2024-11-06 Nr. AB-16239-3-61-3-02920-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2386-662/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02920-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Dirvono ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Z. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Z. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – G. T. įmonė „Hegvita“ (dabar – uždaroji akcinė bendrovė „Hegvita“)) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. gegužės 29 d. sprendimą Nr. 24S132586 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760309849, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 20 d., ir šį klausimą grąžinti iš naujo nagrinėti Migracijos departamentui.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Nuo 2023 m. spalio 10 d., ketindamas dirbti G. T. įmonėje „Hegvita“ (toliau – ir Bendrovė), Migracijos departamentui per išorės paslaugų tiekėją Uzbekistane pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu. Už darbą Bendrovėje turėjo būti mokamas 1 387 Eur atlyginimas. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 15 d. priėmė sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi ir 2023 m. lapkričio 20 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309849, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 20 d.

2.2. Bendrovėje įsidarbino 2024 m. sausio 19 d., su juo buvo sudaryta darbo sutartis Nr. 540, pareiškėjo atlyginimas turėjo sudaryti 1 525,60 Eur, tačiau Bendrovė negalėjo jam užtikrinti darbo, todėl jis buvo priverstas išeiti atostogų, jam pasiūlyta ieškotis kito darbo. Kol jis ieškojo kito darbo, darbdavys su juo 2024 m. kovo 8 d. nutraukė darbo sutartį. Susiradęs naują darbdavį (uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Rusko“), vėl 2024 m. kovo 28 d. kreipėsi į Migracijos departamentą su prašymu išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas jo 2024 m. kovo 28 d. prašymo išduoti naują leidimą gyventi skubos tvarka neišnagrinėjo ir grąžino dalį mokesčio už pagreitintą prašymo išnagrinėjimą.

2.3. Migracijos departamentas 2024 m. gegužės 29 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti jo leidimą laikinai gyventi. Sprendimas buvo grindžiamas tuo, kad duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, bei su juo nutraukta darbo sutartis. Migracijos departamento išvada, kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, yra nepagrįsta. Pareiškėjas įvykdė visas nuo jo priklausančias sąlygas – atvyko į Lietuvos Respubliką, įsidarbino, buvo pasirengęs atlikti darbo funkcijas, tačiau dėl ne nuo jo, o nuo jo darbdavio priklausančių aplinkybių, jis negalėjo atlikti darbo, buvo priverstas išeiti atostogų, o galiausiai buvo atleistas. Atleidus, jis ėmėsi naujų darbo paieškų, susirado kitą darbdavį ir pateikė naują prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimo argumentai, kad jis prašymo pateikimo metu pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, prieštarauja bylos faktams. Į bylą teikiama su Bendrove sudaryta darbo sutartis patvirtina, kad jis visus nurodytus įsipareigojimus įvykdė. Tik vėliau aplinkybės pasikeitė, darbdavys negalėjo jam užtikrinti darbo, todėl jis buvo priverstas palikti šį darbą ir ieškotis kito.

2.4. Pareiškėjas nesutinka su Sprendimo argumentais, jog jo pajamos yra nepakankamos pragyvenimui Lietuvoje. Pareiškėjas faktiškai įsidarbino Bendrovėje, kuri jam turėjo mokėti 1 525,60 Eur. Dabar yra sutaręs su kitu darbdaviu (UAB „Rusko“), kuris numato mokėti 1 550 Eur mėnesinį atlyginimą. Šie atlyginimai viršija Lietuvoje numatytą minimalų mėnesinį darbo užmokestį ir jie yra pakankami pragyventi Lietuvoje. Sprendime nurodyti argumentai, jog pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenis jis negavo sutarto atlyginimo ir dėl to padaryta išvada, jog neturi pakankamai pajamų pragyvenimui, yra netikslūs. Pareiškėjas į Lietuvą atvyko su santaupomis, todėl gali pasirūpinti savimi, o situacija dėl reguliarių pajamų negavimo susiklostė dėl to, kad pirmasis darbdavys nesugebėjo aprūpinti jo darbu, o dirbti pas naują darbdavį (UAB „Rusko“) negali pradėti, kadangi iki šiol nėra išspręstas klausimas dėl jo antrojo prašymo išduoti leidimą gyventi Lietuvoje (2024 m. kovo 28 d. prašymo). Taip pat nuo 2024 m. gegužės 23 d. pradėjo individualią veiklą, išsiėmė veiklos pažymą. Sprendime pateikta netiksli informacija, kad Licencijų informacinėje sistemoje informacijos apie jam išduotą licenciją nėra.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Migracijos departamentas priėmė ginčijamą Sprendimą nustatęs, kad pareiškėjo darbo sutartis su Bendrove buvo nutraukta, todėl jam nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Atsakovas atliko pareiškėjo patikrinimą VSDFV informacinėje sistemoje bei nustatė, jog pareiškėjas Bendrovėje dirbo nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. kovo 8 d. ir jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 384 Eur, už 2024 m. sausio mėn. išmokėta 69,35 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. vasario mėn. – 76,28 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 76,28 Eur. Taip pat nustatė, kad pareiškėjas nuo 2024 m. gegužės 23 d. vykdo individualią veiklą. Patikrinus Licencijų informacinę sistemą informacijos apie išduotą licenciją nerasta. Kadangi darbo užmokestis mokėtas nebuvo, reiškia, kad pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. O tai, kad darbo sutartis nutraukta, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą, numatytą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte. Atsakovas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, ginčijamame Sprendime motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 4. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui 2023 m. spalio 9 d. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Nr. 2309-LLG-4670 (toliau – ir Prašymas) (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 3 p.); Prašymas Migracijos departamente registruotas 2023 m. spalio 10 d. Prašyme, be kita ko, nurodė, kad jis ketina dirbti Bendrovėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, jo pragyvenimo šaltinis bus darbo užmokestis, kurio dydis nurodytas – 1 387 Eur. Pareiškėjas taip pat pateikė Bendrovės tarpininkavimo raštą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo / keitimo Nr. 20230912-174004 (toliau – ir Tarpininkavimo raštas). Tarpininkavimo rašte, be kita ko, nurodoma, jog Bendrovė įsipareigoja įdarbinti užsienietį (pareiškėją) pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833209), ekonominės veiklos rūšies sritis, pagal Profesijų, kurių darbuotojų trūksta Lietuvos Respublikoje, sąrašą, pagal kurią užsienietį ketinantis įdarbinti (įdarbinęs) darbdavys vykdo veiklą – krovininis kelių transportas (4941). Bendrovė įsipareigojo darbo sutarties laikotarpiu mokėti pareiškėjui 1 387 Eur mėnesinį darbo užmokestį.

6.2. Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 15 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pareiškėjui išdavė leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309849, galiojantį nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2025 m. lapkričio 20 d.; leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui įteiktas 2023 m. gruodžio 12 d.

6.3. Bendrovė 2024 m. kovo 8 d. pateikė Migracijos departamentui pranešimą apie pasikeitusius pareiškėjo duomenis 2403-PRNŠ-1690, kuriame nurodė, kad 2024 m. kovo 8 d. darbo sutartis su pareiškėju nutraukta.

6.4. Pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui 2024 m. kovo 28 d. prašymą išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 2403-LLG-6680. Prašyme nurodė, kad ketina dirbti UAB „Rusko“ tarptautinio keleivių vežimo transporto priemonės vairuotoju (833103). Pareiškėjas nuo 2024 m. gegužės 23 d. pradėjo vykdyti individualią veiklą.

6.5. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760309849, kuris galiojo nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki 2025 m. lapkričio 20 d., nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nutraukta. Sprendime, be kita ko, nurodyta, kad duomenys apie pareiškėją buvo patikrinti VSDFV informacinėje sistemoje. Patikrinimo metu nustatyta, kad asmuo Bendrovėje dirbo nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. kovo 8 d. Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas Tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis – 1 384 Eur, t. y. už 2024 m. sausio mėn. išmokėta 69,35 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. vasario mėn. – 76,28 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 76,28 Eur. Vertinant asmens ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad asmeniui anksčiau nebuvo išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje dirbo nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. kovo 8 d. Tai leidžia daryti išvadą, jog asmuo neturi ilgalaikių ekonominių ryšių Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamentas taip pat nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento duomenimis, asmens šeimos nariams nėra išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje.

7. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 5 punktais, 40 straipsnio 5 dalimi, 50 straipsnio 1 dalies 2, 6 punktais, ir nurodė, kad pareiškėjui tenka pareiga laikytis įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjo nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. kovo 8 d. darbo užmokestis nei karto nesiekė Prašyme bei Tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti darbo užmokesčio, t. y. 1 387 Eur. Tad Migracijos departamentas turėjo pagrindą konstatuoti, kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o tai yra savarankiškas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p., 35 str. 1 d. 2 p.).

9. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, jog jam nebuvo mokėtas Prašyme ir Tarpininkavimo rašte nurodytas mėnesinis darbo užmokestis dėl darbdavio, kuris neįstengė suteikti pakankamai darbo ir mokėti sutarto darbo užmokesčio, kaltės, iš esmės yra teisiškai nereikšmingi. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tarp pareiškėjo ir jo darbdavio susiklostę santykiai nėra reikšmingi, todėl jų nevertino. Svarbu pats faktas, kuris šioje byloje yra neginčijamai nustatytas, kad pareiškėjui nebuvo mokamas Prašyme bei Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, kas neatitinka anksčiau minėtų teisės aktų reikalavimų.

10. Teismas vadovavosi Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas), 8.3 papunkčiu, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas) 1.3 papunkčiu, kad pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Nagrinėjamu atveju ginčo laikotarpiu nuo 2023 m. lapkričio 20 d. iki ginčijamo Sprendimo priėmimo (2024 m. gegužės 29 d.) nustatytas pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi – viena MMA (Įsakymo 1.3 p.). Nuo 2023 m. sausio 1 d. MMA – 840 Eur (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimas Nr. 1014 „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“), o nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA – 924 Eur (Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimas Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“).

11. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvęs darbdavys (Bendrovė) nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. kovo 8 d. išmokėdavo darbo užmokestį, kuris buvo mažesnis negu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas MMA darbo užmokestis. Tad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui darbo užmokestis ginčo laikotarpiu buvo mokamas mažesnis nei Vyriausybės nustatyta MMA ir nereguliarus, o tai neatitiko ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyto reikalavimo, t. y. pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negavo reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis į Lietuvą atvyko su santaupomis, todėl galėjo pasirūpinti savimi, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių tai patvirtinančių įrodymų.

12. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo argumentus, jog jis pragyvenimui lėšų užsidirbdavo vykdydamas individualią veiklą, pažymėjo, kad tokie pareiškėjo teiginiai (argumentai) niekaip nepaneigia, jog pareiškėjo pateikti duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, nes jo buvęs darbdavys reikiamo darbo užmokesčio nemokėjo. Tad vien šis pagrindas yra pakankamas pareiškėjui panaikinti leidimui laikinai gyventi pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

13. Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nuo 2024 m. gegužės 23 d. yra užsiregistravęs kaip vykdantis individualią veiklą, tačiau pareiškėjo Prašyme bei Tarpininkavimo rašte nebuvo nurodyta, jog jis nedirbs įmonėje, o vykdys individualią veiklą.

14. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog darbo sutartis su Bendrove buvo nutraukta, taip pat iš byloje pateiktų VSDFV duomenų matyti, jog pareiškėjas iš Bendrovės buvo atleistas 2024 m. kovo 8 d., todėl Migracijos departamentas pagrįstai nustatė ir Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtintą leidimo panaikinimo pagrindą – Bendrovė nutraukė darbo sutartį su pareiškėju.

15. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento priimtas Sprendimas yra vientisas dokumentas, todėl tam tikras netikslumas jo motyvuose, be to, ne dėl esminių aplinkybių, nėra pagrindas panaikinti visą priimtą Sprendimą bei grąžinti atsakovui šį klausimą svarstyti iš naujo. Migracijos departamentas tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes bei jas teisingai kvalifikavo.

16. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas yra nurodęs daugiau argumentų (dėl nemokamų atostogų suteikimo, atleidimo aplinkybių ir kt.), tačiau jie yra teisiškai nereikšmingi, tad teismas plačiau dėl jų nepasisakė.

17. Teismas priėjo prie išvados, kad skundžiamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatas. Sprendime yra aptartos esminės faktinės aplinkybės, jos susietos su taikytinu teisiniu reguliavimu, įvertinta pareiškėjo individuali situacija. Be to, Sprendime įvertinti ir pareiškėjo ryšiai su Lietuvos Respublika, t. y. jo socialiniai, ekonominiai ir šeiminiai ryšiai.

18. Teismas konstatavo, kad skundžiamas Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, tad jį panaikinti nėra jokio pagrindo. Netenkinus pagrindinio pareiškėjo reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, nėra ir pagrindo įpareigoti Migracijos departamentą šį klausimą išnagrinėti iš naujo. Pareiškėjo skundas atmestas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Pareiškėjas paaiškino pirmosios instancijos teismui, kad 2024 m. sausio 22 d. prašymo darbdaviui dėl nemokamų atostogų suteikimo, 2024 m. vasario 29 d. prašymo dėl nemokamų atostogų suteikimo bei 2024 m. kovo 8 d. prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo (trečiojo suinteresuoto asmens pateikti dokumentai) nerašė. Šie dokumentai pareiškėjo buvo pasirašyti iš anksto, o vėliau, jais pasinaudojęs, darbdavys juos tiesiog užpildė. Šiuos pareiškėjo paaiškinimus patvirtina tai, kad iš pačių dokumentų matyti, jog skiriasi tušinukas ir raštas, kuriuo yra parašytas pareiškėjo vardas ir pavardė bei jo parašas nuo likusių prašymų tekstų. Taip pat darbo užmokestis pareiškėjui buvo išmokėtas 2024 m. birželio 20 d. (banko pavedimo data), tai yra po to, kai buvo gautas pranešimas iš teismo apie šią inicijuotą bylą. Minėtos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėją įdarbinusi įmonė negalėjo jam užtikrinti darbo, dėl ko jis buvo priverstas ieškotis kito darbo, ką jis ir padarė. Kol pareiškėjas ieškojo kito darbo, darbdavys su juo 2024 m. kovo 8 d. nutraukė darbo sutartį. Susiradęs naują darbdavį (UAB „Rusko“), kuris yra pasirengęs įdarbinti pareiškėją, jis 2024 m. kovo 28 d. Migracijos departamentui skubos tvarka pateikė naują prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, tačiau jo prašymas išduoti naują leidimą skubos tvarka nėra išnagrinėtas, pareiškėjui grąžinta dalis mokesčio už pagreitintą prašymo išnagrinėjimą.

19.2. Bendrovės pateikti dokumentai patvirtina, kad pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, jokių tikrovės neatitinkančių duomenų nenurodė, jis atliko viską, ką buvo įsipareigojęs. Pareiškėjas negali būti atsakingas už trečiojo asmens veiksmus.

19.3. Atsakovo atsiliepime į skundą buvo neteisingai nurodyta, kad pareiškėjas nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes. Visų pirma, pareiškėjas 2024 m. sausio 18 d. buvo sudaręs darbo sutartį, todėl jis neturėjo pareigos informuoti apie darbo sutarties nesudarymą. Antra, darbo sutarčiai pasibaigus, pareiškėjas susirado naują darbdavį ir 2024 m. kovo 28 d. pateikė naują prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje.

19.4. Migracijos departamentui delsiant spręsti dėl naujojo leidimo gyventi Lietuvoje išdavimo, jis nuo 2024 m. gegužės 23 d. pradėjo individualią veiklą, nes jo naujai surastas darbdavys, kol nėra išspręstas 2024 m. kovo 28 d. skubos tvarka pateiktas prašymas dėl naujojo leidimo išdavimo, negali su juo sudaryti darbo sutarties. Nors Migracijos departamentas Sprendime dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo buvo nurodęs, kad patikrinus Licencijų informacinę sistemą informacijos apie išduotą licenciją nerasta, teismas pripažino faktą, jog tokia veikla buvo pradėta.

19.5. Pareiškėjo antrasis (2024 m. kovo 28 d.) skubos tvarka pateiktas prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (nepaisant to, kad nuo jo pateikimo praėjo 5 mėnesiai) iki šiol dar nėra išnagrinėtas, kas dar kartą patvirtina, jog ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dėl leidimo panaikinimo motyvai vis dar yra svarbūs ir gali turėti esminės įtakos nagrinėjant antrąjį prašymą.

19.6. Priešingai nei teigiama teismo sprendime, pareiškėjas visas nuo jo priklausančias sąlygas ir prisiimtas pareigas įvykdė – atvyko į Lietuvą, įsidarbino, buvo pasirengęs atlikti darbo funkcijas. Tą patvirtina jo sudaryta darbo sutartis. Ši sutartis iki jos nutraukimo 2024 m. kovo 8 d. galiojo, ji buvo teisėtai sudaryta, tad teismo argumentai dėl neva duomenų neatitikimo tikrovei yra visiškai nepagrįsti.

19.7. Darbdaviui, kurio veiksmų jis negali nei kontroliuoti, nei pakeisti, neįvykdžius savo pareigų (neužtikrinus darbo, nesumokėjus priklausančio atlyginimo), pareiškėjas susirado kitą darbdavį ir apie tai nedelsiant pranešė atsakovui, pateikė naują prašymą išduoti leidimą gyventi Lietuvoje. Pareiškėjas šiuo atveju negali būti „nubaustas“ už tai, kad: 1) darbdavys pažeidė darbo santykius reglamentuojančias teisės normas (vien tas faktas, jog darbo užmokestis faktiškai buvo išmokėtas tik iškėlus šią bylą, ar, kad buvo pasinaudota iš anksto užpildytais darbuotojo dokumentais, patvirtina grubų pažeidimą), kad 2) atsakovas nei skubos tvarka, nei per 5 mėnesius nuo prašymo pateikimo negali išnagrinėti prašymo dėl naujo leidimo išdavimo.

19.8. Pareiškėjui negali tekti atsakomybė už kitų asmenų neteisėtus ar nesavalaikius veiksmus. Kadangi pareiškėjas su pirminiu prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pateikė teisingus ir tikrovę atitinkančius duomenis, pagrįstus dokumentais (darbo sutartimi), jis apie pasikeitusią padėtį informavo Migracijos departamentą, leidimas gyventi Lietuvoje negalėjo būti jam panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.

19.9. Sprendime palikus nepagrįstus duomenis neva pareiškėjas leidimo gavimo metu elgėsi nesąžiningai ir teikė tikrovės neatitinkančius duomenis (nors faktiškai jis pateikė tikrovę atitinkančius duomenis, kuriems pasikeitus, informavo Migracijos departamentą), atsakovas, spręsdamas dėl jo naujojo prašymo, gali vertinti neteisingus leidimo panaikinimo pagrindus ir tai gali lemti neteisingas išvadas dėl naujojo leidimo išdavimo.

19.10. Pareiškėjas individualią veiklą pradėjo neturėdamas tikslo pažeisti leidimo išdavimo sąlygas, o dėl to, kad nuo 2024 m. kovo 28 d. atsakovui beveik du mėnesius nesprendus naujojo prašymo dėl leidimo išdavimo, pareiškėjas ėmėsi priemonių papildomam pajamų šaltiniui gauti, nes tapo neaišku, kada iš viso jo prašymas bus išnagrinėtas ir kada jis galės įsidarbinti UAB „Rusko“.

20. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti.

21. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui, nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie galėtų paneigti Migracijos departamento ginčijamame Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. gegužės 29 d. sprendimo Nr. 24S132586, kuriuo nuspręsta pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. 760309849, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 20 d., teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinės ir patikrins pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Byloje ginčijamu Sprendimu atsakovas nusprendė panaikinti dėl darbo išduotą pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį iki 2025 m. lapkričio 20 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2, 5 p.), taip pat nustačius, kad nutraukta darbo sutartis su pareiškėju (įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

27. Vertindama pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pažymi, jog Įstatymo 50 straipsnyje yra įtvirtinti savarankiški imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o, nustačius bent vieną iš šių pagrindų, atsakovas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Užsienietis negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

28. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, į kurią nukreipia minėta Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, įtvirtinti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, be kita ko, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės (2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (5 p.).

29. Sprendžiant dėl pragyvenimo lėšų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, taip pat reikšminga tai, jog pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymą Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“ pakankamas pragyvenimo lėšų dydis Lietuvos Respublikoje yra 1 MMA (2023 m. – 840 Eur, 2024 m. – 924 Eur).

30. Kaip nustatyta byloje pateiktais įrodymais, Migracijos departamentas 2023 m. lapkričio 15 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo G. T. įmonėje „Hegvita“ pagrindu, pareiškėjas minėtoje Bendrovėje dirbo nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. kovo 8 d., tačiau jam nei karto nebuvo išmokėtas bent 1 MMA siekiantis darbo užmokestis. Pareiškėjui už 2024 m. sausio mėn. išmokėta 69,35 Eur darbo užmokesčio, už 2024 m. vasario mėn. – 76,28 Eur, už 2024 m. kovo mėn. – 76,28 Eur. Taip pat pareiškėjo nuo 2024 m. sausio 19 d. iki 2024 m. kovo 8 d. darbo užmokestis nei karto nesiekė prašyme dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo bei Tarpininkavimo rašte įsipareigoto mokėti darbo užmokesčio, t. y. 1 387 Eur. Dar daugiau, pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvos Respublikoje laikotarpiu bus darbo užmokestis.

31. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo, o dėl jo buvusio darbdavio kaltės, nes pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti, o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024; 2024 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2403-552/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024). Pareiškėjas neįrodė išimtinių aplinkybių, lėmusių jo pasirinkimą sistemingai pažeisti sąlygas, taikomas asmenims, kuriems išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

32. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nustačius, kad su pareiškėju darbo sutartis buvo nutraukta bei jam išduoto leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu nebuvo mokamas prašyme išduoti leidimą bei Tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis, esantis vienintelis šiuose dokumentuose nurodytas pareiškėjo pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje, pripažintina, jog leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 2, 5 p. bei Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.).

33. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą. Likę neaptarti procesiniuose dokumentuose nurodyti proceso šalių argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui neturi esminės reikšmės, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

34. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. Z. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė