2022-03-02 Nr. AB-4820-3-61-3-04441-2021-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1447-575/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04441-2021-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų H. S. H. M. ir H. A. I. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų H. S. H. M. ir H. A. I. I. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. 1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2021 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. 21M35264 (toliau – ir Sprendimas) ir Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos (toliau – ir Komisija) 2021 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 6K-1515 (toliau – ir Komisijos sprendimas) bei įpareigoti Migracijos departartamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad savo kilmės šalį paliko dėl grėsmės jų gyvybei ir sveikatai. Grėsmė jiems kilo iš žmonos šeimos pusės – (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, išsiųsti į kilmės valstybę, uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką. Pareiškėjai Sprendimą apskundė išankstine skundų nagrinėjimo tvarka. Komisijos sprendimu pareiškėjų skundas buvo atmestas kaip nepagrįstas.

3. Pareiškėjai pažymėjo, kad Sprendimas nelogiškas, nepagrįstas, su klaidomis. Pareiškėjai nurodė realias aplinkybes ir pagrindė savo prašymą, jie atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus dėl pabėgėlio statuso ir jiems turi būti suteikiama papildoma apsauga pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus. Grįžimo į kilmės valstybę atveju prieglobsčio prašytojams kiltų reali individualaus persekiojimo rizika. Atsakovas nepagrįstai ir iš esmės be argumentų pareiškėjų pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu. Pareiškėjai aiškiai nurodė, kad jiems grėsmė kyla dėl įvykdyto garbės nusižengimo – moters santykių su vyru, kuriems nepritarė giminė.

4. Viena iš galimų kraujo keršto konflikto atsiradimo priežasčių (duomenys neskelbtini). (Duomenys neskelbtini).

5. Vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjai priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės prasižengimą. Atsižvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjų kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, pareiškėjai priėjo prie išvados, kad jų išsakyta grėsmė yra reali. Atsakovas turėjo suteikti prieglobstį dėl visiškai pagrįstos baimės patirti persekiojimą.

6. Sprendime, spręsdamas dėl pareiškėjų išsiuntimo, pareiškėjų vertinimu, atsakovas nepagrįstai rėmėsi 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio 4 dalies išimtimi. Savo elgesiu pareiškėjai neparodė, kad jie kelia grėsmę viešajai tvarkai. Pareiškėjai bendradarbiavo su institucijomis prieglobsčio motyvų nustatymui, pateikė asmens dokumentus; nėra padarę tvarkų ar taisyklių pažeidimų, jų pasakojimas ir išvykimas iš kilmės valstybės buvo sąlygotas patiriamos baimės dėl persekiojimo, pareiškėjas visą laiką buvo geranoriškas, todėl nėra jokių objektyvių prielaidų išvadai, kad jie savanoriškai neišvyktų iš šalies. Atsakovo sprendimai negali būti grįsti prielaidomis, o Direktyvoje nurodytos išimtinės aplinkybės nebuvo nustatytos ar pagrįstos.

7. Atsakovas nepagrįstai ir neproporcingai taikė maksimalų draudimo atvykti laiką. Pareiškėjai dėjo nuoširdžias pastangas padėti tyrimui, iš kilmės valstybės išvyko vedini siekio apsisaugoti nuo gresiančio pavojaus gyvybei ir sveikatai. Jų veiksmuose nebuvo jokio piktnaudžiavimo, pareiškėjai laikėsi nustatytų tvarkų, o jų išvykimas iš kilmės valstybės buvo nulemtas siekiamo tikslo – saugaus gyvenimo.

8. Pareiškėjų vertinimu, atsakovas neįvykdė pareigos tinkamai ir individualizuotai išnagrinėti jų prašymą, nepagrįstai ignoravo pateiktus įrodymus, klaidingai pritaikė aktualią informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybę. Sprendimas naikintinas kaip neišsamus ir nepagrįstas, turintis esminių prašymo tyrimo ir sprendimo formos bei turinio trūkumų.

9. Pareiškėjai nesutiko su Komisijos sprendimo motyvu, kad skunde nenurodė pagrįstų motyvų žodiniam skundo nagrinėjimui. Pareiškėjų teigimu, skunde nurodė, kad jiems turi būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas išklausymas, prašyta atsakovo sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, jog būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas, teisingas skundo išnagrinėjimas. Komisija neištaisė jokių Sprendimo trūkumų: nepagrįstai pareiškėjų prašymą laikė nepatikimu įrodymu; nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad kilmės valstybės informacija patvirtina, jog garbės nusižengimus įvykdžiusiems asmenims (duomenys neskelbtini) kyla reali grėsmė. Atsakovas, darydamas išvadas apie saugumo padėtį (duomenys neskelbtini), rėmėsi iš esmės Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – ir EPPB) ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio. Be to, ši ataskaita apima metų senumo duomenis. Tuo tarpu saugumo padėtis yra sparčiai besikeičianti, todėl aktualūs naujausi duomenys yra būtini teisėtam sprendimui priimti. Komisija neįsigilino ir tinkamai neįvertino motyvų dėl pareiškėjų išsiuntimo bei draudimo atvykti. Komisijos sprendimas neišsamus, nepagrįstas, iš esmės nesigilinta į skunde pateiktus motyvus ir nesutikimo priežastis, nepateikta išsamių motyvų į pareiškėjų skundo argumentus, todėl naikintinas kaip nepagrįstas, stokojantis aktualios ir naujausios informacijos apie kilmės valstybę.

10. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti.

11. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjai nepateikė jokių jų prašymo motyvus patvirtinančių įrodymų, todėl pasakojimo turinio patikimumas buvo vertinamas atsižvelgiant į surinktą kilmės valstybės informaciją ir laikantis Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 (toliau – ir Tvarkos aprašas) 99 punkto nuostatų. Pažymėjo, kad abiejų pareiškėjų pasakojimas nedetalus, nesmulkmeniškas, bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjai atsakinėjo trumpai, nepraplėsdami pirminio pasakojimo ribų, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais arba pateikdavo bendro pobūdžio atsakymus.

12. Pareiškėjai neįrodė, kad jiems iš pareiškėjos šeimos gresia reali individuali susidorojimo grėsmė ir jų kilmės valstybė negalės apsaugoti. Pažymėjo, kad nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Migracijos departamento vertinimu, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos suteikimo pareiškėjams poreikį.

13. Atsakovas nurodė, kad Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjai atvyko neteisėtai (asmenų grupėje) pėsčiomis neleistinoje vietoje kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikyti pareigūnų. Aplinkybių visuma leido pareiškėjų veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pažymėjo, kad iki Sprendimo priėmimo pareiškėjai nepateikė prašymo leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę. Jei pareiškėjai nori savanoriškai grįžti, jie gali kreiptis į Migracijos departamentą ar Valstybės sienos apsaugos tarnybą, t. y. jei pareiškėjai pateiks prašymą leisti savanoriškai grįžti į kilmės valstybę, tokiu būdu bus inicijuota procedūra, kurios metu šis klausimas ir bus išspręstas. Pareiškėjams draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jie į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respublika, kelia nelegalios migracijos grėsmę. Pažymėjo, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio. Tarptautinė teisė nesuteikia pabėgėliams teisės pasirinkti prieglobsčio šalį; ji taip pat neleidžia jiems neteisėtai judėti tarp gretimų valstybių siekiant pasinaudoti geresnėmis sąlygomis.

14. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjų skundą nagrinėjusi Komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjų skundo nagrinėjimas būtų būtinas. Tokių aplinkybių skunde neįvardijo ir patys pareiškėjai. Vien tai, kad pareiškėjų skundas buvo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, nesant jokių objektyvių duomenų apie tai, jog tam tikros reikšmingos bylos aplinkybės dėl šios priežasties liko neįvertintos, nesudaro pagrindo vertinti, kad Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

15. Atsakovas laikė nepagrįstais skundo argumentus, kad Migracijos departamentas nesurinko naujausios informacijos apie jų kilmės šalį ir rėmėsi EPPB rekomendacinio pobūdžio ataskaita. Anot Migracijos departamento, 2021 m. EPPB gairės yra patikimas ir aktualus šaltinis, kuriuo Migracijos departamentas turėjo pagrindą remtis vertindamas beatodairiško smurto lygį (duomenys neskelbtini), juolab, kad pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas. Nagrinėjant pareiškėjų prieglobsčio prašymą buvo įvertinta būtent pareiškėjų individuali situacija kilmės valstybės informacijos kontekste. Tyrimo metu nenustatytos ir pareiškėjai neįvardijo tokių aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pareiškėjams dėl jų asmeninių savybių (duomenys neskelbtini) būtų kilęs pavojus patirti realią rimtą žalą.

II. 16. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino iš dalies, t. y. pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir išdėstė jį taip: „Uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiams H. S. H. M. ir H. A. I. I. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos”; pakeitė Sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir išdėstė jį taip: „Įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (duomenys neskelbtini) piliečiams H. S. H. M. ir H. A. I. I. pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“. Atitinkamai pakeitė Komisijos sprendimo dalį, o likusią pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

17. Remiantis rašytiniais bylos duomenimis teismas nustatė, kad:

17.1. Pareiškėjai neteisėtai, neleistinoje vietoje kirto Lietuvos Respublikos sieną ir prieglobsčio pasiprašė tik po to kai pareigūnų buvo sulaikyti ir pristatyti į užkardą.

17.2. Pareiškėjų apklausa įvyko 2021 m. spalio 21 d., kurios metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

17.3. Prieglobsčio prašytojai teigė, kad (duomenys neskelbtini).

17.4. Migracijos departamentas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti pareiškėjams pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje; nesuteikti papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje; įsigaliojus sprendimui dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) nesuteikimo ir nesant priežasčių, dėl kurių, remiantis Įstatymo 128 straipsnio 2 dalimi, sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas, išsiųsti pareiškėjus iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); uždrausti pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką 5 (penkis) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 3 (trejus) metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Tokias išvadas Migracijos departamentas padarė įvertinęs tai, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų apie tariamą grasinimą, persekiojimus, jie teigė, kad jiems buvo grasinama tik telefono žinutėmis, o fizinio susidorojimo prielaidą jie daro patys. Sprendime konstatuota, kad pareiškėjų pasakojimas nebuvo detalus, o nurodyti tariami persekiotojai (pareiškėjos senelis ir dėdės) yra nevalstybiniai subjektai. Tyrimo metu nebuvo nustatyta faktinių aplinkybių, kad pareiškėjai kyla reali persekiojimo rizika ir jos nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Sprendime konstatuota, kad prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Remdamasis EPPB 2021 m. informacija, Migracijos departamentas konstatavo, kad beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad „vien dėl buvimo“ šioje teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjai neatitiko ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, numatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17.5. Pareiškėjai, vadovaudamasis Įstatymo 1351 straipsniu, kreipėsi į Komisiją dėl Sprendimo teisėtumo. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą, priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundo netenkino.

17.6. Pareiškėjai nesutikdami su Sprendimu bei Komisijos sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą.

18. Teismas, įvertinęs pareiškėjų pasakojimus, apklausų metu ir teisme duotus paaiškinimus bei Migracijos departamento surinktą informaciją, sutiko su atsakovo išvada, kad pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų pagal Įstatymo 87 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai nepateikė jokių įrodymų apie tariamą grasinimą, persekiojimus, jie pasakojime teigė, jog jiems buvo grasinama tik telefono žinutėmis, o fizinio susidorojimo prielaidą jie darė patys. Įvertinęs pareiškėjų pasakojimo turinį, teismas sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjų pasakojimas nebuvo detalus, o nurodyti tariami persekiotojai (pareiškėjos senelis ir dėdės) yra nevalstybiniai subjektai. Iš pareiškėjų paaiškinimų, teiktų tiek Migracijos departamente apklausos metu, tiek teismo posėdžio metu, teismas nusprendė, kad nėra faktinių aplinkybių, jog pareiškėjams kyla reali persekiojimo rizika, nėra individualios persekiojimo grėsmės dėl pareiškėjų rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

19. Teismas sutiko su atsiliepimo argumentais, kad abiejų pareiškėjų pasakojimas nedetalus, nesmulkmeniškas, bandant išsiaiškinti papildomas detales, pareiškėjai atsakinėjo trumpai, nepraplėsdami pirminio pasakojimo ribų, dažnai į papildomus klausimus atsakydavo vos keliais žodžiais arba pateikdavo bendro pobūdžio atsakymus. Pareiškėjai nurodė, kad jie (duomenys neskelbtini).

20. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų paaiškinimai neatitiko Tvarkos aprašo 99 punkte nustatytų kriterijų, todėl jiems pagrįstai nebuvo taikomas abejonės privilegijos principas. Pareiškėjų istorija nėra pagrįsta kitais (be pasakojimų) įrodymais, nei savaime sklandi, dėl to nėra tikėtina. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjų abstraktūs teiginiai ir surinkta informacija nesuponuoja, jog pareiškėjos senelis ir dėdės galėtų veikti valstybės vardu ar valstybė nenorėtų ar negalėtų pareiškėjų apsaugoti dėl konvencinių priežasčių. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindė prielaidos, kad tariamas persekiotojas (pareiškėjos senelis ir dėdės) galėtų veikti valstybės vardu arba pasitelkti valstybę vykdant persekiojimą. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Įstatymo 86 straipsnio 2 dalimi, nevalstybiniai subjektai gali būti „persekiojimo vykdytojais“ tik tuo atveju, jeigu valstybiniai subjektai negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Pirminę pareigą apsaugoti savo piliečius turi kilmės valstybė, o tarptautinė bendruomenė šią pareigą perima tik tuo atveju, kai kilmės valstybės jos nevykdo. Duomenų, pagrindžiančių prielaidą, kad kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjams apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei, kad toks negalėjimas ar nenoras būtų sąlygotas „konvencinėmis“ priežastimis (jos rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais), pareiškėjai nepateikė. Pareiškėjos pateiktos informacijos visuma nepagrindė išvados, kad tarp tariamai gresiančio persekiojimo ir 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – ir Konvencija) saugomų asmens individualių savybių gali būti priežastinis ryšys ar bent jau koreliacija, o tai savaime sąlygoja atsisakymą suteikti pabėgėlio statusą. Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad Migracijos departamentas pagrįstai vertino, jog pareiškėjų prašymas suteikti jiems prieglobstį ar tarptautinę apsaugą buvo nemotyvuotas ir jų pateikti išvykimo iš kilmės šalies motyvai bei deklaruotina baimė grįžti nelaikytina visiškai pagrįsta.

21. Nagrinėjimo metu taip pat nebuvo nustatyta pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjams grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jie neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Teismas įvertino, kad Migracijos departamentas, vadovaudamasis Tvarkos aprašo nuostatomis, tinkamai atliko prieglobsčio prašytojų prašymo suteikti jiems prieglobstį Lietuvos Respublikoje vertinimą ir vadovaudamasis pagrįstos tikimybės principu bei atsižvelgdamas į apklausų metu pateiktą informaciją, pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytų kriterijų.

22. Teismas pažymėjo, kad Migracijos departamentas pagrįstai nevertino, ar pareiškėja priklauso socialinei grupei (nes tokį vertinimą reikėtų atlikti tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyta, kad asmuo visiškai pagrįstai bijo persekiojimo). Teismas sutiko ir su atsakovo atsiliepimo argumentais, kad nors surinkta kilmės valstybės informacija patvirtina, jog kilmės šalyje už garbės nusižengimus gresia susidorojimas, tačiau surinkta kilmės valstybės informacija nepatvirtino, kad visi veiksmai, kuriems nepritaria šeima, yra vertintini kaip garbės nusižengimai. Pareiškėjai neįrodė, kad jiems iš pareiškėjos šeimos gresia reali individuali susidorojimo grėsmė ir jų kilmės valstybė negalės apsaugoti. Nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės kontekste. Ginčo atveju pareiškėjų nurodoma baimė grįžti į kilmės valstybę grindžiama tik pačių pareiškėjų subjektyviu situacijos vertinimu, nepagrįstu objektyviais veiksniais.

23. Remiantis bylos medžiaga teismas nustatė, kad pareiškėjų išvykimo iš savo kilmės valstybės priežastys nėra susijusios su Įstatymo 86 straipsnyje nurodytomis priežastimis, o nurodomo galimo persekiojimo priežastys išskirtinai susijusios su pareiškėjos šeima. Bet to, nėra jokių duomenų, kad grįžus į kilmės šalį pareiškėjams grėstų mirties bausmė, kankinimas, žiaurus, nežmoniškas elgesys ar orumo žeminimo grėsmė. Taigi, teismas priėjo prie išvados, kad pareiškėjai neįrodė jokių Įstatymo 87 straipsnyje įtvirtintų sąlygų, kurių pagrindu jiems galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Teismas įvertino, kad atsakovas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai taip pat neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teismas vadovavosi Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos tvarkos (toliau – ir Tvarka) 222 punktu ir nurodė, kad Migracijos departamento diskrecija nuspręsti dėl prieglobsčio prašytojo dalyvavimo, nagrinėjant jo prašymą, būtinumo. Atsižvelgęs į keliamo ginčo faktines aplinkybes, prašymo argumentus, Migracijos departamento surinktą medžiagą, teismas nenustatė, kad Migracijos departamentui atsisakius nagrinėti pareiškėjų prašymą žodinio proceso tvarka, tuo buvo pažeista jų teisė į tiesioginį, rungtynišką procesą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai buvo išklausyti tris kartus, iš jų vieną kartą teismo posėdyje.

24. Teismo vertinimu, nors ir nustatytų aplinkybių visumoje prieita prie išvados, kad pareiškėjai kelia neteisėtos migracijos grėsmę, tačiau atsižvelgiant į Tvarkoje esančius pavyzdinius kriterijus ir individualią pareiškėjų situaciją, būtų proporcinga skirti pareiškėjams draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos.

25. Kadangi Sprendimo dalį dėl draudimo pareiškėjams atvykti į Lietuvos Respubliką teismas sumažino iki dvejų metų, prieita prie išvados, kad yra pagrindas keisti ir kitą Sprendimo dalį, kuria nuspręsta įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 3 dalį trejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, keičiant šį laikotarpį, t. y. įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjams atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį dvejus metus nuo jų išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

26. Kitą pareiškėjų skundo dalį teismas atmetė kaip nepagrįstą.

III. 27. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo spendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą patenkinti visa apimtimi.

28. Pareiškėjai teigia, kad teismas netinkamai vertino jų pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, jog pareiškėjai neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

29. Pareiškėjai nesutiko su teismo išvada, kad jiems negresia individualaus pobūdžio persekiojimas. Atsakovas nepagrįstai ir iš esmės be jokių argumentų pareiškėjų pasakojimą laikė nepatikimu įrodymu. Pareiškėjai aiškiai nurodė, kad jiems grėsmė kyla dėl įvykdyto garbės nusižengimo – moters santykių su vyru, kuriems nepritarė giminė. Viena iš galimų kraujo keršto konflikto atsiradimo priežasčių (duomenys neskelbtini).

30. Pažymi, kad tam, jog vertinant tam tikrai socialinei grupei priklausančio asmens baimės patirti persekiojimą ateityje pagrįstumą, nereikalaujama, kad prieglobsčio prašytojas jau būtų patyręs persekiojimą praeityje. Asmens baimė gali būti pagrįsta šeimos narių, draugų ar visuomenės grupėse (etninės, rasinės, religinės ar pan.), kuriai jis priklauso, patirtimi. Šiuo atveju pareiškėjai priklauso asmenims, įvykdžiusiems garbės prasižengimą. Todėl atsižvelgiant į tai, kad pagal pareiškėjų kilmės valstybės informaciją garbės nusižengimus įvykdę asmenys ne kartą buvo nužudyti, persekiojami, taip pat į tai, kad iki šiol (duomenys neskelbtini) nėra sukurta efektyvi tokių asmenų apsaugos sistema, darytina išvada, kad pareiškėjų išsakyta grėsmė yra reali. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjams kilmės valstybėje gresia žiaurus elgesys, nužudymas, jiems turėjo būti suteikta ir papildoma apsauga.

31. Pareiškėjai akcentuoja, kad atsakovas rėmėsi 2021 m. EPPB ataskaita, kuri yra rekomendacinio pobūdžio, o apibendrinamoji informacija yra iki 2020 m. spalio mėn., t. y. vienerių metų senumo. Atsižvelgiant į tai, atsakovas ne tik turėjo rinkti naujausią bei aktualiausią kilmės valstybės informaciją, bet ir individualiai įvertinti pareiškėjos nurodytas aplinkybes bei susiklosčiusią situaciją.

32. Kilmės šalies informacija taip pat patvirtina, kad prieglobsčio prašytojų gyvenamojoje vietovėje (duomenys neskelbtini). Dėl nuolatinių bombardavimų beatodairiško smurto lygis yra laikomas aukštesniu, yra sugriauta infrastruktūra, padaryta žala dirbamoms žemėms, gyventojų turtui, nėra darbo, nesaugu, todėl vyksta didelė gyventojų migracija. Pareiškėjų gyvenamojoje vietovėje vyksta karinis konfliktas, dėl kurio kenčia civiliai, prieš juos naudojama jėga, naikinamas jų turtas, teritorijos apšaudomos. Dėl karo veiksmų pareiškėjų saugumui kyla reali nuolatinė grėsmė, o šios grėsmės tikimybės nepaneigia aplinkybė, kad pareiškėjai išvyko iš šalies nespėję patirti tiesioginių sužalojimų ar panašaus smurto dėl karo veiksmų.

33. Pareiškėjai apibendrina, kad prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti pareiškėjų prašymus ir juose nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų.

34. Pareiškėjų teigimu, atsakovo Sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjams atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje. Panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai sprendimai išsiųsti pareiškėjus ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo ir Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

37. Teisėjų kolegija, visų pirma, pasisakydama dėl apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tokių aplinkybių nenurodyta apeliaciniame skunde, todėl byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

38. Ginčo teisiniai santykiai reglamentuoti Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose, kurių nuostatos yra susijusios tarpusavyje. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

39. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje bylose Nr. eA-3776-438/2018; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017; kt.).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

41. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, kad prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu, turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

42. Byloje nustatyta, kad prašymo suteikti prieglobstį motyvas – pareiškėjams kyla grėsmė dėl įvykdyto garbės nusižengimo – moters santykių su vyru, kuriems nepritarė giminė.

43. Teisėjų kolegija nustatė, kad Migracijos departamentas surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjų kilmės valstybėje ir surinktos informacijos kontekste įvertino pareiškėjų išsakytos baimės būti persekiojamiems pagrįstumą. Migracijos departamentas Sprendime, vadovaujantis 2021 m. EPPB ataskaita, nustatė, kad šiuo metu nė vienoje (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Migracijos departamentas nustatė, kad pareiškėjų kilmės šalyje (gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini)) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, o individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką, nagrinėjamu atveju nenustatė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo atveju Migracijos departamentas išsamiai įvertino aktualią EPPB skelbiamą informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje, vertinimas atsispindi skundžiamame Sprendime. Šių išvadų nepaneigia pareiškėjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai.

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktus duomenis, nurodo, kad pareiškėjai rėmėsi tik bendro pobūdžio pasakojimu apie jiems galimai gresiančio persekiojimo baimę. Migracijos departamentas pagrįstai nurodė, kad ekonominio pobūdžio priežastys neprilygsta persekiojimui, o bendra saugumo padėtis jų kilmės valstybėje nesuponuoja individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojams dėl jų asmeninių savybių (rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų). Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad pareiškėjai nepagrindė visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamiems dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, dėl ko jam galėtų būti suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje.

45. Nagrinėjamu atveju nėra faktinio ir teisinio pagrindo konstatuoti, kad atsakovas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjų atvejo individualiai). Priešingai, atsakovas surinko ir ištyrė naujausią, aktualiausią bei su pareiškėjų individualia situacija susijusią informaciją. Migracijos departamentas atliko išsamų ir visapusišką pareiškėjų prieglobsčio prašymo bei padėties pareiškėjo kilmės valstybėje (jų gyvenamojoje vietoje) tyrimą, o pareiškėjai nenurodė jokių pagrįstų duomenų, kuriais remiantis būtų galima spręsti, kad kilmės valstybėje gali būti persekiojami, ar kiltų kokia nors grėsmė.

46. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjai neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojami kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų (Įstatymo 86 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju apskritai nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjai turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojami tuo atveju, jei grįžtų į kilmės valstybę.

47. Teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjams papildomą apsaugą. Pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, kad kilmės valstybėje jie bus kankinami, su jais bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas arba jie galėtų tokiu būdu būti baudžiami. Taip pat pagrįstai nenustatyta, kad pareiškėjai galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjai neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose. Be to, atsižvelgiant į surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nagrinėjamu atveju pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjai neatitinka ir papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

48. Pareiškėjai apeliaciniame skunde nurodo, kad, panaikinus Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, turi būti panaikintos ir Migracijos departamento Sprendimo dalys, kuriomis nuspręsta pareiškėjus išsiųsti į (duomenys neskelbtini) ir uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegija, įvertinusi Migracijos departamento Sprendimą ir pirmosios instancijos teismo išvadas, sprendžia, kad Migracijos departamento Sprendimo dalis, kuria nuspręsta išsiųsti pareiškėjus į (duomenys neskelbtini) ir uždrausti jiems atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus, yra pagrįsta ir teisėta. Pareiškėjai nenurodo jokių teisiškai pagrįstų argumentų, kodėl minėta Sprendimo dalis yra nepagrįsta, tokių aplinkybių nenustatė ir teisėjų kolegija.

49. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, nenukrypo nuo šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų H. S. H. M. ir H. A. I. I. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius