2017-12-20 Nr. AB-24250-3-61-3-02565-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1085-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02565-2015-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Dalios Višinskienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas D. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad periodiškai nuo 2014 m. liepos mėnesio iki 2015 m. kovo mėnesio (toliau – ginčo laikotarpis) buvo laikomas Lukiškių TI-K netinkamomis kalinimo sąlygomis. Pareiškėjas nurodė, kad kamerose jam trūko vietos, pareiškėjas buvo priverstas nuolat sėdėti arba gulėti. Pareiškėjas paaiškino, kad kamerose didelę dalį ploto užėmė baldai bei sanitarinis mazgas. Be to, pareiškėjas nurodė, kad buvo priverstas naudotis tualetu visų akivaizdoje. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad kamerose nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Pareiškėjas teigė, kad beveik visą laiką buvo karantino kamerose, kuriose nebuvo išduodami rankšluosčiai, paklodės. Šiose kamerose nuo lubų buvo nudaužytas tinkas, kad nebūtų matyti grybelio. Dėl visų šių aplinkybių pareiškėjas nurodė, kad patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 5 000 Eur. Pareiškėjas taip pat pateikė teismui atsikirtimą į Lukiškių TI-K atsiliepimą (b. l. 75), jame pastebėdamas, kad naudojantis tualetu pareiškėją per duryse esantį stebėjimo langelį galėjo matyti ir pareigūnės moterys, nes sanitarinis mazgas buvo įrengtas prie pat kameros durų.

3. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 10–15).

4. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė kamerų, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas plotus, jose laikytų asmenų skaičių, nurodė, kad dalį pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpio pareiškėjui tekęs kameroje plotas visiškai atitiko nustatytus reikalavimus. Lukiškių TI-K pažymėjo, kad pareiškėjas per Lukiškių TI-K važiavo į kitas laisvės atėmimo vietas, todėl Lukiškių TI-K buvo itin trumpais laikotarpiais. Lukiškių TI-K taip pat paaiškino, kad kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose numatytas inventorius.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą, o kitą skundo dalį atmetė (b. l. 95–99).

6. Teismas, remdamasis Lukiškių TI-K atsiliepime pateikta informacija, nustatė, kad pareiškėjo nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K praleido 28 dienas, iš jų 10 dienų pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 3,6 kv. m (neatsižvelgiant į baldų užimamą plotą). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl didelės drėgmės, prastos ventiliacijos, oro trūkumo, netinkamo apšvietimo yra susiję su kamerų ploto trūkumu ir vertino juos kaip ploto trūkumo sukeliamus padarinius pareiškėjui, kurių pasekmė – pareiškėjo patirta neturtinė žala.

7. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl nesuremontuotų karantino kamerų, taip pat nepaneigė ir pareiškėjo argumentų, susijusių su karantino kamerose neišduotais pareiškėjui rankšluosčiais, paklodėmis ir užvalkalais. Teismas konstatavo, kad sanitarinis mazgas neprivalo būti visiškai atskirtas nuo miegamųjų patalpų, todėl Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų šiuo aspektu nenustatė.

III. 8. Pareiškėjas D. V. apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimu ir prašo priteisti jam 5 000 Eur (b. l. 105).

9. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, papildomai nurodo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktiką, tais atvejais, kai pareiškėjams tenka mažiau nei 3 kv. m grindų ploto, kameros perpildymas laikomas toks didelis, kad savaime pažeidžiamas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis.

10. Lukiškių TI-K, atstovaudamas Lietuvos valstybei, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 100–103).

11. Lukiškių TI-K sutinka, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos, tačiau paaiškina, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas pateiktu skundu siekia nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašomo priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo.

13. Administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcijos, galiojusios iki 2016 m. birželio 30 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

14. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 70 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad Lukiškių TI-K 10 dienų neužtikrino pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų.

15. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, mano, kad teismas netinkamai įvertino jo nurodytas aplinkybes ir nepagrįstai nepriteisė jo prašomo žalos atlyginimo.

16. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime tinkamai aiškino ginčo teisiniams santykiams taikytiną teisinį reguliavimą, t. y. kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Taip pat tinkamai nustatė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ Nr. V-124 (toliau – Įsakymas) 1.3.1 punkte numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m.

17. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas dalį ginčo laikotarpio (10 dienų) Lukiškių TI-K buvo laikomas jam neužtikrinant minimalaus 3,6 kv. m ploto vienam asmeniui.

18. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dalį ginčo laikotarpio Lukiškių TI-K nesilaikė Įsakymo 1.3.1 punkte nustatyto reikalavimo.

19. Pareiškėjas mano, kad teismas turėjo vadovautis taip pat ir Konvencija bei EŽTT praktika.

20. Konvencijos 3 straipsnis nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 44558/98).

21. Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

22. Atsižvelgiant į tai, kad dalį kameros ploto užėmė sanitarinis mazgas, konstatuotina, kad 2014 m. liepos 12–13 d., 2014 m. lapkričio 1–2 d., 2014 m. gruodžio 6 d., 2015 m. sausio 10–11 d. bei 2015 m. vasario 26 d. (iš viso 8 paras) pareiškėjui tekęs gyvenamųjų patalpų plotas nesiekė 3 kv. m. Nors šis laikotarpis nebuvo nepertraukiamas, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad minėtomis dienomis pareiškėjui teko itin mažas gyvenamųjų patalpų plotas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad analizuojamoje situacijoje turėjo būti pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

23. Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie yra svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, EŽTT ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina galimybė privačiai naudotis tualetu. Pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr. 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09). EŽTT ne vienoje byloje pažymėjo ir tai, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimas byloje A. M. prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 15217/07; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas byloje Glotov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 41558/05). Taigi, teisėjų kolegija atsižvelgia į pareiškėjo argumentą, jog jį besinaudojantį tualetu galėjo matyti kiti asmenys (tualetas nebuvo atskirtas nuo viso likusio kameros ploto), todėl konstatuoja, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K, jam nebuvo užtikrintas minimalus privatumas, naudojantis tualetu.

24. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su netinkamu natūraliu apšvietimu, drėgme, nuo lubų nudaužytu tinku bei neišduodamu minkštuoju inventoriumi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepasisako, nes pirmosios instancijos teismas iš esmės visus šiuos pareiškėjo argumentus pripažino pagrįstais. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl didelės drėgmės, prastos ventiliacijos, oro trūkumo, netinkamo apšvietimo yra susiję su kamerų ploto trūkumu ir vertino juos kaip ploto trūkumo sukeliamus padarinius pareiškėjui, kurių pasekmė – pareiškėjo patirta neturtinė žala. Be to, teismas vertino, kad Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl nesuremontuotų karantino kamerų, taip pat nepaneigė ir pareiškėjo argumentų, susijusių su karantino kamerose pareiškėjui neišduotais rankšluosčiais, paklodėmis ir užvalkalais.

25. Atsižvelgiant į nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas, kaip minėta, nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista 70 Eur suma. Mano, kad ji yra neadekvati jo patirtiems išgyvenimams.

26. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjo patirta žala nebuvo tokia, kad ją būtų galima įvertinti pareiškėjo prašoma 5 000 Eur suma. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99, LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

27. Analizuojamoje situacijoje, ypač atsižvelgiant į tai, kad buvo konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, teisėjų kolegija vertina, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjo patirtos neturtinės žalos kompensavimą priteisė pinigais. Atsižvelgiant į pažeidimo trukmę (daugiau nei savaitė), į pažeidimo pobūdį (neužtikrintas minimalus pareiškėjo privatumas ir minimalus vienam asmeniui turintis tektis gyvenamųjų patalpų plotas), į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 70 Eur suma laikytina per maža kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

28. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti teisinga priteistina suma yra 120 Eur. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 70 Eur sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 120 Eur.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. V. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 6 d. sprendimą pakeisti. Pareiškėjui D. V. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti 120 Eur (vieną šimtą dvidešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė