A-556-1891-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556 - 1891/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00485-2011-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.3.5; 14.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės - Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Arūnui Koskui,

atsakovo atstovui Donatui Avižai,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kultūros paveldo departamentui prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (T 1, b. l. 1-4), kurį patikslino (T 1, b. l. 50-54; b. l. 60-65) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos kultūros ministeriją (toliau – ir atsakovas, Kultūros ministerija) panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. ĮV-49 ir įpareigoti atsakovą Kultūros ministeriją įtraukti A. Č. nuosavybės teisėmis priklausantį pastatą - skaityklą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)), į Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didždvariu (unikalus kodas kultūros vertybių registre: (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, priskiriant jį prie kitų statinių bei nustatant šiam statiniui specialiąsias naudojimo sąlygas, patvirtinant žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), tvarkymo reglamentą, leidžiantį pastato - skaityklos, esančio (duomenys neskelbtini), statybą ir rekonstrukciją.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam nuosavybės teise priklauso Šiaulių dvaro (Didžiadvario) teritorijoje, adresu (duomenys neskelbtini), esantis pastatas – skaitykla. Pareiškėjas pažymėjo, jog 2011 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV-49 „Dėl Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu (unikalus kodas kultūros vertybių registre: (duomenys neskelbtini)) nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo plano patvirtinimo“ buvo patvirtintas Šiaulių dvaro sodybos, vadinamos Didžiadvariu nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas - teritorijos ir apsaugos zonos ribų planas bei paveldotvarkos projektas, kurio sprendiniuose pareiškėjui nuosavybės teisėmis priklausantis pastatas apibrėžtas, kaip „naikintinos ne dvaro laikotarpio pastatų ir statinių liekanos“, o vertybės teritorijos tvarkymo reglamente žemės sklypas, esantis po pastatu ir šalia pastato, kuris reikalingas naudotis pastatu, nėra nubraižytas ir neišskirtas bei pastato naudojimui nenustatytas joks saugojimo rėžimas, jokie leidžiami tvarkomieji statybos darbai, jokie galimi tvarkybos darbai.

Be to, pastatas nebuvo priskirtas prie kitų statinių, kuriems nustatomi bet kokie leidžiami darbai. Pareiškėjas teigė, jog Įsakymu toje dalyje, kuria patvirtintas specialusis planas, yra pažeistos pareiškėjo nuosavybės teisės ir jos turi būti ginamos. Nurodė, jog Įsakymu buvo pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio nuostatos - nuosavybė neliečiama bei gali būti paimama visuomenės poreikiams teisingai atlyginant; minėtu Įsakymu pažeistas ir Civilinio kodekso (toliau - ir CK) 4.37 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtintas nuosavybės teisių turinys - teisė savo nuožiūra valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti, taip pat CK 4.93 straipsnis, kuris garantuoja savininkams jo nuosavybės teisių apsaugą ir neleidžia paimti iš savininko nuosavybę prievarta.

Pažymėjo, jog priimant Įsakymą buvo ignoruojamos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir NTRĮ) 4 straipsnio nuostatos pagal kurias „Visi nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka“. Kadangi pagal registro duomenis pastatas – skaitykla yra įregistruotas, todėl atsakovas neteisėtai jį įvardino kaip naikintinus ne dvaro laikotarpio pastatų ir statinių liekanas bei nenustatė jo specialiųjų naudojimo sąlygų, teritorijos tvarkymo bei statybos reglamentų.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas, Departamentas) ignoravo faktą, kad tarp pareiškėjo ir Šiaulių miesto savivaldybės yra kilęs administracinis ginčas, kuris yra nagrinėjamas administracinėje byloje Nr. I-72-289 Šiaulių apygardos administraciniame teisme. Šioje byloje yra ginčijamas 2007 m. birželio 28 d. Šiaulių miesto savivaldybės sprendimas „Dėl kvartalo tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) (Šiaulių dvarvietė - (duomenys neskelbtini), Dvaro sodyba, ad. (duomenys neskelbtini)), Šiauliuose detaliojo plano projekto patvirtinimo“ Nr. T-263, kuriuo Šiaulių miesto savivaldybės taryba patvirtino minimo kvartalo esamų sklypų nustatymo, privalomųjų tvarkymo rėžimų, gyvenamųjų namų su priklausiniais (duomenys neskelbtini)formuojamo aukštingumo nustatymo detalųjį planą, tačiau po pastatu (duomenys neskelbtini) ir šalia jo esančio pareiškėjui priklausančio pastato žemės sklypo į detalųjį planą neįtraukė.

Tuo tarpu Departamentas nesiėmė priemonių, kad esant šiam ginčui pareiškėjas būtų pakviestas dalyvauti specialaus plano svarstymuose ar konsultacijose pagal Teritorijų planavimo įstatymo (toliau – ir TPĮ) 32 straipsnio reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad 2002 m. birželio 5 d. Kultūros vertybių apsaugos departamentas išdavė pareiškėjui sąlygas bendriesiems, detaliems planams ir specialiojo planavimo dokumentams rengti statiniui, esančiam (duomenys neskelbtini). Todėl pareiškėjas manė, kad Kultūros ministerijai priėmus Įsakymą o Kultūros paveldo departamentui nutylint šį faktą, buvo pažeistas konstitucinis teisėtų lūkesčių principas.

Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (T 1, b. l. 89 – 92).

Atsakovas nurodė, jog Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-203-357/2010 pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros ieškinį ginant viešąjį interesą konstatavo, jog privatizuojant pastatą nurodytu adresu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl buvo panaikinti viešojo aukciono rezultatai, pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią nuosavybės teisę į pastatą buvo įgijęs pareiškėjas, taip pat buvo panaikinti šių dokumentų pagrindu atsiradusios teisinės pasekmės. Šiaulių apygardos teismas taip pat nurodė, jog turi būti taikoma restitucija natūra, t. y. pastatas grąžintinas Šiaulių miesto savivaldybei, o iš jos priteistini pinigai pareiškėjui.

Sprendime nurodė panaikinti pastato esančio ((duomenys neskelbtini)) teisinę registraciją VĮ Registrų centras Šiaulių filiale, įregistruotą A. Č. vardu. Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą. Pažymėjo, jog tai, kad iki dabar nėra įvykdytas Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimas ir Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis, t. y. nekilnojamo turto registre nepanaikintas įrašas, nesudaro pareiškėjui prielaidų save vadinti pastato savininku.

Kadangi šiuo atveju pareiškėjas neturi nuosavybės teisės į pastatą, todėl jo teisė negali būti pažeista. Atsakovas nurodė, jog Šiaulių dvaro sodyba (Didžiadvaris) nuo 1992 m. kovo 24 d. yra įrašyta į Kultūros vertybių registrą, t. y. pripažinta saugotina. Įsigaliojus naujai Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo redakcijai ir nustačius naujus reikalavimus, Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis“ Šiaulių dvaro sodyba pripažinta valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe.

Dėl pareiškėjo argumentų, kad nėra suformuotas (neįtrauktas) žemės sklypas po pastatu ir žemės sklypas reikalingas naudotis šiuo pastatu, reikalavimas nustatyti šiuo žemės sklypu naudojimosi sąlygas bei žemės sklypo tvarkymo reglamentus, neturi teisinio pagrindo, kadangi šiuo atveju nebuvo rengiamas detalusis planas. Tik rengiant detalųjį planą yra nustatomos žemės sklypų ribos, teritorijos tvarkymo ir naudojimo režimas. Atsakovas pažymėjo, jog rengiant Šiaulių dvaro sodybos - Didžiadvario, nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, buvo užtikrintas suinteresuotų asmenų, įskaitant pareiškėją ir visuomenės dalyvavimas planavimo procese.

Sprendimas pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentus buvo skelbtas 2007 m. leidinyje „Valstybės žinios“ Nr. 71-2823. Pareiškėjas 2009 m. liepos 27 d. buvo pateikęs pasiūlymą. Pasiūlymas buvo išnagrinėtas ir į jį atsakyta 2009 m. rugpjūčio 12 d. raštu Nr. 7.14.Š-2Š-346. Informacinis pranešimas apie rengiamą teritorijų planavimo dokumentą buvo paskelbtas 2009 m. rugsėjo 14 d. vietos laikraštyje „Šiaulių naujienos“ ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos interneto svetainėje. Nuo 2009 m. rugsėjo 28 d. su rengiamo specialiojo plano koncepcija buvo galima susipažinti Šiaulių miesto savivaldybės patalpose.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos atsiliepimu su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti (T 2, b. l. 82 – 83).

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad pareiškėjas pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnį nebeturi teisės kreiptis į administracinį teismą, kadangi pareiškėjas neteko nuosavybės teisės į pastatą – skaityklą, skundžiamas LR kultūros ministro 2012 m. sausio 26 d. įsakymas Nr. ĮV – 49 jo teisėms įtakos neturėjo.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimu (T 2, b. l. 105 – 110) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre nepanaikintas įrašas apie pareiškėjo nuosavybę, esant teismų sprendimams, ginčo nagrinėjimo metu, nepatvirtina nuosavybės teisės. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Civilinio proceso kodekso 18 straipsnis). Pareiškėjo skundo nuostatos dėl Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio (t.y., kad ginčijamu Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu buvo ignoruotas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis), nagrinėjimu momentu, buvo perteklinės. Iš paminėtų aplinkybių darytina išvada, jog pareiškėjas, įsiteisėjus Šiaulių apygardos teismo sprendimui, neturi nuosavybės teisės į aptariamą ginčo objektą - skaityklą, t. y. neturi teisės savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti kaip nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas vertinamas kaip vientisas dokumentas ir nepatikslintas įrašas pagal teismų sprendimus apie nuosavybę dokumento bendrosios informacijos nekeičia. Esant Šiaulių apygardos teismo įsiteisėjusiam sprendimui, Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išrašo įrašas apie asmens nuosavybę nėra reikšmingas, nes tai yra ankstesnės situacijos duomenys ir nepatikslinti pagal aptariamo teismo sprendimo rezoliuciją.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (T 2, b. l. 114 – 116) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Vilniaus apygardos administracinis teismas pažeidė ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punktą, t. y. nesustabdė šios administracinės bylos nagrinėjimo iki kol bus išspręstas proceso atnaujinimo klausimas civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 Šiaulių apygardos teisme, kurioje sprendžiamas A. Č. nuosavybės teisės klausimas, ir kuri turi įtakos šios administracinės bylos išnagrinėjimui. Tokiu būdu administracinė byla išnagrinėta neišsamiai.

2. Priimant skundžiamą sprendimą buvo apribota pareiškėjo teisė dalyvauti bylos nagrinėjime per pasirinktą atstovą (ABTĮ 49 str. 1 d.). Dar iki teismo posėdžio šioje administracinėje byloje, t. y. 2011 m. lapkričio 25 d. pareiškėjo atstovas raštu informavo teismą, kad nustatytu laiku atvykti ir dalyvauti bylos nagrinėjime neturės galimybės, nes tuo pačiu metu privalės dalyvauti civilinės bylos Nr. 2-5046-394/2011 nagrinėjime Šiaulių miesto apylinkės teisme, kurios data buvo suderinta iš anksto. Pareiškėjas sutinka su ABTĮ 80 straipsnio 1 dalimi, teismui suteikta teise atidėti administracinės bylos nagrinėjimą visais atvejais, jeigu mano esant reikalinga. Manytina, jog galimybė pareiškėjui ar jos atstovui dalyvauti teismo posėdyje ir duoti paaiškinimus dėl savo skundo yra reikalinga ir būtina priemonė asmens procesinėms teisėms užtikrinti. Neatidėjus bylos nagrinėjimo ir išnagrinėjus pareiškėjo skundą nei jam, nei jo atstovui nedalyvaujant, pažeista ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis, t. y. apribota pareiškėjo teisė pareikšti nušalinimus ir prašymus, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, užduoti klausimų kitiems proceso dalyviams, liudytojams, specialistams ir ekspertams, duoti paaiškinimus, pateikti savo argumentus ir samprotavimus, prieštarauti kitų proceso dalyvių prašymams, argumentams ir samprotavimams. Be to, pažeistas proceso šalių lygiateisiškumo principas (ABTĮ 53 str. 1 d.).

Atsakovas Lietuvos Respublikos kultūros ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo teisinio pagrindo stabdyti bylos nagrinėjimo, kadangi reikšminga bylai faktinė aplinkybė (nuosavybės teisės į pastatą klausimas) buvo nustatyta, ir ji jau buvo patvirtinta įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Apelianto argumentai, kad bylos nagrinėjimas turėjo būti sustabdytas iki bus išspręstas proceso atnaujinimo klausimas nėra pagrįstas dar ir todėl, kad toks teisės aiškinimas prieštarautų jau susiformavusiai teismų praktikai aiškinant ir taikant analogiškas teisės normas civiliniame procese.

Atsakovas pabrėžė, jog teisėjų kolegija konstatavo, kad, atsižvelgiant į nurodytas proceso atnaujinimo stadijų (prašymo priėmimo, prašymo nagrinėjimo, proceso atnaujinimo ir pakartotinio bylos nagrinėjimo) paskirtis, Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 163 straipsnio 3 punkto taikymo tikslus ir sąlygas, pripažintina, jog bylos sustabdymas CPK 163 straipsnio 3 punkto pagrindu prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo stadijoje, kai dar neatnaujintas procesas, prieštarauja CPK 163 straipsnio 3 punktui, nedera su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimais ir juos aiškinančia Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika dėl teismo pareigos užtikrinti spartų procesą, neatitinka civilinio proceso tikslo kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis), taip pat civilinio proceso koncentruotumo principo (CPK 7 str.).

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad, atsakovo žiniomis, apelianto prašymą atnaujinti procesą Šiaulių apygardos teismas atmetė. Tai tik patvirtina faktą, kad proceso atnaujinimas yra išimtinė teismų sprendimų kontrolės forma, o Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas nestabdyti bylos yra teisėtas ir pagrįstas, užkirtęs kelią galimam bylos vilkinimui. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas neatidėti bylos nagrinėjimo yra pagrįstas ir teisingas. Bylos šalys savo argumentus išsamiai išdėstė procesiniuose dokumentuose, savo reikalavimus iš esmės grindė oficialiais rašytiniais įrodymais, todėl Vilniaus apygardos administraciniam teismui nebuvo kliūčių išnagrinėti bylą ir priimti sprendimą.

Apelianto teiginys „ neatidėjus bylos nagrinėjimo ir išnagrinėjus A. Č. skundą nei jam, nei jo atstovui nedalyvaujant, pažeistas ABTĮ 53 straipsnio 2 dalis” yra nepagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Departamentas pabrėžė, kad apelianto nurodytas bylos sustabdymo motyvas neatitinka ABTĮ 98 straipsnio 1 dalies 3 punkto nurodyto pagrindo, nes skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimo priėmimo metu civilinė byla Nr. 2-203-357/2010 buvo išspręsta ir nebuvo nagrinėjama. Taip pat atkreipė dėmesį, kad Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. A2-474-71/2012 A. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-203-357/2010 atmetė. Pareiškėjas, iš anksto žinodamas, kad jo atstovas negalės dalyvauti pirmosios instancijos teismo posėdyje, galėjo sudaryti teisinių paslaugų sutartį su bet kuriuo kitu gynėju, galėsiančiu dalyvauti teismo posėdyje. Be to, kadangi byla nagrinėjama Vilniuje, nebuvo jokios būtinybės samdyti šiai bylai advokatą Šiauliuose. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad reikiamos specializacijos advokato Vilniuje nebuvo ir todėl jo atstovo iš Šiaulių dalyvavimas byloje buvo būtinas. Pagal ABTĮ 78 straipsnio 3 dalį bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Kreipiantis į teismą prašyta įpareigoti Kultūros ministeriją panaikinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2011 m. sausio 26 d. įsakymą Nr. ĮV-49, įpareigoti atsakovą Kultūros ministeriją įtraukti A. Č. nuosavybės teisėmis priklausantį pastatą - skaityklą į Šiaulių dvaro sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialųjį planą, priskiriant jį prie kitų statinių bei nustatant šiam statiniui specialiąsias naudojimo sąlygas, patvirtinti žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini), tvarkymo reglamentą, leidžiantį pastato - skaityklos, esančios (duomenys neskelbtini), statybą ir rekonstrukciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas.

Teisminės gynybos garantija reiškia teisę kreiptis į teismą su skundu ar pareiškimu bei suponuoja teismo pareigą išnagrinėti tokį skundą (pareiškimą) ir priimti dėl jo teisėtą, teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Tačiau būtina pažymėti, jog teisė paduoti skundą ir teisė į skunde iškeltų reikalavimų patenkinimą – dvi skirtingos sąvokos. Bylos priėmimo, iškėlimo stadijoje nėra ir negali būti patikrinama, ar asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, turi materialiąją teisę į skundą (pareiškimą), t. y. negalima atsisakyti priimti skundo (pareiškimo) dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų – materialiosios reikalavimo teisės neturėjimo. Materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su pareiškėjo teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Jei bylos nagrinėjimo metu nustatoma, kad besikreipęs teisminės gynybos asmuo neturėjo materialiosios reikalavimo teisės, skundas (pareiškimas) turi būti atmestas. Būtent šis momentas ir buvo lemiantis pirmosios instancijos teismui priimant skundžiamą sprendimą, kas iš esmės apibrėžia ir apeliacinio skundo nagrinėjimo ribas.

Šiaulių apygardos teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-203-357/2010 pagal Šiaulių miesto apylinkės prokuratūros ieškinį ginant viešąjį interesą konstatavo, jog privatizuojant ginčo pastatą buvo pažeisti Lietuvos Respublikos teisės aktai, todėl buvo panaikinti viešojo aukciono rezultatai, pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurią nuosavybės teisę į pastatą buvo įgijęs pareiškėjas, taip pat nurodyta apie taikytiną restituciją, t. y. pastato grąžinimą Šiaulių miesto savivaldybei. Panaikinta ir pastato, esančio (duomenys neskelbtini), teisinė registracija A. Č. vardu.

Lietuvos apeliacinis teismas 2011 m. vasario 21 d. nutartimi Šiaulių apygardos teismo 2010 m. kovo 18 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Šiaulių apygardos teismas 2012 m. sausio 11 d. nutartimi atmetė A. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo paminėtoje civilinėje byloje. Taigi pastarojo asmens nuosavybės teisė į ginčo pastatą buvo paneigta visiškai ir jis nebeteko teisės reikšti reikalavimų susijusių su statiniu įvardijamu skaitykla.

Tai, kad teismo sprendimas ta apimtimi, kur buvo nurodyta panaikinti skaityklos teisinę registraciją A. Č. vardu, iki šiol nėra įvykdytas, šiam nagrinėjam ginčui esminės teisinės reikšmės nebeturi, kadangi įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 14 str. 1 d.).

Pareiškėjui ir jo atstovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta iš anksto taip, kaip reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymas, todėl buvo visos sąlygos teismo posėdžiui pradėti, o šalių neatvykimas nebuvo kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Bylos nagrinėjimo atidėjimas esant pastarosioms aplinkybėms galimas tik, jei teismas yra tos nuomonės, kad be atitinkamos proceso šalies byla nebus tinkamai išnagrinėta, taip pat esant poreikiui išsireikalauti naujus įrodymus ar kitais reikiamais atvejais. Kadangi tokių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė, tai neturėjo ir pagrindo bylos nagrinėjimą atidėti. Vadinasi, apeliacija į Administracinių bylų teisenos įstatymo 53 straipsnio 2 dalies pažeidimą atmestina.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą, o A. Č. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė