2013-05-02 Nr. AB-1694 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P552-99/2013

Procesinio sprendimo kategorija 80.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

Lietuvos Respublikos vardu

2013 m. gegužės 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ akcininkų A. B. (A. B.) ir J. S. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012 pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Archidis“ dėl akto panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. pareiškėjas K. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą skundu, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir VAVA) Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. (101)11.4-2840 dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti (toliau – ir Statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas).

Pareiškėjas paaiškino, kad yra žemės sklypo (duomenys neskelbtini), ir šiame sklype esančio gyvenamojo namo savininkas. Šis sklypas ribojasi su sklypu (duomenys neskelbtini), kuris nuosavybės teise priklauso uždarajai akcinei bendrovei (toliau – ir UAB) „Archidis“. Minėtame sklype pastatytam daugiabučiui gyvenamajam namui buvo išduotas ginčijamas aktas. 2006 metų liepos mėnesį pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad sklype (duomenys neskelbtini), buvo pradėti statybos darbai, šiurkščiai pažeidžiantys teisės aktų reikalavimus ir pareiškėjo teises.

Dėl šių pažeidimų pareiškėjas kreipėsi į valstybinę statybos priežiūros instituciją. 2006 m. rugpjūčio 18 d. VAVA surašė savavališkos statybos aktą, kuriuo konstatavo, kad statybos darbai sklype (duomenys neskelbtini) yra vykdomi neteisėtai, nukrypstant nuo statybos leidimo. Kadangi statytojai nesilaikė statybos priežiūros institucijos reikalavimo sustabdyti savavališkus statybos darbus, pareiškėjas, gindamas savo pažeistas teises, inicijavo teisminius procesus žemės sklypo (duomenys neskelbtini) savininkų atžvilgiu.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. birželio 21 d. sprendimu patenkino pareiškėjo skundą ir panaikino žemės sklypo (duomenys neskelbtini), detalųjį planą, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimu buvo nustatyta, kad statinys suprojektuotas mažesniu nei 3 metrų atstumu iki sklypo ribos, todėl 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 panaikintas. 2007 m. vasario 21 d. statybos leidimas Nr. GN187/07-0121, išduotas statybos darbams žemės sklype (duomenys neskelbtini), šiuo metu yra ginčijamas administracinėje byloje Nr. I-6952/2007.

Pareiškėjas manė, kad esant tokiai situacijai, kai teismai yra panaikinę dalį individualių administracinių aktų, leidusių statybą žemės sklype (duomenys neskelbtini), taip pat atsižvelgus į tai, jog Pripažinimo tinkamu naudoti akto priėmimo metu dar nebuvo įsiteisėję galutiniai teismų sprendimai, atsakovas neturėjo teisės priimti ginčijamo akto. Nurodė, jog Pripažinimo tinkamu naudoti aktas pažeidžia jo teisę reikalauti, kad gretimame sklype esantis statinys, turintis tiesioginės įtakos jo gyvenimo ir veiklos sąlygoms, būtų pripažintas tinkamu naudoti pagal įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Pabrėžia, kad tokia jo teisė kyla iš Statybos įstatymo 6 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatų.

Atsakovas Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (Vilniaus apskrities viršininko administracijos teisių perėmėja) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą paaiškino, kad statytojos bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Archidis“ direktorius 2007 m. spalio 31 d. kreipėsi į jį su prašymu dėl daugiabučio gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti. Remiantis statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. gegužės 14 d. įsakymu Nr. 242 (2007 m. kovo 26 d. įsakymo Nr. D1-178 redakcija) (toliau – STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“), 10.6, 11, 16 ir 23 punktais, Vilniaus apskrities viršininko 2003 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 5612 ir UAB „Archidis“ prašymu, VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. lapkričio 7 d. potvarkiu Nr. (100)-11.1-372 buvo sudaryta komisija, kuri turėjo pradėti minėtą procedūrą ir pateikti tvirtinti statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą iki 2007 m. gruodžio 13 d. Atsakovas pažymėjo, kad Pripažinimo tinkamu naudoti aktas yra priimtas laikantis Statybos įstatymo, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ ir kitų teisės aktų reikalavimų. Manė, jog 2006 m. vasario 22 d. statybos leidimas Nr. GN206/06-0069 neturėjo jokios įtakos komisijos darbui, kadangi daugiabutis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini), buvo statomas pagal Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 21 d. išduotą statybos leidimą, kuris, nors ir apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, dar nėra panaikintas. Atsakovo nuomone, minėto leidimo ginčijimas teisme nesukuria pareiškėjui jokių papildomų teisių ar pranašumų trečiojo suinteresuoto asmens atžvilgiu ir neapriboja atsakovo bei atsakovo potvarkiu patvirtintos komisijos teisių. Statinio atitikimą pateiktai projektinei dokumentacijai tikrino ne atsakovas, o komisija, kurią sudaro atitinkamų sričių specialistai, turintys kvalifikaciją bei specialias žinias, reikalingas svarstant klausimus, susijusius su statinių pripažinimu tinkamais naudoti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Archidis“ su pareiškėjo skundo reikalavimais nesutiko ir prašė skundo netenkinti. Atsiliepime į skundą nurodė, kad pareiškėjas yra privatus asmuo, todėl jis gali ginti tik savo subjektines teises ir interesus ir nėra įgaliotas ginti viešojo intereso. Pažymėjo, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, teismuose nėra panaikintas nei vienas individualus administracinis aktas, kurių pagrindu buvo sudarytos teisinės prielaidos vykdyti daugiabučio gyvenamo namo (duomenys neskelbtini), statybos darbus.

UAB „Archidis“ manymu, atsakovo sudarytos komisijos priimtas Pripažinimo tinkamu naudoti aktas jokių pareiškėjo teisių ir įstatymų saugomų interesų nepažeidė. Pareiškėjas skundžia ir ginčija VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. aktą Nr. (101)11.4-2840, kurį priėmė ne VAVA ir ne jos padalinys, todėl VAVA negali būti laikoma tinkamu atsakovu šioje byloje. Pastatytą, rekonstruotą ar kapitališkai suremontuotą statinį pripažįsta tinkamu naudoti komisija (Statybos įstatymo 24 str.).

Daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) pripažinimo tinkamu naudoti komisija buvo paskirta VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento direktoriaus 2007 m. lapkričio 7 d. potvarkiu Nr. (100)-11.1-372. Šis individualus administracinis aktas nėra ginčijamas, tai leidžia teigti, jog komisija buvo sudaryta pagrįstai, ir, sudarius komisiją, VAVA funkcijos daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti procedūroje pasibaigė. Atsižvelgęs į tai, trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjui ginčijant Pripažinimo tinkamu naudoti aktą, atsakovu administracinėje byloje gali būti tik komisija, t. y.

į jos sudėtį įtrauktų institucijų atstovai. Minėtą poziciją grindė STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ 36 punkto nuostatomis. Pažymėjo, kad daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti komisija susipažino ir įvertino visus teisės aktais numatytus dokumentus, privalomus pateikti sprendžiant statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą; jokie kiti dokumentai, faktinės aplinkybės (pvz., teismų procesai) ir reikalavimai komisijai nėra privalomi. Komisijos nariams nebuvo jokio pagrindo abejoti statybos pagrįstumu ir teisėtumu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino VAVA Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros departamento sudarytos komisijos 2007 m. gruodžio 3 d. statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktą Nr. (101)11.4-2840.

Teismas, įvertinęs bylos medžiagą Statybos įstatymo (2007 m. gegužės 3 d. redakcija, galiojusi nuo 2007 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. rugsėjo 1 d.) 6, 20 ir 24 straipsnių, STR 1.11.01:2002 „Statinių pripažinimo tinkamais naudoti tvarka“ (2007 m. kovo 26 d. redakcija, galiojusi nuo 2007 m. liepos 1 d. iki 2008 m. balandžio 2 d.) 15 ir 16 punktų, šio reglamento 3 priedo, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2007 m. kovo 22 d. iki 2008 m. sausio 23 d.) 2 straipsnio 36 dalies, STR 1.05.06:2005 „Statinio projektavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 30 d.

įsakymu Nr. D1-708, 14 ir 14.3 punktų kontekste, padarė išvadą, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kaip baigiamasis statybos proceso dokumentas, išduodamas patikrinus ir įvertinus visą statybos proceso teisėtumą. Nustatė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-627/2008 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. sprendimą, kuriuo buvo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2006 m. rugpjūčio 10 d.

įsakymu Nr. 30-1486 patvirtintas žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), detalusis planas. Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. gruodžio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-1313/2009 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimą, kuriuo panaikintas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 m. vasario 21 d. išduotas statybos leidimas Nr. GN/187/07-0121. Atsižvelgęs į tai, kad teismų sprendimais panaikintas detalusis planas ir statybos leidimas, pirmosios instancijos teismas pripažino, jog Pripažinimo tinkamu naudoti akto išdavimui nėra pagrindo, ir jis kaip dokumentas negali patvirtinti statinio teisėtumo nurodytoje vietoje ir nurodytos apimties.

Teismas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. balandžio 10 d. nutartimi konstatavo, jog pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą, o kartu ir reikalavimo teisę, kadangi jis yra gretimo suplanuotam žemės sklypo savininkas. Jis gina savo teisėtą interesą dalyvauti gretimo sklypo detaliojo planavimo procese, kuriame gali realizuoti jam numatytas teises. Kadangi pripažįstant statinį tinkamu naudoti, be kitų dokumentų yra vertinamas statinio projektas, kuris rengiamas vadovaujantis detaliuoju planu, bei statybos leidimas, todėl teismui pripažinus, kad detalusis planas ir statybos leidimas pažeidė pareiškėjo teises, yra pagrindas pripažinti, jog ir statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, kuris yra baigiamasis dokumentas visame statybos procese, pažeidžia pareiškėjo teises.

Remdamasis paminėtais motyvais, teismas padarė išvadą, kad ir šioje byloje pareiškėjas turi reikalavimo teisę.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo BUAB „Archidis“, nesutikdamas su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimu, jį apskundė apeliaciniu skundu.

Išnagrinėjęs trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Archidis“ apeliacinį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. kovo 31 d. sprendimu jį tenkino, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą panaikino ir pareiškėjo skundą atmetė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad administracinis ginčas kilo dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto. Tokio pobūdžio bylose paprastai vertinamas ginčijamo akto teisėtumas ir pagrįstumas, be to, visuomet svarbu nustatyti, ar pareiškėjas turi materialinį teisinį suinteresuotumą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 1 dalies nuostatos garantuoja asmeniui teisę kreiptis į administracinį teismą bei nustato, jog tokiam kreipimuisi pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakanka asmens subjektyvaus suvokimo apie jo teisių ar interesų pažeidimą.

Tačiau paminėtos ABTĮ nuostatos taip pat reiškia, kad teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia pareiškėjo nurodytas pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi dėl pažeistos teisės (intereso) gynimo, turi jo nurodytas teises (įstatymų saugomus interesus), ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos asmens nurodytu būdu. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas gali apginti pareiškėjo teises vienu iš ABTĮ 88 straipsnio 2-4 punktuose numatytų būdų.

Nenustatęs šių aplinkybių, teismas turi atmesti skundą (prašymą) ABTĮ 88 straipsnio 1 punkto pagrindu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėje byloje Nr. A11-443/2005, Nr. A502-304/2009; Administracinių teismų praktika Nr. 7, p. 124-131). Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pareikšto reikalavimo pobūdžio tinkamai neįvertino ir nepagrįstai sprendė dėl pareiškėjo materialinio teisinio suinteresuotumo. Kolegija pritarė apelianto teiginiams, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą nagrinėjamoje byloje, nenurodė, kokios jo subjektinės teisės ar įstatymo saugomi interesai pažeisti ginčijamu aktu ir kaip jie bus apginti patenkinus reikalavimą.

Atsižvelgusi į tai, kad skunde pareiškėjas savo gyvenimo ir veiklos sąlygas sieja su statinio buvimu atitinkamoje vietoje, kolegija padarė išvadą, kad ginčijamo administracinio akto egzistavimas pats savaime pareiškėjo atžvilgiu nesukuria jokių teisinių pasekmių, o papildomų materialinio teisinio pobūdžio reikalavimų pareiškėjas nustatyta tvarka byloje nepareiškė. Todėl konstatavo, kad byloje nenustatytas pareiškėjo materialinis teisinis suinteresuotumas dėl ginčijamo akto panaikinimo. Vien tai sudaro pagrindą byloje pareikštam reikalavimui atmesti.

Be to, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymėjo, jog byloje nenustatyta, kad komisija, spręsdama statinio pripažinimo tinkamu naudoti klausimą, pažeidė kokių nors teisės aktų reikalavimus, kas sudarytų pagrindą ginčijamą aktą pripažinti neteisėtu ar nepagrįstu ir jį panaikinti (ABTĮ 89 straipsnis). Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikino, o pareiškėjo skundą atmetė.

IV. 2011 m. birželio 29 d. pareiškėjas K. V. pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011, remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais. Taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 vykdymą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, 2012 m. vasario 6 d. nutartimi jį patenkino ir atnaujino procesą administracinėje byloje Nr. A502-775/2011 pagal trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Archidis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. nutartimi panaikino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį ir priėmė naują nutartį. Trečiojo suinteresuoto asmens BUAB „Archidis“ apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 6 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimą iš esmės grindė aplinkybe, jog ginčo statinys buvo pastatytas pažeidžiant minimalius atstumus iki jo žemės sklypo ribos. Šiuo aspektu išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (pvz., 2007 m. rugsėjo 14 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10‑809/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 13, 2007 m.) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (pvz., 2010 m. liepos 2 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, Teismų praktika Nr. 34, 2011 m.; 2011 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-379/2011) praktikoje laikomasi pozicijos, kad minėtų (teisės aktuose nustatytų) atstumų pažeidimas savaime kvalifikuojamas kaip gretimo sklypo savininko teisių, įtvirtintų teisės aktuose, pažeidimas.

Kitaip tariant, minėtų teisės aktų pagrindu atsiranda sklypo savininko teisė reikalauti, kad gretimame sklype statomas statinys būtų ne mažesniu atstumu nuo jo sklypo nei teisės aktuose nustatytas atstumas. Vadinasi, pareiškėjui teigiant, kad gretimame sklype esantis statinys buvo pastatytas nesilaikant nustatyto atstumo, įrodinėjimo dalykas byloje yra tik statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktas. Vertino, kad pareiškėjas turi teisę reikalauti, jog nebūtų naudojamas per arti jo sklypo pastatytas statinys. Todėl atsižvelgiant į tai, kad ginčijamas Aktas, kaip statybos baigiamasis dokumentas, nagrinėjamu atveju iš esmės suteikė teisę (sudarė prielaidas) naudoti trečiojo suinteresuoto asmens statinį, pastatytą pažeidžiant teisės aktuose nustatytus atstumus, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas Aktas pažeidžia pirmiau paminėtas pareiškėjo teises.

Pažymėjo, kad teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju prašomas taikyti šių teisių gynybos būdas – panaikinti Aktą – yra tinkamas. Reikalavimo dėl statinio pripažinimo tinkamu naudoti akto panaikinimo patenkinimas šiuo atveju gali prisidėti prie visapusiško pareiškėjo teisių apgynimo, nes patenkinus jį, būtų pašalinamos abejonės dėl negalimumo naudoti statinį ir paties statinio, kurio statybos leidimas ir su juo susijęs detalusis planas panaikintas, (ne)teisėtumo. Atskirai pabrėžė, kad statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas, panaikinus šio statinio statybos leidimą ir su juo susijusį detalųjį planą, iš esmės gali būti naikinamas, nes jo neteisėtumas pats savaime kyla iš pagrindą (prielaidas) jį priimti sudariusių administracinių aktų neteisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-648/2010).

V. 2013 m. vasario 28 d. BUAB „Archidis“ akcininkai A. B. ir J. S. pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A662- 2083/2012 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punkto pagrindais. Prašymą grindžia šiais motyvais:

1. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d priėmė nutartį, kuria kurioje panaikintas BUAB „Archidis“ priklausančio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), pripažinimo tinkamu naudotis aktas. Po šios teismo nutarties priėmimo atsirado teisinės prielaidos nugriauti statinį, tuo tarpu A. B. ir J. S. yra BUAB „Archidis“ akcininkai, kartu valdantys šimtą procentų BUAB „Archidis“ akcijų, todėl nurodyta LVAT nutartis turi įtakos neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, t. y. A. B. ir J. S. teisėms ir pareigoms.

Administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012 BUAB „Archidis“ buvo atstovaujama bankroto administratoriaus, o įmonei priklausantis turtas bus realizuojamas tenkinant kreditorių reikalavimus įstatymų nustatytu eiliškumu. BUAB „Archidis“ bankroto byloje teismo eksperto yra nustatyta, kad viso BUAB „Archidis“ turto (įskaitant statinį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kurio pripažinimo tinkamu naudotis aktas buvo pripažintas negaliojančiu) vertė yra (duomenys neskelbtini), tuo tarpu pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė - (duomenys neskelbtini).

Bankroto byloje patvirtintų BUAB „Archidis“ kreditorinių reikalavimų suma - (duomenys neskelbtini), vadinasi, BUAB „Archidis“ turimo turto, jei nebūtų panaikintas aktas dėl statinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), pripažinimo tinkamu naudoti ir minėtas statinys nebūtų nugriautas, galimai užtektų visiems kreditoriniams reikalavimams padengti ir dar liktų įmonės akcininkams, t. y. A. B. ir J. S. ((duomenys neskelbtini)). Tačiau palikus galioti 2012 m. spalio 25 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį bei tuo pačiu palikus teisines prielaidas reikšti reikalavimą dėl ginčo pastato nugriovimo ir tokį reikalavimą realizavus (nugriovus statinį), akivaizdu, kad BUAB „Archidis“ turto nepakaktų visiems BUAB „Archidis“ kreditoriniams reikalavimams patenkinti, nes BUAB „Archidis“ turto vertė tesiektų (duomenys neskelbtini).

Todėl A. B. ir J. S. turi tiesioginį teisinį suinteresuotumą išsaugoti nepakitusią BUAB „Archidis“ turto sudėtį. Pažymi, kad jie turi atskirą tiesioginio asmeninio pobūdžio suinteresuotumą šioje byloje ir nebuvo bei nėra atstovaujami bankroto administratoriaus, nes pastarasis gina ir atstovauja tik kreditorių, tačiau ne įmonės akcininkų interesus (Įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 9, 14 p.).

2. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sprendime taikė STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 1 priedo 4 punkto nuostatą dėl minimalaus atstumo (ne mažesnis kaip 3 metrai) iki gretimo sklypo laikymosi, kadangi neįvertino to fakto, kad pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) buvo statomas ant buvusio pastato pamatų, todėl gretimo žemės sklypo savininko sutikimo dėl nesilaikomo atstumo iki gretimo sklypo nereikėjo. Pažymi, kad ši teisės norma yra taikoma tik tada, kai vykdoma naujo statinio statyba, kurios metu pastatomas visiškai naujas statinys. Darytina išvada, kad teismas byloje netinkamai aiškino ir taikė teisės normas (STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“ 1 priedo 4 punktą), kas galėjo turėti įtakos priimti neteisėtą nutartį.

3. Priimdamas nutartį apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo LVAT praktikos analogiškoje byloje Nr. A662-70/2011 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje. Tuo atveju, jei teismas laikytų, jog BUAB „Archidis“ turėjo pastatyti statinius ne mažesniu nei 3 metrai atstumu iki gretimo sklypo, nurodytoje byloje nustatyta, jog vienbutis gyvenamasis namas iki žemės sklypo ribos pastatytas 1,04 metro atstumu arčiau nei turėtų būti pagal teisės aktų nustatytus reikalavimus, tačiau teismas 1,04 metro nukrypimo nuo teisės aktų nustatyto minimalaus atstumo iki gretimo sklypo nelaikė esminiu bei suteikiančiu teisę pareiškėjui reikalauti panaikinti statybą leidžiančius dokumentus. Nagrinėjamoje byloje nukrypimas nuo teisės aktų nustatyto atstumo iki gretimo sklypo yra nuo 0,37 metro iki 0,82 metro, tačiau apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad sklypo savininkas turi teisę besąlygiškai reikalauti, kad gretimame sklype statomas statinys būtų ne mažesniu atstumu nuo jo sklypo nei teisės aktuose numatytas atstumas (3 metrai), t. y. analogiškoje byloje priėmė priešingą sprendimą nei byloje Nr. A662-70-11. Akcininkų nuomone, šis nevienodas analogiškų situacijų teisinis vertinimas ne tik neatitinka jurisprudencijos tęstinumo reikalavimo, bet ir pažeidžia protingumo, proporcingumo, sąžiningumo bei asmenų lygiateisiškumo ir nediskriminavimo principus, įtvirtintus tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnyje, tiek Konstitucijos 29 straipsnyje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Prašymas dėl proceso atnaujinimo netenkintinas.

Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ 23 skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

ABTĮ 158 straipsnio 2 dalis numato, kad nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Be aukščiau paminėtų procesinių reikalavimų, taip pat ABTĮ 155 straipsnio 1 dalyje ir 157 straipsnyje įtvirtintų reikalavimų, keliamų prašymo dėl proceso atnaujinimo turiniui ir formai bei jo padavimo tvarkai, ABTĮ 154 straipsnis numato papildomus procesinius reikalavimus, susijusius su prašymą (teikimą) atnaujinti procesą padavusiu asmeniu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog ABTĮ 154 straipsnis numato subjektus, kurie turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo byloje. Pagal nurodyto straipsnio 1 dalį prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti ir neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus. Skaičiuojant nuo prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusių asmenų nurodytos sužinojimo apie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012 priimtą nutartį datos (t. y. 2012 m. lapkričio 30 d.), laikytina, kad prašymas dėl proceso šioje administracinėje byloje atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Nagrinėjamu atveju BUAB „Archidis“ akcininkai A. B. ir J. S. siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu, kuris numato, kad procesas gali būti atnaujinamas, jeigu teismo sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų.

Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, procesas šiuo pagrindu atnaujinamas, kai nustatomos dvi esminės sąlygos: 1) asmenys, pateikiantys prašymą atnaujinti procesą, be pakankamo pagrindo nebuvo įtraukti į bylos, kurioje prašoma atnaujinti procesą, nagrinėjimą, 2) priimtame teismo procesiniame sprendime pasisakyta dėl jų teisių ir pareigų (teismo procesinis sprendimas pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P556-26/2009, 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-133/2010).

Teisėjų kolegijos vertinimu, įstatymų leidėjas teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą suteikė ir į bylos nagrinėjimą neįtrauktiems asmenims, tačiau atsižvelgusi į proceso atnaujinimo instituto paskirtį, teisėjų kolegija daro išvadą, kad prašymą paduodančio asmens suinteresuotumas byloje turi būti nustatomas prašymo atnaujinti procesą pateikimo momentu. Tam, kad procesas galėtų būti atnaujintas šioje įstatymo normoje nurodytu pagrindu, turi būti nustatyta, jog teismo priimtas sprendimas pažeidžia prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens teises ar įstatymų saugomus interesus, t. y. sprendime tiesiogiai pasisakyta dėl tokio asmens teisių ir pareigų atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-129/2009). Įsiteisėjusio teismo sprendimo įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatytina atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų teisinių santykių turinį.

Kaip minėta, šiuo atveju prašymą dėl proceso atnaujinimo padavę A. B. ir J. S. šioje byloje nebuvo bylos proceso dalyviais ir prašymą dėl proceso atnaujinimo jie padavė kaip neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys. Susipažinusi su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A662-2083/2012) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A502-775/2011) (II t., b. l. 52-58, 207-215), teisėjų kolegija konstatuoja, kad dėl prašymą atnaujinti procesą padavusių asmenų teisių ir pareigų tiesiogiai nepasisakyta nei Lietuvos vyriausio administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. nutartyje, nei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartyje.

Iš bylos matyti, kad ginčijami materialiniai santykiai susiklostė tarp pareiškėjo, t. y. K. V. ir Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos, pareiškėjui prašant panaikinti aktą dėl trečiajam suinteresuotam asmeniui BUAB „Archidis“ priklausančio ginčo daugiabučio gyvenamojo namo pripažinimo tinkamu naudoti, siekiant šį pastatą nugriauti.

Teisminio nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu trečiąjį suinteresuotą asmenį BUAB „Archidis“ atstovavo bankroto administratorius, kurio kompetencija pagal Įmonių bankroto įstatymo 11 straipsnio 3 dalį apima bankrutuojančios įmonės (šiuo atveju BUAB „Archidis“) atstovavimą teismuose, įmonės turto ir lėšų disponavimą, turto apsaugos užtikrinimą; visų kreditorių, taip pat bankrutuojančios įmonės teisių ir interesų gynimą. Todėl teisėjų kolegija nepagrįstais laiko akcininkų argumentus dėl to, jog jie neva nebuvo atstovaujami bankroto administratoriaus, nes pastarasis gina ir atstovauja tik kreditorių, tačiau ne įmonės akcininkų interesus. Be to, kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo administracinėje byloje Nr. A556-657/2013, du teisiniai vienetai (įmonė ir akcininkai) iš principo veikia išvien, jų veikla per ūkinės, komercinės veiklos vykdymą nukreipta į vieną tikslą – pelno gavimą, todėl bankrutuojančios įmonės interesų gynimas kartu yra ir akcininkų visumos interesų gynimas, o bankrutuojančios įmonės ir jos akcininkų visumos interesai iš esmės sutampa. Tam, kad akcininkai galėtų kreiptis į teismą iš esmės bankrutuojančios įmonės vardu, jie privalo įrodyti, kad teisės aktas, pažeidęs bankrutuojančios įmonės interesus, palietė įmonės akcininkus visiškai atskirai ir jie turi teisę savarankiškai reikšti analogiškus reikalavimus, nepriklausomai nuo to, kaip bus išspręstas įmonės teisme iškeltas reikalavimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-657/2013, 2013 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-525/2013).

Įvertinusi administracinėje byloje surinktus įrodymus, teisėjų kolegija mano, kad BUAB „Archidis“ akcininkai A. B. ir J. S. neįrodė, kad teismo sprendimai byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, palietė jų interesus visiškai atskirai nuo įmonės interesų. Atsižvelgus į pareiškėjo K. V. iškelto administracinio ginčo pagrindą ir dalyką, darytina išvada, kad šiuo atveju BUAB „Archidis“ akcininkai A. B. ir J. S. nėra tiesioginiai šių administracinių teisinių santykių dalyviai ir administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012 kilęs ginčas nebuvo susijęs su prašymą dėl proceso atnaujinimo padavusių asmenų – BUAB „Archidis“ akcininkų – teisėmis ir (ar) pareigomis. Todėl negalima daryti išvados, kad teismo sprendime buvo pasisakyta dėl šių asmenų teisių ar pareigų. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat laikėsi 2009 m. vasario 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. P143 – 40/2009.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad BUAB „Archidis“ akcininkai A. B. ir J. S. šioje byloje negali būti laikomi subjektais, turinčiais teisę paduoti prašymą atnaujinti procesą, todėl jų prašymas nenagrinėjant jame nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų atmestinas, o procesą atnaujinti administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012 atsisakytina (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Archidis“ akcininkų A. B. (A. B.) ir J. S. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Neatnaujinti proceso administracinėje byloje Nr. A662-2083/2012 pagal pareiškėjo K. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Archidis“ dėl akto panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė

Skirgailė Žalimienė