A-525-260-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A525-260/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00392-2012-2

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. vasario 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. L. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. R., D. K., J. R. (J. R.), A. Ž., I. R., G. R. (G. R.), G. R. (G. R.), B. D. (B. D.), P. R. (P. R.), I. Ž., R. D. (R. D.), S. D. (S. D.), M. J., A. Č., B. Š., L. R., A. T. (A. T.), L. R. (L. R.), J. R. (J. R.), I. I. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja skundu (I t., b. l. 1−4), kurį patikslino (I t., b. l. 16−60; 47−49), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) sprendimą, įformintą 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-133, kuriuo pavedama Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjai išbraukti S. L. pavardę iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės, patvirtintos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1747;

2) panaikinti Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2012 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-374.

Taip pat pateiktas prašymas priteisti žyminį mokestį ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad pareiškėjos senelis J. R. (J. R.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis turėjo penkias dešimtines žemės buvusiame Leščiniaki rėžiniame kaime, Vilniuje. Senelis mirė (duomenys neskelbtini). Prašymą atkurti nuosavybės teisės į senelio žemę 1996 m. kovo 27 d. pateikė pareiškėjos brolis J. R.. Prašyme brolis J. R. nurodė jam žinomus kitus piliečius, kurie turi teisę į šio turto susigrąžinimą − J. R., S. L. ir kt. (iš viso 14 pretendentų). 1996 metais pareiškėja tuometiniam Vilniaus apskrities valdytojui pateikė pareiškimą skirti jai naują iki dvidešimt arų žemės sklypą Pašilaičių arba Lazdynų rajone, o už likusią dalį žemės sumokėti kompensaciją. 1999 m. lapkričio 18 d. pareiškėja pakartotinai pateikė pareiškimą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, kuriuo prašė paaiškinti, kodėl negali atsiimti savo senelio J.

R. žemės. 2003 m. kovo 17 d. pareiškėja Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą, kuriuo prašė grąžinti senelio J. R. iki nacionalizacijos turėtą žemės sklypą Leščiniaki kaime. Iki šiol nuosavybės teisės į J. R. turėtą žemę jai neatkurtos. 2011 m. birželio 6 d. pareiškėja kreipėsi į Ministro Pirmininko tarnybą dėl žemės grąžinimo problemos sprendimo. Tarnyba pareiškėją informavo, kad ji negali pretenduoti į J. R. iki nacionalizacijos turėtą žemę, nes nėra tinkamai surašyto jos raštiško prašymo atkurti nuosavybės teisės į savininko J.

R. žemę. J. R. prašyme, kuriame ji nurodyta kaip jam žinoma pilietė, turinti teisę atkurti nuosavybės teises, nenurodyta prašymo surašymo ar gavimo tuometinėje Vilniaus apskrities valdytojo administracijoje data. Jos pareiškime, adresuotame tuometiniam Vilniaus apskrities valdytojui, skirti dvidešimt arų žemės, taip pat nenurodyta jo (pareiškimo) surašymo ar gavimo tuometinėje Vilniaus apskrities valdytojo administracijoje data, o 1999 m. lapkričio 18 d. pareiškimas, adresuotas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai, nėra pasirašytas.

Tarnybos nuomone, pirminis pareiškėjos prašymas, kuriame nurodyta prašymo surašymo data ir kuris pasirašytas − yra 2003 m. kovo 17 d. prašymas. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba priėjo išvadą, kad pareiškėjos 2003 m. kovo 17 d. prašymas paduotas pavėluotai, t.y. po 2001 m. gruodžio 31 d., todėl nelaikytinas paduotu teisės aktų nustatytais terminais. Tarnyba pavedė Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjai išbraukti pareiškėjos pavardę iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės, patvirtintos Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d.

įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747. Teigė, jog J. R. 1996 m. kovo 27 d. pateiktas prašymas atkurti nuosavybės teises į penkias dešimtines žemės, kuriame pareiškėja nurodyta kaip jam žinomas pilietis, turintis teisę į šio turto susigrąžinimą, turi būti laikomas pirminiu ir pagrindiniu pareiškėjos prašymu. Pažymėjo, kad šis prašymas pripažintinas tinkamu pareiškėjos valios išreiškimu atkurti nuosavybės teisės į J. R. turėtą žemę Leščiniaki kaime, Vilniuje, o vėlesnieji prašymai įvairioms institucijoms užsiimančioms žemės grąžinimu, pateikti archyviniai dokumentai bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tik įrodo pareiškėjos suinteresuotumą ir domėjimąsi žemės grąžinimo klausimu.

Nurodė, kad priimdama sprendimą pašalinti pareiškėją iš pretendentų sąrašo, Tarnyba neatsižvelgė į administracinių teismų suformuotą praktiką, pagal kurią asmenys, pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pareiškėjui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą, tačiau patys nepareiškę valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo jiems, nepripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą, tačiau asmenys, kurie pretendento prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo nurodyti kaip pretendentui žinomi piliečiai, turėję teisę į turto sugrąžinimą ir kurie savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms išreiškė kitais būdais (pvz., tarpusavio ir su pretendentu pasirašytu susitarimu, nurodančiu, į kurias to paties turto dalis jie pageidauja atkurti nuosavybės teisės, susitarimu dėl sugrąžintos žemės valdymo bendrosios nuosavybės teise ir pan.), pripažįstami pretendentais į nuosavybės teisių atkūrimą.

Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad tais atvejais, kai prašymas surašomas ne ant nustatytos formos blanko, nenurodomas nekilnojamojo turto dydis ir pan., teismas turėtų vertinti tokius piliečių prašymus kaip tinkamą valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo išreiškimą turinio ir formos aspektu, jeigu iš prašymo turinio aišku, kad pilietis tuo prašymu išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į konkrečiam asmeniui nuosavybės teise priklausiusį ir konkrečiais rūšiniais požymiais apibrėžtą nekilnojamąjį turtą.

Pabrėžė, kad pareiškėja aktyviai domėjosi nuosavybės teisių į buvusio savininko J. R. turėtą žemę atkūrimo procesu. Atkūrimo byloje Nr. 1753 yra pateikti notariškai patvirtinti jos pilietybę bei giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinantys dokumentai, įvairiu laikotarpiu surašyti raštiški paklausimai dėl žemės grąžinimo paspartinimo. Šie veiksmai rodo pareiškėjos suinteresuotumą žemės grąžinimu ir jokie formalumai (datos ant pareiškimo nenurodymas) negali užkirsti kelio į nuosavybės teisių atkūrimą.

Atkreipė dėmesį, kad 2000 m. sausio 6 d. raštu Nr. 31/00/20-19 Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius pareiškėją informavo, kad ji Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriuje naujiems sklypams gauti įrašyta į sąrašą pagal jos prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo datą (1996 m. kovo 27 d.) ir, kad jos eilės numeris sąraše yra 1610. Pareiškėja pabrėžė neturėjusi jokių abejonių, kad yra tarp pretendentų į J. R. grąžinamą žemę. Teigė, kad dabartiniai atsakovo veiksmai vertintini, kaip bandymas dirbtinai eliminuoti pareiškėją iš pretendentų sąrašo dėl smulkių procedūrinių neatitikimų arba kaip keršijimas už pateiktą skundą Ministro Pirmininko tarnybai.

Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nenumatyta, kad Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo turinio ir formos nesilaikymas yra pagrindas pripažinti prašymą nepaduotu. Teigė, kad šiuo atveju svarbus viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese, o jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas, kaip konstitucinės nuostatos, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia ir administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą, apimantį taip pat ir priimto prašymo trūkumų šalinimo inicijavimo procedūras.

Pabrėžė, kad visos, žemės grąžinimo procese dalyvaujančios, institucijos turėjo galimybę laiku informuoti, kad pareiškėjos prašymai neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų ir įpareigoti šiuos trūkumus pašalinti (įrašyti datą pasirašyti ant pateikto prašymo ir t.t), tačiau nuo 1996 metų, t. y. prašymo pateikimo datos, iki 2012 metų jokių procedūrinių klaidų neįžvelgė.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į skundą (I t., b. l. 83−87), kuriuo prašė skunde pateiktų prašymų netenkinti.

Paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 37 punktą, piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn nurodyta eilės tvarka ir vienas iš kriterijų nustatyti tą eilę ir yra piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo data. Kad eiliškumo numeris turi atitikti prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą, nes priešingu atveju būtų pažeistos atkūrimo įstatymo ir tvarkos nuostatos, yra pažymėta ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje. Atkreipė dėmesį, kad nei J. R. prašyme, kuriame pareiškėja nurodyta kaip pilietė, turinti teisę atkurti nuosavybės teises, nei pareiškime, skirti dvidešimt arų žemės, nėra nurodyta surašymo data ar gavimo tuometinėje Vilniaus apskrities valdytojo administracijoje data, o 1999 m. lapkričio 18 d. pareiškimas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai nėra pasirašytas, todėl negalima tiksliai nustatyti prašymo padavimo datos ir eilės numerio, kuriuo remiantis piliečiams nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn. Pažymėjo, kad panaikinus pareiškėjos nurodytus sprendimus, būtų pažeistos kitų asmenų, siekiančių gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus, teisės. Pabrėžė, kad Tarnybos teritoriniai padaliniai neturi juridinio asmens teisių, todėl Tarnybos padalinys, šiuo atveju – Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius, negali būti traukiamas į bylą kaip savarankiškas proceso dalyvis.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimu (IV t., b. l. 25−31) pareiškėjos skundą patenkino. Panaikino Tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos sprendimą, įformintą 2012 m. sausio 23 d. raštu Nr. 1SS-(7.5)-133, kuriuo pavedama Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjai išbraukti S. L. pavardę iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės, patvirtintos Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2)-1747. Panaikino Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjos 2012 m. vasario 8 d. įsakymą Nr. 49VĮ-(14.49.2)-374. Priteisė iš Nacionalinės žemės tarnybos 100 litų S. L. naudai teismo išlaidoms atlyginti.

Teismas rėmėsi Įstatymo 11 straipsniu, Tvarkos 9, 7, 37 ir 106 straipsniais. Nurodė, kad atsakovo pateikta nuosavybės teisės atkūrimo bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėja kartu su kitais asmenimis tuometiniam žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jį pasirašė, vėliau ne kartą kreipėsi su įvairiais paklausimais, pateikdavo į bylą dokumentus. Atsakovas pareiškėjai teikė atsakymus į paklausimus, pareiškėja buvo įrašyta į pretendentų atkurti nuosavybės teises eilę, apie eilės numerį buvo informuota.

Nors pareiškėjos prašymas teisės aktų formalių reikalavimų neatitinka, kaip matyti iš byloje esančių duomenų ir atsakovo veiksmų, pats atsakovas savo veiksmais pripažino, kad jis pirminį prašymą suvokė kaip tinkamą pareiškėjos valios išraišką ir pradėjo atitinkamą viešojo administravimo procedūrą. Byloje taip pat nekyla ginčo dėl to, kad prašymą tuometiniam Vilniaus apskrities valdytojui pasirašė pati pareiškėja. Teismas sutiko, kad ne visi pareiškėjos dokumentai yra pasirašyti, ne visur nurodyta surašymo data, tačiau taip pat pažymėjo, kad ne visi atsakovo pateikti dokumentai turi institucijos registravimo numerį, kas patvirtina aplaidų atsakovo jam nustatytų funkcijų atlikimą.

Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (2003 m. rugpjūčio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A7-709/2003) yra nurodęs, kad pirmiau minėtu Vyriausybės nutarimu nustatytos prašymo formos nesilaikymas nėra pagrindas pripažinti, kad prašymas nepaduotas, todėl formos trūkumai nesukelia neigiamų teisinių pasekmių. Teismas taip pat rėmėsi Atkūrimo įstatymo preambule ir 17 straipsnio 1 dalimi ir darė išvadą, kad Tarnyba turi pareigą aktyviai veikti realizuodama įstatyme numatytus siekius užtikrinti piliečių nuosavybės teisių tęstinumą bei padėdama įgyventi jiems konstitucinę teisę į nuosavybę.

Atsižvelgiant į Tarnybai minėtu įstatymu pavestų funkcijų valstybinę ir visuomeninę svarbą, jos veiksmų teisėtumas negali būti vertinamas apsiribojant tik formaliu tam tikrų teisės aktuose numatytų veiksmų atlikimu, turi būti vertinama, ar ši institucija kiekvienu konkrečiu atveju atliko visus veiksmus, reikalingus pasiekti įstatyme keliamiems tikslams. Teismas atkreipė dėmesį, kad nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuoja viešosios teisės normos, o atitinkama valstybės, savivaldybių ir jų institucijų veikla, susijusi su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu ir nacionalizuoto turto grąžinimu, yra veikla viešojo administravimo srityje.

Todėl atsakovas, kuriam įstatymų leidėjas suteikė įgaliojimus priimti sprendimus dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, inter alia privalo užtikrinti, jog administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų atsiradimu, visais atvejais būtų pagrįsti Konstitucija ir įstatymais. Tokia pareiga atsakovui tiesiogiai išplaukia ir iš Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatų. Viešojo administravimo subjektų vaidmuo nuosavybės teisių atkūrimo procese yra ypač svarbus, jų veiksmai turi sudaryti palankias sąlygas įstatymų nustatytiems tikslams pasiekti, todėl gero administravimo principas (teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kt.)., kaip konstitucinės nuostatos, kad visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, sudėtinė dalis, reiškia administravimo procedūrose dalyvaujančių šalių bendradarbiavimą.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, teisminio nagrinėjimo metu liudytojais apklaustų asmenų parodymų, teismas nustatė, kad pareiškėja kartu su kitais pretendentais atkurti nuosavybės teises pareiškė valią 1996 metais. Ji nuosekliai laikėsi savo pozicijos dėl nuosavybės teisių atkūrimo, teikė dokumentus, pakartotinus prašymus. Į pareiškėjos prašymus atsakovas iki pat 2012 metų nėra pateikęs atsisakymo atkurti pareiškėjai nuosavybės teises, bei nenurodė, kad byloje yra pateikti trūkumų turintys dokumentai ir kaip reikėtų juos ištaisyti, atvirkščiai – pareiškėja iš atsakovo veiksmų tikėjosi, kad yra pretendentė atkurti nuosavybes teises.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje situacijoje, kai nustatyta, kad pareiškėja 16 metų buvo informuojama, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta, kad sprendžiami nuosavybės teisių atkūrimo klausimai, nustatomas pretendento eiliškumas ir panašiai, pareiškėjai pareiškus pretenzijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo proceso vilkinimo, pareigūnai po 16 metų pastebi, kad pastarosios paduotas prašymas neteisingai užpildytas; daroma išvada, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti.

Teismas darė išvadą, kad tokia situacija ne tik prieštarauja teisingumo ir protingumo reikalavimams, bet ir apskritai negali būti suderinama su nuosavybės teisių atkūrimo proceso tikslais ir paskirtimi. Atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis gero administravimo principais, kaip kad įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Tai reiškia, kad atsakovas, tinkamai atlikdamas jam įstatymų pavestas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo srityje, privalėjo vos tik gavęs netinkamai surašytus dokumentus informuoti apie tai jį pateikusį asmenį, tačiau to nepadarė, t. y. patys pareigūnai 16 metų aplaidžiai vykdė savo pareigas.

Vadovaudamasis protingumo ir teisingumo principais, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėja praleido įstatymu nustatytą terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti ir išbraukė jos pavardę iš pretendentų sąrašų, atsakovo sprendimai yra nepagrįsti, neteisėti ir naikintini. Teismas atkreipė dėmesį į tą (jau minėtą) aplinkybę, kad atsakovas pats teismui pateikė nuosavybės teisių atkūrimo bylos medžiagą, kurioje VAVA atsakymai pretendentui nepasirašyti, be datos ir registracijos numerio, t. y. oficialių dokumentų trūkumai nėra atsitiktinis dalykas nuosavybės teisių atkūrimo srityje dirbančių pareigūnų veikloje.

Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą, kad problemos dėl pareiškėjos prašymo datos nenurodymo kilo ne tiek dėl pareiškėjos kaltės, kiek dėl pareigūnų, priėmusių šį prašymą ir privalėjusių fiksuoti pateikiamų prašymų trūkumus, aplaidumo.

III. Atsakovas Tarnyba pateikė apeliacinį skundą (IV t., b. l. 49−54), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Be atsiliepime į skundą pateiktų argumentų, papildomai nurodo, kad Tvarkos 37 punkto nuostatos imperatyvios, todėl tvirtinant naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai piliečiams eilę, būtina vadovautis asmenų pirminio prašymo padavimo data. Pažymi, kad atkūrimo byloje yra nemažai įrodymų, sudarančių pagrindą neabejoti, kad pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo padavė Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais, tačiau nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad prašymas paduotas būtent 1996 m. kovo 28 d. Teigia, kad pareiškėjai eilės numeris Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų, individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilėje nustatytas klaidingai, todėl ir buvo priimtas skundžiamas Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus įsakymas. Negalint nustatyti tikslios pirminio prašymo padavimo datos, negalima nustatyti ir Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų, individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eiles numerio. Todėl pareiškėja turėtų kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo teisės aktų nustatyta tvarka. Teismui nustačius prašymo padavimo datą, pareiškėja galėtų būti įtraukta į eilę naujam žemės sklypui gauti pagal prašymo padavimo datą.

Pareiškėja pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (IV t., b. l. 59−61), kuriuo prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Teigia, kad apeliacinio skundo tenkinti nėra teisinio pagrindo, nes jis iš esmės atkartoja argumentus išdėstytus atsiliepime. Pastebi, kad apeliaciniame skunde atsakovas jau pripažįsta, kad pareiškėjos prašymas paduotas laiku, t. y. 1996 metais ir iš esmės pasisako tik dėl to, kad negalima nustatyti konkrečios prašymo pateikimo dienos. Pareiškėja sutinka su teismo išvada, kad pareiškėjos prašymo datos nenurodymas kilo ne tiek dėl pareiškėjos kaltės, kiek dėl pareigūnų, priėmusių šį prašymą ir privalėjusių fiksuoti pateikiamų prašymų trūkumus, aplaidumo. Mano, kad klausimas dėl tikslios prašymo padavimo datos − 1996 m. kovo 27 ar 28 dienos turi būti sprendžiamas administracine tvarka, atsakovui sudarius komisiją, kuri ištirtų medžiagą ir priimtų sprendimą dėl konkrečios prašymo padavimo dienos. Pažymi, kad konkrečios dienos nustatymas nėra pagrindas naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo. Atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, kad pareiškėja išvis negali būti pretendente į žemės atkūrimą, tuo grindė ir Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus įsakymo teisėtumą. Teismui šį aktą panaikinus, atsakovas nepateikia jokių argumentų dėl jo teisėtumo, bet vis tiek nepagrįstai prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, jog atsakovo įsakymu (II t., b. l. 53) pareiškėja buvo išbraukta iš Piliečių, pageidaujančių naujų žemės sklypų individualiai statybai už Vilniaus miesto savivaldybei iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtoje teritorijoje turėtą žemę, eilės (toliau – ir Piliečių eilė). Atsakovas tokį sprendimą motyvavo tuo, jog pirminis pareiškėjos prašymas atkurti nuosavybės teises, atitinkantis tokiam prašymui keliamus reikalavimus, buvo pateiktas tik 2003 m. kovo 17 d., t. y. praleidus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą.

Nagrinėjamu atveju aktualios Atkūrimo įstatymo ir Tvarkos nuostatos. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numato, jog nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais ir šio įstatymo nustatyta tvarka iki 2001 m. gruodžio 31 d. Piliečiams, praleidusiems nustatytą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Atkūrimo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodoma piliečio, turinčio teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, vardas, pavardė, gyvenamoji vieta, išlikusio nekilnojamojo turto savininko vardas, pavardė ir to turto rūšis, dydis, buvimo vieta, nuosavybės teisių į šį turtą pagrindas, dabartinis turto valdytojas, nuosavybės teisių netekimo laikas ir būdas.

Pagal Tvarkos 37 punktą, piliečiams, kurie nepatenka į šiame punkte numatytas pirmumo teisę gauti sklypus kategorijas, nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai perduodami neatlygintinai nuosavybėn pagal jų prašymų atkurti nuosavybės teises padavimo datą. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas arba jo įgaliotas žemėtvarkos skyriaus vedėjas sprendimą atkurti nuosavybės teises priima piliečiams pasirinkus žemės sklypą pagal nustatytąją eilę (Tvarkos 106 p.).

Įvertinus byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog pirminis prašymas atkurti nuosavybės teises, kuriame pareiškėja išreiškė savo valią atkurti nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą yra pareiškėjos brolio J. R. vardu surašytas, tačiau taip pat ir pareiškėjos bei dar dviejų asmenų – D. K. ir Č. R. pasirašytas, prašymas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamą turtą adresuotas Vilniaus apskrities valdytojui (III t., b. l. 13 antra pusė).

Dėl šios priežasties, nepaisant to, jog ranka rašytame pareiškime (II t., b. l. 31 antra pusė) nėra nurodyta jo surašymo data, pareiškėja laikytina tinkamai išreiškusia valią atkurti nuosavybės teisę. Bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjos teisę atkurti nuosavybės teises pripažino ir pats atsakovas – priėmė prašymą, pradėjo administracinę procedūrą, Žemėtvarkos ir teisės departamentas prie Žemės ūkio ministerijos pareiškėjos prašymą paaiškinti, kodėl ji negali atsiimti jai priklausančios žemės, vadovaudamasis įstatymų nustatyta tvarka, persiuntė Vilniaus apskrities viršininkui (II t., b. l. 16 pirma ir antra pusės), atsakydama į šį paklausimą Vilniaus apskrities viršininko administracija nurodė, kad pareiškėja įrašyta į sąrašą naujiems sklypams gauti pagal 1996 m. kovo 27 d. prašymo pateikimo datą, taip pat nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybei suprojektavus naujus žemės sklypus, jie bus siūlomi eilės tvarka, pareiškėjos eilės numeris 1610 (II t., b. l. 15 pirma ir antra pusės). Be to, Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrius 2003 m. kovo 6 d. prie nuosavybės teisių atkūrimo bylos prijungė pareiškėjos pateiktus dokumentus (II t., b. l. 21 antra pusė), priėmė ir tenkino kitus pareiškėjos prašymus (I t., b. l. 181 antra pusė; I t., b. l. 180 antra pusė), 2007 m. liepos 20 d. raštu Nr. S22-836 informavo pareiškėją apie jai tenkančios atkurti dalies vertę (I t., b. l. 138 antra pusė).

Pareiškėja buvo įsitikinusi, jog jos pateiktas prašymas atitinka jam keliamus reikalavimus ir užregistruotas pagal 1996 m. kovo 28 d. pateikimo datą. Tai patvirtina pareiškėjos prašymuose šalia bylos numerio Nr. 1753 nurodoma prašymo padavimo data 1996 m. kovo 28 d. (I t., 180 antra pusė, 181 antra pusė, II t., b. l. 21 antra pusė, 168 antra pusė).

Svarbu akcentuoti, jog informaciją, kad bus išbraukiama iš Piliečių eilės (2012 m. vasario 23 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-133 (I t., b. l. 5−9)) pareiškėja gavo tik kaip atsakymą į 2011 m. birželio 6 d. pareiškimą skirtą Ministro Pirmininko tarnybai, prašant išspręsti nuosavybės teisės atkūrimo problemą, o pats įsakymas išbraukti pareiškėją iš Piliečių eilės, nustatytos 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747, priimtas tik 2012 m. vasario 8 d (I t., b. l. 53).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos prašymas nors ir be nurodytos datos buvo priimtas, pareiškėja buvo įrašyta į eilę naujiems sklypams gauti ir net šešiolika metų buvo joje, atsakovui neabejojant prašymo atitikimu reikalavimams ir neprašant jo taisyti, pareiškėjai atsakovui teikiant prašymus ir paklausimus, gaunant atsakymus, pareiškėjai pagrįstai susiformavo teisėti lūkesčiai, kad jos nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta sklandžiai ir nuosavybės teisės bus atkurtos, remiantis laiku paduotu tinkamu prašymu.

Teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo elgesys – prašymo su akivaizdžiais formos trūkumais priėmimas ir tolesni veiksmai, leidžiantys pareiškėjai pagrįstai tikėtis, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta sklandžiai, ir tik 2012 m. sausio 23 d. priimtas sprendimas (I t., b. l. 5−9), jog pareiškėjos prašymo data nėra aiški, todėl ji laikytina praleidusia Atkūrimo įstatyme nustatytą terminą ir išbraukiama iš Piliečių eilės, laikytinas nerūpestingu ir aplaidžiu institucijos darbu. Tokiam atsakovo elgesiui pareiškėja negalėjo daryti įtakos, todėl dėl to atsirandantys neigiami padariniai negali būti perkeliami jai. Dėl šios priežasties, net ir konstatavus, kad atsakovas priimdamas pareiškėjos prašymą be datos ir be gavimo institucijoje žymos veikė aplaidžiai, nėra pagrindo pripažinti, kad į 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-1747 patvirtintą Piliečių eilę pareiškėja buvo įrašyta netinkamu numeriu. Todėl pareiškėjos išbraukti iš Piliečių eilės, kas buvo padaryta Tarnybos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo 2012 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.)-374 (I t., b. l. 53), nebuvo teisinio pagrindo.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinio skundo padavimo metu atsakovas jau nebeneigia, to, jog pareiškėjos pirminis skundas buvo paduotas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pabaigos ir pabrėžia tik tai, jog negali nustatyti tikslios prašymo padavimo datos ir nėra surinkta pakankamai įrodymų, kad prašymas paduotas 1996 m. kovo 28 d.

Atsakant į šį argumentą pastebėtina, jog atsakovas netinkamai supranta įrodinėjimo pareigos naštą šioje byloje. Atsižvelgiant į pirmosios instancijos teismo nurodytus Atkūrimo įstatymo tikslą ir atsakovo pareigas šiame procese, į tai, jog šis neaiškumas atsirado būtent dėl atsakovo aplaidaus darbo, įrodymus apie pareiškėjos prašymo padavimo datą rinkti turi ne pareiškėja, o atsakovas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka ir su pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad atsižvelgiant į tai, jog tiksli pareiškimo padavimo data nežinoma dėl paties pareiškėjo aplaidumo, būtent jis turėjo atlikti administracinę procedūrą ir, įvertinęs visus bylos duomenis, nustatyti tikslią pareiškimo padavimo datą. O kilus neaiškumams ir atsakovui dėl savo paties aplaidumo negalint nustatyti, kada tiksliai buvo paduotas prašymas, turėtų būti laikomasi pirminės paties atsakovo išreikštos pozicijos, jog prašymas buvo pateiktas laiku, t. y. 1996 metais ir nors konstatuota, kad atsakovas, priėmęs prašymą, kuriame nėra datos, pats ant jo neuždėjęs gavimo žymos ir šio prašymo pagrindu šešiolika metų vykdęs administracinę procedūrą elgėsi aplaidžiai, laikytina, kad į 2011 m. gegužės 9 d. įsakymu Nr. 49VĮ-(14.49.2.2.)-1747 į Piliečių eilę 2003 numeriu pareiškėja įtraukta pagrįstai ir negali būti iš jos išbraukiama ar perkeliama žemiau (suteikiant didesnį eilės numerį), nes tokiu atveju būtų pažeisti atsakovo suformuoti pareiškėjos teisėti lūkesčiai.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka, jog vadovaujantis Tvarkos 37 punktu, sudarant ir tvirtinant naujų žemės sklypų, perduodamų neatlygintinai piliečiams eilę, turi būti vadovaujamasi asmenų pirminio prašymo padavimo data. Tačiau nagrinėjamu atveju, kai, kaip minėta, pirminio prašymo data nenustatyta ne tiek dėl pareiškėjos, kiek dėl atsakovo kaltės, esant neaiškumams, pareiškėja negali būti nepagrįstai atsidurti blogesnėje padėtyje. Atsakovo argumentas, jog tenkinus pareiškėjos reikalavimą būtų pažeisti kitų eilėje esančių asmenų interesai, atmestinas, nes įvertinus tai, jog pareiškėja tokį ilgą laiką buvo eilėje turėdama numerį suteiktą jai kaip padavusiai prašymą 1996 m. kovo 28 d. ir tai, jog patenkinus reikalavimą, jai būtų paliekamas tas pats turėtas, o ne suteikiamas aukštesnis, numeris, konstatuoti galimo trečiųjų suinteresuotų asmenų teisių pažeidimo nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, nustatė visas bylos išsprendimui svarbias aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kuris paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė