2016-03-23 Nr. AB-6448-3-62-3-02832-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eP-26-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02832-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 80.8; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. kovo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo UAB „Onrama“ ir A. Š. prašymus atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015 pagal pareiškėjo UAB „Onrama“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Onrama“ (toliau – ir Bendrovė) skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad atsakovui jokie teisės aktai nesuteikia teisės apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ne viešojo maitinimo veiklą vykdančiam subjektui, o galimos prekybos vietai. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtinta atsakovo teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, nustatant tokius ribojimus konkrečioms įmonėms, bet ne turtui. Kadangi skundžiamame sprendime nurodomas tik adresas, o ne pati įmonė, pareiškėjo manymu, toks ribojimas yra akivaizdžiai diskriminacinio pobūdžio, kadangi nepagrįstai sukuriamos nevienodos viešojo maitinimo veiklos vykdymo sąlygos.

Pareiškėjas pažymėjo, kad savivaldybės tarybos teisė riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nėra absoliuti ir pati savaime nėra pagrindas ribojimų taikymui. Tokie ribojimai galimi tik tada, kai egzistuoja objektyvus, proporcingas ir motyvuotas pagrindas, pagrindžiantis būtinumą riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir tokio ribojimo apimtis. Pareiškėjo nuomone, policijos raštuose pateikiama informacija, kuria buvo remiamasi priimant Sprendimą, nemotyvuota ir susijusi vien su statistika, o ne su pareiškėjo veikla ir veiksmais.

Policijos komisariatas, atsakovui pateikdamas statistinius duomenis, nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad nusikaltimai ar administraciniai pažeidimai padaryti išskirtinai asmenų, vartojančių alkoholinius gėrimus, pareiškėjui priklausančioje kavinėje ar bare. Pareiškėjas taip pat pabrėžė, kad įgyvendinant Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje savivaldybės tarybai suteiktą diskrecijos teisę reguliuoti jos veiklos teritorijoje veikiančių ūkio subjektų prekybos alkoholiu tvarką ir laiką turi būti paisoma bendrųjų teisės principų.

Sprendimas turi būti pagrįstas objektyviais duomenis, o taikomos poveikio priemonės motyvuotos ir proporcingos siekiamiems tikslams. Skundžiamas sprendimas neatitinka individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų: nėra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), nemotyvuotas dėl konkrečios nurodytu paros laiku taikomos sankcijos, pareiškėjas nebuvo informuotas apie administracinę procedūrą, prieš priimant sprendimą, jam nebuvo suteikta teisė duoti paaiškinimus. Atsakovas neturėjo teisinio pagrindo taikyti prekybinės veiklos laiko apribojimą savo iniciatyva nesant gyventojų skundų, teisės aktai jam nesuteikia teisės taikyti sankcijas prekybos vietai, todėl priimant Sprendimą buvo peržengtos savivaldybės kompetencijos ribos.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas rėmėsi Įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, 1 straipsniu, 3 straipsnio 4, 6, 10, 11 punktais, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir atsakovo argumentus, kad skundžiamas sprendimas yra norminio pobūdžio aktas, laikė nepagrįstais bei pripažino, kad Sprendimas yra individualus administracinis aktas.

Teismas konstatavo, kad užfiksuoti pažeidimai tiesiogiai siejami su prekyba alkoholiniais gėrimais UAB „Onrama“ priklausančiuose baruose, esančiuose (duomenys neskelbtini), susiję su įmonės veikla. Nesant byloje įrodymų, kurie leistų abejoti šių nustatytų pažeidimų teisėtumu ir patikimumu, teismas pažymėjo, kad tokiais faktiniais duomenimis yra grindžiamas viešojo intereso pažeidimas, nagrinėjamu atveju pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos. Teismas vertino, kad savivaldybės tarybai pakako faktinių duomenų dėl viešojo intereso apsaugos taikyti prekybos laiko apribojimą nurodytose vietose, nes pagal faktinius duomenis, surinktus byloje, egzistavo sąlygos, įtvirtintos Įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje, riboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. Pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad tokios nuostatos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

Teismas sutiko su pareiškėjo pozicija, kad ginčijamas administracinis aktas yra su trūkumais, nes jo turinyje trūksta motyvacijos dėl prekybinės veiklos apribojimo konkrečių prekybos vietų atžvilgiu sprendime nurodytu laiku. Tačiau Sprendime yra nurodytas teisinis pagrindas (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 9 d.), yra išvardyti policijos raštai, kuriuose, teismo nuomone, yra pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių grėsmę visuomenės saugumui, įrodančių viešosios tvarkos, rimties, visuomenėje priimtinų bendravimo normų pažeidimus prekybos vietose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), ir jų aplinkoje. Sprendimas priimtas atsižvelgus ne vien į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bet ir į policijos nuovadų pranešimus, seniūnijų raštus. Minėtuose raštuose išreiškiama nuostata taikyti prekybos alkoholiu apribojimą nuo 22 val. iki 8 val. laiku. Teismo vertinimu, visuma minėtų duomenų (Sprendimą lydinčių dokumentų) suteikė pakankamai informacijos pareiškėjui suprasti šio poveikio priemonių taikymo priežastis, todėl teismas pripažino, kad minėti Sprendimo trūkumai negali būti šio sprendimo panaikinimo pagrindu. Nurodyti duomenys, atsižvelgiant į tai, kad savivaldybės tarybai įstatymo suteikta diskrecijos teisė, siekiant pozityvių tikslų, apriboti prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, teismo vertinimu, sudarė teisėtą pagrindą priimti Sprendimą. Tai, kad šio pobūdžio informacija buvo pradėta rinkti mero iniciatyva, teismas taip pat nelaikė esminiu pažeidimu, sudarančiu pagrindą panaikinti Sprendimą, nes bylos duomenys patvirtina, jog iniciatyvą perėmė visuomenė, pateikdama konkrečius siūlymus dėl prekybos laiko apribojimo.

Pareiškėjas skunde paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 14 d. įvykusiame Kauno miesto savivaldybės tarybos posėdyje, kuriame buvo svarstomas ginčijamo sprendimo projektas, dalyvavo ir pareiškėjo pagrindinis akcininkas M. N., kuris pasisakė dėl projekto, pateikė paaiškinimus. Įvertinęs šią aplinkybę, teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad prieš priimant Sprendimą jam nebuvo suteikta galimybė duoti paaiškinimus. Teismas pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei ši procedūrinė teisė buvo pažeista, tai taip pat nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą, nes minėti trūkumai buvo pašalinti nagrinėjant ginčą teisme, išklausius pareiškėjo atstovo. Pareiškėjas nepaneigė policijos, seniūnijos raštuose nurodytų duomenų, jų teisingumo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str.), todėl teismas sprendė, jog, panaikinus Sprendimą dėl procedūrinių pažeidimų, situacija iš esmės nepasikeistų, nes faktinis pagrindas taikyti veiklos apribojimą išliktų, todėl formalus Sprendimo panaikinimas nepasiektų įstatymo numatytų teisingumo vykdymo tikslų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamas sprendimas nėra siejamas su nekilnojamojo turto savininku ar jo turto apribojimais, bet su konkrečiomis prekybos vietomis ir tose vietose ūkinę veiklą vykdančiais subjektais, konkrečiu atveju ginčijama apimtimi susijęs su pareiškėju UAB „Onrama“ ir jo vykdoma veikla (veiklos apribojimais) prekybos vietose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini). Teismas atsižvelgė į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-382/2012 dėl Kauno miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 4 d. sprendimo Nr. T-627, kuriuo taip pat buvo apribotas prekybos laikas prekybos vietoms, o ne juridiniams asmenims, nurodė, kad jis yra teisėtas ir pagrįstas ir atitinka minėto įstatymo nuostatą. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentus dėl atsakovo kompetencijos peržengimo taip pat atmetė kaip nepagrįstus.

Šioje byloje ginčas kilo taip pat ir dėl to, ar skundžiamame sprendime pareiškėjui nustatytas apribojimas nepažeidžia proporcingumo reikalavimo ir nesudaro kliūčių lygiomis sąlygomis konkuruoti rinkoje su kitais subjektais. Spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje yra pažymėta, kad kiekvieno ūkio subjekto veikla, jam taikytini (ar ne) ribojimai vertintini individualiai, todėl byloje negali būti svarstoma, dėl kokių priežasčių kitam subjektui prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimai nebuvo pritaikyti.

Pareiškėjo nuomone, spręsdamas šį ginčą teismas privalo remtis analogiško pobūdžio bylomis, t. y. 2014 m. gruodžio 4 d. nutartimi, priimta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, ir Kauno apygardos administracinio teismo bylose Nr. I-2134-428/2014, Nr. I-2132-644/2014 priimtais sprendimais, kuriais pareiškėjų skundai buvo patenkinti. Pasisakydamas dėl šių pareiškėjo argumentų teismas pažymėjo, kad Kauno apygardos administracinio teismo priimti sprendimai administracinėse bylose Nr. I-2134-428/2014 ir Nr. I-2132-644/2014, remiantis teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, dar nėra įsiteisėję (yra apskųsti apeliacine tvarka), todėl jais remtis kaip precedentais negalima, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014, kurioje apeliacine tvarka buvo peržiūrėtas Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2128-283/2014, ginčas nėra analogiškas šiai bylai.

Teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas ginčija ne visą Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607, o tik tą jo dalį, kuri tiesiogiai liečia jo interesus, todėl teigti, jog Kauno apygardos administracinio teismo 2014 m. balandžio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-2128-283/2014 ir nagrinėjamoje byloje faktinės situacijos yra visiškai analogiškos, sprendimo neteisėtumo motyvacija yra analogiška, įrodinėjimo priemonės taip pat yra analogiškos, šiuo atveju negalima. Teismas pažymėjo, kad nurodytoje byloje policijos raštuose, kuriais savivaldybės taryba rėmėsi priimdama sprendimą, nebuvo jokių duomenų apie minėtos įmonės viešosios tvarkos ar kitokius pažeidimus bei nebuvo kitokių objektyvių faktinių duomenų, kuriais būtų pagrindžiamas viešojo intereso pažeidimas, pasireiškiantis visuomenei reikšmingų vertybių – viešosios rimties trikdymu, neužtikrinimu saugios, kultūringos aplinkos šalia esančių namų gyventojams, todėl nurodyto teismo sprendimo ir jame nurodytų aplinkybių bei įrodymų nelaikė identiškais šiai bylai, nes administracinės bylos Nr. I-2128-283/2014 aplinkybių visuma akivaizdžiai skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių duomenų.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad tą aplinkybę, jog šios bylos pagal faktines aplinkybes skiriasi ir negalima tapatinti atskirų bylų faktinių situacijų, yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas nagrinėjamoje byloje laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą 2014 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS858-926/2014.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 16 d. nutartimi atmetė pareiškėjo apeliacinį skundą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teisėjų kolegija pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio ginčus dėl savivaldybių tarybų sprendimų, kuriais, kaip ir šio ginčo atveju, įmonei priklausančiose prekybos vietose buvo apribotas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val., aiškindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje įtvirtintos normos turinį, yra pažymėjęs, jog tokių ginčų kontekste būtina įvertinti, kad Įstatyme visuma numatytų priemonių, kuriomis siekiama šiame įstatyme numatyto tikslo – mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, alkoholio daromą žalą sveikatai ir ūkiui (Įstatymo 1 str. 1 d.), sudaro nuoseklią sistemą nuo licencijos išdavimo (ar atsisakymo išduoti licenciją) iki jos galiojimo panaikinimo, ir kiekvienas kompetentingo subjekto sprendimas šioje grandyje gali būti priimtas tik įvertinus įstatyme numatytas sąlygas. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytų sąlygų visetas – prekybos alkoholiniais gėrimais vietos pobūdis, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, visuomeninių organizacijų ar kitų institucijų raštu pareikšta nuomonė, policijos komisariatų pasiūlymai – reiškia viešojo intereso, visuomenės apsaugą nuo galimų neigiamų prekybos alkoholiu ir jo vartojimo padarinių. Savo paskirtimi tai – priemonė atkurti (nustatyti) tinkamą visuomenės ir verslo interesų pusiausvyrą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytomis sąlygomis suteikiant savivaldos institucijai teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, sudaroma galimybė apginti viešąjį interesą, pašalinti jo pažeidimus, kai išduodant licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais lieka neįvertintos reikšmingos aplinkybės, vėliau nulėmusios visuomenės interesų pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-2814/2011, 2014 m. birželio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-967/2014).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas prašė šioje byloje atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014 priimtą teismo procesinį sprendimą, ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai pastebėjo, jog šios administracinės bylos ir administracinės bylos Nr. A662-2144/2014 nagrinėjimo dalyką sudaro skirtingos Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalys, kurios grindžiamos skirtingomis faktinėmis aplinkybėmis, ginčams šiose bylose išnagrinėti būtina vertinti skirtingus įrodymus, todėl sutapatinti nagrinėjamos administracinės bylos su administracine byla Nr. A662-2144/2014, esant skirtingoms šių bylų faktinėms situacijoms, negalima. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad šioje byloje negalėjo būti vadovaujamasi teismo išvadomis, padarytomis administracinėje byloje Nr. A662-2144/2014.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tokio pobūdžio byloms reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo specifiką, nagrinėjamoje byloje sutiko su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad byloje pateikti rašytiniai įrodymai, juose pateikta informacija, vietos bendruomenių (jų atstovų) pareikšta nuomonė ir policijos siūlymai leidžia daryti neabejotiną išvadą apie pareiškėjui priklausančiose prekybos vietose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), ir šių prekybos vietų prieigose naktinės prekybos alkoholiniais gėrimais metu užfiksuotus teisės pažeidimus, trikdančius viešąją rimtį ir tvarką bei turinčius tiesioginę įtaką nesaugios gyventojams aplinkos sukūrimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, administracinėje byloje pateiktų įrodymų visuma patvirtina sąsają tarp pareiškėjo prekybos alkoholiniais gėrimais nakties metu Kaune, (duomenys neskelbtini), bei šiose Kauno miesto gatvėse ir jų prieigose užfiksuotais su viešojo intereso apsauga nesiderinančiais teisės pažeidimais, dalis kurių yra tiesiogiai susiję su naktine prekyba alkoholiniais gėrimais ar padaryti neblaivių asmenų. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčijama Sprendimo dalis priimta atsižvelgus į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nurodytą Kauno miesto bendruomenių nuomonę ir policijos komisariatų pasiūlymus. Minėtas ginčijamos Sprendimo dalies priėmimo faktinis pagrindas, įvertinus Sprendimo įžanginėje dalyje įvardytą prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo tikslą – siekti pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, teisėjų kolegijos vertinimu, sudarė teisėtą pagrindą priimti ginčijamą Sprendimo dalį.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su ginčijamo administracinio akto atitikimu Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimams, pažymėjo, jog, įvertinus šios administracinės bylos faktines aplinkybes, tokio pobūdžio byloms reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo specifiką, pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad visuma paminėtų Sprendimą lydinčių dokumentų leidžia suprasti ginčijamos Sprendimo dalies priėmimo motyvus ir poveikio priemonių taikymo priežastis, todėl motyvų nenurodymas pačiame Sprendime nesudaro pagrindo formaliai, vien dėl formos trūkumo, naikinti šį sprendimą, kuris savo turiniu yra teisėtas ir pagrįstas. Be to, iš Sprendimo įžanginės dalies aiškiai matyti, kokiomis teisės aktų normomis bei kokiais įrodymais remdamasis atsakovas nusprendė taikyti pareiškėjui priklausančioms prekybos vietoms Kaune, (duomenys neskelbtini), prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimą nuo 22 val. iki 8 val.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl apelianto argumentų, susijusių su sąžiningos konkurencijos laisvės neužtikrinimu ir apelianto įmonės diskriminavimu kitų įmonių atžvilgiu, pažymėjo, jog atsakovas, palaipsniui įgyvendindamas Alkoholio kontrolės įstatymo 1 straipsnio 1 dalies tikslus (mažinti bendrąjį alkoholio suvartojimą, jo prieinamumą, ypač nepilnamečiams, piktnaudžiavimą alkoholiu, jo daromą žalą sveikatai ir ūkiui), veikdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies numatytomis sąlygomis, turėjo diskrecijos teisę pasirinkti tam tikrais požymiais apibrėžtą subjektų ratą, kurie verčiasi prekyba alkoholiniais gėrimais, ir riboti jų prekybos laiką alkoholiu, todėl nagrinėjamu atveju negalėjo išvengti skirtingų konkurencijos sąlygų sudarymo skirtingiems ūkinės veiklos subjektams, prekiaujantiems alkoholiniais gėrimais skirtingose prekybos vietose. Tokia išimtis neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatai, kuri įtvirtina draudimą viešojo administravimo subjektams priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ar jų grupes ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant Lietuvos Respublikos įstatymų reikalavimus.

Teisėjų kolegija taip pat atmetė kaip nepagrįstus apeliacinio skundo argumentus, kad prekybos alkoholiniais gėrimais laiko ribojimas gali būti taikomas tik įmonėms, o ne prekybos vietoms (adresui). Teisėjų kolegija pažymėjo, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje numatytų poveikio priemonių taikymas nėra siejamas su ūkio subjektais – įmonėmis, todėl apeliantas nepagrįstai susiaurino minėtoje įstatymo normoje numatytos poveikio priemonės – laiko, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, apribojimo – taikymo sritį. Analogiškos pozicijos laikėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A261-382/2012, kuri, vertindama panašaus pobūdžio ginčo situaciją priėjo prie išvados, kad atsakovas Kauno miesto savivaldybės taryba pagrįstai sutrumpino prekybos laiką alkoholiniais gėrimais kioskuose ir paviljonuose, t. y. ūkinės veiklos subjektams, apibrėžtiems tam tikrais prekybos vietos rūšiniais požymiais.

IV. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas A. Š. prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015.

A. Š. nurodo, kad, gavęs Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, suprato, jog Kauno miesto savivaldybė, visiškai jo neinformavusi, apribojo jo nuosavybės teisių turinį, susijusį su galimybėmis vykdyti ūkinę veiklą jam priklausančiose patalpose, esančiose adresu (duomenys neskelbtini), Kaune. A. Š. pabrėžia, kad teismai išnagrinėjo ginčą apie tai jam nepranešę, nors šie teismų sprendimai reikšmingai įtakoja jo, kaip patalpų savininko, teises ir pareigas. A. Š. remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir pažymi, kad jis į bylos nagrinėjimą nebuvo įtrauktas, nors bylos nagrinėjimo metu buvo vertinamos galimybės vykdyti ūkinę komercinę veiklą jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose, t. y. sprendė klausimus dėl jo turimų teisių ir pareigų turinio. A. Š. nurodo, kad dėl priimtų teismų sprendimų jam nuosavybės teise priklausančiose patalpose nuo 22 val. iki 8 val. yra apribotos galimybės vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais. A. Š. daro išvadą, kad teismų sprendimai reikšmingai paveikė jo teises ir apribojo patalpų naudojimo galimybes, tačiau jis nebuvo įtrauktas į bylos nagrinėjimą, todėl bylos procesas turi būti atnaujintas ir byla išnagrinėta iš naujo, sudarant galimybes jam dalyvauti jos nagrinėjime. A. Š. atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-1742/2008, 2009 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P575-51/2009, 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-51-2011, 2011 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-62/2011, 2011 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-103/2011. A. Š. taip pat prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktų pagrindais.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo UAB „Onrama“ prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015.

Pareiškėjo teigimu, būtina atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo neatsižvelgta į aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, priimta nutartis jai prieštarauja. Be to, padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas, pasireiškęs ginčui aktualių Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių ignoravimu bei netinkamu Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies taikymu ir aiškinimu (ABTĮ 153 str. 2 d. 10 p.).

Pareiškėjas akcentuoja, kad teisėjų kolegija tiek spręsdama ginčą, tiek nagrinėdama pareiškėjo ankstesnį prašymą dėl proceso atnaujinimo vertino ir nagrinėjo ginčo aplinkybes tik dėl to, ar galėjo būti taikomi prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimai tik pareiškėjo atžvilgiu, bet nevertino, kad pagal skundžiamą atsakovo sprendimą ribojimai yra taikomi ne tik pareiškėjui, bet ir konkrečiam nekilnojamajam turtui (jo savininkams), kuriame vykdoma atitinkama ūkinė veikla.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Proceso atnaujinimas savo esme yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą), griežtai laikantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir tvarkos.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Prašymą atnaujinti procesą tikrinamoje administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015 padavė neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo A. Š..

Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 7 punkte numatyta, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išaiškinta, jog šis pagrindas skirtas užtikrinti vieną pagrindinių sąžiningo teismo proceso principų – teisę būti išklausytam, todėl šiuo pagrindu inicijuoti proceso atnaujinimą gali tik patys neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-224/2011). Procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą; 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-133/2010). Pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-57/2011, 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P-94-602/2015).

Vertinant tai, ar Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartyje pasisakyta dėl A. Š. teisių ir pareigų, pažymėtina, jog pasisakymas dėl asmenų teisių ar pareigų sprendime suprantamas kaip tiesioginis nurodymas dėl asmens, neįtraukto į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-57/2011), todėl vien tik tokio subjekto paminėjimas teismo sprendime nereiškia, kad dėl tokio asmens buvo pasisakyta (2009 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-272/2009). Pabrėžtina ir tai, jog įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų materialinių teisinių santykių turinį.

Teisėjų kolegijos vertinimu, 2015 m. spalio 16 d. nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tiesiogiai nenurodė dėl A. Š., kuris nebuvo įtrauktas į procesą, teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo. Kaip minėta, šiuo atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs A. Š. byloje nebuvo bylos proceso dalyviu ir prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė kaip neįtrauktas į bylos nagrinėjimą asmuo. Susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, teisėjų kolegija pažymi, kad administracinė byla buvo pradėta pagal UAB „Onrama“, keliant ginčą, kad skundžiamu Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T-607 buvo neteisėtai ir nepagrįstai apribotas pareiškėjo vykdomos prekybos alkoholiniais gėrimais laikas nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietose, esančiose Kaune, (duomenys neskelbtini), tačiau nagrinėjamoje administracinėje byloje nebuvo pasisakyta dėl minėto atsakovo sprendimo galimos įtakos A. Š. teisėms ir pareigoms ir tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo jo atžvilgiu. Nors administraciniai teismai vertino atsakovo sprendimą, kuriame buvo nurodytas adresas vietos, nuosavybės teise priklausančios A. Š., pažymėtina, kad Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 dalies teisėtumas ir pagrįstumas nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo vertintas tiek, kiek jis susijęs su įsiterpimu į pareiškėjo UAB „Onrama“ teisių apimtį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje administracinėje byloje dėl prašymą atnaujinti procesą padavusio asmens teisių ir pareigų tiesiogiai nebuvo pasisakyta. Ši byla buvo nagrinėjama tik dėl pareiškėjo UAB „Onrama“ teisių, kokie nors paties A. Š. teisių ar pareigų klausimai aptariamame ginče nebuvo sprendžiami, prašymą dėl proceso atnaujinimo padavęs į bylos nagrinėjimą neįtrauktas asmuo A. Š. neįrodė, kad teismo procesinis sprendimas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, palietė jo interesus atskirai nuo UAB „Onrama“ interesų.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta bei atsižvelgusi į pareiškėjo iškelto administracinio ginčo pagrindą ir dalyką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju A. Š. nėra tiesioginis šių administracinių teisinių santykių dalyvis ir administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015 kilęs ginčas nebuvo susijęs su prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusio asmens – A. Š. – teisėmis ir (ar) pareigomis. Pažymėtina ir tai, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo A. Š. nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos, priešingai nei teigia prašymą padavęs asmuo, nėra analogiško pobūdžio ir nesudaro pagrindo nagrinėjamu atveju atnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015.

A. Š. taip pat prašo atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 154 straipsnio 1 dalį, prašymą dėl proceso atnaujinimo turi teisę paduoti bylos šalys bei jų atstovai pagal įstatymą, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Įstatyme įtvirtintas tik vienas atvejis, kada asmuo, neįtrauktas į bylos nagrinėjimą, galėtų pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, t. y. tuo atveju, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų (ABTĮ 153 str. 2 d. 7 p.) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-110/2010). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog įstatyme nėra numatyta, kad į bylą neįtrauktas asmuo galėtų kreiptis dėl proceso atnaujinimo kitais ABTĮ 153 straipsnyje įtvirtintais pagrindais, todėl A. Š. prašymas atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktais nenagrinėtinas. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje administracinėje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-139-143/2015 atsisakė atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015 pagal pareiškėjo UAB „Onrama“ prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punkte įtvirtintais pagrindais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo UAB „Onrama“ 2016 m. sausio 18 d. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, teisėjų kolegija pabrėžia, kad proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Proceso atnaujinimo institutas taikomas tik ypatingais atvejais ir tik bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis Administracinių bylų teisenos įstatymo IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas visiškai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (ABTĮ).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas prašymą dėl proceso Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, užbaigtoje 2015 m. spalio 16 d. nutartimi, atnaujinimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė 2016 m. sausio 19 d. (pateikta per elektroninį paslaugų portalą), vertintina, jog šiuo atveju pareiškėjas nesilaikė ABTĮ 156 straipsnyje numatyto prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo termino ir jį praleido. Teisėjų kolegija, įvertinusi prie prašymo atnaujinti procesą pridėtą susirašinėjimą su elektroninio paslaugų portalo administratoriais, iš kurio matyti, kad pareiškėjui bandant pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo per šį portalą paskutinę termino paduoti prašymą teismui dieną, tai nebuvo galima padaryti dėl sistemos gedimo, taip pat atsižvelgusi į pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti bei tai, kad pareiškėjas prašymą pateikė nedelsiant, t. y. 2016 m. sausio 19 d., daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju terminas prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti atnaujintinas.

Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje byloje jau nagrinėjo pareiškėjo pateiktą prašymą dėl proceso atnaujinimo, paremtą iš esmės analogiškais pagrindais bei motyvais kaip ir šiame pakartotiniame 2016 m. sausio 19 d. teismui pateiktame prašyme dėl proceso atnaujinimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eP-139-143/2015, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, jo nuomone, sudariusias pagrindą šioje byloje priimtą teismo procesinį sprendimą pripažinti neteisėtu, nenustatė pagrindo atnaujinti procesą. Kaip minėta, pareiškėjas pakartotiniame prašyme dėl proceso atnaujinimo nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos pareiškėjo prašyme dėl proceso atnaujinimo, kuris buvo išnagrinėtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2015 m. lapkričio 18 d. nutartį. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio kitaip vertinti pareiškėjo pakartotinio prašymo atnaujinti procesą aplinkybes nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eP-139-143/2015, kurioje teisėjų kolegija priėjo prie išvados, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Vadovaujantis ABTĮ 159 straipsnio 1 dalimi, tais atvejais, kai teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, teismas nutartimi atsisako atnaujinti procesą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek A. Š., tiek pareiškėjo UAB „Onrama“ prašymai dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįsti įstatyme įtvirtintais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmetami, o procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015 atsisakoma atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo UAB „Onrama“ ir A. Š. prašymus atnaujinti procesą atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015 pagal pareiškėjo UAB „Onrama“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Onrama“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius