2017-11-29 Nr. AB-22224-3-61-3-05061-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1313-438/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05061-2015-3

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.1; 12.2; 12.9; 12.13; 12.15

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. lapkričio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Č. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Č. J. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Č. J. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė Vilniaus apygardos administraciniam teismui skundą (I t., b. l. 1–6), kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2015 m. rugsėjo 28 d. sprendimą Nr. S-183(7-96/2015); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. balandžio 3 d. sprendimą Nr. 68-60, kuriuo patvirtinti Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 m. sausio 2 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (4.65)-FR0682-3 nurodymai pareiškėjui sumokėti į biudžetą 18 586,36 Eur (64 175 Lt) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 12 251,22 Eur (42 301 Lt) GPM delspinigių, 1 858 Eur (6 418 Lt) GPM baudą, 1 399,73 Eur (4 833 Lt) privalomojo sveikatos draudimo (toliau – ir PSD) įmokų, 490,33 Eur (1 693 Lt) PSD įmokų delspinigių, 700 Eur (2 417 Lt) PSD įmokų baudą, 3 495,71 Eur (12 070 Lt) valstybinio socialinio draudimo (toliau – ir VSD) įmokų, 1 745 Eur (6 035 Lt) VSD įmokų baudą, 5 993,11 Eur (20 693 Lt) pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM), 4 240,04 Eur (14 640 Lt) PVM delspinigių, 599 Eur (2 069 Lt) PVM baudą.

1.1. Paaiškino, kad užsiėmė ne individualia automobilių (jų dalių) pirkimo-pardavimo veikla, o tik tarpininkavo asmenims, norintiems įsigyti naudotų automobilių (jų dalių) iš Prancūzijos bei Vokietijos įmonių (SARL Sedem30, Espace Autos Bernay, A.N.V.A., Top Auto, Proust Bordeaux, Gievere Auto, SAS JM Autos, SARL A.C.P., SARL A.P.B.) ir jo atlygį sudarė ne visos iš fizinių asmenų gautos piniginės lėšos, o tik skirtumas tarp iš fizinių asmenų gautų piniginių lėšų ir atitinkamoms Prancūzijos bei Vokietijos įmonėms pervestų sumų, t. y. tarpininkavimo atlygis. Tai liudija pareiškėjo mokesčių administratoriui teikti dokumentai, iš kurių matyti, kad tiesioginiais pirkėjais iš tiesų buvo atitinkami fiziniai asmenys, o ne pareiškėjas. Tikrinamuoju laikotarpiu nei pareiškėjo, nei jo sutuoktinės vardu nebuvo registruotas nei vienas automobilis, o tai reiškia, kad pareiškėjas nei pirko, nei pardavė automobilių. Pareiškėjo vaidmuo šiuo atveju tebuvo surasti asmeniui tinkamą automobilį (jo dalį), jį užsakyti ir iš automobilio (jo dalies) pirkėjo gautais pinigais apmokėti už jį. Visus automobilių pardavimo dokumentus išrašė ne pareiškėjas, o tikrieji automobilių pardavėjai.

1.2. Nurodė, kad mokesčių administratoriaus turimoje ginčo medžiagoje yra skelbimai apie parduodamus automobilius ir jų dalis, iš kurių matyti, kad ties kiekvienu iš jų yra nuoroda „+ atvežimas“, taip pat skelbimuose buvo pažymima, kad automobilis (ar jo dalis) yra užsienyje, kas reiškia, kad siūloma pirkti prekė yra ne Lietuvoje ir ją dar reikia atgabenti. Taigi pareiškėjas, siūlydamas pirkti skelbimuose nurodytas prekes, iš tikrųjų nebuvo jų savininkas, o tik tarpininkavo tarp pardavėjų, esančių Vokietijoje ar Prancūzijoje, ir pirkėjų Lietuvoje. Dėl to visos pajamos ir išlaidos, kurios patikrinimo metu buvo priskirtos neva pareiškėjo vykdytos individualios prekybos automobiliais (jų dalimis) veiklos pajamoms ir išlaidoms, iš tokių eliminuotinos, pripažįstant (priskiriant) individualios veiklos pajamomis tik pajamas iš tarpininkavimo ir su tuo susijusias išlaidas.

1.3. Teigė, jog mokesčių administratorius iš esmės disponavo informacija apie Prancūzijos bei Vokietijos įmones, kurioms buvo pervedamos piniginės lėšos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti pareiškėjo vykdytos veiklos aplinkybes, realiai gautų pajamų dydį. Be to, nepagrįstas mokesčių administratoriaus teiginys, kad neva dėl mažai reikšmingų sumų buvo net neverta kreiptis į kitų šalių mokesčių administratorius dėl informacijos apie pareiškėjo vykdytą veiklą gavimo. Pareiškėjo manymu, virš 45 8000 Lt užsienio įmonėms pervesta suma nėra mažareikšmė, juolab kad iš mokesčių administratoriaus nurodomos veiklos pareiškėjas neva gavo 319 637 Lt pajamų, o tai pareiškėjui yra labai didelė suma.

1.4. Taip pat nesutiko su tuo, kaip mokesčių administratorius patikrinimo metu, nustatydamas individualios veiklos pajamas (pelną), taikė Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatas. Taigi apmokestinamų pajamų dydis šiuo atveju nustatytas netinkamai, t. y. nevertinat to, kad, vykdydamas mokesčių administratoriaus nurodomą individualią veiklą, pareiškėjas turėjo turėti ir atitinkamų išlaidų. Patikrinimo akte apie tai nėra užsimenama, kas liudija, kad šiuo atveju mokesčių bazė pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatyta netinkamai ir netiksliai. Be to, nepaisant to, kad pareiškėjas savarankiškai surado bei pateikė duomenis apie mokesčių administratoriaus „nerastas“ įmones, pateikė dalį atstatytų dokumentų, mokestinį ginčą nagrinėjusi institucija vietoje to, kad padėtų mokesčių administratoriui tinkamai nustatyti mokesčio bazę, savo sprendime pateikė argumentus ne dėl šių papildomai pateiktų duomenų vertinimo, o vien tik motyvus, kodėl šių duomenų net nesiruošia vertinti.

1.5. Pažymėjo, kad be jokio pagrindo pareiškėjo pajamoms bei išlaidoms buvo priskirtos iš J. J. GKĮ „Čeko“ 2007 – 2010 m. pareiškėjui pervestos lėšos. Kaip nurodoma patikrinimo akte, J. J. GKĮ „Čeko“ pareiškėjui pervestos piniginės lėšos buvo apskaitomos kaip pareiškėjo įsiskolinimas įmonei, todėl nėra jokio pagrindo teigti, pareiškėjui nurodytos piniginės lėšos buvo perduotos neatsiskaitytinai, t. y. buvo padovanotos. Patikrinimo akto 1 priede yra pateikiami duomenys, kad pareiškėjas ženklias pinigų sumas pervedė J. J. GKĮ „Čeko“ įmonės darbuotojams A. R., R. R., kas patvirtina pareiškėjo teiginius, kad jam, kaip atskaitingam įmonės darbuotojui, nurodytos piniginės sumos buvo pervedamos atsiskaityti su įmonės darbuotojais, kitoms įmonės veiklos išlaidoms dengti. Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2010 m. gruodžio 31 d.) pareiškėjo skola įmonei sudarė 4 206,19 Lt. Tuo atveju, jei mokesčių administratorius mano, kad įmonės pareiškėjui pervesti pinigai yra pareiškėjo pajamos, įmonė neturi teisės jų apskaityti kaip pareiškėjo įsiskolinimo. Priešingu atveju tos pačios piniginės lėšos (kaip ir seka iš patikrinimo akte dėstomų išvadų) pripažįstamos ir įmonės lėšomis, esančiomis pas atskaitingą asmenį, ir to asmens pajamomis, ko iš principo negali būti. Tokiu būdu dirbtinai buvo padidinta pareiškėjui nustatyta mokesčių bazė.

1.6. Pridūrė, jog pareiškėjas Mokestinių ginčų komisijai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės taip pat buvo pateikęs iš paslaugų gavėjų gautų (atstatytų, kurie 2009 m. birželio 9 d. buvo pavogti) prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvitų kopijas, iš kurių matyti, kad pareiškėjas 2007 m. iš individualios veiklos su verslo liudijimu gavo daugiau pajamų nei nurodo mokesčių administratorius, dėl ko mokesčių administratorius nepagrįstai nepripažino pareiškėjo pateiktoje patikslintoje 2007 m. metinėje pajamų deklaracijoje nurodytų duomenų. Tačiau ginčą nagrinėjusi institucija šiuo atveju taip pat neįžvelgė būtinybės vertinti pateiktus dokumentus, analizuoti jų įtakos mokesčių bazės dydžiui.

2. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 51–60) su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

2.1. Paaiškino, kad nustatė, jog tikrintu laikotarpiu pareiškėjo patirtos išlaidos viršijo jo ir jo sutuoktinės gautas pajamas. Inspekcija atlikto patikrinimo metu pareiškėjo GPM bazę nustatė pagal jos atliktą įvertinimą, pritaikiusi išlaidų metodą. Apskaičiuodama sutuoktinių GPM bazę, naudojosi Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių, patvirtintų VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103, (toliau – ir Taisyklės) 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais, t. y. patikrinimo metu vertino surinktą informaciją iš komercinių bankų apie sutuoktinių gautas pajamas ir patirtas išlaidas, mokesčių inspekcijos informacinės duomenų bazės duomenis (gautas pajamas, turimą VĮ „Registrų centras“ informaciją apie sutuoktinių vardu registruotą nekilnojamą turtą, turimą VĮ „Regitra“ informaciją apie transporto priemones) bei, įvertinusi kitą patikrinimo metu surinktą informaciją, apskaičiavo sutuoktinių 2007 – 2010 m. gautas pajamas bei patirtas išlaidas. VMI patikrinimo metu tyrė, ar sutuoktiniai tikrinamojo laikotarpio pradžioje (2008 m. sausio 1 d.) turėjo Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (toliau – ir GPMĮ) nustatyta tvarka apmokestintų lėšų, kuriomis galėtų pagrįsti tikrinamuoju laikotarpiu (2007 – 2010 m.) patirtas išlaidas.

2.2. Nurodė, kad nustatyta, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 10 d. iki 2007 m. liepos 8 d. įsigijo verslo liudijimus veiklai „Variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas“, „Krovininių automobilių mažmeninė prekyba“, laikotarpiu nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d., nuo 2011 m. spalio 20 d. registravo individualią veiklą „Variklinių transporto priemonių pardavimas“, „Keleivinių variklinių transporto priemonių, įskaitant specialiąsias, mažmeninė prekyba“, „Automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas“.

Pareiškėjas tikrintu laikotarpiu vykdė naudotų automobilių pardavimo veiklą, t. y. pirkdavo naudotus automobilius ar automobilių dalis iš Prancūzijos ir Vokietijos įmonių (SARL Sedem30, Espace Autos Bernay, A.N.V.A, Top Auto, Proust auto Bordeaux, Gievere Auto, SAS JM Autos, SARL A.C.P., SARL A.P.B.) ir juos parduodavo. Pareiškėjas nepateikė vykdytos individualios veiklos dokumentų, kadangi buvo pavogti 2009 m. birželio 25 d. Kontrolės procedūrų metu nenustatyti minėtų Prancūzijos ir Vokietijos įmonių, iš kurių buvo pirkti automobiliai, rekvizitai (tikslūs adresai, PVM mokėtojų kodai) bei dėl atskiroms įmonėms pervestų sumų mažareikšmiškumo nebuvo galimybės apie vykdytus sandorius pateikti paklausimų užsienio šalių mokesčių administratoriams.

Už naudotus automobilius, ar jų dalis buvo apmokama iš asmeninių pareiškėjo ir jo sutuoktinės sąskaitų, taip pat iš J. J. gamybinės komercinės įmonės „Čeko“ sąskaitos, apskaitant pareiškėjo, kaip atskaitingo asmens, skolą šiai įmonei. Atsižvelgiant į tai, kad individualią automobilių pardavimo veiklą vykdė tik pareiškėjas, iš sutuoktinės sąskaitų apmokėtos sumos užsienio firmoms (pavedimuose nurodant „užstatas“, „depozitas“, „už auto“) priskirtos prie pareiškėjo individualios veiklos išlaidų.

Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas 2007 – 2010 m. vykdė naudotų automobilių pardavimo veiklą, tačiau nedeklaravo visų iš vykdytos veiklos gautų pajamų, t. y. nedeklaravo iš viso 319 637 Lt sumos (2007 m. – 74 984 Lt, 2008 m. – 174 263 Lt, 2009 m. – 40 750 Lt, 2010 m. – 29 640 Lt), nepateikė individualios veiklos pajamas pagrindžiančių dokumentų, VMI, taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nustatė, kad 2007 – 2010 m. laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo jo ir jo sutuoktinės gautas pajamas.

2.3. Pažymėjo, kad aplinkybę dėl vykdytos veiklos pobūdžio, t. y. tai, kad faktiškai vykdė būtent tarpininkavimo veiklą, pareiškėjas nurodė tik skunde Komisijai (mokesčių administratoriui pareiškėjas buvo nurodęs tik tai, kad jo gautas apmokestinamąsias pajamas sudarė skirtumas tarp iš fizinių asmenų gautų lėšų ir atitinkamoms Prancūzijos bei Vokietijos įmonėms pervestų sumų), tačiau šiuos teiginius pagrindžiančių įrodymų nepateikė (pvz., tarpininkavimo sutarčių; susitarimų dėl tarpininkavimo atlygio; nenurodė, kokiu būdu suvesdavo pirkėjus su pardavėjais ir pan.), t. y. nepateikė objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas, jo teigimu, tik surasdavo ir suvesdavo automobilių pirkėjus ir pardavėjus, o jo atlygį sudarė tik tarpininkavimo mokestis. Atvirkščiai, byloje surinkta informacija (iš pareiškėjo pirkusių automobilius fizinių asmenų paaiškinimai) įrodo, kad fiziniai asmenys pinigus už įsigyjamus automobilius pervesdavo į pareiškėjo (jo sutuoktinės) banko sąskaitas ar duodavo grynaisiais pareiškėjui, norimus įsigyti automobilius užsakydavo pas pareiškėją ir įsigydavo būtent iš pareiškėjo Lietuvoje.

2.4. Teigė, jog nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius disponavo informacija apie Prancūzijos bei Vokietijos įmones, kurioms buvo pervedamos piniginės lėšos, tačiau nesiėmė jokių veiksmų siekiant išsiaiškinti pareiškėjo vykdytos veiklos aplinkybes, realiai gautų pajamų dydį. Kaip pagrįstai nurodė Komisija savo sprendime, pareiškėjas nepaaiškino, kodėl pats patikrinimo metu nepateikė (nors tokią pareigą turėjo) jokių įrodymų ar duomenų apie vykdytus sandorius su Vokietijoje ir Prancūzijoje esančiais automobilių pardavėjais (iš bylos medžiagos matyti, kad būtent pareiškėjas palaikė verslo santykius su minėtų šalių naudotų automobilių pardavėjais), todėl jis savo paties pareigų nevykdymo negali teisinti vienais ar kitais mokesčių administratoriaus neatliktais veiksmais.

2.5. Taip pat teigė, kad nepagrįsti pareiškėjo teiginiai, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo pajamoms bei atitinkamoms išlaidoms priskyrė J. J. gamybinės komercinės firmos „Čeko” 2007 – 2010 m. pareiškėjui pervestas lėšas. Kaip pagrįstai nurodė Komisija savo sprendime, pareiškėjas nenurodė, dėl kokių konkrečiai sumų, jo nuomone, mokesčių administratorius neteisingai nustatė (apskaičiavo) pareiškėjo pajamas ar išlaidas. Kaip matyti iš Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patikrinimo akto, mokesčių administratorius neginčija (akto 10 psl.), kaip Komisijai ir teigia pareiškėjas, jog pareiškėjo skola firmai 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 4 206,19 Lt.

2.6. Pridūrė, jog atsižvelgus į tai, jog pareiškėjo pajamos 2008 m. viršijo 100 000 Lt ribą, nustatyta, kad pareiškėjas už 2008 m. turėjo apskaičiuoti 18 778 Lt pardavimo PVM, už 2009 m. – 1 915 Lt PVM, iš viso 20 693 Lt PVM (Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVM įstatymas) 71, 92 str.).

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą (I t., b. l. 48) nurodė, kad, palaikydamas atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus, su skundu nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 5 d. sprendimu (I t., b. l. 103–113) pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas, įvertinęs mokesčių inspekcijos patikrinimo aktą, surinktus įrodymus, mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimų išsamius teisinius argumentus, nustatė, kad šiuose dokumentuose gana plačiai aptartos mokesčių administratoriaus nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su pareiškėjo (jo sutuoktinės) gautomis pajamomis, patirtomis išlaidomis, todėl teismas, sutikdamas su Komisijos ir mokesčių administratoriaus teisiniais argumentais, pasisakė dėl sprendimų pagrįstumo, atsižvelgdamas į pareiškėjo skunde nurodytus teiginius.

6. Vadovaudamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio, VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 4 bei 4.1 – 4.4, 6.3 punktų nuostatomis, teismas pažymėjo, jog, šiuo atveju esant prieštaringai informacijai, nustačius galimą mokesčių vengimo atvejį, t. y. pareiškėjui nedeklaravus dalies pajamų ir tokiu būdu iškreipiant aplinkybes, su kuriomis įstatymai sieja apmokestinimo tvarką, mokesčių administratoriui atsirado pagrindas konstatuoti, jog mokėtino mokesčio dydžio negalima apskaičiuoti įprastine tvarka. Todėl mokesčių administratorius naudojosi leidžiamais informacijos šaltiniais: pareiškėjo pateiktais dokumentais, fizinių asmenų paaiškinimais, automobilių pirkimo-pardavimo sutartimis, bankiniais pavedimais, operatyvių patikrinimų metu gauta informacija ir kt. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika dėl įrodinėjimo naštos (pvz., administracinėje byloje Nr. A1-203/2005; administracinėje byloje Nr. A11-603/2007), teismas pažymėjo, jog bylos įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas 2007 – 2010 m. vykdė naudotų automobilių pardavimo veiklą, tačiau nedeklaravo visų iš vykdytos veiklos gautų pajamų, t. y. pareiškėjas ir jo sutuoktinė nepateikė juridinę galią turinčių dokumentų, pagrindžiančių lėšų, panaudotų išlaidoms padengti šaltinius, vadinasi, patirtoms išlaidoms padengti turėjo kitų, įstatymų nustatyta tvarka neapmokestinamųjų, pajamų, todėl, vadovaujantis MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, mokesčiai nuo gyventojų gautų kitų pajamų apskaičiuojami pagal mokesčio administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą.

7. Įvertinęs mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, teismas padarė išvadą, jog mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas minėtu laiku vykdė naudotų automobilių pardavimo veiklą, tačiau nedeklaravo visų iš vykdytos veiklos gautų pajamų, t. y. nedeklaravo iš viso 319 637 Lt sumos (2007 m. – 74 984 Lt, 2008 m. – 174 263 Lt, 2009 m. – 40 750 Lt, 2010 m. – 29 640 Lt), todėl mokesčių inspekcija, taikydama MAĮ 70 straipsnio nuostatas, nustatė, kad 2007 – 2010 m. laikotarpiu pareiškėjo išlaidos viršijo jo ir jo sutuoktinės gautas pajamas. Šias aplinkybes patvirtina pateiktas patikrinimo aktas su tiksliais paskaičiavimais (Komisijos byla, II t., b. l. 92–124, 125–131).

8. Teismas nurodė, jog kadangi pareiškėjo iš individualios veiklos gautos pajamos nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2010 m. gruodžio 31 d. per paskutinius 12 mėnesių (2008 m. gegužės mėn.) viršijo 100 000 Lt ribą, kuri numatyta Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 71 straipsnyje, pareiškėjas, vadovaudamasis PVMĮ 92 straipsnio nuostatomis, privalėjo PVM apskaičiuoti, deklaruoti bei sumokėti, tačiau to nepadarė, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiavo bei nurodė pareiškėjui sumokėti iš viso 20 693 Lt PVM. Taip pat Pareiškėjas 2007 – 2010 m. išlaidoms, t. y. apmokėjimui už automobilius bei kitoms išlaidoms, panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka, todėl mokesčių administratorius, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio 1 dalies ir Taisyklių nuostatomis, pareiškėjo mokesčių bazę nustatė pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą ir vadovaudamasis GPMĮ, SDĮ, VSDĮ ir MAĮ nuostatomis apskaičiavo, nurodė sumokėti atitinkamų mokesčių bei su jais susijusias sumas. Šias aplinkybes mokesčių administratorius nustatė, įvertinęs patikrinimo metu surinktą informaciją iš komercinių bankų apie pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautas pajamas, patirtas išlaidas, mokesčių inspekcijos informacinės duomenų bazės duomenis, operatyvių patikrinimų metu surinktą informaciją apie kitų fizinių asmenų su pareiškėju vykdytus sandorius bei kitą patikrinimo metu surinktą informaciją (Komisijos byla, I t., b. l. 39–125).

9. Teismas negalėjo sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad užsiėmė tik tarpininkavimo veikla, kurios mokesčių administratorius apskritai nevertino ir netyrė, 2007 m. iš veiklos su verslo liudijimu gavo daugiau pajamų nei nustatyta mokestinio patikrinimo metu, mokesčių administratorius netiksliai pagal MAĮ 70 straipsnio nuostatas nustatė pareiškėjo mokesčių bazę, be to, jo individualios veiklos dokumentai 2009 m. birželio 9 d. buvo pavogti. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas pats deklaravo ir vykdė individualią prekybos naudotais automobiliais veiklą, t. y. nuo 2007 m. sausio 10 d. iki 2007 m. liepos 8 d. buvo įsigijęs verslo liudijimus veiklai „Variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas“, „Krovininių automobilių mažmeninė prekyba“, o nuo 2007 m. lapkričio 13 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 2 d., nuo 2011 m. spalio 20 d. registravo individualią veiklą „Variklinių transporto priemonių pardavimas“, „Keleivinių variklinių transporto priemonių, įskaitant specialiąsias, mažmeninė prekyba“, „Automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas“.

Todėl pareiškėjo teiginys, kad jis faktiškai vykdė būtent tarpininkavimo veiklą, neatitinka tikrovės, teismas jį vertino kaip gynybos būdą, norint išvengti mokesčių sumokėjimo į valstybės biudžetą, nes tikrinimo laiku mokesčių administratoriui apie tarpininkavimo paslaugas neužsiminė, apie šių aplinkybių egzistavimą nurodė tik Komisijai ir teismui. Tačiau šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų apskritai nepateikė nei teismui, nei Komisijai, t. y. nepateikė objektyvių įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad pareiškėjas tik surasdavo ir suvesdavo automobilių pirkėjus ir pardavėjus, o jo atlygį sudarė tik tarpininkavimo mokestis.

Teismas nurodė, kad mokesčių administratoriaus byloje surinkti įrodymai (iš pareiškėjo pirkusių automobilius fizinių asmenų paaiškinimai (Komisijos byla, III t., b. l. 7–15, 17–25, 29–40, 44, 47–51), jog fiziniai asmenys pinigines sumas už įsigyjamus automobilius pervesdavo į pareiškėjo (jo sutuoktinės) banko sąskaitas ar perduodavo grynaisiais pareiškėjui, norimus įsigyti automobilius užsakydavo pas pareiškėją bei įsigydavo būtent iš pareiškėjo Lietuvoje. Be to, pareiškėjas 2012 m. liepos 2 d. paaiškinime (Komisijos byla, II t., b. l. 150–152) teigė, kad jis arba Sergejus užsakydavo transportą automobiliams atgabenti iš minėtų užsienio įmonių, automobiliai pareiškėjo užsakymu buvo atgabenami į Kauną ar Mošos k., Trakų r., ten atvykdavo automobilių pirkėjai, pareiškėjui arba Sergejui pirkėjai sumokėdavo pinigus už automobilius, po to pareiškėjo ar firmos „Čeko“ vardu jis surašydavo automobilių pirkimo-pardavimo sutartis, tačiau jų nėra išsaugojęs, kaip nėra išsaugojęs ir su automobilių atgabenimu susijusių dokumentų.

Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje yra pateiktos kelios transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių kopijos (Komisijos byla, III t., b. l. 26–28, 41–43, 46), taip pat mokesčių administratorius, pasinaudojęs bazės IMIS_Muitinės bendrasis dokumentas duomenimis, surinko informaciją apie pareiškėjo 2007 – 2008 m. eksportuotus automobilius, tačiau pareiškėjas dėl eksportuotų automobilių jokių šių automobilių pirkimo-pardavimo dokumentų nepateikė.

10. Teismas nesutiko ir su tuo, kad individualios veiklos dokumentai 2009 m. birželio 9 d. buvo pavogti, nes byloje esantis Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato tyrėjo 2009 m. birželio 25 d. nutarimas (Komisijos byla, II t., b. l. 146) paneigia šias aplinkybes. Šiame nutarime nustatyta, kad 2009 m. birželio 9 d. policijoje gautas pareiškėjo pranešimas, kad 2009 m. birželio 7 d. apie 14 val., Vytenio g. 18, Vilniuje, iš automobilio „Peugeot 206” valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dingo dokumentai: automobilio „Peugeot 406 coupe”, identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), dokumentai, išduoti A. R. vardu, bei automobilio „Peugeot 307”, identifikacijos Nr. (duomenys neskelbtini), išduoti V. M. vardu. Pareiškėjas policijai paaiškino, kad į policiją kreipėsi tik dėl šio fakto užfiksavimo bei dokumentų atstatymo, niekam pretenzijų neturi. Nutarime aiškiai konstatuota, kad nėra objektyvių duomenų, nurodančių, jog buvo padarytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas. Kitų aplinkybių (apie dingusius apskaitos dokumentus) šiame nutarime nėra nei nustatyta, nei konstatuota.

11. Teismas, įvertinęs fizinių asmenų paaiškinimus, laikė, kad pareiškėjas vykdė naudotų automobilių pardavimo veiklą, šių aplinkybių neneigia ir pats, iš kurios gavo individualios veiklos pajamų. Fizinių asmenų paaiškinimuose aiškiai matyti, kad automobilius (ir automobilių detales) įsigijo iš pareiškėjo, tai patvirtina pateiktos transporto priemonių pirkimo-pardavimo sutarčių kopijos, informacija apie pareiškėjo eksportuotus automobilius, taip pat paties pareiškėjo paaiškinimai. Pareiškėjas automobiliams atgabenti internetu užsakinėjo transportą, su automobilių pirkėjais susitikdavo Kaune ar Mošos k., Trakų r., kur pirkėjai sumokėdavo jam pinigus, savo vardu išrašinėjo automobilių pirkimo-pardavimo dokumentus, taip pat buvo įregistravęs aukščiau nurodyto pobūdžio individualią veiklą, susijusią su transporto priemonių pardavimu. Apklausti asmenys savo paaiškinimuose nepatvirtino, jog būtų mokėję už tarpininkavimą ar sudarę atitinkamas tarpininkavimo sutartis.

12. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo papildomai Komisijai pateiktus fizinių asmenų paaiškinimus (A. K., A. B., L. B., V. K., R. G., V. K., Č. S. ir S. V.), kad pareiškėjui buvo mokamas tam tikro dydžio komisinis mokestis už tarpininkavimą surandant ir atgabenant automobilius. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo pateikti įrodymai dėl savo prieštaringumo negali paneigti mokesčių administratoriaus išvados ginčo klausimu. Pirmiausia, automobilių pirkimo-pardavimo sandoriai su fiziniais asmenimis – A. K., A. B., Č. S. nebuvo sudaryti, mokesčių administratorius patikrinimo metu apskritai jų nevertino, todėl šiame ginče įtakos neturi. Antra, kiti fiziniai asmenys – L. B., V. K., R. G., V. K., S. V. mokesčių administratoriui savo paaiškinimuose apskritai nebuvo nurodę apie pareiškėjo tarpininkavimą ar tarpininkavimo mokestį, taip pat neteikė jokių paaiškinimų dėl bendravimo ar derėjimosi dėl kainos su automobilių pardavėjais, jie teigė bendravę tik su pareiškėju ir visus pinigus už įsigytus automobilius pervedė pareiškėjui, o L. B. 2008 m. pati su pareiškėju sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį (Komisijos byla, III t., b. l. 28), nors jos vardu taip pat buvo išrašyta ir Prancūzijos įmonės sąskaita už įsigytą automobilį. Pareiškėjo veiksmai, pateikiant kitokio turinio, nei buvo pateikta mokesčių administratoriui pirminiuose paaiškinimuose, fizinių asmenų teiginiai, teismo vertinti kritiškai, laikyti gynybine pozicija, siekiant išvengti mokesčių sumokėjimo valstybei. Teismas laikė, kad pareiškėjo pateikti įrodymai (fizinių asmenų paaiškinimai) nepatvirtina jo vykdomos tarpininkavimo veiklos.

13. Pareiškėjo papildomai pateiktos Prancūzijos įmonių sąskaitos (išverstos į lietuvių kalbą, 10 vnt.), kurios išrašytos Lietuvos piliečių, kuriems pareiškėjas pardavė automobilius, vardu, teismo vertinimu, taip pat nepaneigia vykdytos naudotų automobilių pardavimo individualios veiklos pobūdžio. Pareiškėjas pats atliko visus veiksmus, susijusius su ginčo automobilių reklamavimu įmonės „Čeko“ internetiniame puslapyje, automobilių užsakymu, apmokėjimu už juos (gavus pinigus iš fizinių asmenų), transporto užsakymu automobiliams atgabenti, automobilių atgabenimu ir jau Lietuvoje pardavimu konkretiems fiziniams asmenims (pareiškėjo 2012 m. liepos 2 d. paaiškinimas, Komisijos byla, II t., b. l. 150–152). Aplinkybė, jog pareiškėjui, vykdant naudotų automobilių pardavimo veiklą, buvo pasirinktas toks modelis, kai užsienio įmonės sąskaitas už parduodamus automobilius iš karto išrašydavo ketinančių automobilius įsigyti fizinių asmenų vardu, teismo vertinimu, reiškia, jog šiuos veiksmus (fizinių asmenų duomenų perdavimas) atliko pats pareiškėjas, o ne pareiškėjo vardu atliko kas nors kitas. Todėl šios aplinkybės nepaneigia vykdytos naudotų automobilių pardavimo individualios veiklos, be to, pareiškėjas neginčija, jog Lietuvoje buvo surašomos naudotų automobilių pirkimo-pardavimo sutartys, jos yra byloje.

14. Teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad apskaičiuojant iš individualios veiklos gautas apmokestinamąsias pajamas, mokesčių administratorius privalėjo atsižvelgti į patirtas išlaidas. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 6, 18 straipsnių nuostatomis, šiuo atveju byloje nėra įrodymų, jų nepateikė pareiškėjas apie vykdomos individualios veiklos išlaidas, nes tokių dokumentų, patvirtinančių išlaidas, apskritai nekaupė bei nesaugojo. Pareiškėjas 2007 – 2009 m. buvo pasirinkęs apmokestinti pajamas neatimant šiai veiklai vykdyti patirtų leidžiamų atskaitymų, o už 2010 m. pateikdamas metinę deklaraciją leidžiamais atskaitymais pasirinko laikyti sumą, lygią 30 proc. gautų individualios veiklos pajamų.

Todėl atsižvelgus į šį pareiškėjo pasirinkimą, į aplinkybę, jog pareiškėjas nerinko bei nekaupė leidžiamus atskaitymus patvirtinančių dokumentų, teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai, patikrinimo metu apskaičiuodamas pareiškėjo apmokestinamąsias pajamas, susijusias su individualia veikla, taikė pareiškėjo pasirinktą būdą neatimti leidžiamų atskaitymų, o už 2010 m. – leidžiamais atskaitymais laikė sumą, lygią 30 proc. gautų individualios veiklos pajamų. Kaip minėta, pareiškėjo teiginys apie 2009 m. birželio 7 d.

įvykusią vagystę, kurios metu pavogti visi individualios veiklos dokumentai, neatitinka tikrovės, teismas tai laikė pareiškėjo gynybine pozicija norint išvengti mokesčių mokėjimo į valstybės biudžetą. Be to, iš pareiškėjo pateikto policijai 2009 m. birželio 9 d. pranešimo matyti, kad buvo ne pavogti, o dingę dviejų automobilių registracijos dokumentai ir pajamų registracijos knygelė dirbant pagal verslo liudijimą, apie kitus pavogtus dokumentus jokios informacijos nėra (Komisijos byla, II t., b. l. 146). Vadinasi, pareiškėjo besikeičiantys, nenuoseklūs paaiškinimai, teigiant, kad buvo pavogti visi su individualia veikla susiję dokumentai, nėra patikimi, teismas abejojo pareiškėjo sąžiningumu, juo labiau, kad po įvykusios neva vagystės apskritai nerinko bei nekaupė su individualia veikla susijusių dokumentų, ką jį įpareigoja daryti MAĮ 40, 41 straipsnių, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1, 2 dalių, 12 straipsnio, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2003 m. vasario 17 d.

įsakymu Nr. 1K-040 patvirtintų Gyventojų, besiverčiančių individualia veikla (išskyrus gyventojus, įsigijusius verslo liudijimus) buhalterinės apskaitos taisyklių 9.1 – 9.5 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1976 patvirtintos Gyventojų, įsigijusių verslo liudijimus, buhalterinės apskaitos tvarkos, Finansų ministro 2002 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 415 patvirtintos Gyventojo, įsigijusio verslo liudijimą, pajamų ir išlaidų tvarkos nuostatos. Teismo vertinimu, byloje nustatytos aplinkybės, bylos įrodymai, pareiškėjo paaiškinimai tiek mokesčių administratoriui, tiek teismui, patvirtina, kad pareiškėjas nesilaikė nei bendrųjų reikalavimų ūkio subjektams dėl apskaitos tvarkymo, nei reikalavimų asmenims, besiverčiantiems individualia veikla, neįsigijus / įsigijus verslo liudijimus.

Akivaizdu, jog pareiškėjas sąmoningai buvo pasirinkęs nekaupti išlaidas patvirtinančių dokumentų, tai akivaizdžiai ir aiškiai atsispindėjo mokesčių administratoriui pateiktose pajamų mokesčio deklaracijose (Komisijos byla, III t., b. l. 56–72).

15. Taip pat atmestas pareiškėjo argumentas dėl neva mokesčių administratoriaus pareigos kreiptis į Vokietijos ir Prancūzijos mokesčių administratorius dėl informacijos apie pareiškėjo vykdytus sandorius su šių šalių bendrovėmis gavimo, nes pareiškėjas nepaaiškino, kodėl tikrinimo laiku neteikė mokesčių administratoriui jokių įrodymų ar duomenų apie vykdytus sandorius su Vokietijoje ir Prancūzijoje esančiais automobilių pardavėjais, nors tokią pareigą privalėjo vykdyti, turėjo kaupti, saugoti apskaitos dokumentus.

16. Teismas nesutiko ir su pareiškėjo teiginiais, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjo pajamoms ir atitinkamai išlaidoms priskyrė iš firmos „Čeko“ pervestas pinigines lėšas, nes skunde teismui nenurodė, dėl kokių sumų, jo nuomone, mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo pareiškėjo pajamas ar išlaidas. Byloje esantis patikrinimo aktas (Komisijos byla, II t., b. l. 92–124) patvirtina, jog pareiškėjo skola įmonei „Čeko” 2010 m. gruodžio 31 d. sudarė 4 206,19 Lt, šios sumos pareiškėjas neginčija, apskritai neteikia jokių įrodymų (apskaitos dokumentų), įmonės „Čeko” apskaitos nevedė, nekaupė bei nesaugojo.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas praktiškai visuose mokesčių administratoriui teiktuose paaiškinimuose, skunduose teigė, kad visi su jo vykdyta veikla susiję dokumentai buvo pavogti 2009 m. birželio 7 d., tačiau pirminę pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 m. pareiškėjas pateikė tik 2011 m. gegužės 10 d., kurioje deklaravo 6 000 Lt pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą (deklaracijoje už 2006 m. deklaruota 7 000 Lt pajamų suma pagal verslo liudijimą). Vėliau, 2011 m. gruodžio 19 d., pareiškėjas 2007 m. pajamų mokesčio deklaraciją patikslino ir joje, be kitų sumų, deklaravo 1 000 Lt individualios veiklos pajamas, nuo kurių gyventojo sprendimu neatimami leidžiami atskaitymai, bei 12 000 Lt pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą.

Visos šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, 2011 m. pateikdamas ir tikslindamas pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 m., negalėjo turėti Komisijai papildomai pateiktų pirkimo-pardavimo kvitų, nedeklaravo juose nurodytų gautų pajamų. Mokestinio patikrinimo laiku pareiškėjas vėl tikslino pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 m., joje anksčiau deklaruotas 12 000 Lt pajamas iš veiklos pagal verslo liudijimą pakeitė į 97 000 Lt pajamas, tačiau padidėjusias pajamas grindė iš Kirgizijos piliečio gautomis pajamomis, kurių mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjo gautomis pajamomis, nes pareiškėjas nerinko ir nepateikė su vykdyta individualia veikla susijusių dokumentų, todėl nėra galimybės nustatyti, kokiais dokumentais pareiškėjas deklaravo (patikslino) 12 000 Lt gautas pajamas už 2007 m.

Pareiškėjo papildomai pateiktos pirkimo-pardavimo kvitų kopijos negali būti pagrindu kitaip vertinti ar perskaičiuoti pareiškėjo deklaruotų gautų pajamų dydžio už 2007 m.

17. Bylos įrodymai, nustatytos aplinkybės, ginčo klausimą reglamentuojantys teisės aktai, teismo vertinimu, patvirtina, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjo (kartu su sutuoktine) 2007 – 2010 m. laikotarpiu mokesčių bazę apskaičiavo vadovaudamasis MAĮ 70 straipsnio nuostatomis, taikant išlaidų metodą. Pareiškėjas ginčo laiku patirtoms išlaidoms apmokėti (apmokėjimui už automobilius bei kitoms išlaidoms) panaudojo iš nenustatytų šaltinių gautas pajamas, kurios nebuvo apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjas be bendrų teiginių, kad mokesčių bazė pagal įvertinimą nustatyta neteisingai, jokių savo apskaičiavimų nepateikė, o pareiškėjo papildomai pateikti įrodymai, kaip minėta, nesudaro pagrindo kitaip vertinti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Todėl pareiškėjas, siekdamas paneigti mokesčių administratoriaus apskaičiuotą mokesčių bazę, turėtų ne tik nurodyti aplinkybes, kurias vertinant galima būtų pagrįstai abejoti mokesčių administratoriaus paskaičiavimų teisingumu, tačiau ir pateikti įrodymus, patvirtinančius nurodytas aplinkybes. Šiuo atveju tokių įrodymų, kaip tai numato MAĮ 67 straipsnio 2 dalis, pareiškėjas nepateikė, o jo skundo argumentai dėl neteisingai nustatytos mokesčių bazės, yra subjektyvūs ir negali būti vertinami, jie apskritai nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis. Taigi teismui nekilo abejonių dėl pareiškėjo ir jo įmonės „Čeko” padarytų mokesčių įstatymų pažeidimų. Nagrinėjant šį mokestinį ginčą, mokesčių administratoriaus buvo visiškai ištirtos ir įvertintos ginčui reikšmingos aplinkybės ir pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjui sumokėti mokesčių administratoriaus apskaičiuotas mokesčių sumas. Todėl ginčo sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra pagrindo jų naikinti skunde išdėstytais argumentais, todėl skundas atmestas.

III. 18. Pareiškėjas Č. J. pateikė apeliacinį skundą (I t., b. l. 117–122), kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodant, kad:

18.1. Nepagrįsti pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad pareiškėjas neva neteikė jokių dokumentų savo teiginiams pagrįsti. Pareiškėjas mokesčių administratoriui teikė dokumentus (automobilių pirkimo dokumentus papildomai atstatytų, iš Prancūzijos įmonių, taip pat iš fizinių asmenų, pirkusių automobilius iš Prancūzijos įmonių, gautų dokumentų kopijas, duomenis apie mokesčių administratoriaus „nerastas“ įmones ir kt.), patvirtinančius aplinkybę, kad pareiškėjas užsiėmė ne individualia automobilių (jų dalių) pirkimo-pardavimo veikla, o tik tarpininkavo asmenims, norintiems įsigyti naudotų automobilių (jų dalių) iš Prancūzijos bei Vokietijos įmonių, ir iš kurių matyti, kad tiesioginiais pirkėjais iš tiesų buvo atitinkami fiziniai asmenys, o ne pareiškėjas. Tačiau niekas jų (dokumentų) ne tik kad nevertina ir nežiūri, kas juose parašyta, tačiau apskritai jų stengiasi nematyti.

18.2. Nepagrįsti ir pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad neva apie tai, jog pareiškėjas vykdė tik tarpininkavimo veiklą, jis pirmą kartą nurodė jau ginčą nagrinėjant Mokestinių ginčų komisijoje. Teismui pareiškėjas yra pateikęs Vilniaus apygardos prokuratūros 2011 m. gruodžio 29 d. nutarimą, iš kurio turinio matyti, net nežinodamas apie ateityje gresiantį susidūrimą su Valstybine mokesčių inspekcija, pareiškėjas tyrėjams teigė apie vykdytą tarpininkavimo veiklą. Taigi, jokia speciali versija apie vykdytą tarpininko veiklą nebuvo sukurta.

19. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 133–142) prašo jį atmesti. Atsiliepimą grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir atsiliepimą į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui, papildomai nurodo, kad, jo manymu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (I t., b. l. 130) nurodė, kad, palaikydamas atsakovo atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytus argumentus, su juo nesutinka, prašo atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2015 01 02 sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-3, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2015 04 03 sprendimo Nr. 68-60 ir Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 09 28 sprendimo Nr. S-183(7-96/2015), kuriais pareiškėjui priskaičiuota sumokėti į biudžetą 18586,36 Eur (64175 Lt) GPM, 12251,22 Eur (42301 Lt) GPM delspinigių, 1858 Eur (6418 Lt) GPM baudą, 1399,73 Eur (4833 Lt) PSD įmokų, 490,33 Eur (1693 Lt) PSD įmokų delspinigių, 700 Eur (2417 Lt) PSD įmokų baudą, 3495,71 Eur (12070 Lt) VSD įmokų, 1745 Eur (6035 Lt) VSD įmokų baudą, 5993,11 Eur (20693 Lt) PVM, 4240,04 Eur (14640 Lt) PVM delspinigių, 599 Eur (2069 Lt) PVM baudą.

22. Šiuos mokesčius pareiškėjui mokesčių administratorius apskaičiavo remdamasis Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatomis, kurios suteikia teisę mokesčių administratoriui mokėtiną atitinkamo mokesčio sumą apskaičiuoti ne pagal atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytą tvarką, o pagal mokesčių administratoriaus atliktą įvertinimą.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su minėtais mokesčių administratoriaus sprendimais, iš esmės ginčija tuos mokesčių administratoriaus veiksmus, kuriais buvo atliktas mokėtinų mokesčių dydžio apskaičiavimas bei nustatymas.

24. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalį „Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

25. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad jame yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, kurių buvimas sudaro prielaidas taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį: 1. mokėtino mokesčio dydžio turi būti negalima apskaičiuoti (nustatyti) įprastine atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta tvarka; 2. to padaryti (apskaičiuoti mokesčio) turi būti negalima dėl atitinkamos mokesčio mokėtojo veiklos - nevykdymo arba netinkamo vykdymo pareigos apskaičiuoti mokesčius nustatyta tvarka; netvarkymo ir/arba nesaugojimo apskaitos ir kitų dokumentų; nebendradarbiavimo su mokesčių administratoriumi.

26. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas mokesčių administratoriui už byloje nagrinėjamą laikotarpį (2007-2010 m.) neteikia visų buhalterinės apskaitos dokumentų. Šios aplinkybės pareiškėjas ir neginčija, tačiau nurodo, kad buhalterinės apskaitos dokumentai iš jo 2009 06 09 buvo pavogti. Šiuo atveju kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjo pateiktas Vilniaus apskrities VPK tyrėjo 2009 06 25 nutarimas, pareiškėjo nurodomos aplinkybės nepatvirtina, nes šiame nutarime konstatuota, jog nėra objektyvių duomenų nurodančių, jog buvo padarytas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas dėl aptariamų dokumentų dingimo. Įrodymų vertinimo prasme tai reiškia, kad šis nutarimas, nei patvirtina, nei paneigia pareiškėjo teiginius apie buhalterinės apskaitos dokumentų pagrobimą, nes šiame nutarime iš esmės yra tik atkartojami pareiškėjo teiginiai apie galimą šių dokumentų pagrobimą.

Minėta, kad pagal Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas teisė taikyti šioje teisės normoje įtvirtintą elgesio modelį atsiranda, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus. Iš minėto Vilniaus apskrities VPK tyrėjo 2009 06 25 nutarimo matyti, kad pareiškėjas nurodė, jog buhalterinės apskaitos dokumentus be priežiūros buvo palikęs automobilyje. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teigimu jis automobiliu gabeno bei jame be priežiūros paliko buhalterinės apskaitos dokumentus už 2007-2010 m. laikotarpį, t. y., didelį kiekį svarbių dokumentų, darytina išvada, kad jis netinkamai vykdė savo pareigą saugoti apskaitos dokumentus, nes buvo pakankamai neatsargus bei nerūpestingas šios pareigos aspektu.

27. Kadangi buhalterinės apskaitos duomenys pagal teisės aktų nuostatas yra pirminiai ir leistini informacijos šaltiniai, kurių pagrindu yra galima nustatyta tvarka apskaičiuoti mokėtinus į biudžetą mokesčius, todėl tais atvejais, kai tokių duomenų mokesčio mokėtojas nerenka, juos iškraipo, sunaikina ar praranda, yra prarandama objektyvi galimybė įprasta tvarka (teisės aktų nustatyta tvarka) apskaičiuoti į biudžetą mokėtinų mokesčių sumas (dydžius). Tai lemia, kad minėta pareiškėjo veikla – pirminių buhalterinės apskaitos dokumentų netvarkymas bei neišsaugojimas dėl neatsakingo ir nerūpestingo elgesio, sudarė prielaidas mokesčių administratoriui taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio nuostatas. Dėl šių priežasčių, priešingi šiuo klausimu apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti bei atmetami.

28. Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnyje, suteikiančiame mokesčių administratoriui teisę mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą apskaičiuoti pagal jo įvertinimą, yra apibrėžtas ir šio mokesčių administratoriui leistino elgesio turinys, o būtent, šį apskaičiavimą jis turi atlikti „atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją“ , o jų nepakankant – „parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.“

29. Iš šio teisinio reguliavimo matyti, kad mokesčių administratorius mokesčius šiuo būdu gali apskaičiuoti dvejopai: taikydamas savo nustatytus įvertinimo metodus (nustatytus Taisyklėse), arba jų netaikydamas. Metodų nustatytų Taisyklėse jis gali netaikyti tuomet, kai disponuoja pakankama informacija, kuria remiantis gali atkurti tikrąsias ūkinių operacijų aplinkybes bei pakankamai tiksliai apskaičiuoti mokėtinų mokesčių sumas. O kai turima informacija yra nepakankama tokio pobūdžio skaičiavimams atlikti, jis mokėtinų mokesčių sumas gali apskaičiuoti remdamasis, ekonomikos - finansų srityje taikomais teorinio pobūdžio skaičiavimo būdais, kuriuos parenka, atsižvelgdamas į turimos informacijos kiekį, pobūdį, šaltinius ir pan. (Taisyklių 6.2. –6.3.; 28-29 punktai).

30. Toks metodų nustatytų Taisyklėse pobūdis savo ruožtu lemia, kad jų taikymas, o tuo pačiu ir mokesčių, remiantis jais apskaičiavimas, yra susijęs su specialių žinių panaudojimu bei pritaikymu. Pagal įrodymų vertinimo taisykles, duomenys, kurie gauti panaudojus specialias žinias, kaip taisyklė, gali būti koreguojami, paneigiami ir pan., tik taip pat panaudojus bei pritaikius specialias žinias (ABTĮ 57 str. 2 d.; 61- 63 str.).

31. Byloje nustatyta, kad mokesčių administratorius, pareiškėjui mokėtinus mokesčius apskaičiavo, taikydamas išlaidų metodą numatytą Taisyklių 6.3.3. punkte, o mokestinei bazei apskaičiuoti naudojosi Taisyklių 29 punkte nustatytais informacijos šaltiniais: duomenimis iš komercinių bankų apie gautas pajamas ir patirtas išlaidas, iš mokesčių inspekcijos informacinės duomenų bazės, iš VĮ „Registrų centras“, VĮ „Regitra“ ir kita patikrinimo metu surinkta informacija.

32. Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovas, nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes – pareiškėjui priklausančias mokėti mokesčių sumas, panaudojo teisės aktais leistinus bei tinkamus tokių duomenų surinkimo ir nustatymo būdus bei metodus.

33. Minėta, kad duomenys, kurie gauti panaudojus bei pritaikius specialias žinias, paprastai turi būti paneigiami tokių pat žinių pagrindu. Kadangi pareiškėjas tokių įrodymų byloje neteikia, todėl įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad jis nustatyta tvarka nepaneigė atsakovo nustatytų aplinkybių apie pareiškėjo nesumokėtų mokesčių apimtį ir jų dydį bei neįrodė savo teiginių teisingumo.

34. Tai, kad pareiškėjas vykdė naudotų automobilių pardavimo veiklą, patvirtina jo tuo reikalu įsigyti verslo liudijimai „Variklinių transporto priemonių techninė priežiūra ir remontas“, „Krovininių automobilių mažmeninė prekyba“, bei registruota individuali veikla „Variklinių transporto priemonių pardavimas“, „Keleivinių variklinių transporto priemonių, įskaitant specialiąsias, mažmeninė prekyba“, „Automobilių ir lengvųjų variklinių transporto priemonių pardavimas“ ir faktiniai veiksmai, susiję su finansinėmis operacijomis, vykdant automobilių pirkimo pardavimo veiksmus. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo teiginius, kad jis savarankiškai nevykdė veiklos prekyba naudotais automobiliais, o užsiėmė tik tarpininkavimo veikla, iš kurios gavo nežymias pajamas. Priešingai, pareiškėjo teiginių apie tarpininkavimo veiklą iš esmės nepatvirtina jokie objektyvūs įrodymai, o būtent, teismui nepateikta nei atitinkamų sutarčių, nei atitinkamų buhalterinės apskaitos dokumentų tuo klausimu.

35. Įrodymų vertinimo prasme, darytina išvada, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina mokesčių administratoriaus išvadas apie pareiškėjo vykdytą naudotų automobilių prekybos veiklą, bei paneigia pareiškėjo teiginius apie jo vykdytą „atsiskleidusio tarpininko“ veiklą.

36. Kolegija sutinka ir su kitomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, padarytomis dėl įrodymų vertinimo prieš tai aptartu klausimu, dėl leidžiamų atskaitymų įskaitymo/neįskaitymo į pareiškėjo pajamas ir pan..

37. Šiuo atveju atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog, vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus. Todėl apeliacinės instancijos teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Pažymėtina ir tai, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.

38. Apibendrinus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą bei teisingą sprendimą, dėl ko tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Č. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys