2022-11-23 Nr. AB-29380-3-61-3-02577-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3927-492/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02577-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. G. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas H. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. 22S78887 (toliau – ir Sprendimas).).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyta tvarka pateikė prašymą Departamentui išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje registruotoje uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymo) 40 straipsnio 1 dalies 41 punkte nustatytu pagrindu, kuris užtikrino teisėtą buvimą ir gyvenimą Lietuvoje iki 2024 m. birželio 20 d. Atvykęs į Lietuvą, pareiškėjas pradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, tačiau darbo santykiai nutrūko anksčiau ir pareiškėjas pradėjo ieškotis naujo darbo tam, kad galėtų toliau tęsti gyvenimą ir užtikrinti teisėtą buvimą Lietuvoje.

4. Pareiškėjas akcentavo, kad jis jau yra susitaręs dėl naujų darbo santykių su kitu darbdaviu, tačiau, dėl objektyvių priežasčių nespėjus informuoti apie tai atsakovo, o atsakovui nesuteikus galimybės pareiškėjui pateikti atnaujintus duomenis, 2022 m. birželio 6 d. Departamentas priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui, (duomenys neskelbtini) piliečiui, išduotą leidimą laikinai gyventi Nr. 760039755.

5. Pareiškėjas pažymėjo, kad atsakovas netinkamai taikė ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas, pažeidė gero administravimo, objektyvumo, protingumo ir kitus principus, teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises. Atsakovas, priimdamas Sprendimą, tik formaliai įvertino situaciją, neanalizavo kitų teisiškai reikšmingų aplinkybių ar dokumentų, todėl padarė nepagristas išvadas dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nurodyto pagrindo buvimo.

6. Pareiškėjas teigė, kad buvimas bedarbiu ilgiau negu tris mėnesius iš eilės yra pagrindas Leidimo laikinai gyventi panaikinimui, tačiau nei nurodytoje normoje (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte) nei kituose Įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad Leidimas laikinai gyventi yra naikintinas, jei nėra duomenų apie užsieniečio registravimą bedarbiu Užimtumo tarnyboje, o iš Sprendimo galima daryti išvadą, kad, pareiškėjui užsiregistravus Užimtumo tarnyboje, atsakovas nebūtų priėmęs sprendimo panaikinti Leidimo laikinai gyventi. Taigi, nėra aišku, dėl kokių konkrečiai pareiškėjo neatliktų veiksmų, atsakovas priėmė Sprendimą. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo prievolės nutraukus darbo santykius registruotis Užimtumo tarnyboje, ypač, tuo atveju, kai pareiškėjas jau buvo susiradęs naują darbdavį.

7. Pareiškėjas akcentavo, kad turi įstatyme nustatytą teisę pakeisti tiek darbdavį, tiek darbo funkciją. Pareiškėjas būtų atitikęs ir tinkamai įgyvendinęs tiek Įstatymo 44 straipsnio 7 dalyje, tiek ir 441 straipsnio 6 dalyje nustatytas sąlygas, kadangi jau buvo susiradęs naują darbdavį su kuriuo vedė derybas dėl darbo sutarties sudarymo, tačiau atsakovas savo pareigos įsitikinti ir patikrinti aktualią informaciją, susijusią su pareiškėju, neįgyvendino ir praėjus trims dienoms po Įstatyme nustatyto termino priėmė neproporcingą Sprendimą.

8. Pareiškėjas teigė, kad jis, dar nepasibaigus trijų mėnesių terminui, buvo susiradęs kitą darbdavį ir tik todėl, kad derybų stadija su naujuoju darbdaviu užtruko, negalėjo atsakovui pateikti tikslios informacijos apie įdarbinimo pradžią, tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas nebūtų informavęs atsakovo apie situaciją, jei tik atsakovas būtų pareikalavęs pateikti informaciją apie naująją darbovietę.

9. Pareiškėjas nurodė, kad Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų.

10. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad 2021 m. birželio 23 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi 760039775, galiojantį iki 2024 m. birželio 20 d.

12. Departamentas 2022 m. kovo 3 d. pranešimu Nr. 2203-PRNŠ-0276 buvo informuotas, pareiškėjo darbdavio, kad pareiškėjo darbo sutartis su juo buvo nutraukta 2022 m. kovo 2 d. 2022 m. birželio 3 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje buvo patikrinti duomenys apie pareiškėjo įsidarbinimą ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 2 d. jokioje Lietuvos Respublikos įmonėje nedirbo, todėl šios aplinkybės sudarė pagrindą panaikinti leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktas).

13. Atsakovas nurodė, kad vertinant Sprendimo turinį yra akivaizdu, kad Sprendimas buvo priimtas tuo pagrindu, kad pareiškėjas tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės, o aplinkybė, kad pareiškėjas nesiregistravo bedarbiu Užimtumo tarnyboje buvo įvertinta kitų duomenų kontekste ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto nuostatų taikymui įtakos neturi. Taip pat pažymėjo, kad teisės aktai nenustatė Departamentui pareigos kreiptis į pareiškėją informacijos ar duomenų apie esamą statusą ir naują darbovietę. Sprendimui priimti užteko Departamento turimų duomenų, taip pat pareiškėjas skunde nenurodo jokių aplinkybių, dėl kurių Departamentas, priimdamas Sprendimą, turėjo netaikyti imperatyvių Įstatymo nuostatų.

14. Atsakovas nesutinka su skundo teiginiais, kad pareiškėjui buvo užkirstas kelias pakeisti darbdavį, nes Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu užsienietis per pirmuosius dvejus teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį arba, netekęs darbo ir nepraėjus trims mėnesiams, ketina dirbti kitą aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, jis turi pateikti Departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją. Pareiškėjas per tris mėnesius nuo darbo sutarties su darbdaviu nutraukimo galėjo pasinaudoti Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nustatyta teise pakeisti darbdavį, tačiau to nepadarė, prašymo leisti pakeisti darbdavį Departamentui nepateikė, todėl Departamentui neatsirado pareigos patikrinti informaciją apie pareiškėją. Teisės aktai nenustato Departamentui teisės pratęsti Įstatyme nustatyto trijų mėnesių termino, kuriam suėjus, Departamentui atsiranda pareiga panaikinti išduotą leidimą.

15. Atsakovas teigė, kad Sprendimas atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

17. Teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, nustatė šias faktines aplinkybes:

17.1. Pareiškėjas Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nurodydamas, kad ketina dirbti Lietuvos Respublikoje registruotoje UAB „(duomenys neskelbtini)“ (2021 m. gegužės 17 d. Nr. 2105-LLG-1480).

17.2. Departamentas 2021 m. birželio 23 d. priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi 760039775, galiojantį iki 2024 m. birželio 20 d. Atsakovas 2022 m. kovo 3 d. Pranešimu Nr. 2203-PRNŠ-0276 buvo informuotas apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, t. y., kad pareiškėjo ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartis 2022 m. kovo 2 d. buvo nutraukta.

17.3. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos 2022 m. birželio 3 d. duomenų matyti, kad informacijos, jog pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 2 d. būtų dirbęs kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje, nėra.

17.4. Departamentas 2022 m. birželio 6 d. priėmė sprendimą Nr. 22S78887, kuriuo pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu, nes pareiškėjas tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesius iš eilės.

18. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas bedarbiu buvo nuo 2022 m. kovo 2 d. iki 2022 m. birželio 3 d., t. y. ilgiau kaip tris mėnesius. Šis pagrindas ir buvo nurodytas panaikinant pareiškėjo leidimą laikinai gyventi. Vien tai, kad Sprendimo priėmimo metu buvo tikrinama, ar pareiškėjas buvo užsiregistravęs bedarbiu Užimtumo tarnyboje, nereiškia, kad, esant tokiai registracijai būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas. Priešingai, toks patikrinimas galėjo lemti papildomų įrodymų apie tai, kad asmuo yra bedarbis, surinkimą.

19. Teismas, apžvelgęs Įstatymo 441 straipsnio 6 dalį, nurodė, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymą atsakovui leisti pakeisti darbdavį ir kad tai būtų padaręs per Įstatymo nustatytą terminą.

20. Teismas nurodė, kad Įstatyme nėra nustatyta pareiga atsakovui, prieš priimant sprendimą, kreiptis į pareiškėją prašant pateikti informaciją.

21. Teismas akcentavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus.

22. Teismas padarė išvadą, kad pagrindas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje egzistavo, Departamento priimtas Sprendimas yra motyvuotas, pagrįstas tiek teisiškai, tiek objektyviais faktais. Pareiškėjas neįrodė, kad iki Sprendimo priėmimo metu jis buvo atlikęs visus Įstatyme nustatytus veiksmus, reikalingus siekiant pakeisti darbdavį.

III. 23. Pareiškėjas H. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti jam su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

24. Pareiškėjas nurodo, kad tik Įstatymą įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų turinys rodo, jog sprendimas dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo arba nepanaikinimo minėto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto pagrindu yra paliktas išimtinei Departamento diskrecijai.

25. Pareiškėjas, vadovaudamasis 2005 m. spalio 12 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto „Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo“ (toliau – Aprašas) nuostatomis (129 p., 130 p.), teigia, kad Departamentui nustačius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatytas aplinkybes nepakanka vien formaliai konstatuoti esant vienam iš alternatyvių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte įtvirtintų leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindų. Priešingai, turi būti imamasi papildomų priemonių, siekiant nustatyti aplinkybes, susijusias su užsieniečio darbo praradimu, naujo darbo paieškų rezultatais ir panašiai. Ir tik nustačius bei įvertinus susijusias aplinkybes, priimti sprendimą panaikinti ar nepanaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

26. Pareiškėjas akcentuoja, kad nuo 2022 m. rugpjūčio 1 d. teisinis reguliavimas buvo pakeistas, jį sušvelninant pareiškėjui palankesne linkme. Galiojančioje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkto redakcijoje nurodoma, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai užsienietis neatitinka šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą arba per pirmuosius teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų, arba turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės. Pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu nurodyta norma jau galiojo.

27. Pareiškėjas pažymi, kad, nors buvimas bedarbiu pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą ilgiau negu 3 mėnesius iš eilės yra pagrindas leidimo laikinai gyventi panaikinimui, tačiau nei nurodytame straipsnyje, nei kituose Įstatymo straipsniuose nėra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi yra naikintinas, jei nėra duomenų apie užsieniečio registravimą bedarbiu Užimtumo tarnyboje.

28. Pareiškėjas teigia, kad jis, dar nesuėjus 3 mėnesių terminui, susirado kitą darbdavį ir tik todėl, kad derybų stadija su nauju darbdaviu užtruko, negalėjo Departamentui pateikti tikslios informacijos apie įdarbinimo pradžią. Tačiau tai savaime nereiškia, kad pareiškėjas nebūtų informavęs Departamento apie dabartinę situaciją, jei tik Departamentas pareikalautų pareiškėjo pateikti informaciją apie jo naują darbovietę.

29. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino VAĮ nuostatas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos 2022 m. birželio 6 d. sprendimo Nr. 22S78887, kuriuos pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

31. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad Departamentas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, pareiškėjo skundą atmetė.

32. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad Departamentui nustačius Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte numatytas aplinkybes, nepakanka vien formaliai konstatuoti esant vienam iš alternatyvių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte įtvirtintų leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindų, be to, Įstatymo redakcija pasikeitė ir šiuo metu yra nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi naikinamas, jei asmuo turi bedarbio statusą ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės.

33. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

34. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punktą leidimas laikinai gyventi panaikinamas, kai 18) užsienietis neatitinka tų šio Įstatymo 441 straipsnyje nustatytų sąlygų dirbti aukštos profesinės kvalifikacijos reikalaujantį darbą, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (išskyrus šio Įstatymo 441 straipsnio 7 dalyje nurodytą atvejį), arba per pirmuosius 2 teisėto darbo Lietuvos Respublikoje metus pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 441 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų, arba tapo bedarbiu ilgiau negu 3 mėnesiams iš eilės ar daugiau negu vieną kartą per leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpį, kai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punktą.

35. Bylos medžiaga nustatyta, kad Atsakovas 2022 m. kovo 3 d. Pranešimu Nr. 2203-PRNŠ-0276 buvo informuotas apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, t. y., kad pareiškėjo ir jo darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbo sutartis 2022 m. kovo 2 d. buvo nutraukta. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinės sistemos 2022 m. birželio 3 d. duomenų atsakovas nustatė, kad informacijos, jog pareiškėjas nuo 2022 m. kovo 2 d. būtų dirbęs kitoje Lietuvos Respublikos įmonėje, nėra, todėl pareiškėjas atitiko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 18 punkte nustatytas sąlygas, esant kuriomis užsieniečiui yra naikintinas leidimas laikinai gyventi.

36. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų susijusių su formaliu Įstatymo nuostatų aiškinimu, teisėjų kolegija pažymi, kad leidimų laikinai gyventi išdavimo, keitimo ir panaikinimo teisiniai santykiai susiklosto viešosios teisės srityje, todėl viešojo administravimo institucija neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustačiusi, kad užsienietis faktiškai nebeatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 punkto pagrindu.

37. Pažymėtina, kad pareiškėjas pats savo veiksmais, t. y. nutraukęs darbo sutartį ir pakankamai ilgą laiką neįsidarbindamas, nesikreipdamas į Departamentą dėl leidimo pakeisti darbdavį, lėmė, kad Departamentas turėjo teisėtą imperatyvaus pobūdžio pagrindą panaikinti jam išduotą leidimą. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamas Sprendimas panaikinti pareiškėjui leidimą yra neproporcingas (nepagrįstai suvaržantis (apribojantis) pareiškėjo teises) ir (ar) pažeidžiantis pareiškėjo teisėtus lūkesčius. Vidutiniškai rūpestingas trečiųjų šalių pilietis, žinodamas, kad leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam išduotas tuo pagrindu, nutrūkus darbo santykiams, privalo suprasti, kad toks leidimas bus panaikintas, jei jis pats nesikreips į atitinkamas institucijas arba per protingą terminą nesudarys naujos darbo sutarties.

38. Atsakydama į pareiškėjo argumentus, kad pasikeitė teisinis reguliavimas, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, akcentuotina, kad Departamentas vertino pareiškėjo situaciją pagal galiojusį teisinį reguliavimą ir pagrįstai panaikino pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

39. Įvertinus nagrinėjamos bylos aplinkybes, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas turėjo imperatyvią pareigą informuoti pareiškėją apie atliekamas jo patikrinimo procedūras ir jį apklausti (suteikti teisę pateikti paaiškinimus) ar kitokiu būdu bendradarbiauti su juo. Priešingai, šioje byloje padaryta išvada, kad Departamentas pagrįstai pareiškėjui panaikino leidimą, patvirtina, kad atsakovo atliktų veiksmų – patikrų oficialiose informacinėse sistemose – pakako ginčijamam Sprendimui priimti.

40. Pažymėtina, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, jei jis ir jo naujai sudaryta darbo sutartis atitinka Įstatymo nustatytus reikalavimus.

41. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, atmestinas ir prašymas atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo H. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė