2016-09-14 Nr. AB-17624-3-62-3-00095-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1209-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00095-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 16.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Anatolijaus Baranovo ir Ramūno Gadliausko (pranešėjas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovams Kauno rajono savivaldybės administracijai, Kauno rajono savivaldybei, trečiajam suinteresuotam asmeniui M. S. dėl sprendimo panaikinimo, neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. A. S. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno rajono savivaldybės administracijos Konkurso komisijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą, kuriuo M. S. pripažintas laimėjęs konkursą Kauno rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, ir priteisti iš Kauno rajono savivaldybės R. A. S. naudai 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjas nurodė, kad sprendimas, kuriuo Administracijos konkursų komisija, 2014 m. gruodžio 18 d. organizuodama konkursą Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, laimėjusiu pripažino pretendentą M. S., yra neteisėtas, kadangi priimtas pažeidžiant Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 61 punkto nuostatas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Aprašo 61 punkte nurodyta, jog konkurso metu pretendentams gali būti pateikiama ir praktinė užduotis, tačiau faktiškai 2014 m. gruodžio 18 d. konkurso metu nevyko joks pokalbis, kurio metu būtų patikrinamas pretendento tinkamumas eiti konkrečias valstybės tarnautojo pareigas, o pretendentams buvo pateikiamos vien tik praktinės užduotys.

Pretendentų atsakymus į pateiktas užduotis įvertino būtent tas komisijos narys, kuris pats ir pateikė konkrečią užduotį atitinkamam pretendentui. Pareiškėjas pažymėjo, kad pretendentų vertinimas neatitiko Aprašo 63 punkto nuostatos, jog praktinė užduotis vertinama 0, 1 arba 2 balais, nes trečiojo suinteresuoto asmens atsakymai į praktines užduotis svyruoja nuo 9 iki 9,5 balų į kiekvieną užduotį atskirai. Be to, Aprašo 63 punkte numatyta, kad konkurso metu kiekvienam pretendentu gali būti pateikta tik viena praktinė užduotis, o ne 10 praktinių užduočių, kaip buvo padaryta 2014 m. gruodžio 18 d. vykusio konkurso metu.

Jeigu konkurso metu vyko pokalbis, tai, vadovaujantis Aprašo 63 punktu, kiekvienas komisijos narys privalėjo vertinti visus 10 pretendentų atsakymų. Svarbiu pažeidimu, kurio pagrindu konkursas turėtų būti pripažintas neteisėtu, pareiškėjas taip pat laikė nevientisą konkurso posėdžio garso įrašą. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad M. S. iki 2014 m. gruodžio 18 d. konkurso dirbo kartu su komisijos narėmis V. G. bei E. K.. Dėl šių priežasčių šios komisijos narės, pareiškėjo manymu, galėjo būti šališkos. Pretendentas M.

S. nuo 2010 m. lapkričio 5 d. dirbo Administracijos Teisės skyriuje, o nuo 2011 m. vasario 14 d. šiame skyriuje Administracijos direktoriaus buvo paskirtas į vyriausiojo specialisto pareigas, dėl to, pareiškėjo teigimu, visi konkurso komisijos nariai turėjo suprasti, jog M. S. yra palaikomas Administracijos direktoriaus. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad visi konkurso komisijos nariai konkurso metu buvo pavaldūs Administracijos direktoriui, dėl to negalima teigti, kad jie buvo visiškai nepriklausomi ir laisvi konkurso metu vertinant Administracijos direktoriaus palaikomą M.

S.. Pareiškėjas pažymėjo, kad komisija privalėjo vertinti ir pretendentų darbinę patirtį. Pareiškėjas 1993 – 2000 metais dirbo statutiniu pareigūnu, turi vidaus tarnybos kapitono pareiginį laipsnį, o M. S. neturi valstybės tarnybos stažo. Pareiškėjo teigimu, sprendžiant uždavinius, komisija nepagrįstai neleido naudotis teisės aktais, nebuvo duota laiko apgalvoti atsakymus į užduotus klausimus. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad teisės aktuose nėra numatytas draudimas naudotis teisės aktais konkurso į valstybės tarnybą metu, taip pat ruošiant atsakymus į praktines užduotis.

Pareiškėjo manymu, neteisėtais valdžios institucijų veiksmais jam padaryta taip pat ir neturtinė žala. Atsakovo netinkamai ir pažeidžiant įstatymus organizuotas konkursas sukėlė jam žymius neigiamus išgyvenimus. Pareiškėjas nurodė, kad, siekdamas apginti savo pažeistas teises, jis buvo priverstas gaišti laiką, bylinėtis teisme, eikvoti energiją, buvo atitraukiamas nuo studijų universitete, taip pat nuo kūrybinio darbo. Pareiškėjas teigė, kad jaučiasi pažemintas, dvasiškai įskaudintas, kadangi nebuvo tinkamai įvertinti jo pasiekimai, tinkamumas eiti pareigas, komisijos nariai buvo šališki.

Be to, šis bylinėjimasis kenkia jo autoritetui. Dėl šių priežasčių pareiškėjui praktiškai užkertamas kelias ateityje dalyvauti bet kokiuose konkursuose Kauno rajono savivaldybėje, kadangi, net ir laimėjus konkursą, čia būtų sudaromos jam nepalankios darbo sąlygos. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 250 straipsniu nuostatomis, pareiškėjas nurodė, kad atsakovo neteisėtais veiksmais jam buvo padaryta 4 000 Eur neturtinė žala.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į patikslintą skundą prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Administracija 2014 m. spalio 29 d. Valstybės tarnybos departamento oficialiame puslapyje paskelbė informaciją apie konkursą Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto (karjeros valstybės tarnautojas) pareigoms užimti. 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. ĮS-2519 buvo sudaryta konkursui į karjeros valstybės tarnautojo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas komisija. Konkurso metu buvo gautos dviejų pretendentų (pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens) paraiškos dalyvauti konkurse. 2014 m. gruodžio 18 d., 9 val., įvyko konkurso komisijos posėdis, kuriame buvo vertinami abu pretendentai, o konkurso laimėtoju buvo pripažintas trečiasis suinteresuotas asmuo.

Atsakovas nurodė, kad konkurso metu pretendentams praktinės užduotys nebuvo rengiamos ir pateikiamos. Komisijos nariai konkurso metu turi įsitikinti pretendento tinkamumu eiti pareigas, todėl pretendentams komisijos nariai formulavo klausimus, kurie atitiktų pareigų, į kurias pretenduojama, pareigybės aprašymą, kad būtų galima įsitikinti pretendentų kompetencija konkrečioje srityje. Atsakovas paaiškino, kad klausimus konkursui komisijos nariai rengė patys ir buvo atsakingi už jų konfidencialumo užtikrinimą. Konkurso metu kiekvienas komisijos narys pretendentams pateikė po du klausimus ir vertino individualiai tik atsakymus į savo klausimus.

Visi komisijos narių užduoti klausimai pretendentams buvo išskirtinai susiję su Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybe susijusiomis funkcijomis ir pareigomis. Tai, kad komisijos narių kai kurie individualiai suformuluoti klausimai yra galimos situacijos, į kurias pretendentai pateks eidami Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę, atsakovo manymu, nėra pagrindas konstatuoti, jog šie klausimai yra praktinės užduotis. Kadangi praktinės užduotys nebuvo teikiamos pretendentams bei nebuvo kitų sąlygų, nurodytų apraše, t. y. iki konkurso pradžios komisija nebuvo paskyrusi komisijos nario, kuris komisijos narys įvertins praktinę užduotį (Aprašo 63 p.), todėl nebuvo taikoma ir Aprašo 63 punkte nurodyta praktinių užduočių vertinimo tvarka.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Apraše nėra nurodyta, kokia tvarka ir už kieno užduotus klausimus komisijos nariai turi duoti įvertinimą. Atsakovas pažymėjo, kad Apraše nurodoma tik tai, jog kiekvienas komisijos narys pretendentų tinkamumą eiti valstybės tarnautojo pareigas vertina individualiai, duodamas nuo 1 iki 10 balų, o įvertinimą įrašo į individualaus vertinimo lentelę. Komisijos nariai atliko pareiškėjo įvertinimą ir jį įformino individualiose vertinimo lentelėse. Atsakovas rėmėsi Aprašo 82 punktu ir pažymėjo, kad nei Aprašas, nei Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja, jog konkurso komisijos posėdžio garso įrašas privalo būti vientisas.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prielaidomis dėl komisijos narių nešališkumo ar skaidrumo, nes atsakovas veikė teisės aktų pagrindu ir jų nepažeidė. Atsakovas pažymėjo, kad tiesioginis vietos, į kurią pretenduojama konkurse, vadovas yra Teisės skyriaus vedėjas, todėl, vadovaujantis Aprašo 52 punktu, Teisės skyriaus vedėja pagrįstai buvo įtraukta į komisijos sudėtį ir neturėjo pareigos nusišalinti. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nedraudžia dalyvauti valstybės institucijos (įstaigos) paskelbtame konkurse tos institucijos (įstaigos) darbuotojui.

Atsakovas, organizuodamas konkursą bei vadovaudamasis Aprašo 52 punkto pagrindu, į komisijos sudėtį pagrįstai įtraukė konkursą organizuojančios įstaigos personalo administravimo tarnybos vadovą, Teisės skyriaus vyriausiąją specialistę. Nesant kitų įrodymų apie komisijos galimą šališkumą, aplinkybė, kad E. K. ir trečiasis suinteresuotas asmuo yra kolegos ar dirba tame pačiame kabinete, atsakovo teigimu, nėra pagrindas pripažinti konkurso rezultatus neteisėtais ar spręsti dėl komisijos galimo šališkumo. Tai, kad vienas pretendentas į klausimus atsakė greičiau, sklandžiau, o kitam pretendentui klausimą reikėjo pasitikslinti, pasižymėti, apgalvoti ir pateikti jį vėliau, nėra pagrindas konstatuoti, kad komisijos nariai buvo šališki, suinteresuoti, o į klausimus greičiau atsakęs asmuo žinojo atsakymus iš anksto.

Atsakovas pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Administracijos Teisės skyriuje dirbo 2010 m. lapkričio 5 d. darbo sutarties Nr. 1265 pagrindu, todėl, dalyvaudamas konkurse, turėjo darbo patirties, gerai suprato konkurso pareigybei keliamus reikalavimus, nustatytas darbo funkcijas. Pokalbio metu Komisijos nariai vertino ne tik pretendentų gebėjimą teisingai ir tiksliai atsakyti į klausimus, tačiau vertino ir kitas pretendento savybes: gebėjimą formuluoti mintis sklandžiai, situacijų analizės greitį ir atsakymo pateikimą, pretendentų elgesį, kalbėjimo būdą ir kitas reikšmingas aplinkybes, kurios leistų įsitikinti, kad vienas ar kitas pretendentas yra tinkamas konkurso pareigoms užimti.

Atsakovas akcentavo, kad, priimdamas sprendimą, nepažeidė jokių pareiškėjo teisių ar teisės aktų, todėl pareiškėjui pagrindo priteisti neturtinę žalą nėra. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių tiesioginių ar netiesioginių įrodymų, kad atsakovo priimtas sprendimas ar konkurso procedūrų neteisėtumas jam sukėlė neigiamas emocijas ir išgyvenimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. S. atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad konkursas buvo organizuotas skaidriai, abu pretendentai turėjo vienodas galimybes ir konkurso metu nebuvo padaryti jokie procedūriniai pažeidimai. Taip pat nurodė, kad teisės aktai nedraudžia dalyvauti valstybės institucijos (įstaigos) paskelbtame konkurse tos institucijos (įstaigos) darbuotojui, o nesant kitų aplinkybių apie komisijos šališkumą ši aplinkybė nėra pagrindas pripažinti konkurso rezultatus neteisėtais. Trečiasis suinteresuotas asmuo taip pat nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis yra prastesnis ar neturintis tokių pačių sugebėjimų kaip pareiškėjas vien todėl, kad jis yra jaunesnis ir neturi ilgos darbo patirties.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalimi, atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudenciją ir pažymėjo, kad piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą nėra absoliuti.

Teismas rėmėsi Aprašo 52 punktu, nustatė, kad Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja yra tiesioginis būsimo valstybės tarnautojo vadovas, todėl ji privalėjo būti įtraukta į konkurso komisijos narių sąrašą. Teismas pažymėjo, kad komisijos nariai turėtų nusišalinti ar būti nušalinami tik tuomet, kai egzistuoja akivaizdžios aplinkybės, leidžiančios pagrįstai abejoti komisijos narių šališkumu. Visais atvejais abejonės dėl komisijos narių šališkumo turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, faktiniais duomenimis nepagrįstomis prielaidomis.

Teismas pažymėjo, kad objektyvių duomenų ar įrodymų, kad kuris nors komisijos narys tiesiogiai ar netiesiogiai buvo suinteresuotas konkurso rezultatais, ar aplinkybių, kurios pagrįstai keltų pagrįstas abejones kurio nors nario šališkumu, pareiškėjas teismui nepateikė. Vien ta aplinkybė, kad komisijos narius V. G., E. K. ir pretendentą M. S. siejo darbo teisiniai santykiai (dirbo viename kabinete), teismo vertinimu, savaime nėra teisės akte nurodyta aplinkybė, dėl kurios asmuo negalėtų būti skiriamas komisijos nariu ar kuri būtų pakankamas pagrindas abejoti to asmens nešališkumu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.).

Teisės aktai nedraudžia asmeniui, dirbančiam įstaigoje, dalyvauti tos įstaigos organizuojamame konkurse valstybės tarnautojo pareigoms užimti. Teismas pažymėjo ir tai, kad komisijos nariai turėtų nusišalinti ar būti nušalinami tik tuomet, kai egzistuoja aplinkybės, leidžiančios pagrįstai abejoti komisijos narių šališkumu. Visais kitais atvejais abejonės dėl komisijos narių šališkumo turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų abstrakčiais samprotavimais bei prielaidomis. Teismas darė išvadą, kad Administracijos direktoriaus įsakymas dėl konkurso komisijos narių paskyrimo ginčo atveju konkurso komisijos sudarymo tvarką reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

Pats Administracijos direktorius konkurso komisijos darbe nedalyvavo, objektyvių duomenų, kad jis kaip nors įtakojo komisijos darbą ar konkurso rezultatus, byloje nėra. Be to, tiek konkurso pradžioje, tiek ir tolimesnėje konkurso eigoje pats pareiškėjas jokių nušalinimų nariams nereiškė arba panašaus turinio pastabų neišsakė. Visi nušalinimo argumentai atsirado tik skunde teismui, kurį pareiškėjas pateikė po konkurso pralaimėjimo.

Teismas rėmėsi Aprašo 61-65 punktais, 6 priedu, atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimą ir darė išvadą, kad teismo kompetencijai, nagrinėjant šio pobūdžio bylas, nėra priskirta teisė vertinti klausimų turinio ar jų sudėtingumo bei atsakymų į juos teisingumo, kai šie klausimai iš esmės yra atitinkantys tą valstybės tarnybos sritį, į kurią yra organizuojamas konkursas.

Teismas, išklausęs konkurso garso įrašą, nenustatė aplinkybių, kad konkurso metu pareiškėjui būtų sudarytos nelygios ar blogesnės sąlygos negu kitam pretendentui. Teismas nustatė, kad pretendento M. S. atsakymai į konkurso komisijos klausimus yra išsamesni, tikslesni, labiau motyvuoti bei argumentuoti teisės aktais. Jokių duomenų, kad jis iš anksto žinojo, kokie klausimai bus užduodami konkurso metu, nėra. Administracinėje byloje surinkti duomenys patvirtina, kad praktinė užduotis raštu pretendentams nebuvo pateikta. Vertindami pretendentų tinkamumą eiti valstybės tarnautojo pareigas, kiekvienas konkurso komisijos narys užpildė konkurso individualaus vertinimo lentelę, kaip to reikalauja Aprašo nuostatos. Teismas nenustatė jokios teisiškai reikšmingos aplinkybės, leidžiančios abejoti komisijos narių objektyvumu, vertinant konkurse dalyvavusius pretendentus.

Teismas akcentavo, kad pareiškėjo argumentas, jog konkurso komisija vertino tik pretendentų atsakymus į klausimus, tačiau nevertino pretendentų darbinės patirties, laikytinas nepagrįstu, kadangi Aprašo 25.2 punktas reglamentuoja, jog asmuo, norėdamas dalyvauti konkurse, konkursą organizuojančiai įstaigai per Valstybės tarnybos valdymo informacinę sistemą privalo pateikti Valstybės tarnybos valdymo informacinėje sistemoje nurodytos formos gyvenimo aprašymą, todėl komisija konkurso metu buvo susipažinusi su pretendentų pateiktais dokumentais, jų gyvenimo aprašymais, iš kurių matyti pretendentų darbinė patirtis ir kiti duomenys.

Aplinkybės, kad 2014 m. gruodžio 18 d. konkurso eigai fiksuoti darytas garso skaitmeninis įrašas nėra vientisas, teismas nelaikė esminiu procedūriniu pažeidimu ir pakankamu pagrindu panaikinti komisijos 2014 m. gruodžio 18 d. protokolinį sprendimą. Teismas nurodė, kad pateiktas garso įrašas yra pakankamas įvertinti, ar nebuvo pažeista egzamino (konkurso) tvarka, asmens konstitucinė teisė lygiomis (vienodomis) sąlygomis stoti (pretenduoti) į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą. Išklausęs garso įrašą teismas nenustatė, kad kam nors iš pretendentų teikiama pirmenybė ar kažkokiu kitu būdu jis yra išskiriamas iš kitų dalyvių.

Teismas konstatavo, kad nėra pagrindo išvadai, jog Administracija, rengdama ir vykdydama konkursą Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, pažeidė Aprašo reikalavimus, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl 2014 m. gruodžio 18 d. Administracijos konkurso komisijos sprendimo, kuriuo M. S. pripažintas laimėjęs konkursą Administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo prašymo iš atsakovo Kauno rajono savivaldybės priteisti neturtinės žalos atlyginimą, teismas rėmėsi Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.250 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas jam padarytos neturtinės žalos atsiradimą sieja su atsakovo netinkamai bei pažeidžiant įstatymus (taip pat ir poįstatyminį teisės aktą) organizuotu konkursu. Teismas byloje nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų organizuojant konkursą Administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo taip pat atmetė kaip nepagrįstą (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 p.).

Visus likusius pareiškėjo patikslinto skundo ir teisme proceso dalyvių išsakytus argumentus teismas laikė pertekliniais, nesusijusiais su skundo pagrindu ir dalyku, neturinčiais teisinės reikšmės skundo patenkinimui arba atmetimui, todėl teismas šių argumentų detaliau neanalizavo.

III. Pareiškėjas R. A. S. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Administracijos 2014 m. gruodžio 18 d. konkurso komisijos sprendimą, kuriuo M. S. pripažintas laimėjęs konkursą Administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti ir iš Kauno rajono savivaldybės priteisti pareiškėjui padarytą 4 000 Eur neturtinę žalą dėl neteisėtai, pažeidžiant teisės aktus suorganizuoto konkurso Administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti.

Pareiškėjo teigimu, teismas iš atsakovo neišreikalavo ir neįvertino visos medžiagos, susijusios su konkursu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad M. S. neturėjo reikalaujamos darbo patirties ir neatitiko Pareigybės aprašymo 6.2, 6.3 punktuose keliamų specialiųjų reikalavimų. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo išreikalauti Aprašo 25.1 punkte nurodytą M. S. prašymą leisti dalyvauti konkurse. Pareiškėjo teigimu, yra aktuali tokio prašymo surašymo data, nes svarbu žinoti, ar Administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 4 d.

įsakymu Nr. ĮS-2519 sudaryta konkursų komisija buvo sudaryta po to, kai prašymą dalyvauti konkurse pateikė M. S.. Pareiškėjo manymu, tokiu atveju tai patvirtintų, kad V. G. ir E. K. buvo specialiai įtrauktos į komisijos sudėtį, siekiant neskaidraus konkurso ir pažeidžiant Aprašo 51 punktą. Pareiškėjas nurodo, kad konkursas buvo suorganizuotas pažeidžiant konstitucinį lygiateisiškumo principą, neužtikrinant konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą. Pareiškėjo teigimu, M. S. buvo privilegijuotas, nes į pareigas, kurios pagal atliekamų funkcijų pobūdį yra valstybės tarnautojo, neteisėtai buvo priimtas pagal darbo sutartį ir be konkurso.

Pareiškėjas nurodo, kad M. S. faktiškai atliekamos viešojo administravimo funkcijos leidžia teigti, jog tokioms viešojo administravimo funkcijoms atlikti jis negalėjo būti teisėtai priimtas pagal darbo sutartį, o privalėjo būti priimtas tik vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymu. Pareiškėjas daro išvadą, kad, pažeidžiant Valstybės tarnybos įstatymą, M. S. priėmimas Administracijos Teisės skyriaus darbuotoju, o nuo 2011 m. vasario 14 d. – Administracijos Teisės skyriaus vyriausiuoju specialistu, tuo pačiu jam sudarė privilegiją ir dalyvaujant 2014 m. gruodžio 18 d. konkurse Administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti, nes jis, dirbdamas Administracijos Teisės skyriuje, įgavo patirties ir privilegiją pareiškėjo atžvilgiu dalyvaujant konkurse.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-67/2012, kurioje nurodyta, kad pareigybių aprašymuose reikalavimai negali būti individualizuojami ar koreguojami konkrečiam atrankoje dalyvaujančiam asmeniui, ir pažymi, kad Administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašymas buvo parengtas būtent M. S., nes jame nurodyti būtent tokie reikalavimai, kuriuos turi šis pretendentas. Pareiškėjas nurodo, kad buvo pažeistas Aprašo 63 punktas, nes komisijos nariai privalėjo vertinti ne po dalį pretendentų atsakymų, o visus atsakymus.

Pareiškėjas paaiškina, kad konkurso metu nevyko pokalbis, bet vyko žodinis pretendentų atsakinėjimas į komisijos jiems pateiktas žodines užduotis, kurios laikytinos praktinėmis užduotimis. Pareiškėjas daro išvadą, kad teismas neišsiaiškino skirtumo tarp pokalbio ir žodinio atsakinėjimo į žodines užduotis konkurso metu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad teismas posėdžio metu neišklausė viso konkurso posėdžio garso įrašo, nes atsakovo atstovas skubėjo į kitą teismo posėdį. Pareiškėjas pažymi, kad, jei iš garso įrašo girdisi, jog komisija ir pretendentai kalbasi, tai dar nereiškia, kad vyksta pokalbis Apraše nustatyta tvarka, o ne žodinis atsakinėjimas į žodines užduotis Apraše nustatyta tvarka.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Teisės skyriaus viršininkė viename kabinete su trečiuoju suinteresuotu asmeniu dirbo nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d., o su konkurso komisijos nare E. K. viename kabinete dirbo nuo 2014 m. rugsėjo 2 d. iki konkurso. Pareiškėjas nurodo, kad ilgai dirbant viename darbo kabinete tarp komisijos narių dėl M. S. negalėjo nebūti jokio šališkumo ir išankstinės subjektyvios nuomonės susiformavimo. Pareiškėjas nurodo, kad komisijai ar atskiriems jos nariams nušalinimo nereiškė, nes apie tai, kad M.

S. dirba Teisės skyriuje, suprato tik po konkurso. Tai, kad komisijos nariai yra suinteresuoti, pareiškėjo teigimu, liudija faktas, jog M. S. žinojo, kad abiems pretendentams komisija užduos vienodus klausimus. Pareiškėjas nurodo, kad, nesant viso konkurso posėdžio garso įrašo, teismas negali teisingai išspręsti bylos, nes nėra žinoma, ką komisijos nariai kalbėjosi ir tarėsi tuo metu, kai nebuvo daromas garso įrašas. Pareiškėjas pažymi, kad komisija, atlikdama pretendentų vertinimą balais, neįvertino jų darbinės patirties, o vertino tik atsakymus.

Teismas nenustatė, kad komisijai rašant pretendentams konkrečius balus, juose buvo įvertinta ir pretendentų darbinė patirtis valstybės tarnyboje, kvalifikacinė kategorija. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad komisija neįvertino, jog M. S. neturi stažo valstybės tarnyboje, kvalifikacinės kategorijos, o pareiškėjas turi 6,5 metų stažo valstybės tarnyboje ir pareigybinį kapitono laipsnį, yra visapusiškai išsimokslinęs, nes turi pedagogo, inžinieriaus ir teisininko aukštuosius išsilavinimus.

Atsakovas Kauno rajono savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas nurodo, kad 2015 m. gegužės 3 d. prašymu dėl rašytinių įrodymų prijungimo pateikė į bylą visus su trečiojo suinteresuoto asmens dalyvavimu konkurse susijusius dokumentus, pareiškėjas po šių dokumentų pateikimo jokių papildomų prašymų dėl dokumentų išreikalavimo nereiškė, po bylos išnagrinėjimo teigė esantis susipažinęs su bylos medžiaga ir papildomų prašymų dėl įrodymų išreikalavimo neturėjo. Atsakovas pažymi, kad teismas neturėjo rinkti įrodymų ar stengtis pagrįsti pareiškėjo dėstomas abejones, nes taip būtų pažeistas procesinis lygiateisiškumo principas.

Atsakovas nurodo, kad aplinkybę, jog M. S. turi ne mažesnę kaip 1 metų darbo viešojo administravimo įstaigoje patirtį, pagrindžia byloje esantys įrodymai, Komisija buvo susipažinusi su trečiojo suinteresuoto asmens konkursui pateiktais dokumentais. Atsakovas pažymi, kad, remiantis Aprašo nuostatomis, Administracijos direktorius negalėjo į Konkurso komisijos narius neįtraukti Teisės skyriaus vedėjos, kaip tiesioginio pretendento vadovo, bei dar vieno teisininko. Atsakovo teigimu, aplinkybė, kad M. S. keletą metų dirbo Kauno rajono savivaldybės Teisės skyriuje, nėra bylos nagrinėjimo dalykas, be to, pareiškėjas nepateikė argumentų, kuo šie darbo santykiai prieštarautų imperatyvioms įstatymų nuostatoms.

Atsakovas nurodo, kad tiek pareiškėjas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo atitiko konkurso sąlygas ir jame dalyvavo, o laimėtoją lėmė ne šios aplinkybės, o konkurso metu gauti duomenys apie pretendentų sugebėjimus. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas, prieš apsispręsdamas dalyvauti konkurse ir susipažinęs su jo sąlygomis, nereiškė jokių pretenzijų ir tik po jam neigiamų konkurso rezultatų paskelbimo pradėjo reikšti pretenzijas dėl konkurso sąlygų, kurių ginčijimo terminai jau seniai pasibaigę. Atsakovas pažymi, kad byloje esantis 2014 m. gruodžio 18 d. konkurso protokolas patvirtina, jog kiekvienas komisijos narys po visų klausimų uždavimo įvertino pretendentus parašydamas bendrą balą.

Atsakovas atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimą ir pažymi, kad konkurso organizavimo tvarka buvo išlaikyta, jokie teisės aktai pažeisti nebuvo. Atsakovas pažymi, kad iš garso įrašo akivaizdu, jog nei pareiškėjo, nei trečiojo suinteresuoto asmens konkurse pateikti atsakymai ar jiems užduoti klausimai ištrinti, koreguoti ar kitaip pakeisti nebuvo, pokalbių metu pertraukos įraše nebuvo daromos. Atsakovas nurodo, kad toks garso įrašo darymas teisės aktų nustatytos tvarkos nepažeidė, tačiau užtikrino kiekvieno iš kandidatų pokalbio konfidencialumą ir slaptumą.

Atsakovas teigia, kad teisės aktai nedraudžia dalyvauti valstybės institucijos (įstaigos) paskelbtame konkurse tos institucijos (įstaigos) darbuotojui, net jei jie dirbo ar dirba tame pačiame kabinete, o nesant kitų aplinkybių ar įrodymų apie komisijos šališkumą, ši aplinkybė nėra pagrindas pripažinti konkurso rezultatus neteisėtais. Be to, į komisijos sudėtį buvo įtraukti ir kiti būtini asmenys. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad komisijos nariai už kiekvieną pretendentą balsavo panašiai, pareiškėjas visų komisijos narių nuomone pasirodė prastai arba vidutiniškai, o M.

S. gerai. Atsakovo teigimu, darbinė patirtis galėjo pretendentams tik padėti geriau atsakyti į klausimus bei tokiu būdu užsitikrinti geresnio balo gavimą, tačiau pareiškėjo darbinė patirtis nepadėjo ir jis gavo kur kas žemesnius balus už kitą pretendentą. Atsakovas pažymi, kad garso įrašas rodo, jog komisijos nariai leido pretendentams pagalvoti prieš pateikiant klausimus, nereikalavo cituoti teisės aktų konkrečių straipsnių ar jų dalių. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepageidavo perklausyti viso konkurso garso įrašo.

Atsakovo teigimu, pareiškėjui nėra pagrindo priteisti neturtinę žalą, nes nėra įrodytas trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje kilęs pagrindinis ginčas dėl konkurso į valstybės tarnautojo – Kauno rajono savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto - pareigas procedūros ir rezultatų teisėtumo. Antrasis pareiškėjo reikalavimas – priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą – yra glaudžiai susijęs su pirmuoju reikalavimu.

Byloje nustatyta, kad 2014 m. gruodžio 18 d. Kauno rajono savivaldybės administracijoje vyko konkursas karjeros valstybės tarnautojo Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti – pokalbis su pretendentais žodžiu, kurį sudarė pretendentų prisistatymas ir atsakymai į komisijos narių užduodamus klausimus. Konkurse dalyvavo du pretendentai, jį laimėjo M. S., surinkęs 9,2 balo, tuo tarpu pareiškėjas liko antras, gavęs bendrą 3,3 balų įvertinimą.

Pareiškėjas, manydamas, kad kitas pretendentas buvo proteguojamas komisijos narių, teigė esant pažeistą jo teisę lygiomis galimybėmis stoti į valstybės tarnybą. Jo manymu, tai įrodo dalies komisijos narių bendras darbas su kitu pretendentu, tai, jog vietoje klausimų buvo pateikiamos praktinės užduotys, konkurso garso įrašas nėra vientisas, o komisijos nariai vertino tik pretendentų atsakymus į savo klausimus.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo nurodytų konkurso organizavimo trūkumų nepripažino esminiais ir jo skundą atmetė.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės pakartoja pirminiame skunde išsakytus argumentus, papildomai nurodydamas, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ir selektyviai įvertino byloje surinktus įrodymus, neišreikalavo duomenų apie tai, kada M. S. pateikė prašymą dalyvauti konkurse, ar jis iš viso atitiko pretendentams keliamus reikalavimus ir galėjo dalyvauti konkurse.

Teisėjų kolegija, prieš nagrinėdama ir vertindama bylos šalių išsakytus argumentus dėl ginčo esmės, pirmiausia pažymi, kad teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą – tai konstitucinė piliečio teisė, įtvirtinta Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje. Ši teisė sietina inter alia su Konstitucijos 48 straipsnyje įtvirtinta kiekvieno žmogaus teise laisvai pasirinkti darbą (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimus).

Piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgus į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu. Piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais. Pažymėtina ir tai, kad konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimą). Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 22 d. nutarime, aiškindamas aptariamų teisinių santykių pobūdį bei teismo vaidmenį sprendžiant šiuos ginčus, konstatavo, kad teismas, sprendžiantis bylą dėl asmens nepriėmimo į atitinkamas pareigas valstybės tarnyboje, veikia ne kaip kokia nors „apeliacinė egzaminų komisija“, o kaip jurisdikcinė institucija, sprendžianti, ar nebuvo pažeista egzamino (konkurso) tvarka ir asmens konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą.

Atsižvelgus į šią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, darytina išvada, kad teismas konkurso teisėtumą revizuoja tik konkurso organizavimo tvarkos aspektu, kuri (tvarka), vykdant Tvarkos aprašo reikalavimus, turi užtikrinti vienodas galimybes visiems asmenims dalyvauti šiame konkurse bei būti įvertintiems pagal vienodas visiems iš anksto žinomas sąlygas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1163/2013).

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 11 straipsnį į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama konkurso būdu ar be konkurso. Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas konkurso būdu tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas Tvarkos aprašas Šio aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. birželio 8 d.) 3 punkte įtvirtinta, kad priėmimo į pareigas konkurso būdu procedūra apima: bendrųjų gebėjimų testo atlikimą; konkurso paskelbimą; dokumentų priėmimą konkursą organizuojančioje įstaigoje; vadovo pareigas siekiantiems užimti pretendentams – vadovavimo gebėjimų tikrinimą; konkurso komisijos sudarymą konkursą organizuojančioje įstaigoje; konkursą; valstybės tarnautojus į pareigas priimančio asmens arba kolegialios valstybės ar savivaldybės institucijos sprendimo dėl priėmimo į pareigas priėmimą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste akcentuoja, kad konkursą skelbiant, jį vykdant ir nustatant laimėtoją turi būti laikomasi skaidrumo principo, kuris reikalauja, kad būtų užtikrintas konkurso sąlygų aiškus ir suprantamas išdėstymas, jų paskelbimas ir taikymas, vienodas požiūris į konkurso dalyvius. Dėl to ypač yra aktualūs šie aspektai: ar buvo tinkama konkursą vykdžiusios komisijos sudėtis, jos narių (ne)šališkumas, kompetencija vertinant pretendentus.

Kaip matyti iš byloje esančių įrodymų, konkursą Kauno rajono savivaldybės administracijos Teisės skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms užimti vykdė Kauno rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 4 d. įsakymu Nr. ĮS-2519 sudaryta komisija, kurią sudarė penki nariai: Administracijos direktoriaus pavaduotoja, Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja, to paties skyriaus vyriausioji specialistė bei Personalo skyriaus vedėja bei vyriausioji specialistė. Dar viena Personalo skyriaus darbuotoja buvo paskirta komisijos sekretore. Tokia komisijos sudėtis atitiko Vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio 4 dalies ir aktualios nagrinėjamam atvejui redakcijos Tvarkos aprašo 46 ir 52 punktų reikalavimus komisijos nariams jų skaičiaus ir kompetencijos prasme. Teisės skyriaus vedėjo pavaduotoja tuo metu vykdė skyriaus vedėjo pareigas, t.y. buvo pareigybės, į kurią buvo vykdomas konkursas, tiesioginis vadovas ir privalėjo būti komisijos nare. Atsižvelgiant į valstybės tarnautojo, kurio pareigybei užimti buvo rengiamas konkursas, atliekamas funkcijas pripažintina, kad į Konkurso komisiją pagrįstai įtraukta ir papildoma Teisės skyriaus darbuotoja.

Esant tokioms aplinkybėms, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad konkursą organizavusi komisija buvo sudaryta teisėtai, tinkamos sudėties ir kompetentinga vertinti pretendentus.

Konkurso į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos aprašo 51 punktas numatė, kad komisijos nariais negali būti skiriami asmenys, kurie yra pretendentų tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai), broliai (įbroliai), seserys (įseserės), seneliai, vaikaičiai, sutuoktiniai, sugyventiniai, taip pat pretendentų sutuoktinių, sugyventinių vaikai (įvaikiai), broliai (įbroliai), seserys (įseserės), seneliai, vaikaičiai ir jų sutuoktiniai, sugyventiniai. Komisijos nariais taip pat negali būti asmenys, dėl kurių nešališkumo kelia abejonių kitos aplinkybės.

Patikimų duomenų, kad komisijos nariai buvo šališki kurių nors pretendentų atžvilgiu, byloje nėra surinkta. Apelianto teiginiai apie komisijos išankstinį nusistatymą ir komisijos narių ryšius su kitais pretendentais laikytini tik jo subjektyvia nuomone. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų, liečiančių Tvarkos aprašo 51 punkte nurodytas aplinkybes. Nors du komisijos nariai iki konkurso dirbo tame pačiame savivaldybės administracijos skyriuje, kaip ir antrasis konkurse dalyvavęs pretendentas, tačiau vien šios aplinkybės nepakanka konstatuoti komisijos narių šališkumui. Taigi šiuo atveju, įvertinus komisijos narių priklausymą Administracijai kitų bylos aplinkybių kontekste, konstatuotina, kad ši aplinkybė nesudaro pagrindo abejoti komisijos nešališkumu objektyviąja prasme. Pasisakydama dėl subjektyvaus asmenų nešališkumo, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje laikoma, jog asmuo yra laikomas nešališku, kol nėra įrodyta priešingai, t. y. kol nėra nustatyta, kad valstybės tarnautojas, veikdamas Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalies nustatytoje situacijoje, parodė suinteresuotumą, priešiškumą ar nepalankumą dėl asmeninių priežasčių. Šiuo atveju pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kurios, jo vertinimu, verčia jį abejoti atskirų komisijos narių nešališkumu, teisėjų kolegijos nuomone, nepaneigia subjektyvaus nešališkumo prezumpcijos nagrinėjamoje situacijoje. Priešingas vertinimas eliminuotų galimybę konkursuose į valstybės tarnautojo pareigas dalyvauti visiems toje institucijoje dirbantiems asmenims.

Aprašo 61 punktas numato, kad konkurso metu pretendentams gali būti pateikiama ir praktinė užduotis. Konkurso metu pretendentams pateikiami lygiaverčiai klausimai. Apeliantas savo lygių teisių stoti į valstybės tarnybą pažeidimą sieja ir su tuo, kad jam buvo pateiktos vien praktinės užduotys, o ne užduoti klausimai pokalbio metu. Tokia apelianto pozicija nėra pagrįsta, nes iš konkurso komisijos posėdžio garso įrašo matyti, kad abiems pretendentams buvo užduoti analogiški klausimai, atsakymui į kuriuos nebuvo būtina parengti kažkokius rašytinius teisės aktų projektus, atlikti skaičiavimus ar kitokius veiksmus, kuriuos būtų galima laikyti praktinės užduoties atlikimu, gaunant tam tikrą materialų rezultatą ir jį atskirai vertinant Tvarkos aprašo 63 punkte numatyta tvarka. Teisės aktai, reglamentuojantys konkurso į valstybės tarnybą tvarką, nedetalizuoja, kokios turėtų būti pokalbio metu užduodamų pretendentams klausimų formuluotės, todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju komisijos narių klausimai buvo netinkamai pateikti ir tuo nesilaikyta Aprašo 61-65 punktų reikalavimų, negalima.

Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, pareiškėjui buvo suteikta galimybė pakankamai plačiai ir išsamiai atsakinėti į komisijos narių klausimus, jis nebuvo pertraukiamas, todėl negalima daryti išvados, kad pareiškėjas buvo kaip nors diskriminuojamas kito pretendento atžvilgiu.

Apeliaciniame skunde keliamas ir komisijos narių atlikto pretendentų vertinimo pagrįstumo klausimas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinimo kriterijai – tai konkurso dalyviui keliami reikalavimai dėl jo gebėjimo atlikti pareigybės, dėl kurios vyksta konkursas, funkcijas bei dėl šitoms funkcijoms atlikti būtinų žinių turėjimo. Todėl toks atsakymų į pateiktus klausimus būdu atliekamas žinių patikrinimas yra kiekvieno konkurso komisijos nario diskrecija. Šiam patikrinimui yra būdingas subjektyvaus pretendento (konkurso dalyvio) žinių vertinimo faktorius. Šio faktoriaus reikšmė yra siejama tik su konkurso komisijos nario, o ne konkurso dalyvio (pretendento) atitinkamos nuomonės susiformavimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-3241/2011; 2012 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1334/2012;2012 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2667/2012;).

Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A858-1623/2012, vertindama egzamino žodžiu rezultatus, taip pat yra pažymėjusi, jog komisijos nariai turi tam tikrą diskreciją spręsdami, kaip įvertinti kiekvieną pretendentą. Toks vertinimas gali apimti ne tik atsakymų į pateiktus klausimus turinį, tačiau ir atsakymų pateikimo formą, laiką, kurio prireikė atsakymui pateikti, bendrą įspūdį apie pretendentą. Todėl teismo vaidmuo tokiame kontekste apsiriboja įvertinimu, ar komisija neperžengė turimos vertinimo laisvės ribų.

Įvertinusi konkurse pretendentams užduotus klausimus ir jų pateiktus atsakymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad komisijos nariai peržengė turimos vertinimo laisvės ribas, klausimai atitiko valstybės tarnybos sritį, į kurią yra organizuojamas konkursas ir buvo skirti patikrinti pretendentų gebėjimą atlikti pareigybės, dėl kurios vyksta konkursas, funkcijas bei šitoms funkcijoms atlikti būtinų žinių turėjimą, profesinius įgūdžius ir asmenines dalykines savybes. Nors kiekvienas iš komisijos narių subjektyviai ir nevienodai įvertino pretendentus, tačiau šių vertinimų aritmetinis vidurkis atspindi objektyvų komisijos požiūrį į pretendentus. Pažymėtina, kad net ir atmetus tų komisijos narių, kurie apelianto nuomone galėjo būti šališki, vertinimus, konkurso rezultatai iš esmės nepasikeistų.

Nors apeliantas teigia, kad byloje nebuvo išreikalauti duomenys apie kito pretendento prašymo pateikimo datą, tačiau iš byloje esančio išrašo iš sistemos VATARAS duomenų bazės (b.t.1, l.159) matyti, kad M. S. prašymą dalyvauti konkurse pateikė 2014 m. lapkričio 2 d., prieš tai buvo išlaikęs konkurso dalyviams privalomą bendrųjų gebėjimų testą, įgijęs reikalingą išsilavinimą. Apeliacinio skundo argumentai, liečiantys M. S. priėmimą į darbą Kauno rajono savivaldybės administracijoje 2010 metais bei jo atliktas funkcijas iki konkurso laimėjimo, teisėjų kolegijos nuomone, išeina iš šios administracinės bylos nagrinėjimo ribų ir dėl jų plačiau nepasisakytina.

Teisėjų kolegija taip pat nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus. Teismo sprendime yra pateikta argumentuota, pagrįsta galiojančios teisės nuostatomis bei byloje nustatytais faktais išvada, kad nebuvo nustatyta konkurso organizavimo tvarkos pažeidimų, galėjusių nulemti pareiškėjo teisės lygiomis sąlygomis stoti į valstybės tarnybą, pažeidimą. Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. Pagal bendrą įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp bylos šalių taisyklę, kiekviena šalis turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti atliko tinkamai.

Nenustatęs neteisėtų Kauno rajono savivaldybės administracijos veiksmų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ir pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų , todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. S. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas