2016-06-30 Nr. AB-13646-3-64-3-01064-2015-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1137-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01064-2015-5

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriame prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nurodė, kad Šiaulių TI pareiškėjas periodiškai buvo laikomas nuo 2002 m. iki 2013 m. Šiaulių TI buvo kalinamas netinkamomis kalinimo sąlygomis. Kamerose buvo laikomas didesnis nei leistinas asmenų skaičius. Todėl pareiškėjas kamerose negalėjo pajudėti, pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą, negalėjo normaliai miegoti, tapo irzlus ir nervingas. Dėl per mažo ploto kamerose dažnai kildavo konfliktai tarp kalinamų asmenų. Pareiškėjo teigimu, jis patyrė emocinę ir psichologinę žalą.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Šiaulių TI, vadovaudamasis Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies nuostatomis, prašė nagrinėjant pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą, skaičiuojant nuo kreipimosi į teismą dienos. Nurodė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI pirmą kartą etapuotas 2009 m. birželio 5 d. ir įstaigoje periodiškai laikytas iki 2013 m. liepos 17 d. Pareiškėjas laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, Šiaulių TI buvo laikomas periodiškai nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. kamerose Nr. 9, 47, 30, kuriose buvo kalinama nuo 5 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,03 kv. m iki 4,67 kv. m ploto.

Atkreipė dėmesį, kad toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Taip pat pasivaikščiojimų (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna kalinimo kameroje. Esant perpildytoms kameroms, Šiaulių TI administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos nevisiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Pažymėjo, kad Šiaulių TI administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Kamerų remontas tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Šiaulių TI kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos atidarius langus. Dėl Šiaulių TI pastato statuso kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos kalinimo kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį, sureguliuoti oro temperatūrą).

Tačiau kalinami asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl sąlygų kalinimo kamerose. Šiaulių TI taip pat prašė teismo atsižvelgti, kad laisvės atėmimo įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo veikiama išimtinai prieš pareiškėją. Pareiškėjo kalinimas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo periodiškas. Padaryti pažeidimai buvo mažareikšmiai ir nesukėlė pareiškėjui ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 80 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas į Šiaulių TI buvo etapuotas 2003 m. vasario 18 d. ir laikytas periodiškai iki 2013 m. gegužės 3 d. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs senaties terminą kreiptis į teismą iki 2012 m. balandžio 8 d. nagrinėjamoje byloje, nes tik 2015 m. balandžio 8 d. kreipėsi į teismą. Pažymėjo, kad Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu, kuriam netaikoma senatis, buvo laikomas įvairiais periodais nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. Pareiškėjas buvo laikomas 10 dienų kamerose Nr. 9 ir 47, kurių plotai buvo nuo 16,26 kv. m iki 18,74 kv. m, jose buvo laikoma nuo 5 iki 8 asmenų ir vienam asmeniui teko nuo 2,03 kv. m iki 3,25 kv. m ploto. Pareiškėjui (vienam asmeniui) atskirais laikotarpiais (2 dienas) kamerose Nr. 47 ir 30 teko atitinkamai nuo 3,12 kv. m iki 3,75 kv. m ploto ir nuo 3,34 kv. m iki 3,90 kv. m ploto. Iš pateiktų duomenų teismas negalėjo nustatyti, kiek laiko per dieną kalinamas asmuo buvo laikomas kamerose pažeidžiant ar nepažeidžiant teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Todėl minėti duomenys vertintini pareiškėjo, teigiančio, kad jam nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas, naudai. Taigi teismas konstatavo, kad pareiškėjui Šiaulių TI nebuvo užtikrinamas 3,6 kv. m plotas iš viso 12 dienų.

Teismas pažymėjo, kad pagal esamus bylos duomenis negalima konstatuoti, jog nagrinėjamais konkrečiais atvejais Šiaulių TI, pažeisdamas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 76:2010) nuostatų reikalavimus, neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti. Įvertinęs turimus rašytinius duomenis ginčui aktualiu laikotarpiu, pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašus bei atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nenurodė konkrečių faktų, susijusių su galimu sveikatos sužalojimu, teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad būtent dėl aukščiau nustatytų pažeidimų, Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo sužalota pareiškėjo sveikata.

Įvertindamas neturtinės žalos dydį, priteistiną pareiškėjui, teismas rėmėsi teismų praktikoje taikytinais neturtinės žalos vertinimo kriterijais, atsižvelgė į pažeidimo trukmę (12 dienų), vertybes, kurioms daromas pažeidimas kėlė grėsmę, Lietuvoje esančias ekonomines darbo užmokesčio bei gyvenimo lygio sąlygas. Taip pat priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą teismas atkreipė į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus beveik dvejiems metams laiko nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI.

III. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjui priteisti adekvatų neturtinės žalos atlyginimą.

Teigia, kad netinkamomis sąlygomis pareiškėjas kalėjo ne 12 parų, bet 7 mėnesius. Nurodo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje yra konstatavęs, jog faktas, kad kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3,5 kv. m ploto, yra pagrindas savaime konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas teismo sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikai dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad Šiaulių TI pateikė neteisingus duomenis dėl pareiškėjo kalinimo laikotarpio tardymo izoliatoriuje.

Šiaulių tardymo izoliatorius, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai buvo padaryti, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Pabrėžia, kad EŽTT, vertindamas, ar asmuo buvo kalinamas sąlygomis, kuriomis buvo pažeistas taip pat ir Konvencijos 3 straipsnis, atsižvelgia į pažeidimo trukmę, jo pasekmes asmens fizinei bei dvasinei būklei. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos ir niekaip neišskyrė jo iš kitų laisvės atėmimo įstaigoje laikomų asmenų. Jokių aplinkybių, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai, nenustatyta. Pareiškėjo dėstomi argumentai yra abstraktūs, nedetalizuojamos aplinkybės, kurių pagrindu būtu galima konstatuoti, kad pareiškėjui buvo padaryta neturtinė žala. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra priimtas išsamiai ir visapusiškai įvertinus byloje pateiktus duomenis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjas teigia, kad jam dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo padaryta neturtinė žala.

Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

Pareiškėjas siekia, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už periodišką kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2003 m. iki 2013 m. Šiaulių TI pateikta 2015 m. balandžio 21 d. pažyma Nr. 60/09-13378 „Dėl Š. Š.“ (b. l. 30) patvirtina, kad pareiškėjas Šiaulių TI periodiškai buvo laikomas laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. Pažymėtina, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė tik 2015 m. balandžio 8 d. (b. l. 7). Todėl nagrinėjamu atveju daliai pareiškėjo reikalavimo yra pasibaigęs 3 metų ieškinio senaties terminas, numatytas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Šiaulių TI prašė taikyti.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013).

Teisėjų kolegijos nuomone, atsižvelgiant į pareiškėjui galbūt padaryto teisės pažeidimo pobūdį, t. y. tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimą, yra akivaizdu, kad pareiškėjas viso kalinimo Šiaulių TI metu žinojo arba turėjo žinoti, jog jam galbūt neužtikrinamos teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Argumentų, kurių pagrindu būtų galima atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pagal Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalį pareiškėjas nenurodė. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už galimai netinkamas kalinimo sąlygas Šiaulių TI laikotarpiu nuo 2003 m. vasario 18 d. iki 2012 m. balandžio 7 d. taikomas ieškinio senaties terminas.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl teismas privalo patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia priteistina suma gali būti teisinga.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintas pakankamas kalinimo plotas, o kitų kalinimo sąlygų pažeidimų nenustatyta.

Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2013 m. gegužės 3 d. Šiaulių TI buvo laikomas 19 parų. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje pateikta Šiaulių TI informacija apie pareiškėjo kamerų plotą bei jose laikomų asmenų kartu su pareiškėju skaičių (b. l. 30), pažymi, kad pareiškėjas Šiaulių TI iš minėtų 19 parų 11 parų buvo kalinamas vienam asmeniui tenkančio ploto sąlygomis, kurios neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nustatytos 3,6 kv. m minimalios ploto normos.

Nustatyta, kad Šiaulių TI pažeidė Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte numatytą reikalavimą, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Todėl Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus (teisės aktus) privalėjo veikti, o pareiškėjas patyrė neigiamus moralinius (dvasinius) išgyvenimus, t. y. neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

Vertinant, koks žalos atlyginimo dydis turėtų būti priteistas pareiškėjui nagrinėjamu atveju, būtina atsižvelgti į byloje nustatytas aplinkybes apie tai, kad pareiškėjas mažesnėmis nei 3,6 kv. m ploto sąlygomis Šiaulių TI buvo kalinamas 11 parų. Nors pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, tačiau nenustatyta, kad dėl netinkamų laikymo sąlygų pareiškėjui kilo sunkesni padariniai, pavyzdžiui, sveikatos sutrikimai (b. l. 12–28). Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi praėjus 2 metams po išvykimo iš Šiaulių TI. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo netinkamos kalinimo sąlygos Šiaulių TI sudarė prielaidas jam patirti neigiamus išgyvenimus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Todėl konstatuotina, kad pareiškėjo atžvilgiu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis pažeistas nebuvo. Remiantis išdėstytais argumentais, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimas pareiškėjui yra pakankamas jo patirtai neturtinei žalai kompensuoti.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, iš esmės tinkamai įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys