2016-10-31 Nr. AB-20831-3-61-3-00320-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2178-556/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00320-2015-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti jam 1 080 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad buvo laikytas nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. su pertraukomis kamerose pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi, be kita ko, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3, 14 straipsniais, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.272 straipsniais, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (pvz., byla Canali prieš Prancūziją). Pasak pareiškėjo, nežmoniškos gyvenimo sąlygos, žeminančios elementarų žmogaus orumą, sukėlė pareiškėjui didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą, t. y. pareiškėjui padaryta didelė ir nepataisoma žala. Pareiškėjas nurodė, kad jis negalėjo kreiptis į teismą ankščiau, nes EŽTT nutarimai dėl Konvencijos 3 straipsnio nėra išversti į lietuvių kalbą, iki šiol pareiškėjas susipažinęs su jais tik iš nuogirdų, taigi labai ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės pažeidžiamos. Pareiškėjo teigimu, Konvencijos 2 ir 3 straipsniuose įtvirtintos absoliučios teisės, kurioms negali būti taikomi jokie apribojimai, o Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio senaties termino, taigi tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 24–29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad skundą pareiškėjas surašė 2015 m. sausio 6 d., todėl, vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Remiantis pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopija, 2010 m. gegužės 20 d. ryte, 2010 m. birželio 18 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 2 d. ryte, 2010 m. rugsėjo 6 d. ryte vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus; taip pat 2010 m. gegužės 27 d. – 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. birželio 21 d. – 2010 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjo nebuvo įstaigoje. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanydama mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, skunde nėra konkretumo. Būtina įrodyti, kad tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su juo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimu (b. l. 62–74) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas konstatavo, kad byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pareiškėjo teigimu, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Teismas pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Būtent šis plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes pareiškėjo keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 19 d.

Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis. Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2010 m. gegužės 19 d., o išvyko 2011 m. rugsėjo 8 d. (be to, ilgą laiką pareiškėjo Lukiškių TI-K apskritai nebuvo: 2010 m. gegužės 27 d. – 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. birželio 21 d. – 2011 m. rugsėjo 1 d.). Teismas akcentavo ir tai, jog skundą teismui pareiškėjas išsiuntė tik 2015 m. sausio 12 d., o atsakovas prašė taikyti senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, todėl pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikytinas trejų metų senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai asmuo įgijo teisę į ieškinį. Nors teismas konstatavo, jog nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. (išskyrus kai jo nebuvo Lukiškių TI-K, t. y. 2010 m. gegužės 27 d. – 2010 m. birželio 17 d. ir 2010 m. birželio 21 d. – 2011 m. rugsėjo 1 d.), t. y. iš viso 19 parų, pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytus reikalavimus, tačiau kartu konstatavo, kad šiems reikalavimams dėl žalos priteisimo taikytinas senaties terminas. Teismas pabrėžė, kad ieškinio senaties terminas yra itin svarbus institutas santykių stabilumui užtikrinti, be kita ko, reiškiantis ir tai, jog praleidęs šį terminą asmuo yra itin silpnai suinteresuotas savo teisių gynyba. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos atlyginimui laikotarpiui nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d., todėl gynė savo teises labai neapdairiai, jo skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo motyvai, kad jis, tik sužinojęs apie teisinį reguliavimą (EŽTT sprendimus), nusprendė kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškia, jog pareiškėjas neturtinės žalos realiai nebejaučia (galimai nejuto ir neteisėtų veiksmų darymo momentu), o tik siekia prisiteisti pinigus. Todėl pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Kadangi pareiškėjo skundas buvo nepatenkintas, todėl jo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas taip pat negali būti tenkinamas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 78–79) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą ir patenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino.

2. EŽTT nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Pareiškėjas prieigos prie interneto ir kitų ryšio priemonių neturi, nes to nenumato įstatymai. Pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl jis anksčiau negalėjo žinoti, jog jo teisės pažeidžiamos.

3. Teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį praleido nežmoniškomis sąlygomis Lukiškių TI-K. Be to, neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje. Pareiškėjas neprašė vadovautis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Konvencijai.

4. Vertinant neturtinės žalos atlyginimą, teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. EŽTT byloje Canali prieš Prancūziją netaikė senaties termino.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86–88) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Šioje byloje ginčas yra kilęs dėl pareiškėjo A. P. prašomos priteisti neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, tenkinęs atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimui dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės tuo, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, nes EŽTT ir Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, taip pat tuo, jog prieigos prie interneto ir kitų ryšio priemonių neturi, nes to nenumato įstatymai. Pareiškėjas nurodo, kad neturi teisinio išsilavinimo, todėl jis anksčiau negalėjo žinoti, jog jo teisės pažeidžiamos, o EŽTT nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą. Be kita ko, pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį jis praleido nežmoniškomis sąlygomis Lukiškių TI-K, ir vienam asmeniui tenkantį plotą kameroje.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją).

Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pabrėžia, jog Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o pats EŽTT suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia, inter alia, nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. Įvertinus minėtas aplinkybes, sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų gali ir turi būti taikoma nacionalinė teisė, juolab, kad ji numato ir galimybę praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti (LVAT 2016 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-438-858/2016).

LVAT praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatuotina, jog šiuo atveju akivaizdu, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas.

Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad tikrinamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2015 m. sausio 12 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvų duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, todėl sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už ginčo laikotarpį nuo 2010 m. gegužės 19 d. iki 2011 m. rugsėjo 8 d. Byloje taip pat nustatyta, kad atsakovas, atstovaujamas Lukiškių TI-K, prašė taikyti ieškinio senatį, todėl, konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už minėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimo motyvai, kuriais teismas pasisakė dėl atsakovo atstovo veiksmų (ne) teisėtumo už ginčo laikotarpį, t. y. dėl laikotarpio, kurį apima 3 metų ieškinio senaties terminas, yra pertekliniai, nes teismas, nustatęs, kad yra pagrindas tenkinti atsakovo reikalavimą (CK 1.126 str.) ir taikydamas ieškinio senatį skundo reikalavimą atmeta vien šiuo pagrindu, t. y. teismas neturi nagrinėti, ar tuo laikotarpiu, dėl kurio reikalavimams pareikšti taikytina ieškinio senatis, buvo pažeistos skundą padavusio asmens teisės.

Akcentuotina, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka (CK 1.131 str. 1 d.). Remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Šiuo atveju pareiškėjas būtinybę atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą iš esmės grindžia tuo, jog jis prieigos prie interneto ir kitų ryšio priemonių neturi, nes to nenumato įstatymai, be to, pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, todėl jis anksčiau negalėjo žinoti, jog jo teisės pažeidžiamos.

Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad minėtos pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis nesikreipė įstatymo nustatytu terminu į teismą dėl žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 str. 8 d.) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas ar kiti asmenys jam būtų sukliudę susipažinti su aktualiu teisiniu reguliavimu ar kreiptis teisinės pagalbos į kvalifikuotus specialistus, todėl šis pareiškėjo argumentas atmestinas.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad jis anksčiau kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo, kadangi EŽTT nutarimai, kuriuose aiškinami europietiški kalinimo standartai, nėra išversti į lietuvių kalbą, pažymėtina, jog lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias kalinimo sąlygas, CK, reglamentuojantis neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, taip pat viešai skelbiama ir aktuali Lietuvos teismų praktika. Pareiškėjas, pagrįsdamas skundą, rėmėsi, be kita ko, Lietuvos teisės aktų atitinkamais straipsniais (pvz., CK 6.271, 6.272 str.).

Šiame kontekste pažymėtina, jog EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai. Taigi šiuo atveju nėra pagrindo spręsti, kad, nesant pareiškėjui žinomų visų EŽTT nutarimų, išaiškinimų, jis negalėjo kreiptis į teismą, taip įgyvendinant teisę į teisminę gynybą. Papildomai akcentuotina, kad kalinamas asmuo faktines kalinimo sąlygas ar jų pasikeitimus jaučia ir jas suvokia kiekvieną dieną, taigi pareiškėjo argumentas, jog nebūdamas susipažinęs su EŽTT praktika, jis negalėjo kreiptis į teismą dėl savo teisių pažeidimo, laikytinas nepagrįstu.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pabrėžia, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos priteisimo už ginčo laikotarpį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už šį laikotarpį (CK 1.131 str. 1 d.).

Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius