2016-10-03 Nr. AB-18873-3-61-3-04307-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1361-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04307-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija: 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. G. (G. G.) skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. G. su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7373;

2) įpareigoti VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymą dėl neišmokėtos pensijos dalies.

Paaiškino, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 6 straipsnį, pareiškėjui buvo mokama sumažinta senatvės pensija. Neišmokėtos pensijos dalis yra 4 491,54 Lt. Kadangi pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, jam senatvės pensija buvo sumažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 8 straipsnį, todėl papildomai susidarė 24 498,06 Lt senatvės pensijos nepriemoka. 2014 m. birželio 5 d. pareiškėjas kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių, kuris 2014 m. birželio 19 d. rašte nurodė senatvės pensijos mažinimo teisinius pagrindus ir pateikė sumažintos bei išmokėtos pensijos apskaičiavimą. 2014 m. liepos 31 d. pareiškėjas VSDFV pateikė prašymą išmokėti senatvės pensijos nepriemoką, tačiau VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimu Nr. (6.5)I-7373 atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą. Pareiškėjas teigė, jog senatvės pensijos sumažinimas prieštarauja bendriesiems teisės principams ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsniui, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjas taip pat vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalimi, 2.81 straipsnio 1 dalimi, 6.273 straipsniu, 6.279 straipsnio 1 dalimi ir teigė, jog dėl neteisėto valstybės teisinio reguliavimo jis prarado pajamas, kurių nebūtų patyręs, jei toks reguliavimas nebūtų nustatytas, todėl jam priklauso visa neišmokėta pensijos dalis. Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės vienareikšmiškai apima visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas bei sudaro pagrindą Lietuvos valstybės civilinei atsakomybei kilti.

Atsakovas VSDFV atsiliepime prašo skundą atmesti.

Paaiškino, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą, nes pirmąją pensiją gavo 2010 m. sausio mėn. ir nuo tada jam tapo žinoma apie sumažintą pensiją. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., administracines bylas Nr. A143-816/2014, Nr. A444-2232/2013 ir kt.). Būtent nuo šio termino turi būti pradedamas skaičiuoti 3 metų senaties terminas. Vadovaudamasi Išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka taisyklių, patvirtintų Valdybos direktoriaus 2008 m. kovo 18 d. įsakymu Nr. V-131 (toliau – ir Taisyklės), 20 punktu VSDFV pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. spalio 6 d. pateikti įrodymus, patvirtinančius aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti, tačiau pareiškėjas tokių aplinkybių nenurodė, todėl VSDFV 2014 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą Nr. 6.5 I-8313, kuriuo, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymą atsisakė nagrinėti, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą. Valdyba taip pat nurodė, jog pareiškėjo skundžiamas sprendimas yra tarpinis dokumentas, kuris nesukelia jam teisinių pasekmių, nes juo tik pasiūlyta pateikti dokumentus, sudarančius pagrindą atnaujinti praleistą 3 metų senaties terminą. Teisines pasekmes sukelia 2014 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. 6.5 I-8313, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo prašymą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjo G. G. skundą tenkino. Panaikino VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-7373 ir 2014 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8313. Įpareigojo VSDFV išnagrinėti G. G. 2014 m. liepos 31 d. skundą iš naujo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2014 m. birželio 5 d. kreipėsi į VSDFV Klaipėdos skyrių su prašymu pateikti jam duomenis apie 2010-2011 metais neišmokėtą senatvės pensijos dalį, kurį išnagrinėjęs VSDFV Klaipėdos skyrius 2014 m. birželio 19 d. rašte Nr.(10.1)SI-34084 nurodė pareiškėjui teisinius jam apskaičiuotos senatvės pensijos perskaičiavimo pagrindus ir pateikė informaciją apie pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. išmokėtos senatvės pensijos dydžius. Pareiškėjas 2014 m. liepos 31 d. pateikė VSDFV prašymą išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį.

Susipažinusi su pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymu, VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-7373, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas, 2014 m. liepos 31 d. paduodamas prašymą, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, todėl vadovaudamasi Taisyklių 20 punktu pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. spalio 6 d. pateikti įrodymus, kurie galėtų patvirtinti, kad skundo padavimo terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Toks VSDFV sprendimas motyvuotas tuo, kad apie VSDFV Klaipėdos skyriaus sprendimą mokėti pagal Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnio nuostatas sumažintą senatvės pensiją pareiškėjas sužinojo (turėjo sužinoti) 2010 m. sausio mėnesį.

VSDFV pažymėjo, kad iki nurodyto termino pareiškėjui pateikus įrodymus, sudarančius pagrindą atnaujinti terminą skundui paduoti, skundo priėmimo klausimas būtų sprendžiamas iš naujo, o tokių įrodymų nepateikus arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, 2014 m. liepos 31 d. prašymas dėl sumažintos senatvės pensijos dalies būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus skundo padavimo terminą (Taisyklių 31 p.). Taip pat minėtame sprendime buvo nurodyta, kad jis gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

VSDFV 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (6.5) I-8313 atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymą išmokėti laikotarpiu nuo 2010 iki 2011 metų susidariusią senatvės pensijos nepriemoką Taisyklių 31 punkto pagrindu. Toks sprendimas motyvuojamas tuo, kad paduodamas skundą pareiškėjas praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą apskųsti sprendimą dėl jam paskirtos senatvės pensijos sumažinimo ir per nustatytą terminą nepateikė VSDFV įrodymų, patvirtinančių aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti.

Teismas aptarė ginčui aktualių teisės aktų nuostatas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir remdamasis tuo nurodė, kad nagrinėjamu atveju pirmoji sumažinta senatvės pensija pareiškėjui buvo sumokėta 2010 m. sausio mėnesį, taigi apie tai, kad paskirta pensija buvo sumažinta, pareiškėjas sužinojo 2010 m. sausio mėnesį. Pareiškėjas, kreipdamasis į VSDFV su 2014 m. liepos 31 d. skundu, praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą trejų metų terminą.

Kartu teismas pažymėjo, kad Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje įtvirtina, kad skundui VSDFV paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, VSDFV direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Ginčijamame 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime nurodyta, kad, jeigu pareiškėjas iki 2014 m. spalio 6 d. pateiks įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, jo skundo priėmimo klausimas bus sprendžiamas iš naujo, taip pat buvo nurodyta, kad toks sprendimas gali būti skundžiamas teismui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepasinaudojo sprendime jam suteikta teise iki 2014 m. spalio 6 d. pateikti įrodymus dėl termino praleidimo priežasčių, tačiau, nesutikdamas su sprendimu, su 2014 m. rugsėjo 24 d. skundu kreipėsi į teismą, tokiu būdu įgyvendindamas kitą sprendime jam suteiktą teisę – ginčyti sprendimą teisės aktuose nustatyta tvarka. Sprendime nurodytu terminu pareiškėjui atsakovui nepateikus įrodymų dėl termino praleidimo priežasčių, VSDFV 2014 m. spalio 15 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5) I-8313, kuriuo atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymą išmokėti laikotarpiu nuo 2010 iki 2011 metų susidariusią senatvės pensijos nepriemoką Taisyklių 31 punkto pagrindu.

Teismas vertino, kad Taisyklių 20, 31 punktų normų turinys patvirtina, kad VSDFV paduotas skundas išankstine nagrinėjimo ne teisme tvarka turi būti iš esmės išsprendžiamas atlikus pilną procedūrą, t. y. VSDFV, nustačiusi, kad praleistas skundo padavimo terminas, pirmiausia turi raštu pareikalauti įrodymų dėl termino praleidimo priežasčių ir tik gavusi atsakymą arba per nustatytą terminą negavusi pareiškėjo atsakymo, priimti galutinį sprendimą dėl skundo pagrįstumo ir tinkamumo. Nagrinėjamu atveju sprendimu atsisakant nagrinėti pareiškėjo skundą, iki galo neatlikus įrodymų rinkimo procedūros, kurią buvo privaloma atlikti pagal teisės aktus, buvo pažeistos procesinės tokio sprendimo priėmimo taisyklės. VSDFV 2014 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. (6.5)I-8313 taip pat priimtas pažeidžiant procedūrinius tokio sprendimo priėmimo reikalavimus, kadangi pareiškėjas buvo suklaidintas dėl tokio sprendimo priėmimo galimumo.

Atsižvelgdamas į tai, kas nustatyta, vadovaudamasis ABTĮ 5 straipsnio 1 dalimi, 10 straipsniu, 88 straipsnio 4 dalimi ir siekdamas, kad teismo sprendimu būtų realiai apgintos pažeistos pareiškėjo teisės, teismas naikino šioje byloje pareiškėjo ginčijamą VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. (6.5) I-733 ir VSDFV 2014 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (6.5) I-8313, kaip priimtus pažeidžiant pagrindines procedūras, ypač taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punktas) ir įpareigojo VSDFV išnagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. skundą iš naujo.

III. Atsakovas VSDFV pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – G. G. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad teismo sprendimas priimtas neteisingai pritaikius ir išaiškinus materialinės teisės normas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką.

Iš VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo turinio akivaizdu, kad tai nėra galutinis sprendimas, kad galutinis sprendimas bus priimtas pareiškėjui atlikus arba neatlikus pastarajame VSDFV sprendime nurodytus veiksmus iki 2014 m. spalio 6 d., todėl teismo išvada, kad pastaruoju sprendimu atsisakant nagrinėti pareiškėjo skundą, iki galo neatlikus įrodymų rinkimo procedūros, kurią buvo privaloma atlikti pagal teisės aktus, buvo pažeistos tokio sprendimo priėmimo taisyklės, yra nepagrįsta. Pareiškėjui jokių įrodymų ar paaiškinimų dėl praleisto termino per VSDFV nurodytą terminą nepateikus, VSDFV 2014 m. spalio 15 d. sprendimu, vadovaudamasi Taisyklių 31 punktu, priėmė galutinį sprendimą – atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymą, kaip pateiktą praleidus įstatymo nustatytą skundo padavimo terminą. Būtent pastarasis VSDFV sprendimas sukėlė pareiškėjui teisines pasekmes – juo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymą, todėl privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra VSDFV nebuvo baigta. Atitinkamai VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimas yra tarpinis sprendimas, skirtas informuoti pareiškėją apie praleistą skundo padavimo terminą ir pasiūlyti pateikti įrodymus terminui atnaujinti, todėl teismo sprendimas panaikinti šį sprendimą, neva kaip galutinį sprendimą nenagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymo, priimtą pažeidžiant Taisyklių 20 punktą (teismas nurodė, kad šiuo sprendimu atsisakyta nagrinėti pareiškėjo skundą), yra nepagrįstas.

Vis dėlto, negalima užkirsti kelio pareiškėjui nesutikti ir ginčyti tarpinių, negalutinių VSDFV sprendimų. VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime nurodė pareiškėjui, kad šis praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą skyriaus sprendimui dėl sumažintos senatvės pensijos mokėjimo apskųsti. Pareiškėjas 2014 m. spalio 15 d. patikslintame skunde teismui aiškiai išreiškė nesutikimą su minėtame VSDFV sprendime nurodytu termino skaičiavimu, t. y. pareiškėjas nesutiko su VSDFV pozicija dėl termino skaičiavimo, nemanė, kad apskaičiuotą terminą jis praleido, todėl turėjo teisę kreiptis į teismą. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS25-520/2015, teigia, kad VSDFV, 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. (6.5) I-7373 nurodydama šio tarpinio sprendimo apskundimo tvarką, nepadarė teismo sprendime nurodyto Taisyklių 20 punkto pažeidimo. Šis teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teismas, priimdamas nagrinėti pareiškėjo reikalavimą dėl VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo panaikinimo, pripažino, jog šis sprendimas gali būti ginčijamas teisme, todėl teismo išvada dėl VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo neteisėtumo, pagrįsta iš esmės tik tuo, kad VSDFV minėtame sprendime nurodė šio sprendimo apskundimo teismui galimybę, yra nepagrįsta.

Teismas ginčijamame sprendime taip pat nurodė, kad VSDFV 2014 m. spalio 15 d. sprendimas priimtas pažeidžiant procedūrinius tokio sprendimo priėmimo reikalavimus, kadangi pareiškėjas buvo suklaidintas dėl tokio sprendimo priėmimo galimumo. Šis teismo teiginys irgi atmestinas kaip nepagrįstas, nes, kaip minėta, VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. tarpiniame sprendime pareiškėjui nurodė, kad per nustatytą laiką nepateikus įrodymų arba nusprendus, kad nėra pagrindo atnaujinti terminą, jo 2014 m. liepos 31 d. prašymas dėl senatvės pensijos dalies išmokėjimo būtų paliktas nenagrinėtas, kaip pateiktas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas G. G. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo atmesti apelianto apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, kad teisė kreiptis į administracinius teismui suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų prima grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijoje, kad teisių gynyba turi būti reali ir veiksminga, o ne formali. Taip pat remiasi Konstitucinio Teismo praktika dėl teisės į pensinį aprūpinimą. Pažymi, kad ta aplinkybė, jog jam mokamos senatvės pensijos metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl pensijos dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos dalies reikalavimą, nes Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo taikymas, sumažinant senatvės pensijas, prieštarauja Konstitucijos 23,29 ir 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymi, kad teisinė situacija dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio taikymo yra visiškai aiški, tad teismo sprendimas paliktinas nepakeistu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo pareiškėjui siekiant jam paskirtos ir pritaikius Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos neišmokėtos dalies už 2010-2011 metų laikotarpį priteisimo.

Byloje nustatytos šios reikšmingos aplinkybės:

(1) Pareiškėjui nuo 1998 m. rugsėjo 20 d. paskirta valstybinio socialinio draudimo senatvės pensija, kuri nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2011 m. pabaigos buvo mažinama remiantis Laikinojo įstatymo nuostatomis.

(2) 2014 m. liepos 31 d. pareiškėjas pateikė VSDFV prašymą išmokėti jam visą dėl Laikinojo įstatymo 6 ir 8 straipsnių nuostatų taikymo neišmokėtą senatvės pensijos dalį. Pareiškėjas nurodė, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo tik Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, taip pat nurodė manantis, kad negalima situacija, kai asmuo, turintis teisę teisminiu keliu apginti savo pažeistas teises, negalėtų to padaryti dėl institucijos neveikimo netinkamai taikant teisės aktus. Nusprendus, kad pareiškėjas yra praleidęs kreipimosi terminą, prašė jį atnaujinti, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, kad teisė kreiptis į administracinius teismui suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų prima grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijoje, kad teisių gynyba turi būti reali ir veiksminga, o ne formali.

(3) Susipažinusi su pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymu, VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. priėmė sprendimą Nr. (6.5)I-7373, kuriame konstatavo, kad pareiškėjas, 2014 m. liepos 31 d. paduodamas prašymą, praleido iki 2012 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, atmetė jo argumentus, dėl ko, pareiškėjo nuomone terminas turėtų būti atnaujintas, bei vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 20 dalimi, pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. spalio 6 d. pateikti papildomus įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą apskųsti sprendimą dėl nuo 2010 m. mokėtos sumažintos pensijos praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių terminą atnaujinti.

(4) Pareiškėjas prašymo atnaujinti terminą VSDFV nepateikė, o su skundu dėl pensijos dalies priteisimo kreipėsi į teismą.

(5) 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. 96.5)I-8313 VSDFV, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas per nustatytą laiką įrodymų dėl svarbių termino praleidimo priežasčių nepateikė, remdamasi Taisyklių 31 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo 2014 m. liepos 31 d. prašymą.

Nagrinėjamo ginčo esmė – pareiškėjo paminėtu laikotarpiu tariamai pažeistos teisės į visą jam paskirtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensiją gynimo būdo tinkamumas ta prasme, ar pareiškėjas, siekdamas atgauti pensijos nepriemoką, laikėsi tokio pobūdžio ginčams teisės aktų nustatytos išsprendimo tvarkos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformulavo tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles, kuriomis turi būti vadovaujamasi ir šioje administracinėje byloje (ABTĮ 13 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Ginčui aktualioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų 2014 m. balandžio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-816/2014, be kita ko, nurodyta, kad tokio pobūdžio ginčo (dėl Laikinojo įstatymo 8 str. 1 d. pagrindu neišmokėtos pensijos dalies priteisimo) teisiniams santykiams yra taikytinos Pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) 45 straipsnio 1 dalies nuostatos; kad šioje dalyje nustatyta VSDFV teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarka turi būti suprantama ir aiškinama kaip tokio pobūdžio ginčams išspręsti privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka; kad šioje dalyje nurodyti kaip skundžiami VSDFV teritorinių skyrių sprendimai yra ne atskirai priimti ir suformuluoti administraciniai sprendimai, o faktinis sumažintos pensijos mokėjimas, tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas. Taip pat buvo išaiškinta, kad aptariamoje Pensijų įstatymo 45 straipsnio dalyje nurodytas 3 metų sprendimų apskundimo terminas savo teisine prigimtimi yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje; kad šio termino eigos pradžia laikytina pirmosios sumažintos pensijos faktiško išmokėjimo (pervedimo į pensiją gaunančio asmens sąskaitą) diena, kai pensiją gaunantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo atžvilgiu priimtą (jo manymu, neteisėtą) sprendimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje pagrįstai ir teisingai nustatė, kad paduodamas 2014 m. liepos 31 d. prašymą dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo, pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytą 3 metų terminą, kuris turi būti skaičiuojamas nuo 2010 m. sausio mėn., kai pareiškėjui pirmą kartą buvo išmokėta (pervesta) Laikinojo įstatymo pagrindu sumažinta senatvės pensija.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su toliau pirmosios instancijos teismo prieitomis išvadomis, kad nagrinėjamu atveju sprendimu atsisakant nagrinėti pareiškėjo skundą, iki galo neatlikus įrodymų rinkimo procedūros, kurią buvo privaloma atlikti pagal teisės aktus, buvo pažeistos procesinės tokio sprendimo priėmimo taisyklės, VSDFV 2014 m. spalio 15 d. sprendimas Nr. (6.5) I-8313 taip pat priimtas pažeidžiant procedūrinius tokio sprendimo priėmimo reikalavimus, kadangi pareiškėjas buvo suklaidintas dėl tokio sprendimo priėmimo galimumo.

Kaip minėta, 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime VSDFV, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, nurodė, kad pareiškėjas praleido Pensijų įstatymo 45 straipsnyje nustatytą 3 metų terminą, atmetė jo argumentus, dėl ko, pareiškėjo nuomone terminas turėtų būti atnaujintas, bei vadovaudamasis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalimi ir Taisyklių 20 dalimi, pasiūlė pareiškėjui iki 2014 m. spalio 6 d. pateikti papildomus įrodymus, galinčius patvirtinti, kad terminą apskųsti sprendimą dėl nuo 2010 m. mokėtos sumažintos pensijos praleido dėl svarbių, objektyvių priežasčių, sudarančių pagrindą terminą atnaujinti.

Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neįžvelgia Taisyklių 20, 31 punktų bei taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, pažeidimo ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo prasme.

Dėl nurodytų priežasčių konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino pareiškėjo skųstą VSDFV 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą bei VSDFV 2014 m. spalio 15 d., kurio panaikinti pareiškėjas neprašė.

Pasisakydama dėl šio termino atnaujinimo galimybės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad jau aptariamas 3 metų terminas pagal savo pobūdį yra procedūrinis terminas, nustatytas tam tikram veiksmui atlikti neteisminėje institucijoje. Todėl jo atnaujinimo (Taisyklių 20 p. taikymo prasme) klausimas yra VSDFV (išankstinio ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos) diskrecija. Teismas, patikrindamas Taisyklių 20 punkto taikymo pagrįstumą, gali nesutikti su šios institucijos atsisakymu atnaujinti aptariamą terminą tik tais atvejais, kai toks atsisakymas akivaizdžiai neatitinka bendrųjų teisės taikymo protingumo ir (ar) teisingumo principų. Kolegija taip pat pažymi, kad, pagal administracinių teismų praktiką, priežastys, dėl kurių buvo praleistas Pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje nustatytas 3 metų terminas, gali būti pripažintos svarbiomis (ir nurodytas terminas gali būti atnaujintas), tačiau tai turi būti individualaus pobūdžio priežastys, kurios objektyviai užkirto (apsunkino) kelią asmeniui, kurio teisės buvo pažeistos, paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą.

Pareiškėjo tiek VSDFV pateiktame prašyme, tiek teismui pateiktame skunde nurodytos 3 metų termino praleidimo priežastys, nėra individualaus pobūdžio, objektyviai užkirtusios (apsunkinusios) pareiškėjui kelią paduoti skundą per įstatymo nustatytą terminą. Todėl konstatuotina, jog atsakovas (išankstinio tokio pobūdžio ginčų nagrinėjimo institucija) turėjo pagrindą palikti pareiškėjos paduotą skundą nenagrinėtą, kaip tai yra numatyta Taisyklių 20 ir 31 punktuose.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., 2016 m. vasario 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-201-822/2016; 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-218-602/2016; 2016 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-625-143/2016 ir kt.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas priimant naują sprendimą ir pareiškėjo skundą atmetant.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 28 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo G. G. (G. G.) skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Romanas Klišauskas

Virginija Volskienė