2022-04-13 Nr. AB-8671-3-61-3-00067-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-151-552/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00067-2021-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko (pranešėjas), ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas) (iki reorganizavimo – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – Lukiškių TI-K)), 4 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė tokias aplinkybes:

2.1. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 203, 165, 108, 114, 162, 164, 52, 106, 24, 109, 62A, 118, 156 ir Vilniaus PN (iki reorganizavimo – Lukiškių TI-K) Nr. 6 (šiuo metu 32) nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas išdėstė savo nuomonę apie patalpų (kamerų) nepritaikymą gyvenimui pagal jų rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą; taip pat apie netinkamu laiku fiksuojamą kamerose esančių įkalintųjų skaičių, kuris, anot pareiškėjo, dienos bėgyje kinta; ir teigė, kad buvo kalinamas, nesuteikiant vienam asmeniui teisės aktų nustatyto 3,6 m2 gyvenamojo ploto. Nurodė, kad vienam asmeniui skirtas plotas kamerose sumažėdavo ir dėl jose esančių lovų ir kito inventoriaus. Pareiškėjas teigė, kad dėl kamerų mažo ploto buvo ribojamas jo normalus judėjimas.

2.2. Pareiškėjas pažymėjo, kad kamerose buvo nesaugiai ir nestandartiškai įrengta sanitarinio mazgo sistema ir jos naudojimas, t. y. suprojektuoti ir grindyse įmontuoti vandens nutekėjimo trapai su sifonais, kas jam sudarė nežmoniškas ir kankinimui priliginamas sąlygas. Dėl reguliariai naudojamo didelio vandens kiekio kamerose kaupėsi drėgmė, sudarydama palankią terpę veistis pelėsiui. Būtiniausių kasdieninių buitinių gyvenimo procedūrų atlikimas kiekvieną kartą buvo susijęs su orumo ir garbės pažeminimais. Pareiškėjas akcentuoja, kad judėti tarp inventoriaus, praustuvės ir klozeto buvo labai nepatogu dėl per mažos ir siauros kameros erdvės. Kamerų vėdinimas per langus nebuvo pakankamas, nes atverti langą trukdė vidinės lango grotos, o šaltuoju metų laikotarpiu, jei buvo atveriamas langas, kameroje laikėsi lauko temperatūra.

2.3. Pareiškėjas teigė, kad sanitarinis mazgas (tualetas) nebuvo atskirtas nuo likusios kameros patalpos, visais atvejais jis buvo matomas kito asmens, taip pat kameros duris atidarančiam ar kamerą stebinčiam pareigūnui, neretai ir kitos lyties pareigūnui. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, ir tai viena iš reikšmingiausių aplinkybių, lemiančių Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimus.

2.4. Pareiškėjas teigė, kad jo laisvių apribojimas pasireiškė užimtumo nesuteikimu. Lukiškių TI-K nesudarė sąlygų jam kaip įmanoma daugiau laiko praleisti už kamerų ribų: pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, užsiimti kolektyvine veikla – mokytis, sportuoti, dalyvauti įvairiose programose, žiūrėti video filmus ir pan.

2.5. Pareiškėjas nurodė, kad galėjo tik vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu, taigi prieš savo valią buvo verčiamas praustis kameroje. Atsakovas tuo pagrindu neteisėtai įrengė viduryje kameros vandens nutekėjimo sifoną ir nepagrįstai vertino, kad tokiais savo veiksmais sudarė tinkamas sąlygas švarai palaikyti. Leidimas naudotis dušu tik vieną kartą per savaitę prieštarauja gerai moralei ir vidaus tvarkos reikalavimui laikytis švaros, asmens higienos ir rodyti kitiems pavyzdį.

2.6. Pareiškėjas teigė, kad nei vienoje kameroje nebuvo aliarmo sistemos (neveikė nei vienoje kameroje), todėl užtrukdavo labai daug laiko prisišaukti pareigūnus, nes beldimas į duris buvo neefektyvus metodas. Aliarmo skambučio nebuvimas ar jo nefunkcionavimas sąlygojo pavojingą ir nesaugią aplinką, orumo žeminimą, didelius nepatogumus.

2.7. Pareiškėjas teigė, kad patyrė neturtinę žalą, kurią įvertino 4 000 Eur.

3. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, bei nurodė tokius atsiliepimo argumentus:

3.1. Galiojančios Lietuvos higienos normos nenustato minimalios gyvenamojo ploto normos kamerose laikomiems asmenims, bet pagal Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytus reikalavimus vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m2 ploto. Pagal M. K. kamerų ir judėjimo išrašus matyti, kad vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus.

3.2. Lukiškių TI-K buvo specifinė įstaiga, apjungianti ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą, o taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

3.3. Įstaigos administracija nuolat reikalavo iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji, kurie administracijos paskyrimu eilės tvarka tvarkydavo kameras, kuriose gyvena: valė kameros sienų, grindų, langų, baldų, durų (iš kameros pusės), sanitarinių įrenginių paviršius drėgnuoju būdu bei dezinfekavo sanitarinius mazgus. Reikalingas inventorius (t. y. šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras) visą laiką buvo išduodami į kameras. Taip pat į kameras buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui. Priemonėmis indams plauti pagal naudojimosi instrukciją aprūpindavo Ūkio skyriaus inspektoriai, atsakingi už materialines vertybes korpusuose. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais.

3.4. Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kurios vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

3.5. Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo 2-4 lovos, buvo įrengti stalai komplekte su dvejomis pasukamomis kėdėmis, bei atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai tose kamerose, kuriose buvo daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje buvo lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys buvo apie 0,8 x 0,7 (0,56 m2). Toks gyvenamųjų kamerų įrengimas atitiko nustatytų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių. Įtaigos gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji, palikti ūkio darbams atlikti.

3.6. Pareiškėjo teiginiai, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenumato nei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai.

3.7. Atliekant gyvenamųjų korpusų kadastrinius matavimus sanitarinio mazgo vieta nebuvo matuojama, kadangi tai nėra atskira patalpa. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punkte nurodyti reikalavimai sanitariniams mazgams naujai įrengiamose ar rekonstruojamose kamerose, ir nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Lukiškių TI-K tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio, ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

3.8. Lukiškių TI-K kai kuriose gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos buvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis: 2013 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 252–257; 2012 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 386–395; 2015 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 406–417; m. 2016 m. – gyvenamosiose kamerose Nr. 418–426. Kitose įstaigos gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nebuvo techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto sanitarinis mazgas buvo atsitvertas 1,5 m. aukščio pertvara, o asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse.

3.9. Įstaigos kamerose langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus, ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino, prižiūrėjo, tvarkė savo kameras, neturėjo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose

3.10. Lietuvos higienos normos (HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“) 44 punkte yra įtvirtinta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis įstaigos direktoriaus 2016 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-264 „Dėl Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo nusiprausti į dušą ir kirpėjo paslaugų suteikimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, įstaigoje laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitiko higienos normų reikalavimus. Įstaigoje laikomų asmenų išvedimas į dušą buvo organizuojamas kiekvieną dieną pagal postus, kurių gyvenamosiose kamerose yra laikomi suimtieji (nuteistieji) asmenys. Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, įstaigos dušo patalpose yra įrengtos pertvaros. Pertvaros bendras aukštis yra 1,6 metro (su 0,4 metro atstumu tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 metro. Į dušines patalpas suimtieji ir nuteistieji yra vedami tos pačios lyties pareigūnų.

3.11. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją. Pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kuomet dėl realios grėsmės jis negalėjo iškviesti pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, ir dėl ko galėjo būti patirta žala, taigi, pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinasi ir specialiai jų negadina. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems ir nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti.

3.12. Lukiškių TI-K laisvės atėmimo bausmę atliekančių nuteistųjų socialinė reabilitacija buvo organizuojama vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136, 137 ir 1371 straipsnių reikalavimais. Pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, pagal prašymus bei vadovaujantis Suimtųjų ir nuteistųjų, laikomų Lukiškių TI-K, išvedimo į mankštos kambarį tvarka, turėjo galimybę eilės tvarka lankytis mankštos kambaryje (po mankštos suimtieji ir nuteistieji visada vedami į dušą), žiūrėti per televiziją transliuojamas programas ir filmus, gauti tiek nuosavą, tiek ir įstaigos administracijos išduodamą grožinę, teisinę literatūrą bei periodinę spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, kur galėjo pasinaudoti ribota interneto prieiga bei dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės). Socialinis darbas ir užimtumas vykdomas atsižvelgiant į Lukiškių TI-K direktoriaus patvirtintą Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkę.

3.13. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę. Lukiškių TI-K savo veikloje vadovavosi galiojančiais teisės aktais, o ne asmenų norais ar pageidavimais. Dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose ir priemonėse buvo pagrįstas savanoriškumo principu, nuteistieji turėjo savanoriškai dalyvauti įstaigoje vykdomose programose, priemonėse ir užsiėmimuose. Pareiškėjui buvo sudarytos sąlygos kiek įmanoma daugiau laiko praleisti už kameros ribų.

3.14. Pareiškėjo ginčui aktualiu laikotarpiu Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento kontrolės patikrinimai gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo atlikti.

3.15. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio ir nekonkretūs, ir nepatvirtina, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI- K trūkumai turėjo tiesioginės įtakos pareiškėjui ir sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą.

3.16. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimų pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai turėjo įtakos atsirasti pareiškėjo nurodytai žalai. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu yra nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. vasario 18 d. sprendimu pareiškėjo M. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 185 Eur neturtinei žalai atlyginti; kitoje dalyje skundą atmetė.

5. Teismas byloje vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalių, 6.246 – 6.249, 6.250 straipsnių nuostatomis, aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika.

6. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl minimalaus gyvenamojo ploto neužtikrinimo kamerose, vadovavosi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, 1.3.1. punkte nustatyta minimalia gyvenamojo ploto kamerose norma (3,6 m2 vienam asmeniui), bei pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą.

7. Teismas iš atsakovo pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir kartu su pareiškėju kamerose buvusių asmenų skaičių, konstatavo, kad pareiškėjui minimalus plotas būnant Lukiškių TI-K buvo užtikrintas visas 116 parų (nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 27 d), todėl sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus.

8. Teismas pareiškėjo skundo teiginius, susijusius su patalpų nepritaikymu gyvenimui pagal jų rūšinį ir vidaus patalpų įrengimą ir iš to kilusių nepatogumus vertino kaip abstrakčius, bei pažymėjo, kad pareiškėjas nesikreipė į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais ar skundais dėl galimų pažeidimų, pareiškėjas nesikreipė ir į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, kuris yra kompetentingas atlikti higienos normų reikalavimų laikymosi operatyvinius patikrinimus, todėl šiuos pareiškėjo skundo argumentus atmėtė kaip nepagrįstus.

9. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo nurodytų higienos normų pažeidimų kamerose dėl drėgmės ir pelėsio, įvertino Vilniaus PN pateiktus Nacionalinio visuomenės sveikatos centro patikrinimų aktus, nenustatė, kad juose būtų duomenų apie pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu realią kameros, kurioje buvo kalinamas pareiškėjas, būklę ir atitikimą higienos reikalavimams. Teismas padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K veiksmuose (neveikime) neteisėtumas dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimų, nėra nustatytas, nes pareiškėjo reiškiami nusiskundimai dėl higienos normų pažeidimų yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs skundus dėl minėtų pažeidimų, o įstaiga nebūtų į juos atsižvelgusi.

10. Teismas, vertindamas sanitarinio mazgo įrengimo tinkamumą kamerose, atsižvelgė į Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto ir nuo 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsigaliojusios Lietuvos higienos normos HN 134:2015 nuostatas, bei Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ nuostatas dėl reikalavimo atskirti sanitarinį mazgą ne žemesne nei 1,5 m. sienele.

11. Teismas, atsižvelgdamas į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pažymėjo, kad šiuo atveju atsakovas, turėdamas pareigą pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą, kitų reikalavimų laikymąsi, nepateikė įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytus teiginius dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo, todėl visas abejones teismas vertino pareiškėjo naudai ir darė išvadą, kad pareiškėjas galėjo patirti nepatogumų naudodamasis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, bei konstatavo, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 116 parų, iš kurių 40,5 paros kalėjo vienas, ir konstatavo, kad neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu pareiškėjas kalėjo 75,5 paras. Teismo vertinimu, sanitariniai mazgai, kuriuose įrengtos užuolaidos, nelaikytini užtikrinančiais privatumą. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, apibūdinančius pareiškėjo kalinimo sąlygas, padarė išvadą, kad Lukiškių TI-K pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kamerose, kuriose jam būtų užtikrintas privatumas naudojantis tualetu.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad kamerose nebuvo iškvietimo mygtukų ir dėl to jam galimai grėsė pavojus, tačiau nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, bei padarė išvadą, kad ši pareiškėjo nurodoma neturtinę žalą galėjusi sukelti aplinkybė siejama vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos kokios nors neigiamos pasekmės. Teismas pažymėjo neturintis pagrindo abejotu atsakovo teiginiais, kad kamerose buvo įrengti ir veikė skubaus iškvietimo mygtukai, todėl atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl aliarmo mygtukų įrengimo.

14. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai 18 punkto. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkto; Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. gegužės 22 d. įsakymu Nr. 1-64 patvirtintos Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkės nuostatomis, konstatavo, kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas neneigė, kad šiuos reikalavimus Lukiškių TI-K vykdė, todėl jo argumentai dėl dažnesnio prausimosi negali būti pripažinti pagrįstais, o papildomi asmeniniai pareiškėjo poreikiai negali būti vertinami kaip netinkamas Lukiškių TI-K pareigų vykdymas.

15. Teismas, įvertinęs atsakovo pateiktą informaciją apie suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiamas galimybes lankytis mankštos kambaryje, žiūrėti televiziją, skaityti knygas ir spaudą, lankytis Lukiškių TI-K bibliotekoje, naudotis interneto prieiga, dalyvauti Lukiškių TI-K vykstančiuose renginiuose (suimtiesiems taikomos pozityvaus užimtumo priemonės), bei apie socialinio darbo ir užimtumo organizavimą, pažymėjo, kad pareiškėjas teismui nenurodė argumentų, jog buvo išreiškęs norą dalyvauti socialinės reabilitacijos programose ar tiksliniuose užsiėmimuose, o atsakovas atsisakė tokį pareiškėjo prašymą tenkinti, todėl padarė išvadą, kad šiuo aspektu konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus nėra pagrindo.

16. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pareiškėjo patirtus nepatogumus naudojantis tualetu mažo ploto kamerose, kuriose sanitarinis mazgas atskirtas tik 1,5 metro sienele, šio pažeidimo trukmę (75,5 paros), taip pat į tai, kad byloje nėra duomenų, jog Lukiškių TI-K sąmoningai būtų siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, remdamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 185 Eur.

III. 17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 18 d. sprendimą (padarytas aiškus rašymo apsirikimas – ginčijamas ne 2021 m. kovo 18 d., bet 2021 m. vasario 18 d. sprendimas) administracinėje byloje Nr. 11-1786-535/2021, ir priimti naują sprendimą visiškai tenkinti pareiškėjo reikalavimus.

18. Pareiškėjas nurodo tokius apeliacinio skundo argumentus:

18.1. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigdamas, kad teismas neatsižvelgė į jo pateiktus, atsakovo poziciją paneigiančius duomenis. Pareiškėjas nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas nesilaikė nustatytų procesinių normų dėl įrodymų vertinimo ir sprendimo motyvavimo, nepasisakė, kokiu pagrindu laikė atsakovo pateiktus duomenis tinkamais, nepasisakė, kokiu būdu apskaičiavo baldų ir inventoriaus užimamą patalpos dalį, neanalizavo tos dalies, jog baldų ir inventoriaus gabaritai nereglamentuojami, todėl yra aktualu nustatyti ne tik formaliai matematiniais paskaičiavimais pagal pateiktus duomenis, suteiktą pareiškėjui patalpos grindų plotą, bet ir nustatyti kiek realiai pareiškėjas turėjo laisvos vietos minėtoje kameroje. Pirmos instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi atsakovo pateiktais duomenimis apie kartu su pareiškėju buvusių asmenų skaičių minėtose kamerose, kamerų išplanavimus ir inventoriaus išdėstymą kamerose. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė tarptautinių teismų praktiką, kai apskaičiuodamas minimalų pareiškėjui tenkantį gyvenamąjį plotą, iš kameros ploto neišbraukė inventoriaus, baldų užimamo ploto.

18.2. Teismas nesiėmė efektyvesnių veiksmų įrodymams ištirti, kurie prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas nepagrįstai paliko reikšmingas abejones dėl atsakovo pateiktų duomenų patikimumo, kurie prieštarauja teisės aktų nustatytiems reikalavimams, nes duomenys, kurie nebuvo išreikalauti byloje, ar nenustatytos aplinkybės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai.

18.3. Pirmos instancijos teismas visiškai ignoravo aukščiausios kontroliuojančios institucijos raštą, kuriuo yra pripažįstama, jog tiek Lukiškių TIK, tiek Vilniaus PN adresu Lukiškių skg. 6, Vilnius, turėjo būti uždaryti, kad būtų nutrauktas asmenų teisių pažeidimas ir jų žalojimas, nes minėtos patalpos neatitiko nei nacionalinių, nei tarptautinių minimalių žmogaus teisių standartų. Teismas neišnagrinėjo į bylą pateikto Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (T.39E)7R-1514, kur buvo konstatuoti daugkartiniai Lukiškių TI-K pažeidimai. Kadangi Lukiškių TI-K visos patalpos, jų išplanavimas buvo vienodi, nustatytas neatitikimas nacionaliniams ir tarptautiniams minimaliems standartams yra sietinas tiesiogiai su kameromis Nr. 203, 165, 108, 114, 162, 164, 52, 106, 24, 109, 62A, 118, 156 ir Vilniaus PN Nr. 6 (šiuo metu 32), kuriose pareiškėjas buvo laikomas suėmime. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nebuvo pažeidžiamos neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu).

18.4. Pareiškėjas nurodo, kad byloje esant nepagrįstų ir atsakovo nepaaiškintų aplinkybių, kurie neatitinka jokių teisės aktų reikalavimų, teismas turėjo įvertinti ir išanalizuoti visą atsakovo pateiktą informaciją ypatingai atidžiai (kuri galimai visa nebuvo teikta pareiškėjui susipažinti), patikrinti jos teisėtumo ir patikimumo prasme, o to nepadaręs teismas padarė nepagrįstas išvadas, vertinant byloje pateiktus įrodymus.

18.5. Pareiškėjas nesutinka su atsakovo nurodyta kameroje kartu buvusių asmenų skaičiavimo metodika, kurią taikė teismas. Pareiškėjas skunde nurodė, jog atsakovo atstovo nurodyti duomenys yra netikslūs. Pirmos instancijos teismas, net nepagrįsdamas savo priimtų išvadų, laikė atsakovo duomenis patikimais, net ir esant byloje dokumentiniais įrodymais pateiktų prieštaravimų.

18.6. Teismas nepareikalavo atsakovo paaiškinimų, kokiais būdais gauti sanitarinių mazgų užimamų plotų duomenys ir nuorodų į teisės aktų reikalavimų atitikimą. Pirmos instancijos nepagrįstai priėmė ir laikė tinkamais pateiktus atsakovo duomenis apie sanitarinio mazgo, baldų plotą, nepareikalaudamas iš atsakovo paaiškinimų, kaip gavo minėtus duomenis, kas juos apskaičiavo, ar skaičiavimus atliko akredituoti asmenys. Pareiškėjo teigimu, atsakovas minėtų duomenų neturi ir nepateikė, kokiu būdu gavo teismui pateikiamus duomenis (sanitarinių mazgų plotus), nenurodo, kas atliko skaičiavimus, ir tai leidžia vertinti sanitarinius mazgus kaip įrengtus neteisėtai, o nesant galimybės apskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamo ploto teisės aktų nustatyta tvarka, visa kamera vertintina kai sanitarinis mazgas, nepritaikytas apgyvendinimui.

18.7. Pareiškėjas iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio sprendžia, kad jis nebuvo supažindintas su visais byloje esančiais dokumentais, kuriuos teikė atsakovas bylą, taip pažeidžiant jo procesines teises. Pareiškėjas nurodo vieną iš skundo reikalavimų nurodęs suteikti teisę pateikti rašytinius papildomus paaiškinimus į atsakovo teikiamus duomenis, bet pirmosios instancijos teismas galbūt nesupažindino pareiškėjo su papildomai teiktais duomenimis į bylą.

18.8. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su sanitarinio mazgo įrengimu ir sukėlusias pareiškėjui nepageidaujamų ir orumą žeminančių padarinių, t. y. nukrypo nuo nacionalinių ir tarptautinių teismų praktikos, sprendžiant dėl tų pačių aplinkybių, taip pat neproporcingai įvertino pareiškėjo patirtos žalos dydį.

18.9. Pareiškėjas prieštarauja pirmos instancijos teismo sprendimui nepripažinti nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu įstatyminiu pareiškėjo atstovu. Teismo atsisakymas laikyti minėtą nevyriausybinę organizaciją tinkamu atstovu byloje ir ją pašalinti iš administracinių bylų teisenos proceso pažeidžia ne tik įstatymo imperatyvą ir pačios organizacijos teises, bet ir pareiškėjo lūkesčius turėti jo interesus ginantį atstovą. Pareiškėjo teigimu, tokiu būdu buvo pažeistas konstitucinis asociacijų laisvės principas, be to, suvaržoma asociacijos teisė ginti savo narius (šiuo atveju – pareiškėją) teismuose.

19. Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir nurodo tokius atsiliepimo argumentus:

19.1. Atsakovas pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytus argumentus, kad įstaigos administracija negalėjo įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, o jų nepriimti į įstaigą tiesiog neturėjo teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebūtų vykdomos teismų nutartys bei sprendimai.

19.2. Atsakovas, apžvelgęs teisės aktų, reglamentuojančių žalos atlyginimą, nuostatas, aktualią teismų praktiką, pažymi, jog asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

19.3. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Atsižvelgdamas į tai, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsakovas nurodo, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas, o nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinę žalą, kurią jis patyrė dėl netinkamų jo kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2019 m. vasario 15 d. iki 2019 m. birželio 30 d.

21. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjui 75,5 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, ir priteisė pareiškėjo naudai 185 Eur neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad jis netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, nebuvo aktyvus, padarė materialinės ir procesinės teisės normų pažeidimus.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis, nepagrįstai vadovavosi iš esmės tik atsakovo atstovo pateikta pozicija, akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

24. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra pakankamai duomenų reikšmingoms aplinkybėms nustatyti ir teisingam sprendimui priimti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog teismas vadovavosi atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai vertinti, kad teismo sprendimas yra nemotyvuotas, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas nevertino įrodymo – Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2020 m. kovo 9 d. rašto Nr. (1.39E)7R-1514. Teisėjų kolegija šiuo atveju pažymi, kad pareiškėjo akcentuojamas dokumentas yra bendro pobūdžio, o nuteistų asmenų ginčai dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo kiekvienu atveju vertinami individualiai, analizuojant bylos duomenų visumą apie konkretų asmenį ir jo laikymo ginčo laikotarpiu konkrečiose kalinimo įstaigos patalpose sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-770-442/2021; 2021 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-1260-624/2021).

26. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

27. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

28. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo gyvenamojo ploto kamerose ir su tuo susijusių nepatogumų, vienam asmeniui tenkančio ploto apskaičiavimo metodikos (pareiškėjo įsitikinimu, iš bendro kameros ploto turi būti išskaičiuotas plotas, kurį užima baldai ir kitas inventorius), teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, ginčui aktualus Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (galiojo iki 2019 m. kovo 5 d.), pagal kurio 1.3.1 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pažymėtina, kad tokia pati minimalaus ploto norma buvo nustatyta ir nuo 2019 m. kovo 6 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punkte.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, ir Konvencija, vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos konkrečiai nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Atsižvelgiant į tai, kad nacionalinės teisės aktuose nėra nuostatos, o EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nėra aiškinama, kad, apskaičiuojant vienam asmeniui kameroje tenkantį gyvenamąjį plotą, atimamas baldais ir kitu inventoriumi užimtas plotas, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai šiuo aspektu yra atmetami.

31. Iš byloje pateiktų duomenų apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jų plotą ir kartu laikytų asmenų skaičių, matyti, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko nuo 3,65 kv. m iki 7,94 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m vienam asmeniui) nebuvo pažeista. Pažymėtina, kad atsakovo atstovo atsiliepime pateikti duomenys leidžia detalizuoti kiekvieną dieną pareiškėjui tekusį kameros plotą. O pareiškėjas nepateikė konkrečių gyvenamojo ploto normos pažeidimo atvejų ir tik bendrai nurodė, kad rytinio patikrinimo metu fiksuoti duomenys neparodo minimalaus ir maksimalaus asmenų skaičiaus, buvusio visą dieną. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis. Pareiškėjo argumentai, kad teismas turėjo atlikti skaičiavimą pagal miegamųjų vietų skaičių, atmestini kaip nepagrįsti, įvertinus tai, kad byloje pateikti duomenys apie fiksuotą asmenų kameroje skaičių. Remiantis bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nebuvo pažeistos pareiškėjo teisės, susijusios su minimalaus ploto reikalavimu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjas nebuvo laikomas ankštomis sąlygomis ir pareiškėjo galimybė judėti tarp baldų kamerose nebuvo suvaržyta. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių įrodymų, leidžiančių daryti kitokią išvadą.

32. Pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad visas kameros plotas turėtų būti pripažįstamas sanitarinio mazgo plotu ir dėl to pripažintina, jog pareiškėjas buvo laikomas negyvenamosiose patalpose, laikytini jo subjektyvia interpretacija, neturinčia jokio teisinio pagrindo.

33. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina sprendimo nepagrįstumo.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tvirtina, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis nebuvo supažindintas su byloje esančiais visais dokumentais, kuriuos pateikė atsakovas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme vyko rašytinio proceso tvarka. Pirmosios instancijos teismas 2021 m. sausio 27 d. išsiuntė pareiškėjui atsakovo atsiliepimo į skundą kopiją su priedais. Pareiškėjas nenurodė, kad negavo šių jam siųstų dokumentų, taip pat konkrečiai neįvardijo, su kokiais byloje esančiais dokumentais jis nebuvo supažindintas. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad jis kreipėsi į teismą, prašydamas leisti susipažinti su bylos medžiaga arba pateikti tam tikrų joje esančių dokumentų kopijas, tačiau toks jo prašymas nebuvo patenkintas. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai dėl jo procesinių teisių pažeidimo atmestini.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino nevyriausybinės organizacijos „Iustitia est fundamentum“ tinkamu įstatyminiu jo atstovu, t. y. atstovu pagal įstatymą. Teisėjų kolegija pažymi, kad atstovavimo administraciniame teisme klausimus reglamentuoja ABTĮ 47 straipsnis. Šio straipsnio 4 dalyje nurodytas baigtinis sąrašas asmenų, galinčių būti įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme, tačiau nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“ į minėtą sąrašą nepatenka, t. y. pagal ABTĮ 47 straipsnį nelaikytina tinkamu fizinio asmens įgaliotu atstovu (pagal pavedimą). Analogiškos nuostatos laikomasi ir ankstesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-879-520/2016, 2017 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-15-662/2017, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-884-624/2021).

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo jam priteistos neturtinės žalos už netinkamą privatumo užtikrinimą naudojantis sanitariniu mazgu atlyginimo dydžio paskaičiavimu, teigdamas, kad jis nėra proporcingas jo patirtiems išgyvenimams.

37. Pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui 185 Eur neturtinės žalos atlyginimo, konstatavęs, kad 75,5 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šio pirmosios instancijos teismo konstatuoto pažeidimo, jo trukmės bei intensyvumo neginčija, todėl teisėjų kolegija šiuo aspektu teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo nevertina.

38. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir EŽTT praktikoje (žr. pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014). Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą, atsižvelgusi į įstatymuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir CK 6.250 str.) įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į byloje konstatuoto pažeidimo ir juo sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį) ir kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo priteista 185 Eur suma laikytina adekvačia ir teisinga kompensacija pareiškėjo patirtai skriaudai atlyginti, ji atitinka priteistinos neturtinės žalos dydžius tokio pobūdžio bylose už analogišką pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. vasario 9 d. nutartis administracinėse bylose Nr. TA-74-822/2022 ir Nr. TA-89-575/2022 ir kt.).

40. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė