2016-03-08 Nr. AB-5598-3-62-3-01190-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-251-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01190-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.; 21. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4-7, 17-18, 113-118), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 30 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, šį reikalavimą perleidžiant Neregiųjų draugijos narei I. G..

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. birželio 17 d. buvo paskirtas atlikti bausmę Alytaus PN 7 lokaliniame sektoriuje, 4 gyvenamojoje patalpoje. Minima gyvenamoji patalpa yra 24 kv. m. ploto ir joje gyvena devyni nuteistieji (įrengtos 9 miegamosios vietos), todėl pareiškėjui nebuvo suteiktas teisės aktų numatytas minimalus 3,1 kv. m. gyvenamasis plotas, turintis tekti vienam asmeniui. Dėl šios aplinkybės pareiškėjas negalėjo normaliai pailsėti, jautėsi pažemintas, buvo suvaržyta jo judėjimo laisvė, žeminamas orumas.

Nurodė, jog Alytaus PN 7 lokaliniame sektoriuje bausmę atliko 200 nuteistųjų. Sektoriuje buvo įrengtas vienas bendras tualetas su penkiais praustuvais, penkiais unitazais bei penkiais pisuarais. Tualete unitazai buvo atitverti neaukšta tvorele ir unitazų buvo atitverta tik dalis, todėl naudotis tualetu nebuvo galima privačiai ir tai pareiškėją varžė.

Pažymėjo, jog Alytaus PN kėlimasis vyksta 7.00 val., o pusryčiai 7.10 val. Per 10 min. 200 nuteistųjų esant 5 praustuvams turėjo nusiprausti, bet to, padaryti neįmanoma, todėl pareiškėjas nesiprausęs turėjo skubėti į valgyklą pusryčiauti. Pagal tvarkaraštį nuteistieji, esantys 7 lokaliniame sektoriuje, galėjo apsilankyti bibliotekoje vieną kartą per savaitę po 45 min. Teisinės literatūros iš bibliotekos išsinešti negalima, todėl per tokį trumpą laiką, įleidžiant į biblioteką po 2 asmenis, nebuvo įmanoma tinkamai susipažinti su teisės aktais, todėl jis negalėjo tinkamai apginti savo teisių. Tokiomis nepriimtinomis sąlygomis pareiškėjas buvo priverstas gyventi daugiau kaip 6 mėnesius.

Pareiškėjui kilo depresija, jis kreipėsi į psichiatrą pagalbos, net buvo etapuotas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės (duomenys neskelbtini) skyrių. Dėl kalinimo nepriimtinomis sąlygomis su skundu pareiškėjas kreipėsi į Alytaus PN direktorių, Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas). Pareiškėjo teigimu, jį kalinant netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, jis patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 30 000 Lt.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 27-29) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, jog pareiškėjas nuo 2013 m. gruodžio 13 d. dirba šaltkalviu, todėl jis perkeltas gyventi iš 15 būrio į 6 būrį 7 lokaliniame sektoriuje jo paties prašymu. Nuo 2013 m. gruodžio 17 d. pareiškėjas gyveno 6 būrio pirmame miegamajame, kuris yra 30,28 kv. m. ploto, miegamajame yra 13 lovų, o nuo 2014 m. sausio 21 d. jis paskirtas į 6 būrio ketvirtą miegamąjį, kuris yra 23,06 kv. m. ploto, miegamajame yra 9 lovos. Būrių miegamuosiuose lovos niekada nebūna visiškai užpildytos dėl nuolatinės nuteistųjų rotacijos. Bausmės atlikimo 6 būryje laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė dėl gyvenimo sąlygų. Pažymėjo, jog pareiškėjas 2014 m. birželio 17 d. už padarytus pažeidimus buvo atleistas iš darbo ir paskirtas į kitą būrį.

Nurodė, jog kiekviename darbo zonos ceche yra įrengti dušai ir tualetai, todėl nuteistieji turi galimybę kiekvieną dieną po darbo nusiprausti visą kūną šiltu vandeniu, bet kuriuo laiku naudotis tualetu. Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN 76:2010), nereglamentuoja prausyklose įrengtų kriauklių skaičiaus, o minėtos higienos normos 21 punktas nurodo, kad sanitarinis mazgas (tualetas) turi būti įrengtas atskirose patalpose ir turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Pažymėjo, jog 7 lokalinio sektoriaus tualetai įrengti atskiroje patalpoje ir vėdinami pro langą, unitazai vienas nuo kito atskirti 1,37 m. aukščio pertvaromis.

Pažymėjo, jog Alytaus PN nuteistųjų bibliotekos darbas organizuojamas vadovaujantis Alytaus PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 1-360 „Dėl naudojimosi biblioteka taisyklių patvirtinimo“. Bibliotekoje knygos yra atnaujinamos kiekvienais metais. Jeigu nuteistojo netenkina knygos esančios bibliotekoje, jis, kaip reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 93 straipsnis, gali už asmeninėje sąskaitoje turimas lėšas įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, prenumeruoti laikraščius bei žurnalus. Alytaus PN bibliotekoje yra internetinė prieiga prie teisės aktų paieškos, ja galima naudotis savo būrio lankymosi bibliotekoje metu. Visus pageidaujamus teisės dokumentus pareiškėjas gali gauti susipažinimui Alytaus PN nuteistųjų bibliotekoje ir pasidaryti jų kopijas. Patekti į nuteistųjų biblioteką nedraudžiama nei vienam nuteistajam, bibliotekos naudojimosi tvarka yra patvirtinta Alytaus PN direktoriaus 2013 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 1-360, kuriuo patvirtintos naudojimosi biblioteka taisyklės.

Atsakovas nurodė, jog Alytaus PN nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučių tipo, nuteistieji dienotvarkėje nustatytu laiku gali patys, nelydimi pareigūno, laisvai judėti įstaigos teritorijoje, t. y. gali vaikščioti tiek patalpose, tiek lauke, gyvena miegamuosiuose, kurie nerakinami, gali sportuoti pataisos namų teritorijoje įrengtose krepšinio, futbolo, tinklinio, pliažo tinklinio aikštelėse. Be to, Alytaus PN yra įrengti sportiniai svarmenų kilnojimo įrenginiai lauke ir pastatų viduje, nuteistieji gali dirbti ūkio brigadoje, dvasiškai tobulėti ir lankytis nuteistųjų koplyčioje, Sveikatos priežiūros tarnyboje (dėl ligos) ar užsiimti kita pataisos namuose leistina, prasminga veikla. Pareiškėjas gyvendamas 6 būryje dirbo valstybės įmonėje prie Alytaus PN, jis visą darbo dieną darbo laiku buvo darbo vietoje, į bendrabučio tipo gyvenamąją patalpą grįždavo tik vakare, taigi miegamojoje patalpoje buvo tik minimaliai trumpą laiką, todėl minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto nežymus trūkumas negalėjo turėti didesnės įtakos neigiamiems padariniams (išgyvenimams), o tuo labiau žalai atsirasti. Nukrypimas nuo teisės aktuose nustatytų minimalių normų buvo nežymus.

Pažymėjo, jog Alytaus PN administracija niekada nežemino nuteistųjų, tame tarpe ir pareiškėjo, nesielgė su jais nežmoniškai. Pareiškėjui nebuvo sudarytos išskirtinės, blogesnės nei kitiems nuteistiesiems bausmės atlikimo sąlygos. Be to, nuteistųjų užimtumas vykdomas įtraukiant juos į įvairias socialinės reabilitacijos programas, kurių Alytaus PN pataisos namuose yra trylika.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 2 d. sprendimu (b. l. 143-149) pareiškėjo R. G. skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam atliekant bausmę Alytaus PN 7 lokaliniame sektoriuje laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. birželio 17 d. nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, pažeidžiant taikytinus teisės aktus jis buvo laikomas perpildytose patalpose, buvo neužtikrintos higienos ir sanitarinės sąlygos, neužtikrinta galimybė bibliotekoje tinkamai susipažinti su teisės aktais.

Teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą reikalavimą, rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu ir nurodė, jog šiame straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Teismas, pasisakydamas dėl vienam asmeniui tenkančios gyvenamosios patalpos ploto normos pažeidimo, pažymėjo, jog Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės), 111.1 punkte nurodyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Teismas nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. sausio 7 d. gyveno Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 1 miegamajame, nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. birželio 17 d. gyveno 6 būrio 4 miegamajame. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių. Pareiškėjas šioje byloje ginčo dėl kalinimo sąlygų tinkamumo baudos izoliatoriuje nekėlė, todėl šis laikotarpis buvo nevertintas. Teismas akcentavo, jog objektyvių duomenų apie Alytaus PN konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame miegamajame metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkretaus miegamojo, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad Alytaus PN 6 būrio 1 miegamojo plotas yra 30,28 kv. m., šioje patalpoje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 2,33 kv. m. gyvenamojo ploto, 6 būrio 4 miegamojo plotas yra 23,06 kv. m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 2,56 kv. m. Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas spendė, jog Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 1, 4 miegamuosiuose nėra užtikrinama Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Atitinkamai, teismas konstatavo, jog visą vertinamą pareiškėjo kalėjimo Alytaus PN laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl patalpų atitikimo higienos ir sanitarijos reikalavimams, pažymėjo, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) 1 punktas numato, kad Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nustato pataisos namų, atvirų kolonijų, areštinių ir kalėjimų nuteistųjų gyvenamųjų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų patalpų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus ir pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktą jos privalomos visoms veikiančioms pataisos įstaigoms ir yra privalomos rengiant norminius ir techninius dokumentus, technines sąlygas, instrukcijas bei metodikas, susijusias su pataisos įstaigų įrengimu ir eksploatavimu. Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 3 punkte nurodyta, kad pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems turi būti sudaromos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos higienos normą HN 76: 2010.

Pabrėžė, jog pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos šios patalpos: nuteistųjų gyvenamieji kambariai (5.1 p.); stacionaraus priežiūros posto patalpa gyvenamuosiuose korpusuose, kuriuose nuteistieji užrakinami nakčiai (5.2 p.); socialinių darbuotojų kabinetai (5.3 p.); įrengiant naujus arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamus gyvenamuosius korpusus, nuteistųjų priėmimo asmeniniais klausimais kabinetas (5.4 p.); tualetas personalui (5.5 p.); valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui) (5.6 p.); sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui) (5.7 p.); laisvalaikio kambarys (kiekvienam būriui) (5.8 p.); drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui) (5.9 p.); kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10 p.); esant techninėms galimybėms, virtuvėlė (kiekvienam būriui) (5.11 p.). Remiantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Teismas akcentavo, jog nei Lietuvos higienos norma HN 76:2010, nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja pataisos įstaigų bendrabučio patalpose esančių sanitarinių mazgų skaičiaus, jiems keliamų reikalavimų. Tačiau Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir Normos) numato, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriuose turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų), pisuaras (1 vnt. dvylikai asmenų) drabužių ir avalynės džiovykla (drabužių džiovinimo įrenginys – 1 vnt., lentyna avalynei džiovinti pagal reikmę).

Byloje esantys įrodymai patvirtino, kad Alytaus PN 7 lokaliniame sektoriuje trims būriams (6, 8 ir 13), kuriuose, atsakovo tvirtinimu, gali gyventi 205 nuteistieji yra įrengtos vienos tualeto patalpos, kuriose yra 5 unitazai, atitverti vienas nuo kito 90 cm pločio ir 137 cm aukščio pertvaromis, 4 pisuarai. Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 25–26 d. atliko Alytaus PN 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio operatyviąją tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę ir 2014 m. kovo 10 d. patikrinimo akte Nr. PA-48 nurodė, jog 7 lokalinio sektoriaus tualetams būtinas remontas bei Alytaus PN administracijai nurodyta spręsti šį klausimą. Bylos įrodymai patvirtino, kad 7 lokaliniame sektoriuje minėtiems trims būriams yra įrengta prausykla, kurioje yra įrengtos devynios praustuvės ir vienas dušo ragelis. Esant minėtoms faktinėms aplinkybėms ir įrodymams bei bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygas reglamentuojantiems minėtiems teisės aktams teismas pripažino, jog atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) pagal minėtus reikalavimus (nagrinėjamu atveju 7 lokalinio sektoriaus 205 nuteistiesiems teko 5 unitazai (sanitarinio mazgo kabinos) bei 4 pisuarai, 9 praustuvės, 1 dušo ragelis). Teismas, įvertinęs, kad vienas sanitarinis tualeto įrenginys teko 22 nuteistiesiems, o vienas prausyklos įrenginys – daugiau kaip 20 nuteistųjų, pareiškėjo argumentus dėl eilių tualetuose bei dėl to patiriamų nepatogumų laikė pagrįstais.

Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo lankymosi bibliotekoje tvarkos nurodė, jog pagal BVK 137 straipsnio 2 dalies 3 punktą viena iš socialinės reabilitacijos formų yra nuteistųjų socialinių, dvasinių ir kultūrinių poreikių tenkinimas. Siekiant patenkinti nuteistųjų dvasinius ir kultūrinius poreikius Alytaus PN direktorius 2013 m. gruodžio 2 d. įsakymu Nr. 1-360 patvirtino naudojimosi biblioteka taisykles. Iš atsakovo atstovo paaiškinimų buvo matyti, kad Alytaus PN bibliotekoje yra internetinė prieiga prie teisės aktų paieškos. Pagal minėtų taisyklių 1 punktą lankytis bibliotekoje galima tik bibliotekos lankymo grafike nurodytu laiku ir teisės aktai nenumato pareigos pataisos namų administracijai nustatyti konkretų laiką, kurį nuteistieji praleistų bibliotekoje, nenumato pareigos aprūpinti nuteistuosius teisine literatūra. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog Alytaus PN administracija, nustatydama Alytaus PN bibliotekos organizavimo tvarką, nepažeidė teisės aktų nuostatų, todėl nebuvo pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų. Be to, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Alytaus PN administraciją dėl netinkamo bibliotekos darbo organizavimo (skundas Alytaus PN pateiktas tik 2014 m. liepos 9 d.). Be to, atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjas pataisos namų bibliotekoje knygų nėra ėmęs ir jo skaitytojo formuliaro nėra. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas su pageidaujamais teisės aktais turėjo galimybę susipažinti pasinaudodamas teisės aktuose numatyta nuteistųjų teise už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti neribotą kiekį literatūros ir rašomųjų reikmenų, prenumeruoti laikraščius bei žurnalus (BVK 93 str.).

Atsižvelgęs į administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teismas sprendė, jog Alytaus PN per visą pareiškėjo kalėjimo laiką neužtikrino jam teisės aktuose reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, nustatytų reikalavimų sanitarinių mazgų įrangai, todėl Alytaus PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis, sveikatai nekenksmingomis sąlygomis.

Teismas akcentavo, jog nors pareiškėjas skunde ir bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad dėl valdžios institucijos neteisėtų veiksmų jis patyrė 30 000 Lt dydžio neturtinę žalą, kuri pasireiškė orumo pažeminimu, judėjimo laisvės suvaržymu, negalėjimu normaliai pailsėti, (duomenys neskelbtini), tačiau iš pareiškėjo sveikatos istorijos Nr. 110 buvo matyti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į medicinos specialistus yra kreipęsis dėl (duomenys neskelbtini), dėl (duomenys neskelbtini) konsultacijos akinių parinkimui. Duomenys apie pareiškėjo sveikatos būklę buvo niekuo neišsiskiriantys nuo laisvėje esančių asmenų sveikatos problemų, duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis psichologinės pagalbos, nebuvo, pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant netinkamų laikymo sąlygų, neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio, laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo jais vadovautis, sprendžiant apie per mažo gyvenamojo ploto bei teisės aktuose nustatytų neatitinkančių buitinio aprūpinimo sąlygų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms jo savybėms.

Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, pripažino, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio prasme. Įvertinęs pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką, nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, pažeidimų trukmę, mastą, teismas sprendė, jog pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktuose garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Teismo nuomone, nors pareiškėjas pakankamai ilgą laikotarpį buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, tačiau nustatytus pažeidimus iš dalies kompensavo tai, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu dirbo ir gyvenamosiose patalpose jis būdavo tik laisvu nuo darbo metu. Be to, Alytaus PN pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, turėjo judėjimo laisvę viso lokalinio sektoriaus teritorijose, galėjo sportuoti, lankytis koplyčioje, sveikatos priežiūros tarnyboje, užsiimti kita leistina veikla, dalyvauti socialinės reabilitacijos programose, todėl buvimas gyvenamojoje patalpoje jam buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė nusiprausti kartą į savaitę po šiltu dušu, gyvenamųjų patalpų ventiliacijos, santykinės oro drėgmės, temperatūros, apšvietos pažeidimų, buitinių parazitų buvimo fakto nenustatyta. Įrodymų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėją ar nežmoniškai su juo elgęsis, nebuvo pateikta.

Teismas, įvertinęs minėtas aplinkybes, sprendė, kad šioje byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą ir reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas taip pat akcentavo, jog pareiškėjas ir atsakovo atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas. Šiuo klausimu teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsniu ir nurodė, jog pareiškėjas nepateikė bylinėjimosi išlaidų apskaičiavimo, pagrindimo, todėl jo prašymas paliekamas nenagrinėtu. Tuo tarpu atsakovo atstovas turėtas bylinėjimosi išlaidas pagrindžiančius dokumentus pateikė teismui išėjus priimti sprendimą, todėl šioje stadijoje bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas buvo nespręstas ir paliktas nenagrinėtu. Atsakovui buvo išaiškinta, kad jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo bus išnagrinėtas rašytinio proceso tvarka įsiteisėjus teismo sprendimui byloje.

Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas R. G. apeliaciniu skundu (b. l. 155-162) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuris būtų teisingas ir neprieštarautų esančioms aplinkybėms bei teisės aktams.

Apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės, pateiktos pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai apeliaciniame skunde pareiškėjas remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl Konvencijos 3 straipsnio aiškinimo ir jo taikymo. Pažymi, jog Alytaus PN darbo buvo mažai, per mėnesį dirbti jis eidavo vidutiniškai 12 darbo dienų, kitą laiką būdavo gyvenamosiose patalpose, nes 7 lokalinio sektoriaus teritorija yra maža. Pareiškėjas nesikreipė į Sveikatos priežiūros tarnybą, nes jis yra sveikas. Alytaus PN yra pastoviai vedamos dvi reabilitacijos programos, t. y. elgesio korekcijos programa „Elgesys – pokalbis – pasikeitimas“ ir priklausomų asmenų savitarpio pagalbos grupės veikla. Pareiškėjas neina į korekcijos programą, į priklausomų asmenų programą, nesilanko koplyčioje. Atitinkamai, pareiškėjas beveik visas dienas leisdavo gyvenamojoje patalpoje. Esant nurodytoms aplinkybėms pareiškėjas mano, kad egzistuoja pagrindas jam priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 167-169) prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų, atsikirtimų pagrindu. Atitinkamai, pareiškėjas, teikdamas skundą, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia pateiktą skundą, pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus. Šiuo atveju pareiškėjas nepateikė atsakovo duomenis paneigiančių įrodymų.

Pažymi, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, nenurodė, kuo yra grindžiamas žalos dydis, kaip konkrečiai ji pasireiškė. Tuo tarpu pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų žalos dydį, pateikiant konkrečią žalą patvirtinančius įrodymus, įrodant, kad žala kilo dėl nurodytų neteisėtų veiksmų. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino bylos aplinkybes.

Pareiškėjas R. G. papildomuose paaiškinimuose nurodo aplinkybes, pateiktas jo apeliaciniame skunde. Pareiškėjas dar kartą pažymi, jog jis patirtą žalą sieja su tuo, kad jis nuo 2013 m. gruodžio 16 d. iki 2014 m. birželio 17 d. buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, jam suteikiamas gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų numatytų reikalavimų, nespėdavo nusimaudyti duše, reikėjo laukti eilėje, kad galėtų pasinaudoti tualetu.

Pareiškėjas remiasi EŽTT 2011 m. sausio 25 d. sprendimu byloje Elefteriadis prieš Rumuniją ir nurodo, jog neteisinga, nepagrįsta būtų reikalauti iš jo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą, kančias. Pastebi, jog tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtomis, antisanitarinėmis sąlygomis, patiria neturtinę žalą kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnyje, yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje.

Pareiškėjas taip pat prašo jam priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas, nes jis daug kartų rašė į teismus, Kalėjimų departamentą, pirko vokus, rašymo priemones ir tokių išlaidų patyrimą patvirtina byloje pateikti vokai su pašto ženklais. Atitinkamai, pareiškėjas prašo jam priteisti iš atsakovo 10 Eur pašto išlaidų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo R. G. prašomos priteisti 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir vertina, kad egzistuoja sąlygos priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nagrinėjamos bylos konkrečias aplinkybes, tokiai pareiškėjo pozicijai nepritaria. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ji tikrina įvertinusi pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus.

Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad teismas pagrįstai nurodė, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Alytaus pataisos namų administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad jis buvo kalinamas neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui įkalinimo įstaigoje, gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygų atitikimo Lietuvos Respublikos higienos normose numatytiems reikalavimams, pažeidžiant jam suteiktas teises (b. l. 4-7, 17-18, 113-118).

Kiek tai susiję su pareiškėjo nurodytais pažeidimais, susijusiais su nepakankamu kalinimo patalpų plotu, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Šio reikalavimo užtikrinimas susijęs ir su Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnio 2 dalimi, kurioje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, šio straipsnio 3 dalimi, liudijančia, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą.

Pirmiau minėto reikalavimo užtikrinimas taip pat yra susijęs ir su Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) teikiamais išaiškinimais, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2012 m. liepos 1 d., 2014 m. balandžio 8 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 111 punktas nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. – pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir pataisos namus), 3,6 kv. m. – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą ir vertindamas, ar pareiškėjo atžvilgiu buvo laikytasi pirmiau minėto reguliavimo, nustatė, kad ginčo laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 17 d. iki 2014 m. sausio 7 d. pareiškėjas gyveno Alytaus pataisos namuose 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 1 miegamajame, nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. birželio 17 d. gyveno 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 4 miegamajame. Laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 7 d. iki 2014 m. sausio 22 d. pareiškėjas buvo uždarytas į baudos izoliatorių, pareiškėjas šioje byloje ginčo dėl kalinimo sąlygų tinkamumo baudos izoliatoriuje nekėlė, todėl šis laikotarpis buvo nevertintas (b. l. 134). Teismas akcentavo, jog objektyvių duomenų apie Alytaus pataisos namuose konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikrame miegamajame metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl jis vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą apskaičiavo konkretaus miegamojo, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalindamas iš miegamųjų vietų skaičiaus. Atsakovas į bylą pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad Alytaus pataisos namų 6 būrio 1 miegamojo plotas yra 30,28 kv. m., šioje patalpoje įrengta 13 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui tenka 2,33 kv. m. gyvenamojo ploto, 6 būrio 4 miegamojo plotas yra 23,06 kv. m., jame įrengtos 9 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui tenka 2,56 kv. m. (b. l. 133). Atsižvelgęs į nurodytas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Alytaus pataisos namų 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 1, 4 miegamuosiuose nebuvo užtikrinama Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111 punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma. Atitinkamai, teismas pagrįstai konstatavo, jog visą vertinamą pareiškėjo kalėjimo Alytaus pataisos namų laikotarpį buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl gyvenamųjų patalpų atitikimo higienos ir sanitarijos reikalavimams, pažymėjo, jog Alytaus visuomenės sveikatos centras 2014 m. vasario 25–26 d. atliko Alytaus pataisos namų 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio operatyviąją tiesioginės valstybinės visuomenės sveikatos kontrolę ir 2014 m. kovo 10 d. patikrinimo akte Nr. PA-48 nurodė, jog 7 lokalinio sektoriaus tualetams būtinas remontas bei administracijai nurodyta spręsti šį klausimą. Teismas taip pat nustatė, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (2011 m. birželio 19 d. redakcija) (toliau – ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) pagal teisės aktuose reikalavimus (nagrinėjamu atveju 7 lokalinio sektoriaus 205 nuteistiesiems teko 5 unitazai (sanitarinio mazgo kabinos) bei 4 pisuarai, 9 praustuvės, 1 dušo ragelis). Atitinkamai, teismas, atsižvelgęs į tai, kad vienas sanitarinis tualeto įrenginys teko 22 nuteistiesiems, o vienas prausyklos įrenginys – daugiau kaip 20 nuteistųjų, pareiškėjo argumentus dėl eilių tualetuose bei dėl to patiriamų nepatogumų laikė pagrįstais. Kita vertus, teismas nenustatė neteisėtų Alytaus pataisos namų veiksmų dėl netinkamo bibliotekos darbo organizavimo.

Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu šių pirmosios instancijos teismo nustatytų pažeidimų, Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų, nesilaikant pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimų, iš esmės neginčija, nenurodo kitų aplinkybių dėl vertintų neteisėtų veiksmų, todėl ji sutinka su pirmosios instancijos teismo atlikti vertinimu ir plačiau šiuo aspektu nepasisako (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs nurodytas aplinkybes, minėtus atsakovo neteisėtus veiksmus, pagrįstai sprendė, jog teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus bei šiuo atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: pirmiau nurodyti neteisėti institucijos veiksmai, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.) ir sprendė dėl pareiškėjo patirtos žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs neteisėtų veiksmų pobūdį, pareiškėjo nurodytą žalą, konstatavo, jog pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas buvo pažeista, tačiau jo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš proceso šalių apeliacinės instancijos teismui pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog nagrinėjamu atveju ginčas tarp proceso šalių iš esmės kyla dėl to, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo patirtą žalą ir nepriteisė jam neturtinės žalos atlyginimo pinigais (b. l. 155-162), todėl būtent šiuo aspektu apeliacinės instancijos teisme ir pasisakytina plačiau.

Vertindama nurodytą aspektą teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali tenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.), tačiau yra ir pažymima, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, gindamas teisės aktuose įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, vadovaudamasis ABTĮ 88 straipsnio 1 dalimi, CK 1.138 straipsniu, kai kuriais atvejais konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr. 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-143/2012). Iš esmės analogiškos pozicijos laikosi ir EŽTT, spręsdamas dėl Konvencijoje numatytų teisių gynimo (žr. EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Šie teismai savo praktikoje akcentuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą).

Iš Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme nagrinėtų bylų, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis, matyti, kad nagrinėjant šias bylas ypač aktualus Konvencijoje 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Šis teismas savo praktikoje gan dažnai remiasi EŽTT jurisprudencija, kurioje šis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog Konvencijos 3 straipsnis įtvirtina vieną pagrindinių demokratinės valstybės vertybių, jis įtvirtina absoliutų kankinimo, nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimą ir toks draudimas nepriklauso nuo aukos elgesio (žr. 2011 m. sausio 20 d. EŽTT sprendimą byloje Mandic ir Jovic prieš Slovėniją ir jame nurodytą teismo praktiką). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje Karalevičius prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Aktualu ir tai, kad EŽTT vis dėlto atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją). Tuo tarpu tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 1 d. sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Akcentuotina, kad EŽTT jau 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąjį kalinimo pataisos namuose režimą, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d. priimtinumo sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, EŽTT, atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, bet to, kad nenustatyta faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, taip pat konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Iš esmės analogiškos pozicijos EŽTT laikėsi ir 2015 m. gruodžio 8 d. sprendime byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą, nurodęs, kad asmens padėtis, kalinčio bendrabučio tipo patalpose, yra skirtinga nuo tos, kai pareiškėjai laikomi kamerose visą parą, išskyrus vieną valandą kasdieninio pasivaikščiojimo lauke, ir kur kamerose asmeniui tekdavo mažiau nei 3 kv. m. asmeninės erdvės (žr. 2009 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Orchowski prieš Lenkiją, 2013 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Tunis prieš Estiją). Svarbu tai, kad pataisos įstaigos nėra griežto režimo kalėjimas ta prasme, kad kaliniai turi judėjimo laisvę dienos metu, taip kompensuojant asmeninės erdvės stoką nakties metu. Atitinkamai, EŽTT, atsižvelgęs į laikymo sąlygų visumą ir ypač į pataisos namuose taikytiną režimą, sprendė, kad nors pareiškėjo kalinimo sąlygos nebuvo tinkamos, jos nepasiekė atitinkamo žiaurumo lygio, leidžiančio teigti, kad pareiškėjas patyrė nežmonišką ir žeminantį orumą elgesį Konvencijos 3 straipsnio požiūriu.

Taigi, kaip matyti, iš EŽTT praktikos, pataisos namų režimas, asmenims suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi aplinkybė sprendžiant dėl jų atžvilgiu įvykdyto teisių pažeidimo, sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnyje numatytų teisių nesilaikymo, nes ribota erdvė sąlyginai gali būti kompensuojama didele bendrabučio tipo patalpa ir suteikta judėjimo laisve (žr. EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 2004 m. rugsėjo 16 d. sprendimą Nurmagomedov prieš Rusiją).

Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad pataisos namuose pareiškėjui suteikiama judėjimo laisvė yra svarbi sprendžiant ne tik dėl Konvencijos 3 straipsnio galimo pažeidimo pagal pirmiau minėtus EŽTT išaiškinimus, bet ir sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) būdo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytus EŽTT išaiškinimus, pareiškėjo individualią situaciją, konkrečius konstatuotus neteisėtus veiksmus jam suteikiamą judėjimo laisvę pataisos įstaigose, tam tikrais atvejais apsiriboja teisės pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo patirtą žalą (CK 1.138 str. 8 p.) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-63/2014, 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015, 2015 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2113-662/2015, kt.).

Vis dėlto iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taip pat matyti, kad atitinkamo subjekto kalinimas pataisos namuose per se neimplikuoja, kad visais atvejais sprendžiant dėl patirtos žalos atlyginimo būdo bus apribojama teisės pažeidimu kaip pakankama satisfakcija už įvykdytą teisių pažeidimą. Sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir (ar) dydžio yra analizuojama ir vertinama konkreti situacija, pareiškėjo atžvilgiu įvykdyti neteisėti veiksmai, jo sveikatos būklė ir pan. ir atsižvelgus į konkrečią situaciją yra sprendžiama, ar asmens teisėms apginti pakanka tik pažeistų teisių pripažinimo, ar iš esmės žala buvo padaryta didesnė ir turi būti priteisiamas žalos atlyginimas pinigais, kai konkrečiu atveju atsižvelgus į individualią situaciją yra sprendžiama dėl tokio dydžio priteisimo. Iš esmės toks vertinimas pateiktas šio teismo 2016 m. sausio 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2292-143/2015, 2015 m. sausio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-54-858/2015, 2015 m. liepos 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-901-858/2015.

Toks požiūris, teismui suteikiama vertinimo laisvė yra susijusi su aplinkybe, kad sprendžiant nurodytos kategorijos ginčus yra priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr.

Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Tai susiję su tuo, kad kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus.

Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo laikymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, kitų neteisėtų veiksmų buvimas, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Toks sprendimas taip pat priklauso nuo byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui sukeltos žalos tokių veiksmų atlikimu masto, poveikio.

Nagrinėjamu atveju iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su jam nepriteista neturtinės žalos atlyginimo forma, konstatavus nurodytus neteisėtus veiksmus, pabrėžia, kad jis beveik visą laiką praleido savo gyvenamoje patalpoje, todėl jam turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėjui tekusį mažesnį minimalų gyvenamąjį plotą iš dalies kompensavo jam suteikta judėjimo laisvė, bausmės atlikimo Alytaus pataisos namuose bendrosios sąlygos. Šiame kontekste svarbu tai, kad Alytaus pataisos namai nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, kad šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus teritorijose, taip pat gali sportuoti įrengtose salėse ir aikštelėse, lankyti koplyčią, organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla ir buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku. Taigi pareiškėjo buvimas gyvenamojoje patalpoje buvo privalomas tik pagal dienotvarkę skirtu miegui laiku (b. l. 27-29). Be to, administracinėje byloje nenustatyta, kad būtų priimti tam tikri įsakymai, draudžiantys nuteistiesiems pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu metu vaikščioti savo gyvenamose patalpose bei lokalinio sektoriaus koridoriuose, pasivaikščiojimų kieme ar kitose patalpose, taigi pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę. Tai, ar pareiškėjas de facto naudojosi šiomis teisėmis ir jam suteikta judėjimo laisve, priklauso nuo paties pareiškėjo valios ir savaime nepaneigia bendro režimo buvimo (b. l. 155-162). Be to, administracinėje byloje nebuvo paneigta ir tai, kad su pareiškėju kalinami kiti asmenys tokia teise naudojosi ir asmenų, nuolat būnančių gyvenamoje patalpoje, skaičius kito.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad 2014 m. kovo 10 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, kad 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 1 miegamasis pritaikytas vėdinimui, patalpa vėdinama natūraliai per langus, miegamasis tvarkingas, grindų dažnai vietomis apsilupę, ant sienų, lubų pelėsių, grybelių nėra, tarakonų, žiurkių, pelių nepastebėta, tačiau tualetams reikalingas remontas (b. l. 35-37), 2014 m. kovo 10 d. Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo akte nurodyta, kad 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 4 miegamasis yra tvarkingas, šviesus, kambaryje langai pritaikyti vėdinimui, patalpoje grindų danga kokybiška, ant sienų, lubų pelėsių, grybelių nėra, tarakonų, žiurkių, pelių nepastebėta, patalpoje esantys kaliniai teigė, kad patalpų įrengimui pretenzijų neturi ir nurodyta, kad šioje patalpoje yra laikomasi Lietuvos higienos normų reikalavimų (b. l. 45-46). Akcentuotina ir tai, kad Alytaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. gruodžio 12 d. patikrinimo akte buvo nurodyta, kad pataisos namų gyvenamoje zonoje yra įrengti 9 lokaliniai sektoriais, teritorijoje yra 7 pasivaikščiojimų kiemeliai, lokaliniame sektoriuje Nr. 5, 6 atlikti kapitaliniai remontai ir remontas yra būtinas 1, 3 lokalinių sektorių bendrabučiuose (b. l. 51-53), tai kad buvo atliktas 6 lokalinio sektoriaus kapitalinis remontas nurodyta ir 2010 m. gruodžio 8 d. patikrinimo akte (b. l. 54-56). Taigi iš administracinėje byloje pateiktų duomenų matyti, kad šiuo atveju nėra nustatyta esminių Lietuvos higienos normų reikalavimų nesilaikymo, išskyrus tai, kad 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio 1 miegamojo grindų dažnai vietomis apsilupę, 7 lokalinio sektoriaus 6 būrio tualetams reikalingas remontas.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjui suteiktą judėjimo laisvę, į tai, kad buvo nebuvo nustatyta esminių Lietuvos higienos normų reikalavimų pažeidimų, išskyrus pirmiau nurodytus pažeidimus, tai, kad atsakovas ginčo laikotarpiu nevykdė Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų (būriui) pagal minėtus reikalavimus, tačiau iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas nuo 2014 m. sausio 6 d. dirbo mokiniu šaltkalviu-įrankininku (b. l. 84), nuo 2014 m. gegužės 12 d. šaltkalviu-įrankininku (b. l. 85) ir dienos metu, t. y. pirmadienį–ketvirtadienį nuo 7 val. 45 min., 8 val. iki 16 val. 30 min., penktadienį nuo 7 val. 45 min., 8 val. iki 15 val. 30 min., visi dirbantys nuteistieji, tarp jų ir pareiškėjas, būna išvesti į darbą, kur darbo zonoje yra įrengti dušai, tualetai (b. l. 10-11, 82-83), sprendžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai nepripažintini tokio masto, kad jam būtų priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog iš administracinės bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas buvo atleistas iš darbo nuo 2014 m. birželio 17 d. (b. l. 86), taigi pareiškėjas beveik visą nurodytą vertinamą neteisėtų veiksmų laikotarpį dirbo Alytaus pataisos namuose, todėl jo buvimas gyvenamoje aplinkoje, naudojimasis su šioje aplinkoje esančia infrastruktūra dar labiau sumažėjo.

Toks sprendimas taip pat priimamas atsižvelgus į tai, kad pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma. Šiame kontekste svarbu yra ir tai, kad EŽTT yra nurodęs, jog sergančio asmens laikymas nepriimtinomis sąlygomis iš esmės gali prilygti elgesiui, kurį draudžia Konvencijos 3 straipsnis (žr. EŽTT sprendimą Price prieš Jungtinę Karalystę, sprendimą Ilhan prieš Turkiją, Naumenko prieš Ukrainą). EŽTT praktikoje taip pat ne kartą yra konstatuota, kad nuo įvairių sveikatos sutrikimų kenčiantys nuteistieji stipriau išgyvena sunkumus, kuriuos sukelia nepriimtinos kalinimo sąlygos, į šią aplinkybę svarbu atsižvelgti, sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą (žr. toliau nurodytas bylas). EŽTT yra pažymėjęs, kad nuteistieji, kurie kenčia nuo psichikos sutrikimų, linkę stipriau išgyventi menkinimo ir bejėgiškumo jausmus, tokiu būdu nagrinėjant šiuos Konvencijos pažeidimo atvejus, reikalingas padidintas atidumas. Kartais tokiu atveju pati pareiškėjo psichologinė būklė gali lemti, kad jis jaučiasi pažeidžiamesnis nei kiti nuteistieji, o jo kančia, skausmas ir baimė gali būti pasunkinti nepriimtinų kalinimo sąlygų (žr. EŽTT 2009 m. sausio 20 d. sprendimą Slawomir Musial prieš Lenkiją).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateiktame skunde nurodė, kad jam kilo depresija, jis kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pagalbos, net buvo etapuotas gydytis į Laisvės atėmimo vietų ligoninės Psichiatrijos skyrių. Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus akcentuotina, kad pareiškėjas nurodytais aspektais skundėsi 2013 m. rugsėjo 10 d., 2013 m. lapkričio 14 d., be to, jis buvo siųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę 2014 m. liepos 21 d., nurodant, kad dėl Alytaus pataisos namuose susidariusių aplinkybių (pareiškėją atleido iš darbo, vėliau perkėlė į kitą sektorių) paskutiniu metu blogai miega, pablogėjo jo (duomenys neskelbtini), kamuoja (duomenys neskelbtini) ir nori (duomenys neskelbtini) konsultacijos. Kadangi Alytaus pataisos namų psichiatras tuo metu atostogavo, pareiškėjas buvo nusiųstas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę ir 2014 m. liepos 29 d. grįžo konvojumi atgal į Alytaus pataisos namus. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas nurodytais sveikatos sutrikimais nesiskundė ginčui aktualiu laikotarpiu, o žymiai ankščiau ar vėliau ir tokius nusiskundimus siejo su jo atleidimu iš darbo, perkėlimu gyventi į kitą sektorių, vertintina, kad nėra pagrindo teigti, kad būtent dėl byloje konstatuotų neteisėtų veiksmų jam kilo žymi psichinė žala. Iš administracinėje byloje pateiktos pareiškėjo sveikatos istorijos matyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nesiskundė sveikatos sutrikimais. Be to, šiuo atveju taip pat nėra pagrindo teigti, kad dėl pareiškėjo fizinės, psichologinės būklės jis galėjo jautriau reaguoti į konstatuotus neteisėtus veiksmus. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė ir pateiktame apeliaciniame skunde, neakcentavo savo psichologinės būsenos, sveikatos sutrikimų, leidžiančių vertinti, kad jis galėjo jautriau reaguoti į byloje konstatuotus neteisėtus veiksmus, nes būtent pareiškėjas yra tas subjektas, kuris nurodomą žalą išgyvena.

Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomą dokumentą – Alytaus visuomenės sveikatos centro 2010 m. kovo 10 d. atsakymą dėl Alytaus pataiso namų gyvenimo sąlygų. Vertinant šį pateiktą dokumentą pažymėtina, jog ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Iš esmės ši nuostata reiškia, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, paprastai remiantis jau byloje esančia medžiaga, be to, šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningo, operatyvaus teismo proceso pirmosios instancijos teisme buvimą. Vertinant pateiktą nurodytą dokumentą akcentuotina, jog, atsižvelgus į jo datą, jis galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui ir šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė, kodėl jis nebuvo pateiktas laiku ar kodėl jo pateikimo būtinybė kilo tik vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Atitinkamai, įvertinus tai, kad pareiškėjui nebuvo užkirstas kelias šiuos įrodymus teikti pirmosios instancijos teismui, šiuos gautus dokumentus atsisakytina prijungti prie bylos medžiagos.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (10 Eur), nes jis daug kartų rašė į teismus, Kalėjimų departamentą prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, pirko vokus, rašymo priemones ir tokių išlaidų patyrimą patvirtina byloje pateikti vokai su pašto ženklais.

Vertinant nurodytą prašymą pažymėtina, jog ABTĮ 44 straipsnio 1 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atitinkamai, teisinė prielaida taikyti ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį yra nustatymas, ar byloje priimtas galutinis teismo sprendimas yra priimtas šalies, prašančios atlyginti jai patirtas bylinėjimosi išlaidas, naudai. Iš ABTĮ įtvirtinto teisinio reguliavimo matyti, kad išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, sąrašas nėra baigtinis, tačiau ABTĮ 43–45 straipsnių nuostatos bei jų prasmė patvirtina, jog priteistinos tik: pirma, su bylos nagrinėjimu teisme ir jos paruošimu teismui susijusios išlaidos, t. y. tiesiogiai su teismo procesu susijusios išlaidos. Pareiškėjo patirtos pašto išlaidos inter alia potencialiai galėtų būti priskirtinos prie ABTĮ 44 straipsnio 2 dalyje numatytų išlaidų ir gali būti priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-858–283/2010). Vis dėlto teisėjų kolegija pabrėžia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo pateiktą skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutiko, manydamas, kad teismas nepagrįstai jam nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais (b. l. 155-162), tačiau šiuo procesiniu sprendimu buvo nuspręsta, kad nėra pagrindo tenkinti pateiktą apeliacinį skundą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, į tai, kad teismo sprendimas apeliacinės instancijos teisme nėra priimamas pareiškėjo naudai, nebuvo tenkinti jo interesai, siekiai siekti inicijuojant apeliacinį procesą pareiškėjui nepriteisia apeliacinės instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad apeliacinio proceso išlaidos turi būti paskirstomos pagal apeliacijos, o ne pirmosios instancijos baigtį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2186/2011). Atitinkamai, pareiškėjo pateiktas prašymas nurodyta apimtimi yra atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė ginčui aktualų teisinį reguliavimą, bylos aplinkybes, pagrįstai apsiribojo pareiškėjo teisių pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo padarytą teisių pažeidimą. Dėl pirmiau nurodytų motyvų pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalimi, 45 straipsnio 2 dalimi, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo R. G. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pareiškėjo R. G. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų nagrinėjant administracinę bylą Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme, atmesti kaip nepagrįstą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė