2021-10-27 Nr. AB-22660-3-61-3-01769-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-676-822/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01769-2020-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Mildos Vainienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K nežmoniškomis, jo garbę ir orumą žeminančiomis sąlygomis. Teigė, kad kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, duše nebuvo iškvietimo mygtukų. Pareigūnus teko kviesti beldžiant į duris kojomis ir rankomis. Kalinimo metu lankė užsiėmimus dailės studijoje. Patalpoje, kurioje vyko užsiėmimai, dėl veiklos pobūdžio buvo daug dulkių. Tokioje aplinkoje teko valgyti. Be to, patalpoje nebuvo persirengimo kabinos, tualetas atitvertas tik maža sienele. Pareiškėjo teigimu, užsiėmimus kartu su juo lankė ir ŽIV infekuotas asmuo. Ne kartą kreipėsi į pareigūnus dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tačiau į jo prašymus nebuvo reaguojama. Visi šie pažeidimai lėmė blogas kalinimo sąlygas, pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, dvasines kančias ir kitus neigiamus išgyvenimus, susijusius su įkalinimu.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas taip pat prašė taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Visi asmenys, laikomi gyvenamosiose kamerose, pareiškėjo nurodytu laikotarpiu turėjo galimybę išsikviesti nuolat priežiūros poste budintį prižiūrėtoją.

5. Vilniaus PN pabrėžė, kad skunde pareiškėjas nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala, todėl manė, kad pareiškėjas buvo laikomas saugiomis sąlygomis. Pažymėjo, kad įstaigos personalo kabinetuose dėl saugumo buvo įrengti aliarminio iškvietimo mygtukai, šių mygtukų gedimo atvejai buvo itin reti, kadangi darbuotojai jais rūpinosi ir jų negadino. Šie mygtukai buvo įrengti tuo pat metu, kaip ir suimtiesiems, nuteistiesiems, tačiau dėl nuolatinio šių mygtukų gadinimo kamerose esantys mygtukai buvo sulaužyti, o personalo kabinetuose veikė visada. Taip pat nurodė, kad teisės aktai nenumatė iškvietimo mygtukų įrengimo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, dailės (meno) studijoje ir pan.

6. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K meninio ugdymo programa siekė sudaryti sąlygas nuteistiesiems meninės kūrybos priemonėmis įprasminti bausmės atlikimo laiką, siekiant asmenybės dvasinio tobulėjimo, kryptingo laisvalaikio praleidimo, ruošiantis kūrybiniam darbui arba darbinei veiklai laisvėje. Dalyviais galėjo tapti Lukiškių TI-K laikomi nuteistieji, savanoriškai rašytiniu prašymu pareiškę norą dalyvauti kurioje nors meno srityje, susipažinę su meninio ugdymo programa, jos nuostatais bei darbuotojų saugos, sveikatos ir gaisrinės saugos reikalavimais. Nuteistojo prašymas buvo suderinamas su socialinės reabilitacijos, apsaugos ir priežiūros, kriminalinės žvalgybos, psichologinės tarnybos skyrių atsakingais pareigūnais.

7. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad lankantis dailės studijoje Lukiškių TI-K administracija aprūpindavo reikalingomis kūrybai medžiagomis, įrankiais, įrenginiais ir kitomis priemonėmis iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų bei nuteistasis galėjo pasinaudoti jam suteikta teise ne dažniau kaip kartą per pusmetį savo sukurtą darbą padovanoti sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams pagal pateiktą raštišką prašymą.

8. Lukiškių TI-K buvusi studija buvo perdaryta iš gyvenamosios kameros, kadangi įstaigos pastato, buvusio Lukiškių skg. 6, Vilnius specifika buvo izoliatorius – kalėjimas, kuriame iš esmės buvo gyvenamosios kameros, kurios galėjo būti perdarytos pagal kitą paskirtį, kitiems tikslams įgyvendinti, t. y. tokiems kaip dailės studija. Perdarant didelę gyvenamąją kamerą į studijos patalpas, vienas iš pagrindinių nuteistųjų pageidavimų buvo, kad studijos patalpoje būtų tualetas, kuris, atsižvelgiant į asmenų, išvedamų į studiją pageidavimus, pašalintas nebuvo, liko patalpoje. Tualetas buvo uždaras, nepažeidžiantis asmenų privatumo. Studija buvo pakankamai didelė, erdvi ir visiems joje esantiems žmonėms vietos tikrai užtekdavo, nuteistiesiems patikdavo būti toje patalpoje. Pareiškėjas studijoje lankėsi savanoriškai ir ją lankė apie 2–3 savaites. Pabrėžė tai, kad nuteistieji asmenys į studiją buvo išvedami savo noru, paprašius budinčio pareigūno buvo galima išeiti iš studijos ir grįžti atgal į gyvenamąją kamerą. Nusiskundimų dėl studijos iš nuteistųjų niekada nebuvo gauta.

9. Atsakovo atstovas teigė, kad, Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, kuriame kalbama apie suimtųjų asmenų izoliavimo reikalavimus, nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Teisės nuostatos nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio.

10. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas savo skundą grindė abstrakčiais argumentais, nusiskundimai buvo bendro pobūdžio, nekonkretūs. Sprendžiant pareiškėjo reikalavimo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado pareiškėjo nurodyta žala. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės – žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu atmetė pareiškėjo D. A. skundą.

12. Dėl ieškinio senaties termino teismas nurodė, kad pareiškėjas skundu siekė, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už atsakovo atstovo veiksmus laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d., skundą teismui pareiškėjas paštu išsiuntė 2020 m. gegužės 18 d. – praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Byloje nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Teismas vertino, jog nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl laikė, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016 m. gegužės 18 d.

13. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo ir abstrakčiai nurodė, kad kamerose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, nebuvo iškvietimo mygtukų ir dėl to jam galėjo grėsti pavojus. Pareiškėjas skunde nenurodė nė vieno atvejo, kai dėl realios grėsmės jis nebuvo iškvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba, dėl ko galėjo būti patirta žala. Taigi, teismas vertino, kad pareiškėjas neturtinės žalos kilimą iš esmės sieja vien su teorine galimybe, kad jam galėjo būti sukeltos neigiamos pasekmės, t. y., žala grindžiama subjektyviais pareiškėjo samprotavimais. Be to, Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. kamerose buvo įrengti ir veikė skubaus iškvietimo mygtukai.

14. Teismas nustatė, kad, įgyvendinant Meninio ugdymo programą, Lukiškių TI-K užtikrino pareiškėjo dalyvavimą dailės Studijoje. Vilniaus PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Studijoje lankėsi savanoriškai ir ją lankė apie 2–3 savaites. Nuteistieji asmenys į Studiją buvo išvedami savo noru, niekas joje būti tikrai nevertė, tai nebuvo priverstinis darbas, bet kada, paprašius budinčio pareigūno buvo galima išeiti iš Studijos ir grįžti atgal į gyvenamąją kamerą. Nusiskundimų dėl Studijos iš nuteistųjų niekada nebuvo gauta. Studijoje tualetas buvo uždaras, nepažeidžiantis asmenų privatumo. Studija buvo pakankamai didelė, erdvi ir visiems joje esantiems žmonėms vietos užtekdavo, nuteistiesiems patikdavo būti toje patalpoje.

15. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo teiginiai dėl netinkamų sąlygų Studijos patalpose yra abstraktūs, todėl nesudarė pagrindo įrodinėjimo naštą dėl higienos normų reikalavimų atitikties perkelti Vilniaus PN administracijai. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K veiklą prižiūrinčias institucijas dėl jo laikymo sąlygų Studijoje ar dėl šios įstaigos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nereaguojant į pareiškėjo skundus bei prašymus. Teismas vertino, kad Lukiškių TI-K laikėsi teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjo teisių nepažeidė.

16. Dėl pareiškėjo teiginio, kad Studiją lankė ir ŽIV sergantis nuteistasis, todėl bijojo ir pats užsikrėsti šia liga, teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio nuostatos nenustato, kad asmenys, sergantys infekcinėmis ligomis ar ŽIV, privalo būti laikomi atskirai arba izoliuoti nuo kitų nuteistųjų. Suimtieji/nuteistieji, sergantys Žmogaus imunodeficito viruso liga, izoliuojami nuo kitų suimtųjų/nuteistųjų tik raštiškai pareiškę norą būti izoliuotais arba kai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu sudaryta komisija priima sprendimą izoliuoti. Atsižvelgiant į šios ligos plitimo kelius (kraujas ar lytiniai santykiai), pareiškėjui nuo ŽIV infekuoto asmens apsikrėsti kasdieninių buitinių kontaktų metu nebuvo jokio pavojaus. Teismas taip pat pažymėjo, kad priverstinis ŽIV infekuoto asmens izoliavimas vertinamas kaip diskriminacija, todėl dažniausiai, jei priimamas sprendimas izoliuoti kalintį asmenį, tai ne dėl jo galimybės užkrėsti kitus asmenis, bet dėl grėsmės jo gyvybei dėl smurto iš kitų kalinčių asmenų.

17. Teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, darė išvadą, kad pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K, šios įstaigos pareigūnai veikė pagal galiojančius teisės aktus. Nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas. Todėl teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 18 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su atsakovo atstovo teiginiu, jog Lukiškių TI-K buvo aliarminio iškvietimo sistema, nurodo, kad ši sistema buvo sumontuota tik kai kuriose gyvenamosiose kamerose, taip pat aliarminio iškvietimo nebuvo sporto salėje, Studijoje, pasivaikščiojimo kiemelyje, duše, jo kameroje aliarminio iškvietimo sistemos nebuvo, dėl šių priežasčių jis patyrė žalą.

20. Pareiškėjas teigia, kad Studijoje buvo susižeidęs pirštą ir turėjo laukti 2 valandas kol sulaukė medicininės pagalbos. Pasivaikščiojimo metu kiemelyje pareiškėjas taip pat patyrė žalą, nes negalėjo išsikviesti pareigūnų ir nueiti į tualetą. Žiemos metu duše pareiškėjas patirdavo sunkius išgyvenimus, nes pareigūnai ilgai neateidavo. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nesutinka su senaties termino taikymu.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

22. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Teikdamas apeliacinį skundą pareiškėjas nepateikia naujų įrodymų ar faktinių aplinkybių. Atsakovo atstovas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 18 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, dėl netinkamų laikymo sąlygų laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d.

24. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs Lukiškių TI-K veiksmuose neteisėtumo dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, pareiškėjo skundą atmetė. Teismas, padarė išvadą, kad nenustačius neteisėtų veiksmų, kurie galėtų būti vertinami kaip žalą sukėlęs veiksnys, negalimas ir žalos atlyginimas, todėl nėra teisinio pagrindo pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Taip pat teismas pritaikė ieškinio senaties terminą ir laikė, kad pareiškėjo teisė į žalos atlyginimą teismo ginama nuo 2016 m. gegužės 18 d. Pareiškėjas nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.

25. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Dėl ieškinio senaties termino taikymo, pažymėtina, jog CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą, taikomą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį.

27. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas su skundu dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 18 d., prašydamas priteisti neturtinę žalą, patirtą nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 19 d. Atsakovo atstovas byloje reikalavo taikyti ieškinio senatį.

28. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Pabrėžtina, jog pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

29. Atsižvelgiant į pareiškėjo argumentus, kad jo laikymo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos, kankinančios, pažymėtina, kad to suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Tokia pozicija atitinka suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016, 2018 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-165-1062/2018 ir kt.). Kadangi pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą žinojo (turėjo žinoti) visą jo nurodytą laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį, laikytina, kad pareiškėjas ieškinio senaties terminą praleido dėl subjektyvių priežasčių. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 17 d.

30. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 „Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ 14.4 punkte nustatyta, kad kamerose turi būti įrengta vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Vadovaujantis to paties akto 2 punktu, reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas tik naujai statomiems, rekonstruojamiems ir kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Pažymėtina, kad teisės aktai aliarminio iškvietimo signalo įrengimą numato tik kamerose. Pagal galiojantį teisinį reguliavimą, atsakovo atstovas neturi pareigos įrengti aliarminio iškvietimo signalo dušuose, pasivaikščiojimo kiemeliuose, sporto salėse ar kitose patalpose.

31. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog nuo 2016 m. iki 2017 m. rugsėjo mėn. įstaigoje buvo sumontuota nauja aliarminio iškvietimo sistema visose kamerose ir ji buvo veikianti. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie sudarytų pagrindą abejoti šiuo atsakovo teiginiu. Atsižvelgiant į visa tai, teisėjų kolegija nusprendė, jog pareiškėjo argumentas dėl aliarminio iškvietimo nebuvimo kameroje yra nepagrįstas.

32. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, vien tai, kad pareiškėjo skunde nurodytose vietose nebuvo įrengtas aliarminis iškvietimas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Šią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018; 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019; 2019 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1634-662/2019). Pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl fizinio skausmo beldžiant į duris rankomis ir kojomis, siekiant išsikviesti pareigūnus, ar galimo susižeidimo Studijoje, yra deklaratyvūs, neįrodyti, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl, jo teigimu, nesaugių kalinimo sąlygų būtų patyręs kokių nors realių papildomų nepatogumų, būtų teikęs skundus įkalinimo įstaigos administracijai ar dėl patirtų sužalojimų ir kančių būtų kreipęsis medicininės pagalbos. Be to, nėra pagrindo abejoti atsakovo atstovo pateikta informacija, kad pareiškėjas bet kada, paprašius budinčio pareigūno galėjo išeiti iš Studijos ir grįžti į gyvenamąją kamerą, o ir nusiskundimų dėl Studijos iš nuteistųjų niekada nebuvo gauta (b. l. 9).

33. Pareiškėjas skunde remiasi Europos Tarybos Ministrų Komiteto Rekomendacijų Rec(2006)2 valstybėms narėms dėl Europos kalinimo taisyklių 18.2(c) punktu, kuriame numatyta, jog visose vietose, kuriose kaliniai gyvena, dirba ar susirenka turi būti įrengta aliarmo sistema, kuri leistų kaliniams nedelsiant susisiekti su personalu, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad šis teisės aktas yra tik rekomendacinio pobūdžio, todėl atsakovo atstovas neturi pareigos pareiškėjui sudaryti tokias kalinimo sąlygas, kurios visiškai atitiktų šių rekomendacijų nuostatas.

34. Konstatuotina, kad šioje byloje nenustatyti neteisėti Vilniaus PN veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą neturtinę žalą, todėl pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo negali būti tenkinamas.

35. Apibendrinus išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra faktinio ir teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo D. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Milda Vainienė

Skirgailė Žalimienė