2022-04-27 Nr. AB-9998-3-62-3-03281-2021-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2120-442/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-03281-2021-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. M.-D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. M.-D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas P. M.-D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2021 m. lapkričio 3 d. sprendimą Nr. 21S36360 (toliau – ir Sprendimas), panaikinti Migracijos departamento 1-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. gruodžio 3 d. sprendimą Nr. 6K-1946 (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas teigė, jog atsakovas, priimdamas ginčijamus sprendimus, neįvertino individualios pareiškėjo ekonominės būklės ir jo padėties kilmės valstybėje, neatliko atskyrimo nuo ekonominio migranto ir prieglobsčio prašytojo. Pareiškėjas pažymėjo, jog savo elgesiu niekaip neparodė, kad ketintų išvykti iš Lietuvos Respublikos ar pasislėpti, visą laiką laikėsi apgyvendinimo Lietuvoje tvarkos, bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvams nustatyti, nėra padaręs tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jo paaiškinimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas patiriamos baimės dėl nužudymo. Pareiškėjas teigė visą laiką buvęs geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jis savanoriškai neišvyktų iš šalies. Pareiškėjas vertino, jog atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką.

4. Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė skunde išdėstytus argumentus, nurodė, jog dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini).

5. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė baime patirti persekiojimą, nes pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Atsakovas nurodė, jog tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo teiginiai dėl jo tariamo (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio bei nenuoseklūs, paaiškinimai – nepakankami, jo atsakymai apsiribojo bendro pobūdžio informacija, buvo nepakankamai išsamūs ir detalūs. Pareiškėjo paaiškinimą atsakovas vertino remdamasis (duomenys neskelbtini), nustatė patikimumo trūkumus, todėl jo paaiškinimą apie tariamą (duomenys neskelbtini) vertino kritiškai bei nelaikė patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Pareiškėjo paaiškinimai apie priklausymą (duomenys neskelbtini), apie individualiai patirtas grėsmes buvo nedetalūs ir prieštaringi. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas pripažįsta, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) greičiausiai nėra kriminalizuojama, tiesiog yra bloga bendra (duomenys neskelbtini) padėtis kilmės šalyje, jais nesirūpina ir negina valdžia. Atsakovas vertino, kad pareiškėjo deklaruojama baimė susidurti su persekiojimu kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka teisės aktų reikalavimų ir jam nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Atsakovas pažymėjo, kad tyrimo metu nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį kilmės valstybė naudoja neteisėtas ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt. Tyrimo metu taip pat nebuvo nustatyta duomenų, kad kilmės valstybės valdžia naudoja prieš asmenis ekonominio poveikio priemones.

7. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjas iš savo kilmės valstybės atvyko į (duomenys neskelbtini), dvejus metus joje gyveno ir studijavo, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę.

8. Atsakovas pažymėjo, kad Migracijos departamentas atliko išsamų bei visapusišką pareiškėjo situacijos tyrimą ir tinkamai taikė teisinį reglamentavimą. Visos pareiškėjo individualios aplinkybės buvo išnagrinėtos ir įvertintos, todėl Sprendimu pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo situacija neatitinka teisės aktų nustatytų prieglobsčio suteikimo pagrindų. Tai, kad pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento priimtu Sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti jį neteisėtu ar nepagrįstu.

9. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, akcentavo, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsnio sąlygų, o jo pateikta informacija nėra nulemta individualių aplinkybių ir nepagrįsta persekiojimo grėsme.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2022 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo P. M.-D. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo 3 punktą ir jį išdėstė taip: „Uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (du) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, pakeitė Migracijos departamento Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „Įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 2 (dviem) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

11.1. Pareiškėjas 2021 m. rugpjūčio 19 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį, kuriame nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

11.2. Pareiškėjas 2021 m. spalio 15 d. apklausos metu pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini).

11.3. Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11.4. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, skundė jį nustatyta ikiteismine tvarka. Komisija pareiškėjo skundą atmetė.

12. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 straipsnio 1 dalimi, 87 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija) 1 straipsnio A dalimi, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika prieglobsčio bylose, Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131, (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punktu.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo istorija apie jo užpuolimą, sumušimą ir dėl šios priežasties išvykimą iš kilmės valstybės savaime nelemia pabėgėlio statuso pareiškėjui suteikimo, nes pareiškėjo nurodytas galimas persekiotojas nėra valstybinis subjektas.

14. Teismas nustatė, kad atsakovas tyrimo metu pareiškėjo prašymą, kuris buvo grindžiamas jo priklausymu (duomenys neskelbtini) ir nustatė, kad pareiškėjo teiginiai dėl tariamo (duomenys neskelbtini) yra bendro pobūdžio, nenuoseklūs (pareiškėjas teigė, kad yra (duomenys neskelbtini)), jo paaiškinimai buvo nepakankami, prieštaringi (pateikiant informaciją apie savo, kaip (duomenys neskelbtini)), paviršutiniški ir dažnai grindžiami (duomenys neskelbtini) suvokimu, atsakymai apsiribojo bendro pobūdžio informacija, nebuvo pakankamai išsamūs ir detalūs, t. y. buvo nustatyti patikimumo trūkumai, todėl pareiškėjo paaiškinimas apie tariamą priklausymą (duomenys neskelbtini) buvo vertintas kritiškai bei nelaikytas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Teismas nurodė, kad atsakovas atsižvelgė ir į tai, jog pareiškėjas pripažino, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) greičiausiai nėra kriminalizuojama, o tiesiog yra bloga bendra (duomenys neskelbtini) padėtis kilmės šalyje, jais nesirūpina ir negina valdžia. Teismas iš Sprendimo turinio nustatė, kad Migracijos departamentas pareiškėjo paaiškinimą atmetė ne dėl to, kad jis nepateikė jokių savo paaiškinimą patvirtinančių įrodymų (pvz., apie kilmės valstybėje patirtus grasinimus ir pan.), o dėl to, kad, įvertinus jį pagal (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta, kad šis paaiškinimas pasižymėjo esminiais trūkumais, buvo prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas (duomenys neskelbtini) suvokimu, o ne asmenine patirtimi. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdžio metu pareiškėjo paaiškinimas apie jo (duomenys neskelbtini) buvo taip pat nenuoseklus, jame trūko detalių, todėl, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimą tiek apklausų metu, tiek teismo posėdžio metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjo deklaruojamas (duomenys neskelbtini) yra pramanytas su tikslu tinkamai pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas buvo nulemtas ne baimės grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

15. Teismas nurodė, kad byloje esanti informacija patvirtina, jog pareiškėjo kilmės šalyje šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus.

16. Teismas vertino, kad pareiškėjo baimė grindžiama išimtinai jo paties subjektyviu situacijos suvokimu. Teismas konstatavo, kad pareiškėjo baimė patirti persekiojimą kilmės valstybėje nelaikytina visiškai pagrįsta ir „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata laikoma neįvykdyta, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų, jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

17. Teismas sprendė, kad Migracijos departamento byloje pateikti duomenys įrodo, jog atsakovo atliktas tyrimas yra išsamus, pareiškėjo situacija įvertinta individualiai, atliktos apklausos, detaliai analizuoti ir įvertinti visi pareiškėjo nurodyti argumentai. Atsakovas tyrimo metu nenustatė nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją, t. y. neidentifikavo faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo prieglobsčio prašymo neįrodinėjo tokiomis aplinkybėmis, kad prieš jį valstybė naudoja neteisėtos ekonominio poveikio priemonės, kad jis yra persekiojamas, diskriminuojamas, kad dėl jo individualių savybių jam neleidžiama įsidarbinti ar kt. Tyrimo metu taip pat nenustatyta duomenų, kad kilmės valstybės valdžia naudoja prieš asmenis ekonominio poveikio priemones. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamento surinkta informacija gauta iš keleto įvairių šaltinių, priešingos informacijos pareiškėjas nepateikė, todėl nėra jokio pagrindo ja netikėti.

18. Dėl papildomos apsaugos pareiškėjui suteikimo teismas nurodė, kad pareiškėjas nesiekė teisėtu būdu patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pareiškėjas pripažino, kad Lietuvos Respublikos sieną kirto nelegaliai, prieglobsčio prašymą pateikė tik po to, kai sutiko Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) pareigūnus ir buvo pristatytas į užkardą. Tokį pareiškėjo elgesį teismas vertino kaip neteisėtą, nerūpestingą ir neatsakingą. Teismas nustatė, kad, nors pareiškėjas iš savo kilmės šalies atvyko į (duomenys neskelbtini), 2 metus joje gyveno ir studijavo, tačiau dėl prieglobsčio suteikimo joje nesikreipė, vietoj to nusprendė neteisėtai kirsti Lietuvos Respubliką sieną, neteisėtai atvykti į Lietuvos Respubliką ir Europos Sąjungą. Šie pareiškėjo veiksmai neapibūdina jo elgesio kaip sąžiningo, nerodo, kad jis būtų siekęs kuo greičiau gauti prieglobstį nuo tariamo persekiojimo savo kilmės valstybėje – šios aplinkybes taip pat patvirtina pareiškėjo nelegalios migracijos grėsmę. Teismas, įvertinęs pareiškėjo paaiškinimus apklausos metu ir teisme bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas.

19. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jo skundas Komisijoje turėjo būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 222 punktu.

20. Įvertinęs pareiškėjo atvykimo aplinkybes, deklaruojamą atvykimo tikslą, kitas asmenį apibūdinančias aplinkybes (į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai kirtęs (duomenys neskelbtini) sieną, prieglobsčio prašymą pateikė sulaikytas VSAT pareigūnų), teismas sprendė, kad Sprendimo dalis išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę yra pagrįsta ir teisėta.

21. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas nusprendė pareiškėjui 5 metus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką nuo jo išsiuntimo. Teismas šį draudimo atvykti laikotarpį vertino kaip neproporcingą padarytam teisės pažeidimui ir šią Sprendimo dalį pakeitė, uždrausdamas pareiškėjui į Lietuvos Respubliką atvykti 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas vertino, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos yra proporcinga ir teisėta bei priimta individualaus įvertinimo pagrindu.

22. Teismas atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį, kadangi, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nenustatė pagrindų panaikinti Migracijos departamento Sprendimą ir Komisijos sprendimą. Netenkinęs pagrindinio pareiškėjo skundo reikalavimo, teismas netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

III. 23. Pareiškėjas P. M.-D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog Komisijos sprendimas buvo priimtas neįvertinus jo paaiškinimų, neišklausius pareiškėjo, jam nedalyvaujant nagrinėjimo procese. Tokiu būdu buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Kadangi pareiškėjas nebuvo tinkamai išklausytas priimant Migracijos departamento spendimus, atsakovo sprendimai suklaidino teismą.

25. Pareiškėjas nurodo, kad jo persekiojimo veiksmų priežastis yra priklausymas tam tikrai (duomenys neskelbtini) grupei. Pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, taigi vadovautis jo nuomone, kad kilmės valstybėje (duomenys neskelbtini) greičiausiai nėra kriminalizuojama, yra nepagrįsta. Migracijos departamentas privalėjo surinkti informaciją dėl (duomenys neskelbtini) kriminalizacijos fakto arba paneigti pareiškėjo nuomonę objektyviais įrodymais. Pareiškėjo situacijos individualus vertinimas, remiantis tik jo nuomone, negali būti pripažįstamas tinkamu ir pakankamu, sprendžiant prieglobsčio suteikimo klausimą. Ataskaitos nurodo, kad kilmės valstybės visuomenėje, valdžioje tvyro neigiamas požiūris į (duomenys neskelbtini) žmonės. Kilmės valstybė yra viena didžiausių (duomenys neskelbtini) valstybių pasaulyje. Taigi, visuomenė tiesiogiai diskriminuoja (duomenys neskelbtini) asmenis ir pareiškėjas dėl to patiria nuolatinę baimę ir diskriminacinį persekiojimą.

26. Pareiškėjas laikosi pozicijos, jog jam (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje gresia pavojus gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Pareiškėjas nurodo, kad nėra jokio pagrindo netikėti jo teiginiais. Pareiškėjui nebuvo suteikta galimybė bendrauti (duomenys neskelbtini). Išvadą dėl (duomenys neskelbtini) padarė atsakovo pareigūnas, kuris neturi specialių žinių šioje srityje. Atsakovas jokiais argumentais nepaneigė pareiškėjo nurodytų faktų, o Sprendimą motyvavo tuo, jog pats pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų. Migracijos departamento Sprendime nebuvo paaiškinta, kokius įrodymus reikia asmeniui pateikti, teigiant, kad asmuo (duomenys neskelbtini). Teismas nepasisakė dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) nustatymo aspekto, tik nepagrįstai nurodė, kad pareiškėjo paaiškinimo trūkumai sudaro pagrįstą prielaidą konstatuoti, jog tariamas (duomenys neskelbtini) yra tik pagrindas prieglobsčio prašymui pagrįsti. Tačiau ši loginė išvada prieštarauja tiek informacijai apie kilmės valstybę, tiek pareiškėjo nurodytoms faktinėms aplinkybėms.

27. Pareiškėjas vertina, jog jo paaiškinimas neturi formos ir turinio trūkumų, o, atsižvelgus į surinktą kilmės valstybės informaciją, yra nustatytos individualios aplinkybės, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos pareiškėjui suteikimo poreikį. Pareiškėjo deklaruojama baimė grįžti į kilmės šalį laikytina visiškai pagrįsta, pareiškėjas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Pareiškėjas teigia, jog buvo neteisingai įvertinta jo individualios situacijos atitiktis Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies, 2 dalies, 87 straipsnio 1 dalies nuostatoms, buvo galimai pažeistas Tvarkos aprašo 99 punktas.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja atsiliepimo į skundą argumentus, susijusius su Tvarkos aprašo 222 punkto reglamentavimu (sprendimų dėl prieglobsčio apskundimas ikiteismine tvarka vyksta rašytinio proceso tvarka su išimtimis), tyrimo metu nustatytas aplinkybes bei prieitas išvadas, pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus vertinant pagal (duomenys neskelbtini), pareiškėjo neatitikimu Įstatymo reikalavimams pabėgėlio statusui suteikti, bei papildomai nurodo, kad Migracijos departamentas pasirinko tinkamus metodus tokio pobūdžio prašymui nagrinėti, o, atmetęs pareiškėjo paaiškinimą dėl patikimumo stokos, neturėjo pareigos paneigti pareiškėjo paaiškinimą apie (duomenys neskelbtini). Atsakovas pažymi, kad iš pareiškėjo nebuvo reikalaujama turėti teisinių žinių, o jo prašymas suteikti prieglobstį buvo vertinamas vadovaujantis ne vien tik pareiškėjo nuomone (duomenys neskelbtini) kilmės valstybėje kriminalizavimą, o vertinant pareiškėjo paaiškinimą apie (duomenys neskelbtini) ir nustatant, ar pareiškėjo baimė patirti persekiojimą dėl jo individualių savybių yra visiškai pagrįsta, ar yra išimtinai hipotetinė ir pagrįsta vien tik pareiškėjo subjektyviomis prielaidomis. Atsakovas akcentuoja, kad ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas nepagrindė savo prieglobsčio prašymo ir neįrodė, kad jis visiškai pagrįstai bijo patirti persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Pareiškėjas P. M.-D. apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes turėtų būti tiesiogiai išklausytas ir nori turėti galimybę teikti paaiškinimus. Kitų tokį prašymą pagrindžiančių aplinkybių pareiškėjas nenurodo.

31. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui nėra privaloma.

32. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad žodinis procesas reikalingas tikslu pareiškėjui užtikrinti teisę būti tiesiogiai išklausytam ir teikti paaiškinimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokia teisė pareiškėjui buvo užtikrinta bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teismo posėdyje, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu duoti paaiškinimus dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta ir raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjo prašymas netenkinamas.

V. 33. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti prieglobstį pareiškėjui P. M.-D. Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad Migracijos departamentas, atlikęs išsamų pareiškėjo prieglobsčio prašymo tyrimą, teisėtai ir pagrįstai nusprendė nesuteikti jam pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, nes pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, motyvuotai nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), tačiau parinko nepagrįstus laikotarpius uždrausti pareiškėjui atvykti ir įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, todėl pirmosios instancijos teismas sumažino Migracijos departamento nustatytus laikotarpius iki 2 metų, o likusią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, akcentuoja, jog buvo pažeistos proceso teisės normos (teisė į teisingą bylos nagrinėjimą), atsakovo surinkta ribota informacija yra neobjektyvi, prieštarauja pareiškėjo kilmės valstybės realybei, todėl skundžiamas teismo sprendimas turi būti panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – tenkinti pareiškėjo skundą.

36. Teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos (ABTĮ 140 str. 1 d.) ir pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), nagrinėja šią bylą apeliacine tvarka ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų. Pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas iš dalies patenkino pareiškėjo skundą, todėl šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas netikrinamas.

37. Įstatymo 86 bei 87 straipsniuose įtvirtintos nuostatos reglamentuoja teisinius santykius dėl prašomo prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Migracijos departamento Sprendimą nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos, vadovavosi minėtomis Įstatymo nuostatomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo atlikto Įstatymo nuostatų taikymo ir aiškinimo.

38. Pabėgėlio statuso suteikimas turi būti siejamas su konstatavimu aplinkybių, kad prieglobsčio prašytojas gali būti persekiojamas dėl priklausymo istoriškai susidariusiai teritorinei žmonių grupei, tautai, priklausymo atitinkamai visuomeninei grupei, dėl teisės laisvai reikšti politinius įsitikinimus, išpažinimo atitinkamo tikėjimo. Persekiojimo baimė turi būti reali, pagrįsta bent viena iš Konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte išvardytų priežasčių, taip pat atitikti Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas. Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2014 m. vasario 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-359/2014).

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015).

40. Atsižvelgiant į Europos Žmogaus Teisių (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai, kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 24573/94) pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Dėl prieglobsčio prašytojų prašymo vertinimo apimties bei tvarkos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3633-1062/2020; 2022 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1292-261/2022).

42. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neišdėstė teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

43. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį grindė priklausymu tam (duomenys neskelbtini).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, pareiškėjo paaiškinimus, teiktus jį apklausiant, kitą bylos medžiagą, konstatuoja, kad Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam dėl (duomenys neskelbtini) pagrįstumo tyrimą. Migracijos departamentas pareiškėjo paaiškinimo patikimumą vertino remdamasis (duomenys neskelbtini) ir Sprendime konstatavo, kad pareiškėjo paaiškinimas apie (duomenys neskelbtini) yra nenuoseklus, nepasižymi detalumu, išsamumu. Atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjas deklaruoja, jog (duomenys neskelbtini), tačiau jo abstraktūs paaiškinimai neišeina už paviršutiniško ir stereotipinio suvokimo ribų, jog (duomenys neskelbtini), apsiriboja fiziniu elementu bei kitų asmenų (o ne savo paties) elgesio apibūdinimu. Su (duomenys neskelbtini) susiję pareiškėjo teiginiai atsakovo Sprendime įvertinti kaip abstraktūs, neatspindintys asmeninių patyrimų bei nenusakantys (duomenys neskelbtini). Atsakovas pareiškėjo žinias apie galimas grėsmes (žalą) kilmės valstybėje vertino kaip nepagrįstas individualia patirtimi ir bendro pobūdžio. Atsižvelgęs į pareiškėjo pateiktas aplinkybes, tyrimo metu nustatytas faktines aplinkybes bei pagrįstas prielaidas, atsakovas priėjo išvadą, kad pareiškėjo (duomenys neskelbtini) nėra realus, todėl jo deklaruojamą baimę nelaikė visiškai pagrįsta, t. y. sprendė, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

45. Nors apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad kilmės valstybės valdžioje, visuomenėje tvyro neigiamas požiūris į (duomenys neskelbtini), visuomenė tiesiogiai diskriminuoja (duomenys neskelbtini) asmenis, kilmės valstybė yra viena didžiausių (duomenys neskelbtini) valstybių pasaulyje, tačiau ši informacija vertintina kaip pernelyg bendro pobūdžio, nepatvirtinanti konkrečiai pareiškėjui tariamai gresiančio pavojaus, neturinti sąsajų su jo individualia situacija. Pareiškėjo apklausos transkripcija patvirtina, jog jo pateikta informacija apie diskriminaciją yra abstrakti ((duomenys neskelbtini)), apsiriboja (duomenys neskelbtini) deklaravimu, vienu 2014–2015 m. įvykusiu įvykiu ((duomenys neskelbtini)), nepateikiant jokių konkrečių detalių apie jo persekiojimą, susijusį su diskriminacija. Byloje nesant jokių tariamą grėsmę pareiškėjui pagrindžiančių duomenų ir aplinkybių, abstraktūs jo apeliacinio skundo argumentai nėra pakankami pripažinti, jog pareiškėjo baimė patirti persekiojimą ir / ar diskriminaciją yra pagrįsta.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nebuvo patvirtintos arba paneigtos jo nurodytos aplinkybės (duomenys neskelbtini). Šiuo aspektu pažymėtina, kad Įstatymo 71 straipsnio 4 dalies 4 punkte įtvirtinta prieglobsčio prašytojo pareiga prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti prieglobstį motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo Lietuvos Respublikoje aplinkybių ir bendradarbiauti su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais. Taigi būtent pareiškėjui yra įtvirtinta pareiga įrodyti jam kylančias grėsmes ir jų realumą. Migracijos departamentas, atlikdamas tyrimą, vadovaujasi pagrįstos tikimybės principu, t. y. nustatyta grėsmė neprivalo būti neabejotina arba labiau tikėtina negu netikėtina, tačiau ji taip pat neturi būti tiktai hipotetinio ar teorinio pobūdžio arba grindžiama menka ar neapibrėžta tikimybe. Kaip jau minėta, pareiškėjo paaiškinimas apie jo individualią situaciją ((duomenys neskelbtini)) akivaizdžiai stokoja konkretumo, detalumo, tikslumo, taigi atsakovas, atmetęs pareiškėjo paaiškinimą dėl patikimumo stokos, neturėjo pareigos paneigti pareiškėjo (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas pasirinko tinkamus metodus ((duomenys neskelbtini)) pareiškėjo prieglobsčio prašymui nagrinėti, o neigiamas sprendimas buvo priimtas ne dėl to, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, o dėl to, kad pareiškėjo paaiškinimas pasižymėjo esminiais trūkumais. Atsakovo pareigūnai, atlikę tyrimą, yra kompetentingi prieiti prie tokių išvadų, tam nėra būtinas psichologo ar kito specialisto dalyvavimas.

47. Kadangi pareiškėjo paaiškinimai apie (duomenys neskelbtini) nėra pagrįsti, todėl šiuo konkrečiu atveju nėra reikšmingos aplinkybės dėl veikų, susijusių su (duomenys neskelbtini), kriminalizavimo kilmės valstybėje.

48. Įvertinusi tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo baimė grįžti į kilmės valstybę yra nepagrįsta (Įstatymo 86 str. 1 d.). Tais pačiais pagrindais teisėjų kolegija pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui ir papildomą apsaugą (Įstatymo 87 str. 1 d. 1–3 p.).

49. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamentas, priimdamas Sprendimą, rėmėsi informacija, kuri buvo pakankama pareiškėjo prieglobsčio prašymui išnagrinėti, pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir surinktus duomenis Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas įvertino racionaliai, visapusiškai, objektyviai ir pagrįstai sprendė dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui.

50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad buvo pažeistas vienas esminių žmogaus teisių principas – teisė į teisingą bylos nagrinėjimą. Šiuo aspektu plačiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, pareiškėjas naujų argumentų nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija plačiau dėl šių argumentų nepasisako.

51. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo P. M.-D. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2022 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė