2018-11-06 Nr. AB-19909-3-61-3-03114-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-758-492/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03114-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stora Enso Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stora Enso Lietuva“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – viešoji įstaiga „Pakuočių tvarkymo organizacija“) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Stora Enso Lietuva“ su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 44 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2018 m. liepos 13 d. aktas Nr. 2 (toliau – ir Sprendimas).

Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą. Prašyme nurodė, kad nesustabdžius Sprendimo galiojimo, iš pareiškėjo bus išieškota reikalaujama sumokėti suma (1 067 Eur), t. y. pareiškėjui bus padaryta nepataisoma žala už nepagrįstai reikalaujamą sumokėti taršos mokestį. Be to, pareiškėjo nuomone, nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo, galimai atsiras nauji teisminiai ginčai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartimi priėmė pareiškėjo UAB „Stora Enso Lietuva“ skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik nurodė aplinkybes, jog dėl reikalaujamos sumokėti sumos jis patirs turtinę žalą, tačiau jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą, nepateikė. Teismo vertinimu, pareiškėjo niekuo nepagrįsti teiginiai dar nereiškia, kad jam bus padaryta neatitaisoma žala, o 1 069 Eur suma nėra ženkli.

Dėl pareiškėjo teiginio, susijusio su ateityje galinčiais kilti teisminiais ginčais, teismas nurodė, jog pareiškėjas iš esmės siekė ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teisių.

Teismas atkreipė dėmesį, kad priėmus pareiškėjui palankų sprendimą, tai neapsunkins teismo sprendimo įvykdymo šioje byloje.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo grindžiamas tik galimu pareiškėjo interesų pažeidimu, taip pat įvertinęs pareiškėjo išdėstytų argumentų visumą, teismas sprendė, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinybę, nepateikė įrodymų, patvirtinančių esant pagrindą taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą ir viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas UAB „Stora Enso Lietuva“ atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir sustabdyti ginčijamo Sprendimo vykdymą.

Pareiškėjo teigimu, teismas neįvertino jam galinčių kilti neigiamų pasekmių. Pareiškėjas pažymi, kad ginčijamas Sprendimas yra neatsiejamai susijęs su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2017 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. VR-17.5-82 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo laikomi neteisėtai išrašytais VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“ išrašyti UAB „Stora Enso Lietuva“ patvirtinimai apie UAB „Stora Enso Lietuva“ pakuočių atliekų sutvarkymą. Pareiškėjo nuomone, atsakovas, būdamas atidus, rūpestingas ir sąžiningas, pats privalėjo nesiimti jokių veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, kol bus išnagrinėta administracinė bylą pagal VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“skundą Vilniaus apygardos administraciniame teisme Nr. eI-1570-789/2018. Pareiškėjas tikėjosi, kad teismas, siekdamas apsaugoti sąžiningus asmenis nuo neigiamų pasekmių, reikalavimo užtikrinimo priemonę gali taikyti savo iniciatyva.

Pareiškėjas sutartimi perleido pakuočių atliekų tvarkymą trečiajam asmeniui VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, kuriam yra sumokėjęs už atliekų sutvarkymą. Įvykdęs mokestinę prievolę, nustatytą skundžiamu Sprendimu, pareiškėjas neabejotinai pareikš ieškinį VšĮ „Pakuočių tvarkymo organizacija“, kuri atsakomybę pagal sutartį perkėlė UAB „Metrail“. Neatmestina, kad susidariusioje situacijoje atsakomybė taip pat kils ir valstybei bei jos institucijoms. Atsisakius pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, susidarys tokia situacija, kai dėl neteisėtu Sprendimu atsiradusios mokestinės prievolės, dar iki šios bylos išnagrinėjimo teisme, nebus laikinai sureguliuota padėtis, o tai turės įtakos naujų ginčų atsiradimui tesimuose.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą, o pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo netenkinti.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas priėjo pagrįstos išvados, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų galima pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutarties dalies, kuria atmestas pareiškėjo UAB „Stora Enso Lietuva“ prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, teisėtumas ir pagrįstumas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalimi, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Pareiškėjas teismui apskundė Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos 2018 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 44 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas 2018 m. liepos 13 d. aktas Nr. 2. Šiame sprendime apskaičiuota ir nurodyta sumokėti 1 069 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Pareiškėjas prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir sustabdyti Sprendimo galiojimą.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 13 straipsnio 8 punkte numatyta, kad pagal šį įstatymą inter alia (be kita ko) administruojamas mokestis už aplinkos teršimą. Nors mokesčio už aplinkos teršimo administravimas, šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimų tvarkos, patikrinimų rezultatų įforminimo bei patvirtinimo apskundimas pasižymi tam tikra specifika, numatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse bei kituose teisės aktuose, bet pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, nesumokėtas mokestis už aplinkos teršimą sumokamas arba išieškomas, delspinigiai skaičiuojami, permokėta mokesčio suma grąžinama Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu dėl atskiro mokesčio to mokesčio įstatymas nenustato kitaip, skundo, kilus mokestiniam ginčui, padavimas stabdo ginčijamų mokesčių, baudų ir delspinigių priverstinį išieškojimą, taip pat mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą minėtosioms sumoms padengti (išskyrus atvejus, kai įskaitoma mokesčių mokėtojo prašymu), tačiau nėra kliūtis taikyti mokestinės prievolės užtikrinimo priemones, nurodytas šio įstatymo 95 straipsnyje, arba pagrindas jas naikinti. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamas ginčas iš esmės atitinka mokestinio ginčo požymius. Pareiškėjas yra padavęs skundą dėl valstybės įstaigos, kuri įgaliota tikrinti, ar teisingai apskaičiuoti mokesčiai už aplinkos teršimą, sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo, kuriuo jam buvo nurodyta sumokėti atitinkamą mokesčio sumą. Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas nenumato kitokios taisyklės nei yra nustatyta Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalyje. Taigi darytina išvada, kad ginčijamų mokesčių priverstinis išieškojimas yra sustabdytas pagal įstatymą, nes pareiškėjas yra padavęs skundą, kilus mokestiniam ginčui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą nėra pagrindo, tai būtų teisiškai beprasmiška.

Nors ginčijama Sprendimo dalis, apskritai, turi tiesioginę įtaką kitiems institucijų administraciniams veiksmams – mokestiniam patikrinimui, mokestinės nepriemokos apskaičiavimui, jos išieškojimui ir pan., tačiau šiuo aspektu teisėjų kolegija pastebi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog asmens siekis ateityje išvengti galimų teisinių ginčų lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, paprastai neturi (žr., pvz., 2008 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008; 2018 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-449-442/2018).

Išanalizavusi pirmiau aptartus faktinius bylos duomenis bei ištyrusi kitas sprendžiamam klausimui reikšmingas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo argumentai, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra nepagrįsti. Kaip minėta, pareiškėjo skundžiamas Sprendimas nesukuria pareiškėjo prašyme ir atskirajame skunde nurodytų neigiamų pasekmių. Taigi šiuo atveju nenustatyta, kad dėl Sprendimo galiojimo iš esmės pablogėtų pareiškėjo finansinė padėtis, sutriktų ūkinė veikla ar kiltų kitokia grėsmė būsimam teismo sprendimui įvykdyti.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai, kad pareiškėjas dėl skundžiamo Sprendimo patirs didelius finansinius sunkumus, bus sutrikdyta arba neįmanoma jo veikla, nepagrindžia skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir (ar) nepagrįstumo. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kad dėl Sprendimo galiojimo jo patirtų finansinių nuostolių nebus galima kompensuoti teisės aktų nustatyta tvarka, jeigu Sprendimas būtų panaikintas.

Apibendrindamas išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nors nutartyje nenurodė visų reikšmingų motyvų, iš esmės priėmė teisingą nutartį, todėl 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Stora Enso Lietuva“atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė