03e50b74-e56d-4bb1-8c0a-e7751b255bc5 · Vilniaus apygardos teismas

                                                                                               Civilinė byla Nr. 2A-2041-340/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-27970-2014-1                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.2.4.2; 3.3.1.14; 3.3.1.18 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. gruodžio 18 d.Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo M.

N. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovo M. N. ieÅ¡kinį atsakovui Lietuvos Respublikai dėl žalos atlyginimo.n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovas M. N. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kuriuo prašė priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos 1 300 Lt neturtinės žalos už VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 straipsnio pažeidimÄ ; priteisti iÅ¡ atsakovo 1 000 Lt neturtinės žalos už teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pažeidimus (b. l. 1-2).

Nurodė, kad 2014-06-04 jis kreipėsi į Vilniaus apygardos teismÄ dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo, tačiau Vilniaus apygardos teismas atsakymÄ pateikė tik 2014-07-16 ir bylos kopijÄ parengti atsisakė. Pasak ieÅ¡kovo, teismas praleido VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 str. numatytus terminus, pateikęs atsakymÄ per 30 d., o ne per 20 d. Å iais veiksmais teisėja sÄ moningai jį ignoravo, kaip nuteistÄ asmenį, nesiskaitė su juo, kaip su piliečiu, sukėlė jam neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus bei padarė jam neturtinę žalÄ , kuriÄ ieÅ¡kovas vertina 1300 Lt.

IeÅ¡kinyje taip pat nurodė, kad teisėja V. Å ., atsisakiusi suteikti informacijÄ apie jį patį, pažeidė Teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 str., Konstitucijos 30 straipsnį bei Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnį. Tokį atsisakymÄ suteikti informacijÄ ieÅ¡kovas laiko neteisėtu veikimu, trukdančiu veiksmingai gintis tiek nacionaliniame, tiek Europos Žmogaus Teisių teisme. Dėl Å¡ių teismo pareigÅ«nės veiksmų ieÅ¡kovas jam padarytÄ neturtinę žalÄ vertina 1 000 Lt, kuriÄ pagal VieÅ¡o administravimo įstatymo 42 str.1d. privalo atlyginti valstybė.

AtsakovÄ Lietuvos valstybę atstovaujanti Teisingumo ministerija pateiktu atsiliepimu su ieÅ¡kiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstÄ . Atsiliepime nurodė, kad deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tada, jei yra visos tam bÅ«tinos sÄ lygos: neteisėti veiksmai, priežastinis ryÅ¡ys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei tuos veiksmus padariusio asmens kaltė. Specialiose normose, numatančiose valstybės civilinę atsakomybę už žalÄ padarytÄ valstybės valdžios institucijų neteisėtais aktais bei teisėsaugos institucijų administracinio ir baudžiamojo proceso srityje, numatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės, tačiau kitų trijų sÄ lygų egzistavimas vis tiek yra privalomas.

Atsakovas nurodė, kad Civilinio proceso kodekso 10 str. 3 d. numato specialiÄ susipažinimo su iÅ¡nagrinėtų bylų medžiaga tvarkÄ , kuriÄ nustato teisingumo ministras, todėl Vilniaus apygardos teismas negalėjo vadovautis VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 str. bei Teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymu ir juos pažeisti. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo pirmininkas, bÅ«damas atsakingas už teismo darbo organizavimÄ , 2014-04-23 d. priėmė įsakymÄ Nr. V-66, kuriuo detalizavo susipažinimo su bylomis bei jose esančių dokumentų kopijų darymo ir iÅ¡davimo tvarkÄ , kurios ieÅ¡kovas nesilaikė, todėl ir negalėjo tikėtis, kad jo praÅ¡ymas bus patenkintas.

Atsakovo manymu, ieškovas nepagrindė neturtinės žalos egzistavimo aplinkybių, todėl prašė ieškinį atmesti. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė (32-33). Teismas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas neveikia kaip viešojo administravimo subjektas ir neatlieka funkcijų, būdingų vykdomosios valdžios institucijoms. Taigi, viešojo administravimo įstatymas, kurio pažeidimu ieškovas grindžia teisėjos neteisėtus veiksmus, šiuo atveju negali būti taikytinas, nes minėtas įstatymas įtvirtina bei nustato viešojo administravimo subjektų teises ir pareigas viešojo administravimo srityje, kurių ratui teismas nėra priskirtas.

Vilniaus apygardos teismo pirmininkas 2014 m. balandžio 23 d. priėmė Ä®sakymÄ Nr. V-66, kuriuo patvirtino Susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkos apraÅ¡Ä . ApraÅ¡o 28 punktas nustato, kad proceso dalyviams, kurie asmeniÅ¡kai negali atvykti į teismÄ ir pateikti praÅ¡ymÄ dėl bylos ir jose esančių dokumentų kopijų iÅ¡davimo, pastarosios iÅ¡duodamos per jo įgaliotÄ atstovÄ , pateikusį paprastos raÅ¡ytinės, notarinės ar jai prilygintos formos įgaliojimÄ (iÅ¡skyrus atvejus, kai atstovas yra advokatas, ar jo padėjėjas).

Kadangi ieÅ¡kovas praÅ¡ymÄ pateikė nesilaikydamas aukščiau nurodytos tvarkos, todėl teisėja neturėjo pagrindo jo tenkinti. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundÄ argumentai Apeliaciniu skundu ieÅ¡kovas M. N. prašė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ panaikinti ir priimti naujÄ sprendimÄ (b. l. 37). SkundÄ grindė Å¡iais argumentais:Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieÅ¡kinį, negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014-04-23 priimtu įsakymu Nr. V-66, kurio aktuali redakcija yra nuo 2014-07-04, nes dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo ieÅ¡kovas kreipėsi 2014-06-04, t.y. dar negaliojant naujai įsakymo redakcijai;Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl ieÅ¡kovo teisių pažeidimų, įtvirtintų Teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 straipsnyje;Pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai nurodė, kad kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuoraÅ¡us ieÅ¡kovas yra gavęs. Teisę susipažinti su byla apeliantas turėjo ankstesnėse proceso stadijose, tačiau tai neatima teisės iÅ¡ jo tokiÄ informacijÄ gauti vėliau;Pirmosios instancijos teismas nenurodė jokio kito įstatymo, reglamentuojančio administracinės procedÅ«ros terminus, vadinasi, turi bÅ«ti vadovaujamasi VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 straipsnio nuostatomis.            Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Teisingumo ministerijos, atsiliepime į apeliacinį skundÄ prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ (b. l. 44-45).

Pažymėjo, kad pirmosios instancijos sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nes teismas objektyviai ir visapusiÅ¡kai iÅ¡nagrinėjo visus byloje surinktus įrodymus. Nurodė, kad apeliantas visiÅ¡kai neįrodinėjo žalos ir priežastinio ryÅ¡io tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimo aplinkybių. Taip pat apeliantas neįrodė, kad teismas, atsisakęs tenkinti praÅ¡ymÄ dėl baudžiamosios bylos kopijų parengimo, atliko neteisėtus veiksmus. Kadangi priimdamas sprendimÄ teismas neprivalo analizuoti ir pasisakyti dėl kiekvieno ieÅ¡kinio argumento, todėl yra nepagrįstas apelianto teiginys, kad teismas sprendime nepasisakė dėl visų ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytų argumentų, todėl sprendimas negalioja.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai. Apeliacinis skundas atmetamas. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

Absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės teisingai įvertino nagrinėjamos bylos faktines aplinkybes, tinkamai iÅ¡aiÅ¡kino bei pritaikė materialinės teisės normas reguliuojančias Å¡alių teisinį santykį, nepažeidė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos nuostatų, taip pat tinkamai aiÅ¡kino ir taikė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančias procesinės teisės normas, paskirstė tarp Å¡alių įrodinėjimo naÅ¡tÄ (CPK 176, 185 str.).

Sprendimas teisėtas ir pagrįstas ( CPK 263 str.). Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovas M. N. kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydamas priteisti iÅ¡ atsakovo Lietuvos Respublikos 1 300 Lt neturtinės žalos už VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 straipsnio pažeidimÄ bei 1 000 Lt neturtinės žalos už teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymo pažeidimus. IeÅ¡kinį argumentavo tuo, kad Vilniaus apygardos teismas, atsakydamas į jo praÅ¡ymÄ , praleido VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 str. numatytus terminus, kas jam sukėlė neigiamus dvasinius iÅ¡gyvenimus bei padarė neturtinės žalos.

Be to, teisėja V. Å ., atsisakydama suteikti informacijÄ apie jį patį, pažeidė Teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 str., Konstitucijos 30 straipsnį bei Europos žmogaus teisių konvencijos 13 straipsnį.Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimu ieÅ¡kinį atmetė motyvuodamas tuo, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymas, kurio pažeidimu ieÅ¡kovas grindžia teisėjos ir teismo neteisėtus veiksmus, Å¡iuo atveju netaikomas, nes teismas nėra priskiriamas vieÅ¡ojo administravimo subjektų ratui.

Be to, ieÅ¡kovas praÅ¡ymÄ pateikė nesilaikydamas Vilniaus apygardos teismo pirmininko patvirtintos Susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkos, todėl teismas neturėjo pagrindo jo tenkinti. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, kad teismas nenurodė jokio kito įstatymo, reglamentuojančio administracinės procedÅ«ros terminus, todėl turėjo vadovautis VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 straipsnio nuostatomis. Be to, teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014-04-23 priimtu įsakymu Nr. V-66, kurio aktuali redakcija yra nuo 2014-07-04, nes dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo ieÅ¡kovas kreipėsi 2014-06-04, t.y. dar negaliojant naujai įsakymo redakcijai.

Apeliacinės instancijos teismo nuomone, tokie apelianto teiginiai yra nepagrįsti.Tiek ieÅ¡kinyje, tiek apeliaciniame skunde apeliantas savo pozicijÄ grindžia VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 31 straipsniu, kuris numato, jog administracinė procedÅ«ra turi bÅ«ti baigta ir administracinės procedÅ«ros sprendimas priimtas per 20 darbo dienų nuo jos pradžios. Pasak apelianto, jam pasikreipus į Vilniaus apygardos teismÄ su praÅ¡ymu dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo, teismas turėjo į praÅ¡ymÄ atsakyti per įstatyme nurodytÄ 20 darbo dienų terminÄ , tačiau atsakymÄ pateikė tik 2014-07-16, t.y. praleidęs nurodytÄ terminÄ .

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad Å¡iuo atveju VieÅ¡ojo administravimo įstatymas nėra taikomas, nes teismas, t.y. institucija, į kuriÄ kreipėsi ieÅ¡kovas, nėra vieÅ¡ojo administravimo subjektas. Pažymėtina, jog VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektas yra valstybės institucija ar įstaiga, savivaldybės institucija ar įstaiga, pareigÅ«nas, valstybės tarnautojas, valstybės ar savivaldybės įmonė, vieÅ¡oji įstaiga, kurios savininkė ar dalininkė yra valstybė ar savivaldybė, asociacija, Å¡io įstatymo nustatyta tvarka įgalioti atlikti vieÅ¡Ä jį administravimÄ .

Kaip teisingai nurodė Vilniaus miesto apylinkės teismas, teismas nėra vieÅ¡Ä jį administravimÄ vykdanti institucija, todėl VieÅ¡ojo administravimo įstatymas ir jame numatyti terminai teismams nėra taikomi. Nepagrįstas yra apelianto teiginys, jog atmesdamas jo praÅ¡ymÄ , teismas nenurodė jokio kito įstatymo, reglamentuojančio administracinės procedÅ«ros terminus. PrieÅ¡ingai, ginčijamame sprendime teismas nurodė, jog ieÅ¡kovo susipažinimo su iÅ¡nagrinėtos bylos medžiaga tvarkÄ nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. gruodžio 7 d.

įsakymas Nr. 1R-308 „Dėl susipažinimo su teismuose išnagrinėtų bylų medžiaga taisyklių patvirtinimo“, o taisykles detalizuoja Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014m. balandžio 23d. priimtas Įsakymas Nr. V-66, kuriuo patvirtintas Susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkos aprašas. Be to, apeliantas yra neteisus, teigdamas, jog teismas negalėjo remtis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014-04-23 priimtu įsakymu Nr. V-66, nes dėl baudžiamosios bylos kopijos parengimo ieškovas kreipėsi 2014-06-04, t.y. dar negaliojant naujai įsakymo redakcijai.

Pažymėtina, jog pats apeliantas nurodė, jog į Vilniaus apygardos teismÄ jis kreipėsi 2014-06-04, todėl teismas turėjo teisę vadovautis Vilniaus apygardos teismo pirmininko Ä®sakymu Nr. V-66, kuris buvo priimtas 2014 m. balandžio 23 d., t.y. dar prieÅ¡ ieÅ¡kovo pasikreipimÄ . Apeliacinės instancijos teismui yra visiÅ¡kai nesuprantama, kodėl Ä®sakymo taikymÄ ginčo atveju apeliantas sieja su Ä®sakymo nauja redakcija ir jos įsigaliojimu apeliantui kreipiantis dėl baudžiamosios bylos kopijų.

Byloje nėra duomenų, jog 2014 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismo pirmininko Ä®sakymas Nr. V-66 apskritai buvo priimtas nauja redakcija, kuri bÅ«tų pakeitusi susipažinimo su bylomis ir jose esančių dokumentų kopijų darymo tvarkÄ , todėl Å¡is apeliacinio skundo argumentas atmestinas kaip neįrodytas.          Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepasisakė dėl ieÅ¡kovo teisių pažeidimų, įtvirtintų Teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 7 straipsnyje.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog minėtas įstatymas reglamentuoja asmenų teisę gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių įstaigų. Å io įstatymo 2 straipsnio 10 dalis konkretizuoja, jog valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos yra atstovaujamosios, valstybės vadovo, vykdomosios, teisminės valdžios institucijos, teisėsaugos institucijos ir įstaigos, auditÄ , kontrolę (priežiÅ«rÄ ) atliekančios institucijos ir įstaigos, kitos valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, kurios finansuojamos iÅ¡ valstybės ar savivaldybių biudžetų bei valstybės pinigų fondų ir kurioms VieÅ¡ojo administravimo įstatymo nustatyta tvarka yra suteikti vieÅ¡ojo administravimo įgaliojimai, įmonės ir įstaigos, teikiančios asmenims vieÅ¡Ä sias paslaugas; taip pat valstybės ir savivaldybių įmonės, vieÅ¡osios įstaigos, kurių savininkė arba bent viena iÅ¡ dalininkių yra valstybė ar savivaldybė, akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose valstybei arba savivaldybei priklauso daugiau kaip 50 procentų balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, kai jos teikia informacijÄ apie savo darbuotojų darbo užmokestį Å¡io įstatymo nustatyta tvarka.

Apeliacinės instancijos teismas dar kartÄ akcentuoja, jog teismas nepatenka į Å¡iame straipsnyje nurodytÄ valstybės ir savivaldybių įstaigų sÄ raÅ¡Ä , todėl Teisės gauti informacijÄ iÅ¡ valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymas, kreipiantis informacijos į teismÄ , taip pat nėra taikomas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, jog byloje nėra duomenų, kad teismas ar bet kuri kita institucija bÅ«tų ribojusi apelianto teisę gauti informacijÄ , į institucijÄ kreipiantis teisės aktų nustatyta tvarka.        Galiausiai, apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiÅ¡kai nepagrįstai pažymėjo, kad kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuoraÅ¡us ieÅ¡kovas yra gavęs. Pasak ieÅ¡kovo, teisę susipažinti su byla jis turėjo ankstesnėse proceso stadijose, tačiau tai neatima teisės iÅ¡ jo tokiÄ informacijÄ gauti vėliau.

        Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apelianto teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime pažymėjo, jog ieÅ¡kovas, bÅ«damas byloje kaltinamuoju, sutinkamai su BPK reikalavimais, kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuoraÅ¡us yra gavęs. Tačiau pabrėžtina, jog minėtÄ iÅ¡vadÄ Vilniaus miesto apylinkės teismas padarė remdamasis byloje esančiais raÅ¡ytiniais įrodymais, t.y. teisėjos V. Å . 2014-07-15 raÅ¡tu ieÅ¡kovui Nr. 1-83-256/2011, kuriame nurodyta, kad kaltinamojo akto, nuosprendžio bei nutarčių nuoraÅ¡ai ieÅ¡kovui buvo įteikti (b. l. 3).

Kita vertus, nei bylÄ nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, nei apeliacinės instancijos teismas nekvestionuoja apelianto teisės susipažinti su byla ir po jos iÅ¡nagrinėjimo. Å iuo atveju apeliantas jokiais raÅ¡ytiniais įrodymais neįrodė, jog Å¡i jo teisė buvo kažkaip ribojama (CPK 178 str.). Vien aplinkybė, kad apelianto praÅ¡ymas dėl baudžiamosios bylos kopijų parengimo buvo netenkintas, per se nereiÅ¡kia, jog Vilniaus apygardos teismas apribojo M. N. teisę susipažinti su byla teisės aktų nustatyta tvarka.Pažymėtina, jog valstybės atsakomybės už žalÄ , atsiradusiÄ dėl ikiteisminio tyrimo pareigÅ«nų, prokuroro, teisėjo ir teismo neteisėtų veiksmų, atlyginimo specifika yra tokia, kad asmeniui teisė į žalos atlyginimÄ atsiranda tik tada, kai konstatuojama, jog valstybės institucija, pareigÅ«nas ar teismas atliko neteisėtus veiksmus ir žala atsirado bÅ«tent dėl nurodytų subjektų neteisėtų veiksmų.

IeÅ¡kovas, reikalaudamas atlyginti žalÄ , neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti tris bÅ«tinÄ sias Å¡ios civilinės atsakomybės rÅ«Å¡ies sÄ lygas: neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį ir žalÄ (nuostolius). Neįrodžius bent vienos iÅ¡ bÅ«tinųjų atsakomybės sÄ lygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2008).Atsižvelgiant į tai, kad apeliantas neįrodė, jog teismas, atsisakęs tenkinti jo praÅ¡ymÄ dėl baudžiamosios bylos kopijų parengimo bei vadovavęsis Vilniaus apygardos teismo pirmininko 2014 m. balandžio 23 d.

įsakymu Nr. V-66 patvirtintu ApraÅ¡u, atliko neteisėtus veiksmus, konstatuotina, kad ieÅ¡kovas neįrodė pareigÅ«nų ir (ar) teismo neteisėtų veiksmų, lėmusių žalos jam atsiradimÄ , todėl deliktinė civilinė atsakomybė valstybei negali kilti (CK 6.272 str. 2 d.).  Teismas pažymi, kad kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (LAT CBS teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).Teismas sprendžia, kad kiti apeliacinio skundo argumentai teisiÅ¡kai nėra reikÅ¡mingi teisingam bylos iÅ¡nagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako.Apibendrinus nustatytas aplinkybes, iÅ¡dėstytus argumentus, konstatuotina, jog apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo apeliacinį skundÄ , todėl apeliacinės instancijos teismas ieÅ¡kovo M.

N. apeliacinį skundÄ atmeta kaip nepagrįstÄ , palikdamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ nepakeistÄ .Bylinėjimosi iÅ¡laidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes Å¡ios iÅ¡laidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetÄ priteistinas bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis). Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,n u t a r ė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Teisėja                                                                                                       Tatjana Žukauskienė                                                                                            Â