2020-06-23 Nr. AB-12775-3-64-3-02001-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1179-1062/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-02001-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas tvirtino, kad laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. jis buvo laikomas Šiaulių TI teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Kamerose trūko ploto (ypač atsižvelgiant į sanitarinio mazgo užimamą plotą. Galimybė pasivaikščioti gryname ore suteikiama tik valandai per parą, jis į sporto salę būdavo išvedamas kartą per mėnesį. Kamerose buvo nepakankamas natūralus apšvietimas, neįrengta ventiliacija, buvo didelė oro drėgmė, pelėsis, nuo lubų byrėjo kreida. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo bendro kameros ploto, todėl trūko privatumo, o kameroje tvyrojo smarvė. Pareiškėjas buvo verčiamas laikytis dienotvarkės, o už jos nesilaikymą buvo skiriamos drausminės nuobaudos. Atvykus ar išvykstant etapu, buvo laikomas laikino sulaikymo bei paskirstymo kamerose, kurios buvo perpildytos, kameros įrengtos rūsyje, jose didelė drėgmė, žiema buvo žema oro temperatūra, kameros be langų, sienos dengtos nelygiu, aštriabriauniu tinku, dulkėtos, į jas lengva susižaloti, jų neįmanoma nuvalyti drėgnuoju būdu ar dezinfekuoti. Laikino sulaikymo ir paskirstymo kamerose sanitarinis mazgas neatskirtas nuo bendros kameros erdvės, dėl ko kameroje tvyrojo smarvė, trūko privatumo. Vandens čiaupas įrengtas virš sanitarinio mazgo. Tokiose patalpose trūko oro, skaudėdavo galvą. Asmens krata buvo atliekama šaltoje, purvinoje patalpoje, esant žemai temperatūrai asmenys būdavo verčiami nusirengti ir rūbus sudėti į nešvarias dėžes. Į paskirstymo kameras reikėdavo nusileisti siaurais, slidžiais, metaliniais laiptais. Pareiškėjas teigė dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyręs psichologinį bei emocinį stresą, privatumo trūkumą, fizinius nepatogumus ir kt.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui Šiaulių TI kamerose teko nuo 4,25 kv. m iki 18,7 kv. m. ploto. Sanitarinis mazgas nuo bendro kameros ploto atitvertas iš visų keturių pusių, sienelių aukščiai viršija nustatytas normas, o įėjimas į sanitarinius mazgus atitvertas – durimis arba užuolaidėle. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų metu nustatyta, kad kamerose Nr. 29 ir Nr. 10 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytas higienos normas, tačiau užfiksuotas nežymus dirbtinės apšvietos pažeidimas, taip pat dirbtinei apšvietai naudojamos lempos be gaubtų; kamerose Nr. 71 ir Nr. 73 oro temperatūra ir santykinė oro drėgmė atitiko nustatytus reikalavimus, tačiau dirbtinė apšvieta per žema, be to, kameroje Nr. 71 apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, vizualiai matomas pelėsis; kameroje Nr. 60 dirbtinei apšvietai naudojamos lempos be gaubtų. Atsakovas paaiškino, jog Šiaulių TI susiduria su ypač aštria problema: suimtieji (nuteistieji) nuolat gadina ir laužo elektros instaliaciją, rozetes, šviestuvus, netgi po tinku esančius elektros laidus, todėl atliekamas remontas neturi ilgalaikio efekto. Kitos kameros pareiškėjo laikymo Šiaulių TI laikotarpiu nebuvo patikrintos dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams, o tai leidžia daryti išvadą, kad sąlygos kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus. Atsakovas pareiškėjo pretenzijas laikė nepagrįstomis, teigė, kad pareiškėjas neįrodė realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių TI sąlygomis. Be to, Šiaulių TI pagal galimybes įgyvendino ir siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus, nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėją, pareiškėjo laikymas patalpose dėl netinkamo kvapo, buvo su pertraukomis ir tik periodinis (8 kartus dalį paros laiko ir ne ilgiau kaip 5 valandas), buvo mažareikšmis ir nesukėlė jam ilgalaikių neigiamų pasekmių.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2019 m. sausio 16 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo V. S. skundą, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d. buvo laikomas Šiaulių TI sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatyto kameros ploto vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m ploto. Vertinant, ar pareiškėjui būtų užtikrintas minimalus 3 kv. m standartas (pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo išaiškinimus dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 str.), nustatyta, jog šis standartas būtų išlaikytas net iš kameros ploto išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą.

7. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjo pretenzijų dėl sąlygų kamerose atitikties higienos normų reikalavimams, pagrįstumo, atsižvelgė į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų aktuose užfiksuotas aplinkybes: patikrinimo metu 2018 m. vasario 13 d. kameroje Nr. 29 nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), 14, 12 punktų pažeidimai (per maža dirbtinė apšvieta, dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, lempos suraišiotos raiščiais); patikrinimo metu 2018 m. balandžio 10 d. kameroje Nr. 10 nustatytas Higienos normos HN 134:2015 16 punkto pažeidimas (per žema oro temperatūra); patikrinimo metu 2018 m. balandžio 23 d. kameroje Nr. 71 nustatytas Higienos normos HN 134:2015 16, 12, 14 39 punkto pažeidimai (per žema oro temperatūra, apšvietimo įrenginiai techniškai netvarkingi, nesaugūs, per maža dirbtinė apšvieta, ant sienų ir lubų yra vizualiai matomų pelėsių); patikrinimo metu 2018 m. rugpjūčio 28 d. kameroje Nr. 60 nustatytas Higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas (dirbtiniam apšvietimui naudojamos lempos be gaubtų, suraišiotos raiščiais). Bylai aktualiu laikotarpiu kitose patalpose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (pareiškėjo laikymo metu arba praėjus neilgam laiko tarpui prieš ar po pareiškėjo patalpinimo į šias patalpas), nebuvo atlikti sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai, byloje nėra jokių kitų objektyvių duomenų apie patalpų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimą higienos normų reikalavimams. Pareiškėjas dėl skunde nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų bylai aktualiu laikotarpiu nesikreipė į Šiaulių TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas. Teismas konstatavo, jog pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 10, Nr. 29, Nr. 60 ir Nr. 71, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. Šiaulių TI neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

8. Teismas, išanalizavęs byloje esančius duomenis apie sanitarinio mazgo įrengimą, nustatė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas sanitarinis mazgas atitvertas OSB ar mūrine atitvarine konstrukcija, kurios aukštis yra nuo 1,81 m (kamera Nr. 71) iki 2,28 m (kamera Nr. 29), šias aplinkybes patvirtina kamerų nuotraukos. Be to, iš Šiaulių TI pateiktų pažymų apie atliktus darbus 2015 ir 2016 metais matyti, kad gyvenamosiose kamerose Nr. 10 ir Nr. 71 2015 metais įrengti sanitarinių mazgų aptvėrimai, 2016 metais sanitarinių mazgų aptvėrimai įrengti gyvenamojoje kameroje Nr. 53 ir laikino sulaikymo bei priėmimo paskirstymo kamerose. Teismo vertinimu, pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo yra abstraktaus pobūdžio, atsakovo pateikti duomenys paneigė jo teiginius, kad sanitarinis mazgas kamerose nebuvo atitvertas. Padaryta išvada, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo pažeista. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas iki lubų, o vėdinimas vyko tik per langą, pareiškėjo teiginiai dėl kameroje, trumpalaikio laikymo patalpose buvusio blogo oro pripažinti pagrįstais.

9. Teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl laiptų, vedančių į paskirstymo kameras, būklės, šias pretenzijas laikydamas abstrakčiomis. Pažymėjo, jog pareiškėjas nepaaiškino, kaip šiuo aspektu pasireiškė neturtinė žala.

10. Teismas dėl pareiškėjo teiginių, jog jis buvo verčiamas laikytis dienotvarkės, o už jos nesilaikymą buvo skiriamos drausminės nuobaudos, pažymėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių atsakovo neteisėtų veiksmų ar faktinių aplinkybių, kada jam buvo nepagrįstai paskirta drausminė nuobauda. Taigi, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo (jo atstovo) veiksmus.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą, atkreipė dėmesį į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas. Byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o pažeidimo dėl trumpalaikio laikymo patalpose buvusio blogo oro pripažinimas, laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, atitinkančia teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. 12. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimo prašo tenkinti jo skundo reikalavimus.

13. Pareiškėjo nuomone, teismas jo skundą išnagrinėjo paviršutiniškai, šališkai palaikė atsakovo poziciją. Pažymi, kad ne visi atsakovo pateikti patikrinimo aktai yra susiję su ginčui aktualiu laikotarpiu, pateikti patikrinimo aktai patvirtina atsakovui palankias aplinkybes. Teismas patikėjo atsakovo teiginiais apie sąlygų kamerose atitikimą higienos normų reikalavimams, taip pat tvirtinimu, jog sanitarinis mazgas gyvenamosiose ir trumpalaikio laikymo kamerose nuo bendros erdvės atskirtas 1,81 m. atitvara. Pareiškėjas pakartoja, jog dėl nevisiškai atskirto sanitarinio mazgo kamerose tvyrodavo smarvė. Pareiškėjas apžvelgia Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu užtikrinimo. Tvirtina, jog tinkamam sanitarinio mazgo įrengimui nebūtina atlikti rekonstrukcijos darbus, kadangi nuotekų sistema jau įrengta. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog kameroje įrengti baldai, sanitarinis mazgas trukdė jam laisvai judėti.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių TI, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

15. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo poziciją, jog vertinant, ar buvo užtikrinta 3,6 kv. m minimali ploto norma, privalo būti atsižvelgiama į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą. Teismas šiuo atveju į sanitarinio mazgo užimamą kameros plotą pagrįstai atsižvelgė tik vertindamas, ar pareiškėjui teko daugiau nei 3 kv. m ploto, ir teisingai konstatavo, jog pareiškėjo galimybė judėti nebuvo suvaržyta. Atsakovas teigia, jog teismui pateiktoje 2017 metų lentelėje apie sanitarinių mazgų įrengimą Šiaulių TI yra pateikti ginčui aktualūs duomenys. Kaip teisingai konstatavo teismas, sienelės, sanitarinį mazgą skiriančios nuo bendros kameros erdvės, aukštis buvo nuo 1,80 m iki 2,33 m, todėl pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas. Trumpalaikio laikymo patalpose sanitariniai mazgai iš trijų pusių atitverti ne žemesne nei 1,5 m pertvara, tačiau asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą, kurioje visiškai užtikrinamas jų privatumas naudojantis sanitariniu mazgu. Atsakovas sutinka su teismo išvadomis dėl sąlygų kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitikimo higienos normų reikalavimams, mano, kad pareiškėjo nusiskundimai šiuo aspektu pagrįsti tik abstrakčiais teiginiais, neįrodančiais neteisėtų atsakovo (jo atstovo) veiksmų. Atsakovas pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog Šiaulių TI būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o teismas nenustatė, jog dėl Šiaulių TI neteisėtų veiksmų (neveikimo) ginčui aktualiu laikotarpiu buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 16. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, padarytos tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių TI neužtikrinimu pareiškėjui laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., atlyginimo priteisimo.

17. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

18. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, ir sutikdama su dauguma pirmosios instancijos teismo išvadų, pripažįsta tikslinga tik pakoreguoti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakydama į apeliacinio skundo argumentus.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Šiaulių TI sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y., ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad sąlygos kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, ne visada atitiko higienos normų reikalavimus (kamerose Nr. 10, Nr. 29, Nr. 60 ir Nr. 71 konstatuoti pažeidimai dėl per mažos dirbtinės apšvietos, lempų įrengimo, per žemos oro temperatūros, vizualiai matomo pelėsio), tačiau pareiškėjo pretenzijos dėl nepakankamo gyvenamojo ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu (gyvenamosiose kamerose) neužtikrinimo yra nepagrįstos.

20. Apeliacinis skundas grindžiamas pareiškėjo įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir nepagrįstai nekvestionavo atsakovo pateiktų duomenų, taip pat kad teismas, vertindamas pareiškėjui tekusį kameros plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į baldų ir sanitarinio mazgo užimamą plotą.

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą.

22. Vertinant reikalavimą pagrįsti, kad buvo laikomasi kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės normų, pastebėtina, jog, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjui įvykdžius pareigą nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07, 60800/08), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Atitinkamai šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjui Šiaulių TI buvo užtikrintos tinkamos laikymo sąlygos, tenka atsakovui. Tačiau tai nereiškia, kad pareiškėjas tokiose bylose yra atleidžiamas nuo pareigos pateikti detalizuotą laikymo sąlygų apibūdinimą.

23. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 papunktyje numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Jokie kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija), konkrečiai nenustato vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje ar areštinėje turinčio tekti ploto normos ar gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos. Europos Žmogaus Teisių Teismas yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui tardymo izoliatoriuje buvo užtikrinta minimali ploto norma – 3,6 kv. m, – neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto. Tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista nei 3,6 kv. m minimali ploto norma, nei kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija (išskaičiavus sanitarinio mazgo užimamą plotą, pareiškėjui teko ne mažiau nei 3 kv. m kameros ploto). Byloje esantys duomenys, kurių teisingumo pareiškėjas neginčija, patvirtina šią pirmosios instancijos teismo išvadą. Taigi, pareiškėjo subjektinė teisė būti laikomam sąlygomis, kai jam teko ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, nebuvo pažeista.

25. Pirmosios instancijos teismas laikė, kad sanitarinio mazgo atitvėrimas Šiaulių TI kamerose sudarė sąlygas užtikrinti pakankamą pareiškėjo privatumą naudojantis tualetu, kadangi sanitarinis mazgas nuo bendros kamerose erdvės buvo atskirtas sienele (OSB plokšte arba mūrine konstrukcija), kurios aukštis 1,81–2,28 m. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, pareiškėjas jokių šias aplinkybes paneigiančių duomenų, dokumentų nepateikė. Kita vertus, atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą patikslino, jog gyvenamosiose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas 1,81–2,28 m aukščio sienele, bet trumpalaikio laikymo (laikinojo sulaikymo, paskirstymo) kamerose sanitariniai mazgai atitverti iš trijų pusių, ne mažesne nei 1,5 m aukščio pertvara, sudarant asmens galimybę pasinaudoti atskira tualeto patalpa.

26. Akcentuotina, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje, ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas draudimas, be kita ko, žeminti žmogaus orumą, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnyje numatytas humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (1 d.). Dėl kalinimo perpildytose kamerose veiksnių, kurie svarbūs sprendžiant, ar nebuvo viršyta priimtina kentėjimo riba, Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra akcentavęs, kad prie tokių veiksnių priskirtina, inter alia (be kita ko, įskaitant), galimybė privačiai naudotis tualetu.

Privatumas naudojantis tualetu gali būti priskiriamas prie teisių minimumo (angl. minimum rights), kuris turi būti suteikiamas kalinamiesiems, o šios teisės atėmimas gali būti laikomas svarbiu elementu, pateisinančiu išvadą, kad kalinimo sąlygos prilygo žeminančiam elgesiui, pažeidžiančiam Konvencijos 3 straipsnį (žr., pvz., 2001 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją (pareiškimo Nr. 28524/95), 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99)). Europos Žmogaus Teisių Teismo vertinimu, kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš asmens bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2002 m. liepos 15 d. sprendimą byloje Kalashnikov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99), 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimą byloje Grishin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02), 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Glotov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05)), net jei kalinimo įstaigos taisyklės draudžia visiškai uždengti tualetą durimis ar užuolaida (žr., pvz., 2012 m. sausio 10 d. sprendimą byloje Ananyev ir kt. prieš Rusiją (pareiškimų Nr. 42525/07; 60800/08)).

Teismas taip pat yra konstatavęs, jog gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje Varga ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.)). Pataisos įstaigų pareiga garantuoti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas, yra konstatuota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017, 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1644-520/2018).

Taigi, pareiškėjo argumentai dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu neužtikrinimo turi teisinį pagrindą.

27. Remiantis byloje esančiais duomenimis (be kita ko, nuotraukomis, I t., b. l. 118–137), matyti, jog ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose, kuriose sanitarinis mazgas nuo bendros kameros erdvės atskirtas OSB arba mūrine konstrukcija, kurios aukštis lygus arba daugmaž lygus durų aukščiui, įėjimas į sanitarinį mazgą uždengiamas durimis arba užuolaida. Toks sanitarinių mazgų įrengimas laikytinas pakankamu užtikrinti tualetu besinaudojančio asmens privatumą tiek nuo kitų kameroje laikomų asmenų, tiek nuo kamerų duryse esančių stebėjimo akučių. Atsižvelgiant į tai, kad ginčui aktualus laikotarpis yra nuo 2018 m. sausio 15 d. iki 2018 m. rugsėjo 20 d., atsiliepimas į skundą (kartu su priedais) pateiktas 2018 m. spalio 15 d., nėra pagrindo manyti, kad atsakovo pateikti duomenys neatitinka sąlygų, kurios buvo kamerose ginčui aktualiu laikotarpiu. Kita vertus, iš atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytų aplinkybių manytina, kad sanitarinio mazgo įrengimas trumpalaikio laikymo kamerose nepakankamai užtikrino taip įrengtu sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens privatumą (sanitariniai mazgai atitverti iš trijų pusių, ne mažesne nei 1,5 m aukščio pertvara), ypač atsižvelgiant į nedidelę erdvę judėti kamerose ir vidutinio asmens aukštį. Nors atsakovas tvirtina, jog trumpalaikio laikymo kamerose esantiems asmenims pagal žodinį prašymą suteikiama galimybė pasinaudoti atskiroje patalpoje esančiu tualetu, byloje nėra duomenų, kad suimtieji ir nuteistieji (konkrečiai – pareiškėjas) buvo informuoti apie tokią galimybę. Konstatuotina, jog 8 kartus, kai pareiškėjas dalį paros buvo laikomas trumpalaikio laikymo kamerose, jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu nebuvo visiškai užtikrintas.

28. Neturtinė žala Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dalį laiko buvo laikomas kamerose, kurios neatitiko higienos normų reikalavimų (per mažas dirbtinis apšvietimas, netinkamai įrengtos lempos (be gaubtų), per žema oro temperatūra, vizualiai matyti pelėsis), be to, pareiškėjui trumpalaikio laikymo kamerose nebuvo užtikrintas pakankamas privatumas naudojantis tualetu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad tokios aplinkybės pareiškėjui sukėlė nepatogumus, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti įstaigų veiksmai – tinkamų laikymo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (Civilinio kodekso 6.271 str.).

29. Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018).

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatyto Šiaulių TI padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį ir kitas byloje nustatytas aplinkybes (be kita ko, jog pareiškėjas trumpalaikio laikymo (laikinojo sulaikymo, paskirstymo) aštuonis kartus kamerose buvo laikomas tik dalį paros, kuri, vadovaujantis Higienos normos HN 134:2015 11.2 p., negalėjo trukti ilgiau nei 5 val.), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimas jam bus pakankama satisfakcija.

31. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir pareiškėjo išdėstytas pretenzijas, pareiškėjo argumentai apeliacinės instancijos teismui (be kita ko, deklaratyvūs, objektyviais įrodymais nepagrįsti teiginiai), jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi atsakovo pateiktais duomenimis, atmetami kaip nepagrįsti.

32. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2019 m. sausio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė