2016-04-18 Nr. AB-8361-3-61-3-04310-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-30-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04210-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos atlyginimo dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja L. D. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimą Nr. 5-S-3693 ir priteisti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento – 1 232,10 Lt.

Pareiškėja paaiškino, kad ji nuo 2008 m. gegužės 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. ėjo Lietuvos policijos logistikos centro (duomenys neskelbtini) pareigas, nuo 2010 m. sausio 1 d. pareiškėja perkelta į Departamento statutinės valstybės tarnautojos (A lygio 11 kategorijos) pareigas. Pareiškėjai nuo 2007 m. sausio 11 d. suteiktas komisaro laipsnis, nuo 2008 m. liepos 1 d. – pirma kvalifikacinė kategorija. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjai buvo mokamas darbo užmokestis, sumažintas vadovaujantis nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusiu Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, Įstatymas) 25 straipsnio 3 dalies ir 1 priedo pakeitimu, kuriuo sumažinti pareiginės algos koeficientai. Pareiškėja pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino nurodytą teisinį reguliavimą, kuriuo remiantis buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija).

Atsižvelgusi į tai, kad darbo užmokesčio mažinimas nurodytu laikotarpiu buvo neteisėtas, pareiškėja kreipėsi į atsakovą, prašydama išmokėti susidariusį darbo užmokesčio skirtumą (1 232,10 Lt), tačiau Departamentas 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 5-S-3693 atsisakė tenkinti pareiškėjos prašymą. Pareiškėjos teigimu, šis Departamento sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes buvo pažeista jos teisė gauti teisingą atlyginimą už atliktą darbą. Pareiškėja atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą.

Atsakovai Departamentas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Departamento, (toliau – ir atsakovai) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad pagal Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimą valstybė privalės nustatyti tinkamą darbo užmokesčio sumažinimo proporciją bei kompensuoti tik tą dalį neišmokėto atlyginimo, kuri neatitinka proporcingumo principo. Departamentas be atitinkamo teisės akto negalėjo pareiškėjai teisingai apskaičiuoti darbo užmokesčio nepriemokos už nurodytą laikotarpį ir išduoti teisėtą pažymą apie susidariusį įsiskolinimą dėl pareiginės algos koeficiento sumažinimo.

Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas) 2013 m. rugsėjo 19 d. priėmė įstatymą Nr. XII-523, kurio 2 straipsnyje nustatė terminą Lietuvos Respublikos Vyriausybei iki 2014 m. gegužės 1 d. parengti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projektą. Atsakovas pažymėjo, kad kol nėra tokio teisinio reglamentavimo, kokio dydžio, kokiomis sąlygomis, periodiškumu turi būti išmokėta darbo užmokesčio nepriemoka pareiškėjai, Departamentas neturi teisinių galimybių išmokėti tokio darbo užmokesčio nepriemokos dydžio, kokio prašo pareiškėja.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimu pareiškėjos L. D. skundą tenkino: priteisė pareiškėjai iš atsakovo Departamento 1 202,48 Lt (348,26 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d., panaikino Departamento 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimo Nr. 5-S-3693 dalį, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo nuostatų taikymo, nustatė atsakovui Departamentui šio sprendimo įvykdymo terminą iki 2015 m. gruodžio 31 d.

Atsižvelgęs į pareiškėjos užimamą pareigybę, vadovaudamasis Įstatymo 23–25 straipsniuose, Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 36 straipsnio 5 dalyje įtvirtintu teisiniu reglamentavimu, teismas padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėja gavo sumažintą pareiginę algą dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento, pareiginės algos sumažinimas lėmė ir mažesnių priedų už suteiktą kvalifikacinę kategoriją ir tarnybos stažą išmokėjimą. Teismas vadovavosi Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime pateiktais išaiškinimais, kad neproporcingas valstybės tarnautojų atlyginimų mažinimas prieštarauja Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad veiksmingas pareiškėjos teisių gynimas būtų su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visiškas pašalinimas, t. y. darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų nuostatų taikymo, priteisimas.

Teismo vertinimu, senaties terminas skaičiuojamas nuo pareiškėjos skundo padavimo teismui dienos, o pareiškėja skundą teismui padavė 2013 m. rugsėjo 30 d., todėl reikalavimui priteisti nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką praleido ieškinio senaties terminą. Tačiau atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ir aplinkybę, kad atsakovas neprašo taikyti ieškinio senaties, teismas sprendė, jog senatis netaikytina. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos policijos logistikos centras reorganizuotas prijungimo būdu prie Departamento, todėl Departamentui perėjo visos Lietuvos policijos logistikos centro teisės ir pareigos. Dėl to teismas priteisė pareiškėjai iš Departamento 1 202,48 Lt (348,26 Eur) neišmokėto darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos pažeistos teisės gynimas teisme nėra priklausomas nuo jokio papildomo veiksmo, t. y. specialaus, kompensavimo klausimus galbūt sureguliuosiančio, įstatymo priėmimo.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas sprendė, jog negali būti paliktas galioti Departamento 2013 m. rugsėjo 26 d. sprendimas Nr. 5-S-3693, kuriuo atsisakyta tenkinti pareiškėjos prašymą dėl darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo ir informacijos pateikimo. Teismas konstatavo, kad skundžiamo Departamento sprendimo dalis, kuria atsisakyta grąžinti pareiškėjai darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė dėl Konstitucijai prieštaraujančiu pripažinto Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo, kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, taikymo, yra neteisėta ir nepagrįsta. Nors Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip, teismo vertinimu, skundžiamo sprendimo palikimas galioti prieštarautų teisėtumo principui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 851 straipsniu ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi, įvertinęs tai, kad teismo sprendimo šioje byloje įvykdymas reikalauja papildomų lėšų, taip pat įvertinęs darbo užmokesčio fondui skiriamų lėšų tvarką, teismas konstatavo, kad yra būtinybė atidėti šio teismo sprendimo vykdymą ir nustatyti, jog teismo sprendimas turi būti įvykdytas iki 2015 m. gruodžio 31 d.

III. Atsakovas Departamentas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos L. D. skundą atmesti.

Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu nustatytą įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Būtent kompensavimo per protingą terminą aplinkybė laikytina aplinkybe, ribojančia galimybę realizuoti pareiškėjai teisę reikalauti nedelsiant teisingai atlyginti už darbą. Seimas įstatymu nukėlė kompensacijų mokėjimo terminą bei nustatė šios skolos mokėjimo tvarką, t. y. kad kompensacijos turės būti mokamos pagal specialų įstatymą.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio sumą, kol minėtas įstatymas nėra panaikintas, pakeistas ar pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Be to, nuo 2013 m. spalio 1 d. buvo atkurta sumažinta valstybės tarnautojų ir teisėjų darbo užmokesčio (atlyginimo) dalis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog Lietuvos valstybė nepagrįstai delsia nustatyti neišmokėtos atlyginimo dalies kompensavimo tvarką. Valstybei įsipareigojus sukurti kompensavimo mechanizmą ir pradėjus šio kompensavimo mechanizmo rengimą, aptariamų teisinių santykių kvalifikacija nėra baigta, nėra žinomas ir pats praradimų mastas. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjos darbo užmokestis pagal tuo metu galiojusias teisės normas buvo ne tik sumažintas, bet ir išmokėtas iki Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo įsigaliojimo. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo išaiškinimą 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime dėl Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, atsakovas, sumažindamas ir išmokėdamas darbo užmokestį, veikė teisėtai. Šiuo metu nėra priimtas joks norminis teisės aktas, kuriuo vadovaudamasis atsakovas galėtų pareiškėjai išmokėti darbo užmokesčio skirtumą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjai L. D. (valstybės tarnautojai) nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė sumažinus valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, priteisimo.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo 11 kategorijos (iki 2010 m. sausio 1 d. – 13 kategorijos) statutinės valstybės tarnautojos pareigas Departamente (iki 2010 m. sausio 1 d. – Lietuvos policijos logistikos centre, kuris nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo reorganizuotas prijungimo prie Departamento būdu). Iš Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto teisinio reglamentavimo matyti, kad Įstatymo nuostatos, reglamentuojančios valstybės tarnautojų darbo užmokestį, Departamento statutiniams valstybės tarnautojams taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja Statutas. Pagal įstatymo 23 straipsnį valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos; 4) apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą. To paties įstatymo 24 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pareiginė alga nustatoma pagal pareigybės kategoriją ir yra vienoda visoms tos pačios kategorijos pareigybėms. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Koks koeficientas taikomas kiekvienos kategorijos pareigybėms, nustato šis įstatymas (1 priedas). Statuto (redakcija, galiojusi iki 2015 m. gruodžio 31 d.) 35 straipsnyje nustatyti pareigūnų pareiginės algos priedų už turimus laipsnius koeficientai, 36 straipsnyje – pareigūnų kvalifikacinės kategorijos ir priedai už jas, 37 straipsnyje – vidaus tarnybos stažas, 38 straipsnyje – priemokos ir apmokėjimas pareigūnams už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą.

Seimas 2009 m. balandžio 23 d. priėmė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedo pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu (įsigaliojusiu 2009 m. gegužės 1 d.) pakeitė Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedą ir sumažino 15–20 kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–14) pareiginės algos koeficientai minėtu įstatymu mažinami nebuvo. Nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas buvo pakeistas dar kartą, sumažinant 11 ir aukštesnių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientus, tačiau kitų valstybės tarnautojų pareigybių kategorijų (1–10) pareiginės algos koeficientai nebuvo mažinami.

Pažymėtina, kad sumažinti pareiginių algų koeficientai galiojo iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Taigi nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. buvo sumažintas pareiškėjos darbo užmokestis, sumažinus pareiginės algos koeficientą.

Byloje nėra ginčo, kad Departamentas, vadovaudamasis tuo metu galiojusia Įstatymo redakcija, ginčo laikotarpiu pareiškėjai mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2013 m. birželio 18 d. posėdyje išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą bei 2013 m. liepos 1 d. priėmė nutarimą, kuriame, be kita ko, konstatavo, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, prieštaravo (prieštarauja) Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“ ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad Statuto 36 straipsnio 5 dalyje nustatyti vidaus tarnybos pareigūnams mokami pareiginės algos priedai už kvalifikacinę kategoriją nebuvo mažinami. Šis Konstitucinio Teismo nutarimas „Valstybės žiniose“ buvo oficialiai paskelbtas 2013 m. spalio 1 d. Pareiškėja, manydama, kad jos teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista ir turi būti ginama priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo (dėl sumažintų pareiginės algos koeficientų) susidariusį darbo užmokesčio skirtumą, kreipėsi į teismą, t. y. pareiškėja iš esmės prašė ginčą išspręsti tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą skundžiamame sprendime išanalizavo aktualų teisinį reglamentavimą (jo pasikeitimus), susijusį su pareiškėjos (valstybės tarnautojos) darbo užmokesčio apskaičiavimu ginčijamu laikotarpiu, ir nustatė, jog pareiškėjos darbo užmokestis buvo sumažintas dėl Įstatymo 1 priedo nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų dydį, kurios Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjos pažeistos teisės turi būti ginamos priteisiant jai visą dėl Konstitucijai prieštaraujančių nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio nepriemokos sumą. Iš pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjai ginčo laikotarpiu susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (1 202,48 Lt (348,26 Eur)) tiesiogiai taikydamas Konstituciją.

Atsakovai neginčija aplinkybės, kad nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 30 d. susidarė pareiškėjai pirmosios instancijos teismo priteista darbo užmokesčio nepriemoka 1 202,48 Lt (348,26 Eur)), tačiau tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde teigia, jog pareiškėjos skundas yra nepagrįstas, nes jos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėja skunde laikėsi pozicijos, kad jai nepagrįstai neišmokėta darbo užmokesčio dalis turi būti priteista teismo sprendimu tiesiogiai taikant Konstituciją.

Teisėjų kolegija, pažymėdama, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pripažįstama, jog dėl Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reglamentavimo nustatymo ar Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo pažeistos asmens teisės gali būti ginamos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jam dėl tokių Konstituciją pažeidžiančių teisinio reguliavimo trūkumų susidariusią darbo užmokesčio nepriemoką (žr., pvz., 2010 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-59/2010, 2012 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2689/2012 ir kt.), šiuo atveju sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjos teisės yra gintinos tiesiogiai taikant Konstituciją ir priteisiant jai visą darbo užmokesčio nepriemoką, nepripažintina pagrįsta.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjama situacija nuo minėtoje teismų praktikoje nurodytų atvejų skiriasi tuo, jog Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimu buvo pripažinta, kad tam tikros Įstatymo nuostatos prieštarauja Konstitucijai tik tiek, kiek jomis buvo nustatyti neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, ir taip pat išaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas gali sumažinti atlyginimus įvairiems asmenims, jei tai būtina siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau ir tokiais atvejais jis turi išlaikyti pusiausvyrą tarp asmenų, kuriems nustatomas mažiau palankus atlyginimų teisinis reguliavimas, teisių bei teisėtų interesų ir visuomenės bei valstybės interesų, t. y. turi būti paisoma, be kita ko, proporcingumo principo reikalavimų.

Vertindama atsakovų ir pareiškėjos išdėstytus argumentus, susijusius su kompensavimo mechanizmo nustatymo reikšme šiam ginčui, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime konstatavo, jog pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštaraujančiomis inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla reikalavimas įstatymų leidėjui nustatyti asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą, t. y. tvarką, kuria valstybė per protingą laikotarpį (inter alia atsižvelgiant į valstybės ekonominę, finansinę padėtį, įvertinant galimybes sukaupti (gauti) lėšas, būtinas tokiam kompensavimui) teisingai – tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi, – juos kompensuos; toks teisinis reguliavimas nustatytinas be nepagrįsto delsimo. Taigi šiuo atveju svarbu atsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2014 m. balandžio 16 d. sprendimą, kuriame buvo išaiškintos minėtos Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo nuostatos.

Minėtame 2014 m. balandžio 16 d. sprendime Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas nagrinėjamu atveju aktualiame 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime išaiškino, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat pakartojo, kad praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka. Konstitucinis Teismas 2015 m. lapkričio 19 d. nutarime konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas naują kompensavimo mechanizmą reglamentuojančio įstatymo projekto pateikimo terminą (iki 2015 m. gegužės 1 d.), nepagrįstai delsė.

Pažymėtina, kad dėl ekonomikos krizės neproporcingai atlyginimas buvo sumažintas tiek karjeros valstybės tarnautojams, tiek statutiniams valstybės tarnautojams, todėl šiuo atveju yra teisinis pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 15 d. sprendimuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016 suformuota praktika. Šiuose sprendimuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarimo, 2014 m. balandžio 16 d. sprendimo ir 2015 m. lapkričio 19 d. nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja inter alia Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.

Akcentuotina, kad 2015 m. birželio 30 d., t. y. jau po skundžiamo neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo patenkinti pareiškėjos skundą ir priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką priėmimo, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015 m. rugsėjo 1 d., kuriame nustatytas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, praradimų, patirtų dėl per ekonomikos krizę neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo), kompensavimo mechanizmas. Iš Grąžinimo įstatymo preambulės bei 1 straipsnio 1 punkto nuostatų matyti, kad Grąžinimo įstatymas taikomas ir valstybės tarnautojams (jiems mirus – jų įpėdiniams), kuriems buvo mokamas dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažintas darbo užmokestis (atlyginimas).

Nors pareiškėja skunde atkreipė dėmesį, kad tikėtina, jog įstatymų leidėjas gali nepaisyti Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime suformuluoto ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylančio reikalavimo nustatyti kompensavimo mechanizmą, tačiau Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime nurodytą pareigą nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pažymėtina, kad teisingas kompensavimas Konstitucinio Teismo 2013 m. liepos 1 d. nutarime yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi. Atsižvelgęs į tai, įstatymų leidėjas Grąžinimo įstatyme nustatė, koks tolygus darbo užmokesčio (atlyginimo) mažinimas 2009–2013 metais buvo būtinas, ir šio įstatymo 2 straipsnyje aiškiai reglamentavo dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) mokėjimo patirtų praradimų apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką. Priėmus Grąžinimo įstatymą, išnyko pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodoma pareiškėjos teisinės padėties neapibrėžtumo situacija.

Atsižvelgusi į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus ir Grąžinimo įstatymą, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su atsakovų pozicija, kad pareiškėjos dėl neproporcingo atlyginimo sumažinimo patirti praradimai turi būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, todėl konstatuoja, jog pareiškėjos patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį (atlyginimą) mokėjusiai institucijai (šiuo atveju – Departamentui) Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjos patirtus praradimus tiek, kiek Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarime pripažino, kad jie buvo neproporcingi. Taigi pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamu atveju taikė pareiškėjos pažeistų teisių gynimo būdą – visos darbo užmokesčio nepriemokos priteisimą iš Departamento. Teisėjų kolegija pažymi, kad tokia pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 15 d. sprendimus administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016; 2016 m. vasario 17 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2484-602/2016; 2016 m. kovo 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-111-520/2016; 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2066-575/2016; kt.).

Apibendrindama anksčiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas pagrindinį ginčą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo, netinkamai pritaikė materialiosios teisės normas, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Dėl šiame sprendime nurodytų argumentų atsakovo Departamento apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjos skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Atsakovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjos L. D. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė