2013-08-22 Nr. AB-4287-3-61-3-01330-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A520-1033/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01330-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugpjūčio 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje dėl sprendimo panaikinimo pagal atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą (pareiškėja – J. P., trečiasis suinteresuotas asmuo – R. L.).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo (toliau – ir Fondas) administracija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir atsakovas, administracija) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir komisija) 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-87(AG-74/05-2012), o pareiškėjos J. P. (toliau – ir pareiškėja) 2012 m. balandžio 5 d. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas skunde nurodė, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymas, įstatymas) 3 straipsnio 2 dalimi ir Kreipimosi į Vaikų išlaikymo fondo administraciją dėl Vaikų išlaikymo fondo išmokų tvarkos aprašo 5 punktu, į administraciją gali būti kreipiamasi, kai vaikas ilgiau kaip mėnesį negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Atsakovas pažymėjo, kad išlaikymo dydis nustatomas pagal antstolio išduotą pažymą, patvirtinančią, jog vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo.

Atsakovas pabrėžė, kad valstybė, teikdama nustatyto dydžio išlaikymą vaikui, kartu įgyja teisę reikalauti, jog asmuo, privalantis išlaikyti vaiką, sugrąžintų valstybei jos išmokėtas vaiko išlaikymo lėšas. Pareiškėja į Vaikų išlaikymo fondo administraciją kreipėsi 2009 m. liepos 29 d. dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo gavimo. Prie prašymo pateikė antstolės R. S. 2009 m. liepos 27 d. pažymą Nr. 0106/09/07219/1, kurioje buvo nurodyta, kad pagal Kauno miesto apylinkės teismo išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. 2-7095-192/2006 iš R. L. vaikams P. L. ir M. L. išlaikyti nustatyta mokėti po 250 Lt kiekvienam vaikui išieškotojai J. P.. Pažymoje taip pat buvo nurodyta, kad 2009 metų balandžio – birželio mėnesiais vaikams nebuvo mokamas teismo sprendimu nustatytas išlaikymas. 2009 m. rugsėjo 24 d. pažyma Nr. 1.37-3543 administracija informavo pareiškėją, kad jos prašymas ir dokumentai yra gauti bei užregistruoti, taip pat nurodė, kad apie priimtus sprendimus pareiškėja bus informuota. Atsakovas pabrėžė, kad minėtoje pažymoje administracija nurodė visus reikalavimus bei aplinkybes, kurių pareiškėja turi laikytis, o apie bet kokius pasikeitimus bei aplinkybes, turinčias įtakos Vaikų išlaikymo fondo išmokai mokėti, privalu pranešti administracijai per 3 darbo dienas. 2009 m. spalio 2 d. administracija priėmė sprendimus Nr. 1.35-13466 ir Nr. 1.35-13467 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo, kuriais buvo nuspręsta abiem pareiškėjos vaikams kiekvieną mėnesį mokėti po 195 Lt dydžio išmoką, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą.

Atsakovas pažymėjo, kad 2011 m. gruodžio 5 d. buvo gautas skolininko R. L. sąskaitos išrašas Nr. D1-26251, iš kurio matyti, jog pareiškėjai 2011 m. sausio, vasario, kovo, gegužės, rugpjūčio, rugsėjo, spalio, lapkričio mėnesiais buvo pervesta po 310 Lt, o liepos mėnesį – 620 Lt vaikams išlaikyti, iš viso skolininkas pervedė 3 100 Lt. Nurodė, kad administracija įvertino visus pateiktus dokumentus ir 2012 m. kovo 13 d. priėmė sprendimus Nr. V2-2548 ir Nr. V2-2550 dėl sprendimo pakeitimo. Šiais sprendimais buvo pakeisti 2009 m. spalio 2 d. sprendimai Nr. 1.35-13466 ir Nr. 1.35-13467 dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo ir atitinkamai perskaičiuotos išmokų sumos, mokėtinos iš Vaikų išlaikymo fondo. Administracija 2012 m. kovo 13 d. priėmė sprendimus Nr. V2-2549 ir Nr. V2-2551 dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo nutraukimo, kuriais nusprendė M. L. ir P. L. nuo 2011 m. liepos 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą, nes skolininkas pradėjo mokėti priteistą išlaikymą. Apie priimtus sprendimus ir susidariusią permoką pareiškėja buvo informuota 2012 m. kovo 13 d. raštu Nr. (1.34-23017)D2-6739.

Atsakovas nurodė, jog priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus, vadovavosi galiojančiomis teisės aktų nuostatomis, kurios numato, kad administracija privalo nutraukti išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimą, jeigu išnyksta Vaikų išlaikymo fondų išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti įstatymo 3 straipsnyje. Atsakovas pažymėjo, kad įstatymo 12 straipsnio 1 dalis nustato, jog administracija turi teisę išsiieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos išmokos, jeigu buvo pateikta klaidinga informacija ar nebuvo pranešta apie aplinkybių, nurodytų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Vadovaujantis Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo tvarkos aprašo 9 punktu, atsiradus aplinkybėms, turinčioms įtakos išmokos mokėjimui, pareiškėjas raštu apie pasikeitimus privalo informuoti administraciją ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą, o pagal 10 punktą pareiškėjas neteisėtai gautą Vaikų išlaikymo fondo išmoką privalo grąžinti administracijai.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėja apie pareigą pranešti apie bet kokį aplinkybių pasikeitimą buvo informuota tinkamai, ir tvirtino, kad pareiškėja sąmoningai nevykdė teisės aktuose numatytos pareigos ir administracijai nepateikė informacijos apie gautus mokėjimus iš skolininko, todėl darė išvadą, kad pareiškėja piktnaudžiavo ir siekė gauti išlaikymo lėšas tiek iš skolininko, tiek iš Vaikų išlaikymo fondo. Atsakovas tvirtino, kad Vyriausioji administracinių ginčų komisija nepagrįstai vadovavosi tik pareiškėjos nuomone, o ne skolininko pateiktais įrodymais. Atsakovas pažymėjo, kad skolininkas administracijai atnešė rašytinius įrodymus (2011 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. 10.16.S-1784 ir sąskaitos išrašą) ir paaiškino, kad mokėjo pareiškėjai teismo sprendimu nustatytą išlaikymą vaikams P. L. ir M. L.. Atsakovas nesutiko su komisijos argumentais, kad dėl susidariusios situacijos turėjo kreiptis į antstolį bei į pareiškėją dėl pažymos, atitinkančios įstatymo numatytus reikalavimus, pateikimo.

Pareiškėja J. P. atsiliepime į skundą nurodė, jog nesutinka su atsakovo skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Pareiškėja teigė, kad atsakovas, priimdamas sprendimus, nepagrįstai rėmėsi tik skolininko pateiktais paaiškinimais ir nutraukė vykdytus mokėjimus iš Vaikų išlaikymo fondo, taip pažeisdamas pareiškėjos nepilnamečių vaikų interesus. Skolininkas nuo 2011 m. sausio 31 d. mokėjo po 310 Lt, nes siekė sumažinti Kauno miesto apylinkės teismo priteistą 11 400 Lt išlaikymo kreditorinį įsiskolinimą. Pareiškėja pabrėžė, kad, būdama skolininko kreditore (plačiąja prasme), pagrįstai turėjo pagrindą šiuos mokėjimus vertinti kaip išlaikymo įsiskolinimo (11 400 Lt) dalies padengimą. Atsakovo teisė gali būti apginta susigrąžinant lėšas iš asmens, kuris privalo išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, kurio pareigų nevykdymas ir lėmė atsakovo mokėjimo atsiradimą.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą atmetė.

Teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsniu, nuostatomis, jog antstolis, vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo išieškojimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatas, išduoda išieškotojui nustatytos formos pažymą, patvirtinančią, kad vaikas negauna viso arba dalies teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo. Vaikų išlaikymo fondo išmokos mokamos tol, kol yra šiame straipsnyje nustatyti pagrindai ir kol vaikas teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi turi teisę gauti išlaikymą. Teismas, įvertinęs proceso šalių paaiškinimus, įrodymus, padarė išvadą, kad tarp šalių ginčo dėl J. P. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d. gautų 3 100 Lt iš skolininko R. L. nėra, o proceso šalių pozicijos skiriasi dėl minėtų lėšų paskirties, t. y., pareiškėjos teigimu, skolininkas, pradėjęs mokėti jai po 310 Lt, pradėjo mažinti Kauno miesto apylinkės teismo priteistą 11 400 Lt išlaikymo kreditorinį įsiskolinimą, o, atsakovo nuomone, mokėtos lėšos buvo skirtos periodinėms išmokoms vaikams išlaikyti.

Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu iš R. L. buvo priteistos ne tik periodinės išmokos po 250 Lt kiekvienam vaikui mokėti nuo 2006 m. balandžio 28 d. iki kiekvieno vaiko pilnametystės, bet ir vaikų išlaikymo įsiskolinimas – 11 400 Lt, kuris susidarė už laikotarpį nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2006 m. balandžio 28 d. Teismas sutiko su Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos nurodytais argumentais, kad administracija privalėjo pasinaudoti jai įstatymo 10 straipsnio 1 punkte nustatyta teise reikalauti iš įmonių, institucijų, įstaigų ir organizacijų pateikti informaciją, reikalingą administracijos funkcijoms atlikti, ir įvertinti, ar įstatyme numatyti pagrindai mokėti išmokas iš Vaikų išlaikymo fondo išnyko, ir šį faktą pagrįsti tinkamais įrodymais, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakovas teisės aktuose nustatytą pareigą atliko netinkamai.

III. Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d sprendimą, Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2012 m. balandžio 19 d. sprendimą Nr. 3R-87(AG-74/05-2012), pareiškėjos J. P. 2012 m. balandžio 5 d. skundą atmesti ir palikti galioti Fondo administracijos direktoriaus 2012 m. kovo 13 d sprendimus nepakeistus.

Atsakovas apeliacinį skundą motyvuoja tuo, kad nagrinėjant bylą nebuvo atsižvelgta į visas faktines aplinkybes. Teigia, jog pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigą, numatytą įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, t. y. per nurodytą terminą administracijai nepranešė apie pasikeitusias aplinkybes, todėl administracija nutraukė išmokų mokėjimą. Remiantis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi administracija turi teisę iš pareiškėjos, kurios prašymu buvo mokamos išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jei ji pateikė klaidingą informaciją ar nepranešė administracijai apie aplinkybių, numatytų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą. Nurodo, kad apie pareigą pranešti apie bet kokį aplinkybių pasikeitimą pareiškėja buvo tinkamai informuota, išsiunčiant jai reikalingus dokumentus, t. y. pažymą apie dokumentų priėmimą bei informacinį pranešimą Nr. (1.34-23017)D2-27341 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo“.

Atsakovas nurodo, jog pareiškėja sąmoningai nevykdė teisės aktuose nustatytos pareigos, t. y. nepateikė informacijos apie gautas išmokas, siekdama gauti mokėjimus tiek iš skolininko, tiek iš Vaikų išlaikymo fondo. Atsakovas pažymi tai, jog dalyvaudamas Vilniaus apygardos administracinio teismo posėdyje skolininkas R. L. patvirtino, kad buvo mokami būtent alimentai. Atsakovas apeliaciniame skunde remiasi ir lingvistiniu įstatymo aiškinimu, t. y. nurodo, kad skolininkas yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo ar nemoka visos priteistos sumos. Atsakovas teigia, kad iš gautų dokumentų, kuriuos skolininkas pats pateikė administracijai, akivaizdu, jog skolininkas tinkamai vykdė teismo sprendimą. Fondo administracija nurodo, kad siekdama išsiaiškinti aplinkybes bendravo su antstolės R. S. kontora. Vadovaudamasis antstolės R. S. kontoros skyriaus išduotomis 2012 m. balandžio 17 d. pažymomis Nr. 2188 ir Nr. S-2189, atsakovas daro išvadą, jog antstolis nekontroliavo skolininko mokėjimų, nes įmokas skolininkas turi mokėti asmeniškai išieškotojui į sąskaitą, todėl išskaitas pagal vykdomuosius raštus kontroliavo išieškotoja, kuri apie pasikeitusias aplinkybes ir turėjo informuoti administraciją. Siekdama tinkamai vykdyti teisės aktuose numatytas funkcijas bei uždavinius, Fondo administracija prašo teismo pateikti išaiškinimą, kaip turi būti vertinamos skolininko mokamos periodinės išmokos, ar prioritetas teikiamas kasdieniams vaiko poreikiams, t. y. lėšos pirmiausia turi būti užskaitomos kaip periodinės išmokos vaikui išlaikyti, mokamos už kiekvieną konkretų mėnesį, ir tik teismo nustatyta išlaikymo lėšų dydį viršijanti suma turi būti vertinama kaip skolos dengimas, ar prioritetas teikiamas susidariusiai skolai dengti už neteiktas išlaikymo lėšas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas iš dalies tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje administracinis ginčas kilo dėl atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. kovo 13 d. priimtų sprendimų Nr. V2-2548, Nr. V2-2550, Nr. V2-2549, Nr. V2-2551 teisėtumo ir pagrįstumo.

Pagal bylos duomenis atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija 2012 m. kovo 13 d. sprendimais Nr. V2-2549 ir Nr. V2-2551 „Dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo nutraukimo“, vadovaudamasis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 2, 4 dalimis, 6 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 10.1 ir 13 punktais, atsižvelgdamas į gautą skolininko R. L. 2011 m. gruodžio 5 d. pranešimą Nr. D1-26251, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 7 d. pažymą, nusprendė nuo 2011 m. liepos 1 d. nutraukti išmokų mokėjimą P. L. ir M. L., nes skolininkas R. L. pradėjo mokėti priteistą išlaikymą (b. l. 22-23).

Atsakovas Vaikų išlaikymo fondo administracija 2012 m. kovo 13 d. sprendimais Nr. V2-2548 ir Nr. V2-2550, vadovaudamasis Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 4 straipsnio 2 dalimi, Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356, 3 punktu, atsižvelgdamas į gautą skolininko R. L. 2011 m. gruodžio 5 d. pranešimą Nr. D1-26251, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 7 d. pažymą apie įvykdytus išskaitymus iš asmens išmokų Nr. 10.16.S-1784 (bylų Nr. 1.34-23017, Nr. 1.34-23018), nusprendė pakeisti Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų direktoriaus 2009 m. spalio 2 d. sprendimus dėl išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo Nr. 1.35-13466 ir Nr. 1.35-13467, pagal kuriuos M. L. ir P. L. nuo 2009 m. liepos 29 d. kiekvieną mėnesį buvo mokama po 195 Lt išmoka iš Vaikų išlaikymo fondo. Sprendimais Nr. V2-2548 ir Nr. V2-2550 buvo sumažintos išmokėtos išmokos už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. birželio 30 d. (b. l. 20-21).

Pažymėtina, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-7095-192/2006 buvo priteista iš skolininko R. L. nepilnamečiams vaikams P. L. ir M. L. išlaikyti periodinės išmokos po 250 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2006 m. balandžio 28 d. iki kiekvieno vaiko pilnametystės bei priteistas iš R. L. vaikų išlaikymo įsiskolinimas – 11 400 Lt (už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. balandžio 28 d.). Iš šio teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, jog priteistas įsiskolinimas nuo 2003 m. gegužės 1 d. (pirmosios instancijos teismo sprendime neteisingai nurodyta data 2005 m. sausio 1 d.) taip pat nustatytas, atsižvelgiant į periodines išmokas, t. y. išlaikymas priteistas vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.200 straipsniu, kuris numato, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos, o tik išlaikymo įsiskolinimas negali būti išieškotas daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos.

Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad vaikų P. L. ir M. L. motina J. P. Antstolės R. S. kontoros skyriui pateikė Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 22 d. išduotą vykdomąjį raštą Nr. 2-7095-192/2006 „dėl alimentų“ (taip nurodyta Antstolės R. S. kontoros 2012 m. balandžio 17 d. pažymoje) išieškojimo iš skolininko R. L.. Antstolės R. S. kontoros 2012 m. balandžio 17 d. pažymoje nurodyta, kad šis vykdomasis raštas 2009 m. rugpjūčio 28 d. išsiųstas į Kauno miesto Santakos pensijų poskyrį išlaikymui išskaičiuoti (b. l. 19). Pagal bylos duomenis antstolė R. S. 2009 m. liepos 27 d. išdavė pažymą, kad 2009 m. balandžio, gegužės, birželio mėnesiais J. P. nebuvo išmokėtos iš skolininko R. L. priteistos vaikams išlaikyti pinigų sumos (b. l. 11). 2009 m. rugsėjo 24 d. Garantinio ir vaikų išlaikymo fondų administracija gavo pareiškėjos J. P. prašymą išmokoms iš Vaikų išlaikymo fondo gauti, kuris buvo patenkintas 2009 m. spalio 2 d. priėmus sprendimus Nr. 1.35-13466 ir Nr. 1.35-13467 (b. l. 13-14). Šiais sprendimais buvo nuspręsta abiems nepilnamečiams vaikams kiekvieną mėnesį nuo 2009 m. liepos 29 d. mokėti po 195 Lt dydžio išmoką, kol atsiras įstatyme nustatyti pagrindai sustabdyti arba nutraukti išmokų mokėjimą. Išmokos nepilnamečiams vaikams buvo paskirtos tuo pagrindu, kad pareiškėja nurodė ir pateikė įrodymus, jog skolininkas R. L. visiškai nemoka vaikams priteistų periodinių išmokų, t. y. visiškai neteikia išlaikymo.

Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 4 dalį skolininkas (šio įstatymo taikymo prasme) yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos. Vaiko išlaikymo lėšos – lėšos vaikui išlaikyti, kurias privalo skirti asmuo pagal teismo sprendimą arba teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį ir kurios mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį (Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 2 straipsnio 6 dalis). Pagal šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalį Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo. Fondas išmoka teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytą išlaikymą, o kai vaikas gauna tik dalį nustatyto išlaikymo, – teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatytos ir skolininko mokamos sumos skirtumą. Abiem atvejais išmoka vienam vaikui per mėnesį negali būti didesnė negu 1,5 MGL dydžio.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama ir vertindama šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, pabrėžia, kad tėvai turi pareigą išlaikyti savo nepilnamečius vaikus (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnis, CK 3.192 straipsnis). Valstybė išlaiko nepilnamečius vaikus, ilgiau kaip mėnesį negaunančius išlaikymo iš tėvo (motinos) ar kitų pilnamečių artimųjų giminaičių, turinčių galimybę juos išlaikyti (CK 3.204 straipsnio 1 ir 2 dalys). Tokia iš esmės nuostata įtvirtinta ir Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti vaiko teisę į socialinę apsaugą ir garantuoti valstybės įsipareigojimą esant šiame įstatyme nustatytiems pagrindams suteikti vaikui nustatyto dydžio išlaikymą. Taigi valstybė turi suteikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą tik tuo atveju, kai nepilnamečiai vaikai negauna išlaikymo iš savo tėvų ar kitų asmenų, kurie pagal įstatymą juos turi išlaikyti.

Pagal Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 6 straipsnio 1 dalį vaikų išlaikymo fondo administratorius (toliau – ir administratorius) privalo nutraukti išmokų mokėjimą, jeigu yra bent vienas iš šių įstatyme numatytų pagrindų: 1) išnyksta išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti įstatymo 3 straipsnyje; 2) skolininkas miršta; 3) atsiranda Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyti vaikui priteisto išlaikymo išieškojimo nutraukimo pagrindai. Pareiškėjas privalo raštu pranešti administratoriui apie nurodytas aplinkybes ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo tos dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie šių aplinkybių atsiradimą (2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje pateikti įrodymai, kad nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. Kauno valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrius pagal vykdomąjį dokumentą Nr. 0106/09/07219/1, gautą 2009 m. rugsėjo 3 d., iš skolininko R. L. išskaitė ir pervedė išieškotojai J. P. 4 978,09 Lt , t. y. laikotarpiu nuo 2009 m. spalio 1 d. iki 2009 d. lapkričio 31 d. kas mėnesį pervedė po 196,47 Lt, laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 30 d. – po 184,64 Lt, o laikotarpiu nuo 2010 m. gruodžio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. – po 196,47 Lt (b. l. 17-18). Taip pat buvo pateiktas įrodymas (banko sąskaitos išrašas), kad skolininkas R. L. laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d. sumokėjo J. P. 3 100 Lt, t. y. 10 kartų sumokėjo po 310 Lt (b. l. 16). Sąskaitos išraše nurodyta, kad pervedamos pinigų sumos „vaikų išlaikymui“. Iš šių įrodymų matyti, kad pareiškėja kai kuriais mėnesiais (pvz., sausio, vasario, liepos, rugpjūčio ir kt.) kas mėnesį iš skolininko R. L. gaudavo po 500 Lt lėšų vaikams išlaikyti. Byloje nustatyta, kad pareiškėja, gaudama Kauno valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus pažymoje ir skolininko R. L. sąskaitos išraše nurodytas pinigų sumas, apie tai neinformavo atsakovo.

Pareiškėja Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai skundė atsakovo 2012 m. kovo 13 d. priimtus sprendimus Nr. V2-2548, Nr. V2-2550, Nr. V2-2549, Nr. V2-2551 tuo pagrindu, kad šie sprendimai nepagrįstai ir neteisėtai buvo grindžiami tuo, jog skolininkas R. L. nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d. sumokėdamas 3 100 Lt pradėjo mokėti išlaikymą, priteistą periodinėmis išmokomis. Pareiškėja teigė, kad skolininkas, mokėdamas po 310 Lt ir sumokėdamas 3 100 Lt, padengė dalį priteisto 11 400 Lt įsiskolinimo, o ji, būdama R. L. kreditore (plačiąja prasme), turėjo pagrindą šiuos mokėjimus užskaityti taip, kaip juos suprato.

Vyriausioji administracinių ginčų komisija 2012 m. balandžio 19 d. sprendimu Nr. 3R-87(AG-74/05-2012) įpareigojo atsakovą panaikinti minėtus 2012 m. kovo 13 d. sprendimus, nurodydama, kad atsižvelgiant į Kauno valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriaus 2011 m. lapkričio 7 d. pažymą turi būti perskaičiuotos pareiškėjai išmokėtos išmokos, tačiau atsakovas be faktinio ir teisinio pagrindo perskaičiavo pareiškėjai išmokėtas pinigų sumas bei visiškai nutraukė išlaikymo vaikams mokėjimą, remdamasis minėtu skolininko R. L. pateiktu sąskaitos išrašu. Vyriausioji administracinių ginčų komisija sprendime nurodė, kad atsakovas, turėdamas galimybę kreiptis tiek į antstolį, vykdantį išieškojimus, tiek į pareiškėją, prašydamas pateikti su R. L. administracijai pateiktu dokumentu (sąskaitos išrašu) susijusius paaiškinimus bei antstolio pažymą, atitinkančią įstatymo reikalavimus, neatliko šių veiksmų. Sprendimu konstatuota, kad vien minėtas sąskaitos išrašas, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, tiesiogiai neįrodo, kad skolininkas moka būtent periodines išmokas.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovo skundą, kuriuo buvo ginčijamos Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo išvados dėl nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių, susijusių su skolininko R. L. nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d. sumokėta 3 100 Lt suma, pripažino pagrįstomis ir teisėtomis Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos sprendimo išvadas, kad atsakovas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo 2012 m. kovo 13 d. sprendimais Nr. V2-2548, Nr. V2-2550 perskaičiuoti išmokėtų išmokų ir sprendimais Nr. V2-2549, Nr. V2-2551 nutraukti išmokų mokėjimo, remdamasis tuo, kad skolininkas R. L. nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d. sumokėjo 3 100 Lt sumą. Pirmosios instancijos teismas akcentavo tai, kad atsakovui skolininko pateikta informacija nebuvo pakankama bei išsami, nes sąskaitos išrašo paaiškinimuose nurodytas įrašas „vaikų išlaikymui“ pagrįstai galėjo būti skirtas ir susidariusiam vaikų išlaikymo įsiskolinimui padengti, o ne periodinėms išmokoms mokėti, kaip tvirtina atsakovas, bei tai, kad atsakovas, tik gavęs atitinkamą pažymą iš antstolio kontoros, galėjo daryti išvadą, kad skolininkas pradėjo mokėti būtent periodines išmokas.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendime konkrečiai nenurodė, kad bylos nagrinėjimo metu būtent ir buvo nustatyta aplinkybė, jog skolininkas R. L., nuo 2011 m. sausio 30 d. sumokėdamas 10 kartų po 310 Lt, nemokėjo teismo sprendimu priteisto išlaikymo periodinėmis išmokomis ir jo nepilnamečiai vaikai M. L. ir P. L. negavo teismo sprendimu priteisto išlaikymo ir dėl to neišnyko Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šioje byloje nagrinėjamo administracinio ginčo pobūdį, į Vaikų išlaikymo fondo įstatyme įtvirtintus pagrindus, kuriems esant valstybė moka išmokas vaikams išlaikyti, konstatuoja, kad šioje byloje turėjo būti nustatyta teisiškai reikšminga bylai išspręsti aplinkybė: ar nepilnamečiai vaikai M. L. ir P. L. gavo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis po 250 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį iš skolininko R. L., kai Kauno valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrius pervedė dalį skolininko R. L. gaunamos pensijos J. P. bei pats skolininkas J. P. pervedė 3 100 Lt laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d.

Kaip jau buvo minėta, Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, kad Fondas moka nepilnamečiams vaikams išmokas tik tuo atveju, kai vaikai negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna dalį nustatyto išlaikymo. Nagrinėjamu atveju atsakovas, gavęs įrodymus, t. y. sąskaitos išrašą apie skolininko R. L. sumokėtą 3 100 Lt sumą „vaikų išlaikymui“ laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d., Kauno valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyriais pažymą apie tai, kad iš skolininko R. L. gaunamos pensijos išskaityta ir pervesta J. P. 4 978,09 Lt suma, t. y. kiekvieną mėnesį iš skolininko gaunamos pensijos yra išskaitoma atitinkama suma, perskaičiavo išmokėtas išmokas bei nutraukė Fondo išmokų mokėjimą tuo pagrindu, kad išnyko Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien tai, jog atsakovas negavo iš antstolės R. S. pažymos, kad skolininkas moka vaikams teismo sprendimu priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis, bei pareiškėjos J. P. paaiškinimų, kaip ji vertina skolininko laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 30 d. iki 2011 m. lapkričio 26 d. sumokėtą 3 100 Lt sumą „vaikų išlaikymui“, sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog nepilnamečiai vaikai pradėjo gauti teismo sprendimu priteistą išlaikymą periodinėmis išmokomis ir tokiu būdu išnyko Vaikų išlaikymo fondo įstatymo 3 straipsnyje nustatytas pagrindas, kuriam esant yra mokamos nepilnamečiams vaikams išmokos.

Nagrinėjamu atveju pabrėžtina, kad būtent pirmosios instancijos teismas šioje administracinėje byloje turėjo išsiaiškinti ir nustatyti aplinkybes, susijusias su skolininko R. L. mokamu priteistu išlaikymu nepilnamečiams vaikams ir su tuo, ar nepilnamečiai vaikai gavo iš skolininko išieškomą ir skolininko geruoju sumokėtą išlaikymą, kuris priteistas teismo sprendimu, kiekvieną mėnesį, t. y. tuo laikotarpiu, kai pareiškėjai buvo mokamos Fondo išmokos, skirtos vaikams išlaikyti.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnyje įtvirtinta, jog imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia – vaiko interesai. Lietuvos valstybė įsipareigoja teikti vaikui tokią apsaugą ir globą, kokios reikia jo gerovei, atsižvelgdama į jo tėvų, globėjų ar kitų asmenų, atsakančių už jį pagal įstatymą, teises ir pareigas, ir tam tikslui imasi atitinkamų teisinių ir administracinių priemonių. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 4 straipsnyje įtvirtinta, kad tėvai, kiti teisėti vaiko atstovai, valstybės, vietos savivaldos ir visuomeninės institucijos, kiti fiziniai ir juridiniai asmenys privalo laikytis nuostatų bei principų, kad visur ir visada pirmiausia turi būti atsižvelgiama į teisėtus vaiko interesus; kad nė vienas vaikas negali būti paliktas be gyvenamojo būsto, minimalių pragyvenimo lėšų ir globos ar rūpybos; t. t. Taigi nagrinėjamu atveju nepilnamečių vaikų interesai yra prioritetiniai, tačiau negalima situacija, kai mokamos Fondo išmokos nepilnamečiams vaikams, nors šie vaikai gauna iš skolininko išieškomas lėšas bei skolininko geruoju mokamas lėšas, skirtas vaikams išlaikyti.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas aplinkybes, susijusias su skolininko R. L. mokamu priteistu išlaikymu nepilnamečiams vaikams, atribojo Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu priteistas iš R. L. nepilnamečiams vaikams P. L. ir M. L. išlaikyti periodines išmokas po 250 Lt kiekvienam vaikui kas mėnesį nuo 2006 m. balandžio 28 d. iki kiekvieno vaiko pilnametystės bei priteistą iš R. L. vaikų išlaikymo įsiskolinimą – 11 400 Lt (už laikotarpį nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki 2006 m. balandžio 28 d.), bei darė išvadą, kad skolininko R. L. sumokėta 3 100 Lt suma „vaikų išlaikymui“ galėjo būti skirta ir susidariusiam vaikų išlaikymo įsiskolinimui padengti, neišreikalavęs visų dokumentų, susijusių su antstolės R. S. atliekamu Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimo vykdymu ir teisiškai neįvertinęs šių dokumentų.

Pažymėtina, kad Antstolės R. S. kontoros skyrius 2012 m. balandžio 17 d. pažymoje yra nurodęs, jog Antstolės R. S. kontoros skyriui yra pateiktas vykdomasis raštas Nr. 2-7095-192/2006 dėl 11 400 Lt išieškojimo iš skolininko R. L. išieškotojai J. P., ir įmokas skolininkas asmeniškai moka išieškotojai į sąskaitą (komisijos bylos 49 lapas). Antstolės R. S. kontoros skyrius kitoje 2012 m. balandžio 17 d. pažymoje yra nurodęs, kad Antstolės R. S. kontoros skyriui yra pateiktas vykdomasis raštas Nr. 2-7095-192/2006 „dėl alimentų“ išieškojimo iš skolininko R.

L. ir šis vykdomasis raštas 2009 m. rugpjūčio 28 d. yra išsiųstas į Kauno miesto Santakos pensijų poskyrį išlaikymui išskaičiuoti (komisijos bylos 50 lapas). Byloje nėra surinkta įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti, kiek buvo išduota vykdomųjų raštų, kiek buvo užvesta vykdomųjų bylų, dėl kokių priežasčių buvo išskaidytas Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimo vykdymas. Pagal bylos duomenis Kauno valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus Santakos pensijų skyrius pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 736 straipsnį dalį pensijos išskaičiuoja pagal vykdomąjį raštą Nr. 2-7095-192/2006 „dėl alimentų“, išskaičiuojama dalis yra žymiai mažesnė, nei kad nustatyta teismo sprendimu, o byloje nėra jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima nustatyti:

1) kas ir kokiu būdu išieško kitą dalį periodinių išmokų, kurių nepadengia išskaičiuojama pensijos dalis;

2) kokiu pagrindu antstolė R. S. vykdo tik Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu priteistos 11 400 Lt sumos išieškojimą;

3) kokiu pagrindu J. P. nurodo antstolei, kokia gauta pinigų suma turi būti sumažinta iš R. L. išieškoma priteista 11 400 Lt skola;

4) dėl kokių priežasčių antstolė nesiima priemonių, kad skolininko mokamos pinigų sumos būtų skirtos vaikams išlaikyti. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad šis išlaikymas (11 400 Lt) kaip ir išlaikymas periodinėmis išmokomis nuo 2006 m. balandžio 28 d. yra priteistas ne J. P. ar jos naudai, o nepilnamečiams vaikams. CK 3.185 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vaikų ir tėvų turto atskyrimo principas. Pagal bylos duomenis pareiškėja uzufrukto teise tvarko iš skolininko R. L. gaunamus vaikams išlaikyti pinigus (CK 3.190 straipsnio 1 dalis).

Pažymėtina, kad vaiko teisės į išlaikymą nepertraukiamas įgyvendinimas gali būti užtikrintas ir vaiko išlaikymo tikslai (būtinų sąlygų vaikui sveikai, darniai fiziškai ir psichiškai augti, vystytis bei tobulėti užtikrinimas) gali būti pasiekti tik tada, kai tėvai sąžiningai bei itin atidžiai ir rūpestingai vykdo įstatyme (CK 3.185 straipsnio 1 dalis, 3.190 straipsnio 1 dalis) jiems nustatytas su vaikui nuosavybės teise priklausančiu turtu, be kita ko, gaunamu ir kaip išlaikymas, tvarkymu susijusias teises bei pareigas.

CK 3.203 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik jo interesams. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad tėvų, nevykdančių ar netinkamai vykdančių savo pareigas vaikams, veiksmai ar neveikimas vertintini kaip priešingi teisei. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog iki 2011 m. spalio 1 d. galiojusi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 733 straipsnio 1 dalis nustatė, kad išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų antstolis pradeda skolininko darbdaviui ar kitam išmokančiam asmeniui pateikdamas vykdomąjį dokumentą, kartu su vykdomuoju dokumentu antstolis pateikia patvarkymą vykdyti vykdomąjį dokumentą.

Patvarkyme nurodoma, kokius veiksmus privalo atlikti asmuo, kuriam pateikiamas vykdyti vykdomasis dokumentas. Patvarkyme turi būti nurodoma išskaitymų iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų bei davinių dydis, periodiškumas, kaip turi būti pasielgta su išskaitytais pinigais, darbdavio atsakomybė už antstolio reikalavimo nevykdymą bei kiti sprendimo vykdymui būtini nurodymai, o siunčiant vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis, išieškojimo įsiskolinimas apskaičiuojamas nurodant įsiskolinimo sumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 733 straipsnio 3 ir 4 dalys).

Nuo 2011 m. spalio 1 d. galiojanti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 733 straipsnio 4 dalis nustato, kad kai yra išlaikymo periodinėmis išmokomis skola, patvarkyme dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo taip pat nurodoma skola. Šiuo atveju iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų pajamų pirmiausia atskaitomos periodinės išmokos, o jeigu Kodekso 736 straipsnyje nustatyta tvarka apskaičiuotų išskaitų suma didesnė už periodinių išmokų sumą, šių sumų skirtumas skiriamas periodinių išmokų skolai padengti.

Kadangi pirmosios instancijos teismas neišreikalavo iš antstolės R. S. informacijos apie Kauno miesto apylinkės teismo 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimo vykdymą, vykdomosios bylos ar vykdomųjų bylų, nenustatė ir neišsiaiškino aplinkybių, susijusių su šio sprendimo (ar jo dalies) vykdymu, todėl darytina išvada, kad nebuvo išsamiai ir visapusiškai išnagrinėtos aplinkybės, susijusios su skolininko R. L. mokamu išlaikymu ir su aplinkybėmis, ar nepilnamečiai vaikai gavo kiekvieną mėnesį teismo sprendimu priteistą ir iš skolininko išieškomą bei skolininko geruoju mokamą išlaikymą. Dėl šios priežasties konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nesurinkus visų įrodymų ir nenustačius teisiškai reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių tam, kad būtų teisingai išspręsta byla. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pasisakęs, kad teismui nesurinkus visų įrodymų, kuriuos galėjo surinkti, jog būtų nustatytos visos bylai svarbios aplinkybės, pažeidžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis (pvz., 2003 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1229/2003).

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas faktines bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-374/2012; kt.). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byloje turi būti renkami nauji įrodymai, jie vertinami, į šių įrodymų pobūdį, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, kad yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 142 straipsnio 1 dalis, 143 straipsnis).

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, tačiau atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, šis atsakovo prašymas netenkintinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė