2015-11-19 Nr. AB-22330-3-61-3-04217-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2631-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04217-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. G. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (toliau – ir Lukiškių TI-K) nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti pareiškėją į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau kaip 4 kv. m ploto, atskaičiavus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, užtikrinti, kad gyvenamojoje patalpoje būtų ne mažiau kaip du žmonės, ir pagerinti iki Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų visas kitas sąlygas, aprašytas skunde; 2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba, Tarnyba), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 300 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL, Ligoninė), 200 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus apskr. VPK) Trakų rajono policijos komisariato (toliau – ir Policijos komisariatas), 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog Konvencijos 3 straipsnio taikymą aiškinantys Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, o prancūzų kalbos pareiškėjas nemoka, todėl jis ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės yra pažeidžiamos. Pareiškėjo teigimu, pareigūnai grasino skirti nuobaudą, pavesti neatlygintinai plauti tualetus, perkelti į kitą gyvenamąją kamerą, kurioje pareiškėjas būtų žeminamas, pareigūnai taip pat aiškino, kad pareiškėjas nebus išleistas lygtinai į laisvę, jeigu jis skųsis dėl nežmoniškų laikymo sąlygų. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta teisė nepatirti nežmoniško elgesio yra absoliuti, todėl ją ginant negali būti taikomi jokie apribojimai, įskaitant ieškinio senaties termino nustatymą.

Pareiškėjo teigimu, jis nuo 1994 metų birželio mėnesio periodiškai buvo laikomas 7 kv. m dydžio Lukiškių TI-K kamerose, kuriose buvo 6 miegamosios vietos, tačiau laikoma iki 7 asmenų, t. y. vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 1 kv. m kameros ploto. Tokio paties dydžio Lukiškių TI-K antro korpuso kamerose buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, o jose buvo laikoma iki 12 asmenų, t. y. vienam asmeniui tenkantis kameros plotas buvo dar mažesnis. Kamerose stovėjo 2 triaukštės ir 2 dviaukštės lovos, spintelių nebuvo. Kameros langas buvo tamsintas, iš lauko pusės uždėtos žaliuzės, su grotomis, nevalomas, todėl per jį į kamerą sunkiai patekdavo dienos šviesa ir oras. Kameroje veikė viena 20 W lemputė; kiekvieną dieną šviesa išjungiama nuo 22 val. iki 6 val. Kameroje buvę asmenys rūkė, o Lukiškių TI-K nebuvo patalpų, skirtų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2004 m. rugpjūčio 3 d. ir nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2014 m. liepos 9 d. buvo laikomas LAVL.

Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K ir LAVL pasivaikščiojimo kiemelių plotas yra 10 kv. m, o į juos vienu metu buvo vedami visi kameroje (palatoje) esantys suimtieji ir nuteistieji. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam skiriamo valandos pasivaikščiojimo kiemelyje praktika prieštarauja Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui, jog suimtasis arba nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke; be to, EŽTT pripažino, kad to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K ir LAVL kamerose (palatose) prausyklos buvo surūdijusios; nebuvo karšto vandens. Tualetas neatskirtas nuo bendros kameros (palatos) erdvės pertvara; vanduo blogai nusileisdavo; įstaigos administracija neduodavo tualetinio popieriaus. Dušu buvo galima naudotis tik vieną kartą per savaitę; dušo patalpoje du purkštai ir vienu metu jais naudojosi visi kameroje (palatoje) esantys asmenys. Kamerų (palatų) lubų, grindų ir sienų būklė buvo antisanitarinė ir avarinė; baldai seni. Kamerose (palatose) nebuvo adekvačios ventiliacijos, todėl jose nuolat būdavo drėgna. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kamerose (palatose) buvo neužtikrinamas tinkamas šilumos kiekis arba jose būdavo per karšta. Kamerose (palatose) buvo žiurkių ir tarakonų, čiužiniuose – parazitų. Lukiškių TI-K ir LAVL draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus. Pastatų konstrukcijose yra asbesto, kuris, anot pareiškėjo, sukėlė rimtą pavojų jo sveikatai. Pareiškėjo taip pat netenkino Lukiškių TI-K ir LAVL duodamo maisto energetinė vertė, o giminės ir artimieji negalėjo perduoti maisto. LAVL palatų apatinių langų stiklai buvo išimti. Pareiškėjo nuomone, jam LAVL buvo suteikta nekvalifikuota ir nekokybiška medicininė pagalba.

Pareiškėjas taip pat nurodė, kad nuo 1994 m. birželio 25 d. buvo laikomas Policijos komisariato areštinės kameroje, kurios plotas 6 kv. m, kartu su kitu asmeniu. Kameroje buvo 2 vieno aukšto lovos, stalo, spintų arba spintelių nebuvo. Dėl ventiliacijos nebuvimo patalpose buvo drėgna, išskalbti rūbai nedžiuvo. Kameroje kartu buvęs asmuo rūkė, o kamerų, skirtų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti, nebuvo. Kameros buvo nuolat filmuojamos, todėl buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatų gyvenimą. Pareiškėjo teigimu, Policijos komisariato areštinėje nebuvo pasivaikščiojimo kiemelio, o neturėjimas galimybės pasivaikščioti prieštarauja minėtam Europos Komiteto prieš kankinimą ir laikymą, nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis išaiškinimui. Kameroje nebuvo karšto vandens, kriauklė buvo surūdijusi, unitazo nebuvo, nebuvo išduodamas tualetinis popierius. Sienų, lubų ir grindų būklė buvo antisanitarinė, avarinė, baldai seni. Oro temperatūra kameroje neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje buvo žiurkių, tarakonų, čiužiniuose – parazitų. Buvo draudžiama turėti šiltus pledus, muzikos grotuvus; duodamo maisto energetinė vertė buvo per maža. Pareiškėjo teigimu, Policijos komisariato areštinės pastato konstrukcijose taip pat buvo asbesto. Pareiškėjas nurodė, kad Policijos komisariato pareigūnai su juo elgėsi netinkamai, t. y. jį sumušė, kankino, vertė prisiimti atsakomybę už nusikaltimą, kurio nepadarė. Dėl to pareiškėjas patyrė ne tik dvasinius išgyvenimus, depresiją, didelę neturtinę žalą, bet ir nežmoniškas fizines kančias.

Pareiškėjas nurodė, kad 20 metų jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su fiziniu kontaktu (su sugyventine), dėl to patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją, didelę neturtinę žalą. Be to, pareiškėjui buvo draudžiami ir trumpalaikiai pasimatymai su sugyventine, dėl to nutrūko socialiniai ryšiai, o socialinė reintegracija tapo daug sudėtingesnė. Pareiškėjui nebuvo leista išvykti į namus.

Pareiškėjo netenkino ir konvojavimo sąlygos. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1994 m. birželio mėnesio periodiškai buvo konvojuojamas Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų. Konvojavimo automobiliuose nebuvo saugos diržų; turėjo sėdėti ant lentų, o kai vietos neužtekdavo, stovėjo arba sėdėjo ant grindų. Anot pareiškėjo, konvojavimo automobiliai nebuvo šildomi, juose nebuvo ventiliacijos, todėl pareiškėjui trūkdavo oro, vemdavo, buvo praradęs sąmonę. Pareiškėjas taip pat teigė, kad buvo konvojuojamas su antrankiais, kurie nebuvo nuimami ir atvykus į teismo salę.

Pareiškėjas pažymėjo, kad laisvės atėmimo vietų, kuriose jis buvo laikomas, pareigūnai atsisakė imti iš jo prašymus, juos registruoti, siųsti kitiems viešojo administravimo subjektams. Pareiškėjo nuomone, jo kalinimo sąlygos visą laikotarpį buvo nežmoniškos, t. y. buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pareiškėjas teigė dėl nežmoniškų, žmogaus orumą žeminančių laikymo ir konvojavimo sąlygų patyręs didelę neturtinę žalą, pasireiškusią dideliais dvasiniais skausmais, depresija ir sveikatos sužalojimu. Pareiškėjas skundo reikalavimus, be kita ko, grindė Konvencijos nuostatomis ir EŽTT jurisprudencija.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskr. VPK, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas dėl savo galbūt pažeistų teisių į teismą kreipėsi 2014 metais ir skunde nurodė, kad Policijos komisariato areštinėje buvo laikomas nuo 1994 m. birželio 25 d., tačiau tiksliai nenurodė, nei kiek kartų jis buvo laikomas Policijos komisariato areštinėje, nei kiek dienų. Atsakovas nurodė, kad dėl praėjusio labai ilgo laiko (20 metų) negali nei patvirtinti, nei paneigti pareiškėjo buvimo Policijos komisariato areštinėje, nes pagal galiojančius teisės aktus areštinės dokumentų maksimalus saugojimo terminas yra 5 metai, o įvairūs areštinės registracijos žurnalai saugomi 3 metus. Atsakovas pabrėžė ir tai, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, paduodamas skundą teismui pareiškėjas turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, visi jo argumentai paremti tik asmenine nuomone bei subjektyviu aplinkybių vertinimu.

Atsakovo nuomone, pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, o jo skunde nurodytos šio termino praleidimo priežastys pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką negali būti laikomos svarbiomis. EŽTT praktika nėra vienintelis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, o Konvencijos nuostatos jau seniai yra inkorporuotas į nacionalinę teisę, kurios aktai surašyti valstybine kalba ir yra viešai prieinami. Dėl to pareiškėjas turėjo visas galimybes savo galbūt pažeistas teises ginti iš karto, kai tariami pažeidimai atsirado. Pareiškėjo teiginys, kad pareigūnai jam grasino susidorojimu, jeigu jis kreipsis į teismą, yra nepagrįstas. Be to, deklaratyviais ir nepagrįstais laikytini pareiškėjo teiginiai, kad jis kriminalinės policijos pareigūnų buvo kankinamas.

Atsakovai Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovai paaiškino, kad pareiškėjas 2014 m. lapkričio 5 d. į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, kurį atsakovai prašė taikyti. Atsakovai nurodė, kad negali pateikti duomenų apie pareiškėjo laikymą iki 2005 metų, nes po 10 metų saugojimo Lukiškių TI-K žurnalai yra sunaikinami. Atsakovai pateikė duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas nuo 2009 m. kovo 27 d. iki 2014 m. lapkričio 5 d., dydį, kartu su pareiškėju kameroje buvusių asmenų skaičių ir nurodė, kad nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2014 m. liepos 9 d. pareiškėjo nebuvo Lukiškių TI-K, nes jis buvo išvykęs į LAVL. Atsakovų teigimu, pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kurių plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) įtvirtintą reikalavimą, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Lukiškių TI-K, turi tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m gyvenamojo ploto.

Atsakovai paaiškino, kad maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys, tačiau šis skaičius nuolat buvo viršijamas ir galėjo siekti virš 1 000 asmenų, kadangi Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos dėl atvykstančiųjų asmenų skaičiaus, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovai pažymėjo, kad stengiamasi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį suimtiesiems ir nuteistiesiems, sudaromos galimybės jiems pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Kiekvienam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Visos kameros taip pat aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji.

Be to, Lukiškių TI-K ginčijamu laikotarpiu buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau suimtieji ir nuteistieji dažnai piktybiškai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti remontą. Dėl sanitarinio mazgo įrengimo atsakovai paaiškino, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio sienele ir toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, o asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Pagal teisės aktus vyrams Lukiškių TI-K yra išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus per mėnesį. Atsakovai paaiškino, kad Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore atsakovai nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore; pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji; Lukiškių TI-K yra 48 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas nuo 15,55 kv. m iki 37,40 kv. m. Dėl asbesto atsakovai paaiškino, kad Lukiškių TI-K gofruoti ir kiti lakštai iš asbesto, panelės, plytelės ir panašūs dirbiniai nenaudojami. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, suimtieji (nuteistieji) 8 priežiūros poste (kameros nuo Nr. 104 iki Nr. 125) skirstomi atsižvelgiant į laisvų miegamųjų vietų ir kamerų skaičių, taip pat vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 52, 70 straipsnių reikalavimais. Minėtame priežiūros poste suimtieji ir nuteistieji asmenys laikomi laikinai, nes Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai kitą darbo dieną po atvykimo, išnagrinėję visus žodinius ir rašytinius suimtųjų (nuteistųjų) prašymus, atsižvelgę į Socialinės reabilitacijos skyriaus bei Psichologinės tarnybos pareigūnų rekomendacijas ir pastabas dėl atskirų asmenų, skiria suimtuosius (nuteistuosius) į gyvenamąsias kameras. Suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgus į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.

Atsakovų teigimu, pasimatymai Lukiškių TI-K organizuojami laikantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso ir kitų teisės aktų reikalavimų. Atsakovai atkreipė dėmesį, kad trumpalaikiai pasimatymai vyksta be fizinio kontakto, o ilgalaikių pasimatymų kambariai Lukiškių TI-K nėra įrengti. Atsakovai dėl pareiškėjo pretenzijų, susijusių su maitinimu, paaiškino, kad suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas atliko maisto laboratorinius tyrimus ir nustatė, kad nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energetinę vertę sudarė 2 856 kcal.

Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Atsakovai akcentavo, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus; Viešojo saugumo tarnyba neturi duomenų apie pareiškėjo konvojavimą. Specialusis transportas, skirtas asmenims konvojuoti, eksploatuojamas pagal išduotus galiojančius dokumentus, būtinus eksploatacijai: transporto priemonės registracijos liudijimą su paskirties nurodymu ir techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymu. Atsakovas pažymėjo, kad specialiosios paskirties transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimo skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai, patikrinimų metu nenustatyta, jog specialiosios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenims. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Viešojo saugumo tarnyba, vadovaudamasi Konvojavimo taisyklių 109 punktu, užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius – tiek bendras skaičius, tiek skaičius pagal atskiras kameras. Esant poreikiui, skiriamos papildomos transporto priemonės.

Atsakovas akcentavo, kad Konvojavimo taisyklių 146 punkte nėra nustatyta, jog specialiajame transporte turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamam asmeniui. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 patvirtintų Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Viešojo saugumo tarnyba nevykdo teisminių konvojų į Panevėžio apygardos teismą. Pagal Konvojavimo taisyklių 195 punktą nuo momento, kai konvojaus viršininkas praneša posėdžio pirmininkui apie konvojuojamųjų pristatymą, iki teismo posėdžio pabaigos konvojaus viršininkas vykdo teismo posėdžio pirmininko nurodymus dėl konvojuojamųjų apsaugos teismo posėdžio metu. Dokumentuose pažymima, kad teismo posėdžio pirmininkas buvo leidęs nuimti antrankius, tačiau nagrinėjamu atveju duomenų apie teismo posėdžius ir apie tokius leidimus nėra. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, manydamas, jog jo konvojavimas buvo vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, konvojaus metu galėjo konvojaus viršininkui pateikti skundus žodžiu ar raštu, tačiau šiuo atveju duomenų apie pareiškėjo pateiktus skundus nėra.

Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš Viešojo saugumo tarnybos neteisėtų veiksmų, pareiškėjui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) pareiškėjui. Atsakovo nuomone, pareiškėjas, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, galėjo suvokti, jog jo teisės yra pažeidžiamos, todėl galėjo realizuoti savo teisę į teisminę pažeistų teisių gynybą. Atsakovas pabrėžė, kad suvokimas apie savo teisių pažeidimą yra subjektyvaus pobūdžio, todėl EŽTT praktika kitose bylose nėra susijusi su ieškinio senaties termino eigos pradžios momento nustatymu. Dėl pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su atsakovo veiksmais iki 2011 m. rugsėjo 19 d., vadovaudamasis CK 1.125 straipsnio 8 dalimi ir 1.126 straipsnio 2 dalimi, atsakovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 1999 m. lapkričio 16 d. iki 1999 m. lapkričio 18 d. Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 18, kurios plotas 7,33 kv. m ir joje įrengtos 4 lovos; nuo 2004 m. rugpjūčio 11 d. iki 2004 m. rugsėjo 2 d. – Bendrojo skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 18, kurios plotas 7,33 kv. m ir joje įrengtos 4 lovos; nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2014 m. liepos 9 d. – Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 26, kurios plotas 8,92 kv. m ir joje įrengtos 4 lovos. LAVL paaiškino, kad nėra įpareigota ir neveda apskaitos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis buvo gydoma nuteistųjų ir / arba suimtųjų, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas kamerų tipo palatose buvo laikomas vienas, todėl nustatyta minimalaus ploto norma buvo užtikrinta visais laikotarpiais. Atsakovo teigimu, kamerų tipo palatos yra įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Atsakovas akcentavo, kad LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka pagal poreikį, o visi atsiradę pažeidimai ir (ar) neatitikimai higienos normoms dėl suimtųjų ir (ar) nuteistųjų veiksmų, gadinant ir laužant ligoninės turtą, šalinami minimaliais terminais. Atsakovas taip pat nurodė, kad Ligoninės patalpų deratizavimo ir dezinfekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“. Tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.

Dėl pacientų maudymosi atsakovas paaiškino, kad LAVL yra patvirtinusi dušų lankymo grafiką, pagal kurį pacientams suteikiama galimybė pasinaudoti dušu kartą per savaitę, ir šis grafikas atitinka teisės aktų reikalavimus, be to, Ligoninė yra sudariusi sutartį su skalbimo paslaugas teikiančia įmone. Atsakovas pažymėjo, kad LAVL yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, jog įstaigos patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjui maitinimas buvo organizuojamas ir tiekiamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, kuris patvirtintas Departamento direktoriaus 2011 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“. Ligoninės personalas laikosi teisės aktų reikalavimų ir išduoda kiekvienam nuteistajam ir (arba) suimtajam buitines prekes pagal patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Atsakovo nuomone, Ligoninė tinkamai pasirūpino draudimo rūkyti visose Ligoninės palatose ir bendrojo naudojimo patalpose įgyvendinimu.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų, jog jam LAVL buvo netinkamai suteiktos sveikatos priežiūros paslaugos, atsakovas atkreipė dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 174 straipsnio 1, 3 ir 4 dalis asmens sveikatos priežiūra pataisos įstaigose bei areštinėse organizuojama ir atliekama pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos įstatymus. Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir CK nustatyta tvarka. Atsakovo teigimu, pagal Lietuvos Respublikos pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnio 8 dalį pareiškėjas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ir (arba) nesuteikimo privalo pirma kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją prie Sveikatos apsaugos ministerijos, o nesutikdamas su šios komisijos sprendimu, turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčo, susijusio su žalos atlyginimu, išsprendimo. Atsakovas, remdamasis Specialiosios teisėjų kolegijos bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti 2013 m. lapkričio 26 d. nutartimi teismingumo byloje Nr. T-110/2013, nurodė, kad bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo Ligoninėje yra teismingos bendrosios kompetencijos teismams. Dėl to atsakovas prašė skundo dalį dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo nutraukti.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais. Apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir / arba neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįsta ir prašoma priteisti 200 000 Lt neturtinės žalos suma. Atsakovas taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.).

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu pareiškėjo A. G. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) 2014 m. rugsėjo 18 d. ir neturtinės žalos atsiradimą kildina iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų galbūt neteisėtų veiksmų, atliktų nuo 1994 metų iki 2014 metų rugsėjo mėnesio. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie neužtikrinamą teisę į teisės aktų reikalavimus atitinkančias suėmimo ir kalinimo sąlygas. Įvertinęs skundo turinį ir teismo posėdyje pareiškėjo pateiktus paaiškinimus, teismas sprendė, kad neigiamus padarinius (nepatogumus) dėl netinkamų suėmimo ir kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė visą buvimo laikino sulaikymo ir laisvės atėmimo įstaigose laikotarpį, t. y. pareiškėjas visą nustatytą ginčui aktualų laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie atliekamus pažeidimus. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovo Lietuvos valstybės atstovai atsiliepimuose į pareiškėjo skundą pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti ieškinio senatį, teismas padarė išvadą, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 1994 metų iki 2011 m. rugsėjo 17 d., yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

Vadovaudamasis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, teismas sprendė praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą, tačiau laikė, kad pareiškėjo argumentai, susiję su negalėjimu susipažinti su aktualia EŽTT praktika ir pareigūnų grasinimais, yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo. EŽTT praktika nėra pagrindinis valstybių atsakomybės dėl pažeidžiamų žmogaus teisių šaltinis, o Konvencijos nuostatos yra inkorporuotos į nacionalinę teisę, kurios aktai surašyti valstybine kalba ir yra viešai prieinami. Be to, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Lukiškių TI-K, LAVL, Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai grasino su juo susidoroti ar naudojo kitokią prievartą prieš pareiškėją; pats pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad jam atstovavęs advokatas skundė Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų netinkamą elgesį teismui. Dėl to teismas konstatavo, kad savo galbūt pažeistas teises pareiškėjas turėjo visas galimybes ginti tariamų pažeidimų padarymo metu. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl terminui atnaujinti svarbių aplinkybių egzistavimo, teismas padarė išvadą, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 1994 metų iki 2011 m. rugsėjo 17 d. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas atmetė pareiškėjo skundo dalį dėl minėtų reikalavimų.

Vertindamas pareiškėjo skundo reikalavimus atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. dėl Lukiškių TI-K galbūt neteisėtų veiksmų (neveikimo), teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. liepos 3 d., kai išvyko į Ligoninę, ir nuo 2014 m. liepos 9 d. (atvyko iš Ligoninės) iki 2014 m. lapkričio 5 d.; pareiškėjas Lukiškių TI–K direktoriui 2014 m. birželio 18 d. pateikė prašymą pagerinti jo gyvenimo sąlygas; Lukiškių TI–K direktoriaus pavaduotojas, atliekantis direktoriaus funkcijas, pateikė pareiškėjui 2014 m. liepos 10 d. atsakymą Nr. 96-1515 „Dėl laikymo sąlygų“, kuriame išsamiai išaiškino pareiškėjui suimtųjų ir nuteistųjų laikymo Lukiškių TI-K tvarką ir sąlygas; dėl su konvojavimu susijusių klausimų nurodė kreiptis į Viešojo saugumo tarnybą; nesutikdamas su minėtu atsakymu, pareiškėjas 2014 m. rugpjūčio 7 d. kreipėsi į Departamentą, be kita ko, nurodydamas, kad Lukiškių TI-K atsakymas į jo 2014 m. birželio 18 d. prašymą yra neišsamus; Departamentas pateikė pareiškėjui 2014 m. rugsėjo 1 d. atsakymą Nr. 2S-4457 „Dėl prašymo“.

Teismas konstatavo, kad šiuo atveju keliamam ginčui yra aktuali Įsakyme nustatyta norma, pagal kurią vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Įvertinęs Lukiškių TI-K pateiktus duomenis apie kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teismas padarė išvadą, kad nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. gyvenamojo ploto norma, nustatyta Įsakyme, pareiškėjui buvo užtikrinta, nes teisės aktuose nėra nustatyta, jog į gyvenamąjį plotą, tenkantį vienam asmeniui kameroje, neturi būti įskaitomas plotas, kurį užima kameros baldai ir kitas inventorius. Atsižvelgęs į tai, ir nustatęs, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu kameroje dažniausiai buvo vienas, teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Lukiškių TI-K jam nepakako gyvenamojo ploto.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) 14 punkte įtvirtintu reglamentavimu, konstatavo, kad Lukiškių TI-K administracija turi pareigą užtikrinti, jog asmenys būtų laikomi sveikatai nekenksmingomis sąlygomis, taip pat, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad visi su juo kameroje buvę asmenys rūkė, tačiau nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas kameroje dažniausiai buvo laikomas vienas, be to, pareiškėjas nenurodė: ar jis pats yra rūkantis; ar kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų; kuris konkretus su juo kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu laikytas asmuo rūkė; kokios tai turėjo įtakos jo sveikatos būklei. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas šiuo aspektu neįrodė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad sąlygos Lukiškių TI-K kamerose buvo antisanitarinės (netinkamas sanitarinio mazgo įrengimas, padidėjusi drėgmė, oro trūkumas, nepakankama prausimosi duše ir pasivaikščiojimų trukmė bei kt.), tačiau, teismo vertinimu, Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inspektoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. pažyma Nr. 24-6768 „Dėl A. G. skundo“ patvirtina, jog Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, nes visos kameros vėdinamos natūraliai per langą (Higienos normos HN 76:2010 24 p.); visose kamerose, kuriose Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas pareiškėjas, yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu; ši patalpa atitverta nuo likusios kameros 1,5 metro aukščio pertvara, kuri padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Higienos normos HN 76:2010 reikalavimas, kad sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, taikomas projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o Lukiškių TI-K yra veikianti įstaiga ir minėtoms kategorijoms nepriklauso. Aplinkybė, kad kamerose įrengta tik šalto vandens tiekimo sistema, atitinka Higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimus.

Iš Lukiškių TI-K Ūkio skyriaus inspektoriaus 2014 m. gruodžio 2 d. pažymos Nr. 24-6768 „Dėl A. G. skundo“ teismas taip pat nustatė, kad visos kameros nuo 1994 metų iki 2014 metų buvo keletą kartų remontuotos, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 62 punkto nuostatą, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, atsižvelgiant į valstybinį finansavimą. Teismas konstatavo, kad visos Lukiškių TI-K kameros aprūpintos valymo inventoriumi; Lukiškių TI-K administracija imasi priemonių kenkėjams (vabzdžiams, graužikams) naikinti; yra nustačiusi kamerų valymo ir tvarkymo tvarką; kamerose atliekami Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimai dėl gyvenimo sąlygų atitikties higienos normoms; Higienos normos 76:2010 58, 59 punktų nuostatos įpareigoja laisvės atėmimo vietose laikomus asmenis nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl valymo priemonių išdavimo ir jam jos nebuvo išduotos. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas įstaigoje vyrams yra išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus mėnesiui ir šio reikalavimo Lukiškių TI-K yra laikomasi, be to, tiek Lukiškių TI-K, tiek Departamentas pareiškėjui yra nurodę, kad viešojo pirkimo būdu įsigyjamas popierius yra geros kokybės.

Higienos normos 76:2010 68 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę, o Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. vasario 27 d. įsakyme Nr. 1-23 įtvirtinta, kad dušu suimtieji gali naudotis iki 15 minučių kartą per savaitę. Teismas, įvertinęs tai, kad nuteistųjų prausimosi duše organizavimo tvarkos buvo laikomasi, padarė išvadą, kad šiuo aspektu pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Lukiškių TI-K duomenimis, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 258 punktu, ne rečiau kaip kartą per savaitę nuteistieji gauna išskalbtą patalynę ir apatinius drabužius; pagalvės, čiužiniai, antklodės dezinfekuojamos įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 11 straipsnio 5 dalimi ir Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 117 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Lukiškių TI-K direktoriaus 2012 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1-109 buvo patvirtinta Lukiškių TI-K laikomų suimtųjų, nuteistųjų ir nuteistųjų areštu dienotvarkė, kurioje nustatytas nepertraukiamas miegas darbo dienomis nuo 22 val. iki 6 val., prieš poilsio ir švenčių dienas nuo 23 val. iki 7 val.; nepažeidžiant kitų laikomų asmenų teisės į poilsį nakties metu, naktimis draudžiama naudotis elektros prietaisais, radijo ir televizijos aparatūra.

Pareiškėjo pretenzijas dėl senų baldų teismas taip pat laikė nepagrįstomis, nes Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti, o duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų naudoti baldų, byloje nėra. Teismas sprendė, kad pareiškėjo teiginiai, jog Lukiškių TI-K administracija draudė turėti šiltus pledus, kompiuterius, muzikos grotuvus, skaitė pareiškėjo ir jam siųstus laiškus, nepatvirtinti byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Teismas konstatavo, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi pagrindo nagrinėti. Teismui nėra pateikta įrodymų ir pats pareiškėjas nenurodė, jog asmenų, kuriems ribojama laisvė, aprūpinimo maistu reikalavimai būtų buvę pažeisti; pareiškėjo skunde pateikti gaunamo maisto maistinės vertės apskaičiavimai yra neparemti jokiais objektyviais įrodymais; pareiškėjas papildomų maisto produktų turėjo teisę įsigyti įstaigos parduotuvėje asmeninėje sąskaitoje esančiomis lėšomis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu nebuvo pažeistos.

Teismas nustatė, kad pasivaikščiojimo kiemų įrengimo reikalavimai yra įtvirtinti Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 22 punkte, tačiau minėtose taisyklėse nėra reglamentuotas pasivaikščiojimo kiemų plotas. Lukiškių TI-K atsiliepime paaiškino, kad yra įrengti 48 pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas nuo 15,55 kv. m iki 37,40 kv. m; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) 92 punkte nustatyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji; pasivaikščioti kiemelyje yra nuteistojo (suimtojo) teisė, bet ne pareiga. Pareiškėjas teismo posėdyje nurodė, kad šia teise nesinaudoja dėl grėsmės sveikatai; Lukiškių TI-K 2014 m. liepos 10 d. atsakyme pareiškėjui išaiškino, kad dėl nuteistųjų (suimtųjų) skaičiaus suteikti ilgesnį nei valandos trukmės pasivaikščiojimą nėra galimybės. Teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, Lukiškių TI-K pateiktais duomenimis apie šioje įstaigoje laikomų asmenų skaičių, minėtą argumentą laikė pagrįstu, dėl to padarė išvadą, kad pareiškėjo teisė į pasivaikščiojimą nebuvo pažeista.

Nagrinėdamas pareiškėjo argumentus dėl nesuteiktų pasimatymų, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 suformuota praktika, pagal kurią teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis. Laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio, nes tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška, t. y. tik asmeniui išreiškus valią dėl pasimatymo, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga pasimatymą organizuoti arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti. Pasimatymo suteikimo procedūra detaliai reglamentuota Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių XVI skyriuje, kurio 102 punkte nustatyta, jog pasimatymo suteikimo procedūra pradedama gavus nuteistojo arba į pasimatymą su juo atvykusio asmens rašytinį prašymą. Pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punktą ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktą trumpalaikis pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs Lukiškių TI-K administracijai valią gauti trumpalaikį ar ilgalaikį pasimatymą arba kad pareiškėjo artimi giminaičiai būtų išreiškę valią pasimatyti su pareiškėju. Pareiškėjas teismo posėdyje paaiškino, kad jo santykiai su sugyventine nutrūko 1994 metais; tėvai yra mirę, brolis taip pat atlieka laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nėra pagrindo pripažinti, jog nagrinėjamu laikotarpiu Lukiškių TI-K suvaržė pareiškėjo teisę į pasimatymus.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo išvadai, jog pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. buvo laikomas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis, žmogaus orumą ir garbę žeminančiomis sąlygomis. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimų įpareigoti Lukiškių TI-K užtikrinti jam teisės aktų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas ir priteisti jo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2014 m. liepos 9 d. buvo gydomas LAVL Chirurgijos skyriaus kamerų tipo palatoje Nr. 26, kurios plotas 8,92 kv. m ir joje įrengtos 4 lovos. LAVL palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m; LAVL atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjas kamerų tipo palatose buvo laikomas vienas. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad minimalaus ploto norma kameros tipo palatoje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo užtikrinta. Nors pareiškėjas tvirtina, jog LAVL gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, tačiau byloje nėra duomenų, kad Ligoninės kamerų tipo palatų sanitarinių mazgų sienelės (atitvarai) neatitiko teisės aktų reikalavimų; be to, teisės aktuose nenustatyta, kad unitazas ar klozetas turi būti uždengiamas. Teismas taip pat nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL su atitinkamomis įstaigomis buvo sudariusi įvairias paslaugų teikimo sutartis, t. y. dėl maisto tiekimo, skalbinių skalbimo, dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų teikimo. LAVL patalpų valymo ir dezinfekcijos darbų dažnis atitiko teisės aktų reikalavimus.

Iš LAVL 2012 m. sausio 25 d. darbų priėmimo akto Nr. BD-93 ir 2013 m. vasario 27 d. darbų priėmimo akto Nr. BD-280 matyti, kad kameroje Nr. 26, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo atlikti remonto darbai; Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. spalio 8 d. patikrinimo akte Nr. 08(24.1)-PA-1818 užfiksuota, kad kameroje Nr. 26, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, patalpos vėdinamos natūraliai per langą, lange yra visi stiklai, patalpų paviršiai buvo lygūs ir lengvai valomi, t. y. pažeidimų nenustatyta. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, patikrinęs patalpų ir įrenginių atitikimą teisės aktų reikalavimams, LAVL yra išdavęs leidimą-higienos pasą, o Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos – Įstaigos asmens sveikatos priežiūros licenciją. LAVL atsiliepime į skundą nurodė, kad laikosi teisės aktų reikalavimų, susijusių su draudimu rūkyti gyvenamosiose patalpose; informacija apie draudimą rūkyti iškabinta LAVL palatose ir bendrojo naudojimo patalpose (matomose vietose), taip pat yra iškabinti apie draudimą rūkyti įspėjantys užrašai ir / ar ženklai. Nors pareiškėjas reiškė pretenzijas, tačiau nepateikė nei vieno įrodymo, kuriuo pagrįstų šias pretenzijas (niekada nesikreipė į LAVL administraciją, neprašė būti perkeliamas į nerūkančiųjų palatą ir pan.), o palatoje ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo laikomas vienas.

Kadangi pareiškėjas neteikė skundų dėl maitinimo tvarkos pažeidimų, maisto kokybės nei įstaigos administracijai, nei kitoms kompetentingoms institucijoms, objektyviais įrodymais nepaneigti atsakovo argumentai, kad suimtieji ir nuteistieji Ligoninėje maitinami nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, nes šiuo metu neįmanoma nustatyti, kada konkrečiai, koks maistas ir jo tiekimas, pareiškėjo nuomone, neatitiko teisės aktų reikalavimų. Pareiškėjas neneigė, kad kartą per savaitę pagal patvirtintą grafiką jam buvo suteikta galimybė pasinaudoti dušu, o tai atitinka Higienos normos HN 76:2010 68 punkto reikalavimus. Jokių objektyvių įrodymų, kad dušo patalpos įrengimas neatitiko teisės aktų reikalavimų, byloje nepateikta. Pareiškėjas LAVL 2014 metais buvo gydomas 6 dienas ir per šį laiką pareiškėjas pats ar jo artimieji nepateikė prašymo suteikti pasimatymų. Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo teisė į pasimatymus buvo pažeista.

Apibendrinęs nustatytas faktines aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra nustatyta LAVL neteisėtų veiksmų, todėl valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnį negalima. Teismas taip pat nenustatė Lukiškių TI-K ar LAVL neteisėtų veiksmų, susijusių su asbesto naudojimu pastatų konstrukcijose.

Teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų, nustatė, kad pareiškėjo iš esmės netenkino konvojavimo sąlygos jo suėmimo laikotarpiu, t. y. 1994–1995 metais (ši skundo dalis atmesta dėl ieškinio senaties termino praleidimo), tačiau pareiškėjas nenurodė jokių pretenzijų dėl konvojavimo sąlygų nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių galbūt neteistų Viešojo saugumo tarnybos veiksmų, susijusių su pareiškėjo konvojavimu nuo 2011 m. rugsėjo 18 d., teismas sprendė, kad nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K ir LAVL nesudarė sąlygų naudotis gydytojo, teikiančio paslaugas ne įkalinimo įstaigoje, o kitose gydymo įstaigose, paslaugomis, tačiau nepateikė įrodymų, patvirtinančių, jog jam bausmės atlikimo metu buvo reikalinga papildoma kvalifikuota medicininė pagalba. Dėl to teismas ir šiuo aspektu pareiškėjo skundą laikė nepagrįstu, tačiau vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 10 straipsniu, pareiškėjui išaiškino teisę pateikti ieškinį bendrosios kompetencijos teismui dėl galbūt nekokybiškų jam suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.

Teismas konstatavo, kad nors pareiškėjas savo reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo grindė Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalies ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimais, tačiau nenustatyta, kad nurodytose laisvės atėmimo vietose pareiškėjas kokiu nors aspektu buvo išskirtas iš kitų asmenų (pažeistas lygybės principas), siekta bloginti jo laikymo sąlygas ir jį kankinti, elgtasi su juo žiauriai arba žemintas orumas. Teismo vertinimu, pareiškėjo nepagrįsti teiginiai apie nurodytų teisės aktų reikalavimų pažeidimus negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovo atstovai su pareiškėju elgėsi ne taip, kaip jie turėjo elgtis vykdydami įstatymus, t. y. kad elgėsi kankinančiai, žiauriai ar žeminančiai pareiškėjo orumą. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų ir apie jo patirtos žalos faktą. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų.

III. Pareiškėjas A. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą ir jo (pareiškėjo) skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjo nuomone, Konvencijos 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjo teigimu, jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, t. y. tas laikotarpis buvo daug ilgesnis. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Pareiškėjo teigimu, jis skunde iš viso neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri prieštarauja EŽTT praktikai. Jeigu pareiškėjo patirtas skausmas būtų įvertintas atsižvelgiant į tai, jog asmeniui turi tekti 4 kv. m kameros ploto, neįskaitant baldų užimamo ploto, tai akivaizdu, kad būtų padaryta išvada, jog pareiškėjas patyrė daug didesnį dvasinį ir fizinį skausmą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, dėl kokių priežasčių atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pareiškėjas remiasi EŽTT sprendimu Canali byloje, kurioje skirta 34 000 Lt kompensacija už 6 mėnesių įkalinimą asmeniui, kuris kalėjo geresnėmis sąlygomis nei pareiškėjas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus apskr. VPK, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir pagrįstai pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams atlyginti neturtinę žalą, kuri galėjo būti patirta nuo 1994 metų iki 2011 m. rugsėjo 17 d. Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjo tiek skunde, tiek apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis įstatymo nustatytu terminu nesikreipė į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, vertintinos kaip subjektyvios ir negalinčios pateisinti 3 metų ieškinio senaties termino nesilaikymo. Be to, pareiškėjas nepateikė pirmosios instancijos teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nesant pareiškėjo prašymo ir įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo, atsakovo nuomone, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylos aplinkybes, visapusiškai jas išnagrinėjo ir priėmė motyvuotą sprendimą, dėl to nėra pagrindo jo naikinti. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Tarnybos, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Atsakovo nuomone, ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, skundo ir atsiliepimų argumentus, teisės aktus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė jokių Viešojo saugumo tarnybos, Lukiškių TI-K, Ligoninės ir Vilniaus apskr. VPK veiksmų neteisėtumo įrodymų, ir dėl to skundo netenkino. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė.

Atsakovai Lukiškių TI-K ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovai iš esmės remiasi tapačiais argumentais kaip ir atsiliepime į skundą. Atsakovai taip pat nurodo, kad duomenų dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, t. y. dažnai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių nėra galimybės objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusio galbūt mažesnio kameros ploto nereikėtų laikyti tęstiniu ir intensyviu pažeidimu, dėl kurio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Atsakovų nuomone, pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais. Abstraktūs teiginiai, kuriuose pažodžiui pakartotas CK pateiktas neturtinės žalos apibrėžimas, negali būti pagrindas tenkinti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Šiuo atveju būtina nustatyti, jog tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Atsakovai pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas, nes pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką kartais pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma. Atsakovai atkreipia dėmesį, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino bylos aplinkybes ir surinktus rašytinius įrodymus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Dėl to nėra jokio pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl atsakovo Lukiškių TI-K įpareigojimo atlikti pareiškėjo A. G. skunde nurodytus veiksmus, susijusius su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, ir neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl laikymo Policijos komisariato areštinėje, Lukiškių TI-K, LAVL sąlygų nuo 1994 metų iki 2014 metų bei konvojavimo sąlygų nuo 1994 metų iki 2014 metų.

Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas vertino pareiškėjo kalinimo ir konvojavimo sąlygas tik nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d., nes atsakovo Lietuvos valstybės atstovų prašymu taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, kuri Konvencijoje nenumatyta. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija dėl ieškinio senaties taikymo yra teisinga ir pareiškėjo kalinimo bei konvojavimo sąlygos, dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą, turi būti vertinamos tik nuo 2011 m. rugsėjo 18 d.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomą argumentą dėl senaties taikymo negalimumo, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.).

Šioje byloje svarbu tai, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundą, kuriame siekiama, jog jam (pareiškėjui) būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Policijos komisariato areštinėje, Lukiškių TI-K, LAVL nuo 1994 metų iki 2014 metų bei už konvojavimą netinkamomis sąlygomis nuo 1994 metų iki 2014 metų (II t., b. l. 1–40; 74–77). Atsižvelgiant į pareiškėjo nurodytų teisės pažeidimų pobūdį bei aplinkybes, kuriomis remiantis teigiama, kad jis patyrė neturtinę žalą, darytina išvada, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti apie tai, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą ar galbūt yra varžomos kitos jo teisės. Pažymėtina, kad skundas teismui išsiųstas tik 2014 m. rugsėjo 18 d. (pagal spaudą ant voko, I t., b. l. 77), dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo iki 2011 m. rugsėjo 18 d.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime padaryta išvada, jog šiuo atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 1994 metų iki 2011 m. rugsėjo 17 d. Teisėjų kolegija nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo argumentų, kad jis negalėjo anksčiau kreiptis į teismą dėl to, jog EŽTT „nutarimai, kuriuose išaiškinami europietiški kalinimo standartai,“ nėra išversti į lietuvių kalbą, todėl pareiškėjas ilgai negalėjo su jais susipažinti. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, patirtos neturtinės žalos atlyginimo priteisimą reglamentuoja nacionalinė teisė (CK 6.271 bei 6.250 str.), kuri pareiškėjui turėjo būti žinoma. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, kadangi neturėjo galimybės susipažinti su aktualiu nacionaliniu teisiniu reglamentavimu, kuris yra paskelbtas viešai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo argumentai, susiję su pareigūnų grasinimais, yra subjektyvūs ir negali pateisinti ieškinio senaties termino praleidimo, yra teisinga, nes byloje nėra jokių įrodymų, jog Policijos komisariato, Lukiškių TI-K, LAVL ar Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai grasino susidoroti su pareiškėju ar naudojo kitokią prievartą prieš jį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė jokių svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas turėtų būti atnaujinamas.

Žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda esant tik trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.). Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai ją įvykdė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-213/2014). Pažymėtina, kad pagal CK 6.271 straipsnį atlyginama ne tik turtinė žala, bet ir neturtinė žala, numatyta CK 6.250 straipsnyje. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. konvojuotas Viešojo saugumo tarnybos pareigūnų nebuvo, minėtu laikotarpiu pareiškėjas taip pat nebuvo laikomas ir Policijos komisariato areštinėje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių iš esmės neginčija ir teisėjų kolegija neturi pagrindo jomis abejoti, taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjo skundo reikalavimus atlyginti neturtinę žalą iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos ir Vilniaus apskr. VPK.

Akcentuotina, kad pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog pareiškėjas nuo 2014 m. liepos 3 d. iki 2014 m. liepos 9 d. buvo gydomas LAVL, o nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. liepos 3 d. ir nuo 2014 m. liepos 9 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, t. y. pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai nepasitvirtino. Atsižvelgęs į tai, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą Lukiškių TI-K atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus, susijusius su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis, ir priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ligoninės ir Lukiškių TI-K, neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu ir prašo jo (pareiškėjo) skundą tenkinti, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, pažeidė proceso teisės nuostatas ir nepagrįstai nesirėmė EŽTT praktika. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja su kamerų perpildymu susijusių klausimų išsprendimą pirmosios instancijos teisme (pažeidimo nustatymą, jo pasekmių įvertinimą), tačiau nenurodo jokių argumentų, susijusių su kitomis skunde nurodytomis pareiškėjo kalinimo sąlygomis (pasimatymų nesuteikimu, duodamu maistu, kamerų apšvietimu, drėgme, oro trūkumu, temperatūra, ventiliacijos problemomis, kamerų (palatų) baldų, įrenginių būkle, kamerose (palatose) buvusiais parazitais, rūkančių ir nerūkančių asmenų laikymu vienoje kameroje (palatoje), sanitarinio mazgo įrengimu, naudojimosi dušu, pasivaikščiojimo gryname ore sąlygomis, pastato konstrukcijose esančiu kenksmingu asbestu), kurias detaliai įvertino pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Atsižvelgiant į tai, šie aspektai plačiau nevertinami.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų ir nepateikia jokių įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai išsprendė pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Lukiškių TI-K atlikti pareiškėjo skunde nurodytus veiksmus, susijusius su pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygomis. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kuriuo pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, tačiau jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas iš viso nepripažino, jog pareiškėjas būtų buvęs kalinamas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

Pareiškėjas skunde kaip žalos atsiradimo pagrindą, be kita ko, nurodė vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto pažeidimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad skunde prašė taikyti „europietišką standartą“ ir skaičiuoti 4 kv. m vienam asmeniui, atskaičiavus baldų užimamą plotą. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad šiuo atveju jam turėjo tekti ne mažiau kaip 4 kv. m kameros ploto, nes pareiškėjo kalinimo metu galiojusiuose teisės aktuose toks reikalavimas nebuvo įtvirtintas. Teisėjų kolegija pažymi, kad EŽTT yra nurodęs, jog atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr., pvz., 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą Trepashkin prieš Rusiją; 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Taip pat EŽTT nustatė, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m; ar suimtieji gali laisvai judėti tarp baldų (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kt. prieš Rusiją; 2013 m. balandžio 2 d. sprendimą Olszewskiego prieš Lenkiją).

Lukiškių TI-K kiekvienam kalinamajam privalo tekti ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, o šis reikalavimas yra nustatytas Įsakyme, todėl nacionaliniai teismai remiasi būtent šiuo standartu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.4 punkte nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį į kameros plotą, kuris yra užstatytas baldais, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, skaičiuodamas pareiškėjui tekusį kameros (palatos) plotą, pagrįstai atsakovo atstovų nurodytą visą kameros (palatos) plotą dalijo iš kameroje (palatoje) laikytų asmenų skaičiaus.

Įvertinusi byloje esančius duomenis apie kamerų (palatų), kuriose pareiškėjas buvo laikomas konkrečiomis dienomis, dydžius ir asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. tiek Lukiškių TI-K, tiek LAVL buvo laikomas kamerose (palatose), kuriose vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje (palatoje) atitiko nustatytus reikalavimus, t. y. pareiškėjas minėtu laikotarpiu nebuvo laikomas perpildytose kamerose (palatose).

Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto vadovavimosi Lietuvos teise, pirmiausia pažymi, kad Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai, nagrinėdami bylas, klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos Ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Tačiau Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos.

Jau minėta, kad EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus, nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise.

Pagal ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį teismas nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai; jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 str. 1–2 d.). Jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o jei ir tokio įstatymo nėra, – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 4 str. 6 d.). ABTĮ 7 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, vykdydami teisingumą, teisėjai ir teismai yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymų; teisėjai ir teismai sprendžia administracines bylas remdamiesi įstatymais. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 13 str. 1 d.).

Įvertinusi minėtą Konstitucijos, Konvencijos, ABTĮ reglamentavimą, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir EŽTT praktiką, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, turėjo vadovautis ne Lietuvos Respublikos teisės aktais, kurie, anot pareiškėjo, prieštarauja EŽTT praktikai, o tik Konvencija ir EŽTT praktika. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo priimtame skunde pats pareiškėjas kaip reikalavimo teisinį pagrindą, be kita ko, nurodė CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pagrįstai vadovavosi CK, Įsakyme ir kituose teisės aktuose įtvirtintomis nuostatomis bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra visiškai jokio teisinio ir faktinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, bei sutikdama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas valstybei kilti negali, nes pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą nuo 1994 metų iki 2011 m. rugsėjo 17 d., pareikšti, o nuo 2011 m. rugsėjo 18 d. iki 2014 m. rugsėjo 18 d. atsakovo Lietuvos valstybės atstovai (Lukiškių TI-K, LAVL, Tarnyba ir Vilniaus apskr. VPK) neatliko pareiškėjo skunde nurodytų neteisėtų veiksmų, kurie yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Esant tokiai situacijai, kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, t. y. žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, nustatymas yra betikslis, kadangi tam, kad būtų priteistas pareiškėjo prašomas žalos atlyginimas, turi būti nustatytos visos trys kumuliatyvios sąlygos, būtinos deliktinei atsakomybei kilti, – neteisėti veiksmai, žala, priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-642-858/2015; 2015 m. birželio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Taigi teisėjų kolegija daro išvadą, jog pareiškėjo argumentai, susiję su EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, ir prašymas remtis sprendimu Canali byloje yra teisiškai nereikšmingi.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis bei rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė