P-502-195-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P502-195/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02460-2010-8

Procesinio sprendimo kategorija 80.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2012 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. S. (V. S.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2627/2011 pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas V. S. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos, 6 800 000 litų (2 000 000 eurų) dydžio neturtinės žalos atlyginimą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

II. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2627/2011 pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos, kurią kildina iš Vilniaus miesto VPK Migracijos skyriaus priimto administracinio akto – 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 neišduoti asmeniui be pilietybės V. S. asmens be pilietybės kelionės dokumento. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir ĮUTP) 24 ir 25 straipsniais nustatytą teisinį reguliavimą, dokumentas, kuris patvirtina asmens be pilietybės teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, yra leidimas laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje.

Pažymėjo, kad ginčo sprendimo priėmimo metu galiojęs ĮUTP 24 straipsnis nustatė, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje, be kita ko, šio leidimo gavėjui suteikia teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos ir grįžti į ją leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Bylai aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties įstatymo 38 straipsnis nustatė, kad užsienio valstybės pilietybės neturinčiam piliečiui, kuris turi teisę laikinai ar nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau neturi užsienio valstybėje galiojančio kelionės dokumento, vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka gali būti išduodamas 1954 m.

Konvencijoje dėl asmenų be pilietybės statuso numatytas asmens be pilietybės kelionės dokumentas. Minėtoje įstatymo normoje minima kelionės dokumento išdavimo tvarka patvirtinta Asmens be pilietybės kelionės dokumento išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 277. Šių Taisyklių, kurios galiojo priimant Migracijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1/14-MS17-105, 2 punktas nustatė, kad kelionės dokumentas išduodamas, keičiamas, dokumento galiojimo laikas pratęsiamas asmenims be pilietybės, kurie turi leidimą laikinai apsigyventi ar leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje;

šis dokumentas suteikia teisę išvykti už Lietuvos Respublikos ribų. Taigi skundžiamas sprendimas kompetentingo viešojoje administravimo subjekto buvo priimtas laikantis galiojančių teisės aktų, t. y. teisėtai. Sprendime yra aiškiai ir motyvuotai, t. y. pagrindžiant nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pagrindžiant konkrečių teisės aktų normomis, nurodyta dėl kokių priežasčių pareiškėjui neišduotas kelionės dokumentas, išaiškinta jo gavimo tvarka. Ši tvarka pareiškėjui išsamiai išaiškinta ir 2004 m. rugpjūčio 30 d. pranešime Nr.1/14-M4-S-134 apie priimtą sprendimą.

Pareiškėjas neteigia, jog sprendime nurodyta aplinkybė, kad prašydamas išduoti kelionės dokumentą tuo pačiu prašymu jis pareiškė nenorintis gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, neatitinka tikrovės. Šis 2004 m. rugpjūčio 3 d. pareiškėjo prašymas yra byloje ir jame pareiškėjas yra pareiškęs, kad nuolat gyventi jis nenori.

Vieno iš pirmiau minėtų dokumentų (leidimo laikinai arba leidimo nuolat gyventi Lietuvoje) turėjimas pareiškėjui galėjo būti pagrindas gauti kelionės dokumentą, tačiau atsisakydamas teisės gauti šį dokumentą pareiškėjas pats sau sukūrė situaciją, kad jam pagal įstatymą negali būti išduotas kelionės dokumentas. Esant minėtoms aplinkybėms atsakovas negali būti kaltinamas pažeidusiu pareiškėjo teisę išvykti iš Lietuvos Respublikos. Kelionės dokumentas esant toms sąlygoms, kurias nustato įstatymas.

Kaip gali būti įgyvendinta pareiškėjo teisė gauti kelionės dokumentą pareiškėjui yra išaiškinęs ir teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-2150/2006).

Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai įvertino, kad pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog apie 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimą Nr. 1/14-MS17-105 jam buvo pranešta 2004 m. rugpjūčio 30 d. raštu Nr.1/14-M4-S-134, kurį gavo paštu 2004 m. rugsėjo 4 d., t. y. pasibaigus 7 dienų terminas paduoti skundą, pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes negali būti vertinama kaip teisės į teisminę gynybą atėmimas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis kreipėsi į teismą dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 panaikinimo ir kad teismas atsisakė priimti tokį jo skundą dėl to, kad pareiškėjas praleido terminą paduoti skundą. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) esant ABTĮ 34 straipsnyje nustatytiems pagrindams terminas paduoti skundą gali būti atnaujintas. Iš pareiškėjo argumentų matyti, kad teise apskųsti Sprendimą pareiškėjas nesinaudojo ir nesiekė ja pasinaudoti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino, kad pareiškėjas, gavęs Migracijos tarnybos raštą, dėl 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 apskundimo, pasirinko pasyvų elgesio variantą, t.y. nesikreipė į teismą siekdamas apginti savo galimai pažeistas teises dėl savo pasirinkto elgesio varianto, o ne dėl Migracijos valdybos veiksmų. Pareiškėjo apsisprendimas neskųsti minėto sprendimo, o kelti kitus su 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 priėmimu susijusius ginčus, patvirtina, kad pareiškėjas pasirinko kitus savo teisių gynimo variantus. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytoje administracinėje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 1 d. Nr. A8-2150/2006) buvo išnagrinėtas administracinis ginčas dėl Migracijos departamento išduoti pareiškėjui asmens dokumentus išvykimui iš Lietuvos Respublikos visam laikui.

Pareiškėjo argumentas, esą atsisakymas išduoti kelionės dokumentą apribojo pareiškėjo, kaip individualios įmonės savininko teisę į nuosavybę, nepagrįstas jokiais įrodymais. Apeliantas teismo posėdyje negalėjo paaiškinti kaip būtent šią jo teisę pažeidžia atsakovas. Pareiškėjas nepateikė į bylą jokių objektyvių įrodymų, kad ši jo teisė 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu Nr. 1/14-MS17-105 buvo pažeista. Todėl teisėjų kolegija šį pareiškėjo argumentą vertino kaip neįrodytą. Be to, iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo bylą pagal V. S. individualios įmonės (toliau – ir IĮ) „Almasta“ skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos, dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinė byla Nr. A442-2417/2011). Šioje byloje reikalavimas atlyginti neturtinę žalą kildinamas iš to paties Migracijos tarnybos 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 nurodant, kad kelionės dokumento išdavimas atėmė teisę laisvai naudotis įmonės turtu. Taigi dėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjo nurodyto motyvo, esą buvo pažeista nuosavybės teisė į juridinį asmenį – IĮ „Almasta“, yra iškeltas atskiras administracinis ginčas dėl žalos atlyginimo, kuris nėra išspręstas, nes Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2001 m. liepos 21 d. nutartimi perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi nagrinėjamoje byloje pareiškėjas antrą kartą prašo priteisti iš to paties atsakovo neturtinę žalą, kurią kildina iš to paties akto ir sieja su teisės į tą pačią nuosavybę (individualią įmonę pažeidimu).

III. Pareiškėjas V. S. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2627/2011 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, t. y atsižvelgiant į VFR Weimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimą Nr. 5K 465/12 We byloje dėl VFR pilietybės teisės pripažinimo ir VFR paso gavimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Prašymas atmestinas, procesas neatnaujintinas.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį, administracinė byla Nr. A146-2627/2011 buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Šiuo atveju pareiškėjas prašo atnaujinti procesą remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu, kuris numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jei naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą išaiškinęs, jog esminėmis bylai aplinkybėmis laikytinos tokios aplinkybės, kurioms paaiškėjus, ginčijami teisiniai santykiai atsiranda, pasibaigia arba pasikeičia. Be to, tai gali būti tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylą nagrinėjant iš esmės; 3) apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) šios turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas (žr., administracines bylas Nr. P15-60/2006, P6-169/2007, P556-68/2008, P858-43/2010).

Esminis naujai paaiškėjusios aplinkybės pobūdis suprantamas kaip svarbiausių bei turėjusių didžiausią reikšmę priimant atitinkamą teismo procesinį sprendimą duomenų pasikeitimas, kurį nustačius turėtų keistis įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada (2009 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P438-131/2009).

Nustatyta, kad administracinėje byloje, kurioje pareiškėjas siekia atnaujinti procesą, buvo sprendžiamas neturtinės žalos, kildinamos iš Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus priimto administracinio akto – 2004 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo Nr. 1/14-MS17-105 neišduoti asmeniui be pilietybės V. S. asmens be pilietybės kelionės dokumento – atlyginimo klausimas. Iš to akivaizdu, jog pareiškėjo minimas „VFR Weimaro administracinio teismo 2012 m. liepos 11 d. sprendimas Nr. 5K 465/12 We“ (toks pareiškėjo vardu surašytas dokumentas bei nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas į lietuvių kalbą teismui nepateikti) nėra susijęs su administracinės bylos Nr. A146-2627/2011 dalyku, jos nagrinėjimo metu neegzistavo, todėl negalėjo turėti lemiamos įtakos teisingam ginčo išsprendimui. Aptariama aplinkybė vertintina ne kaip naujai paaiškėjusi faktinė bylos aplinkybė, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, o kaip nauja aplinkybė, atsiradusi jau po administracinės bylos išnagrinėjimo. Kadangi šioje situacijoje ABTĮ nenumato galimybės atnaujinti procesą, teisėjų kolegija atmeta V. S. prašymą kaip nepagrįstą įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais ir procesą administracinėje byloje Nr. A146-2627/2011 atsisako atnaujinti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2627/2011.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė