2020-02-25 Nr. BB-4315-1-01-1-01993-2018-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-22-628/2020

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-01993-2018-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.12.1,

1.2.22.1.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. vasario 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Daivos Pranytės-Zalieckienės ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,

nuteistojo gynėjui advokatui Evaldui Liutkevičiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. O. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžio.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžiu S. O. išteisintas dėl kaltinimų pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalį (keturios nusikalstamos veikos), 253 straipsnio 1 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios šių nusikaltimų požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nuosprendžiu panaikinta Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis dėl S. O. išteisinimo pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl 2250 Eur vertės kavos aparato „Jura“ įgijimo), BK 253 straipsnio 1 dalį ir dėl šios dalies priimtas naujas, apkaltinamasis, nuosprendis: S. O. nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl 2250 Eur vertės kavos aparato „Jura“ įgijimo) 70 MGL (3500 Eur) dydžio bauda; S. O. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį ir, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, jam paskirta 120 MGL (6000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė S. O. paskirta 150 MGL (7500 Eur) dydžio bauda, sumokant per dvylika mėnesių nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kita Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Šioje baudžiamojoje byloje priimti teismų sprendimai ir dėl M. R. bei A. M., kurie nuteisti pagal BK 178 straipsnio 3 dalį, tačiau dėl jų kasacinių skundų negauta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu S. O. išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas pagal BK 189 straipsnio 1 dalį dėl to, kad 2018 m. sausio 16 d., laikotarpiu nuo 13.14 val. iki 14.12 val., savo namuose, Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), iš M. R. ir A. M. įgijo 2250 Eur vertės kavos aparatą „Jura“, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, t. y. pagrobtas iš parduotuvės, ir juo naudojosi, iki kratos metu kavos aparatas buvo paimtas policijos pareigūnų.

2. Be to, S. O. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, o apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu nuteistas dėl to, kad 2007–2008 metais, tiksliau nenustatytu metu ir aplinkybėmis, įgijo šaunamąjį ginklą, pagal Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymą priskirtą C kategorijos šaunamiesiems ginklams, – Turkijos pramoninės gamybos 9 mm kalibro dujinį pistoletą „Voltran Blow Magnum 2000“ Nr. (duomenys neskelbtini), skirtą šaudyti 9 mm kalibro dujiniais ir garsiniais šoviniais, ir jį neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė savo gyvenamajame name, Kauno r. sav., (duomenys neskelbtini), seife, kol jis kratos metu 2018 m. vasario 28 d. buvo surastas ir paimtas policijos pareigūnų.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

3. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, pripažino, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas S. O. kaltumo padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamą veiką klausimą, netinkamai įvertino šioje baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visumą, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus ir padarė nepagrįstas bei neteisingas išvadas dėl S. O. nekaltumo. Kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje, byloje yra pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog S. O. įgijo kavos aparatą „Jura“ (2250 Eur vertės) ir juo naudojosi, žinodamas, kad šis kavos aparatas gautas nusikalstamu būdu. Teismas taip pat nesutiko su žemesnės instancijos teismo sprendimu išteisinti S. O. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį dėl to, kad jo veiksmuose nenustatyta tyčia, ir padarė priešingas išvadas.

III. Kasacinio skundo argumentai

4. Kasaciniu skundu nuteistojo S. O. gynėjas advokatas E. Liutkevičius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019 m. birželio 21 d. nuosprendį ir palikti galioti Kauno apylinkės teismo 2019 m. sausio 10 d. nuosprendį (priimtus dėl S. O.) arba, pritaikius BK 37 straipsnio nuostatas, S. O. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis priimtas netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą ir padarius esminius BPK pažeidimus.

4.2. Teismas, pripažindamas S. O. kaltu pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatą vertinti įrodymus išsamiai, nešališkai, nesilaikė iš in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principo kylančių reikalavimų. Išvadą, kad S. O. įgijo kavos aparatą, žinodamas, kad jis gautas nusikalstamu būdu, apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, grindė A. M. ir M. R. parodymais, tačiau iš pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose duotų jų parodymų matyti, kad M. R. nuosekliai teigė, jog su S. O. nėra bendravęs, ir apie tai, ar S. O. žinojo, kad kavos aparatas vogtas, jis galėjo nebent spėti iš savo pokalbių su A. M.; A. M. taip pat nuosekliai teigė S. O. nesakęs, kad kavos aparatas vogtas, minėjo, jog jį parduoda draugas, todėl S. O. nežinojo, kad kavos aparatas vogtas. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nenurodyti jokie duomenys, atskleidžiantys kokias nors kitokias minėto kavos aparato S. O. pardavimo aplinkybes ir objektyviai paneigiantys šiuos nuteistųjų parodymus. Kavos aparato suradimo S. O. namuose faktas, kuriuo teismas taip pat rėmėsi grįsdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pats savaime nepatvirtina, kad S. O. būtinai žinojo šio daikto atsiradimo A. M. žinioje faktines aplinkybes. Apeliacinės instancijos teismas niekaip neatskleidė, kuo remdamasis padarė išvadą, kad per 2018 m. vasario 14 d. telefono pokalbį, kuriame neįvardijami jokie konkretūs daiktai, kuriuos A. M. nurodo S. O. išnešti iš namų, kalbama būtent apie 2018 m. sausio 16 d. S. O. įgytą 2250 Eur vertės kavos aparatą „Jura“. Tai, kad nebuvo kalbama apie šį kavos aparatą, netiesiogiai patvirtina, kad, praėjus dviem savaitėms po minėto telefono pokalbio, kavos aparatas buvo rastas ir paimtas kratos metu. Be to, nuosprendyje, sutinkant su pirmosios instancijos teismo išvada išteisinant S. O. dėl dar trijų vogtų kavos aparatų įgijimo, konstatuota, kad nesant duomenų, apie kokius daiktus kalbėta telefono pokalbio metu, nėra pagrindo teigti, kad kalbama apie kavos aparatų pardavimą (įsigijimą). Teismo išvada, kad tai, kad kavos aparatas gautas nusikalstamu būdu, S. O. neabejotinai suprato iš jo kainos, neužpildytų dokumentų bei dėl savo gyvenimiškos patirties, yra tik prielaida, grindžiama spėjimu, o ne objektyviais faktiniais duomenimis.

4.3. Pripažindamas S. O. kaltu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas taip pat padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, nes netinkamai taikydamas BK bendrosios dalies normą (BK 37 straipsnis) netinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką.

4.4. Kasatoriaus nuomone, S. O. veiksmuose nėra nustatyti tiesioginės tyčios padaryti BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką požymiai, t. y. pavojingo šios nusikalstamos veikos pobūdžio suvokimas ir norėjimas taip veikti. Bylos nagrinėjimo metu S. O. nuosekliai teigė nežinojęs, kad ginklui, kurį jis legaliai įgijo maždaug prieš 12 metų, kažkuriuo metu tapo reikalingas leidimas. Priešingai nei nurodė apeliacinės instancijos teismas, ginklo įgijimo momentu šis nebuvo priskirtas ribotos civilinės apyvartos daiktams. Be to, apeliacinės instancijos teismas neįvertino pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytos aplinkybės, taip pat patvirtinančios tiesioginės tyčios nebuvimą, – tai, kad S. O., žinodamas, jog jo gyvenamojoje vietoje bus daroma krata, turėjo galimybę imtis visų priemonių laikomam ginklui paslėpti, tačiau to nedarė, todėl nesuvokė daromos veikos pavojingumo. Taigi S. O. veiksmai vertintini tik kaip aplaidumas.

4.5. Pažeidimus disponuojant ginklais reguliuoja ne tik baudžiamieji, bet ir administraciniai įstatymai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 228 straipsnį, ginklo, kuriam įsigyti ir laikyti ar nešioti reikalingas leidimas, registravimo terminų pažeidimas yra administracinis nusižengimas. Taigi nustatyti S. O. veiksmai turėjo būti kvalifikuoti pagal ANK 228 straipsnį kaip administracinis nusižengimas, todėl jų kvalifikavimas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį laikytinas netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

4.6. Net ir laikydamas, kad S. O. veiksmai buvo padaryti tiesiogine tyčia ir kvalifikuotini pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinės instancijos teismo formuojama praktika šio pobūdžio baudžiamosiose bylose, turėjo įvertinti BK 37 straipsnio nuostatų taikymo S. O. galimybę ir atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo. Teismų praktikoje šio pobūdžio bylose aplinkybėmis, konstatuojant, kad yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnį, laikytina tai, kad ginklas priskiriamas vienai iš mažiausių pavojingumo kategorijų, ginklas ir šaudmenys buvo įgyti teisėtai ir ilgą laiką laikomi legaliai, seife, be šaudmenų, neslepiant, aplinkiniams grėsmės nekeliant, nenustatyti ketinimai ginklą naudoti nusikalstamiems tikslams. Taigi pagal bylos aplinkybes dėl nustatyto laikymo nebuvo sukurtas realus pavojus visuomenės saugumui, todėl padaryta veika nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant ją pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamosios teisės priemonių (ultima ratio) taikymas (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-303/2017, 2K-202-489/2018). Išvardytos aplinkybės, kurios yra pagrindas taikyti BK 37 straipsnio nuostatas, iš esmės identiškos aplinkybėms, kuriomis S. O. įgijo ginklą, jį laikė, bei šių veiksmų objektyviai sukeltoms ir galimoms pasekmėms. Tokios aplinkybės konstatuotos ir pirmosios instancijos teismo nuosprendyje. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių buvimo nekvestionavo ir skundžiamame nuosprendyje dalį jų nurodė, tačiau vertino jas vien kaip turinčias reikšmės bausmės skyrimui. Nepagrįstas BK 37 straipsnio nuostatų, lengvinančių kaltinamojo padėtį, netaikymas esant pagrindui jas taikyti vertintinas kaip netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo S. O. gynėjo advokato E. Liutkevičiaus kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų, įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnio 5 dalis) ir kitų kasacinio skundo argumentų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, patikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėdamas kasacinį skundą, kasacinės instancijos teismas tikrina tai, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Kasacinės instancijos teismas pagal BPK 369, 376 straipsniuose nustatytas bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribas byloje surinktų įrodymų iš naujo nevertina, naujų įrodymų nerenka ir faktinių bylos aplinkybių nenustato (remiasi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytomis), taip pat negali apskųstuose teismų sprendimuose išdėstytų išvadų dėl įrodymų vertinimo, įrodymų pakankamumo pakeisti savomis išvadomis, nes atlikti įrodymų tyrimą, įvertinti įrodymus ir jų pagrindu padaryti išvadas yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų funkcija. Šiame kontekste pažymėtina, kad proceso dalyvių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis), nėra pagrindas kasacinės instancijos teismui naikinti ar keisti teismų sprendimus. Atsižvelgiant į tai, dėl nuteistojo S. O. gynėjo kasacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, pasisakytina tiek, kiek jie susiję su esminiais baudžiamojo proceso normų pažeidimais.

7. Nuteistojo gynėjas prašymą panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį dėl S. O. iš esmės grindžia tuo, kad, anot kasatoriaus, byloje nėra S. O. kaltę padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje ir 253 straipsnio 1 dalyje nurodytas veikas patvirtinančių įrodymų, teismo išvados dėl jo kaltumo pagrįstos netinkamu įrodymų vertinimu, taip pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Tačiau, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu pagal kasacinio skundo argumentus, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo sutikti su kasacinio skundo argumentais ir daryti išvadą, kad apeliacinės instancijos teismas, šioje byloje iš naujo (kitaip nei pirmosios instancijos teismas) vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines bylos aplinkybes, padarė esminį BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą.

8. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis šio kodekso XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Pagal to paties BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Įrodymų vertinimo taisykles nustatančios BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatos reikalauja, kad teisėjai įrodymus vertintų pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal teismų praktiką teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi būti paremtas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir sprendimų argumentavimu.

9. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas laikėsi minėtų baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų, keliamų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui ir formai. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išdėstyti visi – tiek S. O. teisinantys, tiek kaltinantys įrodymai, kurie sudarė pagrindą jį pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį bei 253 straipsnio 1 dalį, taip pat išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė arba kitaip įvertino apskųsto nuosprendžio įrodymus, nurodyta, kokius įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimus padarė pirmosios instancijos teismas. Šio teismo išvados dėl bylos įrodymų argumentuotos, logiškos, paremtos įrodymų palyginimu, prieštaravimų pašalinimu, įrodymų visumos vertinimu ir jokių esminių trūkumų neturi. Siekdamas išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą pagal prokuroro ir kitų proceso dalyvių apeliacinius skundus bei priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą (BPK 324 straipsnio 6 dalis), t. y. apklausė išteisintąjį S. O., nuteistuosius A. M., M. R., perskaitė nuteistųjų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, ir nuosprendyje dar kartą įvertino bylos įrodymų visumą (išteisintojo S. O., nuteistųjų A. M., M. R. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu ir abiejų instancijų teismuose, kratos, įvykio vietos, daiktų apžiūros protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo ir kaupimo protokoluose bei suvestinėse užfiksuotus duomenis, specialisto T. Vaičiulio paaiškinimus, specialisto išvadą Nr. 20-IS1-386, kitą rašytinę bylos medžiagą ir bylos duomenis) bei, atsižvelgdamas į įrodymų sąsajumą, leistinumą, pakankamumą ir patikimumą, įrodymų visumos pagrindu padarė motyvuotas išvadas dėl S. O. kaltumo padarius BK 189 straipsnio 1 dalyje, 253 straipsnio 1 dalyje nurodytas nusikalstamas veikas.

10. BK 189 straipsnyje nustatyta atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, kaltininkui žinant, kad šis įgytas, naudotas ar realizuotas turtas gautas nusikalstamu būdu. Nustatant asmens kaltumą įrodinėtinas ir BK 189 straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2008, 2K-1/2011, 2K-99/2010, 2K-217/2010, 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014, 2K-114-489/2016).

Įstatymas nereikalauja, kad kaltininkas žinotų visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, pakanka bendro supratimo apie kito asmens (ar jų grupės) padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir nusikalstamą turto gavimo būdą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2006, 2K-652/2012, 2K-213/2013, 2K-3/2014). Pažymėtina, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviaisiais, apie kaltės turinį sprendžiama ne vien iš kaltininko parodymų, kaltės turinys atskleidžiamas išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą.

Nors nuteistasis S. O. neigė žinojęs, kad kavos aparatas „Jura“, kurį jis įgijo ir juo naudojosi, buvo gautas nusikalstamu būdu, t. y. kad jis buvo pagrobtas iš parduotuvės, tačiau apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje šie nuteistojo parodymai paneigti kitais patikimais įrodymais. Tai, kad S. O. žinojo, jog kavos aparatas gautas nusikalstamu būdu, pagrindžia ne tik M. R. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, bet ir elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, jos fiksavimo bei kaupimo metu gauti duomenys, kurių suvestinės patvirtina, jog A.

M. nurodė S. O. išnešti daiktus (kavos aparatus) iš namų, o S. O. patvirtino, kad viskas išnešta, kad paliko tik vieną, kurį naudojo; S. O. pokalbio su J. A. metu taip pat nurodė, kad tai dėl kavos aparatų iš „Megos“. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į kavos aparato įsigijimo aplinkybes bei S. O. gyvenimišką patirtį, socialinę brandą, kas taip pat turi reikšmės įrodinėjant asmens tyčios turinį. Byloje nustatyta, kad brangus kavos aparatas buvo įsigytas už pusę jo rinkos kainos, be prekės įsigijimo dokumentų bei žymų dokumentuose apie pardavimą (garantiją).

S. O. yra pilnametis, socialiai subrendęs asmuo ir pagal turimą gyvenimišką patirtį neabejotinai suprato, kad prekė gauta nusikalstamu būdu. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tai, jog aptartus ir kitus bylos įrodymus apeliacinės instancijos teismas įvertino kitaip ir kasatorius tam nepritaria, savaip interpretuoja atskirus bylos įrodymus bei faktus, nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas.

11. Teisėjų kolegija taip pat konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nėra abejonių dėl S. O. veikos, kvalifikuotos pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, įrodytumo. S. O. neginčija šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos objektyviųjų požymių, t. y. kad jis savo namuose, seife, neturėdamas leidimo, laikė pramoninės gamybos dujinį 9 mm kalibro pistoletą „Voltran Blow Magnum 2000“, kuris priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams ir yra skirtas šaudyti 9 mm kalibro dujiniais, garsiniais šoviniais, kol kratos metu 2018 m. vasario 28 d. šis ginklas buvo surastas ir paimtas. Tačiau, pagal nuteistojo S. O. parodymus, jis ginklą įsigijo tuo metu (2007–2008 m.), kai disponuoti tokiu ginklu leidimas nebuvo reikalingas, ir apie pasikeitusius įstatymų reikalavimus, kad reikia gauti leidimą laikyti ginklą, jis nežinojo, todėl nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl jo tyčios padaryti BK 253 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką.

12. Kaip pagrįstai nustatė apeliacinės instancijos teismas, šaunamųjų ginklų civilinės apyvartos teisinis reglamentavimas kito. Pagal Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2010 m. lapkričio 18 d. redakcija, toliau – Įstatymas) 5 straipsnio 6 punktą, C kategorijos ginklams, be kita ko, priskiriami ir dujiniai pistoletai (revolveriai), kuriems laikyti reikalingas leidimas (Įstatymo 12, 13 straipsniai). Pagal Įstatymo priedo 2 straipsnio 2 dalį, asmenys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo (2011 m. kovo 1 d.) turėjo šio įstatymo 5 straipsnio 6, 7 ar 8 punkte nurodytų šaunamųjų ginklų, privalo iki 2014 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti tokius ginklus. Vadinasi, kaip teisingai nurodė apeliacinės instancijos teismas, S. O. nuo 2011 m. kovo 1 d. iki 2014 m. sausio 1 d., t. y. įstatymo keitimosi pereinamuoju laikotarpiu, turėjo pareigą pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti tokį ginklą, o pasibaigus šios pareigos įvykdymo terminui, nepateikus prašymo atitinkama tvarka ir negavus leidimo turėti tokį ginklą, jo laikymas tapo neteisėtas. Nors S. O. neigė žinojęs, kad pistoletui, kurį laikė namuose, buvo reikalingas leidimas, apeliacinės instancijos teismas šiuos jo parodymus motyvuotai atmetė atsižvelgdamas ne tik į aptartus Įstatymo reikalavimus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio bei BK 2 straipsnio 2 dalies nuostatas (įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės), bet ir į tai, kad apie įstatymų reikalavimų pakeitimus visuomenei buvo plačiai pranešama per žiniasklaidos priemones, o S. O., kaip ginklo savininkas, privalėjo tuo domėtis. Darytina išvada, kad nagrinėjamoje byloje nustatyti visi nusikaltimo, nurodyto BK 253 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymiai. Kadangi S. O. neteisėtai, neturėdamas leidimo, laikė šaunamąjį ginklą, t. y. neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos pateikti prašymą ir gauti leidimą laikyti turimą ginklą, o ne pažeidė ginklo registravimo terminą (ANK 228 straipsnis), jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 253 straipsnio 1 dalį.

13. BK 37 straipsnyje nurodyta, kad padaręs nusikalstamą veiką asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo sudėties požymių ypatumų padarytas nusikaltimas pripažįstamas mažareikšmiu. Konstatuojant mažareikšmiškumą, turi būti įvertinta objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraiška konkrečiame nusikaltime, taip pat asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai. Pagal teismų praktiką atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kai kurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017, 2K-87-696/2018).

14. Atsižvelgdama į nagrinėjamoje byloje nustatytą laikotarpį, kurį neteisėtai buvo laikomas ginklas, šaunamojo ginklo kalibrą, tai, kad jis tinkamas šaudyti ir buvo laikomas namuose, kur yra mažų vaikų, nors retai, tačiau naudojamas, S. O. tyčios turinį ir kitas bylos aplinkybes, teisėjų kolegija, įvertinusi visus padarytos veikos objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, žalos atsiradimo tikimybę, neturi teisinio pagrindo daryti išvados, kad šiuo atveju S. O. padarytą nusikalstamą veiką galima pripažinti mažareikšme ir yra tikslinga jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės vadovaujantis BK 37 straipsnio pagrindu. Kasaciniame skunde remiamasi kasacinės instancijos teismo nutartimis baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-303/2017, 2K-202-489/2018, tačiau šiose išnagrinėtose bylose faktinės situacijos nėra analogiškos nagrinėjamai (skiriasi ginklo kalibras, atitinkamai ir jo nukaunamoji galia, aplinkybės dėl ginklo naudojimo, laikotarpio, kurį jis buvo neteisėtai laikomas, ir pan.), todėl, sprendžiant dėl BK 37 straipsnio taikymo, jomis kaip precedentais nesivadovautina. Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visas palankiai nuteistojo padarytą veiką ir jo asmenybę apibūdinančias aplinkybes įvertino paskirdamas jam švelnesnę, nei įstatyme nurodyta, bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, t. y. ne laisvės atėmimo bausmę ar areštą, kaip nurodyta BK 253 straipsnio 1 dalyje, o baudą, jos dydį nustatydamas artimą minimaliam už apysunkio nusikaltimo padarymą.

15. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis atitinka BPK 331 straipsnio 1, 2 dalių, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Byloje įrodytomis pripažintas bylos aplinkybes apeliacinės instancijos teismas nustatė laikydamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, o pagal nustatytas faktines aplinkybes baudžiamąjį įstatymą – BK 189 straipsnio 1 dalį, 253 straipsnio 1 dalį – pritaikė tinkamai. Nenustačius apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo ar pakeitimo pagrindų, nurodytų BPK 369 straipsnyje, kasacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo S. O. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Pranas Kuconis

Daiva Pranytė-Zalieckienė

Sigita Jokimaitė