2016-07-11 Nr. AB-14220-3-61-3-03646-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1960-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03646-2013-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. V. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas A. A. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti atsakovės Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, Ministerija) 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 1D-7991(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią pensijos nepriemoką.

Pareiškėjas paaiškino, kad Ministerijos sprendimu jam paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Pareiškėjas pažymėjo, kad dėl pensijos nepriemokos kreipėsi į Ministeriją, kuri skundžiamu 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimu jo prašymą atmetė. Pareiškėjo teigimu, toks atsakovės sprendimas nepagrįstas ir naikintinas, o jam priteistina susidariusi pensijos nepriemoka.

Atsakovės VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovės nurodė, kad VRM sprendimo priėmimo metu veikė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus ir neturėjo teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui nepriemokos. Be to, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti pensijos nepriemoką dėl šių nuostatų taikymo yra nepagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjo A. A. V. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija už tarnybą vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu buvo mokama sumažinta.

Pažymėjęs, kad Laikinojo įstatymo pirminės redakcijos 15 straipsnyje buvo nustatyta, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., teismas atkreipė dėmesį, kad 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimas priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriame pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai, priimti 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., kuriais buvo pratęstas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas, neprieštaravo Konstitucijai, todėl konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teismui konstatavus, kad pareiškėjo pensija buvo apskaičiuojama bei mokama tinkamai taikant teisės aktus, o pareiškėjas teisės į jo nurodytą pensijos nepriemoką neįgijo, buvo atmestas ir išvestinis skundo reikalavimas – panaikinti Ministerijos 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 1D-7991(11).

III. Pareiškėjas A. A. V. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – perduoti pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (kitai teismo kolegijai).

Pareiškėjas, akcentuodamas, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus jo reikalavimus, pareikštus skunde, apeliaciniame skunde nurodo:

1. Pirmosios instancijos teismas pagal pareiškėjo skunde išdėstytą prašymą nesikreipė į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (akto 2011 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XI-1821) 15 straipsnio nuostatų pratęsimas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams; ar Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (akto 2012 m. gruodžio 20 d. redakcija Nr. XII-92) 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms, 4 punkte nurodytoms slaugos ir priežiūros (pagalbos išlaidų tikslinėms kompensacijoms) ir 10 punkte nurodytai išmokai – iki 2013 m. gruodžio 31 d. nuostatų pratęsimas neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam, asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

2. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 13 straipsnio nuostatomis, Europos Sąjungos teisminių institucijų išaiškinimais, Europos Sąjungos teisės normomis, Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, nesikreipė į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją ir neprašė preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu ir taip šiurkščiai pažeidė pareiškėjo teises ir padarė jam turtinę ir neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pažeidė teisėtų lūkesčių, visų asmenų lygiateisiškumo principus.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarimą, pagal kurį teismas neturi apsiriboti vien tik įrodymų išvardijimu, o privalo, nurodydamas įrodomąją reikšmę, išdėstyti jų turinį. Įvertindamas įrodymus, teismas turi patikrinti kiekvieno įrodymo tikrumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, tarpusavio ryšį.

4. Pirmosios instancijos teismo sprendime nebuvo nurodyti teisiniai sprendimo priėmimo pagrindai bei netinkamai ir nepagrįstai kvalifikuoti tarp ginčo šalių esantys santykiai, pritaikytos teisės normos. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų, nebuvo laikytasi teismų praktikos. Pirmosios instancijos teismo sprendime neatkreiptas dėmesys į itin solidų pareiškėjo amžių, tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, o tai, pareiškėjo įsitikinimu, turėtų būti traktuojama kaip didesnis jo pažeidžiamumas.

5. Pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio 31 d. buvo neteisėtai sumažinta pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo šios datos dar kartą buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatų taikymas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas tvirtina, kad tokiu būdu buvo diskriminuojamas kaip pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjas, kaip socialinės grupės narys, t. y. kaip karių ir pareigūnų pensijų gavėjas.

6. Įstatymų leidėjas, priimdamas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis pensijų ribojimai pratęsti iki 2011 m. gruodžio 31 d., iki šiol nepagrįstai riboja nedirbančių pareigūnų ir karių pensijų gavėjų pensijos dydžius ir toliau diskriminuoja pareiškėją, neatsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimą.

7. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad nėra reglamentuoto kompensavimo mechanizmo dėl nedirbančių pareigūnų ir karių pensijų gavėjų ir nėra užtikrinta Konstitucijos 23 straipsnio viršenybė, garantuojanti nuosavybės neliečiamumą ir jos apsaugą, nes tik naudodamasis kompensacijos mechanizmais asmuo galėtų susigrąžinti tai, ko neteko dėl savo teisės į nuosavybę suvaržymų.

8. Byloje nebuvo įvertinta valstybės finansinė padėtis, t. y. neanalizuotos aplinkybės, jog nebėra finansų krizės.

9. Pirmosios instancijos teismas neįvertino Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalies tuo aspektu, jog asmenys, kurie valstybinės pensijos ribojimo laikotarpiu neturėjo draudžiamųjų pajamų (nedirbo), yra diskriminuojami.

10. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo dėl pareiškėjo prašymo panaikinti atsakovės VRM 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 1D-7991(11).

Atsakovės VRM ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsakovės nurodo, kad pareiškėjui valstybinė pensija buvo ribojama pagrįstai pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios nebuvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Atsakovės taip pat pažymi, kad įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo atsiradusių valstybinių pensijų nepriemokų.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui A. A. V. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė 2012–2013 metais pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 nuostatas, priteisimo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. spalio 20 d. sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjui valstybinės pensijos dalis 2012–2013 metais pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Atsižvelgęs į šią išvadą, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti atsakovės VRM 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimo Nr. 1D-7991(11).

Pareiškėjas su šiuo pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniame skunde akcentuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimas yra nemotyvuotas, jame nenagrinėti pareiškėjo skunde išdėstyti argumentai, nespręstas klausimas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą, netinkamai kvalifikuoti tarp ginčo šalių esantys santykiai ir klaidingai nurodytos bei taikytos teisės normos.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui nuo 1998 m. spalio 16 d. buvo paskirta 1 903,03 Lt valstybinė pensija (b. l. 30). Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsniu. 2013 m. rugpjūčio 6 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM, prašydamas išmokėti susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. VRM, atsakydama į minėtą prašymą, 2013 m. rugsėjo 5 d. rašte Nr. 1D-7991(11) nurodė, kad išmokėti susidariusią nepriemoką neturi teisinio pagrindo (b. l. 22).

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo bei skundo argumentus, pirmiausia pasisakytina dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, iš esmės siekiant ištirti, ar Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymų nuostatos, kuriomis valstybinių pensijų ribojimai buvo pratęsti 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30, 48, 52 straipsniams bei Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, inter alia atsižvelgęs į aptartą pareiškėjo prašymą, 2014 m. lapkričio 9 d. nutartimi sustabdė administracinę bylą iki Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 21/2013. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3856-142/2013 kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, neprieštarauja konstituciniams teisinės valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

Pastebėtina, kad ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalys įpareigoja teismą netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, bei sustabdyti bylos nagrinėjimą, kreipiantis į Konstitucinį Teismą, kai yra pagrindas abejoti byloje taikomo teisės akto konstitucingumu. ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkte kaip vienas iš bylos sustabdymo pagrindų nustatytas atvejis, kai negalima nagrinėti tos bylos, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje laikomasi nuostatos, kad sustabdyti administracinę bylą pagal ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą galima ir tais atvejais, kai kitas teismas analogiškais klausimais ir argumentais jau kreipėsi į Konstitucinį Teismą ir šis prašymas yra dar neišnagrinėtas, o nagrinėjama administracinė byla nepasižymi jokiomis individualiomis aplinkybėmis, kurios galėtų būti reikšmingos kreipimuisi į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., 2014 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-309/2014; 2011 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-443/2011 ir kt.). Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiama teismo nutartis sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimą laikytina pagrįsta, jeigu įvertinus kreipimosi į Konstitucinį Teismą turinį pirmosios instancijos teismo nurodytoje byloje, jis būtų analogiškas šioje byloje nagrinėjamiems klausimams (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-886/2011).

Kaip matyti iš šioje byloje pateiktų reikalavimų, yra siekiama gauti iki pensijos sumažinimo mokėtą valstybinę pareigūnų pensiją už 2012 bei 2013 metus. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pateiktų reikalavimų teisėtumo ir pagrįstumo, turėjo taikyti visus atitinkamam teisiniam santykiui aktualius teisės aktus ir išaiškinimus dėl jų, įskaitant ir Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų ta apimtimi, kuria Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, nuostatų konstitucingumo. Atsižvelgdamas į tai, kad teisės aktai (Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymai), dėl kurių yra kreiptasi į Konstitucinį Teismą, turėjo būti taikomi ir šioje administracinėje byloje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai darė išvadą, kad yra pagrindas sustabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas priims procesinį sprendimą byloje pagal anksčiau aptartą Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria netenkintas pareiškėjo reikalavimas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., teisėtumą ir pagrįstumą, atkreipia dėmesį į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti neišmokėtą valstybinę pensiją, taip pat pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis, kaip kad teisingai ir pagrįstai skunde bei apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Vis dėlto akcentuotina – teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Pareiškėjas skunde bei apeliaciniame skunde nurodo, jog valstybė nepagrįstai apribojo pareiškėjo nuosavybės teisę į valstybinę pensiją. Nagrinėjant šiuos argumentus, pastebėtina, kad valstybinių pensijų mažinimas 2011–2013 metais buvo nustatytas įstatymais. Laikinasis įstatymas, kaip konstatuota jo preambulėje, priimtas siekiant apriboti ekonomikos krizės nulemtą valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų deficito didėjimą, kiek įmanoma labiau apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų Konstitucinis Teismas nepripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime išaiškino, kad laikinai mažinti asmenų pensijas galima tik esant tokiai itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, kai inter alia pajamų į valstybės biudžetą surinkimas yra taip sutrikęs, kad dėl to valstybė nebegali vykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Tik ypatingu atveju, kai, išnaudojus visas vidines ir išorines galimybes, neįmanoma (nepavyksta) sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina pensijoms mokėti, pensijų teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas jas mažinant; net ir tokiais išimtiniais atvejais paskirtos ir mokamos pensijos negali būti mažinamos pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą asmens ir visuomenės interesų pusiausvyrą, t. y. konstitucinį proporcingumo principą. Taigi, matyti, kad Konstitucinis Teismas pensijų mažinimą esant tam tikroms sąlygoms iš esmės pripažino galimu. Dėl nurodytų argumentų nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjui nepagrįstai ginčo laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo sumažinta valstybinė pensija.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo bei šios normos taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumą jau yra įvertinęs Konstitucinis Teismas (žr. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d., 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus). Pabrėžtina, jog ir pats pareiškėjas skunde prašė aptartu aspektu kreiptis į Konstitucinį Teismą, inter alia šiuo pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė nagrinėjamą bylą pagal pareiškėjo skundą sustabdyti iki Konstitucinis Teismas priims aktualų nutarimą. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Taigi, pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas, yra teisinga. Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 ir 4 dalyse expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėdami bylas, teismai taip pat vadovaujasi oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos, Konstitucinio Teismo jurisprudencijos byloje aktualiais klausimais taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir vadovaujasi šia praktika nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina ir tai, kad skunde pareiškėjas iš esmės pateikė argumentus dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimo pratęsimo prieštaravimo Konstitucijai, o apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Pasisakydama dėl šių skundo ir apeliacinio skundo argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Vertindama pareiškėjo skunde bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Vertindama argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas galbūt pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų valstybines pensijas gaunančių asmenų, kurie valstybinės pensijos ribojimo laikotarpiu turėjo kitų draudžiamųjų pajamų, atžvilgiu, teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo aspektu, vertindamas tiek Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, tiek 4 straipsnio nuostatų konstitucingumą, yra pasisakęs Konstitucinis Teismas anksčiau aptartuose nutarimuose. Atsižvelgusi į tai bei į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 2 dalį, kurioje reglamentuota pareiga teismams vadovautis oficialiai paskelbtais Konstitucinio Teismo nutarimais, teisėjų kolegija negali pareiškėjo argumentų laikyti pagrįstais.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas vėlesniais dviem etapais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo. Byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Konstatavus šias aplinkybės, akcentuotina ir tai, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Pagal anksčiau aptartą teisinį reguliavimą (pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas) perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis nagrinėjamoje byloje aktualiu laikotarpiu neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), byloje nėra pateikta šią išvadą paneigiančių duomenų, todėl teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Šios išvados taip pat nepaneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde išsakyti argumentai, jog solidus pareiškėjo amžius bei tai, kad pareiškėjas neturi teisinio išsilavinimo, turėtų būti traktuojama kaip didesnis jo pažeidžiamumas.

Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, jog dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka turi būti kompensuojama ir teismas turi priteisti tokią kompensaciją, yra teisiškai nepagrįsti. Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-933-525/2015).

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą. Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta. Kaip jau minėta, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai, inter alia ir tai, jog nagrinėjamoje byloje nebuvo vertinamos finansinės valstybės galimybės kompensuoti susidariusias nepriemokas, nesudaro pagrindo pripažinti, jog šiuo metu egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas įpareigoti VRM grąžinti pareiškėjui 2011–2013 metais susidariusią pensijos nepriemoką.

Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas atliko teisinį bylos faktų vertinimą, su kuriuo pareiškėjas nesutinka. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, bylos medžiagą, proceso šalių nurodytus bylos faktinius ir teisinius aspektus, nepripažįsta pagrįstais pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skunde pateiktas aplinkybes bei teisinius argumentus ištyrė paviršutiniškai, neišsamiai. Teisėjų kolegija, nesutikdama su tokia pareiškėjo pozicija, pažymi, jog vien tai, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių ir teisinių aspektų vertinimu, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, pažeidė įrodinėjimo taisykles. Konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas visus bylai išnagrinėti reikšmingus įrodymus ištyrė.

Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Nagrinėjamoje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir byloje esančių įrodymų pagrindu neteisingai nustatė aplinkybes, kurios turi bylai esminės reikšmės. Pirmosios instancijos teismas sprendime detaliai nepasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo skunde nurodyto argumento, tačiau tai nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų ir sprendimas turėtų būti panaikintas.

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (EŽTT 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602-8/2012, kt.). Pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. EŽTT 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimus bylose Ruiz Torija prieš Ispaniją ir Hiro Balani prieš Ispaniją; 1998 m. vasario 19 d. sprendimą byloje Higgins ir kt. prieš Prancūziją).

Pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl neišsamios motyvacijos gali būti panaikintas, kai dėl to neteisingai buvo išspręsta byla. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo bei jų taikymo termino pratęsimo, vadovavosi nagrinėjamu atveju aktualia Konstitucinio Teismo praktika, todėl teigti, jog priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ar neobjektyvus, nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad sprendime taip pat yra nurodyti argumentai, dėl kurių netenkintas pareiškėjo reikalavimas panaikinti VRM 2013 m. rugsėjo 5 d. sprendimą Nr. 1D-7991(11).

Vadovaudamasi nurodytais motyvais bei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2010 m. sausio 1 d. sumažintą valstybinę pensiją mokėjo 2012–2013 metais.

Atsižvelgusi į anksčiau aptartus aktualius teisės aktus, reglamentuojančius tarp bylos šalių susiklosčiusius teisinius santykius, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bei nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija nepripažįsta apeliacinio skundo argumentų pagrįstais. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė