2013-08-28 Nr. AB-4547-3-64-3-00457-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS602-527/2013

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00457-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. rugpjūčio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Ridvija“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Ridvija“ skundą dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos nurodymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Ridvija“ (toliau – ir pareiškėjas) 2013 m. balandžio 9 d. (pagal gavimo datą) su skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. kovo 21 d. mokesčių administratoriaus nurodymą mokesčių mokėtojui atsiskaityti negrynaisiais pinigais Nr. MP-35-2 (toliau – ir Nurodymas).

Pareiškėjas taip pat prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – iki bus išnagrinėtas šis skundas bei priimtas galutinis teismo sprendimas sustabdyti Šiaulių AVMI Nurodymą.

Pagrįsdamas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, pareiškėjas, be kita ko, nurodė, jog dėl Nurodymo vykdymo patiria ir patirs visiškai neproporcingas, neadekvačias išlaidas. Pažymėjo, jog verčiasi keleivių pervežimu, o negalint grynaisiais pinigais atsiskaityti už transporto priemonių remontą, degalus, jo veikla iš esmės bus sustabdyta. Tikina, jog nesustabdžius Nurodymo galiojimo, o vėliau konstatavus, kad Nurodymas buvo neteisėtas ir naikintinas dėl praėjusio ilgo laiko tarpo nagrinėjant skundą pareiškėjas negalės būti grąžintas į pradinę padėtį, nebus atlyginti jo patirti neadekvatūs nepagrįsti praradimai (nuostoliai), dėl ko darytina išvada, jog, šiuo atveju nepritaikius priemonių reikalavimui užtikrinti, galimai palankaus pareiškėjui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas.

Taip pat nurodė kreipęsis į mokesčių administratorių dėl Nurodymo vykdymo pradžios termino atidėjimo, tačiau jis, pasak pareiškėjo, į jo kreipimąsi neatsakė.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi, be kita ko, priėmė pareiškėjo skundą teismo žinion, o pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo netenkino.

Teismas rėmėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 dalimi bei su tuo susijusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei nurodė, jog iš skundo matyti, kad pareiškėjo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nukreipta į visai kitus veiksmus, kurie, kaip numano pareiškėjas, gali kilti ateityje. Pažymėjo, jog iš esmės prašydamas taikyti jo nurodomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas siekia ne būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, o reikalauja, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jo teises ir apsaugotų jį nuo galimai įvyksiančių jo teisių pažeidimų, kas nėra suderinama su skundo reikalavimo užtikrinimo procesiniu institutu.

Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas sprendė, jog nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamą aktą, iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas, bei pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo priemonių taikymo atmetė.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 60 – 64), kuriuo prašo ginčijamos teismo nutarties dalį, kuria atsisakyta taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, panaikinti bei klausimą išspręsti iš esmės: iki bus išnagrinėtas skundas dėl Šiaulių AVMI Nurodymo panaikinimo bei priimtas galutinis sprendimas šioje byloje, taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Šiaulių AVMI Nurodymo galiojimą (vykdymą).

Atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstas išvadas apie tai, kad jo prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nukreipta į visai kitus veiksmus, kurie gali kilti ateityje ir juo pareiškėjas nesiekia būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo.

Remiasi ABTĮ 71 straipsnio 1 dalimi ir 92 straipsniu bei su tuo susijusia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir pažymi, kad atmesdamas prašymą dėl sprendimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas visiškai neįvertino skunde išdėstytų argumentų bei faktinių aplinkybių.

Išdėsto, jog pagal skundžiamą Nurodymą taikomos priemonės riboja jo ūkinę veiklą, kas sukelia jam didelius nepatogumus. Mano, jog Nurodymo sukeliamos pasekmės yra neproporcingos tariamai siekiamiems tikslams. Pažymi, jog organizuoja ir vykdo keleivių pervežimo veiklą, kurios metu transporto priemonių remonto paslaugų ir kuro poreikis atsiranda neplanuotai, dažnai toli nuo įmonės buveinės. Teigia, jog neturi mobilių remonto ir evakavimo priemonių, kurios leistų jam savo jėgomis suremontuoti sugedusius automobilius ir pildyti kurą įvairiose vietose Lietuvoje ir užsienyje, todėl pagal nusistovėjusią praktiką su minėtąsias paslaugas teikiančiomis įmonėmis atsiskaito grynaisiais pinigais. Tuo tarpu vykdant Nurodymą jam iškilo būtinybė sudaryti sutartis su remonto paslaugų bei kuro tiekėjais sutartis dėl atsiskaitymo negrynaisiais pinigais. Pagal esamą praktiką tokios paslaugos dažniausiai be išankstinio apmokėjimo neteikiamos. Be to, sudarant tokio pobūdžio sutartis kontrahentai reikalauja teikti duomenis apie pareiškėjo kreditingumą bei atlieka jo tikrinimą, kas atima nemažai laiko.

Akcentuoja, jog visa tai atsiliepia įmonės finansinei padėčiai bei sukelia jai neadekvačias pasekmes, dėl ko pareiškėjas patiria ir patirs nuostolius. Tokiu būdu jo veikla yra stabdoma, kas nedera su protingumo ir sąžiningumo principais. Mano, jog ginčijamo Nurodymo nesustabdžius palankaus teismo sprendimo atžvilgiu neigiamų pasekmių pašalinimas taps neįmanomas arba labai sudėtingas, o pareiškėjo patirtų neadekvačių nuostolių niekas nekompensuos.

Taip pat remiasi Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalimi, 1948 m. Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos 1948 m. gruodžio 10 d. priimtos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 straipsniu bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi bei pabrėžia, jog jo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę būtina taikyti, siekiant efektyvios teisių gynybos.

Atsakovas Šiaulių AVMI atsiliepimu į pareiškėjo atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog Šiaulių AVMI Nurodymas buvo priimtas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 1042 straipsnyje numatytomis imperatyviomis sąlygomis bei 2013 m. sausio 4 d. atlikto Operatyvaus patikrinimo metu Nr. OP-877 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, kad atliktų kontrolinių važiavimų metu maršrutinių miesto taksi vairuotojai keleiviams ne visais atvejais išdavė EKA kvitus, o stebėjimo metu miesto maršrutinių mikroautobusų pajamos padidėjo 65 procentais, dėl ko darytina išvada, kad UAB „Ridvija“ buhalterinėje apskaitoje apskaitė ne visas gautas pajamas ir pateikė neteisingus duomenis apie pajamas, pelną.

Mano, jog tenkinti pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, konkrečiu atveju nėra pagrindo, nes mokesčių administratorius, atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktą prašymą, nustatyti Nurodymo vykdymo pradžios terminą nuo 2013 m. birželio 1 d. informavo pareiškėją, kad iki prašyto termino pradžios netaikys atsakomybės už Nurodymo nevykdymą. Taip pat nurodo, jog pareiškėjo prašymas nepatvirtina jo teiginių dėl nepagrįstai didelės ekonominės (finansinės) naštos ir Nurodymu sukeliamų pasekmių neproporcingumo siekiamiems tikslams nepagrįstumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos objektas – pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas administracinį ginčą inicijavo, prašydamas teismo panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2013 m. kovo 21 d. mokesčių administratoriaus nurodymą mokesčių mokėtojui atsiskaityti negrynaisiais pinigais Nr. MP-35-2 (toliau – ir Nurodymas), kuriuo jam mokesčių administratorius nurodė laikinai nuo 2013 m. balandžio 1 d. iki 2014 m. kovo 31 d. atsiskaityti (išmokėti arba gauti pinigus) su juridiniais ir ūkinę komercinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis tik negrynaisiais pinigais.

Bylos duomenys taip pat rodo, jog pareiškėjo atžvilgiu buvo atliktas operatyvus patikrinimas, įformintas 2013 m. sausio 4 d. operatyvaus patikrinimo pažyma Nr. OP-877. Tuo tarpu iš 2013 m. sausio 11 d. pranešimo apie mokestinį patikrinimą matyti, kad nuo 2013 m. sausio 25 d. iki bus gauta informacija iš Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pareiškėjo atžvilgiu atliekamas mokestinis tyrimas yra sustabdytas.

Pareiškėjas savo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones motyvavo iš esmės tuo, jog Nurodymu jam yra sukeliamos neadekvačios pasekmės bei iš esmės stabdoma jo ūkinė veikla. Detalizavo, jog nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais trukdo jam, kaip keleivių pervežimu besiverčiančiam ūkio subjektui, gauti transporto priemonių remonto paslaugas bei įsigyti kuro, būtino jo veiklai, nes pagal įprastinę praktiką už tai atsiskaitoma grynaisiais pinigais. Dėl to jis patiria nuostolių, o ateityje nebus įmanoma įvykdyti jam galimai palankaus teismo sprendimo.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktas kaip vieną iš reikalavimo užtikrinimo priemonių rūšių numato ginčijamo akto galiojimo laikiną sustabdymą.

Minėtoji norma paprastai taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 57 str.).

Iš nusistovėjusios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos matyti, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011).

Pabrėžtina, jog, sprendžiant klausimą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi būti atsižvelgiama į prašomų užtikrinti reikalavimų pobūdį, nurodomą jų faktinį pagrindą, ginčijamu aktu suteiktas teises, pareigas ir jų faktinį realizavimą, ar reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal nustatytas aplinkybes būtų adekvatus siekiamam tikslui, nepažeistų proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros ir viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-496/2006, 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS15-622/2006, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sprendžia, jog pareiškėjas neįrodė, kad Nurodymo, esančio ginčo objektu, nestabdymas konkrečiu atveju esmingai apsunkins būsimo teismo sprendimo įvykdymą arba jį padarys neįmanomu ir tokiu būdu nebus įmanoma grįžti į status quo ante. Kitais žodžiais tariant, pareiškėjas neįrodė, jog egzistuoja pakankamai svarios aplinkybės, suponuojančios būtinybę skubiai stabdyti Nurodymo vykdymą pagal ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktą.

Pažymėtina, jog nors pareiškėjas ir įrodinėjo, kad Nurodymas trikdo jo ūkinę veiklą, nes nebegalint vykdyti ūkinių operacijų grynaisiais pinigais, nėra įmanoma (arba itin apsunkinama galimybė) gauti tam tikrų, jo verslui būtinų, paslaugų, teisėjų kolegija šių jo teiginių nėra įtikinta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nepagrindė, kodėl kai kurių iš jo minimų paslaugų negali gauti, atsiskaitydamas negrynaisiais pinigais. Be to, jis apskritai nenurodė ir nepagrindė, kokią dalį jo apyvartos sudaro būtent grynaisiais pinigais atliekami atsiskaitymai. Atkreiptinas dėmesys, jog nors jis ir nurodė, kad atsiskaitinėjant negrynaisiais pinigais jo kontrahentai prašo išankstinio apmokėjimo bei tikrina jo kreditingumą, teisėjų kolegija tai vertina kaip nepatogumus, savaime dar nesuponuojančius esminio teismo sprendimo įvykdymo apsunkinimo ateityje. Kaip yra pažymėjęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei įtakai ar laikini nepatogumai, nėra aplinkybė, dėl kurios būtų neįmanoma atkurti padėties, buvusios iki skundžiamo akto priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-498/2012).

Teisėjų kolegija taip pat nevertina skundžiamo Nurodymo taikymu sukeliamų pasekmių kaip neadekvačių sukeliamam tikslui ar pažeidžiančių proporcingumo principą, nes Nurodymas, be kita ko, nėra absoliutinio pobūdžio.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Nurodymas buvo priimtas, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (aktuali redakcija nuo 2013 m. sausio 1 d.) 1042 straipsniu, kurio 1 dalis įtvirtina, jog mokesčių administratorius, siekdamas užtikrinti galimos paslėpti atsiskaitant grynaisiais pinigais mokestinės prievolės įvykdymą, turi teisę duoti nurodymą mokesčių mokėtojui laikinai (iki vienų metų) su juridiniais asmenimis ir ūkinę komercinę veiklą vykdančiais fiziniais asmenimis atsiskaityti (išmokėti arba gauti pinigus) tik negrynaisiais pinigais (toliau šiame straipsnyje – nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais). Nurodymas atsiskaityti negrynaisiais pinigais gali būti duodamas tik juridiniams asmenims ir ūkinę komercinę veiklą vykdantiems fiziniams asmenims.

Minėto straipsnio 4 dalis savo ruožtu numato, jog tuo atveju, kai nurodymo atsiskaityti negrynaisiais pinigais neįmanoma įvykdyti dėl objektyvių priežasčių, mokesčių mokėtojas nedelsdamas privalo apie tai pranešti mokesčių administratoriui, nurodyti konkrečius atsiskaitymo grynaisiais pinigais atvejus ir pateikti tai pagrindžiančius įrodymus.

Taigi, Įstatymo nuostata, vadovaujantis kuria priimtas ginčijamas Nurodymas, neeliminuoja pareiškėjui galimybės tais atvejais, kai atsiskaityti negrynaisiais pinigais objektyviai iš tiesų yra neįmanoma, nukrypti nuo šio reikalavimo, atitinkamai apie tai pranešant mokesčių administratoriui. Be to, iš mokesčių administratoriaus paaiškinimų matyti, jog iš esmės buvo atidėtas Nurodymo vykdymo pradžios terminas, kas vertintina kaip palanki aplinkybė pareiškėjui, suteikusi jam pakankamą laiko tarpą imtis visų veiksmų (tų pačių jo nurodomų sutarčių sudarymo su verslo partneriais), reikalingų sklandžiam Nurodymo vykdymui užtikrinti.

Pareiškėjas atskirajame skunde taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog jo prašoma pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonė yra nukreipta į visai kitus veiksmus bei nėra susijusi su galimybe įvykdyti būsimą teismo sprendimą.

Su šiais pareiškėjo teiginiais iš dalies sutiktina. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nepritaria apygardos administracinio teismo pozicijai, jog tarp pareiškėjo prašomos pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės ir kilusio ginčo nėra sąsajumo. Minėta, jog pareiškėjas administracinį ginčą inicijavo, siekdamas panaikinti Nurodymą, todėl jo laikinas sustabdymas iki ginčo baigties, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 3 punktą, yra tinkama priemonė, kurios pritaikymo reikalavimo užtikrinimui gali prašyti pareiškėjas. Analogišką teisę jam, pastebėtina, garantuoja ir Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacija Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ (plačiau žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. liepos 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-467/2013). Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių dėl to, jog pareiškėjo prašyta reikalavimo užtikrinimo priemonė su jo ginče reiškiamu reikalavimu siejosi tiesiogiai, todėl nepagrįsta yra teigti, kad ji yra nukreipta į kitų veiksmų (jų neįvardijant) kilimą ateityje.

Kaip bebūtų, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų dalinis ydingumas dar nesuponuoja jo priimtos nutarties neteisėtumo bei nesudaro pagrindo minėtąją nutartį panaikinti. Todėl atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neįrodė būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės konkrečioje byloje – laikinai stabdyti Nurodymo galiojimą – darytina išvada, jog ji paliktina nepakeista. Atitinkamai pareiškėjo atskirasis skundas yra atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo UAB „Ridvija“ atskirąjį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius