2016-03-22 Nr. AB-6655-3-61-3-03628-2014-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2884-143/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03628-2014-9

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–11), kurį patikslino (I t., b. l. 56), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) įpareigoti atsakovą Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atėmus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir laikyti su kitu žmogumi; 2) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 130 329 Eur (450 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo; 3) priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Viešojo saugumo tarnyba), 14 481 Eur (50 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimo; 4) priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad negalėjo anksčiau kreiptis į teismą, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nėra išversta į lietuvių kalbą, todėl ilgai negalėjo suprasti, jog jo teisės pažeidžiamos. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 6 mėn. jam buvo draudžiama turėti ilgalaikius pasimatymus su fiziniu kontaktu su sugyventine, dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją. Taip pat nė karto jam nebuvo leista išvykti į namus. Nurodė, kad buvo laikomas kamerose Nr. 241, Nr. 75, Nr. 68, Nr. 38, Nr. 67, kuriose buvo stalas, kėdė, medinė spintelė, lentynos, kriauklė, todėl ne visada buvo pakankamai ploto. Kamerose karšto vandens nebuvo, o dušu galima naudotis tik kartą per savaitę. Kamerose sienos, grindys, lubos avarinės ir antisanitarinės būklės, baldai seni. Be to, kamerose nebuvo tinkamos ventiliacijos, todėl buvo drėgna, vidutinė kameros temperatūra žiemą buvo +13°C, kamerose taip pat buvo tarakonų, pelių ir žiurkių. Pažymėjo, kad kameroje Nr. 38 buvo asbestinis vamzdis. Pareiškėjo manymu, pasivaikščiojimui Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kiemelyje yra skiriama per mažai laiko, duodamo maisto nepakanka, o pastato konstrukcijose esantis asbestas kenkia jo sveikatai. Duodamas tualetinis popierius yra šiurkštus, jo užtenka tik 3 dienoms. Be to, draudžiama turėti šiltus pledus, šaldytuvus, ventiliatorius ir akvariumus. Pareiškėjas dėl Viešojo saugumo tarnybos konvojavimo transporto pažymėjo, kad vieną kartą buvo vežamas automobiliu MAZ, kuriame nebuvo saugos diržų. Konvojavimo automobiliuose teko sėdėti ant lentos, trūko oro, konvojavimo kameroje tamsu, nuolat būdavo surakintas antrankiais, dėl to jausdavo riešų skausmą, tirpdavo rankos. Taip pat pažymėjo, kad prie pažeidimo prisideda ir tai, jog pareigūnai turi sadistinį asmenybės sutrikimą. Teigė, kad laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir konvojavimo sąlygos yra nežmoniškos, tokios sąlygos sukėlė jam didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo jo sveikatą.

Atsakovai Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 69–73, 174, 187–188) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą, taip pat prašė taikyti ieškinio senaties terminą.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas nurodė, kad pareiškėjas pernelyg ilgai negynė savo teisių, be to, jokiais konkrečiais įrodymais nepagrindė nei reikalaujamos sumos dydžio, nei žalos atsiradimo fakto. Jo pateikti deklaratyvaus pobūdžio teiginiai apie didžiulį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, prarastus socialinius įgūdžius negali būti laikomi tinkamu neturtinės žalos atsiradimo pagrindimu. Neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme ir tikslais, jo atžvilgiu jokio išskirtinio sąlygų pabloginimo nebuvo taikoma.

Paaiškino, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visose Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose langai pritaikyti vėdinimui, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo eilės tvarka tvarkyti kameras, kuriose gyvena.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Nurodė, kad pareiškėjas yra priskirtas paprastajai grupei. Pagal Bausmių vykdymo kodeksą, paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per du mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą iki 4 valandų. Bausmių vykdymo kodeksas ilgalaikių pasimatymų nuteistiesiems, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę kalėjime, neįtvirtina.

Pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 116–119) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą bei taikyti ieškinio senaties terminą.

Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad konvojuojamųjų apskaitos dokumentai saugomi 3 metus, todėl neturi visų duomenų apie pareiškėjo konvojavimą. Viešojo saugumo tarnybos duomenimis, pareiškėjas buvo konvojuotas „Mercedes Benz“ ir „Volkswagen“ markės specialiaisiais automobiliais. Visose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Visas Viešojo saugumo tarnybos tarnybinis transportas, skirtas asmenų konvojavimui, turi transporto priemonės registracijos liudijimus, kasmetinės techninės apžiūros ataskaitas su transporto priemonės paskirties nurodymu. Asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246 patvirtintomis Konvojavimo taisyklėmis (toliau – ir Konvojavimo taisyklės). Viešojo saugumo tarnyba besąlygiškai užtikrina, kad specialiosios paskirties transportu vyktų tik nustatytas leidžiamas asmenų skaičius. Teismo posėdžių salėje konvojuojamieji laikomi su antrankiais, uždėtais ant priekyje laikomų rankų. Įvertinęs konvojuojamojo kriminogeninę charakteristiką, jo fizinę, psichologinę sveikatos būklę, teismo pirmininkas gali leisti antrankius nuimti. Nėra duomenų, patvirtinančių, kad teisminio konvojavimo metu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai galbūt neteisėtai naudojo antrankius pareiškėjo atžvilgiu. Pareiškėjas nesikreipė į Viešojo saugumo tarnybą dėl nepatogumų, susijusių su konvojavimu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu (II t., b. l. 59–64) nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atėmus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir laikyti su kitu žmogumi; atmetė kitą pareiškėjo skundo dalį kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis nurodė patyręs Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir konvojavimo metu.

Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi dėl laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime sąlygų nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2014 m. birželio 12 d. ir konvojavimo sąlygų nuo 2011 m. sausio 3 d. iki 2013 m. balandžio 24 d., tačiau atsakovo atstovai prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija dėl ieškinio senaties taikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011). Teismas vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi. Įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2014 m. liepos 28 d. Pabrėžė, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, nes teiginius apie Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos nežinojimą vertino kaip nepagrįstus. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas praleido senaties terminą skundui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2011 m. liepos 28 d., todėl ginčas nagrinėtinas tik dėl laikotarpio nuo 2011 m. liepos 28 d.

Teismas pažymėjo, jog CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, Konstitucijos 21 straipsnio 2, 3 dalimis.

Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Remdamasis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pateiktais duomenimis apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą bei jose laikytų asmenų skaičių, teismas nustatė, kad tomis dienomis, kai pareiškėjas laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 28 d. iki 2014 m. birželio 12 d. buvo laikomas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, ploto norma vienam asmeniui kamerose visiškai atitiko nustatytus reikalavimus, todėl šiuo aspektu pažeidimas nenustatytas.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas žalą kildina ir iš ilgalaikių pasimatymų nesuteikimo. Nustatė, kad pareiškėjui paskirtas laisvės atėmimas iki gyvos galvos, todėl laisvės atėmimo bausmę atlieka kalėjime, o pagal Bausmių vykdymo kodeksą, kaip nurodė Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas, jis yra priskirtas paprastajai grupei. Vadovaudamasis Bausmių vykdymo kodekso 85 straipsniu, reglamentuojančiu paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, teismas nurodė, kad paprastajai grupei priskirtiems nuteistiesiems nėra numatyta teisė į ilgalaikius pasimatymus (Bausmių vykdymo kodekso 85 str. 1 d.), todėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnų veiksmų šiuo atveju nenustatyta. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą su prašymu dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo.

Teismas dėl išvykos namo pažymėjo, jog Bausmių vykdymo kodekso 105 straipsnis teisę į trumpalaikę išvyką už pataisos įstaigų ribų nustato tik nuteistiesiems, kuriems nėra paskirta bausmė – laisvės atėmimas iki gyvos galvos, taigi padarė išvadą, kad tokia išvyka pareiškėjui nepriklauso.

Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuolat atliekami kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbai, todėl padarė išvadą, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracija imasi nuolatinių priemonių užtikrinti, kad laisvės atėmimo vietoje nebūtų graužikų ir buitinių parazitų. Kameras tvarkytis privalo patys nuteistieji bei suimtieji, kuriems yra išduodamas reikalingas inventorius ir valymo priemonės, taigi Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo neteisėtų veiksmų dėl galimo tarakonų ir graužikų buvimo kamerose nenustatyta.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio apie ventiliacijos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose nebuvimą pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas yra nurodęs, jog kamerų langai vėdinimui yra pritaikyti, todėl abejoti šiais paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Tai atitinka Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010) 24 punkto reikalavimus.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio apie karšto vandens Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kamerose nebuvimą pažymėjo, kad Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, jog patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Taigi teisės aktai neįtvirtina karšto vandens tiekimo kamerose. Be to, nors pareiškėjas skundėsi, jog jam suteikta teisė tik vieną kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad būtent tokia tvarka nustatyta Lietuvos higienos normos HN 76:2010 68 punkte, pagal kurį laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

Teismas dėl pareiškėjo teiginio apie per trumpą pasivaikščiojimo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kiemelyje laiką pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas 2014 m. rugpjūčio 21 d. pažymoje Nr. 24-4505 nurodė, jog pareiškėjas kiekvieną dieną turi galimybę pasivaikščioti gryname ore, kur turi galimybę užsiimti fiziniu lavinimu. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore, taigi pareiškėjo nurodomas pažeidimas nenustatytas.

Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas vyrams per mėnesį išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus. Kokios rūšies tualetinis popierius turi būti išduodamas nuteistiesiems, teisės aktai nenustato. Pareiškėjas neteigė, kad jam išduoda tualetinį popierių rečiau nei kartą per mėnesį, taigi tai, kad pareiškėjui tualetinio popieriaus nepakanka, jis jam nepakankamai švelnus, teismo vertinimu, negali būti traktuojama kaip Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos neteisėti veiksmai.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas taip pat nurodė, kad neturtinė žala, pasireiškusi sveikatos žalojimu, kilo ir dėl asbesto naudojimo pastato konstrukcijose. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad, kai pareiškėjas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kurias objektyviai galima įrodyti, jis privalo pateikti įrodymus, leidžiančius teismui teisingai įvertinti patirtą neturtinę žalą, arba nurodyti reikšmingas aplinkybes, kodėl to padaryti negali. Kadangi nagrinėjamu atveju pareiškėjas teigė, kad dėl asbesto patyrė sveikatos sutrikimų, šias aplinkybes privalo pagrįsti, tačiau jokių įrodymų dėl sveikatos pablogėjimo dėl asbesto nepateikė. Be to, nepateikė įrodymų, kaip nustatė apie asbesto buvimą Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo konstrukcijose, o, Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo duomenimis, nei gyvenamųjų korpusų, nei statinių konstrukcijose asbesto nėra; taigi nei pažeidimo, nei žalos faktas šiuo aspektu nėra įrodytas.

Teismas dėl maitinimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pažymėjo, kad Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis patvirtintomis mitybos normomis, valgiaraščiai yra subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Patikrinimų metu pažeidimai nenustatyti. Pareiškėjas nepateikė priešingas išvadas leidžiančių daryti įrodymų, todėl jo teiginius dėl netinkamo maitinimo teismas vertino kaip nepagrįstus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundėsi ir neremontuotomis kameromis bei pasenusiais baldais. Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62 punktą, laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį. Pažymėjo, kad, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai.

Šiuo atveju atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodomų pažeidimų, susijusių su kamerų remontu, be to, nepateikė duomenų, paneigiančių teiginius apie netinkamą temperatūrą, apšvietimą kamerose, taigi teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos kameros, kuriose jis buvo laikomas, neatitiko Lietuvos higienos normos HN 76:2010 62, 23 bei 26 punktų reikalavimų. Tačiau, teismo nuomone, šiuo atveju iš pareiškėjo skundo argumentų nėra aišku, kokia neturtinė žala jam dėl to kilo, kadangi jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, bendro pobūdžio nusiskundimais ir abstrakčiais argumentais.

Neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad būtent dėl neatlikto remonto ar temperatūros kamerose pablogėjusi pareiškėjo sveikata ar jis būtų patyręs kitas neigiamas pasekmes, kurias būtų galima laikyti neturtine žala pagal CK 6.250 straipsnio prasmę, o, nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip paminėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti. Teismo vertinimu, pareiškėjo pateikta pažyma apie pablogėjusį regėjimą nepatvirtina, kad toks regėjimo į tolį pablogėjimas buvo sukeltas netinkamų kalinimo sąlygų.

Teismas nurodė, jog pareiškėjas taip pat prašė įpareigoti Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą nedelsiant nutraukti kankinantį ir žeminantį elgesį, perkelti jį į gyvenamąją patalpą, kurioje jam priklausytų ne mažiau nei 4 kv. m, atėmus tualeto, prausyklos ir baldų užimamą plotą, ir laikyti su kitu žmogumi. Visų pirma, teismas pažymėjo, kad, kaip paminėta, vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto, todėl reikalavimas dėl 4 kv. m yra nepagrįstas; tačiau šiuo atveju teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnyje nustatyta, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų pateikęs Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijai prašymą dėl kalinimo sąlygų pagerinimo, taigi teismas konstatavo, kad nėra kilęs ginčas dėl paminėto pareiškėjo reikalavimo, todėl bylos dalį dėl reikalavimo atlikti veiksmus nutraukė kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Teismas, spręsdamas dėl konvojavimo sąlygų, nustatė, kad pareiškėjas buvo vežamas specialiaisiais automobiliais, kurie atitinka techninius reikalavimus. Remdamasis kelionės žiniaraščiais, teismas nustatė, kad specialiaisiais automobiliais vežamų suimtųjų / nuteistųjų skaičius neviršijo nustatytų reikalavimų. Viešojo saugumo tarnyba nurodė, kad visose specialiosios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Abejoti valstybės institucijos paaiškinimais teismas neturėjo pagrindo. Be to, pažymėjo, kad pareiškėjas automobiliu MAZ ginčo laikotarpiu nebuvo vežamas. Teismas vadovavosi Konvojavimo taisyklių 221 punktu. Nenustatė duomenų, patvirtinančių, kad konvojavimo metu Viešojo saugumo tarnybos pareigūnai galbūt neteisėtai naudojo antrankius pareiškėjo atžvilgiu. Be to, pažymėjo, kad žiniaraščiuose nėra duomenų, jog etapavimo metu dėl blogų sąlygų pareiškėjas būtų kreipęsis į konvojaus pareigūnus. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjo nusiskundimai konvojavimo sąlygomis yra nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad kitų skunde nurodytų aplinkybių pareiškėjas nėra konkretizavęs, nėra pateikęs jas patvirtinančių įrodymų, todėl jas vertino kaip nepakankamas pažeidimams konstatuoti.

Teismas, ištyręs byloje nustatytas faktines aplinkybes, pateiktus įrodymus, skundo bei atsiliepimų argumentus, teisės aktų nustatytus kalinimo bei konvojavimo reikalavimus, padarė išvadą, kad pareiškėjo teisių pažeidimai laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime metu ir konvojavimo metu nenustatyti, todėl pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog, nepatenkinus pareiškėjo skundo, nėra pagrindo spręsti ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą (ABTĮ 44 str. 1 d.).

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 70–72) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą ir patenkinti skundą.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas neteisėtai apribojo nagrinėtiną laikotarpį iki trejų metų iki skundo padavimo dienos. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenustato jokio termino šio straipsnio pažeidimui konstatuoti. Jis negalėjo anksčiau kreiptis, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai neišversti į lietuvių kalbą. Neprašė remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai. Teismas neįsigilino į jo sveikatos sužalojimą. Visas skunde nurodytas laikotarpis pripažintinas pagrįstu. Pažymi, kad jo konvojavimas buvo nežmoniškas ir kankinantis, buvo naudojami antrankiai. Teismas visus jo argumentus atmetė nemotyvuotai. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 81–82) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimo dalį dėl konvojavimo sąlygų palikti nepakeistą.

Viešojo saugumo tarnyba nurodo, kad teismas konstatavo, jog pareiškėjas praleido trejų metų ieškinio senaties terminą ir pagrindas jį atnaujinti nenustatytas, nes pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės ieškinio senaties terminui atnaujinti. Įstatyme nustatytais skundų padavimo terminais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011). Teismas tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes dėl konvojavimo sąlygų, materialinių bei procesinių normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo panaikinti teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (toliau – ir Institucijos) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti yra būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Sprendžiant Institucijų (šiuo atveju Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Viešojo saugumo tarnybos) veiklos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina nustatyti, kokios Institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui paduoto skundo matyti, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo administracijos veiklos neteisėtumą pareiškėjas, be kita ko, grindžia nuorodomis į teisės aktų nustatytų higienos ir sanitarinių normų nesilaikymą kamerose, kuriose jam teko gyventi ir būti, atliekant laisvės atėmimo bausmę pas atsakovą laikotarpiu nuo 2011 m. liepos 11 d. iki 2014 m. birželio 12 d. Savo teisių pažeidimą pareiškėjas taip pat sieja su sveikatos saugumo požiūriu netinkamomis jo konvojavimo sąlygomis.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šių pareiškėjo nusiskundimų pagrįstumo klausimą, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo pas atsakovą ir jo konvojavimo sąlygas, jo maitinimo organizavimą ir kitus pareiškėjo nurodytus tariamai padarytus pažeidimus. Aiškindamasis pareiškėjo nurodytas aplinkybes, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą tais aspektais, ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą, ar šie pažeidimai gali būti laikomi pareiškėjo subjektyvių teisių pažeidimais ir CK 6.250 straipsnio taikymo požiūriu būti traktuojami kaip asmens kankinimas, žiaurus, nežmoniškas ar žeminantis jo orumą elgesys, kuris galėjo sukelti (sukėlė) pareiškėjui pinigais atlygintiną neturtinę žalą.

Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nurodytiems faktinių bylos aplinkybių (byloje esančių įrodymų) įvertinimo kriterijams, taip pat atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl būtinumo taikyti Konvencijos 3 straipsnį, pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008) yra pasakęs, jog tam, kad būtų konstatuotas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, yra būtina nustatyti, kad konkrečioje situacijoje elgesyje su nuteistuoju buvo pasiektas minimalus žiaurumo laipsnis, kurį sąlygoja pats teisės akto pažeidimas bei tam tikrų aplinkybių visuma: tokio elgesio trukmė, jo pasekmės nuteistojo fizinei bei dvasinei būklei ir t. t. Nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismo padarytos išvados apie tai, kad CK 6.250 straipsnio saugomos vertybės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos, kolegijos pripažintinos pagrįstomis. Kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria šioms teismo išvadoms.

Atskirai kalbant apie pareiškėjo skundo dalį, sietiną su pareiškėjo asmeninės teisės turėti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme tinkamas laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime bei konvojavimo sąlygas, kolegija pažymi, kad, spręsdamas šią ginčo dalį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai taikė nacionalinės teisės aktų specialiai nustatytus asmens laikymo laisvės atėmimo vietose (Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuteistiesiems skirtose patalpose) ir jų konvojavimo tinkamumo kriterijus. Pasisakydama dėl nurodytų teisės aktų (jų atskirų normų) tarpusavio sąsajos su Konvencijos 3 straipsniu ir jų taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pirmiausia pažymi, jog Konvencijos ir paminėtos nacionalinės teisės normos negali būti tarpusavyje supriešinamos ta prasme, kad formalus nacionalinių teisės normų laikymasis savaime paneigtų galimybę taikyti Konvencijos 3 straipsnį tuo atveju, jeigu, teismui įvertinus byloje surinktus įrodymus, būtų prieita prie išvados, kad tam tikras elgesys su žmogumi (šiuo atveju nuteistuoju) turi Konvencijos 3 straipsnio draudžiamo elgesio požymius. Tačiau kartu pažymėtina, kad, spręsdamas Konvencijos 3 straipsnio laikymosi klausimus, teismas pirmiausia turi įvertinti tam tikro elgesio su žmogumi tinkamumą nacionalinės teisės, ypač teisės aktų, specialiai skirtų reglamentuoti nagrinėjamai bylai aktualius santykius, taikymo prasme. Tai yra būtina padaryti suponuojant, kad nacionalinės teisės leidėjai, priimdami tam tikrus teisės aktus, laikosi (privalo paisyti) šalyje būtinų taikyti tarptautinės teisės (kartu ir Konvencijos) pagrindinių nuostatų ir reikalavimų. Todėl teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo tinkamai laikomasi tam tikrų (byloje taikytinų) specialiųjų nacionalinės teisės normų, preziumuojama, kad buvo laikomasi ir tą teisės sritį reglamentuojančių tarptautinės teisės (Konvencijos) normų. Ir, priešingai, teismui nustačius, kad byloje nagrinėjamoje situacijoje buvo pažeistos byloje taikytinos specialiosios nacionalinės teisės normos, galima preziumuoti, o, atsižvelgus į tokių pažeidimų mastą ir itin neigiamą pobūdį, – konstatuoti tam tikrų Konvencijos nuostatų pažeidimus.

Pasisakydama dėl faktinės byloje nagrinėjamos situacijos, kolegija pažymi, kad pareiškėjo nurodytu paminėtu jo buvimo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu teisinius santykius dėl minimalių ploto normų nustatymo nuteistiesiems reglamentavo Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 patvirtintos taisyklės, pagal kurias iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009- 2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (1.3.1 p.).

Kalbant apie šią ir kitas paminėtame teisės akte nustatytas normas, pastebėtina, kad jose nėra jokių nuorodų apie jų koregavimą, atsižvelgiant į patalpose esančių baldų užimamą plotą. Todėl pareiškėjo argumentai dėl būtinumo atsižvelgti į baldų užimamą plotą nacionalinės teisės taikymo požiūriu kolegijos nepripažintini pagrįstais ir, kolegijos manymu, savaime negali būti pripažinti reikšmingais, sprendžiant Konvencijos 3 straipsnio nuostatų laikymosi klausimą, nes tam tikras patalpos ploto (jos erdvės) sumažėjimas dėl minimalaus baldų kiekio negali nulemti Konvencijos 3 straipsnio taikymo prasme reikšmingo neigiamo poveikio nuteistajam padidėjimo.

Taikydamas paminėtas Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas ploto normas situacijai, buvusiai pareiškėjo atveju po 2011 m. liepos 28 d., pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius įrodymus, kurie (išskyrus aptartą baldų poveikį) pareiškėjo iš esmės nekvestionuojami, pagrįstai konstatavo, kad po šios datos kamerų plotai, kur buvo laikomas pareiškėjas, atitiko paminėtą Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą reikalavimą. Teismas, įvertindamas šią ir kitas bylai reikšmingas aplinkybes bei, kolegijos manymu, pagrįstai pritaikęs CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostatą dėl ieškinio senaties taikymo byloje nagrinėjamai situacijai, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas nepatyrė pinigine išraiška atlygintinos neturtinės žalos. Nurodytos (teismo įvertintos) aplinkybės taip pat leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistos ir Konvencijos 3 straipsnio nuostatos.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija, patikrinusi bylą, nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, motyvų, sudarančių pagrindą panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys