2019-08-14 Nr. AB-15571-3-65-3-00291-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1140-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00291-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugpjūčio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui valstybės įmonės „Regitra“ Panevėžio filialui (tretieji suinteresuoti asmenys – valstybės įmonė „Regitra“, K. S.) dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) „Regitra“ Apeliacinės komisijos (toliau – ir Apeliacinė komisija) 2017 m. rugpjūčio 16 d. protokolą Nr. (3.21)-85, kuriuo nuspręsta anuliuoti K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės vairavimo egzamino rezultatą (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra nepagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei priimtas netinkamai aiškinant ir taikant Motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminavimo sąlygų ir tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Egzaminavimo tvarkos aprašas), nuostatas, neatsižvelgiant į Panevėžio apygardos administracinio teismo, nagrinėjant analogišką situaciją administracinėje byloje Nr. I-1378-279/2016, pateiktus išaiškinimus. Pabrėžė, kad Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punktas nustato praktikos egzamino baigiamojo etapo procedūrą, bet nereglamentuoja egzaminuotojo elgesio egzamino metu, jokie teisės aktai nedraudžia egzamino metu atsakyti į egzaminuojamojo klausimus apie vienokių ar kitų klaidų vertinimą ir kt. Pareiškėjas tvirtino, kad, pasibaigus 2017 m. rugpjūčio 1 d. vykusiam vairavimo egzaminui, jis egzaminuojamajam K. S. detaliai paaiškino jo padarytą klaidą bei jos vertinimą, aprašė elektroninės formos protokole bei sprendimą pagrindė atitinkamo teisės akto reikalavimais, paaiškino teisę peržiūrėti egzamino vaizdo įrašą bei nurodė, kur galima gauti praktikos egzamino ataskaitą. Taigi, pareiškėjas visiškai įvykdė Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto reikalavimus, tai patvirtina vaizdo įrašas. Egzamino metu K. S. netinkamai atlikus manevrą atbuline eiga (neatsisuko apsižvalgyti atgal), pareiškėjas jo pasiteiravo, ko trūko atliekant šį manevrą, į jo klausimus atsakinėjo tik po to, kai jau buvo įvertinęs atliktą pratimą ir pažymėjęs kritinę klaidą, todėl, pareiškėjo nuomone, atsakymai į klausimus neturėjo jokios reikšmės egzamino rezultatui. Be to, vaizdo įrašas patvirtina, kad ne pareiškėjas išprovokavo konfliktinę situaciją. Pareiškėjo teigimu, Apeliacinė komisija Sprendime pripažino, kad egzaminas buvo įvertintas tinkamai.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas papildomai nurodė, jog K. S. klausimą apie tai, ko trūko atliekant specialųjį manevrą, uždavė po to, kai egzaminuojamasis pranešė apie jo pabaigimą. Šį klausimą uždavė pedagoginiu tikslu, atsižvelgęs į tai, jog siekė iš karto po netinkamai atliktos užduoties K. S. paaiškinti padarytą klaidą, kadangi egzaminuojamieji po praktikos egzamino labai dažnai nebeprisimena padarytų klaidų, o praktikos vairavimo įrašą jie gali peržiūrėti ne iš karto po egzamino, bet paskirtu laiku.

4. Atsakovas VĮ „Regitra“ Panevėžio filialas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo laikėsi pozicijos, kad, pagal Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punktą, informavimas apie praktikos egzamino rezultatą turėjo būti atliekamas pasibaigus egzaminui, be to, atsižvelgiant į viešojoje teisėje taikomą principą „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“, ši nuostata įpareigoja egzaminuotoją nekomentuoti egzaminuojamojo veiksmų egzamino metu. Tačiau iš garso ir vaizdo įrašo matyti, jog K. S. paklausė, ar padarė kritinę klaidą, tik po to, kai pareiškėjas, nesilaikydamas Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto nuostatų, uždavė jam klausimus apie specialiojo manevro atlikimą, dėl ko ir kilo egzaminuojamojo nepasitenkinimas egzamino įvertinimu bei konfliktinė situacija. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad egzaminuotojui nedraudžiama atsakyti į egzaminuojamojo užduodamus klausimus, bet pats egzaminuotojas neturėtų pradėti pokalbio apie klaidas, ypač egzamino metu. Pareiškėjo teiginiai, kad jis į K. S. klausimus atsakinėjo tik tada, kai jau buvo įvertinęs jo atliktą pratimą bei pažymėjęs kritinę klaidą, todėl pareiškėjo atsakymai neturėjo jokios reikšmės egzamino rezultatui, laikytini nepagrįstais. Akcentuota, kad nustatytas netinkamas (prieštaraujantis teisės normoms) egzaminuotojo elgesys ar veiksmas yra pagrindas naikinti priimtą praktikos egzamino rezultatą.

6. Teismo posėdyje atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atstovai pakartotinai pabrėžė, kad egzaminuotojas gali atsakyti į egzaminuojamojo užduotus klausimus, tačiau neturi teisės inicijuoti pokalbių ar, nepasibaigus praktikos egzaminui, vertinti transporto priemonės valdymo įgūdžius ir gebėjimus, pranešti apie praktikos egzamino rezultatą.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. D. skundą.

8. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra ginčo, kad 2017 m. rugpjūčio 1 d. VĮ „Regitra“ Panevėžio filiale vykusio „B“ kategorijos transporto priemonės praktikos vairavimo egzamino metu K. S. egzaminavęs pareiškėjas nustatė, jog egzaminuojamasis padarė dvi klaidas, viena iš jų – kritinė, numatyta Motorinės transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo kriterijų bei metodų aprašo, patvirtinto VĮ „Regitra“ generalinio direktoriaus 2013 m. gruodžio 23 d. įsakymu Nr. V-223 (toliau – ir Vertinimo kriterijų aprašas), 44.3 papunktyje, ir dėl pastarosios klaidos, vadovaujantis Vertinimo kriterijų aprašo 9.3 papunkčiu, buvo pripažinta, jog K. S. praktikos egzamino neišlaikė.

9. Apeliacinė komisija, išnagrinėjusi K. S. skundą, ginčijamu 2017 m. rugpjūčio 16 d. posėdžio protokoliniu sprendimu anuliavo K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. laikyto egzamino rezultatą ir leido jam pakartotinai nemokamai laikyti egzaminą „B“ kategorijos transporto priemone. Apeliacinė komisija konstatavo, kad nepasibaigus egzaminui (egzamino įrašo laikas –16:11:02-16:13:26), po to, kai K. S. pabaigė specialųjį manevrą, pareiškėjas egzaminuojamąjį informavo apie jo veiksmų vertinimą ir egzamino rezultatą, o jam pradėjus K. S. klausinėti apie specialiojo manevro atlikimą, buvo sukeltas egzaminuojamojo nepasitenkinimas egzamino įvertinimu ir konfliktinė situacija, K. S. buvo išprovokuotas užduoti klausimus apie egzamino vertinimą ir rezultatą. Tokiais veiksmais pareiškėjas pažeidė Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punktą, kuriame įtvirtinta, kad šioje teisės normoje nurodytus veiksmus egzaminuotojas turi teisę atlikti tik pasibaigus praktikos egzaminui.

10. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, be kita ko, principą „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“ bei Reikalavimų motorinių transporto priemonių vairuotojų egzaminuotojams aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2012 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. 1V-516 (toliau – ir Reikalavimų egzaminuotojams aprašas), 8.2 ir 8.6 papunkčiuose egzaminuotojams numatytus gebėjimus (aiškiai pateikti informaciją, pasirenkant egzaminuojamam vairuotojui tinkamą turinį, stilių, kalbą ir kontekstą, gebėti atsakyti į egzaminuojamo vairuotojo klausimus; laiku pateikti aiškų ir konstruktyvų atsiliepimą apie egzamino rezultatus), padarė išvadą, jog Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkte įtvirtinta nuostata reiškia, kad tik pasibaigus praktikos egzaminui, egzaminuotojas turi teisę egzaminuojamam aiškiai, konstruktyviai ir tinkamai pranešti, kokie yra jo įgyti transporto priemonės valdymo įgūdžiai ir gebėjimai, kaip jie įvertinti, kokias klaidas padarė egzaminuojamasis, aptarti jas ir viso praktikos egzamino eigą bei rezultatus. Teisę nepasibaigus praktikos egzaminui pranešti egzaminuojamam apie jo įgytų transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą egzaminuotojas turi tik išimtiniais atvejais, numatytais Egzaminavimo tvarkos aprašo 41.1 ir 41.2 papunkčiuose, egzaminuojamajam aiškiai pranešęs apie egzamino nutraukimą.

11. Teismo vertinimu, vaizdo įrašas patvirtina, jog K. S. pranešus egzaminuotojui apie atliktą specialųjį manevrą – važiavimą atbuline eiga, pareiškėjas padarė įrašą planšetiniame kompiuteryje ir po to uždavė K. S. klausimą apie tai, ko trūko atliekant specialųjį manevrą. Po šio klausimo tarp K. S. ir pareiškėjo prasidėjo pokalbis apie atliktą manevrą: kokius veiksmus atliko egzaminuojamasis, kada juos atliko, ar tinkamai juos atliko. K. S. uždavus klausimą, ar jis padarė kritinę klaidą, pareiškėjas tai patvirtino, pasakydamas „Taip“, ir nurodė, kad egzaminuojamasis gali pažiūrėti medžiagą. K. S. nepripažįstant, kad jis padarė kritinę klaidą, pareiškėjas dar kartą pasiūlė pasižiūrėti medžiagą ir įsitikinti. K. S. paprašius parodyti, kur aprašyta, kaip turi būti atliekamas specialusis manevras, pareiškėjas egzaminuojamajam balsu pateikė aprašymą. Išanalizavus pareiškėjo ir K. S. tolesnį pokalbį, kurio metu egzaminuojamasis kategoriškai neigė padaręs kritinę klaidą, daroma išvada, jog pareiškėjas per šį pokalbį aiškiai nurodė, kad jis matė, kaip K. S., važiuodamas atbuline eiga, neatsisuko pasižiūrėti, ir pateikė egzaminuojamojo atliktų veiksmų, kaip kritinės klaidos, vertinimą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pažeidė Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkte įtvirtintą taisyklę apie transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą bei praktikos egzamino rezultatą egzaminuojamajam pranešti tik pasibaigus praktikos egzaminui. Tai, kad pareiškėjas ir pasibaigus K. S. praktikos egzaminui atliko Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkte nurodytus veiksmus, nešalina jo padaryto nustatytos pagrindinės procedūrinės taisyklės pažeidimo.

12. Teismas, išanalizavęs Vertinimo kriterijų aprašo 8 punkte, Egzaminavimo tvarkos aprašo 37 ir 40 punktuose įtvirtintas nuostatas, akcentavo, kad, nustatant aiškiai ir konkrečiai apibrėžtą informacijos apie transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą bei praktikos egzamino rezultatą pateikimo momentą, siekiama ne tik objektyviai įvertinti visas egzamino aplinkybes, sudarančias pagrindą priimti sprendimą dėl egzamino rezultato, bet ir užtikrinti, kad egzaminuojamasis per praktikos egzaminą nebūtų be pagrindo trikdomas ir nepatirtų papildomo streso, galinčio neigiamai atsiliepti transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų atskleidimui bei galutiniam praktikos egzamino rezultatui. Egzaminuotojas, prieš praktikos egzaminą supažindindamas egzaminuojamąjį su egzamino sąlygomis ir tvarka, turi teisę atsakyti į visus egzaminuojamojo užduodamus klausimus, susijusius su jo įgytų transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimo tvarka ir atliekamomis procedūromis, praktikos egzamino vykdymo tvarka ir sąlygomis, padarytų klaidų skaičiumi, jų vertinimu ir kt. Praktikos egzamino kelyje metu egzaminuotojas turi teisę atsakyti tik į tokius egzaminuojamojo klausimus, kurie užduodami siekiant patikslinti jo nurodytus atlikti specialiuosius manevrus, važiavimo kryptį.

13. Teismas nesirėmė pareiškėjo nurodytoje Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-1378-279/2016 pateiktais išaiškinimais, pastebėjęs, jog ši byla apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme dar neišnagrinėta (administracinė byla Nr. A-809-556/2018).

14. Teismas nusprendė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviai nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir teisės normomis, todėl nėra pagrindo jį naikinti.

III. 15. Pareiškėjas A. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą.

16. Pareiškėjas vertina, kad teismas netinkamai ir plečiamai aiškino materialiosios teisės normas, ir pakartotinai pabrėžia, kad Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto nuostata nustato praktikos egzamino baigiamojo etapo procedūrą, bet ne egzaminuotojo elgesį egzamino metu. Be to, teismas, konstatuodamas, kad pareiškėjas pažeidė minėtoje teisės normoje įtvirtiną taisyklę apie transporto priemonės valdymo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą bei praktikos egzamino rezultatą egzaminuojamajam pranešti tik pasibaigus praktikos egzaminui, netinkamai vertino faktines aplinkybes bei padarė iš esmės nelogišką išvadą, t. y. pareiškėjas neturėjo jokios galimybės egzaminuojamajam pranešti apie praktikos egzamino rezultatus, kadangi K.

S. buvo tik pradėjęs važiuoti egzamino maršrutu, todėl nebuvo galima įvertinti įvykius, kurie dar neįvyko, atitinkamai pareiškėjas atsakė į jo klausimus, pateiktus apie vienos konkrečios klaidos vertinimą. Vaizdo įrašas patvirtina, kad egzamino metu K. S. pats aktyviai domėjosi ir pateikinėjo klausimus dėl tam tikrų veiksmų ar neveikimo vertinimo, jis turėjo teisę gauti informaciją, kad galėtų nuspręsti dėl tolimesnės praktikos egzamino eigos – jį tęsti ar nutraukti. Pareiškėjas teismo išvadą, kad egzaminuotojas egzamino metu negali suteikti egzaminuojamajam informacijos apie jo atliekamų manevrų teisingumą, laiko nepagrįsta, nes, jo nuomone, tam tikriems sprendimams priimti egzaminuojamajam reikia suteikti informaciją apie jo atliktų manevrų teisingumą, pavyzdžiui, siekiant sudaryti galimybę pasinaudoti Egzaminavimo tvarkos aprašo 41.3.1 papunktyje numatyta teise nebetęsti egzamino.

Teisės aktai nenustato, kaip konkrečiai turi elgtis egzaminuotojas, kai egzamino metu jam užduodami klausimai. Teismas taip pat plečiamai aiškino Egzaminavimo tvarkos aprašo 41.1–41.3 punktų formuluotes apie išimtinius atvejus, kuriais egzaminuotojas turi teisę egzaminuojamajam pranešti apie jo įgūdžių ir gebėjimų vertinimą. Be to, pareiškėjo nuomone, teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, nes minėtos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamosios.

Jis akcentuoja, kad teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių K. S. nebūtų galėjęs savo valia priimti sprendimo dėl tolesnės egzamino eigos, bei gautos informacijos įtakos tolesnei ginčo egzamino eigai ar kokių nors pasekmių tokio egzamino rezultatui. Teismas nepaneigė ir fakto, kad, pasibaigus praktikos egzaminui, buvo visiškai įvykdyti Egzaminavimo tvarkos aprašo 42 punkto reikalavimai.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ „Regitra“ atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. VĮ „Regitra“ sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu. Mano, kad pareiškėjas nepagrįstai susiejo ginčijamą teismo sprendimą su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 1 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A756-35/2010, ir pažymi, kad teismas vadovavosi bendruoju principu „viskas, kas aiškiai nėra leista, yra draudžiama“.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl valstybės įmonės „Regitra“ Apeliacinės komisijos 2017 m. rugpjūčio 16 d. protokolo Nr. (3.21)-85, kuriuo nuspręsta anuliuoti trečiojo suinteresuoto asmens K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės vairavimo egzamino rezultatą.

20. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

21. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-355/2011).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo (tiek fizinis, tiek juridinis), manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą.

23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad ABTĮ 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą ir nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą. Tačiau nurodytos nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2–4 punktuose numatytų būdų. Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4740-502/2018, 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-405-525/2019). Administracinių teismų praktikoje asmens suinteresuotumas suvokiamas kaip subjekto materialinis teisinis suinteresuotumas, t. y. asmuo turi turėti aiškiai identifikuojamą siekį apginti materialinės teisės normų saugomą teisę ar interesą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-922/2013). Teisme gali būti ginama tik objektyviai egzistuojanti subjektinė teisė, įgyta teisės akto pagrindu, o ne tariama teisė, pagrįsta vien asmens subjektyviu suvokimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-364/2014).

24. Tam, jog teismas nustatytų, ar pareiškėjas turi materialinį teisinį interesą, pastarasis privalo nurodyti teismui, kuo pasireiškia teisminės gynybos reikalaujamas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nurodyti konkrečias turimas teises (įstatymų saugomus interesus) ir kaip šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, būdamas VĮ „Regitra“ darbuotoju, ginčija šios įmonės apeliacijos komisijos sprendimą, kuriuo nuspręsta anuliuoti trečiojo suinteresuoto asmens K. S. 2017 m. rugpjūčio 1 d. transporto priemonės vairavimo egzamino rezultatą ir leisti jam pakartotinai nemokamai laikyti egzaminą B kategorijos transporto priemone.

26. Ginčijamas sprendimas laikytinas individualiu administraciniu aktu, priimtu trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu. Pareiškėjas teismui nenurodė, kaip šis aktas daro įtaką jo teisėms, pareigoms ar įstatymo saugomiems interesams, kaip, teismui patenkinus pareikštą reikalavimą, būtų apgintos pareiškėjo teisės (interesai). Taigi byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis interesas dėl nagrinėjamo administracinio ginčo, todėl jo reikalavimas negali būti tenkinamas.

27. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines egzaminavimo aplinkybes reguliavimo procedūriniu aspektu, kuris dėl aptarto vertinimo laikytinas pertekliniu, priėmė iš esmės teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, o Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Milda Vainienė