2013-10-14 Nr. AB-6150-3-61-3-01445-2012-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. P146-202/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01445-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. spalio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, pašalpos ir palūkanų priteisimo, žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–3), prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2739 „Dėl ligos pašalpos“ ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius, atsakovas) 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 6-12N-1715; 2) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 5320 Lt dydžio ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d.; 3) priteisti iš VSDFV Vilniaus skyriaus 5 procentų palūkanas nuo priteisiamos sumos (5320 Lt), skaičiuojant nuo pirmo prašymo padavimo VSDFV Vilniaus skyriui dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 4) priteisti 50 000 Lt turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad skundžiamame VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. kovo 19 d. sprendime Nr. 6-12N-1715 nurodyti faktai neatitinka tikrovės, nes 2010 m. jis dirbo 63 dienas, 2011 m. – 129 dienas, 2012 m. – 18 dienų. Šias aplinkybes patvirtina darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, atlyginimo išmokėjimo žiniaraščiai, SAM pranešimai apie apdraustuosius už ataskaitinius laikotarpius, kasos knyga bei Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos atlikto Europos regbio centro operatyvaus patikrinimo duomenys. VSDFV Vilniaus skyrius, atlikdamas jo kompetencijai priskirtus veiksmus, buvo šališkas, neobjektyvus, neigiamo pobūdžio sprendimų priėmimas pareiškėjui sukėlė psichikos ir sveikatos problemų.

Atsakovai VSDFV Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, bei trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (I t., b. l. 130–136, II t., b. l. 38–40) paaiškino, kad Lietuvos Respublikos apdraustųjų valstybiniu socialiniu draudimu ir valstybinio socialinio draudimo išmokų gavėjų registro (toliau – ir Registras) bei draudėjo Europos regbio centro pateiktais duomenimis, pareiškėjas valstybiniu socialiniu draudimu Europos regbio centre buvo draudžiamas per laikotarpį nuo 2007 m. liepos 27 d. iki 2009 m. liepos 17 d., vėliau nuo 2010 m. kovo 23 d. Laikotarpiai nuo 2010 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 11 d., nuo 2010 m. balandžio 27 d. iki 2010 m. gegužės 9 d., nuo 2010 m. gegužės 25 d. iki 2010 m. gegužės 31 d., nuo 2010 m. birželio 12 d. iki 2010 m. birželio 23 d., nuo 2010 m. birželio 25 d. iki 2010 m. liepos 11 d., nuo 2010 m. liepos 27 d. iki 2010 m. rugpjūčio 8 d. ir nuo 2010 m. rugpjūčio 24 d. iki 2010 m. lapkričio 21 d.

Registre nurodyti kaip nedraudiminiai. Atsakovai pažymėjo, kad pareiškėjas VSDFV Vilniaus skyriui nuolat teikia pareiškimus dėl apdraustųjų asmenų tikslinimo, tačiau nesilaiko Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymas) bei Duomenų apie apdraustuosius ir draudėjus pateikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų VSDFV direktoriaus 2010 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. V-243 (toliau – ir Duomenų tikslinimo taisyklės), 74.1, 75 punktuose nustatytos tvarkos (prieš pateikdamas prašymus dėl duomenų tikslinimo, nustatyta tvarka nesumoka socialinio draudimo įmokų ir delspinigių).

Europos regbio centras 2011 m. vasario 14 d. pavėluotai pateikė SAM pranešimus apie apdraustuosius už laikotarpius nuo 2010 metų kovo iki gruodžio mėnesio. VSDFV Vilniaus skyrius 2011 m. kovo 15 d. raštu Nr. (8.2)3-14601 įpareigojo draudėją iki 2011 m. kovo 25 d. sumokėti trūkstamas sumas ir delspinigius, o draudėjui per nustatytą terminą įmokų nesumokėjus, 2011 m. kovo 30 d. sprendimu Nr. 5-27-5541 pareiškėjui Registre buvo įrašytos 0,00 Lt draudžiamosios pajamos už 2010 metų rugsėjo ir spalio mėnesį, už 2010 metų kovo–rugpjūčio mėnesius ir lapkričio–gruodžio mėnesius pareiškėjo draudžiamosios pajamos Registre neįrašytos iki trūkstamų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių sumokėjimo.

VSDFV Vilniaus skyriui 2011 m. balandžio 13 d. buvo pateikti Europos regbio centro 2011 m. balandžio 5 d. ir 2011 m. balandžio 7 d. prašymai dėl pareiškėjo duomenų tikslinimo už 2010 metų kovo, spalio–gruodžio mėnesius, tačiau atsakovo 2011 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. 5-27-7197 buvo nuspręsta prašymų dėl duomenų tikslinimo netenkinti iki trūkstamų socialinio draudimo įmokų ir delspinigių sumokėjimo į Valstybinio socialinio draudimo fondą (toliau – ir Fondas), neįrašant Registre pareiškėjo draudžiamųjų pajamų už 2010 metų kovo, spalio–gruodžio mėnesius.

Analogiškais argumentais nebuvo tenkinti ir pareiškėjo prašymai dėl duomenų tikslinimo už 2007–2009 metus. Pareiškėjo duomenys nebuvo patikslinti net ir gavus Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvaus patikrinimo medžiagą, kurioje, be kita ko, konstatuota, kad nėra galimybės nustatyti tikslaus tikrinamuoju laikotarpiu Europos regbio centre dirbusių fizinių asmenų skaičiaus ir jiems priskaičiuotų ir išmokėtų išmokų dydžio. Taigi atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas neturėjo Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto socialinio draudimo stažo (3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius), jo atžvilgiu pagrįstai buvo priimti neigiamo pobūdžio sprendimai.

Nesant VSDFV Vilniaus skyriaus neteisėtų veiksmų, nėra ir viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 7 d. sprendimu (II t., b. l. 153–158) pareiškėjo V. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nurodė, kad byloje yra gautas pareiškėjo 2012 m. gruodžio 5 d. prašymas atidėti administracinės bylos nagrinėjimą dėl jo ligos (gripo), tačiau iš kartu pateiktų dokumentų matyti, jog nedarbingumo pažymėjimas pareiškėjui yra išduotas tik vienai dienai – 2012 m. lapkričio 21 d., todėl nenustatyta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnyje įtvirtintų administracinės bylos nagrinėjimo atidėjimo pagrindų. Įvertinęs Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 4 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.), Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 9 straipsnio 1 dalies (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. liepos 1 d.), 10 straipsnio 1 ir 3 dalių reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad duomenys apie apdraustuosius yra tvarkomi Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų informacinėje bazėje, t. y.

Registre. Duomenų tikslinimo taisyklių 77 punkte nustatyta, kad draudėjas, prieš pateikdamas patikslintus SD pranešimus ir duomenis apie apdraustojo asmens didesnes draudžiamąsias pajamas už praėjusį laikotarpį, privalo sumokėti į Valstybinio socialinio draudimo fondą trūkstamas įmokas ir delspinigius pagal tuo laikotarpiu galiojusius dydžius. Šiuo atveju pareiškėjas į bylą nepateikė dokumentų, patvirtinančių, jog Europos regbio centras į Fondą būtų sumokėjęs trūkstamas įmokas ir delspinigius (pareiga nustatyta Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 str. 12 d.).

Kaip minėta, socialinio draudimo įmokoms ir socialinio draudimo išmokoms teisingai priskaičiuoti duomenys apie apdraustuosius asmenis, jų draudėjus ir socialinio draudimo išmokų gavėjus yra kaupiami Registre (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 10 str. 1 d.). Teismo vertinimu, tai reiškia, jog visos socialinio draudimo išmokos skaičiuojamos tik pagal duomenis, turimus Registre, todėl tik remiantis turimais duomenimis Registre yra konstatuojamas asmens buvimo apdraustuoju faktas. Vadinasi, toks asmens statusas, koks yra užfiksuotas Registre, turi būti taikomas ir visuose asmens santykiuose su valstybiniu socialiniu draudimu.

Šiuo atveju Registro duomenys patvirtino, kad iki pirmosios laikinojo nedarbingumo dienos (2012 m. sausio 18 d.) per paskutinius 12 mėnesių (nuo 2011 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 17 d.) pareiškėjas turėjo tik 3 dienas, o per paskutinius 24 mėnesius (nuo 2010 m. sausio 18 d. iki 2012 m. sausio 17 d.) 8 dienas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, tai reiškia, kad pareiškėjas neturėjo reikiamo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme numatyto socialinio draudimo stažo. Nors pareiškėjas teismui teikė įrodymus (darbo užmokesčio žiniaraščiai, pažymos, metinės pajamų deklaracijos), kad aktualiu ligos pašalpai mokėti laikotarpiu jis turėjo su darbo santykiais Europos regbio centre susijusių pajamų, tačiau ši medžiaga nepatvirtina, jog nuo nurodytų pajamų buvo mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui.

Todėl teismas konstatavo, jog VSDFV Vilniaus skyrius, vadovaudamasis Registro duomenimis apie pareiškėjo draudiminį stažą, priėmė pagrįstą sprendimą. Atmetus šį pareiškėjo reikalavimą, kita jo skundo dalis taip pat netenkinta.

III. Pareiškėjas V. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliacinį skundą (II t., b. l. 162–166) pareiškėjas grindė šiais pagrindiniais argumentais:

1. Dėl ligos pareiškėjas negalėjo dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, todėl teismas jo prašymu bylos nagrinėjimą privalėjo atidėti, tuo užtikrindamas teisę būti išklausytam.

2. Pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus.

3. VSDFV Vilniaus skyrius, neįtraukdamas į Registrą duomenų apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas, sąmoningai siekia jį pažeminti, daro psichologinį ir moralinį spaudimą, tuo sukeldamas pareiškėjui neturtinę žalą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime (II t., b. l. 182–185) VSDFV iš esmės pakartojo savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi (II t., b. l. 196–200) pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „Pareiškėjo V. K. skundą tenkinti iš dalies. Panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. balandžio 27 d. sprendimą Nr. (11.1)I-2739 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2012 m. kovo 19 d. sprendimą Nr. 6-12N-1715 ir įpareigoti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrių priimti naują sprendimą dėl ligos pašalpos už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. V. K. skyrimo. Kitoje dalyje pareiškėjo V. K. skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nustatė, kad byloje sprendžiama dėl V. K. teisės į ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2012 m. kovo 19 d. sprendimu Nr. 6-12N-1715 ir VSDFV 2012 m. balandžio 27 d. sprendimu Nr. (11.1)I-2739, priimtu išnagrinėjus pareiškėjo skundą privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, atsisakė jam skirti ligos pašalpą vadovaujantis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktu (2007 m. gruodžio 4 d. įstatymo Nr. X-1338 redakcija).

Teismas atsižvelgė į tai, kad pagal ginčo teisinių santykių atsiradimo metu aktualią Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies redakciją, teisę gauti ligos pašalpą šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytais atvejais turėjo šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje išvardyti apdraustieji asmenys, atitinkantys dvi sąlygas: 1) tapę laikinai nedarbingi ir dėl to praradę darbo pajamų <...>, ir 2) prieš laikinojo nedarbingumo nustatymo dieną turintys ne trumpesnį kaip 3 mėnesių per paskutinius 12 mėnesių arba ne trumpesnį kaip 6 mėnesių per paskutinius 24 mėnesius ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą <...>.

Iš atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimų argumentų matyti, kad VSDFV Vilniaus skyrius, nustatydamas būtinąjį ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą, su kuriuo Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas sieja pareiškėjo teisės į ligos pašalpą atsiradimą, neatsižvelgė į laikotarpius, už kuriuos draudėjas Europos regbio centras į Valstybinio socialinio draudimo fondą nepervedė valstybinio socialinio draudimo įmokų.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas įtvirtina, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas yra viena iš socialinio draudimo rūšių. Juo privalomai draudžiami asmenys, dirbantys pagal darbo sutartis (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 str. 1 d. 1 p.). Socialinio draudimo stažas nustatomas pagal priskaičiuotų socialinio draudimo įmokų į Fondą laikotarpį ir ligos, profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės), ligos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo pašalpų ir nedarbo socialinio draudimo išmokų iš Fondo gavimo laikotarpius (Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 6 str. 1 d.). Šio įstatymo atžvilgiu specialusis Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymas ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą apibrėžia kaip laikotarpius, per kuriuos mokamos arba pagal įstatymus turėjo būti mokamos valstybinio socialinio draudimo įmokos ligos ir motinystės socialiniam draudimui, taip pat per kuriuos apdraustasis asmuo gavo šio įstatymo nustatytas ligos (įskaitant darbdavio mokamas 2 pirmąsias ligos dienas), profesinės reabilitacijos, motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) pašalpas <...> (3 str. 4 d.).

Aiškindama minėtą Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nustatytą teisinį reguliavimą Valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatytojo reguliavimo kontekste, teisėjų kolegija nesutiko su atsakovu, jog valstybinio socialinio draudimo įmokos nesumokėjimas sustabdo ligos ir motinystės socialinio draudimo apdraustajam asmeniui garantuojamą apsaugą.

Vadovaujantis Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 9 straipsnio 1 ir 2 dalimis, draudėjo ir apdraustojo asmens socialinio draudimo įmokas į Fondą priskaičiuoja, išskaito ir moka draudėjas ne vėliau kaip iki kito mėnesio 15 dienos. Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 16 ir 17 straipsniai detaliai reglamentuoja draudėjo atsakomybės už ne laiku ir neteisingą socialinio draudimo įmokų mokėjimą klausimus bei nustato nesumokėtų socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų išieškojimo priverstine tvarka būdus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pabrėžęs, kad VSDFV privalo taikyti skolos priverstinio išieškojimo priemones, jei skolininkas mokestinės prievolės nevykdo geruoju (2013 m. gegužės 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-782/2013).

Remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, jog faktas, kad juridinis asmuo Europos regbio centras nuolat pažeidžia norminių teisės aktų reikalavimus, nepanaikina Europos regbio centro darbuotojo teisės reikalauti, kad draudiminio įvykio atveju jam būtų skirta ir iš Fondo lėšų išmokėta ligos pašalpa, t. y. apdraustojo asmens teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas nepriklauso nuo draudėjo elgesio teisėtumo. Pažymėjo, jog apdraustiesiems asmenims galiojančiais įstatymais nėra sukurta teisinių prielaidų įsiterpti į Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų ir draudėjų dvišalius santykius bei juos atitinkamai paveikti. Apdraustojo asmens subjektinė teisė gauti ligos pašalpą atsiranda Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintais pagrindais (įgijus tam tikrą statusą), bet ne kildinama iš Registro duomenų, už kurių teikimą taip pat atsakingas draudėjas, kas, be kita ko, yra pripažinta Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. balandžio 18 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-1257-624/2013, priimtu dalyvaujant toms pačioms proceso šalims.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatavo, kad atsakovas akivaizdžiai netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą skirti ligos pašalpą, todėl skundžiami administraciniai sprendimai naikinami kaip neteisėti ir, atsižvelgiant į būtinybę atlikti papildomus VSDFV Vilniaus skyriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais būtų pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo ir atsakovo ginčo, t. y. išsklaidytos visos abejonės dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto stažo pakankamumo, VSDFV Vilniaus skyrius įpareigojamas dar kartą nagrinėti pareiškėjo kreipimąsi.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. liepos 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011 nurodė, kad ginčijamo sprendimo panaikinimas ir bylos grąžinimas iš naujo nagrinėti valstybės institucijai ne visada gali būti pakankama aplinkybė valstybės neteisėtiems veiksmams Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalies prasme konstatuoti. Atsižvelgdama į tai, tikrinamu atveju teisėjų kolegija sprendė, kad vien tai, jog VSDFV Vilniaus skyrius neteisingai aiškino materialiosios teisės normų turinį ir dėl šios priežasties netinkamai ištyrė faktinio pobūdžio aplinkybes, nėra pakankamai reikšminga klaida, kurią būtų galima laikyti išeinančia už įprastinės (normalios) valdžios institucijos vykdomos administracinės procedūros rizikos ribų, todėl skundo reikalavimas atlyginti turtinę ir neturtinę žalą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.249, 6.250 str.) netenkinamas. Taip pat konstatavo, kad šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi, iš dalies keičiančia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimą, nėra iš esmės išsprendžiama dėl pareiškėjo teisės į ligos pašalpą už laikinojo nedarbingumo laikotarpį nuo 2012 m. sausio 18 d. iki 2012 m. vasario 27 d., todėl šioje byloje nekyla ir procesinių palūkanų priteisimo klausimas.

V. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius 2013 m. rugpjūčio 27 d. padavė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu.

VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartis neatitinka suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, aiškinant bei taikant tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus. Esant iš esmės analogiškai faktinei situacijai, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 2013 m. birželio 13 d. yra priėmęs priešingą nutartį, negu nagrinėjamoje byloje. Administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 teismas pareiškėjo V.

K. apeliacinį skundą atmetė ir konstatavo, kad duomenys apie asmens draudžiamąsias pajamas Registro duomenų bazėje yra pagrindas skaičiuoti ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą priimant sprendimą dėl ligos pašalpos skyrimo. Teismas nurodė, kad nagrinėjamu atveju VSDFV Vilniaus skyrius, gavęs pareiškėjo prašymą skirti ligos pašalpą, turėjo patikrinti, ar pareiškėjas atitinka Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytas sąlygas gauti prašomą ligos pašalpą. Teismo vertinimu, bylos duomenys patvirtina, jog gavęs pareiškėjo prašymą skirti ligos pašalpą, VSDFV Vilniaus skyrius išanalizavo duomenis apie pareiškėjo turimą ligos ir motinystės socialinio draudimo stažą ir pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas neturėjo minimalaus ligos ir motinystės socialinio draudimo stažo, suteikiančio teisę į ligos pašalpą.

Apeliacinės instancijos teismas pripažino pagrįsta pirmos instancijos teismo išvadą, jog naikinti VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimus nėra pagrindo, taip pat pažymėjo, kad duomenų apie pareiškėjo draudžiamąsias pajamas įrašymo į Registro duomenų bazę teisingumas nėra ginčo nagrinėjamoje byloje dalykas, nes pareiškėjas tokio reikalavimo byloje nereiškė. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui, kuris kartu yra ir savo darbovietės – Europos regbio centro prezidentas, buvo ne kartą paaiškinta, kodėl Registre duomenys nėra tikslinami, t. y. jam nurodyta, jog Registre duomenys apie draudžiamąsias pajamas gali būti tikslinami tik sumokėjus trūkstamas valstybinio socialinio draudimo įmokas ir delspinigius, tačiau duomenų apie tai, jog byloje minėti įsiskolinimai būtų sąžiningai dengiami, nėra.

VSDFV Vilniaus skyriaus manymu, tiek nagrinėjamoje byloje, tiek administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 faktinės aplinkybės yra identiškos, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas šias faktines aplinkybes ir taikydamas atitinkamas teisės normas, priėmė skirtingus procesinius sprendimus, todėl šiuo metu egzistuoja du priešingi įsiteisėję Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesiniai sprendimai, kuriuose skirtingai vertinami pareiškėjo skundžiami VSDFV ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimai, priimti tais pačiais klausimais ir tais pačiais pagrindais, kas lemia nevieningos teismų praktikos formavimą ir būtinybę atnaujinti procesą administracinėje byloje.

Pareiškėjas V. K. 2013 m. rugsėjo 25 d. atsiliepimu (gautas teisme 2013 m. rugsėjo 26 d.) prašo atmesti atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

VI. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Administracinės bylos proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinio pobūdžio procedūra, taikoma tik ypatingais atvejais bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi), siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą. Proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, reglamentuotu ABTĮ III skyriaus normomis. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Šiuo atveju prašymas atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 yra grindžiamas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu proceso atnaujinimo pagrindu (kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą), todėl laikytina, kad apie aplinkybes, kurios nurodomos kaip pagrindas procesui atnaujinti, atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius sužinojo arba turėjo sužinoti susipažinęs su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi, priimta administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013, kurios procesą prašoma atnaujinti. Prašymas dėl proceso administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 atnaujinimo buvo paduotas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2013 m. rugpjūčio 27 d., t. y. nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662-19/2010, Nr. P662-54/2010, Nr. P822-81/2010, Nr. P143-154/2011, Nr. P492-268/2011, Nr. P63-205/2011, Nr. A602-61/2013 ir kt.). Atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P143–127/2011, Nr. P602–71/2012 ir kt.). Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galbūt skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes priešingu atveju nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. P662–54/2010, Nr. P502–19/2011 ir kt.).

Pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį, vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais (nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausio administracinio teismo sprendimus ar nutartis) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis Nr. P146 -2/2010, Nr. P520-15/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovo prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu yra nuoroda į vieną administracinę bylą, t. y. į Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-901/2013. Šiose bylose buvo nagrinėjami ginčai dėl atsisakymo mokėti ligos pašalpas taikant Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo nuostatas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi atsakovo VSDFV Vilniaus skyriaus prašymo dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 argumentus ir nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, nenustatė pagrindo konstatuoti, kad šiose bylose priimti procesiniai sprendimai gali būti vertinami kaip prieštaringa teismų praktika.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. Vien tai, kad atsakovo nurodytose bylose buvo nagrinėjami to paties asmens skundai dėl sprendimų, kuriais VSDFV teritorinis skyrius atsisakė mokėti ligos pašalpą, nėra pakankamas pagrindas teigti, kad bylų aplinkybės tapačios. Bylose buvo nagrinėjami ginčai dėl skirtingų VSDFV teritorinio skyriaus sprendimų, priimtų dėl skirtingų laikinojo nedarbingumo laikotarpių. Kad minėtų bylų aplinkybes negalima laikyti tapačiomis matyti iš nurodytose nutartyse išdėstytų teismo argumentų, kurie pagrįsti ištyrus į minėtas bylas pateiktus rašytinius įrodymus ir bylos proceso šalių paaiškinimus. Atsakovo nurodytose administracinėse bylose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ginčus sprendė pagal pateiktus įrodymus būtent tų faktinių aplinkybių kontekste. Todėl nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 ir atsakovo prašyme minimoje administracinėje byloje Nr. A602-901/2013 procesiniai sprendimai priimti esant tam pačiam ratio decidendi.

Atsakovo prašyme dėl proceso atnaujinimo keliami klausimai iš esmės yra susiję su įrodymų bei faktinių aplinkybių vertinimu, o tokie motyvai negali būti pagrindu atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalį.

Apibendrinant nurodytus motyvus, konstatuotina, kad atsakovas nepagrindė ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatyto pagrindo administracinės bylos Nr. A502-1230/2013 procesui atnaujinti. Todėl atsakovo prašymas atmestinas, o atnaujinti procesą atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-1230/2013 pagal pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, pašalpos ir palūkanų priteisimo, žalos atlyginimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas