2020-05-06 Nr. AB-9013-3-61-3-01432-2018-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-606-552/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01432-2018-4

Procesinio sprendimo kategorija 7.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. T. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui (Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teisių perėmėjui), trečiajam suinteresuotam asmeniui V. T. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja J. T. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2018 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. 3R-131(AG-100/12-2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas) ir Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus (toliau – ir Fondo administracija) 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. V2-2953 (toliau – ir Fondo administracijos sprendimas, ginčijamas sprendimas), taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nesutiko su ginčijamu sprendimu, kuriame nustatyta, jog jai nepagrįstai buvo išmokėta 1 256,60 Eur suma iš Vaikų išlaikymo fondo ir šią permoką ji privalo grąžinti į Fondo administracijos sąskaitą. Komisija ginčijamą Fondo administracijos sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Anot pareiškėjos, Komisija, atmesdama jos skundą, nepagrįstai vadovavosi Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Utena) 2017 m. kovo 6 d. nutarimu nutraukti ikiteisminį tyrimą (toliau – ir prokuratūros nutarimas), kuriame nustatyta, kad V. T. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. gyveno kartu su pareiškėja ir dukra S. E. T., rūpinosi vienas kitu, kartu poilsiavo, pramogavo, todėl nustatytą pareigą savo vaikui atliko, mokėdamas mėnesines periodines išmokas. Tačiau iš tikrųjų, iš antstolio užvestos vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad antstolis piniginių lėšų, priteistų vaiko išlaikymui Utenos rajono apylinkės teismo sprendimu periodinėmis išmokomis, iš V. T. neišieškojo. Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą, iš antstolio vykdomosios bylos neišreikalavo, nors šie duomenys yra reikšmingi, sprendžiant kilusį ginčą. Pareiškėjos manymu, atsakovas turėtų permoką išsiieškoti iš skolininko V. T., kuris privalo teikti išlaikymą savo dukrai pagal teismo sprendimą.

3. Teismo posėdžio metu pareiškėja ir jos atstovė, be kita ko, nurodė, kad V. T. ir dabar neišlaiko dukros, dažnai nedirba, todėl teikti išlaikymą dukrai jam būtų sudėtinga.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius (Vaikų išlaikymo fondo administracijos teisių perėmėjas; toliau – ir Skyrius) atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu tenkino pareiškėjos skundą ir panaikino Komisijos 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą Nr. 3R-136(AG-100/04-2017) dėl Fondo administracijos direktoriaus 2017 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. V2-2953, kuriuo buvo pakeistas sprendimas dėl vaikui S. E. T. skirtos išmokos iš Fondo administracijos, kuriame nustatyta, jog susidarė 1 256,60 Eur dydžio permoka. Tačiau ginčytas sprendimas buvo panaikintas ne dėl jo neteisėtumo, o dėl to, kad Komisija, nagrinėdama pareiškėjos skundą, neturėjo duomenų apie pranešimo dėl posėdžio vietos ir laiko tinkamą įteikimą pareiškėjai ir išnagrinėjo pareiškėjos skundą jai nedalyvaujant, t. y. buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

6. Pabrėžė, kad atsakovas ginčijamą sprendimą priėmė remdamasis ikiteisminio tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, o būtent tuo, jog V. T. laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. vykdė savo pareigą pagal teismo sprendimą teikti savo vaikui išlaikymą. Minėtu laikotarpiu V. T. dirbo ir lėšų, į kurias būtų galima nukreipti išieškojimą, turėjo, todėl buvo priimtas sprendimas, kuriuo buvo pakeistas Administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl išmokos iš Administracijos mokėjimo S. E. T.. Remiantis minėtu sprendimu, pareiškėjai susidarė 1 256,60 Eur dydžio permoka. Prokuratūros nutarime nurodyta pakankamai duomenų, patvirtinančių, kad minėtu laikotarpiu pareiškėja ir V. T. kartu gyveno, dirbo, rūpinosi vienas kitu, todėl pagal teisminę praktiką negalima situacija, kai mokamos Fondo išmokos nepilnamečiams vaikams, nors šie vaikai gauna iš skolininko išieškomas lėšas.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

8. Teismas nustatė, kad 2014 m. spalio 30 d. pareiškėja pateikė Administracijai prašymą gauti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo vaiko S. E. T. išlaikymui. Pareiškėja prie prašymo pridėjo Utenos rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. vykdomąjį dokumentą Nr. 2‑1356-228/2010, antstolio L. J. 2014 m. spalio 29 d. pažymą Nr. 0053/14/833 apie priteistų lėšų vaikui išlaikyti mokėjimą. Šioje pažymoje nurodyta, kad 2014 m. liepos mėn.–2014 m. rugsėjo mėn. išieškotojai J. T. išmokėta 00,00 Lt. Administracija 2014 m. lapkričio 5 d. priėmė sprendimą Nr. V2-14096 nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 31 d. mokėti išmokas S. E. T. po 3,64 Eur, o nuo 2014 m. lapkričio 1 d. kiekvieną mėnesį – po 56,48 Eur. 2016 m. gruodžio 5 d. atsakovas kreipėsi į Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Utenos rajono policijos komisariatą dėl ikiteisminio tyrimo V. T. atžvilgiu pradėjimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 164 straipsnį. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra informavo, kad 2017 m. kovo 1 d. ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 01-1-58382-16 nutraukė, nenustačiusi V. T. veiksmuose nusikaltimo požymių, numatytų BK 164 straipsnyje. Atsižvelgusi į gautą prokuratūros pranešimą, Administracija priėmė 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. V2-2953 pakeisti Administracijos 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. V2-14096 ir S. E. T. nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2014 m. spalio 31 d. išmokėti 0,00 Eur dydžio išmoką, nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti 0,00 Eur dydžio išmoką, nuo 2016 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. kiekvieną mėnesį mokėti 57,00 Eur dydžio išmoką. Administracija 2017 m. kovo 20 d. raštu Nr. (V1-3157/2014) D2-6121 informavo pareiškėją apie tai, kad yra susidariusi 1 256,60 Eur dydžio permoka, kurią pareiškėja turi grąžinti atsakovui.

9. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo fondo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. A1-356 patvirtinto Išmokų iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo sustabdymo ir nutraukimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) nuostatas, nurodė, kad kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, jog teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku Įstatymo prasme. Tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens. Šiems išmokos iš Fondo skyrimo pagrindams išnykus, t. y. skolininkui pradėjus (tinkamai) vykdyti teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi jam nustatytą vaiko išlaikymo pareigą arba išlaikymo pareigos nelikus, išmokos iš Fondo mokėjimas nutraukiamas.

10. Teismas nustatė, kad Fondo administracija kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūrą su prašymu pradėti ikiteisminį tyrimą dėl V. T. baudžiamosios atsakomybės už vengimą mokėti vaiko išlaikymo lėšas. Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūra (Utena) 2017 m. kovo 1 d. priėmė nutarimą dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame konstatavo, jog V. T. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, numatytų BK 164 straipsnyje. Šiame nutarime taip pat nustatyta, kad V. T. nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. gyveno kartu su pareiškėja ir judviejų dukra S. E. T.. Tuo laikotarpiu V. T. dirbo, rūpinosi šeima, kartu leisdavo laiką (poilsiavo, pramogavo) ir nustatytą pareigą savo vaikui vykdė, mokėdamas mėnesines periodines išmokas, kurios buvo priteistos Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimu. Taigi minėtame nutarime konstatuota, kad V. T. visais laikotarpiais vykdė pareigą pagal teismo sprendimą teikti savo vaikui išlaikymą. Teismas nesutiko su pareiškėja, kad atsakovas nepagrįstai atsižvelgė į šį prokuratūros nutarimą ir jame padarytas išvadas, nes, teismo vertinimu, prokuroro nustatytos aplinkybės buvo įrodytos, o byloje nėra pateikta duomenų, kad minėtas nutarimas buvo skundžiamas ir panaikintas.

11. Teismas pažymėjo, kad Fondo administracijos 2014 m. lapkričio 5 d. raštu Nr. (V1‑3157/2014)D2-27647 pareiškėja buvo informuota, kokiais atvejais ir apie kokias aplinkybes privaloma informuoti Fondo administraciją, taip pat nurodytos tokio neinformavimo pasekmės – nepagrįstai išmokėtos sumos išieškomos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi pareiga apie atsiradusias atitinkamas aplinkybes informuoti Fondo administracija kilo pareiškėjai, gaunančiai išmokas iš Fondo. Užtikrindama iš Fondo išmokėtų išmokų atgavimą, Fondo administracija teisės aktų nustatyta tvarka jas išieško iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Administracijai apie aplinkybių, nurodytų Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

12. Teismas nesutiko su pareiškėjos pozicija, kad atsakovas turėtų permoką išsireikalauti iš skolininko V. T., kuris privalo teikti išlaikymą dukrai pagal teismo sprendimą, tačiau to nedaro. Teismas pažymėjo, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 4 dalį skolininkas yra asmuo, kuris teismo sprendimu arba pagal teismo patvirtintą vaiko (vaikų) išlaikymo sutartį kiekvieną mėnesį privalo mokėti periodines išmokas vaikui išlaikyti, bet nevykdo teismo sprendimo arba nemoka visos teismo priteistos sumos. Nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu prokuratūros nutarimu įrodyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. V. T. teikė išlaikymą dukrai, o tai reiškia, kad jis vykdė teismo sprendime numatytą pareigą išlaikyti vaiką. V. T. negali būti pripažintas skolininku minėtu laikotarpiu, todėl permoką privalo grąžinti pareiškėja. Pareiškėja neinformavo atsakovo apie šias aplinkybes, todėl tai leido teismui padaryti išvadą, kad atsakovas pagrįstai įgyvendino Įstatyme nustatytą pareigą ir pagrįstai nutarė jas susigrąžinti būtent iš pareiškėjos.

13. Pareiškėja taip pat neteisi dėl to, kad Komisija, pakartotinai nagrinėdama jos skundą, neišreikalavo iš antstolio vykdomosios bylos. Teismas iš Komisijos medžiagos nustatė, Komisija 2018 m. kovo 22 d. raštu Nr. 9R-660 (AG-100/12-2018) kreipėsi į antstolį L. J. dėl vykdomosios bylos Nr. 0053/14/00833 duomenų, prašydama pateikti informaciją apie tai, kokio dydžio sumas antstolis išieškojo iš V. T.. 2018 m. kovo 22 d. antstolis informavo Komisiją, kad iš V. T. lėšų dukros S. E. T. išlaikymui nėra gauta. Taigi minėta informacija Komisijai, iš naujo nagrinėjant ginčą, buvo pateikta ir įvertinta.

14. Įvertinęs tai, kas išdėstyta prieš tai, teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis jo priėmimo dieną turėtais duomenimis, o nagrinėjama situacija susidarė dėl pačios pareiškėjos nerūpestingumo, nepastovumo ir neatsakingumo vaiko išlaikymo atžvilgiu.

15. Teismas konstatavo, kad ginčijamas Fondo administracijos sprendimas buvo priimtas tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei ginčo atveju taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl Komisija pagrįstai šį sprendimą paliko galioti, o pareiškėjos skundo netenkino.

III. 16. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėja nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai besąlygiškai vadovavosi vien tik prokuratūros nutarimu. Šį nutarimą prokuratūra priėmė neišsireikalavusi vykdomosios bylos, iš kurios būtų nustatyta, jog V. T. neteikė jokio išlaikymo savo nepilnametei dukrai teismo sprendime nustatyta tvarka ir terminais, taip pat neįvertinusi galiojančio teismo sprendimo, įpareigojančio V. T. mokėti 250 Lt kas mėnesį savo nepilnametės dukros išlaikymui į pareiškėjos atsiskaitomąją sąskaitą. Prokuratūra rėmėsi V. T. tėvo ir brolio paaiškinimais, nors jie yra suinteresuoti liudyti palankiai V. T., be to, abu liudytojai nuolat daro įvairius teisės pažeidimus, turi daug skolų, kurių nemoka taip pat, kaip ir V. T.. Prokuratūra nepagrįstai rėmėsi V. T. žodiniais paaiškinimais ir pora nuotraukų, kuriose jis matomas bendraujantis su dukra, tačiau jos nepatvirtina bendro gyvenimo šeimoje, bendro ūkio vedimo ar kad jis tinkamai išlaikė savo vaiką, o tik tai, kad V. T. tuo metu dalyvavo vaiko auklėjime, matėsi su vaiku. Aplinkybė, kad V. T. nupirko vaikui batus, taip pat nepatvirtina, jog jis teikė nepilnamečiui vaikui teismo sprendime nurodytą išlaikymą.

18. Įsiteisėjusio teismo sprendimo dėl išlaikymo priteisimo ir vykdomosios bylos duomenų neįvertino ir šią administracinę bylą nagrinėjęs teismas, o taip pat ir žodinių pareiškėjos ir jos pilnametės dukros liudijimų. Iš tiesų pareiškėja viena iš savo santaupų ir gaunamų lėšų jau daugybę metų išlaiko vaiką, o tėvas girtuokliauja, neturi nuolatinio darbo ir vengia mokėti dukrai išlaikymą.

19. Pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, jog „nagrinėjamu atveju įsiteisėjusiu Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Utena) nutarimu įrodyta, jog laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. V. T. išlaikymą teikė dukrai, tai reiškia, kad jis vykdė Utenos apylinkės teismo sprendime numatytas pareigas išlaikyti vaiką“, net neišaiškino, kokią konkrečiai sumą V. T. šiuo laikotarpiu skyrė dukros išlaikymui. Prokuratūra šios aplinkybės netyrė ir nenustatinėjo, o tik abstrakčiai priimtame nutarime pasisakė dėl ikiteisminio tyrimo pagal BK 164 straipsnį nutraukimo.

20. Kiekvienu atveju pagrindas skirti ir mokėti vaikui išmoką iš Fondo yra aplinkybė, kad teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi konkrečiam asmeniui yra nustatyta pareiga periodinėmis išmokomis išlaikyti vaiką, tačiau toks asmuo šią pareigą vykdo netinkamai arba iš viso jos nevykdo (šią aplinkybę patvirtina antstolio, vykdančio nustatyto išlaikymo išieškojimą, išduota pažyma). Atitinkamai, paskyrus ir pradėjus mokėti išmokas iš Fondo, asmuo, nevykdantis ar netinkamai vykdantis teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko išlaikymo sutartimi nustatytą pareigą dėl vaiko išlaikymo, tampa skolininku Įstatymo prasme. Tam, kad išmoka iš Fondo būtų skirta, pakanka fakto (ir jį patvirtinančių dokumentų), kad vaikas negauna nustatyto išlaikymo iš teismo sprendime arba teismo patvirtintoje vaiko išlaikymo sutartyje nurodyto asmens.

21. Pareiškėja pažymi, kad įstatymų leidėjas, kalbėdamas apie skolininką, turi omenyje išlaikymo pagal teismo sprendimą nemokantį asmenį, t. y. šiuo atveju skolininkas yra V. T., o ne pareiškėja.

22. Be to, Fondo administracija ginčijamą sprendimą priėmė 2017 m. kovo 17 d. Šiuo sprendimu buvo keičiamas 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl išmokos S. E. T., nurodant sprendimo atgalinį galiojimą, kas yra neteisėta.

23. Atsakovas atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai rėmėsi prokuratūros nutarimu. Pati pareiškėja pripažino, jog gyvena kartu su V. T., veda bendrą ūkį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Vaikų išlaikymo fondo administracijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2017 m. kovo 17 d. sprendimo Nr. V2-2953 „Dėl sprendimo pakeitimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

26. Ginčijamu sprendimu buvo pakeistas Fondo administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimas dėl išmokos iš Vaikų išlaikymo fondo mokėjimo Nr. V2-14096 ir nuspręsta išmokėti S. E. T. 2014 m. spalio 30–31 d. 0 Eur dydžio išmoką, 2014 m. lapkričio 1 d. – 2016 m. rugpjūčio 31 d. kiekvieną mėnesį 0 Eur dydžio išmoką, 2016 m. rugsėjo 1 d. – 2017 m. sausio 31 d. kiekvieną mėnesį 57 Eur dydžio išmoką.

27. Tai reiškia, kad ginčijamu sprendimu pakeitus Fondo administracijos direktoriaus 2014 m. lapkričio 5 d. sprendimą ir nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. nustačius 0 Eur mėnesinę išmoką, susidarė 1 256,60 Eur dydžio permoka, kurią pareiškėja įpareigota grąžinti Fondo administracijai, nes pareiškėja ją gavo neteisėtai, t. y. buvo permokėta dėl pareiškėjos kaltės, nes ji neinformavo Fondo administracijos apie minėtu laikotarpiu vaiko tėvo teikiamą teismo sprendime nustatytą išlaikymą. Apie vaiko tėvo teiktą išlaikymą Fondo administracija sužinojo iš Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros 2017 m. kovo 6 d. pranešimo Nr. D1-6398, bylos Nr. V1-3157/2014, kuris yra nurodytas ginčijamame sprendime kaip vienas iš jo priėmimo pagrindų.

28. Pareiškėja ginčijamą Fondo administracijos sprendimą skundė Lietuvos administracinių ginčų komisijai, kuri 2018 m. kovo 27 d. sprendimu Nr. 3R-1311(AG-100/12-2017) jos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą dėl Fondo administracijos ir Komisijos sprendimų panaikinimo, jį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, remdamasis Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros (Utena) 2017 m. kovo 1 d. nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, nustatė, jog nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. vaiko tėvas teikė teismo sprendime nurodytą išlaikymą, pareiškėja buvo informuota apie tai, kad, esant tokioms aplinkybėms, ji turi apie teikiamą išlaikymą informuoti Fondo administraciją, tačiau to nepadarė, todėl turi grąžinti Fondo administracijai susidariusią permoką.

30. Pareiškėja apeliaciniame skunde teigia, jog jeigu koks nors įsiskolinimas ir susidarė, jis turėtų būti išieškotas iš vaiko tėvo. Teismas nepagrįstai remdamasis vien tik prokuratūros nutarimu nustatė išlaikymo vaikui teikimo faktą, tačiau nevertino teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas vaikui, antstolio pateiktų pažymų, liudytojų parodymų, neįvertino, kad prokuratūros nutarimas buvo priimtas remiantis nepatikimais duomenimis.

31. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

32. Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymo (akto redakcija, galiojusi nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.) 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Fondo administratorius turi teisę iš pareiškėjų, kurių prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas, jeigu pareiškėjai pateikė klaidingą informaciją arba nepranešė Fondo administratoriui apie aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, atsiradimą.

33. Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, jog Fondo administratorius privalo nutraukti Fondo išmokų mokėjimą, jeigu išnyksta Fondo išmokų mokėjimo pagrindai, nurodyti šio įstatymo 3 straipsnyje.

34. Įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog Fondo išmokos pagal šio įstatymo nuostatas mokamos tik tuo atveju, kai lėšos vaikui išlaikyti yra priteistos teismo sprendimu arba nustatytos teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi ir yra mokamos periodinėmis išmokomis vieną kartą per mėnesį; to paties straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, jog į Fondo administratorių dėl Fondo išmokų mokėjimo gali būti kreipiamasi, kai vaikas negauna teismo sprendimu arba teismo patvirtinta vaiko (vaikų) išlaikymo sutartimi nustatyto išlaikymo ar gauna tik dalį nustatyto išlaikymo.

35. Nagrinėjamu atveju Fondo administracija ginčijamą sprendimą priėmė nustačiusi, jog V. T. teikė teismo sprendimu nustatytą išlaikymą vaikui nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d., pareiškėjai ši aplinkybė buvo žinoma, tačiau, nepaisant to, 2014 m. spalio 30 d. pateikė Fondo administracijai prašymą gauti išmoką iš Vaikų išlaikymo fondo ir šią išmoką gavo nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d.

36. Iš prieš tai nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, jog Fondo administracija, nustačiusi prieš tai nurodytas aplinkybes, turi teisę vadovaudamasi Įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi iš pareiškėjos, kurios prašymu buvo mokamos Fondo išmokos, teisės aktų nustatyta tvarka išieškoti nepagrįstai išmokėtas sumas. Atitinkamai priešingi pareiškėjos apeliacinio skundo teiginiai, jog Fondo administracija turi teisę išmokėtas išmokas išieškoti tik iš skolininko V. T., atmetami kaip nepagrįsti.

37. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-430-602/2015 išaiškinta, jog Fondo administratorius, gavęs informaciją, jog galbūt išlaikymas nepilnamečiam asmeniui buvo teikiamas, turėtų pirmiausia patikrinti, ar nėra aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą taikyti Įstatymo 12 straipsnį, ir tik nesant minėtų aplinkybių taikyti bendrąją normą, numatytą Įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje.

38. Kaip jau buvo minėta, ginčijamas sprendimas buvo priimtas nustačius, jog V. T., be kita ko, nuo 2014 m. spalio 30 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. teikė teismo sprendime nustatytą išlaikymą savo vaikui, todėl nebuvo Įstatymo 3 straipsnyje nustatyto Fondo išmokų mokėjimo pagrindo.

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, nustatė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime padarė teisingą išvadą, jog Fondo administracija ir Komisija ginčijamuose sprendimuose pagrįstai rėmėsi prokuratūros nutarimu dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo, kuriame konstatuota, jog V. T. veiksmuose nėra nusikaltimo požymių, numatytų BK 164 straipsnyje; V. T. nuo 2010 m. liepos 8 d. iki 2016 m. rugpjūčio 30 d. gyveno kartu su pareiškėja ir judviejų dukra S. E. T.; tuo laikotarpiu V. T. dirbo, rūpinosi šeima, kartu leisdavo laiką (poilsiavo, pramogavo) ir nustatytą pareigą savo vaikui vykdė, mokėdamas mėnesines periodines išmokas, kurios buvo priteistos Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimu, t. y. V. T. visais laikotarpiais vykdė pareigą pagal teismo sprendimą teikti savo vaikui išlaikymą.

40. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus dėl prokuratūros nutarime nustatytų aplinkybių neteisingumo, nurodo, kad priimant minėtą nutarimą buvo remiamasi ne tik V. T. bei jo artimų giminaičių (tėvo, motinos, brolio) bei draugo parodymais, kurie buvo išsamūs, nuoseklūs ir neprieštaringi, bet iš dalies pačios pareiškėjos, taip pat ir kaimyno, kurio objektyvumu nėra jokio pagrindo abejoti, parodymais, duomenimis iš Sodros apie pareiškėjo darbovietes, SMS žinutėmis, nuotraukomis iš bendrų kelionių, atostogų ir kitų išvykų. Surinkti duomenys patvirtina bendrą pareiškėjos ir V. T. gyvenimą, šeiminius ryšius, bendrą ūkio vedimą, o ne tik, pareiškėjos teigimu, jo bendravimą su vaiku.

41. Pažymėtina ir tai, kad, priešingai nei nurodo pareiškėja, Utenos rajono apylinkės teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendime išlaikymo vaikui nustatymo aspektu nurodyta tik tai, kad V. T. dukros S. E. T. išlaikymui iki pilnametystės turi mokėti po 250 Lt kiekvieną mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2010 m. liepos 1 d.; dukros išlaikymo lėšų tvarkytoja uzufrukto teise yra motina J. T.; t. y. minėtame sprendime nenustatyta, kad vaikui išlaikyti skirtos lėšos turi būti pervestos į pareiškėjos atsiskaitomąją sąskaitą banke. Todėl pareiškėjos teiginiai, jog Fondo administracija, Komisija ir pirmosios instancijos teismas neįvertino teismo sprendimo, taip pat turėjo įvertinti jos atsiskaitomosios sąskaitos išrašus, yra nepagrįsti, nes, V. T. teismo sprendimu nenustačius pareigos mokėti nustatytą išlaikymą vaikui į pareiškėjos atsiskaitomąją sąskaitą, aplinkybė, jog minėtos sąskaitos išrašuose neužfiksuoti V. T. atlikti mokėjimo pavedimai, nepatvirtina to, jog jis neteikė vaikui teismo sprendime nustatyto išlaikymo. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėja Utenos rajono apylinkės teismo vykdomąjį įrašą pateikė antstoliui tik po ketverių metų po teismo sprendimo priėmimo dienos, t. y. 2014 m. rugsėjo 2 d., turėdama tikslą gauti ir pateikti reikalingą pažymą Fondo administracijai. Pareiškėja jokių antstolio iš V. T. išieškotų lėšų negavo ir, nors žinojo, kad V. T. dirba ir gauna pajamas, dėl to į antstolį nesikreipė. Nurodytos aplinkybės taip pat patvirtina prokuratūros nutarime nustatytas aplinkybes, jog V. T. aktualiu laikotarpiu teikė teismo sprendime nurodytą išlaikymą vaikui.

42. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodyti galimi ginčijamo sprendimo juridinės technikos trūkumai nelemia jo neteisėtumo, nes iš pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų matyti, jog pareiškėjai yra aiški sprendimo esmė bei kokių faktinių aplinkybių pagrindu jis buvo priimtas.

43. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta prieš tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo visapusiškai, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, procesinės teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais pagrindo nėra.

44. Pareiškėja apeliaciniame skunde taip pat prašo priteisti iš atsakovo jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, nėra jokio pagrindo priteisti jai bylinėjimosi išlaidas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjos J. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Arūnas Sutkevičius