2016-12-12 Nr. AB-23406-3-61-3-03195-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1842-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03195-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. V. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), jo naudai 5 000 Eur neturtinės žalos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2012 m. gruodžio 12 d. iki 2013 m. rugpjūčio 16 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai, motyvuojant tuo, kad Lukiškių TI-K tam nėra sąlygų. Dėl pasimatymų nesuteikimo pareiškėjas nurodė išgyvenantis didelius sunkumus dėl šeimos, šiais veiksmais ji yra griaunama. Nesuteikiant ilgalaikių pasimatymų buvo pažeistos jo teisės, ginamos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatomis. Tokiais veiksmais buvo pažeminta jo garbė ir orumas, sugriauta šeima. Atsižvelgdamas į teisės aktuose nustatytus reikalavimus ir susiklosčiusią teismų praktiką, pareiškėjas nurodė, kad patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė pasimatyti. Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punkte ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 108 punkte nustatyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Pasimatymų patalpos įrengtos pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintas Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje nustatytus reikalavimus. Atsakovas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Minėtų taisyklių IV skyriuje reglamentuojamas tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra nustatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nėra nustatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Atsakovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K vadovaujamasi ir Lukiškių TI-K direktoriaus 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 1-145 patvirtintu Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu, kuriame yra nurodytos Elgesio trumpalaikio pasimatymo metu Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime taisyklės. Jų 1.6 punkte nurodyta, kad pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Tų pačių taisyklių 1.7 punkte yra teigiama, kad pasimatymo metu bendraujama naudojantis tik specialiai tam įrengtu telefono aparatu. Atsakovas akcentavo, kad neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti teisės aktų. Įstaigos darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktais ir jų nuostatomis, reglamentuojančiomis pasimatymus tardymo izoliatoriuje, bei tinkamai ir teisėtai veikia, jų nepažeisdami. Atsakovas nurodė, kad, sprendžiant skundo pagrįstumo klausimą, nepakanka nustatyti, jog Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet būtina nustatyti, ar toks veikimas ar neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Šiuo atveju nenustačius žalos padarymo fakto, civiliniai teisinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 22 straipsnio 1-4 dalimis, teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 61-63, 65 punktais ir darė išvadą, kad suimtieji nustatyta tvarka turi teisę pasimatyti su giminaičiais, pasimatymas trunka ne ilgiau kaip dvi valandas ir vyksta be fizinio kontakto. Teismas pabrėžė, kad teisės aktai Lukiškių TI-K laikomiems asmenims ilgalaikių pasimatymų nenustato. Lukiškių TI-K nėra kompetentingas suteikti leidimus pasimatyti ar priimti sprendimus dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Teismas akcentavo, kad ir Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, jog jų įstaigoje nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Teismas atkreipė dėmesį, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje yra numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad laisvės atėmimo įstaiga (šiuo atveju – Lukiškių TI-K) neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (iš pareigos).

Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo sugyventine. Šią aplinkybę patvirtina ir Lukiškių TI-K 2015 m. liepos 1 d. pažyma su priedais apie B. V. prašymus ar skundus dėl laikymo sąlygų, tarp kurių nėra kreipimosi į Lukiškių TI-K ar Departamentą dėl ilgalaikių pasimatymų skyrimo. Individualaus darbo su nuteistuoju knygelės duomenys patvirtina, kad su pareiškėju buvo kalbėta apie jo santykius su artimaisiais. Pokalbio metu pareiškėjas nurodė, kad su artimaisiais bendrauja paštu ir telefonu. Nusiskundimų dėl ilgalaikių pasimatymų stokos pareiškėjas nereiškė.

Teismas darė išvadą, kad vien abstrakčių pareiškėjo teiginių, nepagrindžiant ir neįrodant, ar prašymą skirti ilgalaikius pasimatymus pareiškėjas laisvės atėmimo įstaigos administracijai apskritai pateikė, nepakanka, o hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat nepatvirtina, jog pareiškėjas ar jo sugyventinė būtų kokiu nors būdu išreiškę valią būtent dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, ir savaime nereiškia, jog nagrinėjamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Atsižvelgęs į tai, jog byloje neįrodyta, kad pareiškėjas būtų išreiškęs savo valią dėl ilgalaikių pasimatymų organizavimo, laisvės atėmimo įstaigai neprivalant šių pasimatymų be asmenų, kuriems ribojama laisvė, prašymo organizuoti, negalėjo kilti ir neteisėti atsakovo veiksmai ar neveikimas.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas teismui neįrodė, jog jo santykiai su sugyventine iširo dėl ilgalaikių pasimatymų ribojimo, o ne dėl galimai kitų asmeninių priežasčių, kurių susieti su Lukiškių TI-K neteisėtais veiksmais ir pareiškėjui jo įvardyta žala negalima. Pareiškėjas nepateikė objektyvių įrodymų apie, jo teigimu, patirtos žalos faktą, jos pobūdį, patirtų išgyvenimų intensyvumą, poveikį jo fizinei ir psichinei savijautai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė, jog patyrė skunde nurodytų dvasinių išgyvenimų, neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, t. y. atsakovo atstovo Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos atsiradimo fakto, todėl konstatavo, kad valstybei nekyla civilinė atsakomybė ir nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės.

III. Pareiškėjas B. V. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas pabrėžia, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas gana ilgą laiko tarpą ir nebuvo suteikta galimybė turėti ilgalaikius pasimatymus. Pareiškėjo teigimu, nesuteikus jam ilgalaikių pasimatymų, pažeidžiamos Konvencijos 8 straipsniu ginamos teisės.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., (toliau – ir ABTĮ) nustatytas procesines taisykles.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš ilgalaikių pasimatymų su artimaisiais nesuteikimo jam būnant Lukiškių TI-K, atlyginimo priteisimo.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu.

Pažymėtina, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiuo atveju pareiškėjas teigia, kad dėl ilgalaikių pasimatymų su sugyventine nesuteikimo jis neturėjo jokio fizinio kontakto su savo šeima, kentėjo dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus.

Tačiau byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu būtų siekęs gauti ilgalaikių pasimatymų su savo artimaisiais, ar kad tokį pageidavimą būtų išreiškusi pareiškėjo sugyventinė. Be to, byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų skundęsis savo fizinės sveikatos ar psichologinės būklės pablogėjimu, skundęs tokius Lukiškių TI-K pareigūnų ar administracijos veiksmus Departamentui ar teismui. Priešingai, pareiškėjas iš karto skundu kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo priteisimo.

Aplinkybė, kad Lukiškių TI-K nėra įrengtos ilgalaikiams pasimatymams skirtos patalpos, taip pat savaime nepatvirtina, jog pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio prasme.

Teisėjų kolegija papildomai pažymi, jog ilgalaikių pasimatymų suteikimo ar nesuteikimo klausimas yra teisės į privataus asmens gyvenimą ribojimo klausimas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir EŽTK) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis (žr., pvz., LVAT 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858-889/2013 ir kt.). Taigi, laisvės atėmimo įstaiga, šiuo atveju – Lukiškių TI-K, neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio (lot. – iš pareigos). Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai, arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia (žr., pvz., LVAT 2014 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1348/2014).

Konvencijos 8 straipsnis expressis verbis numato, jog kiekvienas asmuo turi teisę į tai, kad būtų gerbiamas jo privatus ir šeimos gyvenimas (1 d.), o valstybės institucijos neturi teisės apriboti naudojimosi šiomis teisėmis, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus ir kai tai būtina demokratinėje visuomenėje valstybės saugumo, visuomenės apsaugos ar šalies ekonominės gerovės interesams, siekiant užkirsti kelią viešosios tvarkos pažeidimams ar nusikaltimams, taip pat būtina žmonių sveikatai ar moralei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti (2 d.).

Šiuo aspektu Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, kad kalinimas, kaip ir bet kokia kita laisvės apribojimo priemonė, yra susijęs su privataus ir šeimos gyvenimo ribojimais. Tačiau pagrindinis kalinamo asmens teisės į šeimos gyvenimo gerbimą elementas yra tai, kad institucijos leidžia arba, kai reikalinga, padeda palaikyti kontaktą su artima šeima. Tokie apribojimai kaip susitikimų su šeima skaičiaus nustatymas, šių susitikimų stebėjimas ir jeigu padaryto nusikalstamos veiklos pobūdis reikalauja, specialaus kalėjimo režimo taikymas arba konkrečios susitikimų tvarkos nustatymas reiškia Konvencijos 8 straipsnio teisių ribojimą, bet patys savaime šių nuostatų nepažeidžia. Bet kuriuo atveju kiekvienas ribojimas turi būti taikomas įstatymų nustatyta tvarka ir turi siekti vieno ar daugiau teisėtų tikslų ir turi būti būtinas demokratinėje visuomenėje (pvz., 2007 m. sausio 18 d. sprendimas byloje Estrikh prieš Latviją, pareiškimo Nr. 73819/01, 166 paragrafas; 2007 m. liepos 17 d. sprendimas byloje Kučera prieš Slovakiją, pareiškimo Nr. 48666/99, 127 paragrafas, ir 2003 m. balandžio 3 d. sprendimas byloje Klamecki prieš Lenkiją (Nr. 2), pareiškimo Nr. 31583/96, 144 paragrafas).

Atkreiptinas dėmesys, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta tvarka, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, išanalizavęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei pareiškėjo nurodytas aplinkybes, nenustatė, kad atsakovas, vykdydamas jam teisės aktų nustatytas funkcijas bei priskirtus uždavinius, būtų tinkamai neatlikęs pavestų pareigų ar jas vykdęs pažeisdamas teisės aktų reikalavimus. Kadangi teismas nenustatė, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai būtų pažeidę imperatyvias teisės aktų nuostatas ar kad jų veiksmai būtų neteisėti, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmestas kaip nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada sutinka.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo B. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė