2017-02-14 Nr. AB-3725-3-61-3-03492-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P-4-822/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03492-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 60.3.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1100-261/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RR Invest“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „RR Invest“) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–6), prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos (toliau – ir atsakovas, Energetikos ministerija) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą rašte Nr. (8.6-10)3-1880 (dėl rašymo apsirikimo pareiškėjas nurodo Nr. (8.6-10)3-1881) „Dėl informacijos pateikimo“ (toliau – 2014 m. birželio 13 d. sprendimas), kuriuo Energetikos ministerija atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (toliau – ir leidimas).

Nurodė, kad 2013 m. birželio 26 d. raštu kreipėsi į Energetikos ministeriją, prašydamas išduoti leidimą. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. sprendimu atsisakė išduoti prašomą leidimą, motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, kad planuojama vykdyti veikla neturės neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai, ar nesudarys prielaidų tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, t. y. visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (toliau – ir sprendimas). Pareiškėjo manymu, toks Energetikos ministerijos sprendimas yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, t. y. Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo (toliau – ir AIEĮ) 1 straipsnio 2 ir 4 dalims bei Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nustatytiems principams. Pareiškėjo teigimu, šios teisės aktų nuostatos buvo pažeistos Energetikos ministerijos pernelyg dideliu formalumu, lėmusiu ilgą susirašinėjimą ir galiausiai formalaus sprendimo priėmimą. Pareiškėjo manymu, Energetikos ministerija skundžiamame 2014 m. birželio 13 d. sprendime nenurodė, kaip konkrečiai visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo. Taip pat nurodė, kad Energetikos ministerija nemotyvavo, kodėl leidimo išdavimas gali pakenkti visuomenės sveikatai. Atkreipė dėmesį, kad kitam elektros energijos gamintojui UAB „Area energy“ Energetikos ministerija išdavė leidimus, nereikalaudama poveikio visuomenės sveikatai vertinimo. Energetikos ministerija ginčijamo sprendimo priėmimo metu žinojo, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita yra paruošta ir pateikta Marijampolės visuomenės sveikatos centrui ir, kad pareiškėjas tikisi 2014 m. III-iame ketvirtyje reikalaujamą dokumentą (sprendimą) turėti. Pareiškėjas apie tai informavo Energetikos ministeriją 2014 m. birželio 9 d. raštu.

Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovas pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro 2014 m. birželio 25 d. sprendimą dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3 (toliau – ir MVSC sprendimas) (b. l. 159–162), paaiškindamas, kad šis dokumentas yra pateiktas ir Energetikos ministerijai. Paaiškino, kad 2015 m. sausio mėn. pareiškėjas kreipėsi į Energetikos ministeriją, siekdamas nagrinėjamoje byloje sudaryti taikos sutartį, tačiau Energetikos ministerija su tuo nesutiko.

Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 137–140) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad susirašinėjimo metu Energetikos ministerija prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, siekdama įvertinti galimybę išduoti leidimą. Iš susirašinėjimo paaiškėjo, kad sprendimas gali būti pateiktas tik 2014 m. III ketvirtį.

Paaiškino, kad Energetikos ministerija niekada pareiškėjui nedavė pagrindo tikėtis, kad nepateikus sprendimo, Energetikos ministerija galėtų išduoti leidimą. Nurodė, kad pareiškėjas yra verslo subjektas ir turi elgtis apdairiai bei rūpestingai, įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimybes laiku gauti visus leidimui išduoti reikalingus dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 16 d. sprendimu (b. l. 168-172) pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. birželio 26 d. prašymą Nr. 1 gauti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje – plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus, (duomenys neskelbtini) statant vėjo elektrinę, kurios pajėgumai 0,35 MW. Energetikos ministerija 2013 m. liepos 18 d. raštu atsakė pareiškėjui, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalimi, leidimas išduodamas, pateikus inter alia poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą (išskyrus atvejus, kai elektrinės pajėgumai neviršija 0,3 MW).

Šiuo raštu Energetikos ministerija pareiškėjui nenustatė termino, per kurį turi būti pateikti trūkstami dokumentai, įskaitant ir minėtą sprendimą. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. 2 pateikė papildomus dokumentus, tačiau poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo nepateikė bei nenurodė to priežasčių. Energetikos ministerija 2013 m. rugsėjo 12 d. raštu pakartotinai nurodė pareiškėjui, kokių dokumentų trūksta, pakartotinai paprašė pateikti sprendimą. Šiuo raštu taip pat pareiškėjui nebuvo nurodytas terminas iki kada reikia pateikti trūkstamus dokumentus.

Atsakydamas į šį raštą, pareiškėjas 2013 m. spalio 10 d. raštu Nr. 1 informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo procedūros yra atliekamos ir sprendimas bus pateiktas iš karto, kai tik pareiškėjas jį gaus. Papildomai nurodė, kad tikisi, jog sprendimas bus gautas 2014 m. I ketvirtyje, t. y. 2014 m. sausio–kovo mėnesiais. Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. raštu informavo pareiškėją, kad trūkstamus dokumentus jis turi pateikti ne vėliau kaip iki 2014 m. sausio 17 d.

Paskutinę Energetikos ministerijos nustatyto termino dieną, t. y. 2014 m. sausio 17 d., pareiškėjas Energetikos ministerijai pateikė 2013 m. liepos 22 d. sudarytos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutarties kopiją, kurioje buvo numatyta, kad poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugos turi būti suteiktos ir vertinimo ataskaita su visuomenės sveikatos centru turi būti suderinta tik 2014 m. I-II ketvirtį, t. y. 2014 m. sausio–birželio mėnesiais. Pateikdamas minėtos sutarties kopiją Energetikos ministerijai, pareiškėjas jokios papildomos informacijos nenurodė, neprašė pratęsti trūkstamų dokumentų pateikimo terminą.

Energetikos ministerija 2014 m. gegužės 27 d. raštu dar kartą kreipėsi į pareiškėją, be kita ko, prašydama pateikti trūkstamą sprendimą. Minėtu raštu pareiškėjui buvo suteiktas galutinis terminas dokumentams pateikti, t. y. buvo nurodyta, kad iki 2014 m. birželio 10 d. nepateikus privalomų dokumentų, dėl pareiškėjo prašymo išduoti leidimą bus priimtas neigiamas sprendimas. 2014 m. birželio 9 d. raštu pareiškėjas informavo Energetikos ministeriją, kad planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ataskaita yra pakartotinai pateikta Marijampolės visuomenės sveikatos centrui.

Minėtu raštu pareiškėjas taip pat nurodė, kad reikiamą sprendimą tikisi gauti jau tik 2014 m. III ketvirtį, t. y. 2014 m. liepos–rugsėjo mėnesiais. Energetikos ministerija 2014 m. birželio 13 d. sprendimu nurodė pareiškėjui, kad priėmė sprendimą neišduoti pareiškėjui leidimo, kaip neatitinkančiam Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (toliau – ir EEĮ) 21 straipsnio 2 dalies ir AIEĮ 16 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Teismas, remdamasis Elektros energetikos įstatymo (redakcija, galiojusi ginčijamo sprendimo priėmimo metu) 21 straipsnio 2 dalimi, AIEĮ 16 straipsnio 5 dalimi, padarė išvadą, kad leidimų išdavimas yra siejamas su tam tikrų (privalomų) dokumentų pateikimu leidimus išduodančiai institucijai. Vienas šių dokumentų yra poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas. AIEĮ taip pat numato išimtis, kada minėto dokumento pateikti nereikia, tačiau šiuo atveju pareiškėjas į nurodytas išimtis nepatenka, t. y. jo atveju, elektrinės pajėgumai viršija 30 kW. Toks pat teisinis reguliavimas galiojo ir pareiškėjui teikiant prašymą, t. y. 2013 m. birželio 26 d., todėl jau tada pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinoma, kad minėtas sprendimas yra reikalingas, siekiant gauti leidimą. Atsižvelgus į nurodytų teisės normų imperatyvų pobūdį, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija pareiškėjui kėlė formalius reikalavimus.

Vadovaudamasi AIEĮ 16 straipsnio 7 dalies norma, Energetikos ministerija, gavusi pareiškėjo prašymą išduoti leidimą ir, nustačiusi, kad pateikti ne visi įstatyme nurodyti privalomi dokumentai, galėjo iš karto priimti sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą. Pagal tuo metu galiojusių Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 380, 30 punktą, Energetikos ministerija turėjo teisę per 15 dienų nuo dokumentų pateikimo dienos paprašyti papildomų duomenų ar dokumentų. Energetikos ministerija šia savo teise pasinaudojo ir 2013 m. liepos 18 d. raštu paprašė pareiškėjo pateikti trūkstamus dokumentus. Kaip minėta, termino dokumentams pateikti šiuo raštu Energetikos ministerija pareiškėjui nenurodė. Pagal nuo 2013 m. spalio 27 d. galiojančių Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212, 33 punktą pareiškėjas trūkstamus dokumentus su lydraščiu privalėjo pateikti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo Energetikos ministerijos rašto gavimo. Atsižvelgiant į tai, Energetikos ministerija 2013 m. gruodžio 18 d. rašte pagrįstai pareiškėjo paprašė trūkstamus dokumentus pateikti iki 2014 m. sausio 17 d. Kaip minėta, pareiškėjas iki šios datos trūkstamų dokumentų (visuomenės sveikatos centro sprendimo) nepateikė.

Taigi, byloje nustatyta, kad Energetikos ministerija net keletą kartų informavo pareiškėją, kad šis pateiktų trūkstamus dokumentus, nurodė trūkstamų dokumentų nepateikimo pasekmes. Nors toks Energetikos ministerijos elgesys (dėl pakartotinių raginimų pateikti trūkstamus dokumentus) ir nebuvo numatytas AIEĮ bei minėtose taisyklėse, tačiau, teismo vertinimu, atitinka gero viešo administravimo principą ir yra leistinas pagal Viešojo administravimo įstatymą. Būtent toks Energetikos ministerijos elgesys įrodo, kad Energetikos ministerija situacijos nevertino formaliai, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde tvirtina, kad Energetikos ministerija priėmė formalų sprendimą, pažeidė viešo administravimo principus. Pareiškėjui Energetikos ministerija suteikė gana ilgą laikotarpį (nuo 2013 m. birželio 26 d. iki 2014 m. birželio 10 d.) pateikti dokumentus, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų (sprendimo) nepateikė. Byloje nėra duomenų, kada konkrečiai Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimas buvo pateiktas Energetikos ministerijai. Iš į bylą teismo posėdžio metu pareiškėjo atstovo pateikto Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimo turinio matyti, kad jis buvo priimtas 2014 m. birželio 25 d., t. y. jau po ginčijamo Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimo priėmimo. Pareiškėjas neginčija fakto dėl minėto dokumento nepateikimo Energetikos ministerijai iki skundžiamo sprendimo priėmimo. Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad pareiškėjas nesilaikė AIEĮ 16 straipsnio 5 dalies 5 punkto reikalavimo, todėl Energetikos ministerija teisėtai ir pagrįstai atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą. Teismas sutiko su Energetikos ministerijos teiginiu, kad pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, galimybes laiku gauti visus reikiamus leidimui dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

Pareiškėjo argumentas, kad ginčijamu 2014 m. birželio 13 d. sprendimu Energetikos ministerija pažeidė AIEĮ tikslus ir uždavinius, t. y., atsisakiusi suteikti pareiškėjo prašomą leidimą, užkirto kelią pareiškėjui prisidėti prie Lietuvos valstybės energetikos politikos prioriteto – atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros, yra nepagrįstas, nes, vadovaujantis AIEĮ 20 straipsnio 11 dalimi, statyti vėjo elektrines pareiškėjui galimybė išliko. Energetikos ministerija tai patvirtino, atsiliepime nurodydama, kad pareiškėjas gali iš naujo siekti leidimo išdavimo, pateikiant naują prašymą ir visus teisės aktais nustatytus dokumentus. Tai, kad vėjo elektrinėms nebūtų taikomos skatinimo priemonės, numatytos AIEĮ, per se nereiškia, kad nebėra galimybės vėjo elektrinių statyti ir tokiu būdu prisidėti prie minėto Lietuvos valstybės energetikos politikos prioriteto. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013) išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad AIEĮ siektinas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus. Visuomenės sveikatos centro išduodamu sprendimu nurodoma, kokius visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka arba neatitinka, ir priimamas sprendimas, ar planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje. Taigi, šiuo sprendimu iš esmės gali būti nurodoma taip pat ir tai, kad planuojama veikla pasirinktoje vietoje yra neleistina, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Padaryta išvada, kad šio viešojo intereso (visuomenės sveikatos saugos) užtikrinimas nėra formalus reikalavimas, todėl AIEĮ imperatyviai nustato, kad minėto sprendimo pateikimas Energetikos ministerijai yra būtinas. Teismas turiningojo teisinio teksto aiškinimo požiūriu, neturėdamas pagrindo manyti, kad AIEĮ reguliavimas nedera su teisės principais, neturėjo pagrindo nukrypti nuo teisinio teksto.

Teismas sprendė, kad Energetikos ministerijos 2014 m. birželio 13 d. sprendimas yra tinkamai motyvuotas, pagrįstas tiek objektyviais duomenimis (faktinėmis aplinkybėmis), tiek ir tinkamomis taikytų teisės aktų nuostatomis. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija skundžiamame sprendime turėjo nurodyti, kaip pareiškėjo prašomo leidimo išdavimas galėtų pakenkti visuomenės sveikatai. Energetikos ministerija, neturėdama minėto visuomenės sveikatos centro sprendimo tokio vertinimo negalėjo atlikti, atitinkamai, negalėdama įvertinti šios aplinkybės, negalėjo išduoti ir prašomo leidimo.

III. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „RR Invest“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–180), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą ir panaikinti šiuos Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos sprendimus, kuriais atsisakyta išduoti pareiškėjui UAB „RR Invest“ leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus: 1) 2014 m. birželio 13 d. sprendimą rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. (8.6-10)3-1881; 2) priteisti pareiškėjui UAB „RR Invest“ iš atsakovo Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos proceso išlaidų atlyginimą (šių išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai bus pateikti teismui iki bylos nagrinėjimo pabaigos).

Apeliacinis skundas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas, dalyvaudamas atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriaus plėtroje, prisideda prie AIEĮ 1 straipsnio 2 dalyje nurodyto tikslo – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei įsipareigojimus, aplinkos apsaugos, iškastinių energijos išteklių tausojimo, priklausomybės nuo iškastinių energijos išteklių ir energijos importo mažinimo bei kitus valstybės energetikos politikos tikslus, įvertinus energijos tiekimo saugumo ir patikimumo reikalavimus, taip pat į vartotojų teisių ir teisėtų interesų į atsinaujinančių energijos išteklių prieinamumą, tinkamumą ir pakankamumą, apsaugos užtikrinimo principus.

Todėl yra būtina, kad visos Lietuvos Respublikos institucijos užtikrintų tolesnį atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros procesą, įskaitant ir pareiškėjo vykdomo projekto – vėjo jėgainės statybos – įgyvendinimą. Todėl teisės aktų aiškinimas, numatant papildomus ribojimus atsinaujinančius energetikos išteklius naudojantiems energijos gamybos objektams, prieštarauja šiems įstatymuose numatytiems tikslams. 2013 m. kovo 27 d. Europos Komisijos ataskaitoje Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui „Atsinaujinančių išteklių energijos vartojimo pažangos ataskaita“ COM (2013) 175 (final) kaip viena iš didžiausių atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo problemų nurodomos nepagrįstos administracinės kliūtys, trukdančios efektyviai ir sklandžiai įgyvendinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros projektus.

Dėl šios priežasties yra svarbu, kad tiek atsakovas, tiek kiti už energetikos sektoriaus planavimą atsakingi viešojo administravimo subjektai maksimaliai sumažintų administracinę naštą potencialiems investuotojams ir tokiu būdu, viena vertus, užtikrintų AIEĮ numatytų tikslų įgyvendinimą, kita vertus, skatintų investicijas į atsinaujinančių išteklių energetikos sektorių. Pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, visiškai formaliai įvertino AIEĮ nurodytą reglamentavimą, neįvertindamas to, jog leidimo išdavimas pareiškėjui prisidėtų prie AIEĮ nurodytų tikslų įgyvendinimo.

Negana to, atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas de facto (nors ir vėliau pateikdamas atitinkamus dokumentus) atitiko AIEĮ ir EĮ nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nuomone, privalėjo įvertinti šį faktą ir, siekdamas viešojo intereso užtikrinimo, patenkinti pareiškėjo reikalavimus. Nors pareiškėjo skunde buvo pažymėta, jog šioje byloje ginčijami atsakovo sprendimai pažeidžia ne tik AIEĮ numatytus tikslus, tačiau taip pat ir privataus ūkio subjekto interesus, kadangi jis patirtų reikšmingus nuostolius, tačiau pirmosios instancijos teismas to visiškai nevertino ir sprendime dėl to nieko nenurodė.

Nors pareiškėjas šiuo atžvilgiu kurį laiką ir neturėjo poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo, tačiau šiuo metu ji yra gauta, buvo pateikta pirmosios instancijos teismui, todėl atsakovo priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu laikytini neteisėtais, o pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintas.

2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjo argumentus, kad atsakovas, daugiau nei metus vykusio susirašinėjimo su pareiškėju metu, patvirtino galimybę de facto vykdyti veiklą be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo. Pats atsakovas keletą kartų atidėjo terminą, nustatytą dokumentams pateikti, nors AIEĮ 13 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad atsakovas per 30 kalendorinių dienų nuo reikiamų dokumentų gavimo dienos privalo išduoti gamintojui leidimą plėtoti elektros energijos gamybos iš atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus arba pateikti motyvuotą rašytinį atsisakymą išduoti leidimą. Tokie veiksmai aiškiai patvirtina atsakovo poziciją, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas nėra ta esminė dalis, dėl kurios leidimas negalėtų būti išduotas. Priešingu atveju, atsakovas per nurodytą 30 dienų terminą būtų aiškiai informavęs pareiškėją, kad jo prašymas dėl leidimo išdavimo netenkinamas. Pareiškėjas, pats siekdamas kuo operatyvesnio leidimo išdavimo, informavo atsakovą apie tai, jog poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas turėtų būti netrukus pateiktas (2014 m. III ketvirtį), o tai tik patvirtina pareiškėjo siekį tinkamai įgyvendinti vystomus vėjo jėgainių projektus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo priimti sprendimai pareiškėjo atžvilgiu yra nepagrįsti ir neteisėti, lemiantys poreikį juos panaikinti ir tokiu būdu, viena vertus, užtikrinti viešojo intereso (atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros) gynimą, kita vertus, privataus ūkio subjekto atliekamų investicijų ir verslo modelio įgyvendinimo sėkmę.

3. Atsižvelgiant tiek į VAĮ 3 straipsnyje nurodytus objektyvus, efektyvumo, proporcingumo bei naujovių ir atvirumo permainoms principus, tiek ir į AIEĮ nurodytą atsinaujinančių išteklių energetikos plėtros siekį, atsakovas, neišdavęs pareiškėjui leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus dėl vienintelio dokumento (sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių) nepateikimo, ne tik neatsižvelgė į AIEĮ nurodytus tikslus (vis labiau skatinti atsinaujinančių išteklių energetikos plėtrą), tačiau pažeidė ir minėtus viešojo administravimo principus. Atsakovas, tik formaliai vadovaudamasis AIEĮ 16 straipsnio 7 dalies norma, visiškai nenurodė savo sprendimų priėmimą pagrindžiančių argumentų bei motyvų, t. y. kaip konkrečiai sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nepateikimas lemia būtinybę pareiškėjui neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus ir todėl priėmė nepagrįstai formalų sprendimą. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad tokie pažeidimai nėra esminiai, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, pagal kurią viešojo administravimo subjektas privalo nurodyti aiškius argumentus dėl priimamo sprendimo (2014 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-706/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2014 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-563/2014) bei teisės doktrina (Lastauskienė G., Turiningasis teisinio teksto aiškinimas: panacėja ar pavojus? Jurisprudencija, 2006, Nr. 8 (86), p. 63-70) patvirtina, kad esminis dėmesys vertinant viešojo administravimo subjektų veiksmus tenka ne formaliam, tačiau į pasekmes nukreiptam teisės akto aiškinimui. Šiuo atveju akivaizdu, kad atsakovas, įvertindamas ilgą laiką trunkantį susirašinėjimą su pareiškėju, atsižvelgdamas į jo atliktus veiksmus (dalyvavimą ir laimėjimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione, sudarytą ketinimų protokolą, atliktas investicijas ir kitus veiksmus), taip pat į tai, kad pareiškėjas patikino atsakovą, jog artimiausiu metu bus priimtas sprendimas dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai, turėjo priimti kitokį sprendimą. Šiuo atveju ginčijami sprendimai laikytini pernelyg formaliais ir nepagrįstais.

4. Atkreiptinas dėmesys į netinkamus ir neteisėtus atsakovo veiksmus, diskriminuojant atskirus energijos gamintojus. Skunde pareiškėjas nurodė apie du kitai bendrovei – UAB „Area energy“ – išduotus leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus (Skundo priedas Nr. 9, eilutės Nr. 17769, 17770). Pareiškėjo žiniomis, šie leidimai minėtai bendrovei buvo išduoti nesilaikant AIEĮ 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo, t. y. negavus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo. Skunde pareiškėjas pirmosios instancijos teismo prašė iš atsakovo išreikalauti dokumentus, kurie pagrįstų tokias pareiškėjo prielaidas. Taip pat ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjas prašė atsakovo paaiškinti, kokia yra situacija aptariamu klausimu. Pirmosios instancijos teismui buvo pateikta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento 2013 m. liepos 5 d. atrankos išvada dėl vėjo elektrinių Liūnų k., Telšių rajone, statybos poveikio aplinkai vertinimo Nr. (4)SR-S-1746. Joje aiškiai nurodoma, kad UAB „Area energy“ turi „kreiptis į Šiaulių visuomenės sveikatos centrą dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo tikslingumo.“ Tačiau atsakovas posėdžio pirmosios instancijos teisme metu negalėjo pateikti tokias pareiškėjo prielaidas paneigiančios informacijos, o pirmosios instancijos teismas priimtame sprendime apskritai to neįvertino. Pareiškėjo nuomone, tokie veiksmai (kai tam tikriems ūkio subjektams netaikomi AIEĮ nustatyti reikalavimai, o kitiems subjektams (kaip pareiškėjui) tokie reikalavimai taikomi ir leidimą atsisakoma išduoti, nors poveikio sveikatai vertinimas yra atliktas) pažeidžia VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintą nediskriminavimo principą, taip pat ir Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio nuostatas, įpareigojančias viešojo administravimo subjektus neprivilegijuoti atskirų ūkio subjektų ar jų grupių. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė ir kitus dokumentus (Skundo priedas Nr. 10), kurie patvirtina, jog kitai bendrovei – UAB „Alimera” – tokioje pačioje situacijoje, kurioje buvo ir UAB „Area energy“, buvo taikomi kitokie standartai, t. y. nebuvo išduotas leidimas plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus be poveikio visuomenės sveikatai vertinimo.

Atsakovas Lietuvos Respublikos energetikos ministerija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas buvo grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsižvelgiant į Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 „Dėl Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, nuostatas bei Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalies nuostatas, laikytina, kad leidimas išduodamas tik esant visų aplinkybių visumai, t. y.: 1) turi būti pateiktas prašymas; 2) kartu su prašymu turi būti pateikti visi reikalingi dokumentai; 3) tie dokumentai turi būti tinkamai įforminti; 4) dokumentai turi būti pateikti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė visų reikiamų ir tinkamai įformintų dokumentų, konkrečiai – sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių (atsakingos institucijos priimto sprendimo, kad planuojamos ūkinės veiklos sąlygos atitinka visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus, kai teisės aktų nustatyta tvarka atliekamas planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimas, jei planuojamai ūkinei veiklai netaikomos poveikio aplinkai vertinimo procedūros Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatyme nustatyta tvarka), todėl leidimas jam nebuvo išduotas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog skundo pirmosios instancijos teismui dalyje „Faktinė situacija“ nurodoma svarbi aplinkybė, jog pareiškėjas pats pripažįsta, kad iki ginčijamo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo Nr. (8.6-10)3-1880 gavimo taip ir nepateikė Energetikos ministerijos kelis kartus reikalaujamo dokumento, t. y. sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Tokį sprendimą pareiškėjas pateikė tik 2015 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu, t. y. praėjus beveik 2 metams nuo prašymo pateikimo dienos ir beveik metams po administracinės procedūros išnagrinėjimo. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas, pateikdamas prašymą, privalėjo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, kaip tai numato Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 13 straipsnio 5 dalies 5 punktas.

2. Energetikos ministerija, įgyvendindama vieną iš valstybės energetikos politikos prioritetų – atsinaujinančių išteklių plėtros – visada siekia sudaryti visas įmanomas galimybes pareiškėjams pateikti, pataisyti ar papildyti dokumentus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas netinkamai aiškina, kad Energetikos ministerija savo veiksmais patvirtino pareiškėjo galimybę de facto vykdyti veiklą be sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Vykusio susirašinėjimo metu Energetikos ministerija prašė pareiškėjo pateikti papildomus dokumentus, siekiant įvertinti galimybę pareiškėjui išduoti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Energetikos ministerija savo raštuose pareiškėjui nustatė galutinius terminus, iki kada turi būti pateikti reikalaujami dokumentai, tačiau pareiškėjas reikiamų dokumentų nustatytais terminais nepateikė. Energetikos ministerija kiekviename rašte, taip pat ir ginčijamame 2014 m. birželio 13 d. sprendime Nr. (8.6-10)3-1880, pareiškėjui pateikė išsamius argumentus ir motyvus, kaip to reikalauja Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis (nustatyti principai) ir 8 straipsnis. Pažymėtina, kad Energetikos ministerijos ir pareiškėjo vykdytas susirašinėjimas tik patvirtina, kad Energetikos ministerija niekada nedavė pagrindo pareiškėjui tikėtis, kad nepateikus sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, Energetikos ministerija galėtų išduoti leidimą. Be to, pareiškėjas, įgyvendindamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nurodytus tikslus, privalo laikytis visiems subjektams nustatytų taisyklių ir jų nepažeisti. Teismas pagrįstai konstatavo, kad jau tada pareiškėjui turėjo ir galėjo būti žinoma, kad minėtas sprendimas yra reikalingas, siekiant gauti leidimą, todėl pareiškėjas nepagrįstai skunde nurodo, kad Energetikos ministerija pareiškėjai kėlė formalius reikalavimus.

3. Pareiškėjas savo skunde cituodamas Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 1 straipsnio 2 dalį, nustatančią minėto įstatymo tikslą, nepamini šio įstatymo 13 straipsnio 3 dalies 1 punkto, kuris nustato, kad šio įstatymo uždaviniu elektros energetikos sektoriuje iki 2020 m. yra vėjo elektrinių, prijungtų prie elektros tinklų, įrengtąją suminę galią padidinti iki 500 MW. Pasiekus 500 MW vėjo elektrinių įrengtąją galią, Vyriausybė parengia ir patvirtina tolesnės vėjo elektrinių, perdavimo ir skirstomųjų tinklų, pažangiųjų tinklų ir elektros energijos akumuliavimo infrastruktūros plėtros tvarkos aprašą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos įsipareigojimus dėl aplinkos taršos mažinimo, energijos tiekimo saugumo ir patikimumo užtikrinimo bei vartotojų teisių ir teisėtų interesų apsaugos reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, kad šis uždavinys, perkeltas iš 2009 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/28/EB dėl skatinimo naudoti atsinaujinančių išteklių energiją, iš dalies keičiančios bei vėliau panaikinančios Direktyvas 2001/77/EB ir 2003/30/EB (OL 2009 L 140, p. 16), yra beveik pasiektas. Todėl pareiškėjas neteisus tvirtindamas, kad Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo tikslai yra pažeisti. Pabrėžtina, kad Elektros energetikos įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktuose yra įtvirtinta, jog leidimai išduodami asmenims. pateikusiems Vyriausybės įgaliotos institucijos nustatytos formos prašymą ir reikalaujamus dokumentus. išskyrus atvejus, kai leidimus išduodanti institucija, įvertinusi asmens pateiktus dokumentus, nustato, kad asmens planuojama vykdyti veikla neatitiks šių reikalavimų, tai yra <... > turės neigiamą poveikį žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar sudarys prielaidas tokiam neigiamam poveikiui atsirasti, neatitiks aplinkos apsaugos reikalavimų.

Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo, kuris yra lex specialis Elektros energetikos įstatymo atžvilgiu, 16 straipsnio 5 dalies 5 punkte numatyta, kad asmuo, siekiantis gauti leidimą plėtoti elektros energijos gamybos atsinaujinančių energijos išteklių pajėgumus, be kitų dokumentų, privalo pateikti ir poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą, patvirtinantį, kad nebus neigiamo poveikio žmonių sveikatai, jų turtui ir gyvenamajai aplinkai ar nebus sudarytos prielaidos tokiam neigiamam poveikiui atsirasti ir tokiu būdu užtikrinama pusiausvyra taip ūkio subjektų ir visuomenės interesų.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad „visuomenės sveikatos centro išduodamu sprendimu nurodoma, kokius visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus planuojamos ūkinės veikos sąlygos atitinka arba neatitinka, ir priimamas sprendimas, ar planuojama ūkinė veikla yra leistina pasirinktoje vietoje. Taigi, šiuo sprendimu iš esmės gali būti nurodoma taip pat ir tai, kad planuojama veikla pasirinktoje vietoje yra neleistina, atsižvelgiant į visuomenės sveikatos saugos teisės aktų reikalavimus. Darytina išvada, kad šio viešojo intereso (visuomenės sveikatos saugos) užtikrinimas nėra formalus reikalavimas, todėl AIEĮ imperatyviai nustato, kad minėto sprendimo pateikimas Energetikos ministerijai yra būtinas.“.

4. Pareiškėjas savo skunde mini dalyvavimą ir laimėjimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos organizuotame skatinimo kvotų paskirstymo aukcione. Pažymėtina, kad dėl specifinės valstybės srities – skatinimo priemonių (tam tikros formos paramos) energetikos sektoriuje skyrimo pasisakė Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nutartyje (administracinė byla Nr. A143-2834/2013): „Šios priemonės iš esmės finansuojamos paskirstant viešuosius interesus atitinkančių paslaugų lėšas. AIEĮ siektas tikslas skatinti atsinaujinančių išteklių naudojimą negali būti suvokiamas kaip išskirtinis, visais atvejais nusveriantis kitus viešuosius interesus, inter alia vartotojų teisių apsaugą ir jų lūkesčius, socialinio teisingumo imperatyvą, darnią visuomenės ir verslo plėtrą. Priešingai, jis turi būti įgyvendintas neviršijant to, kas yra būtina šiam tikslui pasiekti, derinant asmens ir visuomenės interesus, nepažeidžiant bendros tautos gerovės.“. Teisės doktrinoje numatyta, kad verslininkai veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos (atliktos investicijos) tenka pačiai įmonei, tačiau vartotojas (elektros energijos) turi būti įstatymo ginamas papildomai, nes pastarasis yra silpnesnioji sandorio šalis. Pareiškėjas yra juridinis asmuo, kuris, pasirinkęs tokį verslo modelį (gaminti elektros energiją), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei įvertinti verslo riziką, taip pat ir galimybes laiku gauti visus leidimui plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus reikalingus dokumentus bei juos pateikti Energetikos ministerijai.

5. Nepagrįsti ir pareiškėjo argumentai, kad kitiems subjektams išduodant leidimus gaminti elektros energiją ar leidimą didinti pajėgumus, buvo taikomi kitokie standartai ir priimami kitokie sprendimai. Atsakovas pagal savo kompetenciją objektyviai vertina visų subjektų pateikiamus prašymus ir dokumentus. Energetikos ministerija, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais ir laikydamasi lygiateisiškumo bei nediskriminavimo principų, kiekvieną prašymą plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus nagrinėja atskirai: vertinamas prašymas ir kartu su juo pateiktų dokumentų visuma, dėl kiekvieno prašymo priimamas atskiras sprendimas. Pareiškėjo minimu atveju kitas ūkio subjektas buvo pateikęs visus dokumentus, pagrindžiančius reikalavimus, keliamus teisės aktuose, siekiant gauti leidimą plėtoti elektros energijos pajėgumus. Kita vertus, paminėtina, kad administracinio sprendimo, priimto dėl kito ūkio subjekto, nagrinėjimas nėra šios bylos dalykas. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su UAB „Area energy“ ir UAB „Alimera“, nepasisako, nes tai atskiri subjektai, nesusiję su šia byla. Taip pat paminėtina, kad įmonė, siekdama vykdyti energetikos veiklą, teisės aktų nustatyta tvarka Energetikos ministerijai turi teisę pateikti naują prašymą išduoti leidimą vykdyti veiklą elektros energetikos sektoriuje ir visus teisės aktais nustatytus dokumentus.

6. Pareiškėjo argumentai dėl Energetikos ministerijos per didelio formalumo, kuris, anot pareiškėjo, prieštarauja viešojo administravimo principams ir gero valdymo imperatyvui, yra nepagrįsti. Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, darytina išvada, kad Energetikos ministerija negali pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose. Energetikos ministerija, priimdama 2014 m. birželio 13 d. sprendimą Nr. (8.6-10)3-1880, tiksliai vadovavosi Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje nustatytais principais, 8 straipsniu, Energetikos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi ir Elektros energetikos įstatymo 17 straipsnio 2 dalimi, bei veikdama savo kompetencijos ir įgaliojimų ribose, todėl pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

IV. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi pareiškėjo UAB „RR Invest“ apeliacinį skundą atmetė, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad administracinio akto teisminės kontrolės turinys nustatytas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, spręsdamas ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Ši nuostata glaudžiai siejasi su valdžių padalijimo principu ir jį iš esmės išreiškia – teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str. 1 d.) ir nesprendžia išimtinai politinių ar ekonominių klausimų bei vykdydamas teisminę kontrolę, neatlieka administravimo subjektui priskirtų funkcijų.

Administravimo subjektas privalo veikti teisės aktų nustatytos kompetencijos ribose ir savo veiklą grįsti teisėtumo principu ir veiksmingai jį užtikrinti. Priimti aktai turi būti pagrįsti teisės normomis, o aktų turinys turi atitikti teisės normų reikalavimus. Bylos įrodymai patvirtina, kad atsakovo sprendimas atitinka teisėtumo reikalavimus, todėl pareiškėjo argumentai, kad atsakovas, veikdamas formaliai, pažeidė viešojo administravimo principus bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme numatytus tikslus bei privataus ūkio subjekto interesus yra nepagrįstas.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Todėl teismas, tikrindamas sprendimo priėmimo teisėtumą, patikrina ir sprendimo priėmimo faktinį pagrindą, t. y. sprendimo metu buvusias faktines aplinkybes. Užbaigus administracinę procedūrą sprendimo priėmimu, po jo atsiradusios naujos aplinkybės nėra reikšmingos ir gali būti pagrindu pradėti kitą administracinę procedūrą (VAĮ 22 str.), kurios metu administravimo subjektas privalo įvertinti naujus dokumentus ir priimti sprendimą, kuris kilus ginčui gali būti nauju teisminės kontrolės dalyku. Todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas nevertino Marijampolės visuomenės sveikatos centro sprendimo reikšmės šiam ginčui, kadangi jis buvo priimtas 2014 m. birželio 25 d., t. y. jau po atsakovo 2014 m. birželio 13 d. sprendimo, kurį šioje byloje ginčija pareiškėjas.

Pagal Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 5 dalies 5 punktą (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2014 m. liepos 1 d.), kuris taikytinas pareiškėjo prašymo nagrinėjimui, poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas yra privalomas prieš priimant sprendimą išduoti leidimą, todėl atsakovas, nesant minėto dokumento, negalėjo patenkinti pareiškėjo prašymo ir išduoti leidimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir su tuo sutiktina, kad atsakovas veikė savo kompetencijos ribose ir teisėto lūkesčio, kad minėto sprendimo nereikia, pareiškėjui nesuteikė, tačiau, priešingai, nuosekliai informuodamas pareiškėją, kad pasirinktai jo ūkinei veiklai poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimas yra privalomas.

Todėl atsakovo veiksmai negali būti pripažinti ultra vires, kaip viršijantys įgaliojimus ir pažeidžiantys pareiškėjo teises. Teismas, nustatęs, kad atsakovas veikė teisėtai ir pareiškėjo teisės aktais garantuotų teisių neapribojo, neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjo nurodytų atvejų, kai, jo manymu, leidimai buvo išduoti kitiems ūkio subjektams, nepaisant AIEĮ 13 straipsnio 5 dalies 5 punkte nurodyto reikalavimo, t. y. negavus poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimo.

Teismas pažymėjo, kad lygybės įstatymui principas įpareigoja administravimo subjektą objektyviai tapačius atvejus vertinti vienodai, todėl jei, pareiškėjo manymu, kažkuriuo atveju buvo pažeistas įstatymas, tai pagal minėtą principą tokiais atvejais negali būti remiamasi siekiant dar plačiau taikyti neteisėtą praktiką. Dėl ko apeliacinio skundo argumentai dėl pareiškėjo diskriminacijos yra nepagrįsti.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose.

V. Pareiškėjas UAB „RR išvest“ 2016 m. spalio 13 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui padavė prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ (prašymo nagrinėjimui aktuali įstatymo Nr. XII-2399 redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu.

Pareiškėjas mano, kad teismas, priimdamas nutartį akivaizdžiai nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, t. y. teismas analogiškoje byloje priėmė skirtingą sprendimą, kuriame tos pačios teisės normos yra aiškinamos skirtingai, prieštaringai.

Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išnagrinėjęs ir priėmęs sprendimus dviejose analogiškose bylose – 2016 m. sausio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 pagal pareiškėjo UAB „PPR Investicijos“ skundą dėl Energetikos ministerijos priimto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą plėtrai ir 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016 pagal pareiškėjo UAB „KJ 220“ skundą dėl Energetikos ministerijos priimto sprendimo atsisakyti išduoti leidimą plėtrai (šią bylą nagrinėjo išplėstinė teisėjų kolegija). Minėtų bylų ir administracinės bylos Nr. A-1100-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) visiškai sutampa.

Ginčas visose trijose administracinėse bylose kilo su Energetikos ministerija dėl to, kad Energetikos ministerija atsisakė išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjams motyvuodama tuo, kad pareiškėjai nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių. Pažymėtina, kad visi trys pareiškėjai (UAB „PPR Investicijos“, UAB „KJ 220“, UAB „RR invest“) į Energetikos ministeriją su išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus kreipėsi tą pačią dieną. Visas susirašinėjimas su Energetikos ministerija, pareiškėjų ir Energetikos ministerijos veiksmai yra analogiški visose trijose bylose. Energetikos ministerijos sprendimai visose nurodytose bylose (įskaitant administracinę bylą Nr. A-1100-261/2016, kurioje prašoma atnaujinti procesą, priimti tą pačią dieną – 2014 m. birželio 13 d. Be to, 2014 m. birželio 25 d. sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3 yra priimtas visų aukščiau nurodytų pareiškėjų (UAB „PPR Investicijos“, UAB „KJ 220“, UAB „RR invest“) atžvilgiu. Šis 2014 m. birželio 25 d. sprendimas dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių Nr. PVS-3 yra pateiktas kiekvienoje iš nurodytų administracinių bylų.

Tiek administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, tiek administracinėje byloje Nr. A-353- 858/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nusprendė, kad Energetikos ministerija nepagrįstai atsisakė išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus pareiškėjams motyvuodama tuo, kad pareiškėjai nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių ir šiuos Energetikos ministerijos sprendimus panaikino.

Teisėjų kolegijos vertinimu esant administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 susiklosčiusiomis faktinėms aplinkybėmis, t. y. pareiškėjui pateikus įrodymus, kad jis yra sudaręs sutartį dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo sprendimo gavimo, bei nurodžius kada tai bus atlikta bei pateikta energetikos ministerijai, atsakovas savo veiksmais iš esmės leido suprasti, jog jis vadovaudamasis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, nepriims galutinio sprendimo dėl leidimo išdavimo iki pareiškėjas pateiks poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą. Kolegijos vertinimu atsakovas tokios pozicijos turėjo laikytis ir toliau, t. y. laukti iki pareiškėjas pateiks aptariamą dokumentą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016, konstatavo, jog Energetikos ministerija sprendimą neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių, priėmė pažeisdama Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl toks sprendimas naikintinas.

Tokios pačios pozicijos laikėsi ir išplėstinė penkių teisėjų kolegija, priimdama 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą, administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016. Šioje byloje buvo konstatuota, kad iš esmės analogiškas Energetikos ministerijos sprendimo priėmimas negali būti laikomas suderinamas su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Energetikos ministerijos veiksmai, kuriais ji keletą kartų pratęsė dokumentų pateikimo terminą, susiklostęs faktinis ir teisinis kontekstas sudarė prielaidas pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad jis galės pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą iki 2014 m. II ketvirčio pabaigos. Energetikos ministerija tokį lūkestį sukūrė keletą kartų pratęsusi terminą pateikti papildomus dokumentus ir turėdama duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą galės pateikti 2014 m. II ketvirtį arba III ketvirčio pradžioje. Išplėstinė teisėjų kolegija padarė išvadą, kad priimdama skundžiamus sprendimus Energetikos ministerija nepagrįstai nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat gero viešojo administravimo principo. Šis pažeidimas turėjo esminę reikšmę pareiškėjo prašymų nagrinėjimo baigčiai, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).

Teismas 2016 m. spalio 4 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1100-261/2016, nepaisant analogiškų bylos aplinkybių, nusprendė priešingai, t. y. nurodė, kad Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisėto lūkesčio, kad visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nereikia, pareiškėjui nesuteikė. Teismas konstatavo, kad Energetikos ministerija pagrįstai neišdavė leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus motyvuodama tuo, kad pareiškėjas nepateikė visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių.

Pareiškėjo įsitikimu, teismas skirtingai aiškino Viešojo administravimo įstatymo 3 ir 8 straipsnių bei Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas dėl ko neteisingai išsprendė bylą ir nukrypo dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pažymi, kad pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Tačiau teismas, priimdamas nutartį byloje Nr. A-1100-261/2016, nesivadovavo savo paties praktika, suformuota analogiškose byloje, todėl tokia teisinė situacija turi būti ištaisyta atnaujinus procesą.

Atsakovas Energetikos ministerija pateikė atsiliepimą į prašymą dėl proceso atnaujinimo, kuriame prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nesutinka su pareiškėjo prašyme nurodytais teiginiais, mano, kad prašymas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų proceso atnaujinimui. Atsakovo manymu, teismas priėmė skirtingus sprendimus kaip tik pabrėždamas pareiškėjo nurodomų bylų skirtumus. Būtent šioje byloje teismas tinkamai įvertino santykį, kai teisinius santykius, dėl kurių kilo ginčas, reglamentuoja ne tik Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo nuostatos, bet ir Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2013 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 1-212 „Dėl Veiklos elektros energetikos sektoriuje leidimų išdavimo taisyklių patvirtinimo“, todėl teismo priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Pareiškėjas netinkamai traktuoja minėtų panašių bylų teismo sprendimus ir ignoruoja faktą, kad pirmosios instancijos teismai (t. y. Vilniaus apygardos administracinis teismas) visose prašyme dėl proceso atnaujinimo minimose administracinėse bylose (pagal UAB „PPR investicijos“, UAB „KJ 220“, UAB „RR invest“ pareiškimus) priėmė vienodus sprendimus atmesti pareiškimus kaip nepagrįstus ir taip pradėjo formuoti vienodą praktiką šiuo klausimu. Todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 4 d. sprendimas pratęsia vienodos praktikos formavimą, atitinka teismų praktikos kaip teismo precedento esmę ir yra teisėtas.

Be to, kaip teisingai nurodo pareiškėjas, viename iš minėtų kitų teismo sprendimų pateikta nuoroda į Viešojo administravimo įstatymo nuostatas apie viešojo administravimo principus – įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, taip pat ir gero administravimo principą, kurie galioja Energetikos ministerijai, tačiau visiškai netinkamai aiškinamas jų turinys. Gero administravimo principas reikalauja, kad valdžios institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Būtent taip ir elgėsi atsakovas, nagrinėdamas pareiškėjo pateiktus dokumentus dėl leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo – tikrino, ar jie atitinka visus reikalavimus (kurie vienodai taikomi visiems pareiškėjams, laikantis teisės aktų reikalavimų), nustačius, kad trūksta dokumentų – užklausė pareiškėjo apie tai su prašymu juos pateikti ir kurį laiką laukėjų pateikimo. Ministerija elgėsi rūpestingai ir atidžiai, siekdama suteikti galimybes visiems galimiems pareiškėjams vienodas teises ir negalėdama kažkuriam suteikti privilegijų ar kitaip diskriminuoti. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas yra neatsiejamas nuo teisingumo imperatyvo ir atvirkščiai. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo priemonės, tikslų; jis yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindas. Teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės interesus ir kartu paneigiant kitų interesus. Todėl Energetikos ministerija privalo užtikrinti teisingą ir teisėtą savo vykdomų administracinių procedūrų vykdymą.

Atsakovas pažymi, kad yra viešojo administravimo subjektas, todėl privalo vadovautis Lietuvos Respublikos įstatymais, reglamentuojančiais viešojo administravimo institucijų darbą: Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymu, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu, kitais Lietuvos Respublikos Seimo priimtais įstatymais ir teisės aktais, Europos Sąjungos teisės aktais, Respublikos Prezidento dekretais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, Ministro Pirmininko potvarkiais, taip pat savo nuostatais. Ministerijai viršijus savo kompetenciją bei atlikus kitokius veiksmus negu imperatyviai reikalauja jos kompetencijos ribas nustatantys įstatymai, būtų pažeisti bendrieji viešojoje teisėje veikiantys teisinio reglamentavimo principai (pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos nuostatų patvirtinimo“, 2 punktą). Remiantis nuostata, kad viešojo administravimo subjektui leidžiama tik tai, kas numatyta jo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose, darytina išvada, kad atsakovas negalėjo pasielgti kitaip, nei nustatyta teisės aktuose.

Pareiškėjas turėjo pakankamai informacijos ir turėjo galimybę tinkamai įvertinti tiek teisės aktų reikalavimus, tiek atsakovo vaidmenį administracinėje procedūroje dėl leidimų plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus išdavimo. Teisės doktrinoje numatyta, kad bet kuris verslininkas veikia savo rizika, todėl nuostoliai dėl normalios ūkinės gamybinės rizikos tenka pačiam verslininkui. Taigi pareiškėjas, pasirinkęs tokį verslo modelį (susijusį su elektros energijos gamyba), turi elgtis apdairiai ir rūpestingai bei tinkamai įvertinti verslo riziką bei atlikti visus privalomus veiksmus. Pareiškėjas negalėjo turėti teisėtų lūkesčių, kad atsakovas lauks, kol susiklostys jam palankios aplinkybės, taip pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, todėl tai konstatavęs 2015 m. birželio 16 d. teismo sprendimas yra visiškai teisėtas. Teisėtų lūkesčių principas, įtvirtintas Europos Teisingumo Teismo ES teisėje, gali būti taikomas daugelyje situacijų, todėl Europos Teisingumo Teismas nustatė griežtus standartus tiems, kurie kreipiasi dėl šio principo pažeidimo. Pareiškėjas gali skųstis dėl tam tikrų administracijos veiksmų, nesutampančių su jo lūkesčiais, kurie, jo nuomone, yra pagrįsti. Europos Teisingumo Teismas yra pareiškęs, kad gins tik tuos lūkesčius, kai administracijos veiksmų pokyčiai negalėjo būti pagrįstai numatyti. Net jei pareiškėjo lūkesčiai pagrįsti, administracija gali argumentuoti, jog viešieji interesai yra viršesni. Teismas sprendžia, kiek tie konkretūs lūkesčiai verti apsaugos, atsižvelgiant į politikos pokyčius. Pretenzija bus patenkinta tik tuomet, jei administracijos įgyvendintos naujovės yra neabejotinai neracionalios, ir ji akivaizdžiai neatsižvelgė į individo lūkesčius (B. Pranevičienė. Teisėtų lūkesčių principo samprata ir teisėtų lūkesčių apsaugos modeliai Europos Sąjungos administracinėje erdvėje. Jurisprudencija: mokslo darbai. Vilnius: Mykolo Romėrio Universitetas 6 (96) tomas, Vilnius, 2007, p. 46). Šiuo atžvilgiu pareiškėjo teiginiai yra visiškai nepagrįsti, nes jis ir negalėjo turėti teisėtų lūkesčių.

Todėl teismas savo 2016 m. spalio 4 d. nutartyje teisingai įvertino 2015 m. birželio 16 d. sprendimo teiginius bei teisingai nurodė, kad Energetikos ministerija veikė savo kompetencijos ribose ir teisėto lūkesčio, kad visuomenės sveikatos centro sprendimo dėl planuojamos ūkinės veiklos galimybių nereikia, pareiškėjui nesuteikė. Priešingai, viena svarbiausių vertybių šiuolaikinėje visuomenėje yra sveikata, nes tik sveikas žmogus gali siekti savo tikslų, tinkamai dalyvauti visuomenės ir valstybės gyvenime. Siekiant apsaugoti žmonių sveikatą, verslo subjektams, tokiems kaip pareiškėjas, teisės užsiimti tam tikra ūkine-komercine veikla išduodamos tik su pažyma, kad žmonių sveikatai pavojaus nėra ir vykdoma ūkinė-komercinė veikla jų gyvenimo sąlygoms nepakenks ir tų sąlygų nepablogins. Visuomenės sveikatos centro išvada yra būtina, siekiant užtikrinti teisinės valstybės, kuri gina ir saugo žmogų bei jo teises, statusą. Todėl atsakovo sprendimas nutraukti tą neapibrėžtą situaciją ir neišduoti leidimo plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus laikytinas proporcinga priemone nustatant pusiausvyrą tarp gyventojų (kaip silpnesnės šalies tiek valstybės, tiek verslo subjektų atžvilgiu) sveikatos apsaugos ir ūkio subjekto (pareiškėjo) finansiškai interesų vykdyti ūkinę veiklą. Apskritai reguliuojant ūkinę veiklą, yra būtina laikytis asmens ir visuomenės interesų derinimo principų (kaip numatoma Konstitucinio Teismo praktikoje, pvz„ Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimus).

Todėl, atsakovo nuomone, pareiškėjas nepagrindė savo prašymo svariais teisiniais argumentais ir neįrodė proceso atnaujinimo pagrindų. Byla buvo išnagrinėta tinkamai, teismas priėmė teisėtą, argumentuotą ir pagrįstą sprendimą, kurio nepakeitė ir kompetentingas apeliacinis teismas, todėl atnaujinti procesą nėra teisinių galimybių. Proceso atnaujinimas pažeistų teismų praktika pagrįstą sistemą ir prieštarautų teisinio aiškumo principui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pareiškėjo UAB „RR išvest“ prašymo atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A-1100-261/2016, pagrįstumo klausimas.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo (2016 m. birželio 2 d. Nr. XII-2399) 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad administracinių bylų, pradėtų ir nebaigtų nagrinėti apeliacine instancija iki šio įstatymo įsigaliojimo, procesas apeliacinėje instancijoje vyksta iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusia tvarka. Šioje dalyje nurodytų bylų proceso atnaujinimas vyksta šio įstatymo nustatyta tvarka. Taigi prašymas dėl proceso atnaujinimo nagrinėjamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2016 m. liepos 1 d. nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija, pirmiausia pažymi, kad proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą.

ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skyriuje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Vadovaujantis ABTĮ 161 straipsnio 4 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas patikrina, ar jis pagrįstas įstatymų nustatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti procesą grindžia ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu, t. y. kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

Pažymėtina, kad vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, vykdydamas ne tik instancinę teismo sprendimų kontrolę, bet ir proceso atnaujinimo instituto pagalba, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 1 dalis).

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Aptartos nuostatos atsispindi ir Lietuvos Respublikos teismų įstatyme, kurio 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Prašydamas atnaujinti procesą remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-10/2012).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad administracinių teismų praktikoje yra suformuluota taisyklė, jog teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko, pirmiausia atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. P261-40/2008). Taigi, sprendžiant dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktu turi būti įvertinta, ar administracinėje byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ir prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikusio asmens nurodytoje administracinių teismų praktikoje iš tikrųjų teisės normos aiškintos ir taikytos skirtingai, kartu atsižvelgiant į bylose spręstų klausimų pobūdį, faktines aplinkybes. Atnaujinti procesą šiuo pagrindu galima tik tuomet, kai bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios, jas vertinant ir nustatytoms aplinkybėms taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P143-127/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-71/2012).

Nustatęs, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261-59/2011).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje taip pat pabrėžiama, jog vienas iš pagrindinių teisinės valstybės principo aspektų yra teisinio tikrumo principas, kuris, be kita ko, reikalauja nekvestionuoti klausimų, kuriuos teismai išsprendė galutiniu sprendimu (žr. EŽTT 2001 m. sausio 23 d. sprendimo Brumarescu prieš Rumuniją 61 par.). Kita vertus, nuolatinis prieštaringų teismo sprendimų buvimas gali sukurti teisinį netikrumą, galintį sumažinti visuomenės pasitikėjimą teisine sistema, nors toks pasitikėjimas, akivaizdu, yra vienas iš esminių teisinės valstybės komponentų (žr. EŽTT 2005 m. gruodžio 1 d. sprendimo Paduraru prieš Rumuniją 98 par., 2009 m. gruodžio 1 d. sprendimo Vinčic ir kiti prieš Serbiją 56 par.; 2010 m. lapkričio 2 d. sprendimo Stefanica ir kiti prieš Rumuniją 38 par.).

Nagrinėjamu atveju prašyme atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1100-261/2016 pareiškėjai nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-299-525/2016 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2016 m. rugsėjo 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-353-858/2016, kuriuose, kaip ir byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjo uždarųjų akcinių bendrovių, užsiimančių atsinaujinančių išteklių energetikos plėtra skundus dėl atsakovo Energetikos ministerijos atsisakymo išduoti leidimus plėtoti elektros energijos gamybos pajėgumus. Atsisakymo pagrindas – pareiškėjas nepateikė dokumentų, reikalingų leidimui išduoti. Konkrečiai, visais atvejais pareiškėjai atsakovui nepateikė poveikio visuomenės sveikatai atrankos sprendimo. Pažymėtina, kad visose bylose tuo pat metu (2013 m. birželio 26 d.) buvo pateikti iš esmės analogiški prašymai išduoti leidimą ir gaunami tapatūs atsakovo atsakymai, iš pradžių nurodant pateikti trūkstamą dokumentą (2013 m. rugsėjo 12 d. raštai), vėliau nustatant (2013 m. gruodžio 18 d.) ir pratęsiant (2013 m. gegužės 27 d.) terminą jo pateikimui. Pažymėtina, kad visais lyginamais atvejais pareiškėjai atsakovui 2014 m. sausio 17 d., be kita ko, pateikė poveikio visuomenės sveikatai vertinimo paslaugų sutartį, kurioje nurodytas darbų atlikimo terminas – 2014 m. I–II ketvirtis, tačiau atsakovas 2014 m. gegužės 27 d. raštais nustatė pareiškėjams terminą pateikti trūkstamus dokumentus iki 2014 m. birželio 10 d., o jo nepateikus 2014 m. birželio 13 d. sprendimais nusprendė neišduoti pareiškėjams prašomų leidimų.

Tačiau skirtingai nei šioje byloje, bylose Nr. A-299-525/2016 ir Nr. A-353-858/2016 Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsprendė bylą pareiškėjų naudai ir panaikino skundžiamus Energetikos ministerijos sprendimus.

Byloje Nr. A-299-525/2016 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad „nagrinėjamoje byloje susiklosčiusiomis faktinėms aplinkybėmis, t.y. pareiškėjui pateikus įrodymus, kad jis yra sudaręs sutartį dėl poveikio visuomenės sveikatai vertinimo sprendimo gavimo, bei nurodžius kada tai bus atlikta bei pateikta Ministerijai, atsakovas savo veiksmais iš esmės leido suprasti, jog jis vadovaudamasis Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalimi, nepriims galutinio sprendimo dėl leidimo išdavimo iki pareiškėjas pateiks poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą. Kolegijos vertinimu atsakovas tokios pozicijos turėjo laikytis ir toliau, t.y. laukti iki pareiškėjas pateiks aptariamą dokumentą“. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad Energetikos ministerija ginčo sprendimą priėmė pažeisdama Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymo 16 straipsnio 6 dalies nuostatas, todėl toks sprendimas naikintinas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija byloje Nr. A-353-858/2016 pažymėjo, kad „ginčijamų atsakovo sprendimų priėmimas negali būti laikomas suderinamas su teisėtų lūkesčių apsaugos principu. Energetikos ministerijos veiksmai, kuriais ji keletą kartų pratęsė dokumentų pateikimo terminą, susiklostęs faktinis ir teisinis kontekstas sudarė prielaidas pareiškėjui pagrįstai tikėtis, kad jis galės pateikti poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą iki 2014 m. II ketvirčio pabaigos. Energetikos ministerija tokį lūkestį sukūrė keletą kartų pratęsusi terminą pateikti papildomus dokumentus ir turėdama duomenis, patvirtinančius, kad pareiškėjas poveikio visuomenės sveikatai vertinimo atrankos sprendimą galės pateikti 2014 m. II ketvirtį arba III ketvirčio pradžioje (atsižvelgiant į sutartyje numatytą poveikio vertinimo ataskaitos parengimo terminą ir Marijampolės visuomenės sveikatos centrui galiojantį 20 darbo dienų terminą). < ... > Atsižvelgdama į pirmiau nurodytas aplinkybes išplėstinė teisėjų kolegija daro išvadą, kad priimdama skundžiamus sprendimus Energetikos ministerija nepagrįstai nepaisė iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylančio teisėtų lūkesčių apsaugos principo, taip pat gero viešojo administravimo principo. Šis pažeidimas turėjo esminę reikšmę pareiškėjo prašymų nagrinėjimo baigčiai, todėl skundžiami sprendimai yra neteisėti dėl to, kad juos priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.)“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu nustačius, kad nurodomose bylose priimti skirtingi sprendimai dėl jose nustatytų skirtingų faktinių aplinkybių, tačiau nagrinėjamoje byloje ir pareiškėjo nurodytose kitose bylose nustatytos faktinės aplinkybės iš esmės tapačios.

Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju nurodytose administracinėse bylose teismas skirtingai teisiškai įvertino iš esmės tapačius atsakovo veiksmus, sukėlusius vienodai neigiamas pasekmes pareiškėjams ir priėmė skirtingus procesinius sprendimus.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad šiuo atveju bylose, kuriose faktinės aplinkybės iš esmės tapačios, jas vertinant ir taikant atitinkamas teisės normas priimti skirtingi procesiniai sprendimai. Teismo nukrypimas nuo formuojamos administracinių teismų praktikos nagrinėjamu atveju galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, ypač turint omenyje, kad viena iš bylų, kurioje priimtas priešingas sprendimas (Nr. A-535-858/2016), išnagrinėta išplėstinės teisėjų kolegijos.

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 8 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, o iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų (bei kitų konstitucinių principų) kyla maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Iš Konstitucijos kylančios maksimos, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, nepaisymas reikštų ir Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, konstitucinių teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų konstitucinių principų nepaisymą, duotų pagrindo kilti abejonėms, ar atitinkami teismai, priimdami tuos sprendimus, nebuvo šališki, ar tie sprendimai nebuvo kitais atžvilgiais subjektyvūs.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija daro išvadą, kad administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda. Siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos vienodai, nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 3 dalimi, 163 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR išvest“ prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje tenkinti.

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-1100-261/2016 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „RR Invest“ skundą atsakovui Lietuvos Respublikos energetikos ministerijai dėl sprendimo panaikinimo.

Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė