04150a39-49b7-4d52-be53-e43b9956919e · Lietuvos apeliacinis teismas

Civilinė byla NrCivilinė byla Nr. 2A-1053/2014Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01360-2013-1Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 30.6.; 44.3.; 42.11.2.; 121.21.                                                                                            LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2014 m. liepos 16 d.Vilnius              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:

Virginijos Čekanauskaitės, Rasos GudžiÅ«nienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), ir Audronės Jarackaitės,              teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal atsakovų R. B. ir S. B. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4722-823/2013 pagal ieÅ¡kovo valstybės įmonės Valstybės turto fondo ieÅ¡kinį atsakovams R. B. ir S. B. dėl skolos priteisimo, ir atsakovų prieÅ¡ieÅ¡kinį dėl force majeure situacijos pripažinimo ar privatizavimo sutarties sÄ lygų pakeitimo, trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė.

             Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. Ginčo esmė                           Vilniaus miesto savivaldybė 2009 m. liepos 23 d. surengė vieÅ¡Ä aukcionÄ dėl administracinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), ir jam priskirto žemės sklypo, priklausančio nuosavybės teise valstybei, privatizavimo. Aukciono laimėtoju pripažintas atsakovas R. B..                           2009 m. rugpjūčio 25 d. atsakovas R.

B. ir trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė sudarė Privatizavimo objekto pirkimo-pardavimo sutartį Nr. A421-12(2.14.1.8-TR2) (toliau – ir Privatizavimo sutartis). Pagal Å¡ios sutarties 13. punktÄ atsakovas R. B., apmokėjęs privatizavimo objekto kainÄ , įsipareigojo per 30 dienų sumokėti visÄ privatizavimo objektui priskirto žemės sklypo kainÄ ir pasiraÅ¡yti pirkimo-pardavimo sutartį su ieÅ¡kovu VÄ® Valstybės turto fondu, patikėjimo teise valdančiu sklypÄ .                           IeÅ¡kovas VÄ® Valstybės turto fondas kreipėsi į teismÄ praÅ¡ydamas priteisti solidariai iÅ¡ atsakovų R.

B. ir S. B. neapmokėtÄ Å¾emės sklypo kainÄ â€“ 2 251 800 Lt ir 81 064,80 Lt delspinigių, viso 2 332 864,80 Lt, taip pat 5 procentų dydžio metines palÅ«kanas už priteistÄ sumÄ nuo civilinės bylos iÅ¡kėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo. IeÅ¡kovas nurodė, kad nors atsakovas sumokėjo visÄ privatizuoto pastato kainÄ , tačiau iki Å¡iol nėra apmokėjęs žemės sklypo kainos ir pasirašęs jo pirkimo-pardavimo sutarties. Kadangi atsakovas nėra įvykdęs nurodytos prievolės, iÅ¡ jo turėtų bÅ«ti priteistas ne tik įsiskolinimas už žemės sklypÄ , bet ir 0,02 procento dydžio delspinigiai, apskaičiuoti už 180 dienų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 1023 patvirtintų Valstybinės žemės sklypų, priskirtų privatizavimo objektams, pardavimo ir nuomos taisyklių 25 punktÄ .

Už Å¡ių prievolių įvykdymÄ solidariai atsakinga ir atsakovė (CK 3.109 straipsnis). Nesutikdami su ieÅ¡kovo reikalavimais atsakovai pareiÅ¡kė prieÅ¡ieÅ¡kinį, kuriame prašė taikyti vienÄ iÅ¡ alternatyvių jų teisių gynimo bÅ«dų:1) pripažinti trumpalaikio force majeure situacijÄ ir atidėti pareigos pagal Privatizavimo sutartį vykdymÄ iki bus baigtas atsakovo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir panaikintas atsakovams nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas;

2) arba pakeisti Privatizavimo sutarties 13. punktÄ dėl iÅ¡ esmės pasikeitusių aplinkybių, pakeičiant jame nustatytÄ terminÄ sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir pagal jÄ atsiskaityti, nustatant, kad Å¡i prievolė atsakovams atsiranda po to, kai bus baigtas atsakovo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir panaikintas atsakovams nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Atsakovai paaiÅ¡kino, kad įsipareigojimÄ sudaryti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį bei sumokėti jo kainÄ atsakovas bÅ«tų įvykdęs Privatizavimo sutartyje nustatytu terminu, tačiau iki 2012 m. pabaigos vyko sklypo ribų nustatymo ir kainos koregavimo procedÅ«ros (taisomos valstybės ir savivaldybės institucijų padarytos klaidos).

Iki Å¡ios dienos atsakovai negali įvykdyti ginčo įsipareigojimų, kadangi atsakovo atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas, o turtas yra areÅ¡tuotas. Nors atsakovas Å¡ias priežastis nurodė ieÅ¡kovui pateiktame praÅ¡yme pratęsti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutarties terminÄ , tačiau ieÅ¡kovas nepateikė jokio atsakymo. Atsakovai turi pakankamai lėšų sudaryti ir įvykdyti ginčo sandorį, tačiau nurodytos priežastys objektyviai užkerta keliÄ jiems įvykdyti savo įsipareigojimus.

Atsakovas aplinkybių, kad jo atžvilgiu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas ir abiejų atsakovų turtui bus nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas, negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti ir užkirsti tam kelio (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Atsakovai Å¡iuo metu ne tik neturi galimybės disponuoti savo turtu, tačiau ir gauti paskolÄ ar kitais bÅ«dais įgyti papildomų lėšų. Dėl Å¡ios priežasties teismas turi arba pripažinti nurodytas aplinkybes force majeure situacija (CK 6.212 straipsnio 2 dalis), arba pakeisti Privatizavimo sutarties sÄ lygas (CK 6.127 straipsnio 3 dalis, 6.204 straipsnis).

Pažymėtina, kad Privatizavimo sutarties 13. punktas iÅ¡ esmės atitinka preliminarios sutarties sampratÄ pagal CK 6.165 straipsnį, todėl nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovas apskritai neturi teisės reikÅ¡ti reikalavimo vykdyti Privatizavimo sutarties 13. punktÄ natÅ«ra. Tačiau atsakovas tebėra suinteresuotas įsigyti ginčo žemės sklypÄ , todėl savo prieÅ¡ieÅ¡kinio reikalavimus formuluoja atsižvelgdamas į Å¡alių sutampančiÄ valiÄ Å¡iuo klausimu. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus apygardos teismas 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimu prieÅ¡ieÅ¡kinį atmetė, ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies: priteisė ieÅ¡kovui solidariai iÅ¡ atsakovų 2 251 800 Lt nesumokėtÄ Å¾emės sklypo kainÄ , 33 777 Lt delspinigių, 5 procentų dydžio procesines palÅ«kanas; valstybei iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis priteisė 26 882,70 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.

Pirmosios instancijos teismas atsakovų argumentus dėl neleistinumo ieškovui reikalauti įvykdyti prievolę natūra atmetė kaip nepagrįstus, remdamasis kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. I. P., bylos Nr. 3K-3-95/2011; 2011 m. kovo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Dorvina“, bylos Nr. 3K-3-140/2011).

Teismas pažymėjo, kad atsakovų prievolė atsiskaityti už žemės sklypÄ atsirado po to, kai buvo atliktas žemės sklypo ploto ir kainos koregavimas. Privatizavimo sutarties 13. punkte nustatytas 30 darbo dienų terminas skaičiuotinas nuo 2013 m. vasario 18 d., kai atsakovas gavo ieÅ¡kovo raÅ¡tÄ dėl galimybės sudaryti žemės sklypo privatizavimo sutartį. Taigi atsakovai negali bÅ«ti pripažinti pažeidusiais prievolę anksčiau nei 2013 m. balandžio 3 d. Tuo pačiu ieÅ¡kovo reikalavimas dėl delspinigių priteisimo už 180 kalendorinių dienų laikotarpį iki ieÅ¡kinio pareiÅ¡kimo, tiek, kiek jis apima laikotarpį iki 2013 m. balandžio 3 d., negali bÅ«ti pripažintas pagrįstu.

Atsakovų argumentus dėl force majeure situacijos teismas atmetė kaip nepagrįstus, nurodęs, kad negalėjimas disponuoti turimomis lėšomis prilygintinas finansinių iÅ¡teklių prievolės įvykdymui neturėjimui ir atitinka CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtintÄ iÅ¡imtį. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovai nenurodė ir neįrodinėjo, kad egzistuoja aplinkybės, iÅ¡ esmės pakeitusios Å¡alių sutartinių santykių pusiausvyrÄ , t. y. kad iÅ¡ esmės padidėjo įvykdymo kaina ar iÅ¡ esmės sumažėjo gaunamas įvykdymas, nors tokių aplinkybių nustatymas yra bÅ«tina CK 6.204 straipsnio taikymo sÄ lyga.

Atsakovų praÅ¡ymas pakeisti Privatizavimo sutartį grindžiamas ne tuo, kad sutartinės prievolės vykdymas esamomis sÄ lygomis iÅ¡kreiptų Å¡alių sutartinių prievolių pusiausvyrÄ , o tuo, kad atsakovai esamu metu neturi galimybės įvykdyti prievolę. Toks reikalavimas neatitinka CK 6.204 straipsnio sÄ lygų, todėl negali bÅ«ti tenkinamas.Pripažinęs atsakovų prieÅ¡inius reikalavimus nepagrįstais, teismas konstatavo, jog ieÅ¡kovas teisėtai iÅ¡ jų reikalauja priteisti žemės sklypo kainÄ bei delspinigius, apskaičiuotus nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki kreipimosi į teismÄ 2013 m. birželio 17 d. III.

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai              Apeliaciniame skunde atsakovai praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ â€“ ieÅ¡kinį atmesti, prieÅ¡ieÅ¡kinį tenkinti, priteisti jų turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:             1. CK 6.212 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė reiÅ¡kia ne kÄ kita, kaip prievolės atidėjimÄ laikui, kai pasibaigs aplinkybės, objektyviai trukdančios įvykdyti prievolę (force majeure), ir civilinės atsakomybės netaikymÄ .

TÄ patvirtina ir CK 6.127 straipsnio 3 dalies (antras sakinys) nuostatos. Nors apeliantai turi pakankamai lėšų atsiskaityti už žemės sklypÄ , tačiau jie to negali padaryti dėl apelianto atžvilgiu pradėtame ikiteisminiame tyrime pagal BK 151-152 straipsnius nustatyto laikino nuosavybės teisių apribojimo. Teismo pateiktas CK 6.212 straipsnio 1 dalies aiÅ¡kinimas yra netinkamas, kadangi įstatyme kalbama apie finansinių iÅ¡teklių neturėjimÄ , tačiau ne apie neturėjimÄ galimybės jais disponuoti.

Apeliantai galimybę disponuoti jiems priklausančiu turtu prarado be savo valios – neteisėtai pritaikius procesines prievartos priemones.              Kliūtis apeliantams įvykdyti sutartinius įsipareigojimus atsirado po Privatizavimo sutarties sudarymo, jos apeliantai negalėjo protingai numatyti, kontroliuoti ir užkirsti jai kelio. Negalimumas įvykdyti prievolę yra teisinis, pasireiškęs ikiteisminio tyrimo institucijų neteisėtais veiksmais, kurie laikytini force majeure (CK 6.127 straipsnio 3 dalis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. liepos 15 d. nutarimo Nr. 840 „Dėl atleidimo nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 3.5. punktas).

Valstybės institucijų veiksmų neteisėtumÄ patvirtina tai, kad apeliantei įtarimai nėra pareikÅ¡ti, tačiau jos atžvilgiu taikyta baudžiamoji procesinė prievartos priemonė.              2. Teismas neiÅ¡skyrė apeliantų padėties baudžiamajame procese skirtumo ir Å¡iuo klausimu nepasisakė. Tuo buvo pažeisti CPK 270 straipsnio reikalavimai.              Atsiliepime į apeliacinį skundÄ ieÅ¡kovas praÅ¡o apskųstÄ teismo sprendimÄ palikti nepakeistÄ ir nurodo, kad apelianto galimai neteisėti veiksmai, dėl kurių yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, negali bÅ«ti pripažinti force majeure aplinkybe.

Valstybės žemės perleidimo santykių reglamentavimas yra imperatyvus, todėl Å¡ioje situacijoje CK 6.204, 6.223 straipsniuose nustatyta tvarka negali bÅ«ti taikoma.              Atsiliepime į apeliacinį skundÄ trečiasis asmuo praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti ir nurodo, kad apeliantų minimos aplinkybės neatitinka force majeure aplinkybės sÄ lygų visumos sudėties. Byloje keliamas ne sutarties nutraukimo, bet prievolės įvykdymo atidėjimo klausimas, taigi apeliantų rėmimasis CK 6.127 straipsniu rodo jų pozicijos prieÅ¡taringumÄ .

Pažymėtina, kad force majeure aplinkybe pripažįstami tik teisėti valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmai, kai šioje byloje įrodinėjamas jų neteisėtumas. Apeliantų minimomis Taisyklėmis detalizuotas ne CK, bet Prekybos, pramonės ir amatų rūmų įstatymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Trevena“ v. Ž. V., bylos Nr. 3K-3-129/2011), todėl jos šioje byloje netaikytinos.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados              Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos Å¡alims turi įstatymo galiÄ ; sutartis įpareigoja atlikti ne tik tai, kas tiesiogiai joje numatyta, bet ir visa tai, kÄ lemia sutarties esmė arba įstatymai (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties privalomumo ir vykdytinumo (pacta sunt servanda) principai, kuriais grindžiami sutartiniai santykiai, lemia, kad bet koks sutarties netinkamas vykdymas reiÅ¡kia sutarties pažeidimÄ , už kurį atsakinga sutartinių įsipareigojimų nevykdanti sutarties Å¡alis.

Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iÅ¡ sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamÄ Ä¯vykdymÄ ir įvykdymo termino praleidimÄ (CK 6.205 straipsnis). Sutarties Å¡aliai neįvykdžius arba netinkamai įvykdžius sutartį, kita sutarties Å¡alis, atsižvelgiant į aplinkybes, įgyja teisę naudotis sutartyje ir įstatyme nustatytais teisių gynimo bÅ«dais (CK 1.138 straipsnis, 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo (pažeidimo plačiÄ ja prasme) atveju skolininkas turi teisę gintis nuo kreditoriaus reiÅ¡kiamų pretenzijų ir atsikirsdamas į jas inter alia įrodinėti, kad egzistuoja įstatyme ar sutartyje iÅ¡vardyti atvejai pateisinantys įsipareigojimų neįvykdymÄ , t. y. aplinkybės, kurių atsiradimo rizikos jis nebuvo prisiėmęs. Priklausomai nuo jų pobÅ«džio skiriamos nenugalimos jėgos (force majeure) ir sutarties sudarymo aplinkybių pasikeitimo (clausula rebus sic stantibus) situacijos.

Å ių situacijų skirtumas pasireiÅ¡kia tuo, kad vienu atveju, sutartinių įsipareigojimų vykdymas tampa objektyviai neįmanomas (force majeure), kitu – sutartinių įsipareigojimų įvykdymas netampa neįmanomu, tačiau jis skolininkui iÅ¡ esmės pasunkėja (clausula rebus sic stantibus), t. y. reikalavimas įvykdyti sutartį tokiu atveju reikÅ¡tų sÄ Å¾iningumo, protingumo ir teisingumo principams prieÅ¡taraujančios situacijos sukÅ«rimÄ skolininko atžvilgiu. Nurodytos situacijos nėra tapačios, taigi konkrečiu atveju jos negali bÅ«ti konstatuotos tų pačių aplinkybių atžvilgiu.

Kriterijai (požymiai), pagal kuriuos konstatuojama viena iÅ¡ aptartų situacijų, įtvirtinti įstatyme (CK 6.204 straipsnio 2 dalis, 6.212 straipsnis) bei detalizuoti teisminėje praktikoje. Atsižvelgiant į tai, kokio pobÅ«džio aplinkybės užkerta keliÄ skolininkui įvykdyti savo prievoles sutartyje nustatytomis sÄ lygomis, skolininkas turi teisę pasirinkti savo teisių gynimo bÅ«dÄ : nenugalimos jėgos atveju reikalauti jį atleisti nuo atsakomybės už sutarties neįvykdymÄ (CK 6.212 straipsnio 1, 2 dalys, 6.253 straipsnio 2 dalis); pasunkėjus sutartinių įsipareigojimų vykdymui – praÅ¡yti pakeisti sutartį arba jÄ nutraukti (CK 6.205 straipsnio 3 dalies 1, 2 punktai).

Tiek nenugalimos jėgos, tiek sutartinių įsipareigojimų vykdymo pasunkėjimo faktÄ turi įrodyti skolininkas (CPK 12, 178 straipsniai).              Nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovas kreipėsi į teismÄ su reikalavimu įpareigoti skolininkus (apeliantus) natÅ«ra įvykdyti prisiimtas prievoles, t. y. sumokėti privatizuotam objektui (administracinis pastatas, esantis Algirdo g. 3, Vilniuje), priskirto žemės sklypo kainÄ (CK 1.138 straipsnio 4 punktas, 6.38 straipsnio 1 dalis, 6.213 straipsnio 1 dalis).

Gindamiesi nuo Å¡io reikalavimo apeliantai pareiÅ¡kė alternatyvius prieÅ¡inius reikalavimus (CPK 143 straipsnis), kurie lemtų jų prievolės atsiskaityti už žemės sklypÄ atidėjimÄ iki bus baigtas apelianto atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir panaikintas apeliantams nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Siekdami tokio bylos iÅ¡nagrinėjimo teisinio rezultato apeliantai įrodinėjo, kad apelianto atžvilgiu pradėtas baudžiamasis procesas ir jiems nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas turėtų bÅ«ti kvalifikuojamas arba kaip laikino pobÅ«džio force majeure situacija, arba kaip rebus sic stantibus situacija, dėl kurios turėtų bÅ«ti keičiamos Privatizavimo sutarties sÄ lygos.

Dėl Å¡io klausimo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai susiaurino byloje nagrinėtinų klausimų ratÄ , t. y. apeliantai nebeįrodinėja rebus sic stantibus situacijos buvimo (nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų dėl prieÅ¡ieÅ¡kinio pagrindo kvalifikavimo Å¡ioje dalyje). Taigi, nagrinėjant bylÄ apeliacine tvarka analizuojama, ar pirmosios instancijos teismas nepadarė teisės klaidos konstatuodamas, jog civiliniam ieÅ¡kiniui ar turto konfiskavimo baudžiamajame procese užtikrinimui skolininko atžvilgiu paskirtas laikinas nuosavybės teisių apribojimas (BPK 151 straipsnis) negali bÅ«ti kvalifikuojamas kaip nenugalimos jėgos aplinkybė (CPK 320 straipsnis).

             Dėl aplinkybės pripažinimo nenugalima jėga požymių              Nurodyta, kad kriterijai, pagal kuriuos aplinkybė pripažįstama nenugalima jėga, įtvirtinti įstatyme (CK 6.212 straipsnis) bei detalizuoti kasacinio teismo praktikoje. Pastarojoje iÅ¡skiriama, kad tam, jog įvykį ar veiksmÄ bÅ«tų galima pripažinti force majeure aplinkybėmis, bÅ«tina Å¡ių sÄ lygų visuma (kumuliatyvios sÄ lygos):

1) tokių aplinkybių nebuvo sudarant sutartį ir jų atsiradimo nebuvo galima protingai numatyti;

2) dėl susidariusių aplinkybių sutarties objektyviai negalima įvykdyti;

3) šalis, neįvykdžiusi sutarties, tų aplinkybių negalėjo kontroliuoti ar negalėjo užkirsti joms kelio;

4) Å¡alis nebuvo prisiėmusi tų aplinkybių ar jų padarinių atsiradimo rizikos. Nesant Å¡ių sÄ lygų visumos, faktinės aplinkybės negali bÅ«ti pripažintos nenugalima jėga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. spalio 8 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje L. Å . v. UAB „Paira“, bylos Nr. 3K-3-931/2003; 2005 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Kopra“ v. UAB „Baltic forwarding and shipping“, bylos Nr. 3K-3-534/2005; 2010 m. spalio 4 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje A.

Č. v. UAB „Molesta“, bylos Nr. 3K-3-370/2010). Kasacinio teismo taip pat konstatuota, kad CK 6.212 straipsnyje įtvirtintos nenugalimos jėgos sÄ lygos (požymiai) turi bÅ«ti nustatomi kiekvienu konkrečiu atveju individualiai, o force majeure besiremianti sutarties Å¡alis privalo įrodyti, kad nenugalimos jėgos sÄ lygos egzistuoja bÅ«tent jos atžvilgiu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. birželio 6 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „PajÅ«rio vieÅ¡bučiai“ ir kt. v.

AB „Snoras“, bylos Nr. 3K-3-268/2012; 2013 m. spalio 25 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija, bylos Nr. 3K-3-516/2013).             Nagrinėjamu atveju force majeure aplinkybe praÅ¡oma pripažinti ikiteisminiame tyrime asmens atžvilgiu taikytos procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – sukeltas pasekmes: negalėjimÄ disponuoti turimu turtu, o tuo pačiu – ir vykdyti turtinio pobÅ«džio sutartinių prievolių.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad negalėjimas disponuoti turimomis lėšomis prilygintinas finansinių iÅ¡teklių prievolės įvykdymui neturėjimui. Teisėjų kolegija nemato priežasties nesutikti su tokiu vertinimu. Nors apeliantai ir kvestionuoja nurodytÄ iÅ¡vadÄ remdamiesi lingvistine konstrukcijos „neturi <..> iÅ¡teklių“ analize bei lygindami situacijas, kai asmuo iÅ¡teklių neturi ir kai jis juos turi, tačiau negali jais disponuoti dėl valstybės institucijų kaltės, tačiau jų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo pozicijos pagrįstumo.

Ä®statyme expressis verbis įtvirtinta, kad nenugalima jėga nelaikomos aplinkybės, kai rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties Å¡alis neturi reikiamų finansinių iÅ¡teklių arba skolininko kontrahentai pažeidžia savo prievoles (CK 6.212 straipsnio 1 dalis). Pagal Å¡iÄ Ä¯statyminę nuostatÄ sutarties Å¡alies turtinės padėties pokyčiai (pvz., asmens nemokumas) negali bÅ«ti laikomi force majeure. CK 6.212 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti nenugalimÄ jėgÄ apibrėžiantys kriterijai recepcijos bÅ«du perkelti iÅ¡ UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų 7.1.7 straipsnio, tačiau joje papildomai nustačius, kad ekonominės priežastys (finansinių iÅ¡teklių neturėjimas) nepriskirtinos prie tų, kurios pateisintų sutarties neįvykdymÄ , rodo, jog CK buvo įtvirtinta panaÅ¡i į klasikinę (prancÅ«zų) force majeure koncepcija (žr.

McKendrick E. Force majeure and Frustration of Contract. Second Edition. London, New York, Hamburg, Hong Kong. Lloyd‘s of London Press Ltd, 1995. P. 6). Pagal pastarÄ jÄ ekonominės sutarties neįvykdymo priežastys nelaikomos force majeure, kadangi jos nei teisiÅ¡kai, nei fiziÅ¡kai neužkerta kelio sutarties įvykdymui ir yra skolininko kontroliuojamos rizikos pasekmė. Teisės doktrinoje nurodoma, kad iÅ¡imtimi iÅ¡ nurodytos taisyklės galėtų bÅ«ti laikomos situacijos, kai skolininko ekonominį negalėjimÄ (nemokumÄ ) įvykdyti sutartį sukelia valstybės veiksmai, pavyzdžiui, skolininko atžvilgiu taikomas turto konfiskavimas ar kita analogiÅ¡ka priemonė (žr., pvz., Kessedjian C.

Competing Approaches to Force Majeure and Hardship. International Review of Law and Economics, Volume 25, 2005. P. 418; Tallon D. in Bianca-Bonell Commentary on the International Sales Law, Giuffr?: Milan, 1987. P. 582-583). Teisėjų kolegija iÅ¡ esmės pritaria tokiam traktavimui, tačiau pabrėžia, kad nurodytų aplinkybių atitikimas force majeure turi bÅ«ti vertinamas kiekvienu konkrečiu atveju pagal pirmiau nurodytus požymius, apibrėžiančius nenugalimÄ jėgÄ . Dėl to, kas nurodyta, atkreiptinas dėmesys, jog finansinių iÅ¡teklių neturėjimo, kaip nenugalimos jėgos iÅ¡imties sÄ lyginumas pripažįstamas ir kasacinio teismo praktikoje (žr. mutatis mutandis pirmiau minėtas nutartis, priimtas civilinėse bylose UAB „PajÅ«rio vieÅ¡bučiai“ ir kt. v.

AB „Snoras“; UAB „Nekilnojamojo turto gama“ v. Vilniaus miesto savivaldybės administracija). Å iame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantų minimos Taisyklės nagrinėjamoje byloje netaikytinos (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartį, priimtÄ civilinėje byloje UAB „Trevena“ v. Ž. V., bylos Nr. 3K-3-129/2011), todėl jų nuostatos, apsprendžiant ginčo aplinkybių pripažinimo / nepripažinimo force majeure klausimÄ , teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingos.

IÅ¡teklių neturėjimas ir jų turėjimas, tačiau negalėjimas jais disponuoti, sutartinių prievolių vykdymo atžvilgiu yra panaÅ¡ios situacijos, kadangi tiek vienu, tiek kitu atveju skolininko galimybės įvykdyti sutartį yra ribotos. Taip pat sutampa priežastys, dėl kurių susiklosto tokios situacijos: negalėjimas vykdyti įsipareigojimų tiek dėl iÅ¡teklių neturėjimo, tiek dėl nuosavybės teisių ribojimo yra arba skolininko veikloje valdomos rizikos rezultatas, arba nuo jo valios nepriklausantis ir nekontroliuojamas įvykis (pavyzdžiui, nuosavybės teisių apribojimas gali bÅ«ti nustatomas teismo civilinėje byloje pagal kreditoriaus praÅ¡ymÄ arba jį gali sÄ lygoti valstybės institucijų veiksmai).

Valstybės institucijų veiksmai, jeigu jie padaro prievolės įvykdymÄ neįmanomu, gali bÅ«ti kvalifikuojami kaip nenugalimos jėgos aplinkybė, tačiau kiekvienu atveju bÅ«tina įvertinti, ar tokių veiksmų nebuvo galima iÅ¡ anksto numatyti, kas lėmė jų atlikimÄ ir ar nebuvo galima jų ginčyti, t. y. iÅ¡vengti jų sukelto poveikio. Nustačius, kad dėl valstybės institucijų veiksmų, apribojančių skolininko galimybę įvykdyti sutartį, kaltas pats skolininkas ar jis nurodytus negatyvius veiksmus galėjo kontroliuoti adekvačiomis priemonėmis, tačiau jų nesiėmė, tokia situacija negali bÅ«ti pripažinta force majeure.

             Byloje nustatyta, kad apeliantų atžvilgiu Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratÅ«ros prokurorų priimtais nutarimais (t. 2, b. l. 33-52) taikyta procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Teisėjų kolegija pažymi, jog laikinas nuosavybės teisių apribojimas (BPK 151 straipsnis), kaip procesinė prievartos priemonė, pagal sukeliamas pasekmes yra panaÅ¡us į konservacinio pobÅ«džio laikinÄ sias apsaugos priemones – turto areÅ¡tÄ , taikomas civilinėse bylose (CPK 145 straipsnio 1 dalies 1, 3 punktai).

Pastarųjų pritaikymas yra susijęs su skolininkui pareikÅ¡tų turtinio pobÅ«džio reikalavimų (ieÅ¡kinio) patenkinimo užtikrinimu (CPK 144 straipsnio 1 dalis), tuo tarpu laikinu nuosavybės teisių apribojimu siekiama užtikrinti civilinį ieÅ¡kinį ar galimÄ turto konfiskavimÄ (BPK 151 straipsnio 1 dalis). Taigi, nurodytų priemonių tikslai taip pat yra panaÅ¡Å«s: tam tikro procesinio sprendimo įvykdymo užtikrinimas laikinai areÅ¡tuojant įtariamojo ar skolininko turimÄ turtÄ ar jo dalį (Turto areÅ¡to aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3, 7 dalys).

Teisėjų kolegija pastebi, kad betarpiÅ¡kai laikantis apeliantų pozicijos, force majeure situacija savaime turėtų bÅ«ti pripažįstami ir įvykiai, kai civilinėje byloje teismas pagal ieÅ¡kovo praÅ¡ymÄ taiko laikinÄ sias apsaugos priemones, kuriomis apribojama skolininko teisė disponuoti jam priklausančiu turtu, inter alia galimybė įvykdyti savo finansinius įsipareigojimus. Kitaip tariant, anot apeliantų, bet kokie skolininkui prieÅ¡ jo valiÄ nustatyti apribojimai disponuoti turtu, jeigu jie užkerta keliÄ jam įvykdyti savo įsipareigojimus, turėtų bÅ«ti pagrindas jį laikinai atleisti nuo prievolių vykdymo.

Tokia pozicija iÅ¡ esmės neatitinka nenugalimos jėgos situacijos požymių: pirma, nuosavybės teisių apribojimo taikymas per se nėra radikalus, netikėtas ar nenuspėjamas įvykis, kurio negalima objektyviai numatyti sutarties sudarymo metu; antra, aptariamas įvykis įprastai yra susijęs su skolininko veiksmais ar neveikimu, todėl pastarasis turi galimybę jį kontroliuoti ar užkirti jam keliÄ , todėl jam tenka jo atsiradimo rizika; trečia, sudarydamas sutartį skolininkas garantuoja galėsiÄ s jÄ Ä¯vykdyti – nuostolių ir finansinių sÄ naudų paskirstymo tarp Å¡alių rizika.

Be to, laikinas nuosavybės teisių apribojimas (priklausomai nuo jo apimties) objektyviuoju aspektu, kaip ir finansinių iÅ¡teklių neturėjimo atveju, neužkerta kelio sutarties įvykdymui nei fizine, nei teisine prasme. Todėl valstybės institucijų veiksmai pradedant skolininko atžvilgiu ikiteisminį tyrimÄ , taikant laikinÄ nuosavybės teisių apribojimÄ pagal bendrÄ taisyklę neturėtų bÅ«ti pripažįstami force majeure, nes jie neatitinka pirmiau minėtų požymių. Vis dėlto Å¡i iÅ¡vada nėra absoliuti, todėl skolininkas, siekiantis pripažinti, jog jo atžvilgiu taikomi nuosavybės teisių apribojimai bÅ«tų kvalifikuojami kaip force majeure, turėtų pagrįsti Å¡io veiksmo iÅ¡imtinumÄ ir neįprastumÄ taikymo pagrindo ir sukeltų pasekmių požiÅ«riu – subjektyvusis force majeure aspektas.

Å iame kontekste teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į laikino nuosavybės teisių apribojimo tikslÄ ir jo santykį su priežastimis ir jo pasekmėmis: tuo atveju, jeigu asmuo, kurio atžvilgiu taikyta nurodyta procesinės prievartos priemonė, pripažįstamas kaltu dėl nusikalstamų veikų, dėl kurių pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu taikytas aptartas apribojimas, padarymo, Å¡iam asmeniui priklausantis turtas konfiskuojamas arba iÅ¡ jo tenkinami valstybės turtiniai reikalavimai.

AnalogiÅ¡ka situacija turtinių reikalavimų patenkinimo aspektu susiklosto ir civilinėje byloje, teismui priėmus skolininkui nepalankų teismo sprendimÄ . Taigi galima situacija, kai iÅ¡nykus aplinkybei, kuriÄ apeliantai praÅ¡o pripažinti force majeure, jie nepajėgtų įvykdyti savo prievolių dėl finansinių iÅ¡teklių neturėjimo (force majeure iÅ¡imtis), kÄ sÄ lygotų apelianto veiksmai, t. y. jo paties kaltė. Ä® tai svarbu atsižvelgti vertinant bylos pagrindÄ sudarančių faktinių aplinkybių kvalifikavimo kaip force majeure galimybę.

             IÅ¡ pateiktų duomenų aiÅ¡ku, kad apeliantams laikinas nuosavybės teisių apribojimas, kaip procesinė prievartos priemonė, pritaikytas remiantis tuo, kad apeliantui pareikÅ¡ti įtarimai, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su kitais (duomenys neskelbtini) atsakingais asmenimis, tyčia pasisavino jam patikėtÄ didelės vertės banko turtÄ â€“ 897 000 000 litų sumÄ . IÅ¡ to aiÅ¡ku, kad laikino apelianto nuosavybės teisių apribojimo pagrindas yra valstybės institucijos veiksmai, sÄ lygoti apelianto veiksmų.

Ar apeliantas iÅ¡ tiesų padarė nusikalstamas veikas, kuriomis jis yra įtariamas, Å¡ioje byloje nėra reikÅ¡minga, tačiau ginčo procesinės prievartos taikymo pagrindas implikuoja jį esant subjektyvaus pobÅ«džio, t. y. nulemtÄ konkrečių apelianto veiksmų, kurių tikėtinas pasekmes, veikdamas kaip bonus pater familias, jis galėjo numatyti iÅ¡ anksto ir kontroliuoti. Nenugalima jėga negali bÅ«ti pagrindas atleisti skolininkui jo neatsargumÄ ir kartu nuo atsakomybės už sutartinių prievolių įvykdymÄ , tokiu bÅ«du ignoruojant teisėtus kreditoriaus interesus bei lÅ«kesčius.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad apeliantas būtų skundęs ikiteisminio tyrimo pareigūnų nutarimus, kuriais jam nustatytas laikinas nuosavybės teisių apribojimas. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti, jog jis pagal nustatytas faktines aplinkybes būtų dėjęs maksimalias įmanomas pastangas, siekdamas išvengti nustatytų suvaržymų. Teisėjų kolegija pastebi, kad taikytas apribojimas disponuoti turtu pagal savo turinį neužkerta kelio apeliantui įvykdyti savo prievolių nei faktine, nei teisine prasme, t. y. jam nėra draudžiama sudaryti naujų sandorių, be kita ko, skolintis, ir iš skolintų lėšų vykdyti savo įsipareigojimus.

Vien tik tai implikuoja apeliantų pozicijos nepagrįstumÄ . Apeliantai vienu iÅ¡ argumentų, kodėl pagal nustatytas aplinkybes turėtų bÅ«ti pripažinta esanti force majeure situacija, nurodo užtrukusias ginčo žemės sklypo kainos koregavimo procedÅ«ras. Tačiau Å¡i aplinkybė nėra susijusi jokiu faktiniu / teisiniu ryÅ¡iu nei su apeliantų atžvilgiu pritaikytu laikinu nuosavybės teisių apribojimu, nei su jų prisiimtu įsipareigojimu atsiskaityti už sklypÄ , kuriuo jie de facto naudojasi nuo administracinio pastato įgijimo (privatizavimo).

             Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad nepasitvirtino apeliaciniame skunde dėstomos abejonės dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo neatitikimo CPK 270 straipsnyje įtvirtintiems reikalavimams. Nors apeliantės ir apelianto padėtis pradėtame (pirmiau aptartame) ikiteisminiame tyrime skiriasi – įtarimai pareikšti tik apeliantui, laikino nuosavybės teisių apribojimas jiems sukelia analogiškas pasekmes, tačiau šio apribojimo taikymo pagrindas yra šalutinė aplinkybė.

Teisėjų kolegija išdėstytų aplinkybių kontekste išskiria, kad nepateikta jokių įrodymų, jog apeliantė būtų skundusi ikiteisminio tyrimo pareigūnų priimtus nutarimus, kuriais jai nustatyti ginčo apribojimai. Taigi ji taip pat neįrodė, siekdama išvengti kilusių pasekmių, veikusi kaip bonus pater familias.              Dėl išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų nurodomi faktinis ir teisinis pagrindai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl force majeure situacijos nebuvimo.

Dėl Å¡ių aplinkybių bÅ«tina paminėti, jog nutraukus ikiteisminį tyrimÄ arba teismui priėmus iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, apeliantai įgis teisę reikalauti valstybės atlyginti žalÄ , atsiradusiÄ dėl taikyto laikino nuosavybės teisių apribojimo (CK 6.271 straipsnio 1 dalis).              Teisėjų kolegija, patikrinusi apskųstÄ pirmosios instancijos teismo sprendimÄ teisės ir faktų aspektais, konstatuoja, kad pagrindo jį naikinti arba pakeisti apeliacinio skundo argumentais nenustatyta.

Teismas tinkamai aiÅ¡kino ir taikė materialiosios teisės normas, apibrėžiančias įvykių ar veiksmų pripažinimo nenugalima jėga sÄ lygas (požymius), ir nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuluotos praktikos (CPK 328, 330 straipsniai).               Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo              Vilniaus apygardos teismo 2014 m. sausio 8 d. nutartimi apeliantams buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ mokėjimas. Pastarojo netenkinus, valstybei iÅ¡ apeliantų lygiomis dalimis priteisiamas 26 856 Lt dydžio už apeliacinį skundÄ mokėtinas žyminis mokestis (CPK 84 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

                          Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,  n u t a r i a:                           Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                           Priteisti valstybei lygiomis dalimis iÅ¡ atsakovų R.

B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir S. B. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 26 856 Lt žyminį mokestį. Teisėjos                                                                                                                     Virginija Čekanauskaitė                                                                                                                                                Rasa GudžiÅ«nienė                                                                                                                                                Audronė Jarackaitė             Â