2019-01-30 Nr. AB-2798-3-61-3-01072-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2742-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01072-2016-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.1; 17.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. sausio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos H. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos H. B. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja H. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba, NŽT) 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-524-(8.5.) (toliau – ir ginčijamas sprendimas, Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad (duomenys neskelbtini) jai nuosavybės teisėmis priklauso gyvenamasis namas, pirtis, ūkio pastatas, šulinys, lauko tualetas. Pažymėjo, kad namų valdos žemės sklypas (0,25 ha ploto), esantis po minėtais pastatais, yra išpirktas, bet dėl atsakovo neveikimo iki šiol nėra sudaryta žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, o šis ginčas buvo nagrinėtas Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Akcentavo, kad planavo kreiptis į Vilniaus rajono savivaldybės administraciją (toliau – ir Administracija) dėl specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimo rengti pastatų rekonstrukcijos techninį projektą ir gauti statybos leidimą. Paaiškino, kad vienas iš Administracijos reikalavimų yra tas, jog statytojas būtinai privalo pateikti atsakovo leidimą (neprieštaravimą) valstybinėje žemėje rekonstruoti statinius.

3. Pareiškėja teigė, kad 2015 m. lapkričio 26 d. kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių (toliau – ir Skyrius), kuris 2015 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) atsakė jai, jog tam, kad būtų galima įgyvendinti statytojo teisę rekonstruoti pastatus ir statinius, pirmiausia, turėtų būti sprendžiamas žemės sklypo pastatams ir statiniams suformavimo klausimas. Nesutikdama su minėtu Skyriaus atsakymu pareiškėja padavė skundą NŽT, kuri ginčijamu sprendimu atsisakė tenkinti jos skundą. Pareiškėjos nuomone, NŽT neteisėtai ir nepagrįstai užkerta kelią jai rekonstruoti gyvenamąjį namą ir kitus ūkinius pastatus bei neleidžia tinkamai valdyti ir disponuoti turimu nekilnojamuoju turtu – gyvenamuoju namu ir ūkiniais pastatais.

4. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę statytojas, siekdamas įgyvendinti statytojo teisę, privalo turėti žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę. Išimtiniai atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti nuosavybės arba kitos valdymo ar naudojimo teisės, yra nustatyti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.07.01:2010) 7 priede. Pažymėjo, kad siekiant rekonstruoti statinį, kuris į šį sąrašą nepatenka, būtina suformuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą.

6. Atsakovas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ir Žemės įstatymas) 7 straipsnio 1 dalies 1 punktą NŽT patikėjimo teise valdo visą Lietuvos Respublikos valstybinę žemę, išskyrus žemę, kuri šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka patikėjimo teise perduota kitiems subjektams. Reglamento STR 1.07.01:2010 50 punkte nurodyta, kad statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus Reglamento STR 1.07.01:2010 34.1 ir 34.2 punktuose nurodytus atvejus.

7. Atsakovo nuomone, ginčijamas sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl atitinka visus Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, panaikino ginčijamą sprendimą ir įpareigojo NŽT išnagrinėti pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skundą iš naujo. Minėtas sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad NŽT ginčijamame sprendime nurodytos išvados padarytos neatsižvelgus į visas ginčui svarbias faktines aplinkybes, jų tinkamai neįvertinus. Sprendime neatsakyta į kitus pareiškėjos 2016 m. sausio 19 d. skunde keltus klausimus, į kuriuos atsakyti kompetentinga NŽT, ir kurie tiesiogiai susiję su galimybe valstybinėje žemėje rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus. Teismas taip pat sprendė, kad NŽT Sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje įtvirtintų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų.

10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartimi nutarė NŽT apeliacinį skundą patenkinti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 2 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą teismui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pareiškėja, kreipdamasi teisminės gynybos, prašė panaikinti ginčijamą sprendimą ir įpareigoti išduoti sutikimą pareiškėjai valstybinėje žemėje rengti jai priklausančių statinių rekonstrukcijos projektą bei vykdyti statybos darbus, todėl teismui kilo pareiga patikrinti, ar Sprendime išdėstytas atsisakymas teisėtas bei pagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija vertino, kad iš turimos bylos medžiagos buvo galima suprasti, ko siekia pareiškėja, o taip pat, kokiu faktiniu bei teisiniu pagrindu jos siekis paneigtas. Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas be kita ko nurodė, jog yra pakankamas pagrindas teiginiui, kad šiuo konkrečiu atveju ginčijamas sprendimas, nors ir galėjęs būti juridiškai techniškesnis, iš principo buvo teisiškai ir faktiškai motyvuotas bei suprantamas.

11. Iš naujo nagrinėdamas šią administracinę bylą pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 3 straipsnio 2 dalies nuostatomis ir suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, akcentavo, jog tam, kad pareiškėja galėtų įgyvendinti statytojo teises, būtina sąlyga yra žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdyti nuosavybės teise arba kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. Atsižvelgdamas į Reglamento STR 1.07.01:2010 7 priede numatytus atvejus, kada žemės sklypo nuosavybės arba kitą valdymo ar naudojimo teisę patvirtinantys dokumentai neprivalomi, teismas sprendė, jog šiuo atveju teisės aktai nenumato galimybės rekonstruoti pareiškėjos nuosavybės teise valdomų statinių (gyvenamojo namo, pirties, ūkio pastato, šulinio, lauko tualeto), nesant suformuoto žemės sklypo, kuriame yra minėti statiniai.

12. Šiame kontekste pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo priėmimo metu Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. I-4862-142/2016 pagal pareiškėjos skundą NŽT, kuriuo pareiškėja, be kita ko, prašė įpareigoti parengti Rukainių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą, suformuojant šiame projekte pareiškėjos išpirktą 0,25 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), bei priimti sprendimą parduoti žemę ir pasirašyti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos skundą atmetė, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. birželio 27 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

13. Atsižvelgdamas į tai, kad žemės sklypas, esantis valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), nebuvo suformuotas, o pagal Reglamento STR 1.07.01:2010 50 punktą, statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka.

14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad NŽT nustačiusi, jog teisės aktai nenumato galimybės išduoti sutikimą pareiškėjai valstybinėje žemėje rengti jai priklausančių statinių rekonstrukcijos projektą ir vykdyti statybos darbus, priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Teismas vertino, kad NŽT ginčijamą sprendimą tinkamai motyvavo teisės aktų nuostatomis, Sprendime pateikta nuoroda į NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. raštą Nr. 48SD-14431-(14.48.104.), kuriame nurodyta, jog galėtų būti svarstomas sutikimo atnaujinti (modernizuoti) pastatus ir statinius išdavimo klausimas. Pareiškėjai išaiškinta, jog norėdama gauti sutikimą atnaujinti (modernizuoti) pastatus ir statinius, ji turėtų Skyriui pateikti prašymą išduoti sutikimą atnaujinti (modernizuoti) pastatus ir statinius, jų trumpą aprašymą, schemą bei statybvietės planą, t. y., pareiškėjai ginčijamu sprendimu pasiūlytas alternatyvus variantas jos prašymui įgyvendinti, nurodant ir išaiškinant pareiškėjai turimus atlikti veiksmus. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes teismas sprendė, kad iš ginčijamo sprendimo turinio buvo aiškios ir suprantamos priežastys bei motyvai, kuo remiantis jis priimtas, todėl NŽT 2016 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 1SS-524-(8.5.) yra pakankamai aiškus bei išsamus, atitinkantis VAĮ 8 straipsnio 1 dalies nuostatas.

15. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjos pagrindinio reikalavimo – panaikinti NŽT 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-524-(8.5.), netenkino ir išvestinio reikalavimo įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus – per vieną mėnesį išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini) rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus.

III. 16. Pareiškėja H. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1054-556/2018 konstatavo, jog rekonstravus statinius ir pradėjus sklypą naudoti pagal paskirtį, būtų galima iš naujo svarstyti galimybę įsigyti ginčo žemės sklypą. Akcentuoja, kad šiuo tikslu kreipėsi į atsakovą dėl leidimo valstybinėje žemėje leisti rekonstruoti statinius, tačiau NŽT ginčijamu sprendimu atsisakė išduoti sutikimą valstybinėje žemėje rekonstruoti gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus.

18. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad atsakovas, viena vertus, sklypo po statiniais neformuoja (dėl įpareigojimo suformuoti jau yra pasibaigę teisminiai ginčai) ir tvirtina, jog statiniai sunyko ir liko tik griuvėsiai, kita vertus, atsakovas neleidžia pareiškėjai pradėti naudotis statiniais ir žemės sklypu, neišduodamas formalaus leidimo valstybinėje žemėje atlikti namo ir kitų statinių rekonstrukcijos darbų. Pareiškėjos teigimu, dėl tokių atsakovo veiksmų iš jos atimama galimybę pradėti naudotis jai nuosavybės teise priklausančiais statiniais, paveldėtais po tėvo mirties ir įregistruotais Nekilnojamojo turto registre, bei 0,25 ha žemės sklypu, kurį pareiškėja išsipirko dar 1992 m. Pareiškėjo nuomone, tokie atsakovo veiksmai prieštarauja protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principams bei teisinės valstybės principui.

19. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, jog jai buvo pasiūlytas alternatyvus variantas jos prašymui įgyvendinti, t. y. paaiškinta, kad norėdama gauti sutikimą atnaujinti (modernizuoti) pastatus ir statinius, ji turėtų atsakovui pateikti prašymą išduoti sutikimą atnaujinti modernizuoti pastatus ir statinius, jų trumpą aprašymą, schemą bei statybvietės planą. Teigia, kad šiuo nagrinėjamu atveju nei namo modernizavimas nei kapitalinis remontas netinkami, nes pastatai yra sugriuvę, todėl nėra ką modernizuoti (Statybos įstatymo 2 str. 26 d.) ir nėra kam atlikti kapitalinį remontą (Statybos įstatymo 2 str. 53 d.). Pareiškėjos įsitikinimu, vienintelis būdas yra statinių esminis rekonstravimas ar atstatymas.

20. Pareiškėja akcentuoja, kad ji siekia rekonstruoti gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus ne bet kokiame valstybiniame žemės sklype, o 0,25 ha žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), kuris 1940 m. buvo nacionalizuotas, už kurį sumokėti pinigai, ir kuriame pareiškėja yra paveldėjusi gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir inžinerinius statinius. Mano, kad atsižvelgiant į NŽT direktoriaus 2015 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. lP-53-(1.3.) patvirtintų „Sutikimų atnaujinti (modernizuoti) pastatus, atlikti pastatų remontą valstybinėje žemėje, kurioje nesuformuoti žemės sklypas, išdavimo taisyklių“ 10 punkto nuostatas, NŽT teritorinis skyrius prašymą pateikusiam asmeniui turi siūlyti teisės aktų nustatyta tvarka formuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą ir sudaryti valstybinės žemės nuomos sutartį, kurioje būtų numatytos sąlygos, pagal kurias valstybinės žemės sklype būtų galima vykdyti statybos ar rekonstravimo darbus. Pabrėžia, kad atsakovas ne tiks nesiūlo teisės aktų nustatyta tvarka formuoti naudojamą valstybinės žemės sklypą, bet prieštarauja, jog būtų formuojamas žemės sklypas po statiniais, tokiu būdu nesuteikdamas pareiškėjai galimybės rekonstruoti statinius ir leisti naudotis žemės sklypu pagal jo paskirtį – vienbučių gyvenamojo namo statybai.

21. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Atsakovas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pažymi, kad valstybinės žemės patikėtinio sutikimas nesuformuotoje valstybinėje žemėje statyti naujus ar rekonstruoti esamus statinius gali būti išduodamas tik Reglamento STR 1.07.01:2010 7 priede ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. Dl-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ patvirtinimo“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.05.01:2017) 4 priede numatytais atvejais. Visais kitais atvejais, vadovaujantis Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, statytojo teisei įgyvendinti buvo (ir yra) privaloma žemės sklypą valdyti nuosavybės teise arba valdyti ir naudoti kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais.

23. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad klausimas dėl žemės sklypo po pareiškėjai priklausančiais statiniais formavimo buvo sprendžiamas kitoje administracinėje byloje Nr. 1-4862-142/2016, kurioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartimi pareiškėjos reikalavimas suformuoti žemės sklypą po jai priklausančiais statiniais atmestas. Atsakovo nuomone, klausimas dėl žemės sklypo formavimo jau yra išspręstas įsiteisėjusiu teismo sprendimu ir daugiau nenagrinėtinas.

24. Atsakovo teigimu, įvertinus nustatytą teisinį reglamentavimą ir faktines aplinkybes galima daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad NŽT priėmė teisėtą Sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl NŽT 2016 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 1SS-524-(8.5.), kuris priimtas išnagrinėjus pareiškėjos H. B. skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) panaikinimo, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus pagrįstumo.

26. Bylos duomenimis, Nekilnojamo turto registre pareiškėjos H. B. nuosavybės teise yra registruoti nekilnojamieji daiktai – gyvenamais namas, pirtis, ūkio pastatas, šulinys, lauko tualetas, esantys valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini) (b. l. 28-29). Minėti statiniai yra sunykę, t. y. faktiškai neegzistuoja, dėl ko atsakovas netenkino pareiškėjos prašymo suformuoti ir parduoti žemės sklypą jiems eksploatuoti, o teismas – jos reikalavimo įpareigoti atsakovą tai padaryti, kadangi pagal Žemės įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas žemės sklypai valstybinėje žemėje formuojami esamiems statiniams ir įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-545-261/2018).

27. Ginčo dėl žemės sklypo suformavimo ir jo įsigijimo nagrinėjimo metu pareiškėja 2015 m. lapkričio 26 d. prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus rajono skyrių, kuriuo prašė išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus (b. l. 21). NŽT Vilniaus rajono skyriui 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) neišdavus tokio leidimo (b. l. 22–23), pareiškėja 2016 m. sausio 19 d. skundu kreipėsi NŽT, kuriuo prašė panaikinti NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) ir įpareigoti išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus (b. l. 21, 24–25). Atsakovui 2016 m. vasario 19 d. sprendimu Nr. 1SS-524-(8.5.) atsisakius išduoti tokį leidimą (b. l. 26–27), pareiškėja su skundu kreipėsi į administracinį teismą, prašydama panaikinti šį sprendimą ir įpareigoti atsakovą per vieną mėnesį išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), rengti pareiškėjai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus.

28. Pagal pareiškėjos prašymo ginčijamo sprendimo priėmimo galiojusių Statybos įstatymo (2001 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. IX-583 redakcija su pakeitimai, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas, statyba yra veikla, kurios tikslas – pastatyti (sumontuoti, nutiesti) naują, rekonstruoti, remontuoti ar griauti esamą statinį (Statybos įstatymo 2 str. 13 d.), t. y. pastatą arba inžinerinį statinį, turintį laikančiąsias konstrukcijas, kurios visos (ar jų dalis) sumontuotos statybos vietoje atliekant statybos darbus, ir kuris yra nekilnojamasis daiktas (Statybos įstatymo 2 str. 2 d.). Statyba pagal jos tikslus skirstoma į rūšis (Statybos įstatymo 2 str. 17, 18, 20, 21, 95 d.): naujo statinio statyba – statybos rūšis, kurios tikslas – statinių neužimtame žemės paviršiaus plote pastatyti statinį, atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį; statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kurios tikslas – perstatyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, pakeičiant statinio išorės matmenis – ilgį, plotį, aukštį ir pan.); statinio kapitalinis remontas – statybos rūšis, kurios tikslas – pertvarkyti statinį (pakeisti statinio laikančiąsias konstrukcijas, nekeičiant statinio išorės matmenų – ilgio, pločio, aukščio ir pan.); statinio paprastasis remontas (atitinka Civilinio kodekso sąvoką „einamasis remontas“) – statybos rūšis, kurios tikslas – atnaujinti statinį, jo nerekonstruojant ar kapitališkai neremontuojant; statinio griovimas – statybos rūšis, kurios tikslas – išardyti (išmontuoti) visas statinio konstrukcijas (išskyrus statinio rekonstravimui ar kapitaliniam remontui priskirtinus statybos darbus).

29. Teisę būti statytoju, t. y. asmeniu, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui), Lietuvos Respublikoje turi Lietuvos bei užsienio valstybių fiziniai ir juridiniai asmenys (Statybos įstatymo 2 str. 41 d., 3 str. 1 d.). Statytojo teisė įgyvendinama, kai: 1) statytojas žemės sklypą, kuriame statomas statinys, valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais; šis reikalavimas netaikomas Aplinkos ministerijos nustatytais atvejais, kai nėra suformuoti žemės sklypai (atnaujinant (modernizuojant) pastatus, atliekant statinio kapitalinį ar paprastąjį remontą ir pan.); 2) statytojas turi statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas); 3) statytojas statinį (jo dalį) valdo nuosavybės teise arba valdo ir naudoja kitais įstatymų nustatytais pagrindais – statinio rekonstravimo, remonto ir griovimo atvejais (Statybos įstatymo 3 str. 2 d.).

30. Statybą leidžiantys dokumentai yra: naujo ypatingo ir neypatingo statinio statybos atveju – leidimas statyti naują statinį; ypatingo ir neypatingo statinio rekonstravimo atveju – leidimas rekonstruoti statinį; pastato atnaujinimo (modernizavimo) atveju – leidimas atnaujinti (modernizuoti) pastatą; kitais, negu Statybos įstatymo 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytais, atvejais – rašytinis įgalioto valstybės tarnautojo pritarimas Statybos įstatymo 20 straipsnio 1 dalies 4–13 punktuose nurodytam statinio projektui (kai jis yra privalomas); tais atvejais, kai šios dalies 1–4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, – šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai; norint tęsti sustabdytą statybą – leidimas tęsti sustabdytą statybą (Statybos įstatymo 23 str. 1 d.).

31. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 7 priede nurodyti atvejai, kada statytojo teisei įgyvendinti nereikia turėti žemės sklypo nuosavybės arba valdymo ir naudojimo teisę patvirtinančių dokumentų. Šio reglamento 50 punktas taip pat nustato, kad statant suformuotoje ar nesuformuotoje valstybinėje žemėje, privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme teisės aktų nustatyta tvarka, išskyrus šio reglamento 34.1 ir 34.2 punktuose nurodytus atvejus.

32. Taigi tam, kad įgyvendintų teisę būti statytoju, asmuo privalo įvykdyti Statybos įstatyme numatytus reikalavimus, kurių apimtis priklauso nuo konkrečių aplinkybių (žemės, kurioje ketinama vykdyti statybą; statinio, kurio statybą ketinama vykdyti, požymių, pagal kuriuos jie skirstomi į laikinus, nesudėtingus, ypatingiems ir neypatingus; statybos rūšies (naujo statinio statybai netaikomas reikalavimas valdyti ar naudoti statinį (jo dalį)), dėl ko dokumentuose, kuriais kreipiamasi dėl šios teisės įgyvendinimo, iš jų – ir prašyme dėl valstybinės žemės patikėtinio sutikimo leisti vykdyti statybą valstybinėje žemėje, turi būti pateikta informacija, reikalinga prašymui išnagrinėti, o jai (informacijai) nesant pateiktai – asmeniui turi būti pasiūlyta tai padaryti (Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 (2015 m. rugpjūčio 26 d. nutarimo Nr. 913 redakcija) 22, 36 p.).

33. Ginčo atveju tai nebuvo padaryta: visų pirma, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, ginčijamas NŽT 2016 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 1SS-524-(8.5.) priimtas išnagrinėjus pareiškėjos H. B. skundą dėl NŽT Vilniaus rajono skyriaus 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. 48SD-14431-(14.48.104.) panaikinimo ir jos prašymą dėl sutikimo davimo (įpareigojimo duoti sutikimą) vykdyti statybą, nors Žemės reformos įstatymo 18 straipsniu nustatyta ikiteismine ginčų tvarka tokie ginčai nenagrinėtini, kas savo ruožtu iškreipė pačią procedūrą; iš pareiškėjos prašyme pateiktos informacijos nėra galima spręsti, kokio konkrečiai sutikimo prašoma: nors pareiškėja ir nurodo, kad prašo išduoti sutikimą valstybinėje žemėje (duomenys neskelbtini), rengti jai priklausančių gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų rekonstrukcijos (perprojektavimo) projektą bei vykdyti statybos darbus, atsakovui, viešojo administravimo subjektui, vykdančiam ir valstybinės žemės patikėtinio funkcijas, kuris turėjo duomenis apie pareiškėjos prašyme nurodytų pastatų fizinį stovį bei kuriam turėjo būti žinoma, kad pastatų rekonstrukcijos projekto rengimui (specialiųjų architektūros reikalavimų išdavimui) ir statybos leidimui reikalingas ne sutikimas rengti statinio projektą ar vykdyti statybas, o valstybinės žemės patikėtinio sutikimas, susitarimas ar pan. dėl naudojimosi valstybine žeme, ir kad labiausiai tikėtina, jog pareiškėja, atsižvelgiant į prašyme nurodytų pastatų fizinį stovį, valstybinės žemės patikėtinio prašo sutikimo naudoti valstybinę žemę naujo pastato, kurio požymiai nėra apibūdinti, statybai, kadangi tokiai statybos rūšiai, kaip minėta, priskiriama ir veikla, kurios tikslas – atstatyti visiškai sugriuvusį, sunaikintą, nugriautą statinį.

34. Kadangi priimant NŽT 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-524-(8.5.) buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą, pareiškėjos apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies: pirmosios instancijos teismo sprendimas yra keičiamas, NŽT 2016 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 1SS-524-(8.5.) naikinamas (ABTĮ 91 str. 1 d. 3 p.), o NŽT įpareigojama teisės aktų nustatyta tvarka iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą, įvardytą skundu. Kadangi pareiškėjos prašymas turi būti nagrinėjamas iš naujo, tenkinti pareiškėjos reikalavimą įpareigoti atsakovą išduoti jis nurodyto turinio sutikimą nėra pagrindo.

35. Jeigu po patikslintos informacijos pateikimo būtų sprendžiama dėl sutikimo naudoti valstybinę žemę naujo pastato statybai, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad ginčai dėl valstybinės žemės patikėtinio sutikimo naudoti valstybinę žemę naujo pastato statybai, dėl vyraujančio civilinio teisinio santykio, teismingi bendrosios kompetencijos teismui, nagrinėjančiam civilines bylas (ABTĮ 22 str. 2 d., Civilinio proceso kodekso 22 ir 25 str.; žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2912-520/2018, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262-1072/2018).

36. Pareiškėja nagrinėjamoje byloje prašo priteisti 43 Eur žyminį mokestį.

37. Vadovaujantis ABTĮ 40 straipsnio 1 dalimi, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, jog tais atvejais, kai skundas patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017). Konkreti proporcija nustatoma atsižvelgiant į tai, kokia apimtimi įsiteisėjusiu administracinio teismo baigiamuoju procesiniu aktu patenkinti pareiškėjo pirmosios instancijos teisme pareikšti materialiniai teisiniai reikalavimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-310-602/2017).

38. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėja už skundą pirmosios instancijos teismui ir apeliacinį skundą iš viso sumokėjo 43 Eur dydžio žyminį mokestį, todėl iš dalies patenkinus apeliacinį skundą (patenkinus 50 proc. skundo reikalavimų) pareiškėjai priteistina 21,50 Eur sumokėto žyminio mokesčio.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies punktu, 40 straipsniu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos H. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjos H. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-524-(8.5.) ir įpareigoti ją iš naujo išnagrinėti H. B. prašymą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai H. B. iš atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 21,50 Eur (dvidešimt vieną eurą penkiasdešimt centų) žyminio mokesčio išlaidoms pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė