2026-01-07 Nr. AB-405-3-61-3-04887-2022-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-54-789/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04887-2022-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3, 12.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. sausio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Rasos Ragulskytės-Markovienės (pranešėja) ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. S. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas F. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybines mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir VMI Sprendimas); 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2022 m. spalio 5 d. sprendimą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir MGK Sprendimas).

2. Pareiškėjas grindė skundą šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. VMI Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad gyvenamojo namo, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), (toliau ir – Gyvenamasis namas) įsigijimo (statybos) išlaidos vertinamos ne pagal pateiktus dokumentų apyrašus, o pagal faktiškai pateiktus ir juridinę galią turinčius dokumentus. Mokesčių administratorius, argumentuodamas savo poziciją dėl mokesčių mokėtojo teiktų paaiškinimų ir suvestinių apyrašų (kuriuose yra detaliai nurodomos visos namo pastatymo ir įrengimo sąnaudos, įskaitant šių sąnaudų atsiradimo (patyrimo) datas, dydžius, kiekius ir pan.), formaliai ir nemotyvuotai atmetė šiuos mokesčių mokėtojo argumentus ir duomenis.

2.2. Suvestinių duomenų nevertinimas ir nepripažinimas dėl to, kad jie nėra pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) sąskaitos–faktūros, kasos kvitai, kasos pajamų orderiai ar kiti buhalteriniai dokumentai, yra neteisėtas.

2.3. Gyvenamojo namo ir jo priklausinių statybai buvo būtinos medžiagos, kurios turi įsigijimo savikainą, kurią mokesčių administratorius, turėdamas atitinkamus organizacinius ir techninius pajėgumus, galėjo ir privalėjo nustatyti, ar paneigti (perskaičiuoti) tas sumas, kurios buvo nurodytos suvestiniuose dokumentų apyrašuose ar ekspertizės akte.

2.4. Neteisinga visą įrodinėjimo pareigos naštą perkelti mokesčių mokėtojui. Gyvenamasis namas ir kiemo statiniai buvo pradėti statyti dar 2008 m. pavasarį, tuo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė pareigos saugoti turto įsigijimo (sukūrimo statybos rangos būdu) dokumentus už ilgesnį nei 3 metų laikotarpį. Vėliau šis laikotarpis tapo 5 metai ir dar vėliau 10 metų. Pareiškėjas 2008 m. pradėdamas statyti Gyvenamąjį namą, saugojo šio namo statybai įsigytų statybinių medžiagų įsigijimo dokumentus tiek, kiek tuo metu įpareigojo teisės aktai (t. y. 3, vėliau 5 metus), todėl, 2021 m. gruodžio 9 d. pradėjus mokestinį patikrinimą už 2016 m., negalima reikalauti iš mokesčių mokėtojo pateikti visus sąnaudas (atsiradusias net nuo 2008 m.) patvirtinančius buhalterinius dokumentus, kurie tiesiog neegzistuoja.

2.5. Mokesčių administratoriui atsiranda pareiga apskaičiuojant mokesčius vadovautis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsniu ir jame įtvirtintos įrodinėjimo pareigos paskirstymo tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo taisyklėmis.

2.6. Pirminiai statybinių medžiagų, naudotų Gyvenamajam namui pastatyti, įsigijimo dokumentai nebeegzistuoja, kad tačiau negalima paneigti fakto, kad statybinės medžiagos buvo įsigytos, nes namas buvo ne tik pastatytas, įrengtas, įregistruotas kaip 100 proc. užbaigtas, bet ir parduotas dar 2016 m. Mokesčių administratorius privalėjo vertinti ne tik panaudotų medžiagų įsigijimo vertę, kiekius, panaudotus įrengimus ir darbo jėgos sąnaudas, t. y. atlikti būtinus skaičiavimus ir atsižvelgti į šiuos skaičiavimus, bet ir argumentuotai paneigti pareiškėjo pateiktą eksperto T. M. 2022 m. birželio 13 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Aktas), jeigu nesutinka su šiame Akte pateiktomis išvadomis.

2.7. Mokesčių administratorius nesilaikė MAĮ 67 straipsnyje nurodytų įrodinėjimo standartų, nes neatliko jokių savarankiškų skaičiavimų, netyrė ir nevertino pareiškėjo pateikto Akto.

3. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašė atmesti jį.

4. VMI grindė atsiliepimą į skundą šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 17 straipsnio 27, 53, 54 punktuose nurodyta, kokiais atvejais nekilnojamo turto pajamos gali būti neapmokestinamos. Neatitikus numatytų sąlygų, nekilnojamojo turto pardavimo pajamos yra apmokestinamos GPMĮ nustatyta tvarka. GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje reglamentuota, kad, kai nekilnojamasis turtas įgytas statybos būdu, iš pardavimo pajamų galima atimti faktiškai patirtas išlaidas, pagrįstas dokumentais. Pagrįsti išlaidas dokumentais yra numatyta mokesčių mokėtojo pareiga, jeigu jis nori sumažinti mokėtiną gyventojų pajamų mokestį (toliau – ir GPM).

4.2. Pagal MAĮ 68 straipsnio 1 dalį, mokesčių administratorius gali apskaičiuoti arba perskaičiuoti GPM už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus. Todėl apmokestinimui aktualiu laikotarpiu mokesčių mokėtojas privalo saugoti dokumentus, norėdamas jais pagrįsti patirtas išlaidas. Atsakovė pažymi, kad, GPMĮ nenumatyta mokesčių administratoriui pareiga nustatyti ir apskaičiuoti realias pareiškėjo patirtas sąnaudas, sukuriant (pastatant) konkretų turtą, būtent pareiškėjui yra numatyta pareiga pagrįsti dokumentais faktiškai patirtas išlaidas.

4.3. Pareiga įrodyti ir pagrįsti patirtas išlaidas teisės aktų numatyta tvarka tenka pareiškėjui, o pareiškėjo pateikta eksperto išvada (joje nurodytos išlaidos) negali būti pripažinta išlaidas patvirtinančiu dokumentu, nes tai nėra juridinę galią turintis apskaitos dokumentas, todėl nėra pagrindo įtraukti dokumentuose nurodytas sumas į Gyvenamojo namo statybos išlaidas. Pareiškėjas nepagrindė dokumentais patirtų didesnių išlaidų, nei nustatyta patikrinimo aktu.

4.4. VMI, apskaičiuodama Gyvenamojo namo pardavimo apmokestinamąsias pajamas, atėmė išlaidas, pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais, kaip tai numatyta GPMĮ 19 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatose. Pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti šia galimybe, privalo saugoti ir turėti šiuos dokumentus, kad galėtų pagrįsti turto pasigaminimo išlaidų sumą.

II. 5. Regionų administracinis teismas 2024 m. balandžio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas, vadovaudamasis bylos medžiaga, nustatė šias ginčui reikšmingas faktines aplinkybes:

6.1. VMI Kontrolės departamento II gyventojų patikrinimų skyriaus vyriausioji specialistė, vykdydama 2021 m. gruodžio 29 d. pavedimą tikrinti Nr. (duomenys neskelbtini), atliko pareiškėjo Gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą už 2016 metus ir 2022 m. gegužės 17 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Patikrinimo aktas). Mokestinio patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 11 702 Eur GPM, nustačius, kad pareiškėjas, 2016 m. kovo 16 d. su sutuoktine pardavęs Gyvenamąjį namą, kurio bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise nebuvo išlaikęs 10 metų, gavo GPM apmokestinamąsias pajamas, tačiau nedeklaravo jų.

6.2. Pareiškėjas 2022 m. birželio 15 d. VMI pateikė pastabas, kuriose nurodė, kad Gyvenamasis namas ir kiti statiniai buvo pradėti statyti dar 2008 metų pavasarį, o nuo statybos pradžios iki mokestinio patikrinimo atlikimo pradžios jau buvo praėję beveik 13 metų.

6.3. Pareiškėjas, susipažinęs su Patikrinimo aktu, nedelsdamas kreipėsi į ekspertą ir paprašė, kad pastarasis atliktų statybos nustatymo ekspertizę ir nustatytų Gyvenamojo namo statybos skaičiuojamąją kainą pagal Nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainyną (NTK 2015) XI, 2015 m. kainų lygiu. Ekspertas T. M., 2022 m. birželio 13 d. atlikęs ekspertizę, surašė Aktą, kuriame nustatė, kad Gyvenamojo namo statybos kaina yra 266 075,00 Eur.

6.4. VMI, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir su juo pateiktą medžiagą, pareiškėjo pastabas bei su jomis pateiktus dokumentus, išanalizavusi ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, 2022 m. liepos 13 d. priėmė VMI Sprendimą ir patvirtino Patikrinimo aktą.

6.5. Pareiškėjas, nesutikdamas su VMI Sprendimu, pateikė skundą MGK, kuri 2022 m. spalio 5 d. MGK Sprendimu patvirtino VMI Sprendimą.

7. Teismas, vadovaudamasis GPMĮ nuostatomis (16 str. 1 d. 4 p., 19 str. 1–3 d.,) Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, nurodė, kad pareiga pateikti dokumentus, atitinkančius GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, tenka asmeniui, kuris siekia iš pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, atimti šio turto įsigijimo bei pardavimo išlaidas, kurias turi pagrįsti juridinę galią turinčiais dokumentais, iš kurių galima nustatyti ūkinės operacijos turinį.

8. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (nuo 2021 m. lapkričio 23 d. įstatymu Nr. XIV-680 buvo pavadintas Lietuvos Respublikos finansinės apskaitos įstatymu (toliau – ir FAĮ)) nuostatomis (2 str. 18 d., 7 str.), nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. kovo 16 d. su sutuoktine pardavė Gyvenamąjį namą už 175 000,00 Eur sumą (turtas parduotas už 515 000 Eur (iš jų: Gyvenamasis namas (175 000 Eur), žemės sklypas (334 000 Eur), garažas, pirtis ir kiemo statiniai (6 000 Eur)). Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas su sutuoktine pagrindė 18 166,26 Eur Gyvenamojo namo statybos išlaidas, taip pat patyrė 801,24 Eur (2 403,73 Eur/3) notaro išlaidų. Mokestinio patikrinimo metu, įvertinus pareiškėjo gautas 87 500 Eur (175000 Eur /2) Gyvenamojo namo pardavimo apmokestinamąsias pajamas bei patirtas 9 483,75 Eur (18 166,26 + 801,24)/2) įsigijimo ir kitas su jo pardavimu ar kitokiu perleidimu nuosavybėn susijusias išlaidas, pareiškėjui už 2016 m. apskaičiuota mokėtina į biudžetą 11 702 Eur GPM suma.

9. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius atliko pareiškėjo pateiktų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų analizę ir nustatė, kad Gyvenamojo namo statybai priskirtinos išlaidos sudarė 9 483,75 Eur. Pareiškėjas, grįsdamas didesnes statybos išlaidas, pateikė Aktą.

10. Teismas nurodė, kad Aktas nėra FAĮ reikalavimus atitinkantis buhalterinės apskaitos dokumentas, galiojantis sandoris ar gyventojo surašytas dokumentas, iš kurių būtų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį ar realiai patirtų išlaidų dydį, todėl Aktas negali būti pripažintas, kaip atitinkantis GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytus reikalavimus.

11. Teismas padarė išvadą, kad VMI pagrįstai atėmė iš pareiškėjo gautų GPM apmokestinamųjų pajamų juridinę galią turinčiais dokumentais pagrįstas pareiškėjo faktiškai patirtas 9 483,75 Eur statybos išlaidas.

12. Teismas, atsakydamas į pareiškėjo argumentus, kad, ginčo atveju nesant pirminių faktiškai patirtas statybos išlaidas pagrindžiančių buhalterinės apskaitos dokumentų, mokesčių administratorius privalėjo apskaičiuoti pareiškėjo patirtų statybos išlaidų dydį, vadovavosi MAĮ nuostatomis (70 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas apskaičiuoti jo patirtų statybos išlaidų dydį, remiantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatitinka teisinio reglamentavimo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos bei GPMĮ nuostatuose įtvirtintų pagrindinių apmokestinimo GPM principų.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo argumentų, kad mokesčių administratorius tinkamai neįvykdė savo pareigos, numatytos MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje, nes neatliko jokių savarankiškų skaičiavimų, vadovavosi MAĮ nuostatomis (67 str. 1 d.) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika. Teismas padarė išvadą, kad iš MAĮ 67 straipsnyje ir GPMĮ 19 straipsnyje įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, jog įrodinėjimo pareiga pagrįsti statybos išlaidas įstatymo reikalavimus atitinkančiais dokumentais tenka pačiam mokesčių mokėtojui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčio administratoriaus apskaičiuotą patirtų statybos išlaidų dydį.

III. 14. Pareiškėjas F. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą ir grąžinti klausimą atsakovui VMI nagrinėti iš naujo.

15. Pareiškėjas grindžia apeliacinį skundą šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu netinkamai įvertino administracinės bylos įrodymus. Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatose nustatytų reikalavimų.

15.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Akto išvadų. Akte, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis, nurodytas detalus gyvenamojo namo statybos objektyvių sąnaudų apskaičiavimas, t. y. faktiškai pareiškėjo patirtos statybos sąnaudos. Aktas yra įprastas ir leistinas įrodymas tokio pobūdžio bylose.

15.3. Pareiškėjas teikė Aktą VMI dėl to, kad pareiškėjas pats neišsaugojo gyvenamojo namo statybos sąnaudas patvirtinančių dokumentų dėl objektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių juridinę galią turinčių dokumentų, patvirtinančių gyvenamojo namo statybos sąnaudų dalies pagrįstumą. Tiek aplinkybės, kad pareiškėjas objektyviai negalėjo išsaugoti duomenų, patvirtinančių kitos Gyvenamojo namo statybos sąnaudų dalies pagrįstumą, tiek Aktas yra esminiai nagrinėjamos administracinės bylos įrodymai. Mokestinio patikrinimo metu VMI privalėjo išsamiai ir objektyviai įvertinti minėtas aplinkybes, tačiau to nepadarė.

15.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino esminių administracinės bylos įrodymų, netinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė nepagrįstą sprendimą. Minėtos aplinkybės sudaro pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

16. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti jį.

17. VMI, pakartodama bylos faktines aplinkybes, grindžia atsiliepimą į apeliacinį skundą šiais pagrindiniais argumentais:

17.1. Būtent pareiškėjui yra numatyta pareiga pagrįsti dokumentais faktiškai patirtas išlaidas (GPMĮ 19 str. 3 d.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad pareiga pateikti dokumentus, atitinkančius GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, tenka asmeniui, kuris siekia iš pajamų, gautų pardavus nekilnojamąjį turtą, atimti šio turto įsigijimo bei pardavimo išlaidas, t. y. pareiga pagrįsti išlaidas, o tuo pačiu pateikti reikiamus dokumentus, tenka asmeniui, kuris siekia sumažinti apmokestinamų pajamų dydį. To nepadarius, GPM apskaičiuojamas pagal gautų pajamų ir patirtų (teisės aktų numatyta tvarka pagrįstų) išlaidų skirtumą.

17.2. Ne individualios veiklos turto pardavimo pajamų apmokestinimo bylose, kai apmokestinimas siejamas ne su mokesčių administratoriaus nustatytomis neapmokestintomis pajamomis (MAĮ 70 str.), bet su privalomomis deklaruoti sumomis tiesiogiai įstatyme numatyta tvarka, nėra nustatinėjama nekilnojamo turto vertė ir nevertinama įsigijimo kaina kitaip, nei faktiškai patirtomis išlaidomis, pagrįstomis buhalteriniais dokumentais.

17.3. Pareiga įrodyti ir pagrįsti patirtas išlaidas teisės aktų numatyta tvarka tenka būtent pareiškėjui, o pareiškėjo pateikta eksperto išvada (Aktas) negali būti pripažinta išlaidas patvirtinančiu dokumentu, nes tai nėra juridinę galią turintis apskaitos dokumentas.

17.4. VMI, apskaičiuodama gyvenamojo namo pardavimo apmokestinamąsias pajamas, eliminavo išlaidas, pagrįstas juridinę galią turinčiais dokumentais, kaip tai numatyta GPMĮ 19 straipsnio 1 ir 3 dalies nuostatos. GPMĮ 19 straipsnyje numatyta mokesčių mokėtojo teisė, o ne prievolė iš parduoto ne individualios veiklos turto atimti šio turto pasigaminimo išlaidas, todėl mokesčių mokėtojui realiai patyrus turto pasigaminimo išlaidas, jos negali būti atimamos, neturint tai patvirtinančių dokumentų. Pareiškėjas, siekdamas pasinaudoti šia galimybe, privalo saugoti ir turėti šiuos dokumentus, kad galėtų pagrįsti turto pasigaminimo išlaidų sumą

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl VMI Sprendimo ir MGK sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

19. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad VMI Sprendimas ir MGK sprendimas yra pagrįsti, priimti tinkamai taikius GPMĮ 19 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, netenkino pareiškėjo skundo, paliko ginčijamus sprendimus galioti.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinės bylos įrodymus, ypač pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Akto išvadų.

21. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, nenustačiusi ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas bus tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

22. Šioje byloje pareiškėjui apskaičiuotas GPM, nes pareiškėjas pardavė nekilnojamąjį turtą – Gyvenamąjį namą – neišlaikęs jo nuosavybės teise 10 metų, t. y. registravo jį 2010 m., pardavė jį 2016 m. (GPMĮ 17 str. 1 d. 28 p.). Taigi pareiškėjui kilo pareiga mokėti GPM pagal GPMĮ nuostatas. Pareiškėjas, norėdamas mažinti GPM sumą, galėjo pasinaudoti GPMĮ 19 straipsnio 1 ir 3 dalyse įtvirtintu teisiniu reguliavimu, pagal kurį, be kita ko, pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn ne individualios veiklos turtą, iš gautų pajamų šiame straipsnyje nustatyta tvarka gali būti atimta turto įsigijimo kaina bei su šio turto pardavimu arba kitokiu perleidimu nuosavybėn susiję teisės aktuose nustatyti privalomi mokėjimai; leidžiama atimti tik tas sumas, kurios pagrindžiamos dokumentais, turinčiais visus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatyme ir kituose teisės aktuose numatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, ir (arba) galiojančiais sandoriais, ir (arba) užsienio vienetų bei gyventojų surašytais dokumentais, jei iš šių dokumentų galima nustatyti ūkinės operacijos turinį. Taigi būtent pareiškėjas turi pareigą pateikti GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje nurodytus dokumentus.

23. Pareiškėjas nurodo, kad jis patyrė didesnes sąnaudas, nei nustatė VMI, grindžia jas Aktu. Tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje nurodytų dokumentų, kurių pagrindu būtų galima vertinti, kokias Gyvenamojo namo statybos sąnaudas patyrė būtent pareiškėjas. VMI atėmė pareiškėjo faktiškai patirtas 11 702 Eur Gyvenamojo namo statybos sąnaudas, kurios pagrįstos GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje numatytai dokumentais, iš pareiškėjo gautų GPM apmokestinamųjų pajamų.

24. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino Akto išvadų, pažymi, kad šioje administracinėje byloje teisinę reikšmę GPM mažinimui turi tik tie dokumentai, kurie yra numatyti GPMĮ 19 straipsnio 3 dalyje. Remiantis GPMĮ 19 straipsnio 3 dalimi, Aktas negali būti laikomas pareiškėjo Gyvenamojo namo statybos sąnaudas patvirtinančiu dokumentu. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo įtraukti kitas pareiškėjo pateiktuose dokumentuose nurodytas sąnaudų sumas į Gyvenamojo namo statybos sąnaudų vertę, taip pat pagrįstai nustatė, kad eksperto 2022 m. birželio 13 d. aktas negali būti pripažintas dokumentu, pagrindžiančiu Gyvenamojo namo statybų sąnaudas. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. lapkričio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-591-815/2025, kurioje buvo nagrinėjamas skundas dėl iš esmės panašaus atsakovo sprendimo.

25. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo F. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. balandžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis