2021-01-06 Nr. AB-354-3-61-3-00494-2019-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-28-492/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00494-2019-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 430 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose. Lukiškių TI-K nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje ir atskirtas ne aukštesne kaip 1,5 m aukščio sienele bei užuolaida. Užuolaidos neužtikrino privatumo, kadangi pareiškėjas tualete buvo matomas prižiūrėtojų ir kitų specialistų per duryse įrengtą stebėjimo langelį. Sanitariniame mazge nebuvo įrengta atskira ventiliacija, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Kameroje buvo įrengta bendra ventiliacija, tačiau ji neveikė. Nors kameros buvo vėdinamos per langą, tačiau rudens ir žiemos metu jie būdavo užsandarinami, kadangi per juos pūtė vėjas. Kamera buvo rūsyje, todėl, neužsandarinus langų, į kamerą galėjo patekti sniegas. Lukiškių TI-K administracija nuolat darė pažeidimus, bandė įbauginti.

1.2. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymais dėl darbo suteikimo, tačiau buvo pateikiami atsakymai, jog nėra darbo vietų. Nesuteikus darbo pareiškėjas turėjo gyventi iš išmokų, nes artimųjų neturi. Išmokos dydis buvo 11,40 Eur, o už juos negalėjo nusipirkti visų norimų prekių. Pašalpa neužtikrino visų poreikių, nes nuo 2017 m. sausio mėn. buvo galima išleisti iki 115 Eur būtiniausioms reikmėms. Pareiškėjas, matydamas, kaip kiti apsiperka už dideles sumas, jautėsi diskriminuojamas, o juo labiau, jei kitiems buvo suteikiamas darbas. Darbo nesuteikimas pareiškėjui turės įtakos sprendžiant dėl jo lygtinio paleidimo.

1.3. Pareiškėjas Lukiškių TI-K administracijos prašė sudaryti sąlygas į užimtumą kasdien, tačiau tokios sąlygos nebuvo sudaromos kiekvieną dieną. Pareiškėjas laikotarpiu nuo 2016 m. rugsėjo 23 d. iki 2019 m. vasario 5 d. didžiąją laiko dalį praleido užrakintas kameroje, t. y. iki 2019 m. vasario 5 d. nebuvo vykdomi numatyti užsiėmimai nuo 18.30 val. iki 21.30 val. Pareiškėjas į sporto salę buvo vedamas kartą per savaitę (buvo leidžiama sportuoti vieną valandą). Į bendravimo kambarėlį buvo vedamas vidutiniškai vieną kartą, o esant galimybėms ir du kartus per savaitę (tokie užsiėmimai truko 1–1,5 val.). Stalo teniso užsiėmimai vyko kas dvi savaites nuo 45 min. iki 1 val.

1.4. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjas patyrė diskomfortą, dvasinius ir psichologinius išgyvenimus, emocinę depresiją, nepilnavertiškumo jausmą, kankinimą, orumo sumenkinimą.

2. Atsakovo atstovas Lukiškių TI-K atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

3. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 11 d. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra visų būtinų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

4. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į Lukiškių TI-K atsiliepimą, kuriame nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose nebuvo atskiros nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemos, todėl kameroje tvyrojo nemalonus kvapas. Lukiškių TI-K sanitarinio mazgo įrengimas neatitiko nustatytų reikalavimų (jo plotas buvo per mažas), jame nebuvo durų, o vietoje jų – užuolaida. Sanitariniame mazge įrengta užuolaida neuždengė matomumo nuo kameros duryse įrengto stebėjimo langelio. Prašė teismo atkreipti dėmesį į vieną iš Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtų bylų, kurioje už tokias pat kalinimo sąlygas kaip jo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų, atlyginimo priteisimo.

7. Teismas, remdamasis byloje pateiktais duomenimis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, darė išvada, kad sanitarinio mazgo kabina nebuvo įrengta nei vienoje kameroje, kurioje pareiškėjas buvo laikomas. Visgi teismas, atsižvelgęs į aplinkybę, kad pareiškėjas visą ginčui aktualų laikotarpį kamerose buvo laikomas vienas, konstatavo, jog šiuo atveju nebuvo pažeistas pareiškėjo privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais. Teismas taip pat nenustatė ir kitų pažeidimų.

8. Teismas pažymėjo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, šioje byloje negalimas ir prašomas neturtinės žalos atlyginimas. Taigi, nesant būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkintas.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas nurodo, kad su priimtu teismo sprendimu nesutinka. Pabrėžia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, jog sanitarinio mazgo atskyrimas 1,5 m aukščio sienele nelaikytinas tinkamu sanitarinio mazgo įrengimu privatumui užtikrinti. Kalinamas asmuo turi teisę į privatumą ir nuo pareigūnų.

11. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodo, kad šioje byloje nėra nustatytos visos būtinos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas taip pat pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad šioje byloje yra pagrindas remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3722-484/2018 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2989-662/2019).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 14. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo netinkamas kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d.

15. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė jo teisės į privatumą pažeidimo, naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) Lukiškių TI-K.

16. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į pareiškėjo paduoto apeliacinio skundo ribas.

17. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

18. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis apie kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, ir jose buvusių sanitarinių mazgų (tualetų) įrengimą (b. l. 16, 40–41), konstatuoja, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas (tualetas) buvo iš dalies atskirtas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida. Šios aplinkybės neginčija ir atsakovo atstovas. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu). Tai truko 93 paras. Šis pažeidimas yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 8 straipsnio, kuris garantuoja asmens teisę į privatumą, pažeidimą.

19. Nustačius, kad pareiškėjo teisė į privatumą buvo pažeista (pažeistas Konvencijos 8 str.), pripažintina, kad Lukiškių TI-K šiuo aspektu veikė neteisėtai (CK 6.271 str. 1 d.), o dėl minėto padaryto pažeidimo (neteisėtų veiksmų) pareiškėjas patyrė neturtinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalies prasme.

20. Visgi teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia, kad visą ginčui aktualų laikotarpį pareiškėjas buvo kalinamas kamerose vienas, todėl jį, besinaudojantį tualetu, galėjo matyti tik Lukiškių TI-K pareigūnai (darbuotojai), o tai reiškia, kad pažeidimas nebuvo tokio sunkaus pobūdžio kaip tuo atveju, jei pareiškėją būtų nuolat matę besinaudojantį sanitariniu mazgu (tualetu) kartu kameroje kalinti asmenys. Įvertinusi minėtą aplinkybę ir tai, kad sanitarinis mazgas (tualetas) buvo atitvertas sienele ir užuolaidą (o tai reiškia Lukiškių TI-K pareigūnai (darbuotojai) neturėjo galimybės visiškai atvirai matyti pareiškėjo, besinaudojančio sanitariniu mazgu (tualetu), ir atsižvelgusi į šio teisės į privatumą pažeidimo trukmę (93 paros), teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra teisės į privatumą pažeidimo pripažinimas, o priteisti neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo. Priešingai nei nurodo pareiškėjas, šioje byloje remtis Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3722-484/2018 (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2989-662/2019) sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo nėra pagrindo, kadangi šios bylos ir minėtos administracinės bylos Nr. I-3722-484/2018 (administracinės bylos Nr. A-2989-662/2019 apeliacinėje instancijoje) aplinkybės nėra tapačios (pvz., minėtoje byloje nustatyta daug ilgesnė teisės į privatumą pažeidimo trukmė).

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš dalies neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Todėl yra pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą iš dalies tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti, iš dalies tenkinant pareiškėjo skundą, t. y. pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į privatumą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo pažeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 2 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjo R. K. skundą tenkinti iš dalies ir pripažinti, kad pareiškėjo teisė į privatumą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2018 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. vasario 5 d. buvo pažeista. Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.”

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė