03edef3d-8111-49ff-9c5f-e17099ce8bbd · Vilniaus apygardos teismas



Baudžiamoji byla Nr. 1A-26-1036/2023

Teisminio proceso Nr. 1-02-6-00062-2020-1

Procesinio sprendimo kategorijos:1.2.14.5.2.3;

1.2.18.10; 2.4.6.4.1

(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 16 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Giedrės Telksnienės ir Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas bei pranešėjas),

sekretoriaujant Simonai Andrijauskaitei,

vertėjaujant Rimantui Skuratovič, Jakaterinai Chochlanovai.

dalyvaujant prokurorams Gedvydui Vaivadai, Tomui Tukleriui, civilinio ieškovo Valstybinės mokesčių inspekcijos atstovui Ričardui Jankovskiui,

nuteistųjų gynėjui advokatui Sauliui Juzukoniui,

vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo I. L. (I. L.) gynėjo advokato ir nuteistojo A. L. (A. L.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio, kuriuo I. L. buvo pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu devyniems mėnesiams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos ir I. L. paskirtas laisvės atėmimas dvejiems metams ir 100 MGL (3766 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, I. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo, toliau tęsti darbÄ arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – Užimtumo tarnyba).

Vadovaujantis BK 69 straipsnio 1, 3 dalimis, I. L. paskirta skirti baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti ne mažiau nei 20000 Eur padarytos turtinės žalos, šį įpareigojimÄ Ä¯vykdant per dvejus metus.

A. L. pripažintas kaltu ir nubaustas:

- pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

- pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;

- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 120 MGL (4519,20 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. L. paskirtos bausmės subendrintos ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams bei 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, A. L. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neiÅ¡vykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos leidimo, toliau tęsti darbÄ arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 69 straipsnio 1, 3 dalimis, A. L. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas atlyginti ne mažiau nei 15000 Eur padarytos turtinės žalos, šį įpareigojimÄ Ä¯vykdant per dvejus metus.

Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš I. L. bei A. L. buvo solidariai priteisti 142370,25 Eur nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžiu I. L. dėl kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį (apgaulingas UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymas) išteisintas, nes nebuvo padaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs baudžiamÄ jÄ bylÄ ,

n u s t a t ė :

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. I. L. ir A. L. nuteisti už tai, kad jie nuo 2013 m. sausio mėnesio iki 2013 m. spalio mėnesio, veikdami vieninga tyčia ir bendrininkų grupėje, apgaule UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – 142370,25 Eur mokėtino į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetÄ pridėtinės vertės mokesčio. Ä®gyvendinant nusikalstamÄ sumanymÄ 2013 m. sausio – vasario mėnesiais, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku ir nenustatytoje vietoje, I. L. pasiÅ«lius D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)) Å¡io vadovaujamos UAB „A.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruota (duomenys neskelbtini)) vardu vykdyti elektronikos ir buitinės technikos prekybÄ Lietuvos Å«kio subjektams ir Å¡iam sutikus, I. L. kartu su A. L., turėdami tikslÄ panaikinti UAB „A.“ vardu mokėtinÄ PVM ir apgaule savo naudai įgyti svetimÄ turtÄ â€“ Å¡io juridinio asmens už iÅ¡ Europos Ekonominės bendrijos Å«kio subjektų su 0 procentų PVM tarifu įgytas ir Lietuvos Å«kio subjektams su 21 procento PVM tarifu parduotas prekes gautas pinigines lėšas, tame tarpe panaikintos prievolės sumokėti PVM dydžio sumÄ , žinodami, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ realios veiklos nevykdys, o bus panaudotos kaip priedangos įmonės sandorių grandinėje imituojant tariamÄ prekybÄ ir tariamus tarpusavio atsiskaitymus, siekiant neteisėtai padidinti UAB „A.“ pirkimų PVM atskaitÄ , taip sumažinant nuo pardavimų mokėtinÄ PVM, A. L. pasiÅ«lė G. B. tapti UAB „G. G.“, o I. L. pasiÅ«lė N. J. tapti UAB „B. G.“ formaliais Å¡ių bendrovių vadovais, jiems nežinant apie vykdomÄ nusikalstamÄ veikÄ , bei atidaryti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ bankines sÄ skaitas Lietuvos bankuose, iÅ¡ bankų gauti bei I. L. ir A. L. perduoti elektroninių prisijungimų prie Å¡ių banko sÄ skaitų priemones.

G. B., nežinojusiai, kad I. L. ir A. L., siekdami kito juridinio asmens naudai apgaule iÅ¡vengti didelės vertės turtinės prievolės – mokėtino į Lietuvos Respublikos biudžetÄ PVM sumokėjimo, panaudos šį juridinį asmenį neteisėtai veiklai nuslėpti, nuo 2013 m. vasario 5 d. tapus UAB „G. G.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)), direktore ir Å¡io juridinio asmens vardu atidarius AB „Swedbank“ banke sÄ skaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), gautus elektroninių prisijungimų prie Å¡ių sÄ skaitų duomenis, generatorius bei mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) perdavus A. L. bei I. L.;

N. J., nežinojusiam, kad A. L. ir I. L. siekdami kito juridinio asmens naudai apgaule panaikinti didelės vertės turtinę prievolę – mokėtino į Lietuvos Respublikos biudžetÄ PVM sumokėjimÄ , panaudos šį juridinį asmenį neteisėtai veiklai nuslėpti, nuo 2013 m. balandžio 12 d. tapus UAB „B. G.“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) direktoriumi ir Å¡io juridinio asmens vardu atidarius „Luminor Bank AS“ banke sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), gautus elektroninių prisijungimų prie Å¡ios sÄ skaitos duomenis, generatorių, mokėjimo kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) ir čekių knygelę perdavus I. L.;

I. L. ir A. L. tęsdami nusikalstamÄ sumanymÄ ir įgiję realiÄ galimybę disponuoti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ banko sÄ skaitomis bei priemonėmis, reikalingomis elektroniniu bÅ«du prisijungti prie Å¡ių sÄ skaitų, kad imituojant tarpusavio atsiskaitymus atliktų mokėjimo pavedimus bei paimtų iÅ¡ banko sÄ skaitų pinigines lėšas grynais, realiai, per kitus asmenis vadovavo Å¡iems juridiniams asmenims. Vykdant iÅ¡ankstinius susitarimus, 2013 m. kovo – spalio mėnesiais, I.

L. suradus ir įsigijus elektronikos bei buitinės technikos prekių iÅ¡ realiÄ veiklÄ vykdančių Europos Ekonominės bendrijos Å«kio subjektų, Å¡ias prekes importavus į Lietuvos RespublikÄ su 0 procentų PVM tarifu ir organizavus Å¡ių prekių pardavimÄ UAB „A.“ vardu įvairiems Lietuvos Respublikos Å«kio subjektams su 21 procentų pardavimo PVM tarifu, o Lietuvos Respublikos Å«kio subjektams 2013 m. kovo – spalio mėnesiais apmokėjus UAB „A.“ vardu iÅ¡raÅ¡ytas ir jiems pateiktas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, sumokant prekių kainÄ ir 21 procentų PVM, kurį UAB „A.“ turėjo sumokėti į valstybės biudžetÄ , I.

L. kartu su A. L., siekdami imituoti tariamus prekių pirkimus iÅ¡ Lietuvos Å«kio subjektų ir tariamus tarpusavio atsiskaitymus, taip siekiant neteisėtai padidinti UAB „A.“ pirkimų PVM atskaitÄ ir tuo pačiu sumažinti nuo pardavimų mokėtinÄ PVM, žinodami kad realiai pirkimo pardavimo sandorių tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“ nebus, panaudojo kompiuterinės technikos pagalba pagamintÄ Å¾inomai netikrÄ 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1, sudarytÄ tarp UAB „A.“ ir UAB „G.

G.“ dėl prekių pirkimo-pardavimo, pasiraÅ¡ytÄ D. J. kaip UAB „A.“ direktoriaus ir G. B. kaip UAB „G. G.“ direktorės. Tęsiant nusikalstamÄ sumanymÄ nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. I. L. davė D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)) nurodymus Å¡ios tariamÄ tarpusavio prekybÄ imituojančios netikros sutarties pagrindu didžiÄ jÄ dalį Lietuvos Respublikos Å«kio subjektų į UAB „A.“ banko sÄ skaitas kaip atsiskaitymÄ už parduotų elektronikos ir buitinės technikos prekių įsigijimÄ pervestų piniginių lėšų pervesti į tariamo prekių tiekėjo – realiai I.

L. ir A. L. kontroliuojamos bei valdomos UAB „G. G.“ bankines sÄ skaitas.

Vykdant I. L. nurodymus ir pervedus 1996192,87 Lt (578137,41 Eur) į UAB „G. G.“ vardu atidarytas banko sÄ skaitas Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), esančias AB „Swedbank“ banke, o kitÄ piniginių lėšų dalį konvertavus į Lenkijos zlotus ir pervedus į kitÄ â€žLuminor Bank AS“ banke esančiÄ UAB „A.“ sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini) (PLN), iÅ¡ kurios daugkartiniais mokėjimo pavedimais 712464,92 PLN (Lenkijos zlotų) pervedus į UAB „G. G.“ Lenkijos banke „Nordea Bank Polska SA“ esančiÄ bankinę sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), I.

L. ir A. L., tęsdami savo nusikalstamÄ sumanymÄ , nuo 2013 m. kovo 27 d. iki 2013 m. rugsėjo 25 d. UAB „G. G.“ banko mokėjimo kortelės Nr. (duomenys neskelbtini) pagalba grynais į UAB „G. G.“ bankinę sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB „Swedbank“ banke, bendrai įnešė 551940 Lt (159852,87 Eur), taip pat nuo 2013 m. gegužės 10 d. iki 2013 m. spalio 10 d. I. L. elektroniniu bÅ«du prisijungus prie UAB „G. G.“ bankinės sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Swedbank” banke, imituojant atsiskaitymus už UAB „G.

G.“ tariamus prekių įsigijimus iÅ¡ jo paties kontroliuojamos UAB „B. G.“, dalį piniginių lėšų – 535700 Lt (155149,44 Eur), kaip atsiskaitymÄ už tariamus prekių pirkimus daugkartiniais pavedimais pervedus į UAB „B. G.“ bankinę sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ â€žLuminor Bank AS“ banke, iÅ¡ kurios I. L. ir A. L., pasinaudodami UAB „B. G.“ mokėjimo kortele Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2013 m. gegužės 12 d. iki 2013 m. spalio 13 d. iÅ¡grynino iÅ¡ viso 527440 Lt (152757 Eur).

Tęsiant nusikalstamÄ veikÄ , nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. pateikė UAB „A.“ buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiai UAB „A.“ buhalterei R. L., nieko nežinojusiai apie vykdomas nusikalstamas veikas, netikrus duomenis apie tariamus UAB „A.“ pirkimus iÅ¡ UAB „G. G.“ (ikiteisminio tyrimo metu nenustatytÄ kiekį UAB „G. G.“ vardu iÅ¡raÅ¡ytų PVM sÄ skaitų faktÅ«rų ir duomenis apie Å¡ių apmokėjimus), nurodant įtraukti Å¡iuos duomenis į UAB „A.“ buhalterinę apskaitÄ , kad Å¡ių tariamų pirkimų duomenų pagrindu bÅ«tų suformuotos ir valstybės įgaliotai institucijai pateiktos UAB „A.“ žinomai neteisingos mėnesinės PVM deklaracijos.

UAB „A.“ buhalterinę apskaitÄ tvarkančiai R. L. įtraukus jai pateiktus žinomai netikrus duomenis apie UAB „A.“ elektronikos ir buitinės technikos prekių pirkimus iÅ¡ UAB „G. G.“ iÅ¡ viso už 2832412 Lt (820323,22 Eur), tai yra už 2340836 Lt (677952,97 Eur) plius 491576 Lt (142370,25 Eur) PVM, į UAB „A.“ buhalterinę apskaitÄ , Å¡ių pagrindu buvo suformuotos UAB „A.“ 2013 m. kovo – spalio mėnesių mėnesinės PVM deklaracijos, jose nurodant žinomai neteisingas prekių įsigijimo iÅ¡ UAB „G.

G.“ PVM bendrai 142370,25 Eur sumai, ir pateiktos Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai atitinkamai: 2013 m. balandžio 24 d. už 2013 m. kovo mėnesį, 2013 m. spalio 9 d. už 2013 m. balandžio mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. gegužės mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. birželio mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. liepos mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. rugpjūčio mėnesį, 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. rugsėjo mėnesį ir 2014 m. sausio 8 d. už 2013 m. spalio mėnesį, tokiu bÅ«du buvo sumažinta į valstybės biudžetÄ mokėtino PVM suma, viso 142370,25 Eur.

Tokiu bÅ«du A. L. ir I. L., veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. sausio – spalio mėn. organizuodami ir vykdydami juridinių asmenų UAB „G. G.“ bei UAB „B. G.“ kontrolę ir vadovavimÄ per D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)), G. B. ir N. J., nežinojusius apie vykdomÄ nusikalstamÄ veikÄ , panaudodami netikrÄ dokumentÄ , kurio pagrindu imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iÅ¡ Lietuvoje registruotos UAB „B. G.“, taip padidinant UAB „A.“ PVM atskaitÄ ir sumažinant nuo pardavimų mokėtinÄ PVM, ir tokiu bÅ«du apgaule juridinio asmens UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – mokėtinÄ Ä¯ Lietuvos Respublikos biudžetÄ PVM – 142370,25 Eur padarydami Lietuvos Respublikos valstybei bendrÄ 142370,25 Eur turtinę žalÄ . Å iais savo veiksmais I. L. ir A. L. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

2. Taip pat I. L. ir A. L. nuteisti už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m spalio 29 d. paslėpė UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko visiškai negalima nustatyti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ veiklos, jų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.

I. L. ir A. L. turėdami tikslÄ nuslėpti vykdomÄ nusikalstamÄ veikÄ PVM apskaičiavimo ir sumokėjimo srityje, nuo 2013 m. vasario 5 d. iki 2013 m. spalio 29 d., bÅ«dami faktiniais UAB „G. G.“ bei nuo 2013 m. balandžio 16 d. iki 2013 m. spalio 29 d. UAB „B. G.“ vadovais, vadovaujantis 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau BAÄ®) Nr. IX-574 21 straipsnio nuostatomis, jog už buhalterinės apskaitos organizavimÄ atsako Å«kio subjekto vadovas, bÅ«dami atsakingais už Å¡ių įmonių buhalterinės apskaitos organizavimÄ ir privalėdami garantuoti buhalterinių įrašų teisingumÄ , iki metinės atskaitomybės sudarymo buhalterinėje apskaitoje privalėdami nurodyti visas ataskaitinio laikotarpio Å«kines operacijas, privalėdami apskaitos dokumentus patvirtinus metų finansinę atskaitomybę saugoti laikantis Lietuvos Respublikos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų, turėdami savo žinioje Å¡ios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, veikdami kartu ir vieninga tyčia siekdami, kad biudžetinė įstaiga Valstybinė mokesčių inspekcija negalėtų pasinaudoti UAB „G.

G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentais tiriant Å¡ių bendrovių veiklÄ , turtÄ , nuosavÄ kapitalÄ , įsipareigojimų dydį ar struktÅ«rÄ , ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2013 m. spalio 29 d. ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodami, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ valdymas bei Å¡ių įmonių buhalterinės apskaitos dokumentai nebus perduoti, 2013 m. spalio 29 d. įformino jų (I. L. ir A.

L.) realiai valdomų įmonių: UAB „G. G.“ fiktyvų pardavimÄ Rusijos piliečiui D. L. bei fiktyvų UAB „B. G.“ pardavimÄ Rusijos Respublikos piliečiui I. B. Tuo pagrindu 2013 m. spalio 29 d. Juridinių asmenų registre D. L. buvo įregistruotas kaip UAB „G. G.“ akcininkas ir vadovas, o I. B. kaip UAB „B. G.“ akcininkas ir vadovas, nors iÅ¡ tikrųjų Å¡ių bendrovių valdymas bei buhalterinės apskaitos dokumentai jiems perduoti nebuvo. I. L. ir A. L., tęsdami nusikalstamÄ veikÄ , suvokdami nusikalstamo veikimo pobÅ«dį, numatydami nusikalstamus veikos padarinius, kad bus trukdoma nustatyti UAB „G.

G.“ ir UAB „B. G.“ veiklÄ , jų turtÄ , nuosavÄ kapitalÄ ar įsipareigojimų dydį ar struktÅ«rÄ , sÄ moningai leido Å¡iems padariniams atsirasti, tai yra ikiteisminio tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, tyčia paslėpė visus UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus bei apskaitos registrus, dėl ko visiÅ¡kai negalima nustatyti UAB „G. G.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros už laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d. ir visiÅ¡kai negalima nustatyti UAB „B.

G.“ veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros už laikotarpį nuo 2013 m. balandžio 10 d. iki 2013 m. spalio 31 d. Å iais veiksmais I. L. ir A. L. padarė nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 222 straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniame skunde nuteistojo I. L. gynėjas praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį, kuriuo I. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį ir I. L. dėl visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų iÅ¡teisinti, jam nepadarius veikos, turinčios Å¡ių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį atmesti arba palikti nenagrinėtÄ .

4. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad veikų, už kurias I. L. buvo nuteistas, apraÅ¡ymas yra itin sudėtingas, o jame iÅ¡dėstytos aplinkybės yra prieÅ¡taringos. IÅ¡ to, kaip yra apraÅ¡ytos nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, aplinkybės, neįmanoma suprasti jų padarymo mechanizmo, įvertinti konkrečių nusikalstamų veikų sudėčių požymių. Pirmosios instancijos teismas, apraÅ¡ydamas nustatytas aplinkybes, visų pirma konstatavo, kad turtinės prievolės panaikinimÄ nulėmė PVM deklaracijų, kurioje nurodyti žinomai, neteisingi duomenys apie UAB „A.“ prekių įsigijimÄ iÅ¡ UAB „G. G.“, pateikimas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai. Vis tik toliau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad didelės vertės turtinės prievolės panaikinimÄ nulėmė tai, jog I. L. ir A. L. imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iÅ¡ Lietuvoje registruotos UAB „B. G.“, taip padidinant UAB „A.“ PVM atskaitÄ ir sumažinant nuo pardavimų mokėtinÄ PVM 142370,25 Eur sumai. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nėra aiÅ¡kus nei turtinės prievolės atsiradimo, nei tariamo jos panaikinimo mechanizmas. Tokia apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omosios dalies struktÅ«ra pažeidžia I. L. teisę veiksmingai gintis nuo pareikÅ¡tų kaltinimų ir teisę žinoti, už kÄ jis yra nuteistas.

5. Nuteistojo gynėjas teigia, kad baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys neleidžia daryti iÅ¡vados, jog I. L. savo veiksmais, vykdydamas verslÄ , ketino panaudoti ar panaudojo apgaulę prieÅ¡ Valstybinę mokesčių inspekcijÄ ar kitus subjektus. I. L. nėra ir niekada nebuvo kaltinamas tuo, kad pats asmeniÅ¡kai (ar kartu su A. L.) neteisėtai įgijo svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, kažkokį kitÄ nusikalstamu bÅ«du įgytÄ turtÄ . Jokios neteisėtos turtinės naudos nei iÅ¡ UAB „G. G.“, nei iÅ¡ UAB „B. G.“, nei iÅ¡ UAB „A.“ jis niekada negavo ir tuo nebuvo kaltinamas. Vien Å¡i aplinkybė leidžia abejoti, kad I. L. (kaip ir A. L.), neturėdami jokio suinteresuotumo, nusikalstamai veiktų UAB „A.“ naudai.

6. Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad sukčiavimas yra padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y., kai kaltininkas suvokia, kad, apgaule esmingai suklaidinęs turto savininkÄ , valdytojÄ , asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginÄÄ ir priimti privalomai vykdytinÄ sprendimÄ ar kitokius teisinę reikÅ¡mę turinčius sprendimus dėl turto, neteisėtai ir neatlygintinai, savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, iÅ¡vengia ar panaikina turtinę prievolę, numato, kad dėl jo veikos nukentėjusysis patirs turtinę žalÄ , ir to nori bei siekia. Jokių įrodymų dėl tiesioginės tyčios apgaule suklaidinti Valstybinę mokesčių inspekcijÄ ir tokiu bÅ«du kito asmens naudai panaikinti turtinę prievolę dėl PVM mokėjimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nenurodyta.

7. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad civilinis ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį dėl neva padarytos 142370,25 Eur turtinės žalos pareiÅ¡kė tik 2020 m. rugsėjo 25 d., t. y. tuomet, kai gavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raÅ¡tÄ . Tuo tarpu UAB „G. G.“, dėl kurios veiklos 2013 metais neva Å¡i prievolė kilo, buvo likviduota dar 2017 metais, ir Valstybinė mokesčių inspekcija Å¡iai įmonei neturėjo jokių pretenzijų nei dėl vykdomos veiklos, nei dėl pajamų deklaracijų. Valstybinė mokesčių inspekcija nereikalavo nei kokių nors mokestinių nepriemokų, nei delspinigių.

8. Advokatas aiÅ¡kina, kad, darant kratÄ I. L. gyvenamojoje vietoje, 2013 metais nebuvo rasta jokių dokumentų, antspaudų ir pan., susijusių su UAB „G. G.“ ar su UAB „B. G.“, jokių suklastotų dokumentų ar kitų tariamÄ nusikalstamÄ veikÄ patvirtinančių duomenų. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje preziumavo prekių pirkimo-pardavimo sutarčių netikrumÄ ir neteisingų duomenų į UAB „A.“ buhalterinę apskaitÄ pateikimÄ . Pats I. L. tvirtino, kad sandoriai buvo realÅ«s. Tokį nuteistojo teiginį patvirtina baudžiamojoje byloje užfiksuoti duomenys. UAB „A.“ buhalterijÄ tvarkiusios UAB „A.“ buhalterinės R. L. parodymai akivaizdžiai patvirtina, kad nei I. L., nei A. L. ji niekada nematė ir negaudavo iÅ¡ jų jokių nurodymų, jog jai visus įmonės dokumentus teikdavo tik tuometis UAB „A.“ direktorius D. J.. Visi apklausti UAB „A.“ darbuotojai teigė, kad jie teikė dokumentus tik savo direktoriui, o I. L. tik konsultuodavo juos dėl pardavimų ir su tuo susijusių klausimų. UAB „A.“ banko iÅ¡raÅ¡ai patvirtina, kad Å¡i įmonė pirko prekes ne tik iÅ¡ UAB „G. G.“, bet ir iÅ¡ kitų Lietuvos Respublikos Å«kio subjektų. Be to, UAB „A.“ pati iÅ¡ Europos SÄ jungos didžiosios dalies prekių neįsiveždavo, o tik jas siųsdavo savo klientams iÅ¡ UAB „R.“ sandėlio. Viena iÅ¡ įmonių, pristatančių prekes į minėtÄ vežėjo UAB „R.“ sandėlį, buvo UAB „G. G.“. IÅ¡ baudžiamojoje byloje esančių važtaračių ir kitų dokumentų matyti, jog prekių pirkėjas yra UAB „G. G.“, vežėjas UAB „R.“, o gavėjas yra UAB „A.“. UAB „G. G.“ vykdė realiÄ veiklÄ , tai nebuvo jokia priedangos įmonė. Taigi I. L. veiksmuose nėra nei BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties bÅ«tinojo požymio – apgaulės, nei kito bÅ«tinojo požymio – tiesioginės tyčios.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistieji panaudojo žinomai netikrÄ dokumentÄ , t. y. 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1 tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“, tuo pačiu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nepasitvirtino nuteistiesiems inkriminuotos aplinkybės, susijusios su dokumento pagaminimu. Vis tik advokato nuomone, tik iÅ¡ kaltinime nurodytų veiksmų, susijusių su dokumento pagaminimu, ir buvo galima spręsti, kad abu nuteistieji galėjo suvokti, jog sutartis yra netikra. Vien tik dokumento panaudojimas niekaip nepatvirtina, kad nuteistieji veikė tiesiogine tyčia. I. L. nuosekliai teigė, kad aptariamas dokumentas yra tikras, atspindintis realiÄ faktinę situacijÄ (realius bendrovių turėtus sandorius) dokumentas. Ä®rodymų, paneigiančių nuteistojo I. L. parodymus, byloje nėra. Todėl I. L. pagal BK 300 straipsnio 3 dalį iÅ¡teisintinas.

10. Nuteistojo gynėjas tikina, kad apkaltinamojo nuosprendžio iÅ¡vados dėl nuteistojo I. L. dalyvavimo bendrininkų grupės veikloje yra nepagrįstos iÅ¡samiu visų bylos aplinkybių iÅ¡tyrimu bei įrodymų viseto įvertinimu. Å ioje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų apie bÅ«tinÄ jį bendrininkavimo požymį – susitarimÄ tarp I. L. ir A. L. dėl konkrečių (ar bent jau bendrais bruožais numanomų) nusikalstamų veikų padarymo. Tariamas bendrininkavimas grindžiamas telefoninių pokalbių tarp dviejų brolių interpretacijomis, kurias pateikė pokalbius iÅ¡klausę pareigÅ«nai. Pirmosios instancijos teisme nebuvo patikrintas net Å¡ių telefoninių pokalbių leistinumo klausimas, nebuvo iÅ¡klausyti visi telefoniniai pokalbiai. NeaiÅ¡ku, ar į baudžiamÄ jÄ bylÄ Ä¯dėti visi kaltinamųjų pokalbiai, ar tik atrinkti selektyviai, taip pat neaiÅ¡ku, ar Å¡ie pokalbiai nėra iÅ¡traukti iÅ¡ konteksto. Bet kuriuo atveju abu nuteistieji pirmosios instancijos teisme iÅ¡samiai paaiÅ¡kino pokalbių aplinkybes, nes tik patys pokalbio dalyviai ir gali žinoti tikrÄ jį pokalbio turinį. Be to, bendrininkavimo nusikaltimo sudėtis reikalauja ir kitų objektyviųjų bei subjektyviųjų požymių, kurių akivaizdžiai Å¡ioje byloje nenustatyta. Byloje neįrodytas nei bendrininkų grupės buvimas (BK 25 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡i bendrininkavimo forma reikalauja bent dviejų vykdytojų, o byloje užfiksuoti duomenys patvirtina, kad A. L. neatliko jokių vykdytojo veiksmų), nei I. L. dalyvavimas jam inkriminuotų veikų padaryme.

11. Skunde aiÅ¡kinama, kad baudžiamojoje byloje nebuvo nustatyta, kur, kokioje vietoje, kokiu bÅ«du I. L. (vienas pats ar kartu su A. L.) paslėpė dviejų bendrovių buhalterinius dokumentus. Pabrėžiama, kad kiekvienas nusikalstamos veikos požymis turi bÅ«ti nustatytas remiantis ne prielaidomis, o abejonių nekeliančiais įrodymais. Å is imperatyvus reikalavimas taikytinas pagrindiniam ir vieninteliam inkriminuotam nusikaltimo sudėties požymiui – pavojingai veikai. Å iuo atveju, remiantis skundžiamo nuosprendžio konstrukcija, t. y. nesant tinkamų, teisiÅ¡kai racionalių motyvų dėl I. L. inkriminuoto bÅ«tinojo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio – tyčinio buhalterinių dokumentų slėpimo, lieka nepaneigta neatsargios veikos – buhalterinės apskaitos dokumentų neiÅ¡saugojimo galimybė, kas atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumÄ .

12. Nuteistojo gynėjas pastebi, kad I. L. davė išsamius parodymus apie tai, jog UAB „G. G.“ pardavimas Rusijos Federacijos piliečiui buvo realus. Dėl kaltinimo, susijusio su UAB „B. G.“ baudžiamojoje byloje apskritai, nėra nė vieno liudytojo, telefoninio pokalbio, vaizdo ir (ar) garso įrašo apie tai, kad I. L. (kaip ir A. L.) buvo susiję su šia įmone. Apklausta kaip liudytoja UAB „B. G.“ finansininkė paaiškino, kad šios įmonės dokumentų atsiimti buvo atvažiavę kiti asmenys, ne nuteistieji. Manytina, kad šioje dalyje apkaltinamasis nuosprendis yra visiškai nepagrįstas, o I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisintinas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

13. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė teisiÅ¡kai reikÅ¡mingų motyvų dėl byloje pareikÅ¡to Valstybinės mokesčių inspekcijos civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimo. Sprendimas priteisti iÅ¡ I. L. solidariai su A. L. priteisti 142370,25 Eur padarytÄ turtinę žalÄ yra apskritai nepagrįstas. Skundžiamo nuosprendžio argumentai, susiję su civilinio ieÅ¡kinio tenkinimu, yra abstraktÅ«s ir bendro pobÅ«džio. Baudžiamojoje byloje iÅ¡ tikrųjų nėra ginčo dėl to, kad UAB „A.“ yra iÅ¡registruota iÅ¡ Juridinių asmenų registro, tačiau Å¡is faktas savaime neleidžia konstatuoti, kad už (galimÄ ) Å¡ios bendrovės mokestinių prievolių neįvykdymÄ atsakingas I. L. Pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad I. L. ir A. L. nusikalstamÄ veikimÄ juridinio asmens UAB „A.“ naudai bei turtinės žalos valstybei atsiradimÄ sieja priežastinis ryÅ¡ys. Vis tik Å¡i iÅ¡vada prieÅ¡tarauja paties pirmosios instancijos teismo sprendimui iÅ¡teisinti I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl jam inkriminuoto apgaulingo UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, jam nepadarius veikos, turinčios Å¡io nusikaltimo požymių. BPK 109 straipsnis civilinį ieÅ¡kinį baudžiamojoje byloje sieja tik su kaltinamojo padaryta nusikalstama veika. IÅ¡teisinus I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingo UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, teisinio pagrindo tenkinti baudžiamojoje byloje civilinį ieÅ¡kinį dėl (galimai) UAB „A.“ padarytos žalos, nebeliko. Skundžiamame nuosprendyje nustatytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, taip pat negali bÅ«ti pagrindu tenkinti pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį. Apkaltinamajame nuosprendyje nėra net menkiausios užuominos, kad I. L. iÅ¡ veiklos, susijusios su UAB „G. G.“, gavo neteisėtas pajamas. Visos jo sÄ sajos su UAB „A.“, kiek jos liečia Å¡ios bendrovės mokestines prievoles, apkaltinamajame nuosprendyje paneigtos.

14. Advokato įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, tenkindamas Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.247 straipsnį, BPK 109 straipsnį bei 115 straipsnio 1 dalį. Civilinį ieÅ¡kinį baudžiamajame procese gali pareikÅ¡ti tik asmuo, kuris turtinės ar neturtinės žalos patyrė dėl nusikalstamos veikos. Baudžiamosiose bylose gali bÅ«ti priteisiama tik ta žala, kuriÄ padaro kaltu pripažintas asmuo, ir tarp nusikalstamos veikos, kuriÄ padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryÅ¡ys. I. L. inkriminuota BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta veika — dokumentų suklastojimas yra apibrėžiama formalia nusikaltimo sudėtimi, nesukurianti jokių nusikalstamų padarinių, todėl jokios žalos dėl Å¡ios veikos padarymo neatsirado. Dėl inkriminuoto sukčiavimo, teisinis santykis atsirado tik tarp jo ir UAB „G. G.“ bei UAB „B. G.“, kurioms Valstybinė mokesčių inspekcija jokių mokestinių pretenzijų Å¡ioje baudžiamojoje byloje neturi. UAB „A.“ nėra Å¡io teisinio santykio dalyvė, todėl jai neatsiranda iÅ¡ Å¡io teisinio santykio jokių teisių ir pareigų, todėl nėra pareigos atlyginti tariamÄ Å¾alÄ . I. L. iÅ¡teisinus pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl jam inkriminuoto UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, iÅ¡vis iÅ¡nyko bet kokios prielaidos dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio pagrįstumo.

15. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apkaltinamasis nuosprendis buvo priimtas praėjus beveik devyniems metams nuo praneÅ¡imo apie įtarimÄ I. L. įteikimo ir pastarojo sulaikymo. Aplinkybė, kad nuteistajam baudžiamoji byla buvo atskirta į atskirÄ tyrimÄ tik 2020 metais, Å¡iuo atveju jokios reikÅ¡mės sprendžiant apie proceso trukmės atitikimÄ Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) suformuluotiems teisingo proceso kriterijams, neturi. Tokia proceso trukmė, remiantis EŽTT praktika, gali bÅ«ti pripažįstama nepateisinamu delsimu, bylos vilkinimu, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesÄ nebuvo operatyvÅ«s, Dėl to per visÄ bylos ikiteisminio tyrimo, teisminio nagrinėjimo laikotarpį I. L. dėl jam paskirtų kardomųjų priemonių patyrė didelių laisvės suvaržymų, netikrumÄ dėl procesinės padėties. Bylos ikiteisminis tyrimas ir nagrinėjimas užsitęsė iÅ¡imtinai valstybės institucijų iniciatyva. Baudžiamasis procesas truko nepateisinamai ilgai, todėl I. L. paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatomis, turėtų bÅ«ti ženkliai suÅ¡velnintos.

16. Apeliaciniame skunde nuteistasis A. L. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį, kuriuo jis nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 3 dalį, 222 straipsnio 1 dalį, ir priimti iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį, jam nepadarius veikos, turinčios Å¡ių nusikaltimų požymių (BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas, BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), Valstybinės mokesčių inspekcijos pareikÅ¡tÄ civilinį ieÅ¡kinį atmesti arba palikti nenagrinėtÄ .

17. Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos yra prieštaringos – neaišku, kokie konkretūs veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiais padariniais ar susiję su UAB „A.“ sandoriais su UAB „G. G.“, ar su UAB „A.“ sandoriais su UAB „B. G.“, ar kiti veiksmai. Skundžiamo nuosprendžio parašomoji dalis, susijusi su nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje, rodo, kad tariamai padarytos nusikalstamos veikos mechanizmas nenustatytas, ši nuosprendžio dalis yra prieštaringa.

18. Skunde tvirtinama, kad skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje, iÅ¡dėstant įrodyta pripažintos veikos, numatytos BK 222 straipsnio 1 dalyje, aplinkybes, kaip ir BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos veikos atveju, nebuvo atskleistas objektyvusis nusikalstamos veikos sudėties požymis – pavojinga veika, bei bÅ«tinasis subjektyvusis BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis – tyčia. A. L. teigia, kad jis buvo nuteistas už tai, jog paslėpė UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Pagal įstatymo prasmę ir teismų praktikÄ apskaitos dokumento paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas turint tikslÄ , kad juo nebÅ«tų pasinaudota tikrinant asmens veiklÄ , jo turtÄ , nuosavÄ kapitalÄ ar įsipareigojimų dydį ar struktÅ«rÄ . Vis tik jokiomis įrodinėjimo priemonėmis byloje nebuvo nustatyta, kur, kokioje vietoje, kokiu bÅ«du buvo paslėpti dviejų bendrovių buhalteriniai dokumentai. Nesant tinkamų, teisiÅ¡kai racionalių motyvų dėl nuteistajam inkriminuoto bÅ«tinojo BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto požymio – tyčinio buhalterinių dokumentų slėpimo, lieka nepaneigta neatsargios veikos – buhalterinės apskaitos dokumentų neiÅ¡saugojimo galimybė, kas atitinka BK 223 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių visumÄ . Vienas iÅ¡ BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos neatsargios veikos objektyviųjų požymių yra buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas, kuris suprantamas kaip norminiais aktais nustatytos Å¡ių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. A. L. iÅ¡ esmės buvo inkriminuojami buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkÄ nustatančių teisės aktų pažeidimai. Taigi kyla klausimas, nuo kokios veikos, nuo kokių konkrečiai inkriminuotų nusikaltimo sudėties požymių ir elementų A. L. turėjo gintis, jei apkaltinamajame nuosprendyje jie yra prieÅ¡taringi, persipinantys tarpusavyje ir netgi apimantys keliuose BK straipsniuose.

19. Apeliantas aiÅ¡kina, kad nei jis nei I. L. nebuvo kaltinami ir nėra nuteisti už suklastotų ar žinomai neteisingų PVM sÄ skaitų-faktÅ«rų panaudojimÄ ar jų įtraukimÄ Ä¯ UAB „G. G.“, UAB „B. G.“ ar UAB „A.“ buhalterinę apskaitÄ . Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta nė vienos PVM sÄ skaitos-faktÅ«ros suklastojimo. Tuo tarpu sukčiavimas PVM srityje (panaikinant turtinę prievolę ar iÅ¡vengiant turtinės prievolės) paprastai padaromas kaltininkui klastojant PVM sÄ skaitas-faktÅ«ras (pavyzdžiui, PVM sÄ skaita-faktÅ«ra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo), po to Å¡ių suklastotų PVM sÄ skaitų-faktÅ«rų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitÄ ir PVM deklaracijÄ , taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtinÄ Ä¯ biudžetÄ PVM sumÄ Tokių veikos kvalifikavimui bÅ«tinų aplinkybių Å¡ioje byloje nenustatyta.

20. Skunde pastebima, kad sukčiavimo bÅ«das – suklastoto dokumento panaudojimas pagal pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadas pasireiÅ¡kė tuo, jog A. L. (kartu su I. L.) panaudojo kompiuterinės technikos pagalba pagamintÄ Å¾inomai netikrÄ 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1, sudarytÄ tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“ dėl prekių pirkimo-pardavimo. Vis tik Å¡iuo atveju nėra aiÅ¡ku, ar Å¡i sutartis buvo įtraukta į kurios nors iÅ¡ bendrovių buhalterinę apskaitÄ . Be to, nei iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nėra aiÅ¡ku, kaip Å¡i sutartis priežastiniu ryÅ¡iu susijusi tuo, kad UAB „A.“ naudai buvo panaikinta 142,370,25 Eur PVM mokėjimo prievolė. Å ios sutarties turinys neleidžia spręsti apie tai, kad visi bÅ«simieji prekių pirkimai-pardavimai tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“, atlikti po 2013 m. kovo 4 d., bus fiktyvÅ«s, neteisėti ir pan. Taigi nėra nustatytas pagrindinis BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymis – pavojinga veika.

21. Nuteistasis tvirtina, kad byloje esantys duomenys leidžia padaryti vienareikÅ¡miÅ¡kÄ iÅ¡vadÄ , jog jo veiksmuose nėra ir jokių kitų BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymių ir elementų. Baudžiamojoje byloje esantys duomenys neleidžia daryti iÅ¡vados, kad savo veiksmais nuteistasis, vykdydamas verslÄ , ketino panaudoti ar panaudojo apgaulę prieÅ¡ Valstybinę mokesčių inspekcijÄ ar kitus subjektus. A. L. nėra ir niekada nebuvo kaltinamas tuo, kad pats asmeniÅ¡kai (ar kartu su I. L.) neteisėtai įgijo svetimÄ turtÄ ar turtinę teisę, ar kažkokį kitÄ , nusikalstamu bÅ«du įgytÄ turtÄ . Byloje nustatyta, kad jokios neteisėtos turtinės naudos nei iÅ¡ UAB „G. G.“, nei iÅ¡ UAB „B. G.“, nei iÅ¡ UAB „A.“ nuteistasis niekada negavo ir tuo nebuvo kaltinamas. Jau vien Å¡i aplinkybė leidžia abejoti tuo, kad A. L. (kaip ir I. L.), neturėdami jokio suinteresuotumo, nusikalstamai veiktų UAB „A.“ naudai.

22. A. L. atkreipia dėmesį į tai, kad sukčiavimas padaromas tik veikiant tiesiogine tyčia. Jokių įrodymų dėl tiesioginės tyčios apgaule suklaidinti Valstybinę mokesčių inspekcijÄ ir tokiu bÅ«du kito asmens naudai panaikinti turtinę prievolę dėl PVM mokėjimo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nepateikta. A. L. skunde, kaip ir I. L. gynėjo skunde, nurodoma, kad civilinis ieÅ¡kovas ieÅ¡kinį dėl padarytos 142370,25 Eur turtinės žalos pareiÅ¡kė tik 2020 m. rugsėjo 25 d., tuomet, kai gavo Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos raÅ¡tÄ . Tuo tarpu UAB „G. G.“, dėl kurios veiklos 2013 metais neva Å¡i prievolė kilo, buvo likviduota dar 2017 metais, ir Valstybinė mokesčių inspekcija Å¡iai įmonei neturėjo jokių pretenzijų nei dėl vykdomos veiklos, nei dėl pajamų deklaracijų. Valstybinė mokesčių inspekcija nereikalavo nei kokių nors mokestinių nepriemokų, nei delspinigių.

23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad baudžiamojoje byloje esantys duomenys neleidžia abejoti UAB „G. G.“ ir UAB ,,A.“ sandorių realumu. Skunde aptariami tie patys duomenys (nurodyti procesinio sprendimo 8 pastraipoje), kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde, taip pat pabrėžiama, kad A. L. niekada neturėjo jokių minėtų įmonių elektroninės bankininkystės duomenų. Taigi A. L. veiksmuose nėra nei BK 182 straipsnyje numatytos nusikaltimo sudėties būtinojo požymio – apgaulės, nei kito būtinojo požymio – tiesioginės tyčios.

24. Apeliaciniame skunde dėstomi tokie patys argumentai, susiję su A. L. nuteisimu pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde, pažymima, kad A. L. apskritai nieko nežinojo apie 2013 m. kovo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1 tarp UAB „A.“ ir UAB „G. G.“, įrodymai, kurie paneigtų A. L. teiginį apie tai, kad jis nieko nežinojo apie 2013 m. kovo 4 d. sutartį, skundžiamame nuosprendyje nenurodyta. Be to, nuteistajam nėra aiÅ¡ku ne tik kuo grindžiamas jo dalyvavimas padarant aptariamÄ nusikalstamÄ veikÄ , bet ir tai, kuo remiantis buvo nustatytas kvalifikuojantis požymis, t. y. didelė žala. Jeigu pirmosios instancijos teismas preziumavo, kad veika pagal BK 300 straipsnio 3 dalį kvalifikuotina, nes sutarties pagrindu buvo panaikinta didelės vertės turtinė prievolė, tuomet toks veikos kvalifikavimas pažeidžia non bis in idem (dvigubo nubaudimo draudimo) principÄ , nes didelė turtinė žala jau yra BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikaltimo sudėties požymis.

25. A. L. nurodo, kad PVM sukčiavimo bylose esminis momentas, leidžiantis pripažinti asmens atliktus veiksmus bendrininkavimu PVM sukčiavime, yra bendra tyčia, apimanti neteisėtÄ PVM lėšų įgijimÄ iÅ¡ valstybės biudžeto arba PVM prievolės valstybės biudžetui panaikinimÄ arba iÅ¡vengimÄ . Nenustačius atskiro schemos dalyvio tyčios gauti sau ar kitam asmeniui turtinės naudos apgaule, jis gali atsakyti tik už tuos veiksmus, kuriuos jo tyčia apėmė, pavyzdžiui, dokumentų suklastojimÄ , apgaulingÄ ar aplaidžiÄ apskaitÄ ir kt. Å ioje baudžiamojoje byloje nėra jokių įrodymų apie bÅ«tinÄ jį bendrininkavimo požymį – susitarimÄ tarp A. L. ir I. L. dėl konkrečių (ar bent jau bendrais bruožais numanomų) nusikalstamų veikų padarymo. Baudžiamojoje byloje iÅ¡tirti įrodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad byloje neįrodytas nei bendrininkų grupės buvimas, nei nuteistojo dalyvavimas nusikalstamų veikų, numatytų BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, padaryme.

26. Apeliantas yra įsitikinęs, kad jis buvo nepagrįstai nuteistas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, skunde dėstomi argumentai (aptarti Å¡io procesinio sprendimo 12 punkte) yra tokie patys, kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde. Taip pat apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai iÅ¡sprendė baudžiamojoje byloje pareikÅ¡to civilinio ieÅ¡kinio klausimÄ ir dėsto analogiÅ¡kus argumentus (aptarti Å¡io procesinio sprendimo 13 ir 14 punktuose) kaip ir I. L. gynėjo apeliaciniame skunde.

27. Teismo posėdžio metu nuteistųjų gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistųjų gynėjas papildomai nurodė, kad apeliacinės instancijos teisme pateikta UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 02/22 ir posėdžio metu apklausto, Å¡iÄ iÅ¡vadÄ teikusio specialisto, Česlovo Maculevičiaus paaiÅ¡kinimai patvirtina, kad UAB „G. G.“ vykdė realiÄ Å«kinę – finansinę veiklÄ . UAB „G. G.“ buvo aktyvus tarpininkas tarp prekių pardavėjų ir prekių pirkėjo – UAB „A.“. UAB „G. G.“ rÅ«pinosi prekių gabenimu, jų sandėliavimu bei logistika. Å ios aplinkybės paneigia pirmos instancijos teismo iÅ¡vadas, jog UAB „G. G.“ buvo realios Å«kinės – finansinės veiklos nevykdanti bendrovė, kad ji buvo tik priemonė nusikalstamai veikai padaryti.

28. Teismo posėdžio metu nuteistieji prašė apeliacinius skundus tenkinti. Nuteistieji akcentavo, kad jie nusikaltimų nepadarė, jokios finansinės naudos negavo. Bandė pradėti verslÄ , norėjo prekiauti buitine technika. Savo vardu bendrovių UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ neregistravo dėl turimų skolų antstoliams.

29. Prokuroras ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistųjų apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

30. Apeliaciniais skundais ginčijamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumas dėl I. L. ir A. L. pripažinimo kaltais dėl bendrininkų grupėje, panaudojant suklastotÄ dokumentÄ , įvykdyto sukčiavimo, pasireiÅ¡kusio apgaule UAB „A.“ naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į biudžetÄ pridėtinės vertės mokestį bei dėl UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinių dokumentų paslėpimo. Taip pat keliamas klausimas dėl turtinės žalos priteisimo iÅ¡ nuteistųjų pagrįstumo ir paskirtų bausmių teisingumo. Abu apeliaciniai skundai iÅ¡ esmės grindžiami tais pačiais argumentais, kuriais iÅ¡reiÅ¡kiama nuteistųjų ir jų gynėjo nuomonė dėl įrodymų vertinimo, kartu atkreipiant dėmesį, jog bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo pažeista nuteistųjų teisė į teisminę gynybÄ .

31. Apeliacinės instancijos teisme pakartotinai iÅ¡analizavus byloje esančių ir pirmosios instancijos teismo iÅ¡tirtų įrodymų vertinimÄ bei papildomai atlikus įrodymų tyrimÄ , siekiant paÅ¡alinti bet kokias kilusias abejones, teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai pagrįsti tik iÅ¡ dalies. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡nagrinėjo visas bylos aplinkybes, padarė teisėtÄ ir pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl I. L. ir A. L. kaltės, padarius jiems inkriminuotus nusikaltimus, numatytus BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, tačiau be pagrindo nuteistųjų veiksmus – suklastoto dokumento panaudojimÄ vykdant sukčiavimÄ , kvalifikavo kaip atskirÄ nusikaltimÄ , todėl skundžiamas nuosprendis keistinas (BPK 328 straipsnio 1 punktas, 3 punktas ir 4 punktas).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje

32. Nuteistųjų I. L. ir A. L. apeliaciniuose skunde praÅ¡oma panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistuosius dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje iÅ¡teisinti, nes jų veiksmuose nėra nusikalstamos veikos požymių. Teigiama, kad tiek I. L. tiek A. L. veiksmai nepagrįstai kvalifikuoti kaip sukčiavimas. Akcentuojama, kad kaltinime, kaip suklastota, nurodyta 2013 m. kovo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartis Nr. 2013/03/04/1 atspindėjo realiÄ faktinę situacijÄ , o UAB „G. G.“ buvo realiÄ Å«kinę – ekonominę veiklÄ vykdanti bendrovė. Prekyba tarp UAB „G. G.“ ir UAB „A.“ buvo tikra, o ne tariama.

33. Teisėjų kolegija, atsakydama į šį apeliacinių skundų argumentÄ pažymi, kad BK 182 straipsnyje numatyta nusikalstama veika (sukčiavimas) objektyviai gali pasireikÅ¡ti alternatyvių veikų padarymu, t. y.: 1) svetimo turto savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 2) svetimos turtinės teisės savo ar kitų naudai įgijimu apgaule; 3) turtinės prievolės savo ar kitų naudai iÅ¡vengimu apgaule; 4) turtinės prievolės savo ar kitų naudai panaikinimu apgaule. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad veikos, kuri reiÅ¡kiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetÄ mokėtinÄ PVM, turi bÅ«ti kvalifikuojamas kaip sukčiavimas, apgaule panaikinant turtinę prievolę. Å iuo atveju į biudžetÄ dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikoma valstybės nuosavybe ir asmens veiksmai, kai apgaule iÅ¡vengiama Å¡io mokesčio sumokėjimo, negali bÅ«ti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio turto įgijimas apgaule. Å i praktika suformuota, atsižvelgus į PVM mokėjimo teisinio reguliavimo specifikÄ ir galimybę suklastotų sÄ skaitų faktÅ«rų ir PVM deklaracijų pagrindu sukurti fiktyviÄ teisę į Å¡io mokesčio sugrÄ Å¾inimÄ (tiesiogiai ar užskaitos bÅ«du). Pažymėtina, kad tokiomis veikomis iÅ¡ esmės fiktyviu pagrindu (imituojant sandorius, pagal kuriuos neva sumokėtas pirkimo PVM, Å¡iais tikslais kuriant jokios veiklos nevykdančias įmones ir pan.) grobiamos valstybės biudžeto lėšos. Taigi tokia veika pagal teismų praktikÄ paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – asmens (fizinio ar juridinio) turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu, pavyzdžiui fiktyviais atskaitos ir įskaitos bÅ«dais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetÄ mokėtinas PVM (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. spalio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-258-222/2018

34. Å ioje baudžiamojoje byloje I. L. ir A. L. pirmosios instancijos teismo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti bÅ«tent už mokestinį sukčiavimÄ , kuris pasireiÅ¡kė realios Å«kinės veiklos nevykdančių juridinių asmenų (UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“) panaudojimu imituojant tariamÄ prekybÄ ir tariamus tarpusavio atsiskaitymus tarp UAB „A.“, kaip pirkėjo, ir UAB „G. G.“, kaip tiekėjo (pardavėjo), siekiant padidinti UAB „A.“ PVM atskaitÄ ir tokiu bÅ«du panaikinant prievolę į Lietuvos Respublikos biudžetÄ sumokėti PVM. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas SkundžiamÄ nuosprendį, nustatė, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buvo realios Å«kinės veiklos nevykdančios ir valstybei privalomų mokesčių nemokančios bendrovės, kurias valdė ir kontroliavo nuteistieji. Taigi sprendžiant klausimÄ , ar A. L. ir I. L. pagrįstai nuteisti už mokestinį sukčiavimÄ , teisiÅ¡kai reikÅ¡minga yra tai, ar prekių tiekimas ir atsiskaitymai už prekes pagal 2013 m. kovo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2013/03/04/1 tarp UAB „A.“, kaip pirkėjo, ir UAB „G. G.“, kaip pardavėjo, buvo realÅ«s, ar prekyba tarp Å¡ių Lietuvos Respublikoje registruotų juridinių asmenų buvo imituojama (tariama) siekiant neteisėtai padidinti UAB „A.“ PVM atskaitÄ ir sumažinti nuo pardavimų mokėtinÄ PVM, tokiu bÅ«du apgaule UAB „A.“ naudai panaikinant didelės vertės turtinę prievolę valstybei.

35. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada, kad nuteistieji, žinodami, jog UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ realios Å«kinės veiklos nevykdo, realiai prekes įgiję iÅ¡ realiÄ veiklÄ vykdančių Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos subjektų, Å¡ias prekes į Lietuvos RespublikÄ importavo su 0 procentų PVM tarifu, vėliau UAB „A.“ vardu tas pačias prekes pardavė Lietuvos Respublikos Å«kio subjektams su 21 procento PVM tarifu, kurį UAB „A.“ privalėjo sumokėti į valstybės biudžetÄ , tačiau, siekdami neteisėtai padidinti UAB „A.“ pirkimų PVM atskaitÄ , kaltinime nurodytomis aplinkybėmis imitavo, jog prekės, kurios, kaip jau minėta, realiai įgytos iÅ¡ veiklÄ vykdančių Europos Ekonominės bendrijos Å«kio subjektų, neva buvo perkamos iÅ¡ UAB „G. G.“, į tariamÄ prekių įsigijimo grandinę įtraukiant ir UAB „B. G.“.

36. Pirmos instancijos teismo iÅ¡vados, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ nevykdė realios veikos, o buvo panaudotos imituojant prekybÄ su UAB „A.“, taip siekiant jos naudai panaikinti didelės vertės turtinę prievolę, pagrįstos visapusiÅ¡ka ir iÅ¡samia visų bylos aplinkybių analize, įrodymai įvertinti laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintų reikalavimų, todėl apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmos instancijos teismo iÅ¡vadomis, jų nekartos, tik dar kartÄ akcentuos esmines bylos aplinkybes, patvirtinančias I.

L. ir A. L. kaltę padarius jiems inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nustatyta, kad su UAB „A.“ Å«kines operacijas turėjusi UAB „G. G.“ ir mokestinio sukčiavimo grandinėje panaudota UAB „B. G.“, kurias per fiktyvius vadovus kontroliavo I. L. ir A. L., buvo Å«kinės finansinės veiklos nevykdančios ir valstybei privalomų mokesčių nemokančios bendrovės. UAB „G. G.“ direktorė G. B. apklausta pirmos instancijos teisme nurodė, kad bendrovės direktore tapti paprašė jos buvęs žentas A.

L.. PrieÅ¡ jai tampant direktore, ji kažkÄ pasirašė, kartu su A. L. ir I. L. buvo VÄ® „Registrų centre“, taip pat kažkokiame banke, kur bendrovės vardu atidarė sÄ skaitÄ . Gautus dokumentus ir iÅ¡duotus kodų generatorius atidavė arba I. L., arba A. L. Ä®monės vardu ji jokių veiksmų neatliko, tik pasiraÅ¡inėdavo I. L. arba A. L. pateiktus dokumentus. UAB „G. G.“ akcininkas S. M., apklaustas pirmos instancijos teisme, parodė, kad bendrovės akcininku jo paprašė tapti jo draugas I.

L., su kuriuo mokėsi vienoje mokykloje. Liudytojas N. J., apklaustas pirmos instancijos teisme, parodė, kad I. L. jam pasiÅ«lė tapti UAB „B. G.“ akcininku ir direktoriumi. Už tai žadėjo pinigų. Tuo metu neturėjo darbo, piktnaudžiavo alkoholiu, trÅ«ko pinigų, todėl sutiko. I. L. sakė, kad jam nieko nereikės daryti, o visus reikalus tvarkys pats I. L. Pasirašė, kaip suprato, bendrovės pirkimo dokumentus, vėliau su I. L. vyko į VÄ® „Registrų centrÄ â€œ, į bankÄ , kur bendrovės vardu atidarė sÄ skaitÄ .

Banke iÅ¡duotÄ sÄ skaitos kodų generatorių ir kitus dokumentus atidavė I. L. BÅ«damas bendrovės direktoriumi nevykdė jokių sandorių, neatliko mokėjimų. Taigi bendrovių vadovai, nurodyti vieÅ¡uosiuose registruotuose, buvo fiktyvÅ«s, realiai neatliekantys juridinių asmenų vadovų funkcijų, o bendroves realiai kontroliavo nuteistieji. Nors nuteistieji nurodė, kad bendrovių valdymÄ kitų asmenų vardu organizavo siekdami iÅ¡vengti priverstinio skolų iÅ¡ieÅ¡kojimo, tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi, kad duomenų apie antstolių pradėtas vykdomÄ sias bylas nuteistųjų ar bent vieno iÅ¡ jų atžvilgiu byloje nėra, o bendrovių veiklos, įskaitant ir vadovavimÄ , fiktyvumÄ patvirtina ir kiti bylos duomenys (bus aptarti vėliau), sprendžia, kad tokiu bÅ«du nuteistieji siekė neatskleisti (paslėpti) savo tapatybių nusikalstamos veikos įgyvendinime.

Tai, kad UAB „G> G.“ ir UAB „B. G.“ buvo realios ūkinės veiklos nevykdančios bendrovės, patvirtina ne tik aptartos aplinkybės dėl vadovų ir akcininkų fiktyvumo, bet ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gauti duomenys. Telefoninio pokalbio tarp I. L. ir A. L. metu, I. L. siūlo prekes pirkti „per (duomenys neskelbtini)“ (10 t., b. l. 24). Kito pokalbio metu nuteistieji jau tariasi, kaip bendroves fiktyviai perleisti asmeniui iš Rusijos, kuris niekur neišlenda, I.

L. aiÅ¡kina A. L., kad reikia tartis su teisininkais, kad viskas butų padaryta taip, kad „nebÅ«tų problemų, kai iÅ¡eis ant direktoriaus“ (10 t., b. l. 25). Kitame pokalbyje nuteistieji tariasi, kad prieÅ¡ iÅ¡siunčiant dokumentus rusams pasiraÅ¡yti, ant bendrovės reikia „užmesti daugiau mėšlo, daugybė skolų kokių...kÄ nors prasukti, kad dėl visų amžinų skolų, kurios bus, (duomenys neskelbtini)bus kaltas“ (10 t., b. l. 22). Dar viename pokalbyje tarp nuteistųjų I.

L. A. L. sako, kad „galbÅ«t mums paruoÅ¡ti pardavimo dokumentus ir Å¡itos... (duomenys neskelbtini)“, A. L. paklausus „IÅ¡sigandai?“, I. L. nurodo „nu, kad visai ramiai miegoti, žinai“, po ko A. L. pritardamas priduria, „tik vis tiek reikia ten viskÄ iÅ¡valyti“ (10 t., b. l. 41). Tai, kad UAB „B. G.“ kaip ir UAB „G. G.“ buvo realios veiklos nevykdančios bendrovės, o naudojamos tik imituojant tariamus pirkimus, siekiant galiojančio teisinio – mokestinio reguliavimo pagrindu, fiktyviai padidinti UAB „A.“ PVM atskaitÄ , patvirtina ir tai, kad UAB „G.

G.“ neturėjo nei žmogiÅ¡kųjų, nei finansinių iÅ¡teklių realiai ekonominei – Å«kinei veiklai vykdyti. Atliekant elektroninių ryÅ¡ių kontrolę užfiksuotas I. L. pokalbis su D. J., kurio metu D. J. informuoja I. L., kad kurjerių tarnyba UPS pristatė iÅ¡ siuntėjo Y. prekes, tačiau jų neatiduoda. I. L. pasipiktinus, kodėl, D. J. atsako „Tai parodyk darbo pažymėjimÄ , kad tu (duomenys neskelbtini). Ä®sivaizduok dabar tu atvažiuoji į kažkokį ofisÄ , nei iÅ¡kabų, nei nieko, atiduodi 500 iPhone“.

Kito pokalbio metu D. J. informuoja I. L., kad siekiant atsiimti prekes „I. raÅ¡o įgaliojimÄ nuo (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), O., kad ji gali priiminėti prekes“ (10 t., b. l. 76). Svarbu paminėti tai, kad tiek įgaliojimÄ raÅ¡iusi I. (I. S.), tiek įgaliojimÄ atsiimti prekes UAB „G. G.“ vardu gavusi O. (O. K. (G.) buvo UAB „A.“ darbuotojos, kurios apklaustos pirmosios instancijos teisme parodė, kad apie UAB „G. G.“ nieko nežino. Å ios aplinkybės patvirtina, kad UAB „G.

G.“ ne tik kad nebuvo atsakingų asmenų, kurie turėtų galimybes priimti siunčiamas prekes, kas bent iÅ¡ dalies patvirtintų bendrovės veiklos realumÄ , tačiau nebuvo net asmenų, kurie galėtų UAB „G. G.“ vardu paraÅ¡yti įgaliojimÄ atlikti tam tikrus veiksmus, įskaitant prekių atsiėmimÄ . Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes, UAB „G. G.“ ir UAB „A.“ prekių pristatymo adresÄ buvo nurodę tÄ patį, bendrovių dokumentai ir antspaudai, taip pat buvo laikomi tose pačiose patalpose, o prekių pirkimÄ ir pristatymÄ kontroliavo tie patys asmenys – nuteistieji I.

L. ir A. L. (10 t., b. l. 48, 76). Tai, kad UAB „G. G.“ buvo tik priedangos bendrovė (tarpinė grandis) siekiant fiktyviai padidinti UAB „A.“ PVM atskaitÄ , vieno užfiksuoto pokalbio metu netiesiogiai pripažino ir nuteistasis A. L., kuris, praÅ¡ydamas I. L. atspausdinti įgaliojimÄ , nurodė, kad „ten jie galvoja, kad (duomenys neskelbtini) tai atskira kompanija“ (10 t., b. l. 47). BylÄ nagrinėjant teisme nuteistieji nurodė, kad prekių pirkimas ir atsiskaitymas tarp UAB „G. G.“ ir UAB „A.“ buvo realÅ«s, kad neva UAB „G.

G.“ teikė tarpininkavimo paslaugas UAB „A.“ įsigyjant prekes iš užsienyje veikiančių verslo subjektų. Šiuos nuteistųjų parodymus paneigia ne tik anksčiau aptarti įrodymai, bet ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau VMI) pateikti duomenys (2 t., b. l. 1 – 91). Iš VMI pateiktos informacijos matyti, kad 2013 metais tiek UAB „A.“, tiek UAB „G. G.“ prekių tiekimus deklaravo tie patys Lenkijos Respublikos ir Vokietijos Federacinės Respublikos PVM mokėtojai (A.

S. A., Z. S., T. M., AFG C., Y. G., T. t. G.), kas reiškia, kad UAB „A.“ tuo pačiu laikotarpiu su tais pačiais tiekėjais bendradarbiavo ir tiesiogiai ir per tarpininkus. Vienintelis tokio ekonomine logika nepagrįsto UAB „A.“ elgesio paaiškinamas – į realiai vykstančių sandorių grandinę įtraukus priedangos bendrovę (tarpinę grandį) UAB „G. G.“ fiktyviai padidinama UAB „A.“ PVM atskaita. Nustatytos ir aptartos aplinkybės patvirtina pirmos instancijos teismo išvadas, kad UAB „G.

G.“ nevykdė realios veikos, o buvo panaudota imituojant prekybÄ su UAB „A.“, taip siekiant padidinti Å¡ios bendrovės PVM atskaitÄ . Taigi nustatytas faktines aplinkybes dėl UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ ekonominės – Å«kinės veiklos fiktyvumo įvertinus bendrame kontekste su 2019 m. balandžio 12 d. specialisto iÅ¡vadoje „Dėl UAB „A.“ Å«kinės finansinės veiklos“ Nr. 04/10-2-25-4151 konstatuotomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas iÅ¡vadas dėl A.

L. ir I. L. kaltės padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje.

37. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinių skundų argumentais, jog nuteistųjų veiksmuose nebuvo tyčios suklaidinti Valstybinę mokesčių inspekcijÄ . Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl tyčios turinio, sutinka, kad byloje pirmosios instancijos teismo pateiktas I. L. ir A. L. veiksmų tyčios aspektu vertinimas yra gan lakoniÅ¡kas, tačiau Skundžiamo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstytų įrodymų visetu pagrįsta nuteistųjų kaltė, padarius jiems inkriminuotÄ nusikaltimÄ , numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje. I. L. ir A. L. suvokimas iÅ¡ esmės atskleistas byloje iÅ¡tirtų įrodymų pagrindu surinktų duomenų visuma, analizuojant nuteistųjų veiksmus organizuojant fiktyvų UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ valdymÄ , elektroninių ryÅ¡ių kontrolės metu gautus duomenis. Analizuojant Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes, nustatyta, kad nuteistieji savo veiksmais sudarė sÄ lygas įvykdyti aptariamÄ nusikalstamÄ veikÄ . Ir nors nuteistųjų aiÅ¡kinimu, jie jokios materialinės naudos negavo, tačiau tarp jų veiksmų bei jais (veiksmais) padarytos žalos yra tiesioginis priežastinis ryÅ¡ys. Protingas situacijos vertinimas leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog kiekvienas suaugęs, pakaltinamas asmuo, organizuodamas fiktyvų bendrovių valdymÄ ir imituodamas jų veiklÄ prekių tiekimo grandinėje, bent jau bendrais bruožais suvokia savo veiksmų neteisėtumÄ . Å ių argumentų pagrindu, teisėjų kolegija pritaria pirmos instancijos teismo iÅ¡vadomis, kad Å¡ioje byloje nustatyti ir įrodyti net tik nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje objektyvieji požymiai, bet ir nuteistųjų tyčia (subjektyvusis nusikalstamos veikos požymis).

38. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal teismų praktikÄ Å¾inomai netikrų ar žinomai suklastotų dokumentų panaudojimas sukčiaujant papildomai pagal BK 300 straipsnį nekvalifikuojamas, nes netikri ar suklastoti dokumentai panaudojami kaip priemonė turtinei naudai gauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. balandžio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-82-699/2018). Nagrinėjamoje byloje I. L. ir A. L. pirmosios instancijos teismo nuteisti ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį už žinomai netikro dokumento - 2013 m. kovo 4 d. pirkimo - pardavimo sutarties Nr. 2013/03/04/1 panaudojimÄ sukčiaujant, t. y. panaikinant turtinę prievolę UAB „A.“ naudai. Taigi pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikoje pateikto oficialaus teisės aiÅ¡kinimo, nepagrįstai (pertekliniai) nuteistųjų I. L. ir A. L. veiksmus kvalifikavo dar ir pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, todėl Å¡ioje dalyje pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas, I. L. ir A. L. veiksmus iÅ¡ BK 182 straipsnio 2 dalies ir BK 300 straipsnio 3 dalies perkvalifikuojant pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl bendrininkavimo

39. Apeliaciniuose skunde nepagrįstai nurodoma, kad pirmos instancijos teismas be pagrindo pripažino, jog nusikalstama veika, numatyta BK 182 straipsnio 2 dalyje buvo padaryta bendrininkų grupėje, nes, anot nuteistųjų, byloje nėra tiesioginių įrodymų apie bÅ«tinÄ jį bendrininkavimo požymį – susitarimÄ tarp I. L. ir A. L. dėl konkrečių (ar bent jau bendrais bruožais numanomų) nusikalstamų veikų padarymo.

40. Teisėjų kolegija atsakydama į šį skundo argumentÄ pažymi, kad pagal BK 25 straipsnio 2 dalį bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamÄ veikÄ daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iÅ¡ jų yra vykdytojai. BendrininkavimÄ apibÅ«dina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ ; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-697/2022; 2020 m. vasario 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-719/2020). Pažymėtina, kad, esant susitarimui ir bendrai tyčiai, visi bendrininkai nepriklausomai nuo to, kokius konkrečiai veiksmus jie atliko realizuodami nusikalstamÄ sumanymÄ , atsako už tÄ pačiÄ nusikalstamÄ veikÄ . Bendravykdis yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. birželio 23 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197/2009; 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-279-697/2022).

41. Å io procesinio spendimo 36 punkte jau minėta, kad tiek I. L., tiek A. L. atliko aktyvius veiksmus organizuojant UAB „B. G.“ ir UAB „G. G.“, kurios, kaip jau nustatyta, buvo panaudotos nusikalstamos veikos įgyvendinime, valdymÄ per fiktyvius vadovus. Liudytoja G. B., apklausta pirmosios instancijos teisme, aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodė, kad UAB „G. G.“ vadove jos paprašė bÅ«ti A. L., ji pasiraÅ¡ydavo jo arba I. L. atvežtus dokumentus. Be to, iÅ¡ elektroninių ryÅ¡ių kontrolės metu gautų duomenų, kurie jau buvo aptarti Å¡iame procesiniame dokumente, akivaizdu, kad A. L. ir I. L. aptardavo nusikalstamos veikos įgyvendinimo veiksmus, I. L. nurodydavo A. L., kÄ reikia padaryti siekiant iÅ¡vengti galimo teisėsaugos institucijų persekiojimo, kaip ir kur iÅ¡ fiktyvių bendrovių sÄ skaitų iÅ¡gryninti pinigus. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad elektroninių ryÅ¡ių kontrolės metu užfiksuoti pokalbiai tarp I. L. ir A. L. neginčijamai patvirtina, kad abu nuteistieji suvokė, kad daro nusikalstamÄ veikÄ bendrai. A. L. ir I. L. kalba apie dokumentų parengimÄ fiktyviam bendrovių pardavimui rusams (10 t., b. l. 22), aptaria nusikalstamos veikos įgyvendinimo schemÄ (10 t., b. l. 23, 30, 33, 34 – 35), tariasi dėl teisininkų (advokatų), kurie galėtų suteikti konsultacijas dėl nusikalstamų schemų įgyvendinimo paieÅ¡kos (10 t. 25, 55). Tai, kad abu nuteistieji suvokė, jog bendrai daro nusikalstamÄ veikÄ , patvirtina ir tai, kad nuteistieji, bendraudami tarpusavyje rÅ«pinasi konspiracija, kalba apie tai, kad nuolat reikia keisti ne tik telefono SIM korteles, bet ir pačius telefono aparatus (t. 10, b. l. 47), ieÅ¡ko galimybių įdiegti programinę įrangÄ , kuri paslepia iÅ¡maniųjų įrenginių IP adresÄ (t. 10, b. l. 59). Å ių argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nusikalstamÄ veikÄ I. L. ir A. L. padarė bendrininkų grupėje.

Dėl BK 222 straipsnio 1 dalies

42. Nuteistieji apeliaciniuose skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos pripažino kaltais pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinių dokumentų paslėpimo. Nurodo, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ pardavimas Rusijos Federacijos piliečiams buvo realus. Byloje nėra patikimų įrodymų, leidžiančių daryti iÅ¡vadÄ , kad jie tyčia paslėpė nurodytų bendrovių buhalterinius dokumentus.

43. Teisėjų kolegija, atsakydama į Å¡iuos apeliacinių skundų argumentus pažymi, kad BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už kelių alternatyvių veikų padarymÄ : 1) apgaulingÄ teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymÄ ; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimÄ ; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimÄ ; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimÄ . Be to, padarius Å¡ias veikas, bÅ«tini padariniai – dėl to negalima visiÅ¡kai ar iÅ¡ dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktÅ«ros.

44. I. L. ir A. L. nagrinėjamoje byloje buvo kaltinami ir vėliau nuteisti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už tai, kad bendrininkų grupėje, ikiteisminio tyrimo nenustatytoje vietoje ir tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip iki 2013 m spalio 29 d. paslėpė UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus, dėl ko visiÅ¡kai negalima nustatyti UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ veiklos, jų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktÅ«ros. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nurodytų bendrovių buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas pasireiÅ¡kė imituojant bendrovių perleidimÄ Rusijos Federacijos piliečiams. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadomis sutinka, joms pritaria, todėl atsakydama į apeliacinių skundų argumentus, pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadų nekartos, tik dar kartÄ akcentuos esmines aplinkybes, patvirtinančias I. L. ir A. L. kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 222 straipsnio 1 dalyje.

45. BylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme I. L. ir A. L. neneigė, kad UAB „G. G.“ ir UAB „B. G.“ tikrieji vadovai buvo bÅ«tent jie, t. y. iÅ¡ esmės pripažino, kad yra tinkami subjektai BK 222 straipsnio 1 dalies prasme. Tai, kad nuteistieji I. L. ir A. L. bendrais veiksmais, kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, paslėpė bendrovių buhalterinius dokumentus, patvirtina liudytojų G. B., N. J. parodymai, kurių turinys aptartas Å¡io nuosprendžio 36 punkte. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad vykdant elektroninių ryÅ¡io priemonių kontrolę nustatyta, jog nuteistieji tariasi, kaip bendroves fiktyviai perleisti asmeniui iÅ¡ Rusijos, kuris niekur neiÅ¡lenda, I.

L. aiÅ¡kina A. L., kad reikia tartis su teisininkais, kad viskas butų padaryta taip, kad „nebÅ«tų problemų, kai iÅ¡eis ant direktoriaus“ (10 t., b. l. 25). Kitame pokalbyje nuteistieji tariasi, kad prieÅ¡ iÅ¡siunčiant dokumentus rusams pasiraÅ¡yti, ant bendrovės reikia „užmesti daugiau mėšlo, daugybė skolų kokių...kÄ nors prasukti, kad dėl visų amžinų skolų, kurios bus, (duomenys neskelbtini) bus kaltas“ (10 t., b. l. 22). Dar viename pokalbyje tarp nuteistųjų I.

L. A. L. sako, kad „galbÅ«t mums paruoÅ¡ti pardavimo dokumentus ir Å¡itos...(duomenys neskelbtini)“, A. L. paklausus „IÅ¡sigandai?“, I. L. nurodo „nu, kad visai ramiai miegoti, žinai“, po ko A. L. pritardamas priduria, „tik vis tiek reikia ten viskÄ iÅ¡valyti“ (10 t., b. l. 41). IÅ¡ A. L. ir I. L. pokalbių turinio matyti, kad jie 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutaria „perdaryti (duomenys neskelbtini) pardavimo dokumentus, tuos kuriuos atsiuntė advokatas, reikia viskÄ pakeisti į (duomenys neskelbtini), tas pats advokatas kai mes pardavinėjom (duomenys neskelbtini), tai dabar reikia viskÄ padaryti ant (duomenys neskelbtini) patiems, kam ten pinigus mokėti, pasakyti, kad dokumentai paruoÅ¡ti, neims gi tų pačių pinigų, nebent kokius 200, kad dokumentai suvaikščiotų“ (t. 10, b. l. 51).

Taip pat elektroninių ryÅ¡ių priemonių kontrolės metu užfiksuota, kaip nuteistieji tariasi dėl popieriaus naikinimo aparato įsigijimo, nutaria pirkti tÄ , kuris „ir su sÄ sagėlėm ir su papkėm, kad paskui nereiėtų nagų graužtis“ (t. 10, b. l. 55). Teisėjų kolegija elektroninių ryÅ¡ių priemonių kontrolės metu gautus duomenis vertindama bendrai su liudytojų G. B., N. J., L. J. parodymais ir FNTT prie LR VRM specialisto iÅ¡vadose Nr. 04/10-2-25-3731 ir Nr. 04/10-2-26-4326 konstatuotis aplinkybėmis, jas sugretindama su bendru Å¡ioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų kontekstu, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ dėl I.

L. ir A. L. kaltės padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 222 straipsnio 1 dalyje.

Dėl civilinio ieškinio

46. Å ioje byloje į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetÄ solidariai iÅ¡ A. L. ir I. L. priteista 142 370,25 Eur nesumokėto pridėtinės vertės mokesčio. Apeliaciniuose skunduose nesutinkama su tokiu sprendimu ir nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas, iÅ¡teisinęs I. L. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo, be pagrindo tenkino civilinį ieÅ¡kinį dėl UAB „A.“ padarytos žalos atlyginimo. Apeliantų teigimu, Skundžiamu nuosprendžiu nustatytos aplinkybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, taip pat negali bÅ«ti pagrindas tenkinti civilinį ieÅ¡kinį. Apeliacinės instancijos teisme nuteistųjų gynėjas papildomai nurodė, kad visi kreditoriniai reikalavimai, įskaitant ir valstybės, turėjo bÅ«ti iÅ¡spręstos UAB „A.“ bankroto byloje, todėl ir dėl to pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimÄ reglamentuojančias teisės normas.

47. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinių skundų argumentus dėl civilinio ieÅ¡kinio iÅ¡sprendimo pažymi, kad pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieÅ¡kinys baudžiamajame procese yra dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiÅ¡kiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtÄ Å¾alÄ . Kasacinės instancijos teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad neįvykdyta mokestinė prievolė galėtų bÅ«ti vertinama kaip žala civilinės atsakomybės požiÅ«riu, jeigu bÅ«tų nustatyta, kad jÄ lėmė nusikalstami veiksmai ir dėl to nėra galimybės įvykdyti mokestinę prievolę mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. kovo 13 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018). Taigi tais atvejais, kai reikalavimas įvykdyti mokestinę prievolę nėra teisiÅ¡kai įmanomas, taikytinas civilinės atsakomybės institutas.

48. Teisėjų kolegijos vertinimu Å¡ioje byloje anksčiau aptartos aplinkybės ir buvo nustatytos. I. L. ir A. L., organizuodami ir vykdydami UAB „G. G.“ bei UAB „B. G.“ kontrolę ir vadovavimÄ , imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iÅ¡ Lietuvoje registruotos UAB „G. G.“, taip fiktyviai padidino UAB „A.“ PVM atskaitÄ ir sumažino nuo pardavimų mokėtinÄ PVM. Tokiu bÅ«du juridinio asmens UAB „A.“ naudai panaikino didelės vertės turtinę prievolę – mokėtinÄ Ä¯ Lietuvos Respublikos biudžetÄ PVM – 142370,25 eurų. Taigi neteisėtai panaikinus Å¡iÄ mokestinę prievolę valstybės biudžetui buvo padaryta 142370,25 eurų žala. Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi UAB „A.“ buvo iÅ¡kelta bankroto byla, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 15 d. nutartimi, Å¡i bendrovė pripažinta bankrutavusia. 2017 m. rugpjūčio 24 d. buvo priimtas Vilniaus apygardos teismo sprendimas dėl juridinio asmens pabaigos. 2017 m. spalio 20 d. bendrovė iÅ¡registruota iÅ¡ Juridinių asmenų registro. UAB „A.“ nebuvo patraukta baudžiamojon atsakomybėn, todėl Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau MAÄ®) nustatyta tvarka tapo neįmanoma iÅ¡ jos (bendrovės) iÅ¡reikalauti mokestinės prievolės įvykdymo. Nurodytų aplinkybių pagrindu, laikantis Å¡io nuosprendžio 47 p. aptartos teismų praktikos, civilinis ieÅ¡kinys dėl valstybės biudžetui padarytos žalos atlyginimo buvo pagrįstai tenkintas Å¡ioje baudžiamojoje byloje.

49. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad atliekant dalinį įrodymų tyrimÄ apeliacinės instancijos teisme, buvo apklaustas civilinės ieÅ¡kovės atstovas, taip pat iÅ¡ civilinio ieÅ¡kovo buvo iÅ¡reikalauti papildomi duomenys apie valstybės kreditorinių reikalavimų iÅ¡sprendimÄ UAB „A.“ bankroto byloje. IÅ¡ civilinio ieÅ¡kovo pateiktų papildomų dokumentų matyti, kad UAB „A.“ Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi iÅ¡kėlus bankroto bylÄ , VMI bankroto byloje pateikė 26345,81 eurų (0,11 euro gyventojų pajamų mokesčio delspinigių, 24963,33 eurų PVM, 1382,37 eurų PVM delspinigių) dydžio kreditorinį reikalavimÄ , kuris bankroto byloje nebuvo dengiamas. 2017 m. spalio 20 d.

UAB „A.“ išregistravus iš Juridinių asmenų registro, 2017 m. lapkričio 21 d. VMI sprendimu 26345,81 eurų mokestinė nepriemoka buvo nurašyta. Bankroto byloje kreditoriniai reikalavimai buvo reiškiami dėl 24963,33 eurų PVM nepriemokos, kuri susidarė per mokestinius laikotarpius nuo 2013 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 30 d., nuo 2013 m. lapkričio 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d., bei nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugpjūčio 5 d. (16 t., b. l. 40). Tuo tarpu civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje kildinamas iš to, kad UAB „A.“ per laikotarpį nuo 2013 m. kovo 1 d. iki 2013 m. spalio 31 d.

į apskaitÄ nepagrįstai įtraukė 142 370,25 eurų pirkimo PVM pagal UAB „G. G.“ įformintas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, kuriose įraÅ¡ytos Å«kinių operacijų turinys – prekių pardavimas, neatitinka tikrovės. Taigi kreditorinio reikalavimo dalykas bankroto byloje ir civilinio ieÅ¡kinio dalykas Å¡ioje baudžiamojoje byloje skiriasi. PareikÅ¡ti reikalavimai nėra tapatÅ«s. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad I. L. ir A. L. nusikalstamais veiksmais padarytos turtinės žalos valstybės biudžetui faktas buvo nustatytas tik Å¡ioje baudžiamojoje byloje priėmus apkaltinamÄ jį nuosprendį.

Iki tol civilinis ieÅ¡kovas neturėjo jokio teisinio pagrindo reikalauti iÅ¡ UAB „A.“ atlyginti Å¡iÄ (142370,25 eurų) valstybės biudžetui padarytÄ turtinę žalÄ , todėl teigti, kad visi valstybės kreditoriniai reikalavimai turėjo bÅ«ti iÅ¡spręsti UAB „A.“ bankroto byloje nėra pagrindo.

Dėl teisės į gynybÄ užtikrinimo

50. Apeliaciniuose skunduose teigiama, kad iÅ¡ pirmosios instancijos teismo apraÅ¡yto nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, mechanizmo neįmanoma suprasti nusikalstamos veikos sudėties požymių. Pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes nėra aiÅ¡kus nei turtinės prievolės atsiradimo, nei tariamo jos panaikinimo mechanizmas. Pirmosios instancijos teismas pradžioje konstatavo, kad piniginės prievolės panaikinimÄ lėmė PVM deklaracijų apie UAB „A.“ prekių įsigijimÄ iÅ¡ UAB „G. G.“ pateikimas VMI, vėliau jau konstatavo, jog piniginės prievolės panaikinimÄ nulėmė neteisingų duomenų pateikimas apie UAB „A.“ prekių pirkimus iÅ¡ UAB „B. G.“. Tokia apkaltinamojo nuosprendžio struktÅ«ra, anot apeliantų, pažeidžia jų teisę veiksmingai gintis nuo pareikÅ¡tų kaltinimų ir teisę žinoti, už kÄ jie nuteisti. Teisėjų kolegija sutinka, kad apraÅ¡ant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje, konkrečiai nurodant fiktyviai veikusius juridinius asmenis, buvo padarytas aiÅ¡kus raÅ¡ymo apsirikimas, bet tai, teisėjų kolegijos vertinimu, nelėmė ir negalėjo lemti nuteistųjų teisės žinoti kuo jie kaltinami pažeidimÄ .

51. Teisėjų kolegija atsakydama į Å¡iuos apeliacinio skundo argumentus pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ apkaltinamojo nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstomos įrodytomis pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (jos padarymo vieta, laikas, bÅ«das, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės). Teismas turi glaustai ir tiksliai iÅ¡dėstyti nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nurodyti kaltinamojo veikos apimtį, nusikalstamos veikos stadijÄ , aplinkybes, apibÅ«dinančias konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius, kitus nusikalstamai veikai kvalifikuoti ir bausmei parinkti reikÅ¡mingus faktus ir aplinkybes. Pagal susiformavusiÄ teismų praktikÄ , kai nusikalstamÄ veikÄ padarė keli asmenys, jų veika apraÅ¡oma bendrai, aiÅ¡kiai nurodant, kaip kiekvienas iÅ¡ jų dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ . Kai vienas ar grupė asmenų yra padarę kelias nusikalstamas veikas, kiekviena veika apraÅ¡oma atskirai. Paprastai laikytina netinkama teismų praktika, kai nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje bendrininkų padarytos veikos apraÅ¡omos po kelis kartus kartojant tuos pačius veikos požymius kiekvienam bendrininkui atskirai, o ne sujungiant į visumÄ , kurioje be pasikartojimų bendrai bÅ«tų apraÅ¡yta bendrininkų padaryta veika, nuosekliai atskleidžiant tiek padarytos nusikalstamos veikos požymius, tiek kiekvieno bendrininko vaidmenį padarant Å¡iÄ veikÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. kovo 22 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-719/2023).

52. Skundžiamu nuosprendžiu du asmenys pripažinti kaltais dėl kelių nusikalstamų veikų. Veiksmai, už kuriuos skundžiamu nuosprendžiu I. L. ir A. L. pripažinti kaltais, apraÅ¡yti taip kaip reikalauja procesinis įstatymas: nuteistųjų veiksmai dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, apraÅ¡yti bendrai, aiÅ¡kiai nurodant, kaip kiekvienas iÅ¡ jų dalyvavo darant nusikalstamÄ veikÄ ; kita nuteistiesiems inkriminuota nusikalstama veika (BK 222 straipsnio 1 dalis) apraÅ¡yta atskirai nuo nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, aiÅ¡kiai nurodant kokiais konkrečiais bendrais nuteistųjų veiksmais ji pasireiÅ¡kė. Taip pat skundžiamame nuosprendyje yra aiÅ¡kiai nurodyta veikų padarymo vieta, laikas, bÅ«das, įvardintos tiek nusikalstamų veikų pasekmės, tiek įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, taip pat nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai, todėl darytina iÅ¡vada, kad skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

53. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme I. L. ir A. L. nurodė suprantantys, kuo yra kaltinami, vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, tiek I. L., tiek A. L. aktyviai gynėsi nuo pateiktų kaltinimų, teikė papildomus duomenis, uždavinėjo apklausiamiems asmenims logiÅ¡kus, su pareikÅ¡tais kaltinimais susijusius, klausimus, todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pateikti kaltinimai I. L. ir A. L. buvo suprantami. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo pažeista nuteistųjų teisė žinoti kuo yra kaltinami.

54. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje apraÅ¡ant nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje, yra padaryta aiÅ¡ki raÅ¡ymo apsirikimo klaida. Pirmosios instancijos teismas, apraÅ¡ydamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje aplinkybes, pagrįstai konstatavo, kad turtinės prievolės panaikinimÄ nulėmė PVM deklaracijų, kuriose nurodyti žinomai neteisingi duomenys apie UAB „A.“ prekių įsigijimÄ iÅ¡ UAB „G. G.“, pateikimas Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, tačiau toliau nurodant (apraÅ¡ant) didelės vertės turtinės prievolės panaikinimo mechanizmÄ , klaidingai nurodoma, kad nuteistieji imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iÅ¡ Lietuvoje registruotos UAB „B. G.“ (pagal nustatytas aplinkybes turėtų bÅ«ti UAB „G. G.“). Nustatytas aiÅ¡kus raÅ¡ymo apsirikimas nepaneigia Å¡io nuosprendžio 52 – 53 punktuose pateiktų iÅ¡vadų dėl teisės žinoti kuo kaltinamas užtikrinimo, jį iÅ¡taisius nesikeičia kaltinimo apimtis ir esmė, todėl Å¡is netikslumas paÅ¡alintinas Å¡iuo nuosprendžiu.

55. Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad Skundžiamu nuosprendžiu I. L. buvo iÅ¡teisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį dėl apgaulingos UAB „A.“ buhalterinės apskaitos tvarkymo (Å¡i nuosprendžio dalis neskundžiama). Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas iÅ¡ nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, apraÅ¡ymo paÅ¡alino kaltinime nurodytas aplinkybes, jog A. L. ir I. L., veikdami bendrininkų grupėje 2013 m. sausio – spalio mėn. organizavo ir vykdė taip pat ir UAB „A.“ kontrolę, tačiau iÅ¡ kaltinimo liko nepaÅ¡alinta aplinkybė, jog nuteistieji vadovavimÄ juridiniams asmenims vykdė ir per UAB „A.“ direktorių D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)), nors, kaip jau buvo minėta, Å¡i aplinkybė bylÄ nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepasitvirtino. Å is netikslumas laikytinas procesinio sprendimo suraÅ¡ymo/korektÅ«ros klaida, kuri nekeičia Skundžiamo nuosprendžio esmės, nesuvaržo nuteistųjų procesinių teisių įgyvendinimo, todėl Å¡iuo nuosprendžiu paÅ¡alintina.

Dėl BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gautų duomenų pripažinimo įrodymais

56. Apeliaciniuose skunduose nuteistieji nurodo, kad nors pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl bendrininkavimo grindė telefoniniais pokalbiais, tačiau nepatikrino šių telefoninių pokalbių leistinumo. Be to, telefoniniai pokalbiai nebuvo išklausyti, todėl lieka neaišku, ar šie pokalbiai nėra ištraukti iš konteksto.

57. Teisėjų kolegija Å¡iuos apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Nagrinėjamoje byloje kaip įrodymai buvo panaudoti duomenys, surinkti taikant procesinę prievartos priemonę, numatytÄ BPK 154 straipsnyje, kuri buvo sankcionuota Vilniaus miesto apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjų 2013 m. gegužės 14 d. ir 2013 m. liepos 30 d. nutartimis, atliekant ikiteisminį tyrimÄ Nr. 06-1-00024-12 (14 t., b. l. 16 – 21). Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarimu, iÅ¡ ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-00024-12, kurio metu buvo sankcionuotos procesinės prievartos priemonės, atskirtas ikiteisminis tyrimas, suteikiant jam Nr. 02-6-00062-20, kuriame buvo tiriamos I.

L. ir A. L. padarytos nusikalstamos veikos, už kurias nuteistieji yra nuteisti Skundžiamu nuosprendžiu (1 t., b. l. 114). Taigi susiklostė procesinė situacija, kuomet vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones gauta informacija buvo panaudota kitoje baudžiamojoje byloje. BPK 162 straipsnyje numatyta, kad vienoje baudžiamojoje byloje taikant procesines prievartos priemones surinkta informacija apie privatų asmens gyvenimÄ ikiteisminio tyrimo metu gali bÅ«ti panaudota kitoje baudžiamojoje byloje tik aukÅ¡tesniojo prokuroro nutarimu.

Jeigu baudžiamoji byla yra teismo žinioje, sprendimas dėl informacijos panaudojimo kitoje baudžiamojoje byloje priimamas ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartimi. Å ioje baudžiamojoje byloje aptartas procesinis reikalavimas pažeistas nebuvo, nes minėtus duomenis panaudoti nagrinėjamoje byloje buvo leista Vilniaus apygardos prokuratÅ«ros Trečiojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus vyriausiojo prokuroro 2021 m. sausio 20 d. nutarimu (10 t., b. l. 1-7). Teisėjų kolegija, darydama iÅ¡vadÄ dėl BPK 154 straipsnyje nustatyta tvarka gautų duomenų pripažinimo įrodymais leistinumo aspektu, pažymi ir tai, kad tiek baudžiamojoje byloje Nr. 06-1-00024-12, kurioje buvo sankcionuotos procesinės prievartos priemonės, tiek Å¡ioje baudžiamojoje byloje buvo atskleistos tos pačios kategorijos, tuose pačiuose BK straipsniuose įtvirtintos nusikalstamos veikos.

Abejose baudžiamosiose bylose buvo tiriamos, o vėliau nagrinėjamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, t. y. kurias tiriant gali bÅ«ti naudojamos procesinės prievartos priemonės, numatytos BPK 154 straipsnyje. Nurodytų teisnių ir faktinių argumentų pagrindu, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad procesinių prievartos priemonių, numatytų BK 154 straipsnyje, taikymo metu gauti duomenys Å¡ioje baudžiamojoje byloje atitinka BPK 20 straipsnio 4 dalyje įtvirtintus leistinumo reikalavimus.

58. Kartu teisėjų kolegija akcentuoja, kad bylÄ nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas dalinis įrodymų tyrimas, kurio metu, be kita ko, buvo perklausomi ir telefoniniai pokalbiai, užfiksuoti taikant procesinę prievartos priemonę, numatytÄ BPK 154 straipsnyje. 2022 m. gruodžio 12 d. posėdžio metu perklausant telefoninius pokalbius nustatyta, kad telefoninių pokalbių stenogramose pokalbių esmė yra suraÅ¡yta teisingai, nors ne žodis į žodį. Posėdžio metu perklausius telefoninius pokalbius, nenustatyta, kad jų stenogramos bÅ«tų suraÅ¡ytos selektyviai ar tendencingai. PrieÅ¡ingai, sugretinus telefoninių pokalbių turinį su pirmos instancijos teisme apklaustų liudytojų G. B., S. M., Z. G., R. (R.) R. parodymais, esminių prieÅ¡taravimų nenustatyta, jų turinys atitinka bendrÄ tiriamų faktinių aplinkybių kontekstÄ , todėl pirmosios instancijos teismas, pagrįstai Å¡iuos duomenis pripažino įrodymais tiek leistinumo, tiek patikimumo aspektais.

Dėl 2023 m. vasario 22 d. specialisto išvados Nr. 02/22 vertinimo

59. Apeliacinės instancijos teisme atliekant dalinį įrodymų tyrimÄ teismui buvo pateikta UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 02/22, taip pat buvo apklaustas specialisto iÅ¡vadÄ teikęs specialistas Česlovas Maciulevičius. UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 02/22 konstatuota, kad tarp UAB „G. G.“ ir UAB „A.a“ realiai įvyko prekių pirkimo – pardavimo Å«kinės operacijos (pagrįstos ekonomine prasme). TokiÄ savo iÅ¡vadÄ specialistas Česlovas Maciulevičius iÅ¡ esmės grindžia tuo, kad nepagrįstas VMI tvirtinimas, kad UAB „G. G.“ realios veiklos nevykdė, akcentuojant Lietuvos teritorijÄ , nes akivaizdÅ«s prekių įsigijimo įrodymai iÅ¡ ES Å¡alių tiekėjų buvo nustatyti. Ne pirmas kartas, kai neatskleisto tarpininko veikla (PVM įstatymo 11 straipsnio 2 punktas), kai prekės suteikiamos galutiniam pirkėjui tiesiogiai, VMI ir FNTT traktuoja ne veiklÄ , o veikos imitacija. Å iuo atveju UAB „G. G.“ buvo net ne pasyvus neatskleistas tarpininkas, o aktyvus tarpininkas – rÅ«pinosi ir prekių gabenimu, sandėliavimu bei logistika bendradarbiaujant su UAB „R. L.“.

60. Teisėjų kolegija, vertindama 2023 m. vasario 22 d. specialisto iÅ¡vadÄ Nr. 02/22 ir specialisto Česlovo Maciulevičiaus paaiÅ¡kinimus pažymi, kad teismų praktikoje yra ne kartÄ iÅ¡aiÅ¡kinta, kad ekspertizės aktas (taip pat ir specialisto iÅ¡vada) yra tik vienas iÅ¡ įrodymų, kuris teismo turi bÅ«ti įvertintas iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėjus visas bylos aplinkybes; jis vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali bÅ«ti vertinamas atskirai nuo jų. Ekspertizės akto ar specialisto iÅ¡vados duomenys gali bÅ«ti atmetami kaip įrodymai, kai jie prieÅ¡tarauja kitiems bylos įrodymams, kurių visuma remdamasis teismas priėjo prie iÅ¡vados dėl įrodytomis pripažintų bylos aplinkybių. Nors ekspertizės aktas ar specialisto iÅ¡vada gali bÅ«ti reikÅ¡mingas duomenų Å¡altinis baudžiamojoje byloje, bet kuriuo atveju teisinis bylos aplinkybių vertinimas yra ne specialisto ar eksperto, o teismo kompetencija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2023 m. kovo 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-654/2023).

61. Jau buvo minėta, kad UAB „Verus auditus“ 2023 m. vasario 22 d. specialisto iÅ¡vada Nr. 02/22 ir specialisto Česlovo Maciulevičiaus paaiÅ¡kinimai, jog UAB „G. G.“ vykdė realiÄ Å«kinę veiklÄ grindžiami iÅ¡ esmės tuo, kad UAB „G. G.“, tiekdama prekes UAB „A.“ vykdė neatskleisto tarpininko, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 11 straipsnio 2 punkte, veiklÄ . Nagrinėjant bylÄ teisme nenustatyta, kad UAB „G. G.“ bÅ«tų vykdžiusi tarpininkavimo veiklÄ . PrieÅ¡ingai, Å¡io procesinio sprendimo 36 punkte jau buvo konstatuota, jog visų byloje iÅ¡tirtų įrodymų visuma (visetas) patvirtina, kad UAB „G. G.“ nevykdė realios veikos, o buvo panaudota imituojant prekybÄ su UAB „A.“, taip siekiant padidinti Å¡ios bendrovės PVM atskaitÄ . Teisėjų kolegija akcentuoja ir tai, kad 2023 m. vasario 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 02/22 pateikti argumentai nepagrįsti visų bylos duomenų bendru vertinimu. Nurodytoje specialisto iÅ¡vadoje nevertintos Å¡ioje byloje įrodytos aplinkybės, susijusios su UAB „G. G.“ fiktyviu valdymu per kitus asmenis, nuteistųjų aktyvÅ«s veiksmai paslepiant UAB „G. G.“ buhalterinės apskaitos dokumentus. Teisėjų kolegija pažymi, kad 2023 m. vasario 22 d. specialisto iÅ¡vadoje Nr. 02/22 konstatuotos aplinkybės apie realiÄ UAB „G. G.“ Å«kinę ekonominę veiklÄ grindžiamos iÅ¡imtinai tik UAB „A.“ ir UAB „G. G.“ teiktomis PVM deklaracijomis (kurių pateikimas ir yra vienas iÅ¡ Å¡ios nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių), nevertinant Å¡ių duomenų bendrame kontekste su kitais bylos duomenimis, todėl teisėjų kolegija, priimdama šį procesinį sprendimÄ , nuteistųjų pateikta specialisto iÅ¡vada ir jÄ teikusio specialisto paaiÅ¡kinimais nesivadovauja.

Dėl paskirtų bausmių

62. Apeliantai skundais praÅ¡o juos iÅ¡teisinti, t. y. priimti sprendimÄ , prieÅ¡ingÄ pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas pagal kasacinio teismo praktikÄ reiÅ¡kia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiais atvejais BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismÄ patikrinti bylÄ visa apimtimi, įskaitant ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2018 m. birželio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-190-648/2018). Be to, apeliaciniuose skunduose nurodoma, kad nuteistųjų baudžiamasis persekiojimas dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų tęsėsi ilgÄ laikÄ , todėl, jei bus pagrindas nuteistuosius pripažinti kaltais, jiems skirtinos bausmės turi bÅ«ti mažinamos.

63. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl nuteistiesiems pirmosios instancijos teismo paskirtų bausmių, pažymi, kad Å¡iuo nuosprendžiu nuteistųjų veiksmai iÅ¡ BK 182 straipsnio 2 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies perkvalifikuotini pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (žr. nuosprendžio 38 punktÄ ), todėl Å¡iame procesiniame dokumente iÅ¡dėstys argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems paskirtų bausmių už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje.

Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas nuteistiesiems I. L. ir A. L. tiek bausmių rūšį, tiek jų dydį, atsižvelgė į nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pavojingumÄ , įvertino jų asmenybę, jų vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme. Pirmos instancijos teismas įvertino, kad nenustatyta nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taip pat pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į nuteistuosius I.

L. ir A. L. charakterizuojančius duomenis – anksčiau neteisti, administracine tvarka bausti už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, abu turi Å¡eimas, iÅ¡laikomų asmenų, dirba, nei vienas nei kitas negydyti VÅ¡Ä® Vilniaus miesto psichikos sveikatos centre ir/ar Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje. Teisėjų kolegija, vertindama nuteistiesiems paskirtų bausmių už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 222 straipsnio 1 dalyje, rÅ«Å¡ies ir dydžio pagrįstumÄ , daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikÅ¡mingas aplinkybes, apibÅ«dinančias tiek nuteistųjų asmenybes, tiek padarytų nusikaltimų pavojingumÄ ir pagrįstai nuteistiesiems skyrė BK 182 straipsnio 2 dalies, 222 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytas bausmių rÅ«Å¡is: už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalį vienintelę sankcijoje numatytÄ bausmę – laisvės atėmimÄ , už nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 222 straipsnio 1 dalyje – Å¡velniausiÄ sankcijoje numatytÄ bausmę – baudÄ .

Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistųjų atsakomybę lengvinančių aplinkybių (nustatyta viena jų atsakomybę sunkinanti aplinkybė), tačiau skirtinų bausmių dydžiai už atskiras nusikalstamas veikas yra ženkliai mažesni už sankcijos (įstatymo) numatytus vidurkius. Teisėjų kolegijos vertinimu, pagrįstai ir argumentuotai nuteistųjų atžvilgiu taikytos BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatos (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija). Taigi individualizuojant I.

L. ir A. L. bausmes, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, bausmių skyrimÄ reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirtos bausmės atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes, paskirtas už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, parinko nuteistiesiems palankesnį bausmių bendrinimo bÅ«dÄ .

Taigi nenustačius BK 41, 54 straipsnių reikalavimų pažeidimų, nėra pagrindo keisti I. L. ir A. L. paskirtų bausmių.

Dėl skundų argumentų dėl per ilgos proceso trukmės

64. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apeliacinių skundų argumentų susijusių su proceso trukmės įtaka skirtinoms bausmėms pažymi, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimus ir pagal juos formuojamÄ Lietuvos teismų praktikÄ galimybė Å¡velninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu, o su konkrečios bylos aplinkybėmis nepagrįsta pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausiÄ bylos procesÄ . Taigi sprendimas dėl bausmės Å¡velninimo, atsižvelgiant į proceso trukmę, turi bÅ«ti priimamas tik nuosekliai įvertinus Å¡ios trukmės pagrįstumÄ pagal EŽTT praktikoje nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumÄ , baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesį, institucijų veiksmus organizuojant bylos procesÄ , proceso reikÅ¡mę persekiojamam asmeniui (be kita ko, taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumÄ ir jų taikymo trukmę) (2006 m. liepos 18 d. sprendimas byloje Jakumas prieÅ¡ LietuvÄ , peticijos Nr. 6924/02; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2022 m. birželio 30 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-197-719/2022).

65. BylÄ nagrinėjanti teisėjų kolegija sprendžia, kad Å¡ios bylos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti pernelyg ilgÄ proceso trukmę, dėl kurios nuteistiesiems bÅ«tų galima dar labiau Å¡velninti pirmosios instancijos teismo paskiras bausmes, kurių dydis ir taip ženkliai mažesnis nei sankcijose (įstatyme) numatyti vidurkiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad nors ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, už kurias nuteistieji pripažinti kaltais pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu, pradėtas 2014 m. vasario 3 d., tačiau praneÅ¡imas apie įtarimÄ dėl Å¡ių nusikalstamų veikų I.

L. įteiktas 2020 m. rugsėjo 10 d. (t. 13, b. l. 70 – 75). Iki tol baudžiamasis persekiojimas I. L. atžvilgiu buvo vykdomas dėl kitų nusikalstamų veikų, kurias jis galimai padarė su kitais, Å¡ioje byloje kaltinamaisiais nepatrauktais, asmenimis. Tuo tarpu nuteistajam A. L. praneÅ¡imas apie įtarimÄ dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas pirmosios instancijos teismo, įteiktas po to, kai ikiteisminiam tyrimui vadovaujanti prokurorė priėmė 2020 m. rugsėjo 29 d. nutarimÄ atskirti ikiteisminius tyrimus (1 t., b. l. 1 – 14), t. y. 2020 m. gruodžio 14 d. (13 t., b. l. 160 - 165).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad iki 2020 m. rugsėjo mėnesio, kuomet praneÅ¡imas apie įtarimÄ buvo įteiktas I. L. ir prokurorė priėmė nutarimÄ atskirti ikiteisminius tyrimu, baudžiamasis procesas dėl nusikalstamų veikų, už kurias nuteistieji nuteisti pirmosios instancijos teismo, iÅ¡ esmės nevyko, nuteistųjų teisės dėl Å¡ioje byloje nagrinėjamų nusikalstamų veikų suvaržytos nebuvo. Taigi vertinant baudžiamojo proceso trukmę galimo bausmės Å¡velninimo kaip satisfakcijos už ilgÄ asmenų persekiojimÄ aspektu, svarbus ne formalus ikiteisminio tyrimo subjektų sprendimo pradėti ikiteisminio tyrimÄ priėmimo momentas, bet atsakomybėn patrauktų asmenų teisių suvaržymo trukmė.

Pagal Å¡ioje byloje nustatytas aplinkybes, nuteistųjų teisės dėl Å¡ioje byloje tiriamų nusikalstamų veikų buvo ribojamos (nuteistiesiems taikytos kardomosios priemonės raÅ¡ytiniai pasižadėjimai neiÅ¡vykti) ne pilnus tris metus, o tokia trukmė įvertinus tiriamų nusikalstamų veikų pavojingumÄ ir sudėtingumÄ , nelaikytina per ilga.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktas,

n u s p r e n d ž i a :

nuteistųjų I. L. ir A. L. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendį pakeisti.

I. L. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti iÅ¡ dalies jas sudedant ir skirti I. L. galutinę 2 (dviejų) metų laisvės atėmimo bausmę ir 100 MGL, t. y. 3766 Eur (trijų tÅ«kstančių septynių Å¡imtų Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡ių eurų) dydžio piniginę baudÄ .

A. L. veiksmus, kvalifikuotus pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį perkvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2, 4 dalimis, už nusikalstamas veikas, numatytas BK 182 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, paskirtas bausmes subendrinti iÅ¡ dalies jas sudedant ir skirti A. L. galutinę 1 (vienerių) metų ir 6 (Å¡eÅ¡ių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir 80 MGL, t. y. 3012,80 Eur (trijų tÅ«kstančių dvylikos eurų aÅ¡tuoniasdeÅ¡imties centų) dydžio piniginę baudÄ .

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio apraÅ¡omÄ jÄ dalį, nurodant, kad I. L. ir A. L. imitavo tariamus UAB „A.“ prekių pirkimus iÅ¡ Lietuvoje registruotos UAB „G. G.“ bei iÅ¡ apraÅ¡omosios nuosprendžio dalies paÅ¡alinti aplinkybę, jog nuteistieji vadovavimÄ juridiniams asmenims vykdė ir per UAB „A.“ direktorių D. J. (mirė (duomenys neskelbtini)).

KitÄ Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 3 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistÄ .

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dienÄ .

Teisėjai Ugnė Gailiūnienė

Mindaugas Povilanskas

Giedrė Telksnienė