2016-02-03 Nr. AB-2677-3-61-3-04463-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-3-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04463-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. vasario 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. J. skundą dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėja G. J. (toliau – ir pareiškėja) 2015 m. rugsėjo 10 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. liepos 18 d. sprendimą Nr. 1D-5330(11) (toliau – ir Sprendimas); 2) priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) nepriemoką (3 483,26 Eur), susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėja, 2015 m. rugsėjo 10 d. kreipdamasi į teismą, praleido Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytą vieno mėnesio terminą paduoti skundui dėl Sprendimo panaikinimo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja neprašė atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl atsisakė priimti šią pareiškėjos skundo dalį ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Pareiškėjos skundo reikalavimą priteisti neišmokėtą pensijos nepriemoką (3 483,26 Eur), susidariusią nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, teismas atsisakė priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu. Teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-9881-484/2014 teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi išsprendė pareiškėjos 2014 m. rugsėjo 22 d. skundo, kuriuo pareiškėja prašė teismo įpareigoti VRM išmokėti jai neišmokėtą pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio iki 2013 m. gruodžio mėnesio, kuri sudaro 12 027,01 Lt (3 483,26 Eur), priėmimo klausimą, t. y. nusprendė netenkinti pareiškėjos prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą ir pareiškėjos skundą atsisakė priimti. Vadovaudamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko (toliau – ir Liteko) duomenimis, teismas nustatė, kad ši nutartis įsiteisėjo 2014 m. gruodžio 17 d., Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus pareiškėjos atskirąjį skundą. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analizavo pareiškėjos nurodytas termino kreiptis į teismą praleidimo priežastis ir konstatavo, jog pareiškėja nepagrįstai ilgai delsė kreiptis į teismą.

Teismas nustatė, kad administracinėje byloje Nr. I-7614-580/2015 Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 10 d. nutartimi sprendė pareiškėjos 2015 m. kovo 5 d. skundo, kuriuo pareiškėja teismo prašė įpareigoti VRM nustatyti pensijos nepriemokos (3 483,26 Eur) atlyginimo tvarką ir ją vykdyti (t. y. iš esmės įpareigoti VRM atlyginti susidariusią pensijos nepriemoką), priėmimo klausimą ir nusprendė atsisakyti priimti skundą, neatnaujinus skundo padavimo termino, ši nutartis, įsiteisėjo 2015 m. gegužės 8 d.

II. Pareiškėja G. J. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį ir išspręsti skundo priėmimo klausimą bylą perduodant nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš esmės.

Pareiškėja nurodo, kad teismas neteisingai pritaikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes procesiniai sprendimai, vadovaudamasis kuriais teismas padarė išvadą, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nelaikytini įsiteisėjusiu teismo sprendimu ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Pareiškėja paaiškina, kad jos teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai. Pareiškėja tvirtina, kad nėra praleidusi termino kreiptis į teismą su reikalavimu priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 5 straipsnio taikymo – iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėja taip pat teigia, kad atsisakydamas priimti skundą, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos (2015 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-193-556/2015, 2015 m. vasario 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-175-146/2016).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutarties dalies, kuria atisakyta priimti pareiškėjos skundą konstatavus, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (ABTĮ 37 str. 2 d. 4 p.).

Atskirajame skunde pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išaiškino bei pritaikė ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nes procesiniai sprendimai, vadovaudamasis kuriais teismas padarė išvadą, jog yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nelaikytini įsiteisėjusiu teismo sprendimu ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 4 punkto prasme.

Vadovaudamasi bylos bei Liteko duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėja 2014 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Sprendimą ir įpareigoti atsakovą VRM išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. pareiškėjai neišmokėtą pareigūnų ir karių pensijos valstybinės pensijos dalį – 12 027,01 Lt. Kartu su skundu pareiškėja pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartimi netenkino pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą ir atsisakė priimti skundą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 17 d. nutartimi (administracinė byla Nr. AS822-1163/2014) pareiškėjos atskirąjį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartį paliko nepakeistą. Apeliacinės instancijos teismas nurodytoje nutartyje konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja praleido 3 metų procesinį terminą skundui paduoti. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija taip pat konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai neatnaujino pareiškėjai termino skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą. Aptariamoje administracinėje byloje pareiškėja buvo pateikusi prašymą atnaujinti procesą, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi (administracinė byla Nr. P-98-146/2015) toks pareiškėjos prašymas buvo atmestas. Prašymą atnaujinti procesą išnagrinėjęs teismas be kita ko konstatavo, kad teismų praktikos tęstinumas dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo nepatvirtina, kad pareiškėja pateikė įrodymus, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje administracinėje byloje pateiktame skunde pareiškėja pareiškė tuos pačius reikalavimus, kuriuos buvo pareiškusi 2014 m. rugsėjo 22 d. pateiktame skunde, kurį buvo atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus terminą kreiptis į teismą ir teismui atsisakius šį terminą atnaujinti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant šioje administracinėje byloje pareiškėjos pareikšto skundo priėmimo klausimą, būtina atsižvelgti į šios bylos individualias aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėjos analogišką skundą buvo atsisakyta priimti kaip paduotą praleidus nustatytą terminą ir nenustačius priežasčių šį terminą atnaujinti, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą, tokį prašymą atmetė nustatęs, jog tai, kad po to, kai administracinėje byloje Nr. AS822-1163/2014 buvo išspręstas pareiškėjos skundo priėmimo klausimas pasikeitė teismų praktika, nustatanti, kad teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, neįrodo, kad administracinėje byloje Nr. AS822-1163/2014 buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėja šioje byloje skundą pateikė praleidusi mėnesio terminą Sprendimui apskųsti, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 33 str. 1 d.) ir 3 metų terminą pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Pažymėtina, jog pareiškėja skunde nepateikė naujų, administracinėse bylose Nr. AS822-1163/2014 bei P-98-146/2015 nevertintų aplinkybių, sudarančių pagrindą kitaip vertinti nurodytose administracinėse bylose nustatytas faktines aplinkybes dėl kreipimosi į teismą termino praleidimo.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, vadovaujantis kuriuo be kita ko nustatoma senatvės pensijų, sumažintų dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, kompensavimo tvarka, dydžiai ir terminai.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškėjos skundą iš esmės priėmė teisingą procesinį sprendimą, tačiau nurodė netinkamą atsisakymo priimti skundo pagrindą, kuris šia nutartimi keistinas, nurodant, jog pareiškėjos skundą atsisakoma priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu ir atmetant pareiškėjos atskirąjį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 2 punktu, teisėjų kolegija

nutaria

Pareiškėjos G. J. atskirąjį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartį nurodant, kad pareiškėjos G. J. skundą atsisakoma priimti vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė