04193b39-e3e8-4d70-bf9e-b285f320b61e · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla Nr. 2A-650/2013Proceso Nr. 2-56-3-01487-2010-9Procesinio sprendimo kategorija: 30.9.1.; 33. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMASN U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2013 m. rugpjūčio 14 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Kazio KailiÅ«no ir Viginto ViÅ¡inskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų valstybės įmonės „Registrų centras“ ir D.

I. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-509-555/2012 pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybei, Kauno miesto savivaldybės administracijai, valstybės įmonei „Registrų centras“, D. I. ir A. I. dėl nekilnojamųjų daiktų registracijos nuginčijimo ir nuosavybės teisės į juos įregistravimo nuginčijimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo ir pirkėjo teisių perkėlimo.

Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi civilinę bylÄ , n u s t a t ė : I. Ginčo esmė ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu ir patikslinęs reikalavimus prašė:panaikinti buto (unikalus Nr.(duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre ir ieÅ¡kovo V. M. nuosavybės teisės į šį butÄ Ä¯registravimÄ ;panaikinti negyvenamosios patalpos – rÅ«sio-slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre ir atsakovo D.

I. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotÄ turtÄ Ä¯registravimÄ .pripažinti, kad vienbutis gyvenamasis namas 1A2/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė.perkelti ieÅ¡kovui V. M. pirkėjo teises pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir D. I. sudarytÄ 2010 m. rugsėjo 30 d. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr.66-12-13 ir priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovo V. M. atsakovui D. I. 3000 Lt, sumokėtų pagal pirkimo-pardavimo sutartį;

įpareigoti atsakovÄ VÄ® „Registrų centras“ įregistruoti ieÅ¡kovo V. M. nuosavybės teisę į vienbutį gyvenamÄ jį namÄ 1A2/p su rÅ«siu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini).Nurodė, kad B. V. (miręs (duomenys neskelbtini), paveldėtojas ieÅ¡kovas) 1993 m. virÅ¡ buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (pastatytos 1914 m.), esančios (duomenys neskelbtini), pasistatė gyvenamÄ jį namÄ ir Å«kio pastatÄ . Å ie savavaliÅ¡ki statiniai Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d.

įsakymu Nr.02-01-6907 buvo įteisinti ir pripažinta B. V. nuosavybės teisė į juos; Kauno tvirtovės betoninė slėptuvė, Å¡iuo metu esanti gyvenamojo namo rÅ«siu, pripažinta Kauno miesto savivaldybės tarybos nuosavybe. Nors B. V. Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907 pagrindu nuosavybės teisę įgijo į vienbutį gyvenamÄ jį namÄ 1A2/p be rÅ«sio, o Kauno miesto savivaldybė tik nuosavybės teisę į esminę gyvenamojo namo dalį – rÅ«sį, tačiau nekilnojamojo turto registratorius B.

V., o paskui ieÅ¡kovui, nuosavybės teisę įregistravo ne į gyvenamÄ jį namÄ , bet tik į butÄ (atskirÄ nekilnojamojo turto objektÄ ) jame, o Kauno miesto savivaldybei į atskirÄ nekilnojamojo turto objektÄ â€“ rÅ«sį, bet ne į esminę gyvenamojo daikto dalį – rÅ«sį. Tokiu bÅ«du registratorius, neatliko nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos – duomenų iÅ¡ jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamÄ jį turtÄ perkėlimo į nekilnojamojo turto registrÄ , o ėmėsi nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatyme nesuteiktos funkcijos vertinti ar daryti savarankiÅ¡kas iÅ¡vadas, aiÅ¡kinant arba interpretuojant pateikto dokumento turinį.

Be to, gyvenamasis namas, yra gyvenamosios paskirties vienbutis pastatas, skirtas gyventi vienai šeimai, todėl jis gali būti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (statinys) ir jame negali būti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto). Ieškovo teigimu, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas minėti įsakymo pagrindu negalėjo buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės kaip atskiro nekilnojamojo turto objekto įregistruoti Kauno miesto savivaldybės vardu.

Vienbučiame gyvenamajame name esančios patalpos (kambariai, virtuvė, koridorius, rūsys ir pan.) yra esminės gyvenamojo namo dalys (CK 4.15 str.), o ne atskiri nekilnojamojo turto objektai. Nors Kauno apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakyme Nr.02-01-6907, nėra konkrečiai nurodyta, kad gyvenamasis namas įsakyme nurodytiems asmenis priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tai akivaizdžiai išplaukia iš statinio – vienbučio gyvenamojo namo – paskirties.

Nesant galimybės vienbučiame gyvenamajame name suformuoti smulkesnių atskirų nekilnojamųjų daiktų (buto ar patalpos), tokio namo dalių (gyvenamųjų patalpų, rūsio ar pan.), kurios negali būti atskirais nekilnojamojo turto objektais, akivaizdu, kad savininkai negali įgyti asmeninės nuosavybės teisės į tokias gyvenamojo namo dalis, o gali būti tik gyvenamojo namo bendraturčiai (CK 4.72 str. 1 d.), todėl pripažintina, kad ginčo vienbutis gyvenamasis namas yra bendroji dalinė nuosavybė.

IeÅ¡kovo vertinimu, pripažinus, kad ginčo namas yra bendroji dalinė nuosavybė, ieÅ¡kovas turi pirmumo teisę pirkti tÄ turtÄ (CK 4.79 str.). Kauno miesto savivaldybės administracijos paskelbtÄ vieÅ¡Ä aukcionÄ 2010 m. rugsėjo 15 d. laimėjo atsakovas D. I. ir su juo sudaryta Privatizavimo objekto (negyvenamosios patalpos – rÅ«sio-slėptuvės, esančios (duomenys neskelbtini)) pirkimo-pardavimo sutartis, todėl ieÅ¡kovas praÅ¡o perkelti ieÅ¡kovui pirkėjo teises pagal Å¡iÄ pirkimo-pardavimo sutartį.Atsakovai atsiliepimais prašė ieÅ¡kinio netenkinti.

Atsakovas VÄ® „Registrų centras“ pabrėžė, kad įregistravo du atskirus nekilnojamojo turto objektus (butÄ /patalpÄ ir rÅ«sį) todėl, kad tokį sprendimÄ 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu priėmė Kauno apskrities virÅ¡ininko administracija. Ä®sakymo 2.2 punkte nurodyta teisiÅ¡kai Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu nuosavybės teise registruoti statinį buvusiÄ Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę, Å¡iuo metu gyvenamojo namo rÅ«sį, o B. V. vardu – gyvenamÄ jį namÄ be rÅ«sio.

Neginčijant vieÅ¡ojo administravimo subjekto sprendimo, kuriuo buvo suformuoti du atskiri nekilnojamieji daiktai, ieÅ¡kinio dalykas nesutampa su faktiniu ieÅ¡kinio pagrindu, todėl ieÅ¡kinys turi bÅ«ti paliktas nenagrinėtu. Taip pat prašė ieÅ¡kovo reikalavimams taikyti ieÅ¡kinio senatį, nes ieÅ¡kovas jau 2000 m. rugsėjo 26 d., kai B. V. vardu kreipėsi į teritorinį registro ir kadastro tvarkytojÄ , žinojo, kad daiktinės teisės įregistruotos į butÄ /patalpÄ , o ne į gyvenamojo namo dalį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 19 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies;panaikino buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir , esančio (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre ir ieÅ¡kovo V. M. nuosavybės teisės į šį butÄ Ä¯registravimÄ ;panaikino negyvenamosios patalpos – rÅ«sio-slėptuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančios (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre; pripažino, kad vienbutis gyvenamasis namas 1A2/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė, kurios 84/100 dalys priklauso V.

M., o 16/100 dalių Kauno miesto savivaldybei;perkėlė ieÅ¡kovui V. M. pirkėjo teises pagal atsakovų Kauno miesto savivaldybės ir D. I. sudarytÄ 2010 m. rugsėjo 30 d. Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr.66-12-13 ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovo V. M. atsakovui D. I. 3 000 Lt, sumokėtų pagal pirkimo-pardavimo sutartį;priėmė ieÅ¡kovo V. M. atsisakymÄ ieÅ¡kinio reikalavimo dalyje dėl pripažinimo negaliojančiu Kauno miesto valdybos 1999 m. sausio 12 d. sprendimo Nr. 18, dėl pripažinimo negaliojančia Kauno miesto savivaldybės su D.

I. 2010 m. spalio 30 d. sudarytos sutarties Dėl privatizavimo objekto pirkimo pardavimo, dėl nuosavybės teisių pagal įgyjamÄ jį senatį nustatymo į negyvenamÄ sias patalpas – rÅ«sį-slėptuvę (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančias (duomenys neskelbtini), ir bylÄ Å¡ioje dalyje nutraukė;priteisė iÅ¡ atsakovų Kauno miesto savivaldybės administracijos, D. I., A. I. ir Valstybinės įmonės „Registrų centras“ po 56,75 Lt žyminio mokesčio ir po 675 Lt advokato pagalbos iÅ¡laidų pirmosios instancijos teisme;laikinÄ sias apsaugos priemones, taikytas Kauno apygardos teismo 2010 m. rugsėjo 29 d. nutartimi, paliko galioti iki teismo sprendimo įvykdymo.

Dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės į šį butÄ Ä¯registravimo panaikinimo Teismas nesutiko su atsakovų argumentais, jog Å¡ioje byloje ieÅ¡kovas turėjo ginčyti 1999 m. sausio 12 d. Kauno miesto valdybos sprendimÄ Nr.18 ir 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymÄ Nr.02-01-6907. Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, kurioje nurodoma, jog teismine tvarka gali bÅ«ti ginčijama teisinė registracija ir iÅ¡keliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali bÅ«ti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytÄ tvarkÄ .

Nagrinėjamoje byloje, ieÅ¡kovas įrodinėjo, ne tai, kad administraciniai aktai, kurių pagrindu įregistruota nuosavybės teisė yra neteisėti, o tai, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iÅ¡ jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamÄ jį turtÄ perkėlimas į nekilnojamojo turto registrÄ ir kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti ar daryti savarankiÅ¡kų iÅ¡vadų, aiÅ¡kinant arba interpretuojant pateiktų dokumentų turinį.

Teismas nustatė, kad 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907 1.1 punktu B. V. vardu įteisintas savavaliÅ¡kai pastatytas statinys; 2.1.1 punktu buvo nutarta B. V. vardu nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini), esantį statinį – gyvenamÄ jį namÄ 1A2/p su priestatu 1a1/p, o įsakymo 2.2 punktu Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini), esantį statinį – buvusiÄ Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę, Å¡iuo metu gyvenamojo namo 1A2/p rÅ«sį.

Tačiau Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas suformavo nekilnojamojo turto objektÄ ir B. V. nuosavybės teisę įregistravo ne į statinį (gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini)), kaip nurodyta įsakymo 2.1.1 punkte, o tik į tam tikras patalpas, esančias gyvenamajame name. Teismas sprendė, jog tokiu bÅ«du nekilnojamojo turto registro tvarkytojas iÅ¡ esmės ėmėsi jam nepriskirtos funkcijos vertinti ir daryti savarankiÅ¡kas iÅ¡vadas, aiÅ¡kinant arba interpretuojant 2000 m. rugsėjo 19 d.

Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907 turinį. Todėl reikalavimÄ dėl buto registracijos ir ieÅ¡kovo V. M. nuosavybės teisės į šį butÄ Ä¯registravimo panaikinimo tenkino. Teismas pažymėjo, jog minėto įsakymo 2.2 punkto pagrindu turėjo bÅ«ti suformuotas Kauno miesto savivaldybei nuosavybės objektu rÅ«sys-slėptuvė (statinys), kaip atskiras nekilnojamojo turto objektas, tačiau Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teisė įregistruota ne į statinį, o į patalpÄ , esančiÄ gyvenamajame name 1A2p.

Tačiau ieÅ¡kovo reikalavimas panaikinti negyvenamosios patalpos – rÅ«sio-slėptuvės kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre ir atsakovo D. I. ir jo sutuoktinės bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotÄ turtÄ Ä¯registravimÄ , tenkintas iÅ¡ dalies, nes daiktinės teisės D. I. vardu nebuvo įregistruotos. Teismas pažymėjo, jog ieÅ¡kovas ne tik ginčija Nekilnojamojo turto registratoriaus veiksmus registruojant nekilnojamojo turto objektus ir nuosavybės teises į juos, savaip aiÅ¡kinant 2000 m. rugsėjo 19 d.

Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907 turinį, bet ir kitų asmenų (civilinių teisinių santykių dalyvių) daiktinių teisių apimtį ir formÄ . Todėl aplinkybė, kad ieÅ¡kovas naudojosi administracinėmis procedÅ«romis, ginčydamas nekilnojamųjų objektų ir daiktinių teisių į juos įregistravimÄ , neturi prejudicinės galios nagrinėjant civilinę bylÄ dėl daiktinių teisių į turtÄ . Dėl turto pripažinimo bendrÄ ja daline nuosavybe Teismas, sprendė, kad po to, kai B.

V. ant buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (pastatytos 1914 m.), esančios (duomenys neskelbtini), pastatė savavaliÅ¡kÄ statinį, kurio statyba 2000 m. rugsėjo 19 d. administraciniu aktu buvo įteisinta, slėptuvė ir savavaliÅ¡kas statinys tapo vienu statiniu (gyvenamuoju namu). Tai pagrindžia aplinkybės, jog Nekilnojamojo turto registre jie nėra suformuoti kaip statiniai; 2010 m. lapkričio 16 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡e esantis nurodymas, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), yra gyvenamosios paskirties vienbutis gyvenamasis namas; vienbučio namo paskirtis; aplinkybė, jog rÅ«sys-slėptuvė, kai ant jos buvo pastatytas gyvenamasis namas negali bÅ«ti laikoma atskiru statiniu, nes ji tapo gyvenamojo namo esmine dalimi – rÅ«siu, bei esmine konstrukcija - pamatais (CK 4.15 str.).

Bei Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Valstybės įmonės Kauno filialo 1999 m. raÅ¡tas, kad Kauno tvirtovės slėptuvė, esanti (duomenys neskelbtini), nėra savarankiÅ¡kas nekilnojamojo turto objektas. Teismas sprendė, kad 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr.02-01-6907 turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas ne pažodžiui, o atsižvelgiant į teisinį reglamentavimÄ , taip pat įvertinant tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius bei iÅ¡dėstytus argumentus. Todėl nors nėra konkrečiai nurodyta, kad gyvenamasis namas įsakyme nurodytiems asmenis priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tai akivaizdžiai iÅ¡plaukia iÅ¡ statinio – vienbučio gyvenamojo namo – paskirties (skirtas gyventi vienai Å¡eimai) ir aplinkybės, kad jis gali bÅ«ti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (vienbutis gyvenamasis namas) ir jame negali bÅ«ti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto ar patalpos).

Teismas sprendė, kad ginčo vienbutis gyvenamasis namas yra bendroji dalinė ieÅ¡kovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybė ir nustatė bendraturčiams priklausančias dalis. Dėl ieÅ¡kinio senaties Teismas nesutiko su atsakovų argumentais dėl ieÅ¡kinio senaties taikymo. Teismo vertinimu, nuosavybės teisės įregistravimas į butÄ /patalpÄ , o ne į statinį ar jo dalį, pats savaime turto savininko daiktinių teisių į turtÄ nepažeidžia, nes Å¡iuo veiksmu savininko nuosavybės teisė ar jos sudėtinės dalys niekaip nebuvo suvaržytos.

Apie savo, kaip gyvenamojo namo bendraturčio, teisių pažeidimÄ ieÅ¡kovas sužinojo ir galėjo suvokti tik tada, kai Kauno miesto savivaldybės administracija po 2010 m. rugsėjo 15 d. įvykusio vieÅ¡o aukciono, kurio metu buvo parduodamos negyvenamosios patalpos – rÅ«sys-slėptuvė, atsisakė pripažinti ieÅ¡kovui pirmumo teisę pirkti nurodytas patalpas už aukciono metu pasiÅ«lytÄ aukščiausiÄ kainÄ . IeÅ¡kovas dėl pažeistų bendraturčio teisių gynimo į teismÄ kreipėsi 2010 m. rugsėjo 27 d., todėl nėra praleidęs ieÅ¡kinio senaties ginti savo, kaip bendraturčio, teises.

Dėl pirkėjo teisių perkėlimo Pripažinęs, kad gyvenamasis namas 1A2/p, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė, teismas sprendė, kad Kauno miesto savivaldybė, nusprendusi vieÅ¡o aukciono bÅ«du parduoti gyvenamojo namo rÅ«sį, turėjo laikytis CK 4.79 straipsnio reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pripažinus gyvenamÄ jį namÄ bendrÄ ja daline ieÅ¡kovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybe, ir tai, kad gyvenamojo namo rÅ«sys nėra atskiras nekilnojamojo turto objektas, ieÅ¡kovui kaip tik ir galima perkelti pirkėjo teises pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį, nes tokiÄ teisę suteikia CK 4.79 straipsnio 3 dalis.

Perkėlus ieÅ¡kovui pirkėjo teises, iÅ¡ ieÅ¡kovo V. M. atsakovui D. I. priteistini 3 000 Lt, kuriuos pastarasis sumokėjo Kauno miesto savivaldybei pagal pirkimo pardavimo sutartį. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai Apeliaciniu skundu atsakovas VÄ® „Registrų centras“ praÅ¡o panaikinti iÅ¡ dalies Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimÄ , sprendimo dalies, kurioje byla dalyje nutraukta, nekeisti, dalyje dėl ieÅ¡kovo reikalavimų panaikinti buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre ir ieÅ¡kovo V.

M. nuosavybės teisės į šį butÄ Ä¯registravimÄ bei panaikinti negyvenamosios patalpos – rÅ«sio-slėptuvės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančios (duomenys neskelbtini), kaip atskiro nekilnojamojo daikto teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre ir atsakovo D. I. (su sutuoktine) bendrosios jungtinės nuosavybės teisės į privatizuotÄ turtÄ Ä¯registravimÄ , priimti naujÄ sprendimÄ â€“ bylÄ nutraukti, o likusioje dalyje ieÅ¡kinį atmesti kaip nepagrįstÄ ; priteisti turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisių įregistravimo panaikinimo. Nesutinka su teismo iÅ¡vada, jog nekilnojamojo turto registro tvarkytojas ėmėsi jam nepriskirtos funkcijos vertinti ir daryti savarankiÅ¡kas iÅ¡vadas, įraÅ¡ant duomenis iÅ¡ pateiktų dokumentų. Suformuoti du atskirus nekilnojamojo turto objektus, t. y. rÅ«sį ir butÄ â€“ patalpÄ , priėmė Kauno apskrities virÅ¡ininko administracija, priimdama 2000 m. rugsėjo 19 d.

įsakymÄ Nr. 02-01-6907, kurio 2.2 punkte nurodyta teisiÅ¡kai nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini) esančius statinius Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu registruojant buvusiÄ Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę, Å¡iuo metu gyvenamojo namo rÅ«sį, o ieÅ¡kovo vardu – gyvenamÄ jį namÄ be rÅ«sio bei Å«kio pastatÄ . Neginčijant vieÅ¡ojo administravimo subjekto sprendimo, kuriuo buvo suformuoti du atskiri nekilnojamojo turto objektai, ieÅ¡kinio dalykas nesutapo su faktiniu pagrindu, todėl ieÅ¡kinys turėjo bÅ«ti paliktas nenagrinėtu.

Nekilnojamojo turto registre ir kadastre esantys duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys buvo įraÅ¡yti. Nesutinka su teismo iÅ¡vadomis dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių pripažinimo. Nei vienas teisės aktas nedraudžia vienbučiame gyvenamajame name suformuoti patalpas atskirais nekilnojamojo turto objektais. Teismas nevertino ir nepasisakė, kad nebuvo iÅ¡laikyta procedÅ«ra dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre. Teismas padarė teisės taikymo klaidÄ ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kadangi B.

V. niekuomet nebuvo iÅ¡reiÅ¡kęs valios, kad gyvenamasis namas bÅ«tų registruojamas nekilnojamojo turto registre kaip vienas nekilnojamojo turto objektas, valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise. Teritoriniam registratoriui atmetus V. M. praÅ¡ymÄ Ä¯raÅ¡yti, kad ginčo gyvenamasis namas valdomas bendrosios dalinės nuosavybės teise, ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai palikus galioti tokį sprendimÄ , ieÅ¡kovas jo neskundė Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.Teismas, tenkindamas reikalavimÄ dėl pirkėjo teisių perkėlimo, pažeidė CPK 260 straipsnį bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 29 straipsnio 8 punktÄ .

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas negalės įregistruoti nuosavybės teisės į visÄ gyvenamÄ jį namÄ , kadangi pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamÄ jį daiktÄ nesutaps su į nekilnojamojo turto kadastrÄ Ä¯raÅ¡ytais duomenimis apie tÄ nekilnojamÄ jį daiktÄ . Kadangi panaikinus ginčo rÅ«sio teisinę registracijÄ , bus įregistruotas tik gyvenamasis namas, o 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartimi buvo parduotas bekilnojamasis daiktas rÅ«sys-slėptuvė, o ne gyvenamojo namo dalis.

Be to, teismas paliko galioti laikinÄ sias apsaugos priemones, tačiau, kol nebus panaikintas areÅ¡tas, nekilnojamojo turto registre neįmanomi jokie patvarkymai.Apelianto vertinimu, teismas netinkamai taikė ieÅ¡kinio senatį bei įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias normas. IeÅ¡kovas iÅ¡ esmės ginčijo vieÅ¡ojo administravimo subjekto 2008 m. sausio 18 d. sprendimÄ dėl daikto įregistravimo ir 2008 m. sausio 23 d. sprendimÄ dėl nuosavybės įregistravimo Kauno miesto savivaldybės vardu, taip pat ir teisinę registracijÄ atliktÄ ieÅ¡kovo vardu 2002 m. gegužės 2 d. pažymi, jog panaikinti pirminę registracijÄ B.

V. vardu (2000 m. spalio 4 d.) ieÅ¡kovas neprašė. Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsniai numato privalomÄ jÄ teritorinio registro tvarkytojo priimtų sprendimų iÅ¡ankstinio ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkÄ . IeÅ¡kovas niekada neginčijo daikto ir daiktinių teisių įregistravimo (teisinės registracijos), o kreipėsi į teritorinį registro tvarkytojÄ tik dėl jo nuomone klaidingų duomenų iÅ¡taisymo. Apelianto vertinimu, nagrinėjamu atveju turėjo bÅ«ti laikomasi ABTÄ® numatytų ieÅ¡kinio senaties terminų, o ieÅ¡kovui nuo 2002 m. balandžio 17 d. buvo žinoma, kad nuosavybės teisė įregistruota ne į namÄ , o į butÄ /patalpÄ .Teismas, pažeisdamas CPK 265 straipsnio 2 dalį neanalizavo, nevertino ir nepasisakė dėl ieÅ¡kovo reikalavimo įpareigoti VÄ® „Registrų centras“ įregistruoti ieÅ¡kovo nuosavybės teisę į vienbutį gyvenamÄ jį namÄ su rÅ«siu.

Apeliaciniu skundu atsakovas D. I. praÅ¡o panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimÄ toje dalyje, kuria buvo patenkinti ieÅ¡kovo reikalavimai ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ V. M. ieÅ¡kinį dėl nekilnojamųjų daiktų registracijos ir nuosavybės teisės į juos įregistravimo nuginčijimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pripažinimo ir pirkėjo teisių perkėlimo atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais: Dėl buto ir rÅ«sio teisinės registracijos ir nuosavybės teisių į juos registravimo panaikinimo: teismas, netinkamai įvertino byloje pateiktÄ raÅ¡ytinį įrodymÄ â€“ 2000 m. rugsėjo 19 d.

Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymÄ Nr. 02-01-6907, neatsižvelgė į Å¡io įsakymo tikslÄ . IÅ¡ įsakymo nuostatų matyti valia leisti įteisinti ir teisiÅ¡kai registruoti nekilnojamuosius daiktus kaip atskirus savarankiÅ¡kus nekilnojamojo turto objektus. Teismas turėjo atsižvelgti, kad iÅ¡ esmės VÄ® Registrų centras atlikta teisinė buto ir rÅ«sio registracija atitiko įsakymo tikslÄ ; tai, ar Å¡ie objektai bÅ«tų buvę įregistruoti kaip savarankiÅ¡ki statiniai ar kaip savarankiÅ¡kos patalpos, nekeičia Å¡ių objektų atskirumo ir savarankiÅ¡kumo fakto; teismas, neatsižvelgė į faktinę aplinkybė, kad istoriÅ¡kai butas ir rÅ«sys visada buvo atskiri turtiniai vienetai, rÅ«sys pastatytas žymiai anksčiau nei butas, kadangi gyvenamasis namas buvo savavaliÅ¡kai pastatytas ant rÅ«sio;nors teismas pažymėjo, kad butas turėjo bÅ«ti įregistruotas kaip ieÅ¡kovui nuosavybės teise priklausantis statinys, o rÅ«sys kaip atsakovui Kauno miesto savivaldybei priklausantis statinys, tačiau skundžiamu sprendimu panaikino Å¡io turto kaip atskirų nekilnojamojo turto objektų teisinę registracijÄ , kas prieÅ¡tarauja teismo iÅ¡vadoms dėl buto ir rÅ«sio savarankiÅ¡kumo;teismas netinkamai rėmėsi CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ir nepagrįstai netaikė senaties ieÅ¡kinio reikalavimams panaikinti buto teisinę registracijÄ ; neatsižvelgė į faktines aplinkybes, jog dar 2000 m. rugsėjo 26 d. ieÅ¡kovas B.

V. vardu kreipėsi į teritorinį registro ir kadastro tvarkytojÄ , o Å¡is 2010 m. lapkričio 17 d. daiktines teises į butÄ Ä¯registravo kaip į patalpÄ , o ne statinį, nuo Å¡ios datos ieÅ¡kovui turėjo tapti žinoma apie jo įvardijamÄ teisių pažeidimÄ . Dėl gyvenamojo namo pripažinimo bendra daline nuosavybe:teismas neatsižvelgė į tai, kad nuosavybė gali atsirasti tik įstatyme numatytais pagrindais (CK 4.47 str.), todėl nepagrįstai bendrosios nuosavybės atsiradimo pagrindui prilygino savavaliÅ¡kas statybas.

RÅ«sys buvo pastatytas žymiai anksčiau nei gyvenamasis namas, todėl negali bÅ«ti laikomas jo, ar neteisėtos statybos dalimi;su sprendime iÅ¡dėstytais argumentais, kad nekilnojamojo turto registratorius turėjo faktiÅ¡kai registruoti butÄ ir rÅ«sį atskirais savarankiÅ¡kais statiniais, nesuderinamas teismo argumentas, kad tai, jog butas ir rÅ«sys buvo įregistruoti kaip patalpos, o ne savarankiÅ¡ki statiniai, patvirtina Å¡ių nekilnojamojo turto objektų sÄ sajÄ bendrÄ ja nuosavybe;teismas formaliai rėmėsi vienbučio gyvenamojo namo paskirtimi, kad tokiame statinyje negali bÅ«ti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto, neįvertino, kad rÅ«sys buvo pastatytas dar prieÅ¡ pastatant gyvenamÄ jį namÄ .

Nagrinėjamu atveju rÅ«sio atskirumas nepažeidžia vienbučio gyvenamojo namo vientisumo sÄ lygos;teismas neįvertino Ä®sakymo 1.1 punkto, kad įteisinamas savavaliÅ¡kas statinys – gyvenamasis namas be rÅ«sio, iÅ¡ ko matyti, kad gyvenamasis namas ir rÅ«sys buvo laikomi atskirais turtiniais vienetais. Be to, jų atskirumÄ patvirtina ir kiti byloje esantys raÅ¡ytiniai įrodymai.Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovui nepagrįstai pripažintos bendrosios nuosavybės teisės į gyvenamÄ jį namÄ , pirkėjo teisių perkėlimas naikintinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.    Atsiliepimu į apeliacinius skundus atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija su apeliaciniais skundais ir juose iÅ¡dėstytais argumentais sutinka.

Nurodo, kad sprendimÄ suformuoti du atskirus nekilnojamojo turto objektus priėmė Kauno apskrities virÅ¡ininko administracija, 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymu. Nekilnojamojo turto registre ir kadastre esantys duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu tie duomenys buvo įraÅ¡yti. IeÅ¡kovo reikalavimas kildinamas iÅ¡ Nekilnojamojo turto registro 33 straipsnio, numatančio specialiÄ tvarkÄ netikslių ar klaidingų duomenų patikslinimui; ieÅ¡kovas Å¡ia tvarka pasinaudojo, tačiau neginčijo jam nepalankaus Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011 m. sausio 13 d. sprendimo, todėl laikytina, kad su juo sutiko.

Nei vienas teisės aktas nedraudžia vienbučiame gyvenamajame name suformuoti ir įregistruoti patalpas atskirais nekilnojamojo turto objektais. Teismas nepagrįstai vadovavosi CK 4.15 straipsniu, kadangi nagrinėjamu atveju be rūsio-slėptuvės ieškovas jam priklausančias patalpas gali naudoti pagal paskirtį; teismas neatsižvelgė, kad butas ir rūsys visada buvo atskiri turtiniai vienetai. Teisės aktai nenumato teisės, esant galiojantiems ir nenuginčytiems nuosavybės teisės atsiradimo pagrindams savavališkai pakeisti nuosavybės teisių apimtį, pats teismas pripažįsta, kad 2000 m. rugsėjo 19 d.

įsakyme nėra nurodyta, kad gyvenamasis namas priklauso bendrosios nuosavybės teise. Atsiliepimu į atsakovo D. I. apeliacinį skundÄ atsakovas (apeliantas) VÄ® „Registrų centras“ sutinka, kad apeliacinis skundas teisiÅ¡kai pagrįstas ir turėtų bÅ«ti tenkinamas. Atsiliepimais į apeliacinius skundus atsakovas Kauno miesto savivaldybė su apeliaciniais skundais sutinka, iÅ¡dėsto argumentus analogiÅ¡kus atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos argumentams. Atsiliepimu į atsakovo D.

I. apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Apeliaciniame skunde pateikiama 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo, kuris yra pirminis nuosavybės teisės į gyvenamÄ jį namÄ ir rÅ«sį pagrindas, turinio interpretacija neatitinka jo prasmės. Teismas iÅ¡samiai pagrindė, kodėl po Å¡io įsakymo priėmimo gyvenamojo namo rÅ«sys negalėjo bÅ«ti įregistruotas kaip savarankiÅ¡kas nekilnojamojo turto objektas.

Priėmus administracinį aktÄ dėl savavaliÅ¡kos statybos įteisinimo, juo slėptuvė (rÅ«sys) ir savavaliÅ¡kas statinys tapo vienu statiniu (gyvenamuoju namu).Teismas tinkamai taikė ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias normas.Atmestini argumentai, kad teismas nepagrįstai gyvenamÄ jį namÄ pripažino bendra daline nuosavybe. Pažymi, kad nuosavybės teisė į ginčo turtÄ buvo įregistruota įteisinus savavaliÅ¡kas statybas, kompetentingos institucijos sprendimu, t. y. nuosavybės teisės į turtÄ atsirado statybos bÅ«du.

Aplinkybė, kad rÅ«sys pastatytas anksčiau, nereiÅ¡kia, kad Å¡is turtas negali bÅ«ti bendra dalinė nuosavybė.Pripažinus vienbutį gyvenamÄ jį namÄ bendra daline nuosavybe, teismas teisėtai perkėlė ieÅ¡kovui pirkėjo teises į tÄ turto dalį, kuriÄ Kauno miesto savivaldybė pardavė apeliantui. Atsiliepimu į atsakovo VÄ® „Registrų centras“ apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ; priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kinio trÅ«kumų neįžvelgė. Teismas iÅ¡samiai ir nuosekliai argumentavo, kodėl ieÅ¡kovas neturėjo ginčyti 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymo Nr. 02-01-6907. Teismas teisingai nurodė, jog ieÅ¡kovas įrodinėjo, kad atsakovas VÄ® „Registrų centras“ pažeidė nekilnojamojo turto įregistravimo tvarkÄ .Sprendime nurodytas teisinis ir faktinis pagrindas, kuriais remiantis teismas pripažino, jog vienbučiame gyvenamajame name suformuoti patalpas atskirais nekilnojamojo turto objektais nėra teisinės galimybės. Nepagrįsti argumentai dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisių įregistravimo nekilnojamojo turto registre procedÅ«ros, kadangi byloje sprendžiamas civilinis ginčas dėl nekilnojamojo turto pripažinimo bendrÄ ja daline nuosavybe ir bendraturčio pirmenybės teisės pirkti parduodamÄ turto dalį, esančiÄ bendrÄ ja nuosavybe.

Teismo sprendimas pilnai tenkina ieÅ¡kovo interesus, todėl nėra CPK 260 straipsnio pažeidimo. Apeliantas nepagrįstai nurodo, kad sprendimo nebus įmanoma įvykdyti. Ta aplinkybė, jog paliktos galioti laikinosios apsaugos priemonės, nereiÅ¡kia, jog sprendimo apskritai nebus galima įvykdyti, nes ieÅ¡kovas gali praÅ¡yti panaikinti laikinÄ sias apsaugos priemones.Teismas tinkamai taikė ieÅ¡kinio senatį reglamentuojančias teisės normas ir neturėjo taikyti Nekilnojamojo turto registro įstatymo 30 ir 31 straipsnių nuostatų.Argumentas, kad nepasisakyta dėl vieno iÅ¡ ieÅ¡kinio reikalavimų, teisiÅ¡kai nereikÅ¡mingas, nes teismo sprendimas yra vienas iÅ¡ juridinių faktų įregistravimo vieÅ¡ame registre pagrindų.

Atsiliepimu į atsakovo VÄ® „Registrų centras“ apeliacinį skundÄ atsakovas (apeliantas) D. I. sutikdamas su apelianto argumentais praÅ¡o apeliacinį skundÄ tenkinti. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados Apeliaciniai skundai netenkinami.Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas ir neperžengus skundo ribų bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.Pirmosios instancijos teismo sprendimÄ apeliaciniai skundais apskundė du atsakovai, apeliacinių skundų argumentai iÅ¡ esmės yra panaÅ¡Å«s, todėl teisėjų kolegija dėl abiejų skundų argumentų pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimu pasisako bendrai.

Dėl nekilnojamojo turto teisinės registracijos nekilnojamojo turto registre ir nuosavybės teisės įregistravimo panaikinimo ir turto pripažinimo bendrÄ ja daline nuosavybe Nagrinėjamoje byloje, ieÅ¡kovas ginčydamas turto registracijÄ , įrodinėjo, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcija yra duomenų iÅ¡ jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamÄ jį turtÄ perkėlimas į nekilnojamojo turto registrÄ ir nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti ar daryti savarankiÅ¡kų iÅ¡vadų, aiÅ¡kinant arba interpretuojant pateiktų dokumentų turinį.

Pirmosios instancijos teismas, pagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, konstatuodamas, jog teismine tvarka gali bÅ«ti ginčijama teisinė registracija ir iÅ¡keliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali bÅ«ti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytÄ tvarkÄ .Registracijos metu galiojusio Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnyje buvo nustatyta, kokie nekilnojamieji daiktai jame registruojami; 5 straipsnio 2 punktas numatė, kad Nekilnojamojo turto registre registruojami statiniai, o 4 punktas – patalpos.

Kaip matyti iÅ¡ 2000 m. rugsėjo 19 d. Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos įsakymo Nr.02-01-6907, 2.1.1 punktu buvo nutarta B. V. vardu nuosavybės teise registruoti namų valdoje (duomenys neskelbtini), esantį statinį – gyvenamÄ jį namÄ 1A2/p su priestatu 1a1/p (bendras plotas – 50,47 kv.m, gyvenamasis plotas – 19,48 kv.m), pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 punktÄ . Bylos duomenys patvirtina, kad minėto įsakymo pagrindu Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas suformavo nekilnojamojo turto objektÄ ir B.

V. nuosavybės teisę įregistravo ne į statinį (gyvenamÄ jį namÄ , esantį (duomenys neskelbtini)), kaip nurodyta įsakymo 2.1.1 punkte, o tik į tam tikras patalpas, esančias gyvenamajame name (Inv. bylos Nr.23837, 50 b. l.), t. y. pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 4 punktÄ . Atsižvelgiant į Å¡ias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas ieÅ¡kovo reikalavimÄ panaikinti buto, kaip atskiro nekilnojamojo daikto, teisinę registracijÄ nekilnojamojo turto registre ir ieÅ¡kovo V. M. nuosavybės teisės į šį butÄ Ä¯registravimÄ , tenkino pagrįstai.

Kaip minėta, nustačius, kad Nekilnojamojo turto registratorius, įregistravo nekilnojamojo turto objektus ir daiktines teises į juos, nukrypdamas nuo dokumentų turinio, pačių administracinių aktų ginčyti nereikia, apeliantų argumentai dėl administracinių aktų ginčijimo būtinumo nepagrįsti.Apeliantai nesutinka su ginčo turto bendrosios dalinės nuosavybės nustatymu, laiko, jog vienbutis gyvenamasis namas ir rūsys-slėptuvė gali būti atskirais nekilnojamojo turto objektais.Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog įteisinus B.

V. ant buvusios Kauno tvirtovės betoninės slėptuvės (pastatytos 1914 m.), esančios (duomenys neskelbtini), pastatytÄ savavaliÅ¡kÄ statinį, 2000 m. rugsėjo 19 d. administraciniu aktu, slėptuvė ir savavaliÅ¡kas statinys tapo vienu statiniu (gyvenamuoju namu). Tokia iÅ¡vada darytina atsižvelgiant į Kauno apskrities virÅ¡ininko administracijos 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymo Nr.02-01-6907 2.2 punktÄ , kuriame nurodyta, Kauno miesto savivaldybės tarybos vardu registruoti buvusiÄ Kauno tvirtovės betoninę slėptuvę-rÅ«sį, Å¡iuo metu gyvenamojo namo rÅ«sį bei į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro Valstybės įmonės Kauno filialo 1999 m. raÅ¡tÄ , atsakymÄ Ä¯ Kauno miesto savivaldybės pastatų priežiÅ«ros ir nuomos skyriaus vedėjo V.

P. R. 1999 m. vasario 2 d. raÅ¡tÄ Nr.128, kad Kauno tvirtovės slėptuvė, esanti (duomenys neskelbtini), nėra savarankiÅ¡kas nekilnojamojo turto objektas ir gali bÅ«ti įregistruotas tik kartu su gyvenamuoju namu. Taigi laikytina, kad rÅ«sys-slėptuvė, kai ant jos buvo pastatytas gyvenamasis namas negali bÅ«ti laikoma atskiru statiniu, nes ji tapo gyvenamojo namo esmine dalimi – rÅ«siu, bei esmine konstrukcija – pamatais (CK 4.15 str.). Tokia pozicija iÅ¡laikyta ir nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės nuosavybės teises įregistravus į negyvenamÄ jÄ patalpÄ rÅ«sį-slėptuvę.

Ä®vertinęs visas nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 2000 m. rugsėjo 19 d. įsakymas Nr.02-01-6907 turi bÅ«ti aiÅ¡kinamas ne pažodžiui, o atsižvelgiant į teisinį reglamentavimÄ , taip pat įvertinant tarp Å¡alių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl nors jame nėra konkrečiai nurodyta, kad gyvenamasis namas įsakyme nurodytiems asmenis priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise, tačiau tai akivaizdžiai iÅ¡plaukia iÅ¡ statinio – vienbučio gyvenamojo namo – paskirties (skirtas gyventi vienai Å¡eimai) ir aplinkybės, kad jis gali bÅ«ti suformuotas ir įregistruotas Nekilnojamojo turto registre tik kaip atskiras nekilnojamasis daiktas (vienbutis gyvenamasis namas) ir jame negali bÅ«ti kito smulkesnio atskiro nekilnojamojo daikto (buto ar patalpos).

Taigi nesant galimybės vienbučiame gyvenamajame name suformuoti smulkesnių atskirų nekilnojamųjų daiktų (buto ar patalpos), kurie būtų atskirais nekilnojamojo turto objektais, teismas sprendžia, kad savininkai negali įgyti asmeninės nuosavybės teisės į tokias gyvenamojo namo dalis, o gali būti tik gyvenamojo namo bendraturčiai (CK 4.72 str. 1 d.). Dėl pirkėjo teisių perkėlimo Kaip minėta, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad vienbutis gyvenamasis namas 1A2/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė ieškovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybė.

CK 4.78 straipsnis įtvirtina bendraturčio teisę perleisti kitam asmeniui visÄ savo turimÄ bendrosios nuosavybės teise dalį ar tik turimos dalies dalį. Byloje nustatyta, jog Kauno miesto savivaldybės administracija paskelbė vieÅ¡Ä aukcionÄ dėl privatizavimo objekto – negyvenamųjų rÅ«sio-slėptuvės patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo, kurį 2010 m. rugsėjo 15 d. laimėjo atsakovas D. I. pasiÅ«lęs už 3 000 Lt. Su D. I. 2010 m. rugsėjo 30 d. buvo sudaryta Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartis, o 2010 m. spalio 1 d.

Privatizavimo objekto perdavimo–priėmimo aktas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pripažinus, kad gyvenamasis namas 1A2/p, esantis (duomenys neskelbtini), yra bendroji dalinė nuosavybė, Kauno miesto savivaldybė, nusprendusi vieÅ¡o aukciono bÅ«du parduoti gyvenamojo namo rÅ«sį, turėjo laikytis CK 4.79 straipsnio reikalavimų. Vadovaujantis CK 4.79 straipsnio 1 dalimi, bendraturtis turi pirmenybės teisę prieÅ¡ kitus asmenis pirkti bendrÄ ja nuosavybe esančiÄ ir vieÅ¡ame aukcione parduodamÄ turto dalį.

CK 4.79 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu dalis bendrÄ ja nuosavybe priklausančio daikto (objekto) parduodama pažeidžiant pirmenybės teisę jÄ pirkti, tai kitas bendraturtis turi teisę per tris mėnesius teismo tvarka reikalauti, kad jam bÅ«tų perkeltos pirkėjo teisės ir pareigos. Tokiu bÅ«du, pripažinus gyvenamÄ jį namÄ su rÅ«siu bendrÄ ja daline ieÅ¡kovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybe, ir pardavus gyvenamojo namo rÅ«sį nesilaikant CK 4.79 straipsnyje nustatytos tvarkos, teismas pagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovui kaip tik ir galima perkelti pirkėjo teises pagal 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsižvelgiant į minėtÄ , CK 4.78 straipsnyje įtvirtintÄ galimybę parduoti dalį bendrosios dalinės nuosavybės, apeliantas nepagrįstai nurodo, jog panaikinus ankstesnę rÅ«sio registracijÄ , nebÅ«tų 2010 m. rugsėjo 30 d. pirkimo-pardavimo sutarties objekto. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto D. I. argumentais, jog pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl slėptuvės-rÅ«sio registracijos yra prieÅ¡taringos, tačiau atsižvelgiant į visus iÅ¡dėstytus argumentus tai neturi įtakos galutinei iÅ¡vadai ir sprendimui dėl Å¡iuo metu esančios rÅ«sio-slėptuvės registracijos panaikinimo.

Kadangi pripažinus ginčo gyvenamÄ jį namÄ su rÅ«siu bendrÄ ja daline ieÅ¡kovo ir Kauno miesto savivaldybės nuosavybe, ir parduoto gyvenamojo namo rÅ«sio pirkėjo teises perkėlus ieÅ¡kovui, esanti rÅ«sio-slėptuvės teisinė registracija turi bÅ«ti panaikinta. Dėl ieÅ¡kinio senaties Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų argumentais, kad ieÅ¡kovas yra praleidęs ieÅ¡kinio senatį savo reikalavimams reikÅ¡ti. CK 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad ieÅ¡kinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieÅ¡kinį atsiradimo dienos.

Teisė į ieÅ¡kinį atsiranda nuo tos dienos, kuriÄ asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimÄ . Apeliantas VÄ® „Registrų centras“ nepagrįstai laiko, kad ieÅ¡kinio senaties terminas skaičiuotinas nuo 2002 m. balandžio 17 d., kuomet pagal ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ buvo parengta pažyma sandoriui ir ieÅ¡kovui tapo žinoma, kad įregistruota nuosavybės teisė į patalpÄ , o ne gyvenamojo namo dalį. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog nuosavybės teisės įregistravimas į butÄ /patalpÄ , o ne į statinį ar jo dalį, pats savaime turto savininko daiktinių teisių į turtÄ nepažeidžia, nes Å¡iuo veiksmu savininko nuosavybės teisė ar jos sudėtinės dalys – valdymas, naudojimas ar disponavimas, niekaip nebuvo suvaržytos.

Tačiau nagrinėjamu atveju, klaidingas nekilnojamojo turto įregistravimas sudarė sÄ lygas ieÅ¡kovo teisių pažeidimui, todėl teisėjų kolegija sutinka, jog apie savo, kaip gyvenamojo namo bendraturčio, teisių pažeidimÄ ieÅ¡kovas sužinojo tik tada, kai Kauno miesto savivaldybės administracija po 2010 m. rugsėjo 15 d. įvykusio vieÅ¡o aukciono, kurio metu buvo parduodamos negyvenamosios patalpos – rÅ«sys-slėptuvė, esančios (duomenys neskelbtini), atsisakė pripažinti ieÅ¡kovui pirmumo teisę pirkti nurodytas patalpas už aukciono metu pasiÅ«lytÄ aukščiausiÄ kainÄ .

Atsižvelgiant į tai pagrįsta iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovas nėra praleidęs ieÅ¡kinio senaties ginti savo, kaip bendraturčio, teises. Dėl CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimo Teisėjų kolegija pažymi, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms (CPK 18 str.), be to, teismo sprendimas yra vienas iÅ¡ juridinių faktų įregistravimo vieÅ¡ame registre pagrindų pagal CK 4.254 straipsnio 7 punktÄ , 4.255 straipsnio 2 punktÄ , Nekilnojamojo turto registro įstatymo 12 straipsnio 7 punktÄ .

Todėl nelaikytina, kad teismas neiÅ¡sprendė vieno iÅ¡ ieÅ¡kinio reikalavimų, kadangi teismo sprendimo rezoliucinės dalies visumos pagrindu įregistruotina ieÅ¡kovo V. M. nuosavybės teisė į ginčo vienbutį gyvenamÄ jį namÄ su rÅ«siu. Kiti apeliaciniuose skunduose iÅ¡dėstyti argumentai neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ .

Atmesdamas apeliacinį (atskirÄ jį) skundÄ , apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms bylos aplinkybėms ir jų teisiniam įvertinimui, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas ir naikinti ar keisti jį apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo.

Atsiliepimuose į apeliacinius skundus ieÅ¡kovas prašė priteisti patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas, tačiau tokias iÅ¡laidas patvirtinantys įrodymai iki bylos iÅ¡nagrinėjimo iÅ¡ esmės pabaigos nepateikti, todėl praÅ¡ymas netenkinamas (CPK 93, 98 str.). Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a: Kauno apygardos teismo 2012 m. sausio 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėjai                                                                                                                      Virginija Čekanauskaitė Kazys KailiÅ«nas                                                                                                                                   Vigintas ViÅ¡inskis