041fcdac-ec18-4f9e-bc0c-af0e791b2c34 · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-1459-450/2014Teisminio proceso Nr. 2-68-3-24172-2013-1                          Procesinio sprendimo kategorija: 32.5; 35.4, 35.5; 121.21. (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASN U T A R T I S 2014 m. rugsėjo 3 d.Vilnius   Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Andriaus Ignoto, Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Zitos Smirnovienės,  teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovo A.

B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės N. K. ieÅ¡kinį atsakovui A. B. dėl skolos priteisimo.               Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė:I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė N. K. teismui pateikė ieÅ¡kinį, vėliau patikslintÄ ieÅ¡kinį, kuriuo prašė priteisti ieÅ¡kovės N. K. naudai iÅ¡ atsakovo A. B. 51 693 Lt skolos, 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad A. B. nevykdė savo įsipareigojimų pagal 2005 m. gruodžio 16 d. sudarytÄ Kredito sutartį Nr. 05-102-PF, ir ieÅ¡kovė buvo priversta grÄ Å¾inti atsakovo paimtÄ kreditÄ UAB „Medicinos bankui“. Siekdama iÅ¡saugoti ieÅ¡kovei priklausantį butÄ , kuris buvo įkeistas pagal Kredito sutartį, A. B. sutartinių įsipareigojimų užtikrinimui, laikotarpyje nuo 2011 m. spalio mėn. iki ieÅ¡kinio padavimo N. K. buvo sumokėjusi viso 20 243 Lt. Pažymėjo, kad siekdama panaikinti ieÅ¡kovei priklausančio asmeninio nekilnojamo turto (46,50 kv.m. bendro ploto butas su rÅ«siu, (duomenys neskelbtini) hipotekÄ , 2013 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į UAB „Medicinos bankÄ â€œ su praÅ¡ymu nurodyti, kokia likusi A.

B. įsiskolinimo bankui suma turi bÅ«ti sumokėta. IeÅ¡kovei buvo nurodyta, kad siekiant panaikinti hipotekÄ privalu viso sumokėti bankui 31 450 Lt sumÄ . Atsižvelgiant į suteiktÄ informacijÄ ieÅ¡kovė pilnai sumokėjo likusiÄ A. B. įsiskolinimo dalį, t. y. 2013 m. rugpjūčio 9 d. buvo padarytas 31 450 Lt dydžio pavedimas galutiniam paskolos padengimui pagal Kredito sutartį Nr. 05-102-PF, už kredito gavėjÄ A. B.. Atsakovui nevykdant savo įsipareigojimų, bei kadangi ieÅ¡kovė ketina iÅ¡vykti į užsienį (ItalijÄ ) bei parduoti jai priklausantį turtÄ , ieÅ¡kovė buvo priversta skolintis lėšas, kad sumokėti likusiÄ A.

B. įsiskolinimo dalį bankui.Atsakovas A. B. pateikė atsiliepimÄ Ä¯ ieÅ¡kinį, kuriuo prašė ieÅ¡kinį atmesti. Nurodė, kad 2005 m. gruodžio 16 d. tarp atsakovo ir UAB „Medicinos bankas“ buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 05-102-PF, kuria sutartomis sÄ lygomis ir terminais bankas suteikė atsakovui kreditÄ , o atsakovas įsipareigojo jį grÄ Å¾inti, mokėti palÅ«kanas bei vykdyti kitus įsipareigojimus. Kredito suma - 100 000 litų, kredito paskirtis - vartojimo reikmėms ir paslaugoms (Sutarties 2.1. ir 2.3, punktai).

Atsakovo prievolės įvykdymo užtikrinimui  Hipotekos lakÅ¡tu buvo įkeistas ieÅ¡kovei priklausantis butas su rÅ«siu, esantis (duomenys neskelbtini). Atsakovas sÄ Å¾iningai vykdė Sutartį ir jos pagrindu prisiimtus įsipareigojimus, o bÅ«tent laikotarpiu nuo 2005 m. gruodžio 16 d. iki 2011 m. rugsėjo 7 d. atsakovas ir jo žinioje esantys asmenys (UAB „Vilpoteka”, S. B.) įneÅ¡davo į atitinkamÄ banko sÄ skaitÄ pinigines lėšas, kurias bankas nuraÅ¡ydavo. Atsakovas pažymėjo, kad 2011 m. rugsėjo mėnesį ieÅ¡kovė pradėjo mokėti bankui priklausančias mokėti įmokas pagal Sutartį.

Apie tokį susitarimÄ tarp atsakovo ir ieÅ¡kovės liudija faktas, kad ji mokėjo bankui pagal Sutartį priklausančias mokėti įmokas. BÅ«tent nuo Å¡io momento atsakovas nebevykdė Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, o juos sėkmingai iki 2013 m. gegužės 5 d. vykdė ieÅ¡kovė. Nurodė, kad nuo 2013 m. gegužės 5 d. mokėjimus Sutarties pagrindu vykdė atsakovas, kadangi gavo praneÅ¡imÄ iÅ¡ Banko darbuotojos, kad N. K. daugiau mokėjimų nevykdys. Pažymėjo, kad atsakovas neturi jokios informacijos apie ieÅ¡kovės ieÅ¡kinyje nurodytus banko reikalavimus, kuriais bankas ieÅ¡kovės reikalauja įvykdyti atsakovo prievoles.

Nurodė, kad su Å¡iuo klausimu susijusių dokumentų iÅ¡ banko nebuvo ir nėra gavęs.      II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė Vilniaus meisto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino visiÅ¡kai ir priteisė ieÅ¡kovės N. K. naudai iÅ¡ atsakovo A. B. 51 693 Lt skolos sumÄ , 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo bylos iÅ¡kėlimo teisme (2013-08-16) iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo bei 5050,79 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.          Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovė įkeitė bankui savo nuosavybės teise turimÄ butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), atsakovo prievolei užtikrinti, kadangi gerai pažinojo A.

B. Å¡eimÄ , nes jis yra ieÅ¡kovės sesers (V. B.) vyro (S. B.) tėvas. 2011 m. prasidėjus sesers V. B. ir atsakovo sÅ«naus S. B. skyrybų procesui, paÅ¡lijo ir Å¡alių santykiai (ieÅ¡kovės ir atsakovo). Teismas darė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė bÅ«dama įkeisto turto savininkė, turi teisę laisvai disponuoti savo turtu. Nurodė, kad dėl Å¡alių konflikto ir dėl savalaikio skolos bankui nemokėjimo atsiranda grėsmė (reali arba labai tikėtina), jog turtas gali bÅ«ti banko realizuotas.

Todėl teismas konstatavo, kad ieÅ¡kovė pagrįstai sumokėjo skolÄ bankui anksčiau laiko ir tokiu bÅ«du panaikino savo turtui hipotekÄ . Tokia teise pasinaudojo pagal CK 4.195 str. 4 d. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentai              Atsakovas pateikė apeliacinį skundÄ , praÅ¡ydamas panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimÄ dalyje, kuria ieÅ¡kovės naudai iÅ¡ atsakovo priteista 31 540 Lt suma ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį dėl 31 450 Lt priteisimo atmesti.

Nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, teismas bylÄ tyrė skubotai ir neįsigilino į Å¡alių argumentus, ko pasėkoje priimtas neteisingas sprendimas. Pažymėjo, kad teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir iÅ¡vadas padarė neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetÄ . Apeliantas nurodė, kad vertinant CK 4.195 str. normas, asmuo, įkeitęs nekilnojamÄ jį daiktÄ kito asmens prievolei užtikrinti, į skolininkÄ atgręžtinio reikalavimo teisę įgyjÄ Ä¯vykdęs prievolę už skolininkÄ arba jeigu įkeistas turtas buvo parduotas iÅ¡ varžytinių, tačiau, tokia situacija galima tik skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju.

Atkreipė dėmesį, kad 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartis yra nenutraukta, be to, apeliantas nėra gavęs jokių raginimų ir pretenzijų dėl tariamo įsipareigojimo bankui nevykdymo. Kredito sutartis buvo vykdoma laiku ir tinkamai. Pažymėjo, kad kredito sutartyje yra numatyta, jog tais atvejais, jeigu atsakovas bÅ«tų nevykdęs prievolių pagal kredito sutartį ar tam kiltų reali grėsmė, bankas bÅ«tų kreipęsis į jį raÅ¡tu, tačiau tokio fakto nėra užfiksuota, todėl ieÅ¡kovė neturėjo jokio teisinio pagrindo įvykdyti visÄ prievolę už atsakovÄ ir reikalauti nedelsiant grÄ Å¾inti už atsakovÄ sumokėtÄ sumÄ .

Pažymėjo, kad tarp Å¡alių egzistavo žodinis susitarimas, kad ieÅ¡kovė nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio už atsakovÄ mokės visas sumas pagal kredito sutartį ir tik 2013 m. gegužės mėnesį, ieÅ¡kovei nesumokėjus įmokos, kilo klausimas dėl tolimesnio prievolių vykdymo. Nurodė, kad po susiraÅ¡inėjimo su banku, apeliantas 2013 m. liepos 26 d. sumokėjo 1000 Lt ir toliau tęsė mokėjimus pagal kredito sutartį. Atkreipė dėmesį, kad neprotinga manyti, jog 1 metus ir 7 mėnesius ieÅ¡kovė už atsakovÄ sumas bankui mokėjo nesant tarpusavio susitarimo ir pažymėjo, kad ieÅ¡kovė nė karto nesikreipė į atsakovÄ , kad Å¡is vykdytų prievoles.

Todėl mano, kad kur kas labiau tikėtina, jog susitarimas dėl kredito dengimo tarp Å¡alių buvo, nei kad jokio susitarimo nebuvo. Nurodė, kad ieÅ¡kovė nepagrįstai teigia, kad ji mokėjo kredito įmokas tik dėl to, kad sulaukė banko grasinimų, kad jai nemokant sumų už atsakovÄ iÅ¡ieÅ¡kojimas bus nukreiptas į jos įkeistÄ turtÄ . Pažymėjo, kad byloje nėra pateikta nei vieno banko raÅ¡ytinio reikalavimo ar pretenzijos, kurios pagrindu ieÅ¡kovė nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio iÅ¡ ieÅ¡kovės bÅ«tų reikalauta vykdyti prievoles ar grasinama iÅ¡ieÅ¡kojimÄ nukreipti į hipoteka įkeistÄ turtÄ .

Apeliantas sutiko su ieÅ¡kinio dalimi, kad už laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio ieÅ¡kovės mokėtinos sumos turi bÅ«ti grÄ Å¾intos, t. y. 20 243 Lt apeliantas ketina grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei, nes bÅ«tent toks susitarimas su ieÅ¡kove ir buvo. Nurodė, kad teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad apeliantas nebuvo pažeidęs savo prievolių pagal kredito sutartį, nes tarpusavio susitarimo pagrindu tokias prievoles laikotarpiu nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio už apeliantÄ vykdė ieÅ¡kovė, todėl CK 4.195 str. 4 d. taikymo galimybių nebuvo.

Atkreipė dėmesį, kad apeliantas pasiraÅ¡ydamas 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartį, jis turėjo pagrįstÄ teisėtÄ lÅ«kestį, jog kreditÄ galės atiduoti sutartyje numatytomis sÄ lygomis bei terminais, t. y. iki 2016 m. gruodžio 3 d. Taip pat ir ieÅ¡kovė pagal Å¡iÄ sutartį įsipareigojo pateikti prievolių užtikrinimÄ â€“ įkeisti jai nuosavybės teise priklausantį turtÄ , bÅ«tent iki 2016 m. gruodžio 3 d. Taigi, apeliantas pagrįstai tikėjosi, kad prievolės užtikrinimas liks iki nustatyto laiko.

Todėl apeliantas mano, kad bankui sumokėjus 31 450 Lt realiai įvyko ne galutinis įskaitymas pagal kredito sutartį, o prievolių užtikrinimo bÅ«do pakeitimas, t. y. ieÅ¡kovei sumokėjus 31 450 Lt buvo atlaisvintas ketinamas parduoti butas, tačiau prievolės užtikrinimas negalėjo dingti, nes toks įsipareigojimas iki 2016 m. gruodžio 3 d. buvo numatytas pirminiame susitarime dėl buto įkeitimo. Apelianto nuomone, pasikeitė sutarties pagrindu esančios prievolės užtikrinimo bÅ«das ir apimtis, nes ieÅ¡kovės 2013 m. rugpjūčio 9 d. atliktas 31 450 Lt mokėjimas bankui neatleido atsakovo nuo kredito sutarties vykdymo pagal joje numatytÄ grafikÄ .

Nurodė, kad esant iki Å¡iol galiojančiai kredito sutarčiai, ieÅ¡kovė turės teisę po visiÅ¡ko kredito sutarties įvykdymo kreiptis į bankÄ dėl prievolės užtikrinti sumokėtos sumos grÄ Å¾inimo. IeÅ¡kovė pateikė atsiliepimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriame prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ , atsakovo apeliacinį skundÄ atmesti ir atlyginti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Nurodė, kad atsakovas savo įsipareigojimų visiÅ¡kai nevykdė nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio, kai paÅ¡lijo Å¡alių santykiai dėl pasidėjusio atsakovo sÅ«naus ir ieÅ¡kovės sesers skyrybų proceso.

Pažymėjo, kad apeliantas priėmė sprendimÄ nebemokėti kredito, sÄ moningai ir tendencingai nevykdė savo įsipareigojimų, todėl ieÅ¡kovė, siekdama iÅ¡saugoti jai priklausantį įkeistÄ butÄ , nuo 2011 m. spalio mėnesio buvo priversta vykdyti visus mokėjimus pagal atsakovo sudarytÄ kredito sutartį. Nurodė, kad teismas, nesant byloje jokių įrodymų, pagrįstai atmetė atsakovo hipotetinius argumentus, kad neva tarp Å¡alių buvo sudarytas žodinis susitarimas, kuriuo remiantis ieÅ¡kovė dengė atsakovo kreditÄ .

Pažymėjo, kad apeliantas nenurodė jokių aplinkybių susijusių su tariamu susitarimo sudarymu, t. y. nepaaiÅ¡kino kada, dėl kokių priežasčių, kokiomis aplinkybėmis ir koks tiksliai susitarimas neva buvo sudarytas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo gautas kreditas buvo panaudotas iÅ¡imtinai jo interesais, ieÅ¡kovė iÅ¡ kredito gavimo ir panaudojimo negavo absoliučiai jokios turtinės naudos. Nurodė, kad atsakovui sustojus mokėti įmokas už kreditÄ , bankas ėmė reikalauti, kad ieÅ¡kovė vykdytų atsakovo prievoles, nurodant, jog prieÅ¡ingu atveju bus kreiptasi į teismo hipotekos skyrių su praÅ¡ymu pradėti priverstinį iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ įkeisto turto.

Pažymėjo, kad Å¡ias aplinkybes patvirtina byloje esantis elektroninis susiraÅ¡inėjimas tarp ieÅ¡kovės ir banko. Nurodė, kad ieÅ¡kovė 2013 m. rugpjūčio 9 d., siekdama panaikinti jai priklausančio buto hipotekÄ , sumokėjo bankui likusiÄ atsakovo įsiskolinimo dalį, t. y. 31 450 Lt, o iÅ¡ viso vykdydama atsakovo įsipareigojimus pagal 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartį yra sumokėjusi bankui 51 693 Lt sumÄ . Atkreipė dėmesį, kad apeliantas pripažįsta, jog privalo atlyginti ieÅ¡kovei 20 243 Lt sumÄ , bet nesutinka sumokėti 31 450 Lt skolos sumÄ , kuri buvo sumokėta siekiant panaikinti jai priklausančio buto hipotekÄ .

Pažymėjo, kad kredito sutartis vienareikÅ¡miÅ¡kai yra pasibaigusi, banko reikalavimai patenkinti, hipoteka turtui panaikinta, todėl apelianto siÅ«lymai kreiptis ne į jį, o į bankÄ dėl lėšų grÄ Å¾inimo neturi absoliučiai jokio teisinio pagrindo. Atkreipė dėmesį, kad ieÅ¡kovė bendravo su banku ir bandė ieÅ¡koti iÅ¡eities iÅ¡ susiklosčiusios situacijos, tačiau gavo vienareikÅ¡miÅ¡kÄ atsakymÄ , kad norint atlaisvinti turtÄ nuo hipotekos, privalu padengti A. B. likusiÄ skolÄ , o jam ir toliau nevykdant mokėjimų bus nutraukta kredito sutartis ir nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas į ieÅ¡kovės įkeistÄ turtÄ .

Todėl ieÅ¡kovė, siekdama vienintelio tikslo – iÅ¡saugoti jai priklausantį turtÄ , buvo priversta dengti atsakovo įsiskolinimÄ ir dabar visiÅ¡kai pagrįstai kreipiasi į teismÄ dėl skolos iÅ¡ atsakovo priteisimo. Pažymėjo, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad CK 4.192 str. 1 d. gali bÅ«ti taikoma hipotekos kreditoriui ir tais atvejais, kai pasibaigia pagrindinę prievolę numatanti sutartis, jÄ nutraukiant vienaÅ¡aliÅ¡kai. Taigi kredito sutartis (kaip pagrindinę prievolę nustatanti sutartis), galėjo bÅ«ti nutraukta ir bet kuriuo momentu skolos iÅ¡ieÅ¡kojimas galėjo bÅ«ti nukreipiamas į įkeistÄ turtÄ .

Todėl ieÅ¡kovė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad dėl Å¡alių konflikto ir dėl savalaikio skolos bankui nemokėjimo yra grėsmė (reali arba labai tikėtina), jog turtas gali bÅ«ti banko realizuotas. Pažymėjo, kad beveik dvejus metus atsakovui nemokant paskolos ir palÅ«kanų, ieÅ¡kovė prarado bet kokiÄ viltį, jog situacija pasikeis ir galimai atsakovas pradės vykdyti mokėjimus, todėl ieÅ¡kovė pasirinko likusio kredito dalies grÄ Å¾inimÄ kaip pigesnę alternatyvÄ (mokėjimas be palÅ«kanų) nei mokėjimÄ Ä¯mokomis.

Nurodė, kad jei sutartiniai įsipareigojimai nebÅ«tų buvę vykdomi, kreditorius bÅ«tų nutraukęs sutartį vienaÅ¡aliÅ¡kai ir bÅ«tų kreipęsis dėl priverstinio skolos iÅ¡ieÅ¡kojimo iÅ¡ hipoteka įkeisto turto. IeÅ¡kovės manymu, jog ji įvykdžiusi A. B. įsipareigojimÄ ir sumokėjusi už jį reikalaujamas sumas, į gijo į skolininkÄ atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtų sumų atlyginimo pilna apimtimi.IeÅ¡kovė pateikė teismui praÅ¡ymÄ prijungti papildomus dokumentus prie bylos.

IeÅ¡kovė nurodė, kad atsakovas apeliaciniame skunde dėstė visiÅ¡kai naujÄ ir elementariai logikai priÅ¡taraujančiÄ pozicijÄ â€“ esÄ ieÅ¡kovei sumokėjus bankui už atsakovÄ 31 450 Lt sumÄ , t. y. grÄ Å¾inus likusiÄ jo kredito dalį, kredito sutartis Nr. 05-105-PF nebuvo įvykdyta ir nėra laikoma pasibaigusia, todėl negalima teigti, kad A. B. ir UAB „Medicinos banko” nebesaisto jokie įsipareigojimai. IeÅ¡kovė pažymėjo, kad kreipės į UAB „Medicinos bankas”, kuris 2014 m. birželio 26 d. raÅ¡tu pranešė, jog visi finansiniai įsipareigojimai pagl kredito sutartį yra įvykdyti tinkamai, todėl Å¡alių nebesaisto jokie įsipareigojimai pagl kredito minėtÄ sutartį. IV.

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados     Apeliacinis skundas atmestinas, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimas paliktinas nepakeistu.Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 str. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Ši byla nagrinėjama ieškovo atsakovo A. B. apeliacinio skundo ribose.Bylos duomenimis nustatyta, kad 2005 m. gruodžio 16 d. tarp Atsakovo ir UAB „Medicinos bankas“ buvo sudaryta Kredito sutartis Nr. 05-102-PF. Kredito suma - 100 000 litų, kredito paskirtis - vartojimo reikmėms ir paslaugoms (Sutarties 2.1. ir 2.3, punktai) (b. l. 13-17).

Atsakovo prievolės įvykdymo užtikrinimui  Hipotekos lakÅ¡tu buvo įkeistas ieÅ¡kovei priklausantis butas su rÅ«siu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (b. l. 18). UAB „Medicinos bankas“ 2013-07-15 raÅ¡te Nr. 1835 ieÅ¡kovei nurodė, kad kliento (A. B.) įsiskolinimas bankui pagal Kredito sutartį 2013 m. liepos 15 d. yra 32 627,00 Lt, iÅ¡ kurių pradelsta kredito sumÄ sudaro 1415,00 Lt, priskaičiuotos ir nesumokėtos palÅ«kanos 349,89 Lt. Kredito sutartyje nustatytais terminais nepadengus įsiskolinimo pagal kredito sutartį bankas įgys teisę, teisės aktų nustatyta tvarka, pradėti teisinį skolos iÅ¡ieÅ¡kojimÄ iÅ¡ bankui įkleisti turto (b. l. 12).

IeÅ¡kovė ir ieÅ¡kovės pavedimu V. B. bankui arba atsakovui į jo asmeninę sÄ skaitÄ UAB „Medicinos banke“ pervedė iÅ¡ viso 51 693 Lt (b.l. 22, 23, 24, 25, 26, 27, 50).Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektÄ sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria ieÅ¡kovei priteista iÅ¡ atsakovo 31 450 Lt skolos suma, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Apeliantas nurodė, kad teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas, teismas bylÄ iÅ¡tyrė skubotai ir neįsigilino į Å¡alių argumentus, nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir iÅ¡vadas padarė neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetÄ .

Pažymėjo, kad kredito sutartis buvo vykdoma laiku ir tinkamai, todėl ieÅ¡kovė neturėjo jokio teisinio pagrindo įvykdyti visÄ prievolę už atsakovÄ ir reikalauti nedelsiant grÄ Å¾inti už atsakovÄ sumokėtÄ sumÄ . Atkreiptinas dėmesys, kad apeliantas sutiko su ieÅ¡kinio dalimi, kad už laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2013 m. gegužės mėnesio ieÅ¡kovės mokėtinos sumos turi bÅ«ti grÄ Å¾intos, t. y. 20 243 Lt apeliantas ketina grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei.             Teisėjų kolegija pažymi, jog iÅ¡ esmės bet kurie procesinės teisės normų pažeidimai gali bÅ«ti pagrindu naikinti sprendimÄ tik tuo atveju, jei dėl jų galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla (CPK 329 str. 1 d.), iÅ¡skyrus pažeidimus, nurodytus CPK 329 str. 2, 3 d.

Pastebėtina, kad apeliantas neteigia absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų egzistavimo, tik nurodo, kad teismo sprendimas nemotyvuotas. Kasacinis teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, yra pažymėjęs, kad pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. absoliučiu sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindu laikomas visiÅ¡kas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 str. 2 d. 4 p. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtÄ civilinėje Nr. 3K-7-38/2008).

Tik nustatęs, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, konkrečiai – neiÅ¡sami teismo sprendimo motyvacija, dėl kurios galėjo bÅ«ti neteisingai iÅ¡spręsta byla, ir kai pats negali iÅ¡taisyti Å¡io pažeidimo (jo padarinių), apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimÄ turi naikinti ir bylÄ perduoti nagrinėti iÅ¡ naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2014). Teisėjų kolegija iÅ¡ dalies sutinka su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai nėra itin iÅ¡samÅ«s, tačiau pakankami konstatuoti, jog byla iÅ¡spręsta teisingai.Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad reikÅ¡mingos byloje aplinkybės nustatomos ir įvertinamos, vadovaujantis CPK įtvirtintomis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklėmis ir jų aiÅ¡kinimo bei taikymo klausimais suformuota kasacinio teismo praktika.

Pagal CPK 176 str. 1 d. faktÄ galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Ä®rodymų vertinimas pagal CPK 185 str. reiÅ¡kia, kad bet kokios ginčui iÅ¡spręsti reikÅ¡mingos informacijos įrodomÄ jÄ vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimÄ . Teismai, vertindami Å¡alių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o iÅ¡vada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimÄ , grindžiamÄ visapusiÅ¡ku ir objektyviu visų reikÅ¡mingų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2013); kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieÅ¡taravimų tarp įrodymų, ar Å¡alutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklÅ«s Å¡alutiniai įrodomieji faktai.

Jei įrodymai neprieÅ¡tarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimo, byloje galima konstatuoti įrodymų pakankamumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013). Atsižvelgiant į iÅ¡dėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nėra pagrindo pritarti apelianto argumentams, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo taisyklių ir iÅ¡vadas padarė neatsižvelgdamas į byloje nustatytų aplinkybių visetÄ .

Pažymėtina, kad naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas. Pagal CPK 314 str. apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. CPK 180 str. numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias bylai aplinkybes.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su ieÅ¡kovės papildomai pateiktais įrodymais, daro iÅ¡vadÄ , kad nurodytų įrodymų prijungimas Å¡iuo konkrečiu atveju yra tikslingas ir tokį ieÅ¡kovės praÅ¡ymÄ tenkina. Hipotekos sandorio esmė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, siekiant užtikrinti kreditoriaus reikalavimų patenkinimÄ tuo atveju, jeigu skolininkas per nustatytÄ terminÄ neįvykdo prisiimtų įsipareigojimų. Hipotekos sandorio objektas gali bÅ«ti ne tik skolininkui, bet ir tretiesiems asmenims nuosavybės teise priklausantis daiktas.

Toks sandoris, kai yra įkeičiamas trečiajam asmeniui priklausantis nekilnojamasis daiktas, siekiant užtikrinti skolininko prievolių vykdymÄ , kvalifikuojamas kaip svetimo turto hipoteka (CK 4.181 str). Kai skolininko prievolės įvykdymÄ kreditoriui trečiasis asmuo užtikrina jam priklausančio nekilnojamojo turto hipoteka, tarp kreditoriaus ir trečiojo asmens, užtikrinusio skolininko prievolės įvykdymÄ , susiklosto daiktiniai teisiniai santykiai, todėl prievolės neįvykdymo atveju kreditorius įgyja ne teisę reikalauti iÅ¡ trečiojo asmens įvykdyti skolininko prievolę, o teisę iÅ¡ieÅ¡koti skolininko skolÄ iÅ¡ trečiojo asmens įkeisto turto.

Jeigu per hipotekos lakÅ¡te nustatytÄ terminÄ skolininkas įsipareigojimo neįvykdo, hipotekos kreditorius gali įgyvendinti savo teises praÅ¡ydamas, kad įkeistas daiktas bÅ«tų parduotas iÅ¡ viešųjų varžytynių ir iÅ¡ gautų pinigų visiÅ¡kai atlyginta jam priklausanti suma, kuriÄ jis turi teisę gauti pirmiau už kitus kreditorius. Asmuo, įkeitęs nekilnojamÄ jį daiktÄ kito asmens prievolei užtikrinti, skolinio įsipareigojimo neįvykdymo atveju atsako tik įkeistu savo daiktu, ir įvykdęs prievolę už skolininkÄ arba jeigu įkeistas turtas parduotas iÅ¡ viešųjų varžytynių, įgyja į skolininkÄ atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo (CK 4.195 str.).Kaip nustatyta nagrinėjamoje byloje, skolininkui A.

B. suteiktos 100 000 Lt paskolos grÄ Å¾inimas buvo užtikrintas įkeičiant ne jam, bet ieÅ¡kovei N. K. nuosavybės teise priklausantį nekilnojamÄ jį turtÄ (b. l. 18 - 19). Apeliantas nurodė, kad CK 4.195 str. 4 d. taikymo galimybių nebuvo, kadangi jÄ galima taikyti tada, kai skolininkas nevykdo įsipareigojimo, tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto nuomone. CK 4.195 str. 4 d. numatyta, jog jeigu įkeisto daikto savininkas įvykdė skolininko įsipareigojimÄ arba jeigu jo daiktas buvo parduotas iÅ¡ viešųjų varžytynių, jis įgyja į skolininkÄ atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos ar dėl daikto praradimo patirtų nuostolių atlyginimo.

Pažymėtina, kad įstatymo norma nurodo du alternatyvius atvejus, kai trečiasis asmuo (Å¡iuo atveju ieÅ¡kovė) įgyja į skolininkÄ atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos:

1) kai skolininko prievolę kreditoriui (visiÅ¡kai arba iÅ¡ dalies) įvykdo trečiasis asmuo (įkaito davėjas), įkeitęs nekilnojamÄ jį daiktÄ kito asmens (skolininko) prievolei užtikrinti, arba 2) kai tokas įkeistas turtas parduodamas iÅ¡ viešųjų varžytynių. Nagrinėjamu atveju teismas pagrįstai taikė CK 4.195 str. 4 d., kadangi bÅ«tent tokia situacija ir susiklostė - ieÅ¡kovė (įkaito davėja) įvykdė atsakovo (skolininko) privolę. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo teismo sufomuotoje prkatikoje yra laikomasi tokios pat pozicijos.

Teismas yra iÅ¡aiÅ¡ikęs, kad įkaito davėjas, įkeitęs nekilnojamÄ jį daiktÄ kito asmens (skolininko) prievolei užtikrinti, gali pats įvykdyti prievolę hipotekos kreditoriui už skolininkÄ , siekdamas iÅ¡vengti jam nuosavybės teise priklausančio daikto priverstinio pardavimo. Ä®vykdęs už skolininkÄ prievolę hipotekos kreditoriui, įkaito davėjas įgyja atgręžtinio reikalavimo teisę dėl sumokėtos sumos atlyginimo, t. y. jis turi teisę reikalauti, kad skolininkas jam atlygintų hipotekos kreditoriui sumokėtÄ sumÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2013).

Taigi nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė sumokėdama likusiÄ kredito dalį už atsakovÄ , pilna apimtimi įvykdė kredito sutartį. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieÅ¡kovė beveik dvejus metus atsakovui nemokant paskolos ir palÅ«kanų, mokėjo už jį bankui mėnesines įmokas siekdama iÅ¡saugoti jai nuosavybės teise priklausantį įkeistÄ butÄ . Pažymėtina, kad atsakovas pripažįsta Å¡ias aplinkybes ir ketina grÄ Å¾inti ieÅ¡kovei 20 243 Lt sumÄ . IeÅ¡kovė nurodė, jog prarado bet kokiÄ viltį, jog situacija pasikeis ir galimai atsakovas pradės vykdyti mokėjimus, todėl pasirinko likusio kredito dalies grÄ Å¾inimÄ kaip pigesnę alternatyvÄ (mokėjimas be palÅ«kanų) nei mokėjimÄ Ä¯mokomis.

Pažymėtina, kad jeigu ieškovė nebūtų mokėjusi bankui, t. y. jei sutartiniai įsipareigojimai nebūtų buvę vykdomi, kreditorius būtų nutraukęs sutartį vienašališkai ir būtų kreipęsis dėl priverstinio skolos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto. Konstatuotina, kad ieškovė būtent ir siekė išvengti jai nuosavybės teise priklausančio daikto priverstinio pardavimo. Nors apeliantas teigė, kad tarp šalių buvo žodinis susitarimas, jog nuo 2011 m. spalio mėnesio įmokas bankui už jį mokės ieškovė, tačiau ši aplinkybė nebuvo įrodyta nei pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad tokia situacija sunkiai tikėtina, kadangi bÅ«tent tuo laikotarpiu Å¡alių santykiai paÅ¡lijo dėl ieÅ¡kovės sesers ir atsakovo sÅ«naus skyrybų proceso. Todėl nesant byloje įrodymų dėl Å¡alių susitarimo buvimo, konstatuotina, kad ieÅ¡kovė savo noru mokėjo bankui įmokas dėl to, kad nebÅ«tų nukreiptas iÅ¡ieÅ¡kojimas į jos įkeistÄ turtÄ . Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, jog esant realiai grėsmei, kad ieÅ¡kovės turtas gali bÅ«ti banko realizuotas, ieÅ¡kovė įvykdė įsipareigojimÄ bankui pilna apimtimi it tokiu bÅ«du panaikino savo turtui hipotekÄ .

Apeliacinės instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstais laiko apelianto argumentus dėl prievolės užtikrinimo bÅ«do pakeitimo. Byloje nėra jokių įrodymų, jog ieÅ¡kovei sumokėjus 31 450 Lt buvo pakeistas prievolės užtikrinimo bÅ«das, o 2005 m. gruodžio 16 d. kredito sutartis palikta galioti. Pastebėtina, kad ieÅ¡kovė į bylÄ pateikė UAB „Medicinos bankas” raÅ¡tÄ , kuriame nurodyta, jog A. B. finansiniai įsipareigojimai pagal 2005-12-16 kredito sutartį yra visiÅ¡kai ir tinkamai įvykdyti, todėl Å¡alių nebesaisto jokie įsipareigojimai pagal Kredito sutartį.

Todėl ieÅ¡kovės sumokėta 31 450 Lt suma negali bÅ«ti laikomas kaip prievolę užtikrinanti suma.              Pažymėtina, kad apelianto lÅ«kesčiai grÄ Å¾inti kreditÄ 2016 m. nelaikyti teisėtais, kadangi jis pats pažeidė savo prievolę, laiku nemokėdamas bankui įmokų.Apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas visapusiÅ¡kai iÅ¡aiÅ¡kino faktines bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais teiginiais ir argumentais nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).Atmetus atsakovo apeliacinį skundÄ , jo patirtos bylinėjimosi iÅ¡laidos apeliacinės instancijos teisme nėra atlyginamos (LR CPK 93 str. 1 d.).

IeÅ¡kovė prašė priteisti 1800 Lt patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas apeliacinės instancijos teisme, todėl atmetus apeliacinį skundÄ , nurodyto dydžio bylinėjimosi iÅ¡laidų suma priteistina iÅ¡ apelianto ieÅ¡kovės naudai (LR CPK 98 str. 1 d.).Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas n u t a r ė: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 20 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .Priteisti ieÅ¡kovei N. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) iÅ¡ atsakovo A.

B. (a. k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) 1800 Lt (vienÄ tÅ«kstantį aÅ¡tuonis Å¡imtus litų) bylinėjimosi iÅ¡laidų apeliacinės instancijos teisme.                Teisėjai                                                                                            Andrius Ignotas             Asta Radzevičienė Zita Smirnovienė