2016-11-23 Nr. AB-22076-3-61-3-02674-2016-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-968-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02674-2016-1

Procesinio sprendimo kategorija 67

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2016 m. lapkričio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Z. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Z. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. birželio 27 d. įsakymą „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų pasibaigimo“. Pareiškėjas skundu taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. birželio 27 d. įsakymo „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų pasibaigimo“ vykdymo sustabdymą iki nebus išspręsta byla.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 1 d. nutartimi pareiškėjo skundą priėmė; netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 14 d. šią Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartį paliko nepakeistą.

2016 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. birželio 27 d. įsakymo „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų pasibaigimo“ sustabdymą iki nebus išspręsta byla.

Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartimi priėmė pareiškėjo gynėjo kasacinį skundą. Jeigu bus priimtas pareiškėjui palankus sprendimas, jam reikėtų iš naujo laikyti egzaminą, laimėti viešą konkursą, pradėti vykdyti savo veiklą, jis būtų praradęs didžiąją dalį klientų bei darbuotojus, nes į jo vietą jau būtų paskirtas kitas antstolis, o Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas nenustato iš sąrašo išbraukto antstolio įgaliojimų grąžinimo tvarkos. Kadangi nuo 2010 metų pareiškėjo įgaliojimai yra sustabdyti ir jį pavaduoja kitas antstolis, sustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimą, viešasis interesas nebus pažeidžiamas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas nustatė, kad ginčijamu įsakymu pareiškėjas išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo, atleistas iš antstolių ir įpareigotas perduoti liudijimą, patvirtinantį teisę vykdyti antstolio veiklą, antstolio pažymėjimą bei ženklą Teisinės veiklos koordinavimo skyriui. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodomos priežastys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra prielaidos dėl galbūt pareiškėjui palankaus kasacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl vien šiuo pagrindu nėra pagrindo tenkinti prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių galiojant ginčijamam administraciniam aktui, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas, konstatavęs, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių realių pasekmių atsiradimo faktą nesustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimo, ir kad nepagrindė, jog galiojant aktui pareiškėjui gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, sprendė, jog pareiškėjo nurodytais motyvais prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės nėra pagrindo tenkinti.

II. Pareiškėjas A. Z. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir taikyti reikalavimo užtikinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 7P-41 „Dėl antstolio A. Z. įgaliojimų pasibaigimo“ vykdymą iki nebus išspręsta byla.

Pareiškėjas paaiškina, kad jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, negrindė savo reikalavimo neigiamų finansinių pasekmių atsiradimo rizika ir / ar dideliu žalos pasireiškimu, nes tiek pirmajame, tiek ir pakartotiniame prašymuose pareiškėjas nurodė, jog galiojančiuose teisės aktuose (Antstolių įstatyme) nėra nustatyta antstolio netektų įgaliojimų grąžinimo tvarka, t. y. įstatymo normos nenustato sąlygų, kuomet kasacinės instancijos teismui išteisinus antstolį, jis privalo būti grąžinamas į status quo. Todėl pareiškėjas negali pateikti jokių kitų įrodymų, tik nurodyti galiojančio įstatymo normas, t. y. reikalavimas pateikti įrodymus yra neįmanomas, nes pareiškėjas neturėtų aiškinti Antstolių įstatymo normų ir jas įrodinėti.

Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neatsižvelgė į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, neįvertino ginčijamo akto įvykdymo padarinių ir jų reikšmės įvykdyti būsimą teismo sprendimą, nors pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas. Pareiškėjas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir nieko nepasisakė dėl proporcingumo principo, kurio taikymas sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių reiškia poreikį pasverti neigiamas pasekmes, kurios atsirastų pareiškėjui, jei reikalavimo užtikrinimo priemonė nebūtų pritaikyta, o pareiškėjo skundas išnagrinėjus bylą būtų patenkintas, ir pasekmes, kurios atsirastų atsakovui, kitiems subjektams ar visuomenei, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės būtų pritaikytos, tačiau skundas būtų atmestas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nevertino, kokie padariniai gali kilti, jei reikalavimo užtikrinimo priemonės bus taikomos arba netaikomos, kurie iš šių padarinių labiau tikėtini ir sunkesni, sudėtingiau pašalinami bei dėl jų nepasisakė. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir nevertino fakto bei galimų sukeliamų teisinių pasekmių, jog kasacinis teismas priėmė pareiškėjo kasacinį skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsiliepime į atskirąjį skundą prašo palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą.

Atsakovas pažymi, kad teisingumo principas reikalauja, jog sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių būtų atsižvelgta ir į atsakovo interesus. Įvertinęs Antstolių įstatyme reglamentuotus antstoliams keliamus reikalavimus, jų funkcijas bei uždavinius, atsakovas laikosi pozicijos, kad antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, teisinė padėtis yra išskirtinė. Pareiškėjo motyvai, kad Antstolių įstatyme nenustatyta antstolių netektų įgaliojimų grąžinimo tvarka, yra tapatūs jau išnagrinėtiems Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi, t. y. dėl šio motyvo jau yra pasisakyta ir jis atmestas. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentas, kad priimtas kasacinis skundas yra vienas iš pagrindų tenkinti pakartotinį jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, yra nepagrįstas, nes Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio vykdymą, t. y. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, spręsdamas klausimą dėl nuosprendžių vykdymo sustabdymo, įvertino pasekmes, kurios gali kilti nuosprendžių vykdymo nesustabdžius. Ši Lietuvos Aukščiausiasis Teismo nutartis tik patvirtina pirmosios instancijos teismo argumentus dėl to, kad prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra pagrįstas prielaidomis, o ne tinkamais įrodymais.

Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas remiasi 2010–2013 metais priimtomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 14 d. nutartimi buvo įvertintas pareiškėjo motyvas dėl netinkamos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos taikymo. Skundžiamas įsakymas yra pagrįstas, nes yra įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesustabdė nuosprendžio vykdymo.

2016 m. lapkričio 11 d. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme gautas pareiškėjo prašymas sustabdyti administracinės bylos Nr. AS-968-520/2016 nagrinėjimą iki nebus priimta nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-450-697/2016.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

III. Atskiruoju skundu skundžiama Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjo A. Z. prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr. 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonė yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-272/2012; 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Teisėjų kolegija primena, kad iki 2016 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos ABTĮ 71 straipsnio 1 dalis nustatė, jog reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas, tačiau nuo 2016 m. liepos 1 d. galiojančioje ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taigi pagal nagrinėjamo ginčo metu galiojančią ABTĮ redakciją nereikalaujama sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo nagrinėti aplinkybę, ar, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad pats pareiškėjas atskirajame skunde pripažįsta, jog jis, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, negrindė savo reikalavimo neigiamų finansinių pasekmių atsiradimo rizika ir / ar dideliu žalos pasireiškimu. Iš prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę turinio matyti, kad pareiškėjas reikalavimo užtikrinimo būtinybę sieja su tuo, jog Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka yra nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. 2K-450-697/2016, kurios baigtis yra svarbi sprendžiant, ar pagrįstai pareiškėjas skundžiamu įsakymu buvo atleistas iš antstolių, ir su tuo, jog galiojančiuose teisės aktuose (Antstolių įstatyme) nėra nustatyta antstolio netektų įgaliojimų grąžinimo tvarka, o tai reiškia kliūtis vėl tapti antstoliu, jeigu paaiškės, kad pareiškėjas skundžiamu įsakymu buvo nepagrįstai išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo.

Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjas atleistas iš antstolių ir išbrauktas iš Lietuvos antstolių sąrašo buvo skundžiamu įsakymu, kuris priimtas 2016 m. birželio 27 d. Lietuvos antstolių rūmų tinklapyje www.antstoliurumai.lt skelbiama informacija, kad antstolio A. Z. vykdytos vykdomosios bylos, jo administruoti dokumentai bei lėšos teisingumo ministro 2016 m. liepos 13 d. įsakymu Nr. 1R-211 perduoti antstoliui Z. Z.. Taigi pareiškėjui neigiamos jo atleidimo ir išbraukimo iš Lietuvos antstolių sąrašo pasekmės jau yra kilusios. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjo nurodomos priežastys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra prielaidos dėl galbūt pareiškėjui palankaus kasacinės instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo. Kaip teisingai nurodė atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. rugpjūčio 23 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo sustabdyti Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 10 d. nuosprendžio vykdymą (Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenys). Tai reiškia, kad įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, kuris buvo faktinis pagrindas priimti skundžiamą įsakymą, galioja.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamoje stadijoje pareiškėjas tikėtinai nepagrindė reikalavimo pagrįstumo ir to, jog būtent dabartinėje situacijoje nesiėmus užtikrinimo priemonių, ateityje dar gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, susijusi su ginčijamo įsakymo galiojimo laikinu nesustabdymu. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, kad galiojančiuose teisės aktuose (Antstolių įstatyme) nėra nustatyta antstolio netektų įgaliojimų grąžinimo tvarka, kaip teigia pareiškėjas, taip pat pati savaime nesudaro pagrindo teigti, jog egzistuoja būtinybė laikinai sustabdyti skundžiamo akto galiojimą. Atmestini abstraktūs atskirojo skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, nesivadovavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neatsižvelgė į prašomo užtikrinti reikalavimo pobūdį, neįvertino ginčijamo akto įvykdymo padarinių ir jų reikšmės įvykdyti būsimą teismo sprendimą. Be to, pareiškėjo akcentuojamas proporcingumo principas ir argumentas, kad sustabdžius ginčijamo įsakymo galiojimą, viešasis interesas nebus pažeidžiamas, šiuo atveju nesudaro pagrindo kitaip vertinti susiklosčiusią situaciją.

Dėl pareiškėjo prašymo sustabdyti administracinės bylos Nr. AS-968-520/2016 nagrinėjimą iki nebus priimta nutartis kasacinėje byloje Nr. 2K-450-697/2016 teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę pateikė, pirmosios instancijos teismas šį pareiškėjo prašymą išsprendė ir skundžiama nutartis buvo priimta, kurios teisėtumas ir pagrįstumas šiuo atveju tikrinamas, tada, kai pareiškėjo nurodoma baudžiamoji byla dar nebuvo išnagrinėta, t. y. galiojant įsiteisėjusiam apkaltinamajam nuosprendžiui, kurio vykdymą buvo atsisakyta sustabdyti. Baudžiamosios bylos baigtis šiuo atveju yra reikšminga iš esmės sprendžiant byloje kilusį ginčą dėl skundžiamo įsakymo pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau nedaro jokios įtakos vertinant, ar yra ABTĮ nustatytos sąlygos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Atsižvelgus į šioje nutartyje išdėstytus argumentus, spręstina, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą sustabdyti administracinės bylos Nr. AS-968-520/2016 nagrinėjimą. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad ši nutartis neužkerta kelio proceso dalyviams pateikti motyvuotą (pagrįstą faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais) prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo bet kurioje proceso stadijoje.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti skundo reikalavimą, taip pat teismui pateiktus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, yra pagrįsta ir teisėta, todėl paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Z. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė