2016-11-28 Nr. AB-22746-3-61-3-02660-2013-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1298-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02660-2013-3

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. B. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1–6) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2013 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-6303(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir valstybinė pensija) dalį už laikotarpį nuo 2011 m. birželio iki 2013 m. birželio mėn. – 2 539,55 Lt; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už 2011 m. spalio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 152,40 Lt; 4) įpareigoti VRM nuo 2013 m. birželio 1 d. mokėti tokio dydžio valstybinę pensiją, kokia buvo mokama iki valstybinės pensijos sumažinimo 2010 m. sausio 1 d.

Skunde pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2011 m. liepos 21 d. valstybinė pensija mokama sumažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kadangi 2011 m. lapkričio mėn. pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo sumažinta ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę. Be to, pareiškėjo nuomone, Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas prieštarauja konstituciniam valstybės, lygiateisiškumo, teisingumo ir proporcingumo principams.

VRM atsiliepime (b. l. 23–25) į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą arba bylą nutraukti.

Paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos nėra pripažintos prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat nurodė, kad pareiškėjo pensija nebuvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Paaiškino, jog pareiškėjas 2011 m. spalio mėn. dirbo tik 5 dienas, todėl jam buvo išmokėtas mažesnis priedas, o 2011 m. lapkričio mėn. valstybinė pensija nebuvo mažinta, kadangi spalio mėn. pajamos buvo nežymios (32,68 Lt) ir įtakos pensijos dydžiui neturėjo.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalį, skundas nenagrinėjamas, jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas į VRM kreipėsi praėjus daugiau nei 6 mėn. po nurodomų pažeidimų padarymo dienos, todėl pareiškėjo skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas kilęs dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija ginčo laikotarpiu buvo mažinama tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Atkreipė dėmesį, kad už 2011 m. spalio mėnesį pareiškėjui išmokėta mažesnė suma ne dėl pensijos mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, o dėl to, kad jam buvo išmokėtas mažesnis valstybinio socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas, todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už 2011 m. spalio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama nuo 2011 m. birželio mėn., be to, šis mažinimas pratęstas 2012–2013 m. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį, taigi pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2011 m. liepos mėn., t. y. gavęs nurodytu pagrindu sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2011 m. birželio mėn. taip pat 2012 m. vasario mėn. bei 2013 m. vasario mėn., gavęs pensiją už 2012 m. ir 2013 m. sausio mėnesius. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. liepos 12 d., t. y. nepraleidęs paminėto 3 metų termino.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį yra galimas, t. y. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą, kuriame konstatavo, kad toks teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos. Konstitucinis Teismas nusprendė, jog nėra pagrindo teigti, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai.

Konstituciniam Teismui konstatavus, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštaravo Konstitucijai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui 2011–2013 m. mokėta pareigūnų ir karių valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo išmokėti pareiškėjui dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusią pensijos nepriemoką. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatos nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjui nebetaikomos, teismas nematė pagrindo tenkinti ir išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo VRM mokėti pareiškėjui visą paskirtą valstybinę pensiją.

Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti 2013 m. liepos 1 d. VRM sprendimą Nr. 1D-6303(11). Minėtu sprendimu VRM atsisakė pareiškėjui išmokėti dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką. Kaip minėta, pareiškėjo pensija buvo mažinama pagrįstai, todėl nėra pagrindo panaikinti skundžiamą VRM sprendimą.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas V. B. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimu ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde kartoja argumentus, išdėstytus skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė mažesnę priteistiną sumą, nei pareiškėjas prašė paduodamas skundą. Dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo už 2011 m. spalio mėnesį pareiškėjui neišmokėta 152,40 Lt. Todėl skundas turėjo būti tenkintas bent jau dėl šio reikalavimo, nes Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atstovaudama ir Lietuvos valstybę, pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pažymi, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu perskaičiuota vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d., priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas V. B. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti VRM 2013 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-6303(11); 2) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2011 m. birželio iki 2013 m. birželio mėn. – 2 539,55 Lt; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, už 2011 m. spalio mėn. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 152,40 Lt; 4) įpareigoti VRM nuo 2013 m. birželio 1 d. mokėti tokio dydžio valstybinę pensiją, kuri buvo mokama iki valstybinės pensijos sumažinimo 2010 m. sausio 1 d.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. priteisimo. Nuo 2011 m. birželio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. birželio 1 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas, yra teisinga. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartą Konstitucinio Teismo praktiką, neturi priežasčių konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju Konstitucijos ginamos pareiškėjo teisės buvo pažeistos.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjo prašoma priteisti valstybinės pensijos nepriemoka 2012 ir 2013 metais susidarė dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, šiuo atveju – Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų – galiojimo pratęsimo.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį 2012 ir 2013 metais, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo ir įpareigojimo mokėti nurodyto dydžio valstybinę pensiją pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (pvz., 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015, 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016, 2016 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Kadangi pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neskundžia teismo sprendimo dalies dėl atsisakymo panaikinti VRM 2013 m. liepos 1 d. sprendimą Nr. 1D-6303(11), teisėjų kolegija dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies plačiau nepasisako.

Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad valstybinė pensija jam buvo mažinama ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, nepagrįsti. Iš byloje surinktų duomenų matyti, kad 2011 m. spalio mėn. pareiškėjo valstybinė pensija nebuvo mažinta remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis, tačiau pareiškėjui buvo išmokėtas mažesnis valstybinės pensijos priedas (b. l. 9).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, vadovavosi panašiose bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius