2022-05-11 Nr. AB-11974-3-61-3-00677-2022-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2342-881/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00067-2022-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vilijos Mikuckienės (pranešėja), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. H. H. H. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. H. H. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. H. H. H. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2022 m. sausio 25 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Migracijos departamento sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad yra (duomenys neskelbtini) (toliau – ir (duomenys neskelbtini)) pilietis, negali sugrįžti į kilmės šalį, nes jį persekioja asmenys, kurie grasina nužudyti. Pareiškėjas bijo gresiančio persekiojimo, nes savo kilmės šalyje patyrė persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) socialinei grupei. Dėl netradicinės oriantacijos patyrė realią diskriminaciją ir persekiojimą bei grasinimus susidoroti. Persekiojimas yra grindžiamas įsitikinimu, kad grasinantys asmenys gali įgyvendinti ketinimus ir fiziškai susidoroti. Remiantis kilmės valstybės informacija, galima daryti prielaidą, kad pareiškėjui kilmės šalyje kyla reali grėmė dėl gyvybės bei apsisprendimo laisvės. Pareiškėjas negali pasinaudoti savo kilmės valstybės apsauga, bijo sugrįžti, nes bijo grasinimų, o teisėsaugos institucijų efektyvumu nepasitiki.

3. Migracijos departamentas 2022 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką.

4. Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento sprendimu, pažymėjo, kad buvo netinkamai ištirta ir įvertinta situacija, susidariusi jo kilmės šalyje, taip pat nebuvo ištirta esama pareiškėjo gyvenamojoje teritorijoje veikiančių vyriausybės represinių organizacijų prievartos problematika. Be to, nebuvo tinkamai įvertinta kilmės valstybės informacija, susijusi su bendra teisės taikymo ir pareiškėjo individualios persekiojimo rizikos tikimybė. Apklausos metu nepagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo individualios savybės neįrodo tarptautinės apsaugos suteikimo poreikio.

5. Pareiškėjas nesutinka su Migracijos departamento išvada, kad jam negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Pareiškėjas nurodė konkrečius faktus, tačiau šie faktai nebuvo visapusiškai ir teisingai įvertinti. Pareiškėjas departamento vykdyto tyrimo metu buvo nurodęs faktinių duomenų visumą, kuri pagrindė prielaidą, jog grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjui kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Jis pateikė pakankamai informacijos bei objektyvių duomenų, kurie įrodė, kad persekiojimas yra individualaus pobūdžio. Pareiškėjas nurodė visas objektyviam sprendimui reikalingas aplinkybes, tačiau faktai buvo interpretuojami netinkamai, o priimtas sprendimas yra nepagrįstas.

6. Pabrėžė, kad tiek iš pasakojimo, tiek iš Migracijos departamento surinktos kilmės valstybės informacijos galima daryti išvadą, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei, kuri yra persekiojama. Taigi, pareiškėjo deklaruojama baimė laikytina visiškai pagrįsta ir pareiškėjas atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Jei pareiškėjas bus grąžintas į kilės šalį, jam gresia mirtis ar susidorojimas.

7. Teigė, kad jam Migracijos departamento sprendimu nepagrįstai nesudaryta galimybė pačiam savanoriškai išvykti. Sprendimas dėl išsiuntimo yra nepagrįstas objektyviais įrodymais, sprendime nurodoma, kad yra pagrindas manyti, jog pareiškėjas gali pasislėpti, tačiau koks egzistuoja pagrindas tokiai išvadai, nėra aišku. Tai, kad pareiškėjo prieglobsčio prašymas buvo atmestas, negali būti savaime pakankama aplinkybe taikyti maksimalų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą. Departamentas, prieš priimdamas ginčijamą sprendimą, nors ir ėmėsi protingų priemonių išklausyti pareiškėją, tačiau tinkamai neįvertino pareiškėjo paaiškinimų ir atsižvelgdamas į juos, nesurinko aktualios informacijos apie kilmės valstybę.

8. A. M. departamentas atsiliepimu į skundą prašė jį atmesti.

9. Atsakovas nurodė, kad tyrimo metu buvo nustatyta, jog pareiškėjo baimė patirti pyktį ir diskriminaciją iš šeimos narių, genties, aplinkinių, yra individualizuota, tačiau tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas buvo persekiojamas ar, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Taip pat bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Atsižvelgiant į tai, buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

10. Kadangi, be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė jokių kitų jam tariamai kylančių grėsmių, tos pačios aplinkybės buvo vertintinos ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta realios ir individualios grėsmės pareiškėjui kilmės šalyje patirti persekiojimą tikimybės. Atsižvelgiant į tai, nenustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

11. Pareiškėjo pasakojimo kontekste įvertinus „kitoniškumo“, „stigmos“, „gėdos“ bei „žalos“ elementus, nustatyti rimti pasakojimo trūkumai. Pareiškėjo pasakojimas apie savo, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės nario, patirtį yra prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu (duomenys neskelbtini) bendruomenės suvokimu. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti jam atskleisti savo vidines patirtis. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, remiantis DSSH modeliu, nustatyti patikimumo trūkumai, todėl pasakojimas apie tariamą priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei įvertintas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, labai tikėtina, kad jo deklaruojamas homoseksualumas yra pramanytas su tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas, savo ruožtu, buvo sąlygotas ne baime grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

12. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją buvo nustatyta, kad nurodyta grėsmė patirti šeimos narių, genties, aplinkinių pyktį, diskriminaciją yra sąlygojama turimomis asmeninėmis savybėmis, t. y. pareiškėjo baimė patirti šiuos veiksmus yra individualizuota. Tačiau tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas būtų buvęs persekiojamas šeimos narių, genties, visuomenės ar, kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

Pareiškėjas pasakojo apie grasinančią gentį, atsiųstą grasinantį laišką, kuris grėsmingai atrodė ir dėl to pareiškėjas išsigando. Pareiškėjas nurodė, kad garsinantį laišką rado gyvendamas pas draugą, tačiau jo įvardinta gentis (kuriai priklausė jis ir jo šeima) (duomenys neskelbtini), yra ne gentis, o politinė partija (duomenys neskelbtini), kuri daugiausiai kovoja prieš amerikiečius ir veikia šiauriniame (duomenys neskelbtini), o iš laiško vertimo matyti, jog laišką tariamai rašė pietų klano pirmininkai. Iš atsiųsto bei išversto laiško matyti, kad gentis (duomenys neskelbtini)egzistuoja (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)ir su (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) neturi nieko bendra, be to, pareiškėjui tariamai grasinantį laišką atsiuntusios genties (duomenys neskelbtini)Iraką valdančių genčių sąraše nėra.

Pateiktame laiške nurodoma, kad pareiškėjas „nepriklauso mūsų genčiai ir yra atskiriamas, nes jis dirba naktiniame klube ir pardavinėja alkoholį, o tai kenkia mūsų genties reputacijai“, t. y., laiške nieko neužsimenama apie pareiškėjo homoseksualumą. Asmeninių prielaidų bei fobijų pobūdžio priežastys neprilygsta „persekiojimui“ dėl asmens individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Nors savo pasakojime apklausos metu pareiškėjas teigė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) narys, tačiau neįvardino (duomenys neskelbtini) veikiančių homoseksualus palaikančių, juos ginančių ar kažkaip kitaip jiems padedančių organizacijų pavadinimų.

Tęsdamas savo pasakojimą, pareiškėjas teigė, kad nesidomėjo (duomenys neskelbtini) bendruomenėmis (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jų ten nėra (ir negali būti) ir dar dėl to, jog jam buvo labai baisu dėl to, kad jis yra gėjus. Taip pat pareiškėjas sakė, kad jis labai bijojo aplinkinių reakcijos, jei šie sužinotų apie pareiškėjo homoseksualumą.

13. Remiantis surinkta informacija apie kilmės šalį, (duomenys neskelbtini) veikia kelios (duomenys neskelbtini) organizacijos – palaikančios, ginančios ar kitaip padedančios homoseksualiems asmenims. Apklausos pabaigoje pareiškėjo paklausus, ar jis domėjosi ir žino apie (duomenys neskelbtini) organizacijas, veikiančias Lietuvoje, jis atsakė, kad stovyklos draugai palaiko ryšius su homoseksualų bendruomene, taip pat pareiškėjas pridūrė, jog stovyklos draugai ir jam papasakojo apie Europoje veikiančias (duomenys neskelbtini) atstovų organizacijas. Pats pareiškėjas nesidomėjo ir nežino jokių (duomenys neskelbtini) organizacijų, bendruomenių palaikančių homoseksualius asmenis jokioje šalyje.

14. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas nenustatė realios ir individualios grėsmės tikimybės, todėl konstatavo, kad nenustatyta ir pagrįstos tikimybės, jog kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

15. Pažymėjo, kad į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną neleistinoje vietoje, o prieglobsčio paprašė tik po to, kai buvo sulaikytas pareigūnų. Šių aplinkybių visuma pagrindė prielaidą, jog prašymo suteikti prieglobstį pateikimas Lietuvoje (bei prieglobsčio gavimas Lietuvoje) nebuvo ir nėra pareiškėjo tikslas. Atsižvelgiant į tai, buvo nuspręsta, jog atsisakius suteikti prieglobstį, pareiškėjas gali pasislėpti.

16. Priėmus sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, privalo būti ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 31 d. sprendimu pareiškėjo A. H. H. H. skundą tenkino iš dalies. Teismas pakeitė Migracijos departamento Migracijos departamento 2022 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 3 punktą ir uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; pakeitė Migracijos departamento 2022 m. sausio 25 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) 4 punktą ir nusprendė įvesti duomenis į C.SIS II apie perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi Lietuvos Respublikoje 2 metus nuo išsiuntimo į kilmės šalį dienos.

18. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo sulaikytas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pareigūnų, kaip nelegaliai kirtęs Lietuvos Respublikos sieną. Pareiškėjas pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nes (duomenys neskelbtini) jam gyventi yra nesaugu. Apklausos metu pareiškėjas patvirtino savo tapatybę pateikęs (duomenys neskelbtini) piliečio pasą. Nurodė, kad iš kilmės šalies išvyko dėl šeimos ir genties persekiojimo už buvimą (duomenys neskelbtini) atstovu. Nurodė, kad yra gėjus, turėjęs lytinius santykius su vyrais ir dėl to jo gyvybei kilo pavojus bei grėsmė. Tėvas davė leidimą pareiškėjo broliams jį nužudyti. Gentis nusprendė išvyti pareiškėją iš būrio. Tada pareiškėjas gavo grasinantį laišką iš genties apie tai, kad yra ištremiamas. Pareiškėjo tėvai taip pat kreipėsi pagalbos į politinę partiją (duomenys neskelbtini), kad partijos nariai padėtų susidoroti su sūnumi. Minėtos partijos nariai du kartus šovė į pareiškėją, tačiau, pareiškėjo teigimu, jis nežino kas tie žmonės buvo.

19. Pasak teismo, Migracijos departamentas išvadas dėl prieglobsčio nesuteikimo padarė įvertinęs prieglobsčio prašytojo pasakojimą jo kilmės valstybės informacijos kontekste, nenustatęs pagrindo prielaidai, jog pareiškėjas priklauso kuriai nors iš pažeidžiamų grupių. Departamentas, įvertinęs pareiškėjo pasakojimą, konstatavo, kad tyrimo metu nustytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog dėl pareiškėjo individualių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų) pareiškėjui gręsia individualaus pobūdžio persekiojimas, todėl priėjo išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam nesuteiktinas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje. Departamentas taip pat nusprendė nesuteikti pareiškėjui ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje, nes jis neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

20. Teismas nurodė, kad Migracijos departamentas, įvertinęs surinktos medžiagos visumą, pagrįstai nustatė, jog (duomenys neskelbtini) atstovų atžvilgiu (duomenys neskelbtini) įstatymai nenumato baudžiamosios atsakomybės už tos pačios lyties seksualinį elgesį tarp suaugusiųjų. Taip pat (duomenys neskelbtini) veikia žmogaus teises ginančios organizacijos (pvz., (duomenys neskelbtini)), kuri palaiko ir remia (duomenys neskelbtini) socialinei grupei priklausančius asmenis.

21. Iš bylos medžiagos teismas taip pat nustatė, kad Migracijos departamentas dėjo visas pastangas, siekdamas išsamiai išnagrinėti pareiškėjo nurodytų argumentų pagrįstumą. Pareiškėjui buvo organizuojamos net kelios apklausos, kurių metu jam buvo užduodami pasikartojantys ir nauji klausimai, tokiu būdu sudarant galimybę tinkamai pagrįsti pareiškėjo nurodytą prašymo suteikti prieglobstį pagrindą. Departamentas prieglobsčio prašymo, kuris yra grindžiamas pareiškėjo priklausymu (duomenys neskelbtini) bendruomenei, patikimumą vertino papildomai remdamasis (duomenys neskelbtini) modeliu. Šiuo modeliu, be kita ko, siekiama įvertinti paties prieglobsčio prašytojo savęs suvokimą, jausmus bei patirtį, nesikoncentruojant į seksualinę praktiką. Pareiškėjo pasakojimo kontekste įvertinus „kitoniškumo“, „stigmos“, „gėdos“ bei „žalos“ elementus, nustatyti rimti pasakojimo trūkumai. Pareiškėjo pasakojimas apie savo, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės nario, patirtį yra prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu (duomenys neskelbtini) bendruomenės suvokimu. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti jam atskleisti savo vidines patirtis. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą, remiantis DSSH modeliu, nustatyti patikimumo trūkumai, todėl pasakojimas apie tariamą priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei įvertintas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, labai tikėtina, kad jo deklaruojamas homoseksualumas yra pramanytas su tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas, savo ruožtu, buvo sąlygotas ne baime grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

22. Teismo nuomone, Migracijos departamento surinkta informacija taip pat nepagrindė tikimybės, jog prieglobsčio prašytojas dėl socialinės padėties gali patirti persekiojimą, todėl padarė išvadą, kad pareiškėjo baimė patirti šiuos veiksmus dėl socialinės padėties taip pat nėra visiškai pagrįsta, dėl to prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

23. Byloje taip pat nenustatyta, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu vyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, todėl pareiškėjo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei negresia ginkluoto konflikto pavojus, dėl kurio prieglobsčio prašytojui turėtų būti suteikta papildoma apsauga. Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo išvadai, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Duomenų, jog pareiškėjui kilmės valstybėje gali grėsti egzekucija ar jam gali būti įvykdyta mirties bausmė, byloje taip pat nėra, taigi, teismo nuomone, pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

24. Teismas sprendė, kad atsakovas, vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pagrįstai nutarė įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, išsiuntimas remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sustabdomas, – išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

25. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kuriais jis nesutiko su Migracijos departamento sprendimo dalimi, kuria nuspręsta uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, teismas nesutiko su Migracijos departamento išvada, jog pareiškėjo atžvilgiu pritaikytas maksimalus 5 metų draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė. Teismas pažymėjo, kad nors nustatytų aplinkybių visuma suponuoja išvadą, jog pareiškėjas gali kelti neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje, patvirtintoje Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Tvarkos aprašas), nustatytus pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjo situaciją, būtų proporcinga nustatyti pareiškėjui draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metų laikotarpį nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Teismas taip pat pažymėjo, kad iš byloje esančių duomenų nenustatyta, jog pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje ar kitoje Šengeno zonos valstybėje tvarką, padaręs kokių nors teisės pažeidimų, taigi, pareiškėjas atitinka Tvarkos aprašo 44.3.1 papunktyje įtvirtintus reikalavimus.

26. Dėl Migracijos departamento sprendimo dalies įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/1861 (toliau – SIS II reglamentas), 24 straipsnio 3 dalį 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas nurodė, jog ši sprendimo dalis taip pat keistina, įvedant į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

III. 27. Pareiškėjas A. H. H. H. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

28. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neįvertino pareiškėjo argumentų, susijusių su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, kuri pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojas turi pareigą pateikti įrodymus dėl savo prieglobsčio prašymo, o valstybės pareiga yra juos patvirtinti arba paneigti (EŽTT sprendimai bylose F. G. prieš Švediją, bylos Nr. 43611/11; Saadi prieš Italiją, bylos Nr. 37201/06; NA prieš Jungtinę Karalystę, bylos Nr. 25904/07 ir kt.). EŽTT ne kartą pažymėjo, kad prieglobsčio prašymo tyrimas bei įrodymų vertinimas turi būti kruopštus (EŽTT sprendimas Chahal prieš Jungtinę Karalystę, bylos Nr. 70/1995/576/662).

29. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatyme bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai, t. y. apsiribodamas bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertindamas asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribodamas nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrindamas įrodymų visapusiško ištyrimo. Teismas pareiškėjo argumentų neįvertino ir detaliai neanalizavo, nepašalino apklausos metu buvusių prieštaravimų, apklausų turinys akivaizdžiai atskleidžia, kad jokių prieštaravimų pasakojime nėra, tai tik klaidingos atsakovo interpretacijos, kurias galėjo lemti ir dvigubas vertimas. Netinkamai įvertinus pareiškėjo patikimumą apklausos metu dėl seksualinės orientacijos bei įvykių, lėmusių jo apsisprendimą pabėgti iš kilmės valstybės, nebuvo užtikrintas tinkamas prieglobsčio prašymo priežasčių įvertinimas, tokiu būdu nepagrįstai atmesta ir jo baimė patirti persekiojimo veiksmus, jį grąžinus į kilmės valstybę.

30. Atsakovas, priimdamas sprendimą dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjui, teigia, kad prieglobsčio prašytojas jam tariamai kylančios grėsmės nesieja su savo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei ar politiniais įsitikinimais, vien dėl šios priežasties jo pasakojimas nesąlygoja pabėgėlio statuso suteikimo. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo paaiškinimas apie pasitraukimo iš kilmės valstybės priežastis buvo nenuoseklus, todėl nesudaro pagrindo suteikti jam prieglobstį. Pareiškėjas yra paprastas žmogus, kuriam teisinių kategorijų valdymas ir įstatyme apibrėžtų pagrindų išskyrimas yra pernelyg sudėtingas ir kažin ar suvokiamas. Jis nuoširdžiai papasakojo savo situaciją ir visas aplinkybes, kurias subjektyviai suprato kaip reikšmingas. Pareiga teisiškai kvalifikuoti aplinkybes tenka atsakovui ir tokia našta neturėtų būti perkelta tik prieglobsčio prašytojui.

31. Paaiškėjus aplinkybėms apie intymų pareiškėjo gyvenimą, kadangi homoseksualūs santykiai yra draudžiami ir nepriimtini (duomenys neskelbtini), pareiškėjo atžvilgiu tiek šeimos nariai, tiek tiesiogiai nesusiję asmenys, laikantys save tradicijų ir tikėjimo saugotojais, paprastai kelia klausimą dėl „gėdos“ nusikaltimų, reikalaudami pareiškėjo kraujo, nes tokie veiksmai (duomenys neskelbtini) laikomi itin gėdingais, užtraukiančiais nešlovę visai šeimai. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog persekiotojas šiuo atveju nėra identifikuotas, tai nėra valstybinis subjektas, o įvardintos priežastys nėra konvencinės. Teismas tokiai pozicijai nepagrįstai pritarė.

32. Pabėgėlio statuso nustatymo procedūrų ir kriterijų vadovo pagal 1951 m. Konvenciją ir 1967 m. Protokolą dėl pabėgėlių statuso (toliau – Vadovas) 65 punktas nustato, kad persekiojimas paprastai yra susijęs su šalies valdžios institucijų veiksmais. Tai taip pat persekiojimas gali kilti iš gyventojų, kurie nesilaiko atitinkamos šalies įstatymų nustatytų standartų. Konkretus atvejis gali būti religinis nepakantumas, prilygstantis persekiojimui, šalyje, kuri yra sekuliari, bet kur nemaža dalis gyventojų negerbia savo kaimynų religinių įsitikinimų. Kai vietiniai gyventojai daro rimtus diskriminacinius ar kitus įžeidžiančius veiksmus, jie gali būti laikomi persekiojimu. Taigi, kraujo kerštas gali tapti pagrindu suteikti prieglobstį. Atsakovo surinkta informacija gausiai apima garbės nusikaltimus ir kraujo kerštą, tačiau apie (duomenys neskelbtini) ir jų artimųjų padėtį bei socialinę vietą (duomenys neskelbtini) visuomenėje bei kultūroje surinkta vos du sakiniai, nors šiame pasakojime tai yra esminė aplinkybė. Atsakovas visiškai nesiaiškino, ar homoseksualūs pareiškėjo santykiai ženkliai prisidėjo prie kraujo keršto ir persekiojimo. Šios labai svarbios aplinkybės atsakovo nebuvo nagrinėjamos. Visgi iš atsakovo surinktos labai kuklios informacijos apie (duomenys neskelbtini) matyti, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė nesugebėjo įvertinti ar suimti, ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn nevyriausybinius persekiotojus, ar visgi asmenis virtusius užpuolikų taikiniu. Taigi, matyti, kad (duomenys neskelbtini) asmenys bei jų šeimos nariai galėtų sulaukti apsaugos ar paramos kilmės valstybėje, o formaliai deklaruojama apsauga nėra veiksminga ir efektyvi. Teismas taip pat dėl šių pareiškėjų argumentų detaliai nepasisakė ir jų nevertino.

33. Atsižvelgiant į tai, yra rimtas pagrindas manyti, kad persekiojančioji šeima, gali siekti atkeršyti pareiškėjui. Pareiškėjo papasakota istorija iš esmės buvo nuosekli ir suprantama, nes tolerancijos ir nediskriminavimo tema lytiškumo klausimais tebėra labai jautri ir nevieša, ypač tradicijas saugančioje bei papročiais gyvenančioje kilmės valstybėje. Tai, kad pareiškėjas iki šiol su tiesioginiu smurtu išorėje nesusidūrė, nereiškia, jog tokia grėsmė negali kilti ateityje, tuo tarpu artimiausi žmonės, jo šeima, žinią apie pareiškėjo homoseksualumą priėmė itin kategoriškai. Jis jau sulaukė grasinimų, o bijodamas susidorojimo – pabėgo iš šalies. Tai leidžia spręsti, kad situacija rimta ir suponuoja persekiojimo, didelės žalos, smurto grėsmę ateityje. Vertinant baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Atsakovas nustatė, kad vyrai žudomi dažniausiai tada, kai kritikuoja religiją arba yra homoseksualūs. Taigi, įvertinus šiuos duomenis pareiškėjo baimė laikytina išties realia, nes šiuo atveju aktuali Įstatymo 86 straipsnyje numatyta prezumpcija.

34. Migracijos departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

35. Nurodo, kad Migracijos departamento surinktos informacijos visuma ir pareiškėjo papasakota istorija tiek apklausų metu Migracijos departamente, tiek teismo posėdžio metu, nepagrindžia tikimybės, jog (duomenys neskelbtini) prieglobsčio prašytojui gresia realus persekiojimas.

36. Pažymi, kad Migracijos departamentas rinko informaciją tiek pagal pareiškėjo prašymo motyvus, tiek ir informaciją apie bendrą saugumo padėtį kilmės valstybėje, kraujo kerštą ir garbės nusikaltimus (duomenys neskelbtini), su (duomenys neskelbtini) susijusią informaciją, kuri nepatvirtina prieglobsčio suteikimo pareiškėjui būtinybės. Pasak atsakovo, pareiškėjo deklaruojama baimė šiuo aspektu nelaikytina „visiškai pagrįsta“, todėl jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Teigia, kad jokių šias išvadas galinčių paneigti argumentų arba įrodymų pareiškėjas nepateikė, o deklaratyvūs skundo teiginiai, kad teismas netinkamai išnagrinėjo skundą, vertintini išimtinai kaip pasirinkta gynybinė pozicija ir nesudaro pagrindo panaikinti teismo sprendimą kaip neteisėtą ar nepagrįstą.

37. Pareiškėjo pasakojimo kontekste įvertinus „kitoniškumo“, „stigmos“, „gėdos“ bei „žalos“ elementus, nustatyti rimti pasakojimo trūkumai. Pareiškėjo pasakojimas apie savo, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės nario, patirtis yra prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu (duomenys neskelbtini) bendruomenės suvokimu. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti jam atskleisti savo vidines patirtis. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą remiantis (duomenys neskelbtini) modeliu, nustatyti patikimumo trūkumai, todėl jo pasakojimas apie tariamą priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei vertintinas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, labai tikėtina, kad jo deklaruojamas homoseksualumas yra pramanytas su tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas, savo ruožtu, buvo sąlygotas ne baime grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

38. Migracijos departamentas, vadovaudamasis teisės aktų nuostatomis ir tyrimo metu surinkta informacija, atliko tyrimą, kurio metu įvertino, ar pareiškėjui kilmės valstybėje gresia persekiojimas dėl Konvencijoje nurodytų priežasčių – jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, o deklaratyvūs pareiškėjo skundo teiginiai, kad Migracijos departamento surinkti duomenys nepakankami, ir dėl to tyrimo metu surinkta informacija negalėjo būti įvertinta kaip pakankama ir išsami, nereiškia, jog ši informacija buvo nepakankama išsamaus ir objektyvaus sprendimo priėmimui, o iš esmės vien pareiškėjo nesutikimas su priimtu sprendimu nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

40. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas.

41. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartoje ABTĮ nuostatoje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Teismų praktikoje, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

42. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nemotyvuoja. Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, bylos duomenis, taip pat aplinkybę, kad administracinė byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje dalyvavo pareiškėjas ir jo atstovas, proceso šalys savo poziciją dėl ginčo esmės yra išsamiai išdėsčiusios procesiniuose dokumentuose, pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nėra motyvuojamas, konstatuojama, jog pareiškėjas nenurodė, o teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, dėl kurių bylą būtų būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Byloje nėra tiriamos tokios faktinės aplinkybės ir nagrinėjami teisės klausimai, kurie negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga, byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimais, duotais pirmosios instancijos teisme, išdėstytais procesiniuose dokumentuose, taip pat ir apeliaciniame skunde. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės.

43. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina ir bylą nagrinėja rašytinio proceso tvarka.

V. 44. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, konstatavęs, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo suteikti jam pabėgėlio statusą. Pareiškėjo nurodomas persekiojimas nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei, politinių įsitikinimų, o tariamas persekiotojas nėra valstybinis subjektas. Be to, byloje nėra duomenų, kad išsiuntus pareiškėją į kilmės valstybę, jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, taigi, byloje nepagrįsta tikimybė, jog grįžimo į kilmės šalį atveju pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyti veiksmai, t. y. pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tačiau teismas padarė išvadą, kad Migracijos departamento nustatytas draudimo pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką terminas yra neproporcinga priemonė, todėl šį terminą sutrumpino.

46. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, laikosi pozicijos, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios, būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes bei realią situaciją kilmės valstybėje, o surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

47. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šioje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde nurodomus argumentus.

48. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

49. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

50. Aiškindamas aptariamas Įstatymo nuostatas dėl pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-10/2012). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

51. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, jog asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimas byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

52. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tas, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018 ir kt.).

53. Pagal Tvarkos aprašo (redakcija, galiojanti nuo 2021 m. liepos 28 d.) 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas – nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

54. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Tvarkos aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (liet. be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

55. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

56. Taikant Tvarkos aprašo 116 punktą, pirmiausia nustatoma, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys, kurie yra tiesiogiai susiję su Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytais prieglobsčio suteikimo kriterijais ir yra esminiai vertinant prašymą suteikti prieglobstį, laikytini atitinkančiais tikrovę. Prieglobsčio prašytojo pateiktų faktinių duomenų patikimumas vertinamas atsižvelgus į tai, ar prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys neprieštarauja turimai informacijai apie jo kilmės valstybę ir visuotinai žinomiems faktams. Akcentuotina, kad visi prieglobsčio prašytojo pateikti duomenys turi būti vertinami racionaliai, visapusiškai ir objektyviai, o jų pripažinimas nepatikimais negali būti grindžiamas subjektyviomis prielaidomis arba intuicija.

57. Pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį motyvavo tuo, kad bijo gresiančio persekiojimo; savo kilmės šalyje patyrė persekiojimą dėl priklausymo (duomenys neskelbtini) socialinei grupei; dėl netradicinės oriantacijos patyrė realią diskriminaciją bei grasinimus susidoroti; persekiojimas yra grindžiamas įsitikinimu, kad grasinantys asmenys gali įgyvendinti ketinimus, siekti kraujo keršto ir fiziškai susidoroti.

58. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjo išsakytos baimės būti persekiojamam, galimai ir nužudytam pagrįstumą. Tyrimo metu nustatyta, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neleidžia daryti pagrįstos išvados dėl jo individualaus pobūdžio persekiojimo. Atsižvelgdamas į kilmės valstybės informaciją, prieglobsčio prašytojo pasakojimo trūkumus, nustatytus prieštaravimus, kilmės valstybės informaciją, prieglobsčio prašytojo nurodyta grėsmė yra paremta tik prielaidomis ir jo asmeniniu subjektyviu situacijos vertinimu, kuri nėra pagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjui gresia persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Šių išvadų nesuponuoja ir bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje.

59. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjo pasakojimo kontekste įvertinus „kitoniškumo“, „stigmos“, „gėdos“ bei „žalos“ elementus, nustatyti rimti pasakojimo trūkumai. Pareiškėjo pasakojimas apie savo, kaip (duomenys neskelbtini) bendruomenės nario, patirtis yra prieštaringas, paviršutiniškas ir dažnai grindžiamas stereotipiniu (duomenys neskelbtini) bendruomenės suvokimu. Be to, pareiškėjo pasakojimas apie su „kitoniškumu“ bei „stigma“ susijusius savęs suvokimo procesus buvo nedetalus ir neišsamus, nepaisant apklausos metu užduodamų pakartotinių klausimų, stengiantis padėti jam atskleisti savo vidines patirtis. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą remiantis DSSH modeliu, nustatyti patikimumo trūkumai, todėl jo pasakojimas apie tariamą priklausymą (duomenys neskelbtini) bendruomenei vertintinas kritiškai bei nelaikytinas patikimu įrodymu, pagrindžiančiu tarptautinės apsaugos poreikį. Įvertinus pareiškėjo pasakojimą tyrimo metu nustatytų faktinių aplinkybių bei pagrįstų prielaidų kontekste, labiau tikėtina, kad jo deklaruojamas homoseksualumas yra pramanytas su tikslu „tinkamai“ pagrįsti prašymą suteikti prieglobstį, kurio pateikimas, savo ruožtu, buvo sąlygotas ne baime grįžti į kilmės šalį, o nenoru išvykti iš Lietuvos Respublikos.

60. Įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją, nustatyta, kad jo nurodyta grėsmė patirti nurodytus veiksmus (savo šeimos narių, genties, aplinkinių pyktį, diskriminaciją) yra sąlygojama turimomis asmeninėmis savybėmis, t. y. pareiškėjo baimė patirti šiuos veiksmus yra individualizuota. Tačiau tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjas buvo persekiojamas savo šeimos narių, genties, visuomenės ar kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas iš savo šeimos narių, genties, visuomenės pusės dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Pareiškėjas pasakojo apie grasinančią gentį, atsiųstą grasinantį laišką. Pareiškėjas nurodė, kad garsinantį laišką rado gyvendamas pas draugą po durimis, tačiau jo įvardinta gentis (kuriai priklausė jis ir jo šeima) (duomenys neskelbtini) yra ne gentis, o politinė partija (duomenys neskelbtini), kuri daugiausiai kovoja prieš amerikiečius ir veikia šiauriniame (duomenys neskelbtini), o iš laiško vertime matyti, jog laišką tariamai rašė pietų klano pirmininkai. Gentis (duomenys neskelbtini) egzistuoja (duomenys neskelbtini) ir su (duomenys neskelbtini)neturi nieko bendra, genties (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) valdančių genčių sąraše nėra nurodyta. Be to, pateiktame laiške nurodoma, kad pareiškėjas „nepriklauso mūsų genčiai ir yra atskiriamas, nes jis dirba naktiniame klube ir pardavinėja alkoholį, o tai kenkia mūsų genties reputacijai“, t. y. laiške nieko neužsimenama apie pareiškėjo seksualinę orientaciją.

61. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjo nurodyta išvykimo iš kilmės šalies priežastis nesąlygoja tarptautinės apsaugos suteikimo būtinumo.

62. Minėta, kad apklausos metu pareiškėjas teigė, jog yra (duomenys neskelbtini) atstovas, tačiau įvardinti veikiančių (duomenys neskelbtini) homoseksualus palaikančių, juos ginančių ar kažkaip kitaip jiems padedančių organizacijų pavadinimų pareiškėjas nesugebėjo, teigė, jog jo kilmės šalyje tokių dalykų nėra ir negali būti, kadangi (duomenys neskelbtini) yra religinga šalis. Tęsdamas savo pasakojimą, pareiškėjas teigė, kad nesidomėjo (duomenys neskelbtini) bendruomenėmis (duomenys neskelbtini) dėl to, kad jų ten nėra (ir negali būti) ir dar dėl to, jog jam buvo labai baisu dėl to, jog jis yra gėjus. Taip pat pareiškėjas sakė, kad jis labai bijojo aplinkinių reakcijos, jei šie sužinotų apie pareiškėjo homoseksualumą. Remiantis surinkta informacija apie kilmės šalį, (duomenys neskelbtini) veikia kelios (duomenys neskelbtini) organizacijos – palaikančios, ginančios ar kitaip padedančios homoseksualiems asmenims. Apklausos pabaigoje paklausus, ar pareiškėjas domėjosi ir žino apie (duomenys neskelbtini) organizacijas, veikiančias Lietuvoje, jis atsakė, jog stovyklos draugai palaiko ryšius su homoseksualų bendruomene, taip pat pareiškėjas pridūrė, jog stovyklos draugai ir jam papasakojo apie Europoje veikiančias (duomenys neskelbtini) atstovų organizacijas, apie tai, kad čia yra ginamos homoseksualų teisės ir kad tokie žmonės turi visuomenės daugumos palaikymą. Pats pareiškėjas nesidomėjo ir nežino jokių (duomenys neskelbtini) organizacijų, bendruomenių palaikančių homoseksualius asmenis jokioje šalyje.

63. Migracijos departamentas tyrimo metu nustatė, kad pareiškėjo šeimos nariai, gentis, aplinkiniai, visų pirma, nėra valstybinis persekiotojas.

64. Iš EPPB 2021 m. sausio mėnesio gairių „Country Guidance (duomenys neskelbtini) 2021“ (toliau – ir Gairės) matyti, kad persekioti asmenis gali ne tik valstybės institucijos, bet ir nevalstybiniai subjektai (pvz., tam tikros gentys ar net šeima), tačiau kiekvienu atveju turi būti žvelgiama į persekiojimo pobūdį ir realumą. Be to, Tvarkos aprašo 99.1.1 punkte nustatyta, jog „persekiojimu“ laikomi persekiojimo vykdytojų, kaip jie apibrėžti Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, veiksmai. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjo šeimos nariai, gentis, aplinkiniai) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Šiuo atveju pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjas nepateikė.

65. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo baimė patirti pyktį ir diskriminaciją iš savo šeimos narių, genties, aplinkinių, yra individualizuota (pateiktas grasinantis laiškas), tačiau tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių konkrečių faktų (išskyrus pareiškėjo pasakojimą), kad pareiškėjas buvo persekiojamas ar kad jam gresia individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo priklausymo tam tikrai socialinei grupei ((duomenys neskelbtini) bendruomenei). Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas iš tiesų yra (duomenys neskelbtini) atstovas.

66. Bendro pobūdžio informacija apie saugumo padėtį kilmės valstybėje taip pat nesuponuoja prielaidos, jog pareiškėjui gresia ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

67. Iš Migracijos departamento sprendimo turinio matyti, kad atsakovas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje, vertino iš įvairių šaltinių gautą informaciją ir šios informacijos kontekste vertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Atsakovas pagrįstai vertino, kad homoseksualumas nėra kriminalizuotas (duomenys neskelbtini), kaip jau buvo minėta, pats pareiškėjas neįrodė, kad priklauso (duomenys neskelbtini) bendruomenei (be kita ko, kaip apibrėžta Gairėse), taigi, nėra priskiriamas pažeidžiamiems asmenims.

68. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Remiantis Migracijos departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad Gairių rengimo metu nei vienoje (duomenys neskelbtini) provincijoje beatodairiškas smurtas nesiekė tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

69. Nagrinėjamu atveju, įvertinus Migracijos departamento sprendimą, nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, t. y. neatsižvelgė į Tvarkos aprašo nuostatas (97.1–97.5 punktai, 99.1 punktai, 99.1.1–99.1.10 punktai). Gairės yra parengtos kompetentingos institucijos, jose surinkta aktualiausia informacija apie pareiškėjo kilmės valstybę, jos negali būti laikomos nebeaktualiomis. Iš Migracijos departamento sprendimo matyti, kad pareiškėjo situacija buvo įvertinta individualiai, t. y. buvo atsižvelgta į aplinkybes, nurodytas aukščiau, todėl nėra pagrindo spręsti, jog

70. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo ir patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).

71. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017).

72. Vien tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo paaiškinimus, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą, kad Migracijos departamento sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

73. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo A. H. H. H. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Vilija Mikuckienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė