2017-09-28 Nr. BB-5208-1-65-1-00404-2014-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-190-511/2017 nuasmeninta

Teisminio proceso Nr. 1-65-1-00404-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.18.11

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aurelijaus Gutausko (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas), teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. D. kasacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžių.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu V. D. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 223 straipsnio 1 dalį 100 MGL dydžio bauda, pagal BK 223 straipsnio 1 dalį – 100 MGL dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos, iš dalies jas sudedant, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – 120 MGL dydžio bauda.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžiu Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria V. D. nuteista už atskiras dvi nusikalstamas veikas pagal BK 223 straipsnio 1 dalį (dėl IĮ „E“ ir UAB „A“ aplaidaus apskaitos tvarkymo), pakeista ir V. D. veika perkvalifikuota pagal BK 223 straipsnio 1 dalį į vieną tęstinę nusikalstamą veiką (UAB „A“ (buvusi IĮ „E“) aplaidus apskaitos tvarkymas), V. D. paliekant Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžiu paskirtą 100 MGL (3766 Eur) dydžio baudą. Panaikinta Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. nuosprendžio dalis, kuria, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, V. D. subendrintos bausmės ir nustatyta galutinė subendrinta 120 MGL dydžio bauda. Patikslintos nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės, nurodant, kad V. D. UAB „A“ (buvusi IĮ „E“) direktoriaus pareigas ėjo nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. Už šį laikotarpį V. D. tyrimui nepateikė visų reikiamų buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų, dėl ko šiuo laikotarpiu iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ (buvusios IĮ „E“) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. V. D. nuteista už tai, kad laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., būdama IĮ „E“ (duomenys neskelbtini) direktore ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti IĮ „E“ dokumentai: 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkant IĮ „E“ į UAB „A“, nesudarė ir tyrimui nepateikė pertvarkomos individualios įmonės balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E“ perdavimą UAB „A“, IĮ „E“ prekių įsigijimo (PVM sąskaitų faktūrų), kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų (kasos pajamų bei išlaidų orderių) už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., dėl to iš dalies negalima nustatyti IĮ „E“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d., taip pažeisdama Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 2004 m. kovo 30 d. 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunktį:

„1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo:

1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius;

2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalį: „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą;

2. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktoriaus įsakymą 1997 m. rugpjūčio 15 d. Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“, kad „kasos operacijų apskaitos pirminiai dokumentai, materialinių vertybių priėmimo kvitai, finansinės apskaitos registrai (didžiosios knygos, bendrieji žurnalai ir kitos tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formos), PVM sąskaitos faktūros saugomi 10 metų“.

Tęsdama nusikalstamą veiką, ji nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., būdama UAB „A“ (duomenys neskelbtini) (buvusi IĮ „E“) direktorė ir pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio l dalį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, nenustatė įmonės dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti UAB „A“ dokumentai: pertvarkant IĮ „E“ į UAB „A“ nesudarė ir tyrimui nepateikė 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkomos individualios įmonės balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E“ perdavimą UAB „A“, UAB „A“ prekių įsigijimo (PVM sąskaitų faktūrų), kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų (kasos pajamų bei išlaidų orderių) už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., taip pažeisdama Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 papunktį:

„1. Valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, valstybės įgalioti asmenys, nevalstybinės organizacijos, privatūs juridiniai asmenys privalo:

1) saugoti dokumentus patikimoje ir saugioje aplinkoje, įvertindami galimus rizikos veiksnius;

2) išsaugoti savo veiklos dokumentus reikiamą laiką, kad būtų užtikrinti veiklos įrodymai, apsaugotos su ja susijusių fizinių ir juridinių asmenų teisės“, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalį: „1. Apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą.

2. Patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų“, Lietuvos archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugpjūčio 15 d. įsakymą „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“, kad „kasos operacijų apskaitos pirminiai dokumentai, materialinių vertybių priėmimo kvitai, finansinės apskaitos registrai (didžiosios knygos, bendrieji žurnalai ir kitos tipinės ir laisvos finansinės apskaitos registrų formos), PVM sąskaitos faktūros saugomi 10 metų“.

2. Kasaciniu skundu nuteistoji V. D. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. bei Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 19 d. nuosprendžius ir bylą nutraukti.

2.1. Kasaciniame skunde teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiais V. D. buvo nepagrįstai nuteista už nusikalstamos veikos, numatytos BK 223 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nes jos atlikti veiksmai negalėjo būti vertinami kaip sąmoninga, valinga, pavojinga ir priešinga teisei veika, kurios objektas buvo IĮ „E“ (po pertvarkymo – UAB „A“) buhalterinė apskaita. Apeliacinės instancijos teismas, anot kasatorės, netaikė Individualių įmonių įstatymo ar Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nuostatų, nustatydamas veikos padarymo laiką, nes ji pradėjo eiti direktoriaus pareigas ne 2013 m. gegužės 29 d., o 2013 m. birželio 3 d., kada IĮ „E“ buvo įregistruota Juridinių asmenų registre, – šis apeliacinės instancijos teismo netikslumas gali turėti įtakos nustatant bausmės dydį. Įmonės įsteigimo momentas nuo jos įregistravimo Juridinių asmenų registre yra nustatytas Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje bei CK 2.63 straipsnio 1 dalyje. Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad individualios įmonės steigėjas nuo įmonės įregistravimo laikomas individualios įmonės savininku. Iki tol, kol IĮ „E“ nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre, V. D nuomone, ji buvo IĮ „E“ steigėja, bet ne įmonės savininkė, neįsteigus šios įmonės, ji negalėjo joje dirbti pagal darbo sutartį. Kasatorė daro išvadą, kad, abiem teismams netaikius Individualių įmonių įstatymo 3 straipsnio 3 ir 5 dalių bei CK 2.63 straipsnio 1 dalies, netinkamai taikius Individualių įmonių įstatymo 7 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatas, neteisingai nustatytas nusikalstamos veikos padarymo laikas, V. D. nepagrįstai nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. birželio 2 d.

2.2. Anot kasatorės, abiejų instancijų teismai nenustatė, kokią konkrečią įmonės buhalterinę apskaitą reglamentuojančią teisės normą ji pažeidė savo veika. Pertvarkoma IĮ „E“ įvykdė Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 6 dalies reikalavimus, dėl to Kauno miesto notarė R. P. patvirtino pateiktų pertvarkomos IĮ „E“ dokumentų teisėtumą ir teisingumą, jų atitiktį įstatymų reikalavimams, vadinasi, buvo laikoma, kad pertvarkomos įmonės balansas buvo pateiktas notarei. 2013 m. gruodžio 6 d. buvo priimtas juridinių asmenų tvarkytojo sprendimas įregistruoti pertvarkomos IĮ „E“ dokumentus Juridinių asmenų registre, nesant tam jokių teisinių kliūčių. Kasatorė mano, kad priėmus šį juridinių asmenų tvarkytojo sprendimą, vadovaujantis Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 7 dalimi, nėra pagrindo laikyti, kad pertvarkant IĮ „E“ į UAB „A“ ji nesudarė ir tyrimui neperdavė pertvarkomos IĮ „E“ balanso. Apeliacinės instancijos teismas netaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies, nevertino liudytojos bendrovės vyr. finansininkės V. D. parodymų apie tai, kad prieš 2014 metus buvo parengtas UAB „A“ balansas, jis atspausdintas ir jokių įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų 2013 metais netrūko, jie tinkamai saugoti, nebuvo trukdžių bendrovei teikti finansinės atskaitomybės, prašymų, deklaracijų. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netaikė Individualių įmonių įstatymo 11 straipsnio 6 ir 7 dalių, 2003 m. lapkričio 12 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Juridinių asmenų registro nuostatų 44 punkto, nepagrįstai išplėtė jos atsakomybės ribas, kad ji 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkant IĮ „E“ į UAB „A“ nesudarė ir tyrimui neperdavė pertvarkomos IĮ „E“ balanso.

2.3. Kasaciniame skunde pabrėžiama, kad pagal veikos padarymo metu galiojusią Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas; pagal 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Tik nuo 2016 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies redakcija nustatė, kad už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų įstatymų nustatytais atvejais duomenų teikimą civilinę, administracinę ir baudžiamąją atsakomybę reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. V. D. daro išvadą, kad jai negalėjo būti inkriminuota veika, jog ji tyrimui neperdavė buhalterinės apskaitos dokumentų, nes nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. galiojusi Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 2 dalies redakcija nustatė bendrą atsakomybę už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, bet ne už jų nepateikimą tyrimui. Iš nusikalstamos veikos aprašymo ir kaltinimo turi būti pašalinta tai, kad ji nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. tyrimui neperdavė IĮ „E“ dokumentų; taip pat nuostatos dėl tyrimui neperduotų 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkomos IĮ „E“ balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E“ perdavimą UAB „A“, UAB „A“ prekių įsigijimo, PVM sąskaitų faktūrų, kasos aparatų žurnalų, bankų atsiskaitomųjų sąskaitų išrašų, kasos dokumentų (kasos pajamų ir išlaidų orderių) už laikotarpį nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.

2.4. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad, pertvarkius IĮ „E“ į UAB „A“ ir tai patvirtinus Juridinių asmenų registro tvarkytojo sprendimu, V. D. išnyko pareiga pakartotinai rengti pertvarkomos IĮ „E“ balansą, todėl kaltinimas dėl šios dalies nepagrįstas. Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis CK 2.104 straipsnio 1 dalimi, išaiškino, kas vyksta pertvarkant įmonę, tačiau neatsižvelgė, kad Individualių įmonių įstatymas nereikalauja pertvarkomos įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus perduoti jai pačiai pertvarkymo metu. Kaip tvirtina kasatorė, tęstinė jai inkriminuota veika reiškia, kad pertvarkoma įmonė turėjo sau pačiai perduoti buhalterinės apskaitos dokumentus.

2.5. Kasatorė teigia, kad teismai nepagrįstai jos kaltę dėl BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo kildina iš aplinkybės, kad ji laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 6 d. kaip IĮ „E“ direktorė, o laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d. kaip UAB „A“ direktorė nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, dėl to kilo BK 223 straipsnyje numatyti padariniai. Tačiau tokia abiejų teismų išvada, anot nuteistosios V. D., nepagrįsta, nes per visą laikotarpį nuo 2013 m. birželio 3 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. po įmonės įregistravimo IĮ „E“ (vėliau – UAB „A“) iki V.

D. darbo sutarties nutraukimo ir nesant įsakymo dėl buhalterinės apskaitos dokumentų tvarkymo, IĮ „E“ (vėliau – UAB „A“) visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo saugomi, įmonės buhalterinė apskaita vedama, apskaitą vedė vyr. buhalterė V. D., buvo teikiami dokumentai valstybinėms įstaigoms – PVM deklaracijos VMI ir atskaitomybė „Sodrai“ apie priskaičiuotus ir sumokėtus valstybinio socialinio draudimo mokesčius. Jokių priekaištų dėl buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, jų neperdavimo, trūkumo nutraukdama darbo sutartį ir atleidžiama iš direktoriaus pareigų UAB „A“ visuotiniame akcininkų susirinkime iš UAB „A“ steigėjų ir akcininkų D.

S., N. S., A. S. bei J. S. ji nesulaukė. Trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, anot kasatorės, nebuvo išsaugoti, buvo prarasti ar dingo dėl kitų asmenų kaltės. Ji nebuvo atleista iš UAB „A“ direktoriaus pareigų už nerūpestingai atliktas pareigas, darbo drausmės pažeidimą, darbo sutartį nutraukė savo iniciatyva, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 9.2 punkto nuostatomis, turėjo būti atlikta UAB „A“ turto ir įsipareigojimų inventorizacija.

Tuo atveju, jeigu būtų buvęs nustatytas UAB „A“ turto plėšimo, vagystės, sukčiavimo, turto pasisavinimo ar iššvaistymo faktas ar vertybių gedimas, bendrovės turto inventorizacija turėjo būti atlikta ir vadovaujantis tų pačių taisyklių 9.3 punktu. Tokių aplinkybių byloje nenustatyta, visi buhalterinės apskaitos dokumentai buvo perduoti UAB „A“. Kasatorė daro išvadą, kad tarp jos veikos, jeigu ji net ir nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalių, 21 straipsnio 1 dalies, Dokumentų ir archyvų įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktų, Vyriausybės nutarimo Nr. 38 „Dėl bendrųjų dokumentų saugojimo terminų“ nuostatų, ir UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo nėra priežastinio ryšio.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami bylos aplinkybes, nesivadovavo Lietuvos Respublikos darbo kodekso 127 straipsnio, 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų nuostatomis, nevertino jos atleidimo iš UAB „A“ aplinkybių, netaikė Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719 patvirtintų Inventorizacijos taisyklių 9.2 ir 9.3 punktų nuostatų, nesivadovavo kasacinės instancijos teismo praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-406-895/2015).

2.6. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, neįvertino liudytojų S. G., J. M., V. D. ir A. S. parodymų, iš kurių matyti, kas finansavo ir vadovavo IĮ „E“ (UAB „A“), pasisavino ir paslėpė įmonės turtą, taip pat ir buhalterinės apskaitos dokumentus. Kasatorė teigia niekada neveikusi savo iniciatyva, negalėjusi priimti savarankiškų valdymo sprendimų.

2.7. Nuteistoji V. D. atkreipia dėmesį ir į tai, kad ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pradėtas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį pagal UAB „S“, UAB „J“ ir UAB „K“ pareiškimus, tačiau vėliau išskirtas, po to jį sujungiant ir kasatorę apkaltinant už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą. Nepaisant jos valios, V. D. vėl buvo paskirta UAB „A“ direktore, tačiau Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 5 d. sprendimu panaikino valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialo Juridinių asmenų registro tvarkytojo 2014 m. balandžio 1 d. sprendimą ir įpareigojo šią įmonę išregistruoti Juridinių asmenų registre V. D. kaip UAB „A“ direktorę ir akcininkę. Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžiu N. S. buvo nuteistas ir už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., tačiau tai nesutrukdė nepagrįstai priimti apkaltinamąjį nuosprendį dėl veikos už tą patį laikotarpį kasatorei, nors ji negalėjo veikti kartu su N. S.

2.8. Kasatorė taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, jų išvados prieštarauja suformuotai kasacinės instancijos teismo praktikai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142-895/2016), jog būtina teismui patikrinti, ar asmenys, atsakingi už apskaitos dokumentų išsaugojimą, užtikrino tinkamą dokumentų saugojimą.

3. Atsiliepimu į nuteistosios V. D. kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Vytautas Kukaitis prašo kasacinį skundą atmesti.

3.1. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. V. D. pagrįstai nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, pasireiškusį buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai nustatė nuteistosios tapimo faktine įmonės vadove laiką (nuo 2013 m. gegužės 29 d.), abiejų instancijų teismai nustatė jos veiksmus, padarinius, priežastinį ryšį tarp veikos ir kilusių padarinių, konkrečiai nurodė buhalterinę apskaitą reglamentuojančią normą (Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis), kurią pažeidė kasatorė. Nuteistoji V. D. nepagrįstai prašo, kad iš kaltinimo būtų pašalinta inkriminuota veika „tyrimui neperdavė“. Šis požymis yra detalizuojantis, kaip reiškėsi kaltinime aprašyti ir nusikalstamos veikos sudėties požymius atitinkantys veiksmai, t. y. iš pradžių nurodyta, kad „pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį būdama atsakinga už bendrovės apskaitos organizavimą ir dokumentų išsaugojimą, ji nenustatė dokumentų saugojimo tvarkos, dėl ko nebuvo išsaugoti <...> dokumentai“, išdėstyti patys dokumentai ir nurodytos faktinės aplinkybės, kad jie nebuvo išsaugoti bei perduoti tyrimui.

3.2. Anot prokuroro, nepagrįsti kasatorės argumentai ir dėl tęstinės veiklos inkriminavimo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 6 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., t. y. kad ji nesudarė ir tyrimui neperdavė 2013 m. gruodžio 6 d. pertvarkomos IĮ „E“ balanso, dokumentų, patvirtinančių buhalterinės apskaitos ir kitų dokumentų IĮ „E“ perdavimą UAB „A“. Šios veikos dalies inkriminavimas yra tęstinė prieš tai pradėtos veikos (nuo įmonės pertvarkymo momento) dalis, t. y. jos tęstinis rezultatas, dėl to kasatorei ir yra pagrįstai inkriminuotas. Pertvarkius individualią įmonę, direktorės V. D. atsakomybė dėl buhalterinių dokumentų, apskaitos registrų saugojimo nepasibaigė ir neatsirado vėl iš naujo UAB „A“ įregistravus Juridinių asmenų registre. Ši pareiga tęsėsi visą laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d.

3.3. Skundžiamuose nuosprendžiuose aiškiai nustatyta, kad V. D. nenustatė jokios buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos, įmonėje nebuvo paskirto atsakingo asmens, kuris rūpintųsi minėtų dokumentų saugojimu įstatymų nustatytą laikotarpį. Buhalterinė apskaita įmonėje buvo vedama, šiam darbui atlikti buvo pasamdyta buhalterė, kuri visus dokumentus (ar daugumą jų) laikė savo kabinete, į kurį bet kas galėjo patekti. Nuteistoji nesidomėjo šių dokumentų laikymo vieta bei sąlygomis. Kasatorė neatliko jokių aktyvių veiksmų, siekdama įgyvendinti jai, kaip ūkio subjekto vadovei, kylančią pareigą dėl tinkamo buhalterinės dokumentacijos išsaugojimo.

Pagal tyrimui pateiktus dokumentus nėra duomenų apie tai, ar atlikus IĮ „E“ pertvarkymą buvo perduoti buhalterinės apskaitos ir kiti dokumentai UAB „A“. Nusikalstami padariniai nustatyti specialistų išvadomis Nr. (duomenys neskelbtini). Negalėjimas iš dalies nustatyti UAB „A“ (buvusi IĮ „E“) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros kilo būtent dėl kasatorės neveikimo, t. y. turimos pareigos imtis priemonių įmonės dokumentams ir apskaitos registrams išsaugoti nevykdymo. Tarp jos neveikimo ir sukeltų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

Nustačius, kad dokumentų saugojimo tvarkos nebuvo laikytasi, ir dėl to kilo BK 223 straipsnyje numatyti padariniai, aplinkybė, jog nuteistosios darbo laikotarpio buhalterinės apskaitos dokumentai galimai dingo vėliau, nepašalina jos baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-234/2012). Baudžiamąją atsakomybę dėl norminiais teisės aktais nustatytos buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymo lemia ne tai, ar tie dokumentai yra buvę, o tai, ar dėl trūkstamų dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

V. D. vadovavimo bendrovei laikotarpiu nustatytos dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikyta ir nė vienas dokumentas neperduotas ją pakeitusiai bendrovės direktorei. V. D. buvo vienintelis atsakomybės pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį subjektas (įmonės vadovas) visą veiklos laikotarpį nuo 2013 m. gegužės 29 d. iki 2013 m. gruodžio 30 d., o kito asmens atsakomybė už kitą veiklos laikotarpį (sukeliantį analogiškus padarinius), kurį kasatorė mini savo kasaciniame skunde, nešalina jos baudžiamosios atsakomybės.

4. Nuteistosios V. D. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl BK 223 straipsnio 1 dalies taikymo

5. BK 223 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė už šių rūšių veikų padarymą: 1) buhalterinės apskaitos netvarkymą, 2) aplaidų buhalterinės apskaitos tvarkymą, 3) buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimą, kai jos sukelia šiame BK straipsnyje numatytus padarinius. Buhalterinės apskaitos netvarkymas arba buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas gali būti padaromos ir tyčia, ir dėl neatsargumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-305/2009, 2K-237-489/2015, 2K–406–895/2015).

6. Buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimas – tai norminiais aktais nustatytos šių dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymas. Buhalterinės apskaitos įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, patvirtinus finansines ataskaitas, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, laikantis Archyvų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytų dokumentų saugojimo terminų. Pagal to paties įstatymo 21 straipsnio 2 dalį už apskaitos dokumentų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas. Tačiau pagal teismų praktiką tais atvejais, kai formaliai įmonės vadovu esantis asmuo realiai įmonės vadovo funkcijų neatlieka, baudžiamosios atsakomybės subjektu pagal BK 223 straipsnį gali būti pripažintas asmuo, faktiškai vadovaujantis įmonei (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-45-507/2015, 2K-615-507/2015).

7. Kasatorė teigia, kad ji negali atsakyti pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, nes ji nėra šio nusikaltimo subjektas – buvo tik įforminta įmonių IĮ „E“ ir UAB „A“ vadove, o šioms įmonėms faktiškai vadovavo kiti asmenys. Su šiais teiginiais nesutiktina. Byloje teismų nustatyta, kad V. D. 2013 m. gegužės 29 d. pasirašė IĮ „E“ nuostatus, 2013 m. lapkričio 25 d. pasirašė naujos formos įmonės – UAB „A“ įstatus, kreipėsi į Juridinių asmenų registrą, prašydama įregistruoti pakeistus įmonės steigimo dokumentus, kaip bendrovės direktorė teikė Juridinių asmenų registrui pasikeitusį akcininkų sąrašą, pasirašė vekselius, turėjo parašo teises dėl šių įmonių bankų sąskaitų, kuriomis naudodamasi inicijavo ne vieną pinigų pervedimo operaciją,. Pagal apeliacinės instancijos teismo nustatytas aplinkybes V. D. į darbą atvykdavo ne tik tam, kad pasirašytų dokumentus; ji darbe būdavo nuolat, turėjo savo atskirą darbo kabinetą, suvesdavo į kompiuterinę programą sąskaitas, susitikdavo su tiekėjais, pasirašydavo į kasos knygą. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad santykiuose su trečiaisiais asmenimis nuteistoji veikė laisva valia, save aiškiai identifikuodama kaip įmonės vadovę – direktorę.

8. Nepagrįsti kasatorės teiginiai, kad teismai, pripažindami ją įmonės vadove, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. neįvertino liudytojų S. G., J. M., V. Du. ir A. S. parodymų. Nagrinėdamas nuteistosios apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino šių liudytojų parodymus, dėl jų išsamiai nuosprendyje pasisakė, padarydamas išvadą, kad N. S. turėjo įtaką direktorei V. D. priimant sprendimus dėl atsiskaitymų su tiekėjais, padėdavo jai atrinkti priimamus į darbą darbuotojus, tačiau nenustatyta, kad ji kaip įmonės vadovė veikdavo išskirtinai tik su N. S. žinia. Pagal visumą aplinkybių, kurias nustatė teismai, nėra pagrindo pripažinti, kad V. D. kaip įmonės vadovė negali būti BK 223 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Kasacinio skundo argumentai šių išvadų nepaneigia.

9. Kasaciniame skunde, remiantis kasacinės instancijos praktika, pagrįstai teigiama, kad vien tik dokumento, nustatančio buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarką įmonėje, nebuvimas nėra pakankamas baudžiamajai atsakomybei pagal BK 223 straipsnio 1 dalį kilti. Tačiau tokiu atveju turi būti analizuojama, kaip konkrečiai toje įmonėje buvo saugomi dokumentai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, būdama įmonių IĮ „E“ ir UAB „A“ vadove, V. D. jokios buhalterinių dokumentų saugojimo tvarkos nenustatė, nebuvo paskirti atsakingi asmenys, kurie turėtų pareigą rūpintis minėtų dokumentų saugojimu įstatymų nustatytą laiką; pagal bylos duomenis dalis buhalterinės apskaitos dokumentų buvo laikomi buhalterės kabinete, į kurį galėjo bet kas patekti, dalis dokumentų – N. S. kabinete bei pačios nuteistosios kabinete; nuteistoji nesidomėjo šių dokumentų laikymo vieta bei sąlygomis, neatliko nė vieno aktyvaus veiksmo vykdant norminiais aktais nustatytą buhalterinės dokumentacijos saugojimą. Be to, pagal bylos aplinkybes, nesant įmonėje nustatytų jokių konkrečių priemonių ir pareigų kitiems asmenims, kurios užtikrintų, kad bendrovės buhalterinės apskaitos dokumentai būtų tinkamai saugomi, t. y. kad dokumentai nebūtų sunaikinti, prarasti ir būtų išsaugoti per visą teisės aktų nustatytą laiką, kasatorė nei atleidžiama iš darbo įmonėje UAB „A“, nei vėliau buhalterinės apskaitos dokumentų neperdavė ją pakeitusiai įmonės direktorei, taigi, tokiu neveikimu ji tiesiogiai sudarė sąlygas buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugoti ir ateityje bei specialistų išvadose konstatuotiems padariniams kilti – byloje nustatyta, kad iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ (buvusi IĮ „E“) veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Todėl kasaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad Kauno apylinkės teismo 2016 m. spalio 20 d. nuosprendžiu UAB „A“ direktorius N. S., vėliau ėjęs šias pareigas (nuo 2014 metų vasario 20 d. iki balandžio 1 d.), buvo nuteistas už BK 223 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką dėl šios įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimo, nagrinėjamu atveju nėra svarbi sprendžiant dėl V. D. atsakomybės pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp V. D. neveikimo ir sukeltų padarinių yra tiesioginis priežastinis ryšys.

10. Kasatorė teigia, kad, nepaisant jos valios, ji buvo paskirta UAB „A“ direktore 2014 metais. Tačiau į šią aplinkybę ir kitas byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas atsižvelgė, ištaisydamas pirmosios instancijos teismo padarytą klaidą ir pašalindamas kaltinimo dalį, pagal kurią ji buvo nuteista pagal BK 223 straipsnio 1 dalį už neveikimą, susijusį su UAB „A“ buhalterinės apskaitos dokumentų nesaugojimu nuo 2013 metų gruodžio 31 d. iki birželio 30 d. Kasatorės argumentai dėl to, kad ją atleidžiant iš darbo nebuvo atlikta UAB „A“ turto ir įsipareigojimų inventorizacija, atmetami kaip nesusiję su nuteistajai inkriminuotu buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimu. Be to, vertinant nuteistosios padarytos veikos kvalifikavimą pagal BK 223 straipsnio 1 dalį, veikos apimtį bei už veiką paskirtos bausmės dydį, esminės reikšmės neturi argumentas, kad šios veikos pradžia jai nustatyta nuo 2013 metų gegužės 29 d., kai buvo pasirašyti IĮ „E“ nuostatai, o ne 2013 m. birželio 3 d., kai ši įmonė buvo įregistruota Juridinių asmenų registre. Kasatorės argumentai apie apskaitos dokumentų buvimą įmonėje nuteistąją atleidžiant iš darbo nepaneigia motyvuotų apeliacinio teismo išvadų dėl jos nuteisimo pagal BK 223 straipsnio 1 dalį. Šios nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, jog teismai pagrįstai pasisakė, kad baudžiamąją atsakomybę dėl norminiais teisės aktais nustatytos buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos nesilaikymo nulėmė ne tai, ar tie dokumentai yra buvę, o tai, ar dėl trūkstamų dokumentų negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistosios V. D. kasacinį skundą.

Teisėjai Aurelijus Gutauskas

Audronė Kartanienė

Eligijus Gladutis