybės objektų ir siūlyti atsakovo direktoriaus įgaliotam asmeniui išduoti leidimą reklamai pastato viršutinėje dalyje penkeriems metams. Pažymėjo, kad leidimas bus išduotas sumokėjus Vietinės rinkliavos nuostatuose nustatytą vietinę rinkliavą.

33. Pagal Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (redakcija, galiojusi pareiškėjos prašymo pateikimo metu, nuo 2017-05-31 iki 2017-11-01) 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, savivaldybės taryba turi teisę savivaldybės teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimą. Išorinės reklamos sąvoka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje kurioje nustatyta, kad išorinė reklama – tai reklama, kurios įvairios specialios ir pritaikytos pateikimo priemonės yra ne patalpose (tokia išorinės reklamos sąvoka įtvirtinta ir Rinkliavos nuostatų 6 punkte).

Reklamos sąvoka apibrėžta šio įstatymo 2 straipsnio 8 dalyje, kurioje nustatyta, kad reklama – tai bet kokia forma ir bet kokiomis priemonėmis skleidžiama informacija, susijusi su asmens ūkine komercine, finansine ar profesine veikla, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis. Rinkliavos nuostatai kitokios reklamos sąvokos nepateikia. Rinkliavos nuostatų 7 punkte nustatyta, kad kitas Rinkliavos nuostatuose vartojamas sąvokas nustato Lietuvos Respublikos kiti įstatymai ir teisės aktai. Iš aptartos reklamos sąvokos matyti, kad tai yra informacija, be kita ko, skatinanti įsigyti prekių ar naudotis paslaugomis.

Pagal Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamą iškabos sąvoką, iškaba – tai išorinė reklama, įrengiama ant (prie) fizinio ar juridinio asmens buveinės ar padalinio pastato arba jo valdomoje teritorijoje, kurioje gali būti nurodytas to paties asmens pavadinimas, veiklos rūšis (bendrinis žodis ar žodžių junginys, kurį sudaro ne daugiau kaip 5 žodžiai), darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iškaboje negali būti telefono ir (ar) fakso numerių, elektroninio pašto, interneto svetainių, įmonės buveinės ir kitų adresų.

Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamoje iškabos sąvokoje nėra nustatytų ribojimų, susijusių su tuo, kad pastate gali veikti tik vienas juridinis asmuo ar, kad ant pastato gali būti įrengiama tik vieno juridinio asmens išorinė reklama (iškaba). Pagal minėtą iškabos sąvoką, šioje išorinėje reklamoje gali būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iš sąvokoje naudojamo žodžių junginio „gali būti“ spręstina, kad minėtoje išorinėje reklamoje ne privalo būti nurodyti visi sąvokoje išvardyti elementai (pavadinimas, veiklos rūšis ir kt.).

Darytina išvada, kad minėtoje išorinėje reklamoje (iškaboje) gali būti nurodytas bet kuris iš iškabos sąvokoje nurodytų leistinų nurodyti elementų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą išorinei reklamai, kurioje būtų nurodytas tik pareiškėjo prekės ženklas (logotipas).

34. Teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, kurioje buvo nagrinėjami analogiški šiai bylai prašymai, t. y. panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas už kurį imama vietinė rinkliava; panaikinti 2015 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. A51-81111/15(2.3.2.1-EK6) „Dėl prašymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą“; panaikinti Administracijos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 15 d. pareiškėjui išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) ir leidimo priedą „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“;

įpareigoti Administraciją skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas (tuo metu – AB DNB bankas) siekė gauti leidimą įsirengti ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), tris raides – D, N, B; o minėtos raidės (DNB) ginčo laikotarpiu buvo pareiškėjo prekės ženklas (logotipas). LVAT vadovavosi tuo, kad Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamoje iškabos sąvokoje nėra nustatytų ribojimų, susijusių su tuo, kad pastate gali veikti tik vienas juridinis asmuo ar, kad ant pastato gali būti įrengiama tik vieno juridinio asmens išorinė reklama (iškaba); pagal minėtą iškabos sąvoką, šioje išorinėje reklamoje gali būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas; iš sąvokoje naudojamo žodžių junginio „gali būti“ LVAT sprendė, kad minėtoje išorinėje reklamoje ne privalo būti nurodyti visi sąvokoje išvardyti elementai (pavadinimas, veiklos rūšis ir kt.), o minėtoje išorinėje reklamoje (iškaboje) gali būti nurodytas bet kuris iš iškabos sąvokoje nurodytų leistinų nurodyti elementų.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą išorinei reklamai, kurioje būtų nurodytas tik pareiškėjo prekės ženklas (logotipas). LVAT padarė išvadą, kad pareiškėjo siekiama įsirengti išorinė reklama atitinka iškabos sąvoką, pateiktą Rinkliavos nuostatų 6 punkte, todėl Administracija vietinės rinkliavos dydį nepagrįstai apskaičiavo, vadovaudamasi Rinkliavos nuostatų 8 punktu. Vietinės rinkliavos dydį už reklamos leidimo išdavimą, įrengiant iškabą, nustato 9 punktas, kuris nagrinėjamu atveju ir turėjo būti taikytas.

LVAT 2018 m. vasario 14 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018 panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2015 m. rugpjūčio 19 d. ir 2015 m. rugsėjo 9 d. protokolinių sprendimų dalis, kuriose nustatytas vietinės rinkliavos dydis ir plotas už kurį ji imama (atitinkamai – 16 ir 28 klausimai) bei 2015 m. rugsėjo 15 d. leidimą įrengti išorinę reklamą Nr. A635-844/15(2.3.2.1-EK6) su jo priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“; taip pat įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją vietinę rinkliavą pareiškėjui skaičiuoti, vadovaujantis Vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje išdavimą nuostatų, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2010 m. rugsėjo 29 d. sprendimu Nr. 1-1713, 9 punktu, o reklamos plotą skaičiuoti remiantis minėtų nuostatų 13 punktu, taip pat ir šio punkto antrąja dalimi.

35. Taigi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. vasario 14 d. sprendimu nusprendė, jog banko išorinė reklama, susidedanti iš trijų raidžių D, N ir B, apmokestinimo prasme pagal Rinkliavos nuostatus yra iškaba, konstatavo, jog Rinkliavos nuostatų 6 punkte pateikiamoje iškabos sąvokoje nėra nustatytų ribojimų, susijusių su tuo, kad pastate gali veikti tik vienas juridinis asmuo ar kad ant pastato gali būti įrengiama tik vieno juridinio asmens išorinė reklama (iškaba). Pagal minėtą iškabos sąvoką, šioje išorinėje reklamoje gali būti nurodytas juridinio asmens pavadinimas, veiklos rūšis, darbo laikas ir asmeniui priklausantis prekių ženklas. Iš sąvokoje naudojamo žodžių junginio „gali būti“ teismas sprendė, kad minėtoje išorinėje reklamoje neprivalėjo būti nurodyti visi sąvokoje išvardyti elementai (pavadinimas, veiklos rūšis ir kt.). Teismas darė išvadą, kad minėtoje išorinėje reklamoje (iškaboje) galėjo būti nurodytas bet kuris iš iškabos sąvokoje nurodytų leistinų nurodyti elementų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekė gauti leidimą išorinei reklamai, kurioje būtų nurodytas tik pareiškėjo prekės ženklas (logotipas).

36. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas formaliai, siaurai aiškino galiojančias teisės normas, nepasisakė dėl ginčo įrenginių atliekamų reklamos funkcijų, todėl priėmė visuomeniniu požiūriu nepagrįstą sprendimą. Tačiau įvertinusi teisinio tikrumo, res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) principus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo vertinti iš esmės analogišką situaciją kitaip. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo siekiama įsirengti išorinė reklama atitinka iškabos sąvoką, pateiktą Rinkliavos nuostatų 6 punkte, todėl Administracija vietinės rinkliavos dydį nepagrįstai apskaičiavo, vadovaudamasi Rinkliavos nuostatų 8 punktu. Vietinės rinkliavos dydį už reklamos leidimo išdavimą, įrengiant iškabą, nustato 9 punktas, kuris nagrinėjamu atveju ir turėjo būti taikytas. Apibendrintai darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Išorinės reklamos komisijos 2017-09-07 protokolinio sprendimo A16-670/17(2.1.43-TR-3) dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis (17 klausimas), bei 2017-09-29 leidimo įrengti išorinę reklamą Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) su priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis.

37. Apeliaciniame skunde atsakovas pažymi, kad teismas, įpareigodamas jį grąžinti vietinės rinkliavos permoką pareiškėjui – 4 313,30 Eur, nenurodė jokio konkretaus teisės aktuose įtvirtinto pagrindo, įtvirtinančio tokią atsakovo pareigą. Taip pat teigia, kad atsakovas atkreipia dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas nepateikė nei įrodymų, patvirtinančių, jog jis iš tiesų yra sumokėjęs tam tikras vietinės rinkliavos sumas, nei Rinkliavų nuostatais pagrįstų detalių skaičiavimų apie už iškabą mokėtinos vietinės rinkliavos dydį, todėl teismas neturėjo pagrindo tenkinti jo reikalavimą dėl vietinės rinkliavos permokos grąžinimo. Teismas, tenkindamas pastarąjį skundo reikalavimą, net nevertino pareiškėjo nurodytų sumų pagrįstumo. Šiuo atveju pareiškėjas, vadovaujantis Rinkliavų nuostatų 9.3 papunkčiu, būtų turėjęs iš karto sumokėti 3 286 Eur dydžio vietinę rinkliavą už visą leidimo įrengti iškabą galiojimo laikotarpį, bet pagal 2017 m. rugsėjo 29 d. išduotą leidimą Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) pareiškėjas iki 2018 m. spalio 3 d. buvo sumokėjęs 6 962 Eur, todėl (teoriškai) susidariusi permoka būtų 3 676 Eur.

38. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš Administracijos vietinės rinkliavos permoką, kai Administracija raštu Nr. 14-150/2018 pareiškėjos prašymo dėl permokos grąžinimo netenkino ir rėmėsi tuo, kad LVAT 2018 m. vasario 14 d. sprendimu atsakovei nustatytų pareigų turinys neapima retrospektyvių įpareigojimų, o yra nukreiptas į ateitį, vadovavosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2018 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-131-438/2018, kurioje išaiškintas 2018 m. vasario 14 d. sprendimas, ir nurodyta, kad Administracija įpareigota vietinę rinkliavą skaičiuoti pareiškėjai vadovaujantis Rinkliavų nuostatų 9 punktu, o reklamos plotą – Rinkliavos nuostatų 13 punktu, o taip pat šio punkto antrąja dalimi, galioja santykiams tarp Luminor Bank AB ir Administracijos, susiklosčiusiems skaičiuojant vietinę rinkliavą pareiškėjai už laikotarpį nuo 2015-10-01 iki 2017-09-30, t. y. retrospektyviai. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis tuo, kad Administracijos neteisėti veiksmai išduodant leidimą įrengti išorinę reklamą yra konstatuoti, sprendė, kad Administracija negali gauti naudos dėl to, kad neteisingai skaičiavo vietinės rinkliavos dydį už faktiškai pareiškėjos naudotą leidimą iškabai, ir įpareigojo atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas ir grąžinti pareiškėjui 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d.

39. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl įpareigojimo sumokėti konkrečią permoką nepagrįstos įrodymais, patvirtinančiais, jog pareiškėjas yra iš tiesų sumokėjęs tam tikras vietinės rinkliavos sumas, taip pat nepagrįstos Rinkliavų nuostatais pagrįstais detaliais skaičiavimais apie už iškabą mokėtinos vietinės rinkliavos dydį. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo nurodytų sumų pagrįstumo ir tokiu būdu neturėjo pagrindo tenkinti jo reikalavimo dėl vietinės rinkliavos permokos grąžinimo, taip pat laikytina, kad nagrinėjamoje byloje panaikinus ginčijamų sprendimų dalis, susijusias su vietinės rinkliavos dydžiu, ir įpareigojus atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas, atsakovas yra įpareigojamas apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui dėl to susidariusią vietinės rinkliavos permoką. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl pareiškėjo prašymo priteisti iš Administracijos vietinės rinkliavos permoką, laikosi nuostatos, kad yra pagrindas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui vietinės rinkliavos permoką, susidariusią panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 29 d. DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) įrengti išorinę reklamą su priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, bei Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. protokolinio sprendimo Nr. A16-670/17(2.1.43-TR-3) dėl prašymo išduoti DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, taip pat įpareigojus atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, dėl to atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimas administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės Luminor Bank keistinas, panaikinant šio sprendimo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo grąžinti pareiškėjui 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d., ir įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybės administraciją apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui vietinės rinkliavos permoką, susidariusią panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 29 d. DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) įrengti išorinę reklamą su priedu „Vietinės rinkliavos mokėjimo sąlygos“ dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, bei Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. protokolinio sprendimo A16-670/17(2.1.43-TR-3) dėl prašymo išduoti DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) leidimą įrengti išorinę reklamą ant pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, taip pat įpareigojant atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas.

41. Atsižvelgiant į tai, kad teismo galutinis procesinis sprendimas yra iš dalies palankus pareiškėjui, pareiškėjas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d.). Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo, be kita ko, priteisti 1 089 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti. Šiam prašymui pagrįsti pareiškėjas pateikė 2018 m. lapkričio 5 d. mokėjimo pavedimą, kuriame nurodyta, kad 1 089 Eur suma advokatų profesinei bendrijai sumokėta už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą administracinėje byloje Nr. eI-599-789/2018 (bylos pirmosios instancijos teisme numeris) (II t., b. l. 53). Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos bylos sudėtingumą ir apimtį, atsiliepimo į apeliacinį skundą turinį (be kita ko, kad dalis atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentų yra pakartoti iš skundo), atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti suma neviršija pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintas Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) apskaičiuoto maksimalaus dydžio, tačiau atsakovo apeliacinis skundas iš dalies buvo tenkintas, bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina suma bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, atlyginti yra 500 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 20 d. sprendimą pakeisti: panaikinti šio sprendimo dalį dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos įpareigojimo grąžinti pareiškėjui 4 313,30 Eur vietinės rinkliavos permokos už laikotarpį nuo 2017 m. spalio 1 d. iki 2018 m. kovo 31 d.; įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją apskaičiuoti ir kompensuoti pareiškėjui vietinės rinkliavos permoką, susidariusią panaikinus Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. rugsėjo 29 d. DNB bankui (šiuo metu – AB Luminor Bank) išduoto leidimo Nr. A635-1348/17(2.3.2.1-TR3) dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, bei Išorinės reklamos komisijos 2017 m. rugsėjo 7 d. protokolinio sprendimo A16-670/17(2.1.43-TR-3) dalį, kurioje nustatytas vietinės rinkliavos dydis, taip pat įpareigojus atsakovą skaičiuoti vietinę rinkliavą pareiškėjui kaip už iškabas.

Pareiškėjui akcinei bendrovei Luminor Bank (teisių perėmėjas – Luminor Bank AS, veikiantis per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių) iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė